Šiaulių apygardos teismo nutartis

Šiaulių apygardos teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš kolegijos pirmininko Raimundo Jurgaičio,

teismo posėdyje apeliacine tvarka išnagrinėjo baudžiamąją bylą pagal nuteistojo V. P. apeliacinį skundą dėl Radviliškio rajono apylinkės teismo 2014-12-18 nuosprendžio, kuriuo V. P. pripažintas kaltu pagal Lietuvos Respublikos BK 183 str. 1 d. ir nuteistas 45 MGL 5850 (penkių tūkstančių aštuonių šimtų penkiasdešimties) litų (1694 eurų) bauda. Civilinio ieškovo UAB „(duomenys neskelbtini)“ ieškinys tenkintas iš dalies ir priteista iš V. P. 9559,08 Lt UAB „(duomenys neskelbtini)“ naudai, kitoje dalyje ieškinys atmestas.

Aprašomoji dalis

nustatė:

V. P. nuteistas už tai, kad jis pasisavino jam patikėtą svetimą turtą, t.y. dirbdamas UAB „(duomenys neskelbtini)“ vairuotoju-ekspeditoriumi ir būdamas materialiai atsakingas už jam patikėtą UAB „(duomenys neskelbtini)“ turtą, 2012-10-08 komandiruotės (duomenys neskelbtini), vykusios nuo 2012-09-28 iki 2012-10-16 metu, už pristatytą krovinį (duomenys neskelbtini) įmonei „(duomenys neskelbtini)“, (duomenys neskelbtini), (duomenys neskelbtini) (duomenys neskelbtini), iš B. A. V., veikusio pagal įgaliojimą individualaus verslininko B. N. A. vardu, gavo 50 000 (duomenys neskelbtini) rublių, pagal 2012-10-08 Lietuvos banko nustatytą valiutų santykį 4282,40 Lt, ir 3 600 JAV dolerių, pagal 2012-10-08 Lietuvos banko nustatytą valiutų santykį 9559,08 Lt, tačiau grįžęs iš komandiruotės šių gautųjų grynųjų pinigų sumų neįtraukė į kelionės ataskaitą, UAB „(duomenys neskelbtini)“ buhalterijai nepateikė šių pajamų gavimą patvirtinančių dokumentų ir neperdavė iš B. A. V. gautų ir komandiruotei nepanaudotų 3 600 JAV dolerių (9559,08 Lt), tokiu būdu pasisavino jam patikėtą svetimą UAB „(duomenys neskelbtini)“ priklausantį turtą - 3 600 JAV dolerių (9559,08 Lt).

Atsiliepimu į nuteistojo V. P. apeliacinį skundą civilinio ieškovo UAB „(duomenys neskelbtini)“ atstovas direktorius G. I. prašo Radviliškio rajono apylinkės teismo 2014-12-18 nuosprendį palikti nepakeistą. Nurodo, kad prieš pat pirmąjį parengiamąjį teismo posėdį su V. P. vyko derybos dėl pinigų gražinimo bendrovei. V. P. paprašius sumažinti sumą (gražinti pasisavintus pinigus be banko procentų), bendrovė sutiko, tačiau dėl pareiškimo atsiėmimo ir baudžiamosios bylos nutraukimo buvo pasiūlyta šį klausimą išspręsti teismo posėdžio metu, bet su šiuo pasiūlymu nesutiko V. P..

Teismo posėdyje nuteistojo V. P. gynėjas advokatas prašė apeliacinį skundą patenkinti, prokuroras ir civilinio ieškovo UAB „(duomenys neskelbtini)“ atstovas G. I. prašė nuteistojo apeliacinį skundą atmesti.

Motyvuojamoji dalis

Nuteistojo V. P. apeliacinis skundas atmestinas.

Apeliacinės instancijos teismo teisėjų kolegija, išnagrinėjusi baudžiamąją bylą ir nuteistojo V. P. apeliacinio skundo argumentus, susipažinusi su byloje surinktais ir teisiamajame posėdyje ištirtais įrodymais, konstatuoja, kad nagrinėjant bylą pirmosios instancijos teisme ir sprendžiant V. P. kaltės klausimą, esminių baudžiamojo proceso įstatymo pažeidimų, turėjusių esminę reikšmę tiriant įrodymus bei kurie būtų sukliudę teismui išsamiai ir nešališkai išnagrinėti bylą ir priimti teisingą bei pagrįstą nuosprendį, padaryta nebuvo, byloje nėra duomenų, kad bylą nagrinėjęs pirmosios teismas būtų buvęs šališkas, neobjektyvus, suinteresuotas bylos baigtimi, pirmosios instancijos teismas teisingai nustatė faktines bylos aplinkybes, tinkamai, nepažeisdamas Lietuvos Respublikos BPK 20 str. nuostatų, įvertino byloje esančius įrodymus, nuosprendyje išdėstė įrodymus, kuriais pagrindė savo išvadas, ir kurie ne tik paneigė nuteistojo V. P. parodymus, bet ir patvirtino jo kaltę padarius jam inkriminuojamą nusikalstamą veiką, padarė teisingas išvadas ir pagrįstai V. P. pripažino kaltu pasisavinus jam patikėtą svetimą turtą ir nuteisė pagal Lietuvos Respublikos BK 183 str. 1 d. Todėl Radviliškio rajono apylinkės teismo 2014-12-18 nuosprendis yra teisėtas ir pagrįstas, jį naikinti ar keisti nuteistojo apeliaciniame skunde nurodytais motyvais nėra pagrindo.

Nuteistasis V. P. savo apeliaciniame skunde ginčija faktines jam inkriminuojamos nusikalstamos veikos, numatytos Lietuvos Respublikos BK 183 str. 1 d., padarymo aplinkybes, neigia ją padaręs. Apeliantas tvirtina, kad jis nekaltas, kad byloje nėra objektyvių duomenų, patvirtinančių aplinkybę, jog jam buvo patikėtas svetimas turtas, o liudytojo G. I. parodymai nenuoseklūs ir melagingi, liudytojo A. B. parodymai yra siauri ir neinformatyvūs, be to, teismas nepagrįstai vertino kaip įrodymą iš G. I. telefono paimtus duomenis ir SMS žinučių turinį, nes šie duomenys pripažinti įrodymais, pažeidžiant Lietuvos Respublikos BPK 20 str. 4 d. nuostatas, ir visiškai nevertino duomenų, kurie gauti iš telekomunikacinių bendrovių apie abonentinius atsakomuosius ir šaukiamuosius skambučius bei SMS žinutes. Taigi iš apeliacinio skundo turinio akivaizdu, kad nuteistasis savaip interpretuoja byloje esančius duomenis. Šios aplinkybės ir apeliacinio skundo turinys rodo, kad V. P. tik jam palankų įrodymų vertinimą laikytų tinkamu ir teisingu. Nepaisant to, apeliacinės instancijos teismas konstatuoja, kad pirmosios instancijos teismas ištyrė visumą byloje surinktų įrodymų ir padarė teisingas išvadas dėl jų, todėl pagrįstai apeliantą pripažino kaltu pagal Lietuvos Respublikos BK 183 str. 1 d. Esant šioms aplinkybėms, nuteistojo V. P. argumentai, kuriais jis neigia kaltę, laikytini nepagrįstais, konstatuojant, kad nuteistojo apeliaciniame skunde nurodytos aplinkybės prieštarauja ikiteisminio tyrimo metu surinktiems ir teisme ištirtiems įrodymams ir remiantis jais padarytoms teismo išvadoms, nes byloje nustatytos faktinės aplinkybės aiškiai atskleidžia V. P. veikoje Lietuvos Respublikos BK 183 str. 1 d. numatytos nusikalstamos veikos objektyviosios ir subjektyviosios pusės požymius.

Apeliantas savo skunde teigia, kad byloje nėra įrodymų, jog jam buvo patikėtas UAB ,,(duomenys neskelbtini)“ priklausantis turtas – 3 600 JAV dolerių (9559,08 Lt) ir kad jis šiuos pinigus pasisavino, nes jis iš (duomenys neskelbtini) įmonės „(duomenys neskelbtini)“ gavo tik 50000 rublių. Tačiau ši nuteistojo V. P. versija yra paneigta aptartais ir skundžiamame nuosprendyje išdėstytais įrodymais. Taigi nuteistasis neneigė, kad už pristatytą krovinį (duomenys neskelbtini) įmonės „(duomenys neskelbtini)“ darbuotojas sumokėjo jam 50000 rublių, tačiau teigė, kad jokie dokumentai nebuvo surašyti (3 t. 140, 141 b. l.). Kaip minėta, V. P. 2012-09-28 UAB „(duomenys neskelbtini)“ direktoriaus G. I. įsakymu Nr. (duomenys neskelbtini) buvo įpareigotas grįžęs iš komandiruotės pateikti piniginę ataskaitą ir atsiskaityti su kasa (1 t. 42-45 b. l.). Nuteistasis V. P. apklausiamas pirmosios instancijos teisme nurodė, kad grįžęs iš komandiruotės pateikė ataskaitą UAB „(duomenys neskelbtini)“ vyr. buhalterei, tačiau, kaip matyti iš V. P. 2012-09-28 - 2012-10-16 kelionės ataskaitos, joje nėra nurodytos V. P. komandiruotės metu gautos pajamos, ne tik 3600 JAV dolerių, dėl kurių pasisavinimo jam buvo pareikštas kaltinimas, bet ir 50000 rublių, kurių gavimą nuteistasis pripažino (1 t. 49, 50 b. l.).

Iš bylos medžiagos – civilinio ieškovo atstovo liudytojo G. I., liudytojos J. R. parodymų pirmosios instancijos teisme (3 t. 131, 132 b. l.), liudytojo T. A. ikiteisminio tyrimo metu duotų parodymų (1 t. 28, 29 b. l.), pažymos-paskaičiavimo dėl padarytos žalos bendrovei (1 t. 58 b. l.), matyti, kad V. P. grįžęs iš komandiruotės (nuo 2012-09-28 iki 2012-10-16) ir atvykęs į darbovietę UAB „(duomenys neskelbtini)“ negražino pinigų - 3600 JAV (9 963,24 Lt), priklausančių bendrovei, kuriuos jam perdavė (duomenys neskelbtini) įmonė „(duomenys neskelbtini)“. Todėl buvo kreiptasi į (duomenys neskelbtini) įmonę „(duomenys neskelbtini)“, kuri pateikė UAB ,,(duomenys neskelbtini)“ atitinkamą dokumentą apie mokėjimo patvirtinimą (1 t. 97, 98 b. l.), kuris patvirtino, kad (duomenys neskelbtini) įmonės „(duomenys neskelbtini)“ 2012-10-08 sumokėjo UAB „(duomenys neskelbtini)“ vairuotojui V. P. už pristatytą krovinį 50 000 rublių ir 3600 JAV dolerių (1 t. 97, 98 b. l.). Jau minėta, kad pats V. P. pripažįsta nuvežęs prekes (duomenys neskelbtini) įmonę „(duomenys neskelbtini)“ ir gavęs iš jų 50000 rublių. Liudytojų B. N. A. ir B.A. V. parodymai taip pat patvirtina, kad vairuotojui V. P. buvo sumokėti 50000 rubliai ir 3600 JAV doleriai, po to buvo surašytas pinigų gavimo patvirtinimas (2 t. 13, 14, 18, 19 b. l.).

Teisėjų kolegijai nekyla abejonių nei dėl liudytojų G. I., J. K. ir T. A., nei dėl liudytojų N. A. B. ir A. V. B. parodymų. Šių liudytojų parodymai iš esmės nuoseklūs viso proceso metu, jie atitinka ir rašytinius bylos įrodymus (daiktų apžiūros protokolus, dokumentą apie mokėjimo patvirtinimą ir kt.). Netikėti šių asmenų parodymais teismas neturi objektyvaus pagrindo, todėl teisėjų kolegija pripažįsta, kad pirmosios instancijos teismas pagrįstai vadovavosi šių asmenų parodymais, nes jų suinteresuotumas bylos baigtimi nenustatytas, byloje jokių duomenų apie tai, kad visi jie gali būti šališki ar dėl kitų priežasčių siekia nuteistąjį melagingai apkalbėti, nėra. Nors nuteistasis V. P. nurodė, kad santykiai su UAB „(duomenys neskelbtini)“ direktoriumi G. I. nebuvo geri, kad jo parodymai yra subjektyvūs, nukreipti prieš jį asmeniškai, tačiau teisėjų kolegija pažymi, kad G. I. be jokios priežasties apkaltinti V. P. tariamai nesamos nusikalstamos veikos padarymu, o tai, kaip minėta, be jo parodymų patvirtina kitų liudytojų parodymai ir rašytiniai įrodymai, nebūtų jokio pagrindo bei logiško paaiškinimo, juo labiau, kad visos liudytojų nurodytos aplinkybės sutampa ir patvirtina viena kitą. Be to, nors nuteistasis V. P. apeliaciniame skunde nurodo, kad G. I. teiginiai, jog (duomenys neskelbtini) įmonei „(duomenys neskelbtini)“ kompiuteriu buvo išsiųsti apmokėjimą turėję patvirtinti dokumentai ir kad šie dokumentai jam (V. P.) buvo perduoti pasirašyti ir jis jų grįžęs iš kelionės nepateikė įmonės buhalterijai, yra nepagrįsti ir išgalvoti, tačiau teisėjų kolegija pažymi, kad šios aplinkybės apie išankstinį bendravimą su (duomenys neskelbtini) įmone ir mokėjimą patvirtinančių dokumentų išsiuntimą, nei patvirtina, nei paneigia V. P. kaltės dėl jam patikėto turto pasisavinimo ir neturi įtakos veikos kvalifikavimui.

Nuteistasis V. P., analizuodamas liudytojo A. V. B. parodymus, nurodo, kad šis liudytojas patvirtino, jog iš karto po prekių iškrovimo (duomenys neskelbtini) įmonės teritorijoje buvo surašytas pinigų gavimo dokumentas, kuriame nurodyti jo (V. P.) anketiniai duomenys ir sumokėta suma. Tačiau teisėjų kolegija pažymi, kad analizuojant minėtus liudytojo A. V. B. parodymus, negalima daryti kategoriškos išvados, jog liudytojo minimas pinigų gavimo dokumentas, kuriame nurodyti jo (V. P.) anketiniai duomenys ir sumokėta suma, buvo surašytas iš karto po prekių iškrovimo (duomenys neskelbtini) įmonės teritorijoje. Liudytojas nurodo, kad atvežta produkcija buvo iškrauta sandėlyje, o vairuotojas gavo 50 000 rublių bei 3 600 JAV dolerių atlygį, po to buvo surašytas pinigų gavimo patvirtinimas, kuriame nurodyta automobilio markė, automobilio vairuotojas, data, mokėjimo suma (2 t. 18, 19 b. l.). Taigi liudytojas nurodo, kad minėtas dokumentas buvo surašytas „po to“, t. y. kažkada vėliau, bet konkretus laikas nenurodytas. Esant šioms aplinkybėms, teigti, kad iš liudytojo A. V. B. parodymų galima suprati, jos pinigų gavimo dokumentas, kuriame nurodyti jo (V. P.) anketiniai duomenys ir sumokėta suma buvo surašytas iš karto po prekių iškrovimo (duomenys neskelbtini) įmonės teritorijoje dalyvaujant V. P., o ne vėliau, nėra pagrindo, o be to, kaip matyti iš bylos duomenų, byloje yra dokumentas – 2012-11-07 mokėjimo patvirtinimas, kuriame nurodyta, kad (duomenys neskelbtini) įmonės „(duomenys neskelbtini)“ darbuotoja B. N. A. 2012-10-08 sumokėjo UAB „(duomenys neskelbtini)“ vairuotojui V. P. 50 000 rublių ir 3600 JAV dolerių (1 t. 97, 98 b. l.). Kaip nurodė liudytojas A. V. B., šis pinigų mokėjimo raštas patvirtintas jo motinos N. A. B. antspaudu ir jo parašu (1 t. 97, 98 b. l., 2 t. 18, 19 b. l.). Teisėjų kolegija pažymi, kad šį byloje esantį 2012-11-07 įmonės „(duomenys neskelbtini)“ raštą apie pinigų, tame tarpe ir 3600 JAV dolerių įteikimą, teismas pagrįstai vertino kaip įrodymą, kad V. P. buvo sumokėta nurodyta pinigų suma.

Apeliantas nurodo, kad byloje yra dar vienas mokėjimo patvirtinimas apie tai, kad (duomenys neskelbtini) įmonės „(duomenys neskelbtini)“ darbuotoja N. A. B. 2012-10-08 sumokėjo jam (UAB „(duomenys neskelbtini)“ vairuotojui V. P.) 50 000 rublių ir 3600 JAV dolerių (1 t. 40-41 b. l.), tačiau šis raštas asmens pasirašytas, bet nepatvirtintas įmonės antspaudu. Be to, akivaizdu, kad ant dokumento esantis parašas nėra nei A. V. B., nei N. A. B..

Teisėjų kolegija pažymi, kad apklausiamas liudytojas A. V. B. nurodė, jog raštas, patvirtinantis, kad 2012-10-08 UAB „(duomenys neskelbtini)“ vairuotojui V. P. sumokėta 50 000 rublių ir 3600 JAV dolerių, patvirtintas jo motinos N. A. B. antspaudu ir jo parašu. Kaip matyti iš bylos duomenų šis dokumentas byloje yra (1 t. 97, 98 b. l.). Tačiau byloje yra ir kitas toks pat dokumentas, kuris patvirtintas N. A. B. antspaudu, tačiau pasirašytas ne A. V. B. ar N. A. B. (1 t. 40, 41 b. l.). Apklausiamas pirmosios instancijos teisme liudytojas G. I. parodė, kad jis kreipėsi į (duomenys neskelbtini) įmonę „(duomenys neskelbtini)“ prašydamas raštiško patvirtinimo, kad UAB „(duomenys neskelbtini)“ vairuotojui V. P. už atvežtą produkciją sumokėta 50 000 rublių ir 3600 JAV dolerių, tačiau paštu šios įmonės dokumento negavus, UAB „(duomenys neskelbtini)“ vairuotojas parvežė šį raštą iš (duomenys neskelbtini) įmonės. Todėl byloje ir yra du raštai, patvirtinantys, kad 2012-10-08 UAB „(duomenys neskelbtini)“ vairuotojui V. P. sumokėta 50 000 rublių ir 3600 JAV dolerių – vienas raštas gautas paštu, o kitas – parvežtas UAB „(duomenys neskelbtini)“ vairuotojo. Paaiškinti, kodėl šie dokumentai pasirašyti skirtingais parašais liudytojas negalėjo (3 t. 132 b. l.). Tai, kad iš (duomenys neskelbtini) įmonės „(duomenys neskelbtini)“ parvežė dokumentą, patvirtinantį, jog UAB „(duomenys neskelbtini)“ vairuotojui V. P. už atvežtą produkciją sumokėta 50 000 rublių ir 3600 JAV dolerių, ir perdavė UAB „(duomenys neskelbtini)“ direktoriui G. I., patvirtino ir ikiteisminio tyrimo metu apklaustas liudytojas T. A. (1 t. 28-29 b. l.). Netikėti šių liudytojų parodymais teisėjų kolegija neturi pagrindo, o aplinkybė, kad du tokie patys raštai, patvirtinantys apie pinigų sumokėjimą V. P., pasirašyti skirtingų asmenų, nesuteikia pagrindo abejoti šių dokumentų pagrįstumu ir tikrumu. Liudytojas T. A. parodė, kad jam dalyvaujant įmonės „(duomenys neskelbtini)“ direktorius įmonės buhalterijoje atspausdino ant balto lapo patvirtinimą apie pinigų sumokėjimą V. P. ir padavė šį dokumentą jam (1 t. 28-29 b. l.). Esant šioms aplinkybėms, negalima atmesti galimybės, kad toks pat dokumentas – patvirtinimas apie pinigų sumokėjimą V. P., išsiųstas ir gautas UAB „(duomenys neskelbtini)“ paštu, buvo pasirašytas ne A. V. B. parašu, o kito (duomenys neskelbtini) įmonės atsakingo darbuotojo, juolab, kad šis dokumentas buvo patvirtintas šios įmonės atspaudu.

V. P. teigimu, teismas nepagrįstai vertino kaip įrodymą iš G. I. telefono paimtus duomenis ir SMS žinučių turinį, nes šie duomenys pripažinti įrodymais, pažeidžiant Lietuvos Respublikos BPK 20 str. 4 d. nuostatas, numatančias įrodymų leistinumo principą.

Iš byloje esančių daiktų, dokumentų pateikimo ir daiktų apžiūros protokolų matyti, kad G. I. savo iniciatyva tyrėjai J. A. pateikė mobilų telefoną iPhone 3G, kuriame įdėta SIM kortelė, kurios Nr. (duomenys neskelbtini), šis mobilus telefonas, pateiktas be SIM kortelės, apžiūrėtas dėl siųstų ir gautų SMS iš/į Nr. (duomenys neskelbtini). Apžiūros metu nustatyta, kad telefono atmintyje rasti įrašai, jog 2012-10-08 iš abonento Nr. (duomenys neskelbtini) siųsta SMS žinutė dėl pinigų gavimo ir gautas atsakymas, patvirtinantis pinigų - 50 000 rublių ir 3600 JAV dolerių gavimą. Atlikus apžiūrą telefone esanti informacija (įrašai) prijungta prie baudžiamosios bylos medžiagos (buvo atspausdinti ant 10 lapų ir pridėti prie protokolo) (1 t. 83-95 b. l.).

Siekiant objektyviai išsiaiškinti bylos aplinkybes, apeliacinės instancijos teisme buvo atliktas įrodymų tyrimas ir apklausta tyrėja J. A. ir civilinio ieškovo atstovas G. I.. Liudytoja J. A. parodė, kad ji ikiteisminio tyrimo metu atliko daiktų apžiūrą, buvo apžiūrėtas UAB „(duomenys neskelbtini)“ direktoriaus G. I. telefonas ir įeinančios ir išeinančios SMS žinutės. G. I. buvo nurodęs, kad tarp jo ir vairuotojo-ekspeditoriaus V. P. jo kelionės, vykusios nuo 2012-09-28 iki 2012-10-16 metu vyko pokalbiai: jis SMS žinutėmis bendravo su V. P., todėl ir buvo apžiūrėtos tos SMS žinutės. Pats UAB „(duomenys neskelbtini)“ direktorius G. I. pateikė telefoną, kuriame buvo tos žinutės. Ji, vadovaudamasi jų parodymais apklausų metu, žinojo, kokiu darbinio telefono numeriu naudojosi V. P. ir kokiu – direktorius G. I.. Kadangi telefonas buvo išmanusis, ji pagalbos prašė specialistės S. L., kuri dirba su telekomunikacijomis. Specialistės pagalba, ji iš telefono atminties ant popieriaus atspausdino joje buvusių SMS žinučių turinį. Ji įsitikino, kad išklotinės turinys atitiko SMS žinučių turinį.

Apklausiamas apeliacinės instancijos teisme civilinio ieškovo atstovas G. I. parodė, kad jis yra UAB „(duomenys neskelbtini)“ direktorius. Ikiteisminio tyrimo metu buvo paimtas jo telefonas, jis tik išsiėmė SIM kortelę, nes visi duomenys lieka telefono atmintyje. Telefonas yra įmonės, kuriuo jis naudojosi ir susirašinėjo su V. P. jo kelionės į (duomenys neskelbtini) metu. Jis byloje esančių SMS žinučių turinio išklotinių nepateikė, jos buvo atspausdintos Radviliškio rajono policijos komisariate. Jis vežė USB laidą, kad būtų galima prijungti telefoną prie kompiuterio. Jo tyrėjai pateiktas telefonas rodė susirašinėjimo SMS žinutėmis su V. P. naudojamo telefono numeriu istoriją. Kadangi įmonės telefonai yra priskiriami konkrečiam automobiliui, telefonas kiekvieno reiso metu yra perduodamas su perdavimo aktu. Savo telefone vesdamas vairuotojų telefonų numerius į kontaktus, jis sugalvojo jiems uždėti pavadinimą tokį, kokie yra automobilių valstybiniai numeriai, pavyzdžiui, kaip (duomenys neskelbtini). Ir šiai dienai taip yra įvardintas tas telefono numeris, nes automobilis nesikeitė, tik pasikeitė automobilio valstybinis numeris (duomenys neskelbtini)

Iš 2012-08-28 UAB „(duomenys neskelbtini)“ direktoriaus G. I. įsakymo matyti, kad V. P. nuo 2012-09-28 iki 2012-10-16 vyko į komandiruotę į (duomenys neskelbtini) ir (duomenys neskelbtini), kurios tikslas pervežti krovinius su vilkiku DAF, valst Nr. (duomenys neskelbtini) (1 t. 42-45 b. l.). Iš byloje esančių SMS žinučių turinio išklotinės matyti, kad 2012-10-08 iš abonento Nr. (duomenys neskelbtini), kuriuo naudojosi UAB „(duomenys neskelbtini)“ direktorius G. I. siųsta SMS žinutė kontaktui, pavadinimu (duomenys neskelbtini) dėl pinigų gavimo ir gautas atsakymas, patvirtinantis pinigų - 50 000 rublių ir 3600 JAV dolerių gavimą (1 t. 83-95 b. l.). Liudytojas G. I. nurodė, kad V. P. kelionės nuo 2012-09-28 iki 2012-10-16 metu naudojo telefoną, kurio numeris G. I. telefono adresų knygelėje buvo pavadintas (duomenys neskelbtini). Iš baudžiamosios bylos medžiagos matyti, kad raidės ir skaičiai - (duomenys neskelbtini) yra V. P. kelionės nuo 2012-09-28 iki 2012-10-16 metu vairuoto vilkiko valstybinis numeris. Apeliantas neginčija, kad komandiruočių metu naudojo G. I. duotą telefoną, kurio Nr.(duomenys neskelbtini). Esant šioms aplinkybėms, pirmosios instancijos teismas pagrįstai padarė išvadą, kad byloje esančiame išraše SMS žinučių turinys patvirtina G. I. susirašinėjimą būtent su įmonės darbuotoju V. P..

Apeliantas skunde nepagrįstai nurodo, kad daiktų paėmimo protokole nėra nurodyta, jog buvo paimta G. I. priklausančio telefono SIM kortelė, tačiau jos duomenys byloje yra. Be to, apeliantui neaišku, kokiu būdu jie paimti, procesinio įforminimo dokumento byloje nėra.

Teisėjų kolegija pažymi, kad ikiteisminio tyrimo metu G. I. priklausančio telefono SIM kortelė nebuvo paimta. Tai matyti iš byloje esančių daiktų, dokumentų pateikimo ir daiktų apžiūros protokolų (1 t. 83-95 b. l.). Tai patvirtino ir pats G. I., apklausiamas apeliacinės instancijos teisme. Visi tyrimui reikalingi duomenys buvo gauti ne iš SIM kortelės, bet iš telefono atminties. Mobiliojo telefono iPhone 3G apžiūra buvo atlikta laikantis Lietuvos Respublikos BPK 92 str. 179 str., 207 str. reikalavimų, todėl teigti, kad šie duomenys gauti neteisėtu būdu ir pažeisti Lietuvos Respublikos BPK 20 str. 4 d. reikalavimai, nėra jokio pagrindo. Todėl teisėjų kolegija konstatuoja, kad įrodymai buvo gauti teisėtais būdais ir atitinka įrodymams keliamus reikalavimus. Taigi dėl minėtų aplinkybių daroma išvada, kad pirmosios instancijos teismas teisėtai ir pagrįstai rėmėsi šiais ikiteisminio tyrimo metu gautais duomenimis, kadangi jie sutampa su liudytojo G. I. duotais parodymais, taip pat kitais baudžiamojoje byloje ištirtais įrodymais nustatytomis aplinkybėmis.

Nuteistasis V. P. nurodo, kad procesinis veiksmas – daiktų apžiūra – atliktas pažeidžiant proceso kalbos reikalavimus, nes šiuose protokolo prieduose gausu angliško teksto, kurio turinys nesuprantamas, todėl, nuteistojo V. P. teigimu, jis negalėjo tinkamai realizuoti savo teisių į gynybą. Tačiau teisėjų kolegija pažymi, kad bylos nagrinėjimui reikšmingi duomenys – SMS žinučių turinys yra užfiksuoti lietuvių kalba, yra aiškus gautų ir išsiųstų žinučių laikas, todėl teigti, kad buvo pažeista apelianto teisė į gynybą, nėra pagrindo.

Nuteistasis V. P. skunde taip pat nurodo, kad teismas visiškai nevertino duomenų, kurie gauti iš telekomunikacinių bendrovių apie abonentinius atsakomuosius ir šaukiamuosius skambučius bei SMS žinutes. Išklotinių turinys liudija, kad daiktų apžiūros protokolo priede nurodyti G. I. telefono duomenys apie 2012-10-08 susirašinėjimą neva su juo (V. P.) ir šiose išklotinėse esantys duomenys apie ryšio iš telefono Nr.(duomenys neskelbtini) laiką nesutampa. Tai reiškia, kad G. I. telefone gautų žinučių apie 3600 JAV dolerių sumokėjimą laikas ir laikas žinučių, rašytų iš nurodyto telefono neatitinka.

Teisėjų kolegija pažymi, kad sulyginus 2013-01-14 apžiūros protokole užfiksuotus susirašinėjimus ir telekomunikacijų bendrovės pateiktas G. I. telefono Nr.(duomenys neskelbtini) pokalbių ir žinučių išklotines matyti, kad G. I. telefono atmintyje užfiksuoti susirašinėjimai su abonentu Nr.(duomenys neskelbtini) atsispindi ir pateiktose išklotinėse, tik skiriasi keliomis sekundėmis užfiksuotas laikas (1 t. 108-137 b. l.). Tai, kad laikai keliomis sekundėmis skiriasi galima paaiškinti tuo, kad G. I. telefone žinučių išsiuntimo ir gavimo laikas fiksuotas pagal telefono laiko nustatymus, o išklotinėse laikas fiksuotas pagal telekomunikacijų bendrovės laiko nustatymus.

Teisėjų kolegija, remdamasi byloje surinktais, ištirtais ir aptartais įrodymais, konstatuoja, kad V. P. grįžęs iš komandiruotės už pristatytą krovinį (duomenys neskelbtini) įmonei „(duomenys neskelbtini)“ gautų ir komandiruotei nepanaudotų 3 600 JAV dolerių neįtraukė į kelionės ataskaitą ir negrąžino jų UAB „(duomenys neskelbtini)“ buhalterijai ir taip pasisavino jam patikėtą turtą. Tokią išvadą teisėjų kolegija daro remdamasi nuosekliais ir vienas kitą papildančiais liudytojų parodymais, ištirtais objektyvios kilmės įrodymais, kurie visete sudaro vieningą V. P. kaltę patvirtinančią medžiagą. Byloje nėra duomenų, ką nuteistasis padarė su neteisėtai užvaldytu svetimu turtu – faktas tas, kad tas turtas V. P. buvo patikėtas ir jis buvo už jį atsakingas. Byloje nustatytų objektyvių aplinkybių visuma aiškiai patvirtina, kad V. P. aiškiai suvokė savo nusikalstamo elgesio turinį ir tikslingai rinkosi elgesio variantą, tai yra veikė tiesiogine tyčia. V. P. veikoje nustatyti visi būtini objektyvieji ir subjektyvieji nusikaltimo, numatyto Lietuvos Respublikos BK 183 str. 1 d., sudėties požymiai, todėl keisti ar naikinti skundžiamą nuosprendį nėra jokio pagrindo.

Taip pat teisėjų kolegija nenustatė, kad nuteistajam V. P. paskirta bausmė yra neteisinga, nes pirmosios instancijos teismas, atsižvelgęs į visas Lietuvos Respublikos BK 54 str. 2 d. nurodytas aplinkybes, reikšmingas bausmės skyrimui, pagrįstai V. P. paskyrė baudą. Iš skundžiamo nuosprendžio matyti, kad V. P. už Lietuvos Respublikos BK 183 str. 1 d. numatytą nusikaltimą paskirta bausmė – 1694 eurų bauda – yra artima už nesunkų nusikaltimą skiriamos baudos minimumui (Lietuvos Respublikos BK 47 str. 3 d. 2 p.). Teisėjų kolegija, įvertinusi visas bausmės skyrimui reikšmingas aplinkybes, konstatuoja, kad pirmosios instancijos teismo nuteistajam V. P. už nusikalstamą veiką paskirta bausmė nėra per griežta, švelninti ją nėra teisinio pagrindo. Taigi pirmosios instancijos teismas, skirdamas nuteistajam bausmę, bendrųjų bausmės skyrimo nuostatų nepažeidė. Be to, apeliantas skunde neginčija jam paskirtos bausmės.

Apeliacinės instancijos teismas, įvertinęs byloje nustatytų aplinkybių visumą, daro išvadą, kad pirmosios instancijos teismas, priimdamas skundžiamą nuosprendį, išsamiai ir visapusiškai įvertino byloje nustatytas aplinkybes laikantis įrodymų tyrimo ir vertinimo taisyklių, teisingai kvalifikavo nuteistojo V. P. padarytą veiką, paskyrė teisingą savo rūšimi ir dydžiu bausmę, todėl keisti ar naikinti Radviliškio rajono apylinkės teismo 2014-12-18 nuosprendį nuteistojo apeliaciniame skunde išdėstytais argumentais nėra pagrindo.

Rezoliucinė dalis

nutaria:

nuteistojo V. P. apeliacinį skundą atmesti.