Lietuvos apeliacinio teismo nuosprendis

Įžanginė dalis

Lietuvos apeliacinio teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš kolegijos pirmininkės Violetos Ražinskaitės (pranešėjos),

teismo posėdyje apeliacine tvarka išnagrinėjo baudžiamąją bylą pagal nuteistojo V. K. (V. K.) apeliacinį skundą dėl Klaipėdos apygardos teismo 2012 m. rugsėjo 17 d. nuosprendžio, kuriuo V. K. pripažintas kaltu padaręs nusikaltimus, numatytus Lietuvos Respublikos baudžiamojo kodekso (toliau – BK) 135 straipsnio 1 dalyje (2000 m. rugsėjo 26 d. įstatymo Nr. VIII-1968 redakcija), 135 straipsnio 2 dalies 3 punkte, ir nubaustas laisvės atėmimu:

pagal BK 135 straipsnio 1 dalį (2000 m. rugsėjo 26 d. įstatymo Nr. VIII-1968 redakcija) – 4 metams;

pagal BK 135 straipsnio 2 dalies 3 punktą – 5 metams ir 6 mėnesiams;

vadovaujantis BK 63 straipsnio 1, 4 dalimis, paskirtos bausmės subendrintos dalinio sudėjimo būdu ir galutinė subendrinta bausmė paskirta laisvės atėmimas 6 metams, bausmę nustatant atlikti pataisos namuose.

Iš V. K. priteista 7 773,68 Lt valstybinei ligonių kasai.

Aprašomoji dalis

nustatė:

V. K. pripažintas kaltu ir nuteistas už tai, kad 2003 m. rugsėjo 11 d. apie 19.30 val. bute (duomenys neskelbtini), apsvaigęs nuo alkoholio, žodinio konflikto su broliu V. K. (V. K.) metu tyčia peiliu du kartus dūrė nukentėjusiajam – vieną kartą į kairį petį bei vieną kartą į pilvą ir padarė nukentėjusiajam kiauryminį durtinį-pjautinį sužalojimą krūtinkaulio srityje su kiauryminiu kepenų durtiniu-pjautiniu sužalojimu, kraujo išsiliejimu į pilvaplėvės ertmę, dėl to buvo sunkiai sutrikdyta V. K. sveikata.

Be to, V. K. pripažintas kaltu ir nuteistas už tai, kad 2011 m. rugsėjo 2 d. apie 19.30 val. bute (duomenys neskelbtini), apsvaigęs nuo alkoholio, konflikto su broliu V. K. metu tyčia peiliu tris kartus smogė nukentėjusiajam – vieną kartą pataikė į veido kairę pusę, nukentėjusiajam ginantis vieną kartą pataikė į dešinę plaštaką bei vieną kartą į pilvą, padarė nukentėjusiajam durtinį-pjautinį kiauryminį pilvo sužalojimą su kepenų ir plonosios žarnos pažeidimu, dėl to buvo sunkiai sutrikdyta V. K. sveikata.

Nuteistasis V. K. apeliaciniame skunde nurodo, jog jo kaltė grindžiama tik įvykio metu ypatingai sunkaus girtumo būsenos buvusio nukentėjusiojo parodymais. Apelianto ir brolio nesantaika prasidėjo seniai, ji vis aštrėjo. Brolis jį terorizuodavo naudodamas ne tik psichologinį, bet ir fizinį smurtą. Brolis konfliktuodavo dėl buto, kuriame apeliantas su motina gyvena, priklausomybės. Motina jo taip pat bijojo. Kiekvieno apsilankymo metu brolis sukeldavo konfliktą, po to apeliantą sumušdavo. Į gydytojus jis nesikreipė, nes buvo gėda dėl tokio brolio elgesio.

Dėl brolio smurto apeliantui du kartus buvo sulaužytas žandikaulis, išsukta ranka, dėl to jis prarado savo pagrindinę profesiją bei darbą. Iki tol buvo aukščiausios kategorijos suvirintojas, gerai uždirbdavo. Tai kėlė brolio pavydą, ir jis nuolat reikalavo pinigų. Kiekvieno apsilankymo metu apeliantas buvo priverstas su juo gerti alkoholį, nes bijojo būti sumuštas. Tik dėl brolio veiksmų jis tapo neįgalus, šiuo metu jo galimybės dirbti labai ribotos, o brolis nedirba, nors yra sveikas. Net prasidėjus teismo procesui brolis ateidavo ir sukeldavo konfliktus. Dėl tokio elgesio motina jį išregistravo iš buto. Apeliantas nuo brolio nukentėjo negrįžtamai, tačiau vis tiek nuoširdžiai gailisi dėl savo veiksmų, nors juos padarė gindamasis nuo brolio smurto ir bijodamas dar kartą būti sumuštas.

Nuteistasis V. K. apeliaciniu skundu prašo pripažinti, kad jis veikė būtinosios ginties sąlygomis, ir paskirti su realiu laisvės atėmimu nesusijusią bausmę.

Teismo posėdyje nuteistasis ir jo gynėjas prašo nuteistojo apeliacinį skundą tenkinti, prokurorė prašo skundą atmesti.

Nuteistojo V. K. apeliacinis skundas tenkinamas iš dalies.

Teisėjų kolegijos nuomone, V. K. kaltė padarius jam inkriminuotus nusikaltimus įrodyta pirmosios instancijos teismo nuosprendyje aptartais įrodymais. Teismas išsamiai ir nešališkai išnagrinėjo visas bylos aplinkybes, įvertino įrodymus nepažeidęs Lietuvos Respublikos baudžiamojo proceso kodekso (toliau – BPK) 20 straipsnio reikalavimų bei prasmės ir vadovaudamasis BPK 303 straipsnio 2 dalies nuostatomis pagrįstai priėmė apkaltinamąjį nuosprendį, tačiau nepakankamai atsižvelgė į bausmės dydžiui reikšmingas aplinkybes, todėl paskyrė per griežtą bausmę.

Esminių BPK pažeidimų byloje nenustatyta.

Apeliaciniame skunde nuteistasis neatribojo abiejų nusikalstamų veikų, akcentuodamas tik antrosios veikos metu, jo nuomone, susidariusią būtinosios ginties situaciją, tačiau bendrais bruožais pasisakė dėl ilgalaikių blogų santykių su broliu, turėjusių įtakos abiem veikoms, ginčija bausmę, subendrintą už abi veikas, todėl teisėjų kolegija trumpai pasisako ir dėl pirmosios veikos.

Dėl brolio sužalojimo 2003 m.

Pirmosios instancijos teismas apeliantą pagrįstai pripažino kaltu dėl brolio V. K. sunkaus sveikatos sutrikdymo, atmetęs nuteistojo V. K. versiją, jog tai buvo nelaimingas atsitikimas, peiliu atidarinėjant alaus butelį ir netekus pusiausvyros netyčia užgriuvus ant brolio.

Iš paties nuteistojo parodymų matyti, kad jis supyko ant brolio, kam šis jį žadino, reikalavo pinigų, dėl to tarp brolių kilo konfliktas. Tiesa, nukentėjusysis neigė konfliktą, tačiau jį buvus patvirtino liudytojas I. K., jį girdėjęs iš kito kambario ir netrukus atėjęs į konflikto vietą bei pamatęs dėdę Vladimirą sužalotu pilvu.

Konflikto dalyvių sesuo, liudytoja V. K., patvirtino iš nukentėjusiojo ligoninėje išgirdusi, jog jį peiliu sužalojo brolis, tačiau jam atleido ir pareiškimo policijai nerašys.

Abiem broliams bei tėvams davus parodymus, kad įvyko nelaimingas atsitikimas atidarinėjant alaus butelį, 2004 m. birželio 7 d. prokuroras priėmė nutarimą ikiteisminį tyrimą nutraukti (1 t. 99–100 b. l.), tačiau, broliui brolį sužalojus antrą kartą, 2011 m. lapkričio 28 d. ikiteisminis tyrimas atnaujintas.

Ir ikiteisminio tyrimo pareigūnai atnaujindami tyrimą, ir pirmosios instancijos teismas pagrįstai patikėjo, jog ankstesnė versija dėl nelaimingo atsitikimo atsirado nenorint, kad būtų nubaustas šeimos narys, o tiesa pasakyta, tik V. K. vėl sunkiai sutrikdžius brolio sveikatą. Šiuo atveju nėra reikšminga aplinkybė, jog ikiteisminis tyrimas atnaujintas po kelerių metų, nes tai sąlygojo antras nusikalstamas įvykis, po kurio kaltininko šeimos nariai davė teisingus parodymus apie ankstesnį įvykį, o liudytojai I. K. ir V. K. iki tol iš viso nebuvo apklausti. Nėra pagrindo įtarti, kad visi artimieji apkalba apeliantą. Nukentėjusiojo bei artimųjų pirminiai parodymai vertinami kaip noras padėti nusikaltusiam šeimos nariui tikintis, jog daugiau taip nepasielgs.

Beje, teisiamajame posėdyje atsakydamas į teisėjo klausimą nuteistasis pripažino, kad iš jo žodžių surašytame pirminiame paaiškinime apie įvykį (1 t., 55 b. l.) užrašyta teisybė. Jame nurodyta, jog apeliantas sudavė broliui į pilvą netekęs kantrybės, kad šis jį miegantį žadino, purtė, prašė pinigų alkoholiui.

Įvertinęs skundžiamame nuosprendyje išdėstytą įrodymų visetą, pirmosios instancijos teismas padarė pagrįstą išvadą dėl V. K. kaltės, jog nusikaltimas padarytas nekonkretizuota tyčia, t. y. nesiekiant sunkių padarinių, ir veiką kvalifikavo pagal įvykio metu galiojusį įstatymą – BK 135 straipsnio 1 dalį.

Dėl brolio sužalojimo 2011 m.

Apeliantas neginčija broliui V. K. sunkiai sutrikdęs sveikatą, tačiau teigia tai padaręs gindamasis nuo jo smurto.

Nukentėjusysis parodė, kad brolis jį sužalojo dėl turtinių pretenzijų, norėdamas būti lyderis ir laikydamas save buto šeimininku.

Abiejų brolių parodymai skundžiamame nuosprendyje išsamiai išdėstyti, todėl nekartojami.

Teisėjų kolegija konstatuoja, jog byloje nesurinkta objektyvių duomenų, kuris iš brolių pirmas pavartojo smurtą. Konflikto niekas nematė, brolių parodymai dėl jo pradžios skiriasi, o nė vieno proceso dalyvio parodymai neturi prioritetinės reikšmės, jei jų nepatvirtina kiti bylos duomenys.

Nežiūrint į tai, pirmosios instancijos teismas teisingai nustatė įvykio metu nebuvus būtinosios ginties situacijos. Apeliacinės instancijos teismo teisėjų kolegija sutinka su tokia teismo išvada.

Pagal baudžiamosios teisės teoriją, įtvirtintą BK 28 straipsnio nuostatose, būtinąja gintimi laikoma tokia situacija, kai baudžiamojo įstatymo ginamiems interesams žala padaroma ginant save, kitą asmenį, nuosavybę, būsto neliečiamybę, kitas teises, visuomenės ar valstybės interesus nuo pradėto ar tiesiogiai gresiančio pavojingo kėsinimosi, kuris atitinka baudžiamajame įstatyme numatytos nusikalstamos veikos požymius, t. y., kai kėsinamasi į asmens gyvybę, sveikatą, nuosavybę ir pan., jei tuo nebuvo peržengtos būtinosios ginties ribos.

Vertinant, ar konkretaus įvykio, šiuo atveju sunkaus sveikatos sutrikdymo, metu egzistavo būtinosios ginties situacija, būtina nustatyti: ar nukentėjusiojo veiksmai įvykio metu laikytini pavojingu, akivaizdžiu ir realiu kėsinimusi į kaltininką; tokio kėsinimosi pradžios ir pabaigos momentą; smūgių, sukėlusių nukentėjusiojo sunkų sveikatos sutrikdymą, sudavimo momentą; nuteistojo kaltės formą ir rūšį. Tik įvertinus šias aplinkybes galima spręsti, ar iš tiesų egzistavo būtinosios ginties situacija, ar ji buvo kaltininkui atliekant visus gynybos pobūdžio veiksmus ir ar gynyba atitiko kėsinimosi pobūdį.

Neįtikinami nuteistojo parodymai teisme, kad kalbėdamas telefonu brolis be jokios priežasties praeinančiam apeliantui sudavė į žandikaulį, todėl šis, kažką pjovęs ir rankoje turėjęs peilį, juo gindamasis dūrė broliui į pilvą. Beje, jo parodymai nenuoseklūs. Ikiteisminio tyrimo metu apeliantas teigė po brolio smūgio į veidą vėl šiam ruošiantis pulti, jį sužalojęs mojuodamas peiliu, tai daręs spontaniškai, specialiai nesitaikydamas (2 t., 95–97 b. l.); vėliau teigė mojuodamas peiliu kliudęs brolio veidą, o smūgį į pilvą sudavęs, nes dėl didelio girtumo susvyravo ir neišlaikęs pusiausvyros griuvo ant brolio (2 t., 116 b. l.).

Atkreipiamas dėmesys, jog ir antros nusikalstamos veikos prieš brolį metu apeliantas teigė netyčia griuvęs ant brolio su peiliu rankoje. Tai jo parodymus dėl įvykio aplinkybių taip pat daro neįtikinamus.

Tačiau net tikint apeliantu, kad jo brolis pirmas sudavė į veidą, tokio smurto pavartojimo negalima laikyti akivaizdžiu nukentėjusiojo kėsinimusi į nuteistojo gyvybę ar sveikatą, nes tai įvyko buitinio girtavimo metu. Susidariusi situacija nereiškia, jog nuteistasis turėjo pagrindą gintis peiliu.

Abiem broliams padaryti sužalojimai yra neadekvatūs savo sunkumu (2 t., 45–46, 106–107, 111–112, 137–139 b. l.). Tai rodo, kad nukentėjusiojo kėsinimasis, net jei jis pirmas pradėjo fizinį smurtą, nebuvo pavojingas, dėl to nebuvo būtinosios ginties situacijos. Bylos aplinkybės rodo, jog tai buvo dviejų stipriai apsvaigusių nuo alkoholio asmenų abipusis konfliktas.

Vertinant nuteistojo ir nukentėjusiojo tarpusavio santykius iki nusikaltimo matyti, kad šie asmenys nuolat konfliktuodavo. Apeliantas tą visada pripažino.

Taigi brolio elgesys įvykio vakarą nebuvo ir negalėjo būti apeliantui netikėtas.

Liudytoja V. K. parodė, jog tarp išgėrusių brolių visada kildavo nesutarimų ir barnių, V. V. provokuodavo žodžiais, teigdavo, kad jis yra buto šeimininkas, o Viktoras su tuo nesutikdavo. Dėl to, jog atėjęs Vladimiras nuolat keldavo triukšmą, jį motina iš buto išregistravo.

Iš to daroma išvada, kad nukentėjusysis savo netinkamu elgesiu netiesiogiai skatino apelianto atsakomąją reakciją, kuri dėl jo anksčiau patirtos galvos traumos padarinių ir su tuo susijusios sveikatos būklės buvo neadekvati situacijai.

Dėl to pirmosios instancijos teismas pagrįstai atmetė versiją, jog apeliantas gynėsi nuo smurtaujančio nukentėjusiojo.

Nesant būtinosios ginties situacijos, negali būti ir jos ribų peržengimo.

Nepagrįstas apeliacinio skundo argumentas, kad kiekvieno brolio apsilankymo metu apeliantas buvo priverstas su juo gerti alkoholį, nes bijojo būti sumuštas.

Specialisto išvados Nr. 95 (duomenys neskelbtini) duomenys (2 t., 166–167 b. l.) įrodo apeliantą turint įprotį girtauti, jis geria po savaitę ir ilgiau, kartais išgeria vienas, po to reikalingos pagirios, jam sunku save tvardyti; jis yra gana impulsyvus, ypač jei pasijunta įžeistas; motina teigė, jog prieš metus apelianto elgsena ryškiai pasikeitė.

Taigi girtavimas su broliu nebuvo prievartinis, jo nesąlygojo baimė.

Pirmosios instancijos teismas teisingai nustatė, kad apeliantas prieš brolį veikė neapibrėžta tyčia, ir, įvertinęs specialisto išvados Nr. G 1390/11 (03) duomenis (2 t., 45–46 b. l.), jo nusikalstamus veiksmus kvalifikavo pagal kilusius padarinius kaip sunkų sveikatos sutrikdymą, numatytą BK 135 straipsnio 2 dalies 3 punkte.

Dėl bausmės

Pirmosios instancijos teismas motyvavo bausmės skyrimą.

Teismas atsižvelgė, jog panaudojant peilį prieš brolį padaryti du tyčiniai nusikaltimai – sunkus (BK 11 straipsnio 5 dalis) ir labai sunkus (BK 11 straipsnio 6 dalis). Teismas teisingai pripažino atsakomybę sunkinančią aplinkybę, kad abi veikos padarytos sunkiai apsvaigus nuo alkoholio, o gailėjimosi nepripažino atsakomybę lengvinančia aplinkybe, nes kaltininkas nebuvo nuoširdus. Teismas atsižvelgė ir į tai, jog V. K., esant nustatytam 50 procentų darbingumui, dirbo bei išlaikė save. Teismas nusprendė paskirti bausmes, artimas sankcijose už padarytas nusikalstamas veikas numatytiems bausmių vidurkiams.

Apeliacinės instancijos teismo teisėjų kolegija pripažįsta, kad skirdamas bausmes teismas vadovavosi BK 54 straipsnio 1 bei 2 dalyse numatytais bendraisiais bausmės skyrimo pagrindais ir formaliai jų nepažeidė – paskirtos įstatymo sankcijų ribas atitinkančios bausmės.

Tačiau teisėjų kolegija konstatuoja, jog V. K. paskirtos bausmės už kiekvieną nusikalstamą veiką ir subendrinta bausmė šiuo konkrečiu atveju nėra teisingos.

Bausmės teisingumas yra vienas pamatinių baudžiamosios teisės principų, kurio esmė yra ta, kad teismo paskirta bausmė turi atitikti du reikalavimus – padaryto nusikaltimo pavojingumą bei kaltininko asmenybės pavojingumą. Įstatymų leidėjas, formuluodamas nusikaltimo požymius ir nustatydamas sankciją už nusikaltimą, įvertina tipinį (rūšinį) nusikaltimo, kaip tokio, pavojingumą, tačiau konkrečiomis aplinkybėmis padarytas nusikaltimas, formaliai atitinkantis rūšinius tam tikros kategorijos nusikaltimo požymius, iš tikrųjų gali neatitikti tipinio tos rūšies nusikaltimo pavojingumo.

Pažymėtina ir tai, jog nusikaltimus, iš jų ir sunkius ar labai sunkius, daro skirtingi žmonės, kurių pavojingumas taip pat skiriasi. Būtina įvertinti aplinkybes, kurioms esant nusikaltimai padaryti. Bausmės teisingumas neatsiejamai susijęs su kitu baudžiamosios teisės principu – bausmės individualizavimu, kuris irgi yra pamatinis baudžiamosios teisės principas, glaudžiai susijęs su bausmės paskirtimi.

Nagrinėjamoje byloje teismas visiškai nevertino aplinkybės, kuri nustatyta nuteistojo ir nukentėjusiojo sesers – liudytojos V. K. – parodymais, kad nukentėjęs brolis neblaivus apeliantą nuolat labai provokavo, sukeldavo konfliktus, pastarasis išgėręs be priežasties negalėtų brolio sužaloti. Būtent nukentėjusiojo netinkamas elgesys sąlygojo, jog motina jį išregistravo iš buto. Ši aplinkybė nelaikytina pakankama pripažinti nuteistojo atsakomybę lengvinančia BK 59 straipsnio prasme, tačiau į ją būtina atsižvelgti skiriant bausmes.

Teismas taip pat visiškai nevertino byloje esančios nuteistąjį gerai charakterizuojančios medžiagos.

Kvalifikacijos pažymėjimas (2 t., 115 b. l.) įrodo, kad apeliantas, dėl neįgalumo praradęs gerai apmokamą suvirintojo elektra darbą, siekė įgyti ir įgijo kvalifikaciją, leidžiančią dirbti paprastesnį, tačiau atitinkamų žinių ir sugebėjimų reikalaujantį darbą.

Ankstesnėje darbovietėje UAB ,,xxx“ apeliantas apibūdintas kaip patikimas, sąžiningas, gerbiamas kolektyve darbuotojas, geras specialistas, ne kartą komandiruotas dirbti į užsienį (2 t., 155 b. l.).

Atlikdamas praktiką pagal naujai įgytą specialybę UAB ,,xxx“ maisto prekių parduotuvėje, V. K. taip pat užsirekomendavo kaip patikimas, draugiškas, darbštus, sąžiningas, žingeidus ir komunikabilus darbuotojas (2 t., 156 b. l.).

Tiesa, vėliau jam konstatuotas priklausomybės nuo alkoholio sindromas (2 t., 161 b. l.), tačiau byloje nėra duomenų, ar tam neturėjo įtakos patirtos traumos, neįgalumas ir dėl to prarastas ankstesnis darbas.

Būtina labiau įvertinti ir tai, jog, nežiūrint gana didelio laipsnio (50 procentų) neįgalumo (2 t., 152 b. l.), būtent apeliantas rūpinosi taip pat neįgalia motina, ją nuolat prižiūrėjo. Šis neįgalumas, ankstesnė galvos trauma, nuolatiniai konfliktai su nedirbančiu broliu, kurio gyvenimo būdas, atsižvelgus į apelianto buvusią darbinę veiklą iki neįgalumo, buvo pastarajam nepriimtinas, neabejotinai turėjo įtakos apelianto elgesiui su broliu.

Negalima neatsižvelgti ir į tai, kad konfliktams tarp brolių buvo esmingai reikšmingas ne tik nuteistojo (3,72 promilės etilo alkoholio), bet ir paties nukentėjusiojo labai sunkus girtumas (4,05 promilės pirmuoju atveju bei 3,95 promilės etilo alkoholio – antruoju).

Visa tai apeliacinės instancijos teismo teisėjų kolegijai leidžia teigti, jog švelnesnės nei pirmosios instancijos teismo paskirtos bausmės už kiekvieną veiką bei galutinė subendrinta bausmė, skiriama laikantis pirmosios instancijos teismo nustatytos proporcijos, yra labiau individualizuotos ir atitinka BK 41 straipsnyje numatytą bausmės paskirtį, neprieštarauja BK 61 straipsnyje numatytoms bausmės skyrimo taisyklėms.

Kita nuosprendžio dalis nekeičiama.

Teisėjų kolegija, vadovaudamasi Lietuvos Respublikos BPK 326 straipsnio 2 dalies 2 punktu, 328 straipsnio 2 punktu,

Rezoliucinė dalis

nusprendžia:

Klaipėdos apygardos teismo 2012 m. rugsėjo 17 d. nuosprendžio dalį dėl bausmės skyrimo pakeisti:

V. K. skundžiamu nuosprendžiu pagal BK 135 straipsnio 1 dalį (2000 m. rugsėjo 26 d. įstatymo Nr. VIII-1968 redakcija) paskirtą laisvės atėmimo bausmę sumažinti iki 3 (trejų) metų;

V. K. skundžiamu nuosprendžiu pagal BK 135 straipsnio 2 dalies 3 punktą paskirtą laisvės atėmimo bausmę sumažinti iki 4 (ketverių) metų;

vadovaujantis Lietuvos Respublikos BK 63 straipsnio 1, 4 dalimis, bausmes subendrinti iš dalies jas sudedant ir galutinę subendrintą bausmę V. K. paskirti laisvės atėmimą 4 (ketveriems) metams ir 4 (keturiems) mėnesiams, bausmę nustatant atlikti pataisos namuose.

Kitos nuosprendžio dalies nekeisti.