Regionų apygardos administracinio teismo sprendimas

Įžanginė dalis

Vilniaus apygardos administracinio teismo teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Gitanos Butrimaitės (kolegijos pirmininkė ir pranešėja), Violetos Petkevičienės ir Vitos Valeckaitės,

teismo posėdyje rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo administracinę bylą pagal pareiškėjo U. D. skundą atsakovui Migracijos departamentui prie Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministerijos dėl sprendimo panaikinimo.

Aprašomoji dalis

nustatė:

Pareiškėjas U. D. kreipėsi į Vilniaus apygardos administracinį teismą, prašydamas: panaikinti Migracijos departamento prie Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministerijos (toliau – ir Migracijos departamentas) 2023 m. spalio 16 d. sprendimą Nr. 23S184578 (toliau – ir Sprendimas).

Nurodo, jog pareiškėjas 2023 m. spalio 16 d., t. y. sprendimo priėmimo metu dirbo (duomenys neskelbtini) tarptautinių krovinių vežimo transporto priemonės vairuotoju. Pareiškėjo nuomone, skundžiamas sprendimas yra neteisėtas ir nepagrįstas, prieštarauja Lietuvos Respublikos viešojo administravimo įstatymui, tarptautinių ir nacionalinių teismų praktikai, todėl naikintinas.

Paaiškina, jog pareiškėjas pagal 2023 m. vasario 3 d. darbo sutartį Nr. 9 nuo 2023 m. vasario 3 d. pradėjo dirbti (duomenys neskelbtini) tarptautinių krovinių vežimo transporto priemonės vairuotojo pareigose. Dėl asmeninių aplinkybių pareiškėjas pagal 2023 m. rugsėjo 21 d. prašymą pasiprašė atleidžiamas iš darbo nuo 2023 m. rugsėjo 22 d. iš (duomenys neskelbtini). Tačiau vėliau pareiškėjas persigalvojo bei 2023 m. rugsėjo 27 d. pasiprašė iš naujo priimamas į (duomenys neskelbtini) dirbti tarptautinių krovinių vežimo transporto priemonės vairuotojo pareigose. Pareiškėjas 2023 m. spalio 3 d. sudarė darbo sutartį Nr. 28 dėl darbo (duomenys neskelbtini) tarptautinių krovinių vežimo transporto priemonės vairuotojo pareigose. Teigia, jog Migracijos departamento 2023 m. spalio 16 d. sprendimo Nr. 23S184578 priėmimo metu pareiškėjas dirbo (duomenys neskelbtini) tarptautinių krovinių vežimo transporto priemonės vairuotojo pareigose, nors sprendime nurodoma, kad su pareiškėju nutraukta darbo sutartis.

Teigia, jog pareiškėjui panaikinti leidimą laikinai gyventi nebuvo teisinio pagrindo, nes jis toliau dirbo toje pačioje įmonėje, duomenys dėl darbdavio nepasikeitė. Darbo sutartis nebuvo nutrūkusi ilgiau kaip 10 kalendorinių dienų. Tikina, jog nutraukęs darbo sutartį pareiškėjas butų kreipęsis dėl bedarbio statuso įgijimo, tačiau persigalvojo ir grįžo į darbą pas buvusį darbdavį, nepakeitęs darbdavio ir darbo funkcijų.

Pareiškėjo nuomone, jo išdėstyti argumentai rodo, kad Migracijos departamento 2023 m. spalio 16 d. sprendimas Nr. 23S184578 panaikinti leidimą laikinai gyventi yra neteisėtas, nes nėra duomenų, kad Sprendimo ar bylos nagrinėjimo metu pareiškėjas buvo nutraukęs darbo sutartį (b. l. 1-4).

Atsakovas Migracijos departamentas atsiliepime į skundą prašo jį atmesti kaip nepagrįstą.

Paaiškina, jog pareiškėjas 2023 m. vasario 3 d. pateikė prašymą išduoti leidimą laikinai gyventi darbo (duomenys neskelbtini) pagrindu. Atitinkamai, šiuo pagrindu pareiškėjui 2023 m. kovo 17 d. išduotas leidimas laikinai gyventi Nr. 760232284. Nurodo, jog duomenys apie pareiškėją buvo patikrinti Valstybinio socialinio draudimo fondo valdybos (toliau – ir Sodra) informacinėje sistemoje. Patikrinimo metu nustatyta, kad (duomenys neskelbtini) su pareiškėju darbo sutartį nutraukė 2023 m. rugsėjo 22 d.

Pabrėžia, kad Lietuvos Respublikos įstatymo „Dėl užsieniečių teisinės padėties“ (toliau – ir Įstatymas) 50 straipsnis numato savarankiškus leidimų laikinai gyventi panaikinimo pagrindus. Nustačius bent vieną šių pagrindų, Migracijos departamentas turi ne tik teisę, bet ir pareigą panaikinti išduotą leidimą laikinai gyventi.

Mano, kad ginčijamas sprendimas atitinka tiek Viešojo administravimo įstatymo, tiek teismų praktikos suformuluotus reikalavimus, t. y. priimtas nešališkai ir objektyviai, pagrįstas objektyviais duomenimis (faktais) ir teisės aktų normomis, motyvų išdėstymas yra adekvatus, aiškus ir pakankamas. Nurodo, kad šiuo atveju duomenys buvo nustatyti remiantis kompetentingos institucijos – Sodros – duomenimis, buvo aiškūs ir nedviprasmiški.

Mano, kad ginčijamas sprendimas pagrįstas objektyviais Migracijos departamento disponuojamais duomenimis ir teisės aktų normomis, taikomos priemonės motyvuotos. Ginčijamame sprendime nebuvo apsiribota vien tik nuorodomis į teisės aktų nuostatas, faktinės aplinkybės aptartos pakankamai aiškiai, nustatytos ne pavienės aplinkybės, o juridinių faktų visetas, jos susietos su taikomomis teisės normomis, tiek teismų praktikos suformuluotus reikalavimus, t. y. sprendimas priimtas nešališkai ir objektyviai, pagrįstas objektyviais duomenimis (faktais) ir teisės aktų normomis, motyvų išdėstymas yra adekvatus, aiškus ir pakankamas (b. l. 28-30).

Motyvuojamoji dalis

konstatuoja:

Byloje ginčas kilo dėl Migracijos departamento prie Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministerijos 2023 m. spalio 16 d. sprendimo Nr. 23S184578, teisėtumo ir pagrįstumo (b. l. 31-32).

Byloje esančiais duomenimis nustatyta, kad pareiškėjas 2023 m. vasario 3 d. pateikė prašymą išduoti leidimą laikinai gyventi darbo (duomenys neskelbtini) Įstatymo 40 straipsnio 1 dalies 4 punkto pagrindu. Šiuo pagrindu pareiškėjui 2023 kovo 17 d. išduotas leidimas laikinai gyventi Nr. 760232284.

Duomenys apie pareiškėją buvo patikrinti Valstybinio socialinio draudimo fondo valdybos informacinėje sistemoje. Patikrinimo metu nustatyta, kad (duomenys neskelbtini) su pareiškėju darbo sutartį nutraukė 2023 m. rugsėjo 22 d. Migracijos departamentas, įvertinęs visus duomenis, priėmė 2023 m. spalio 16 d. sprendimą Nr. 23S184578 panaikinti leidimą laikinai gyventi Lietuvos Respublikoje.

Pareiškėjas, nesutikdamas su skundžiamu sprendimu, kreipėsi į Vilniaus apygardos administracinį teismą.

Įstatymo 3 straipsnio 3 dalyje nustatyta, kad užsieniečiai, esantys Lietuvos Respublikoje, privalo laikytis Lietuvos Respublikos Konstitucijos, Lietuvos Respublikos įstatymų ir kitų teisės aktų.

Įstatymo 40 straipsnio 1 dalies 4 punktas nustato, kad leidimas laikinai gyventi gali būti išduodamas ar keičiamas užsieniečiui, jeigu jis ketina dirbti Lietuvos Respublikoje pagal Įstatymo 44 straipsnio nuostatas.

Įstatymo 40 straipsnio 5 dalyje nustatyta, kad užsienietis, turintis leidimą laikinai gyventi, pasikeitus aplinkybėms, lemiančioms šio leidimo išdavimo pagrindą, privalo gauti naują leidimą laikinai gyventi. Užsieniečiai turi pareigą atitikti Įstatymo jiems keliamus reikalavimus ne tik leidimų laikinai gyventi išdavimo metu, bet ir visą šių leidimų laikinai gyventi galiojimo laikotarpį.

Įstatymo 50 straipsnis nustato leidimo laikinai gyventi panaikinimo pagrindus.

Įstatymo 50 straipsnio 1 dalies 6 punktas numato, kad leidimas laikinai gyventi užsieniečiui panaikinamas, jeigu nutraukiama darbo sutartis su užsieniečiu (išskyrus šios dalies 18 ir 21 punktuose nurodytus atvejus, kai užsienietis, kuriam leidimas laikinai gyventi buvo išduotas pagal šio Įstatymo 40 straipsnio 1 dalies 41 ar 16 punktą, turi bedarbio statusą ne ilgiau negu 6 mėnesius iš eilės) arba nustatoma, kad su užsieniečiu darbo sutartis nesudaryta, arba užsienietis, kuriam leidimas laikinai gyventi išduotas pagal šio Įstatymo 44 straipsnio 1 dalies 2 punktą, pakeitė darbdavį ar darbo funkciją nesilaikydamas šio Įstatymo 44 straipsnio 6 dalyje nustatytų reikalavimų.

Atkreiptinas dėmesys, jog Įstatymo 50 straipsnis numato savarankiškus leidimų laikinai gyventi panaikinimo pagrindus. Nustačius bent vieną šių pagrindų, Įstatymas numato Migracijos departamentui imperatyvą panaikinti išduotą leidimą laikinai gyventi.

Pareiškėjas skunde teigia, kad nuo 2023 m. spalio 3 d. iki šiol dirba (duomenys neskelbtini).

Iš byloje esančių duomenų matyti, jog pareiškėjas, teikdamas prašymą išduoti leidimą laikinai gyventi nurodė darbdavį (duomenys neskelbtini). Pareiškėjo skunde nurodoma, kad sprendimo priėmimo metu (2023 m. spalio 16 d.) jis dirbo (duomenys neskelbtini). Pagal Sodros duomenis (duomenys tikrinti 2023 m. spalio 13 d.) pareiškėjas nuo 2023 m. rugsėjo 22 d. nebuvo niekur įdarbintas. Tokios aplinkybės Migracijos departamento buvo nustatytos remiantis kompetentingos institucijos – Sodros duomenimis, kurie laikytini oficialiais ir patikimais įrodymais.

Iš pareiškėjo su skundu pateikto įrodymo – Sodros internetinio tinklapio informacijos už laikotarpį nuo 2023-10-01 iki 2023-10-30 ir papildomai 2023-12-13 į bylą gautų įrodymų matyti, jog apie U. D. kaip (duomenys neskelbtini) darbuotoją Sodrai duomenys iš darbdavio pateikti 2023-10-02 (b. l. 21-22, 53-69). Tai atitinka teisės normų nustatytą reikalavimą darbdaviui ne vėliau kaip dieną prieš darbuotojui pradedant dirbti, pateikti nustatytos formos pranešimą Sodrai.

Teismo išreikalauti iš informacinės sistemos Sodros duomenys nuo 2023-07-01 apie U. D. rodo, kad jis dirbo (duomenys neskelbtini) iki 2023-09-21. Nuo 2023-10-03 nurodoma, kad jis yra apdraustasis, gaunantis atlyginimą už darbą. U. D. nuo 2023-10-03 iki 2023-10-05 buvo įformintas (duomenys neskelbtini) nedraudiminis laikotarpis, kuris tęsiamas ir nuo 2023-11-13 iki 2023-12-07 (b.l.51-52).

Migracijos departamento teismui pateikti 2023-10-13 turėti Sodros duomenys apie asmenį U. D. ir jo draudėjus (darbovietes) patvirtina, kad pareiškėjas nedirbo ir nebuvo draustas (duomenys neskelbtini) (b.l.45-46).

Kaip matyti, į bylą surinkti Sodros turimi duomenys apie U. D. draustumą, darbovietes ir dirbtus laikotarpis yra skirtingi. Teismui nėra pateikta įrodymų, kada ir kokie duomenys galėjo būti koreguojami, kas yra neatmestina, nes praktikoje gali pasitaikyti atvejų, jog darbdaviai duomenis apie darbuotojus Sodrai pateikia nebūtinai tiksliai atitinkamo įvykio (sutarties sudarymo ar nutraukimo) dieną. Be kita ko, darbdavys kiekvieną mėnesį turi teikti Sodrai pranešimus apie darbuotojams apskaičiuotus atlyginimus bei valstybinio socialinio draudimo įmokas už einamąjį mėnesį. Pranešimas už einamąjį mėnesį teikiamas iki kito mėnesio 15 dienos.

Sutiktina su atsakovo pozicija, jog tai, kad pareiškėjo darbo sutartis buvo nutraukta ne ilgiau kaip 10 kalendorinių dienų ir sudaryta nauja su tuo pačiu darbdaviu, nereiškia, kad ginčijamas Sprendimas yra neteisėtas ar nepagrįstas. Teismo vertinimu, Migracijos departamentui priimant Sprendimą, nebuvo žinoma aplinkybių apie pareiškėjo naujai sudarytą darbo sutartį su tuo pačiu darbdaviu.

Atitinkamai, pareiškėjui sudarius naują darbo sutartį, jis turi pareigą kreiptis dėl naujo leidimo gyventi Lietuvos Respublikoje.

Darytina išvada, kad pareiškėjo leidimas laikinai gyventi Lietuvos Respublikoje Migracijos departamento buvo panaikintas teisėtai bei pagrįstai.

Nagrinėjamu atveju, pareiškėjas, nutraukdamas darbo sutartį su(duomenys neskelbtini), vėliau po neilgo laikotarpio vėl iš naujo sudarydamas sutartį su tuo pačiu darbdaviu, turėdamas suprasti, kad jo darbo sutarties galiojimas tampriai susijęs su leidimo laikinai gyventi Lietuvoje galiojimo sąlygomis, niekaip neinformavo atsakovo apie savo veiksmus ir duomenų pasikeitimą. Šiame kontekste paminėtina Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo (toliau – ir LVAT) praktika, kad pareiškėjas negali turėti teisėtų lūkesčių dėl jam palankaus administracinio sprendimo priėmimo, kai nėra patikimų duomenų, patvirtinančių, kad jis yra įvykdęs visus Įstatymo keliamus reikalavimus laikinai gyventi Lietuvos Respublikoje (žr., pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2019 m. sausio 10 d. nutartį administracinėje byloje Nr. eA-2050-662/2019).

Teisėjų kolegija taip pat pažymi, kad Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas savo praktikoje panašaus pobūdžio bylose yra pažymėjęs, jog galiojantys teisės aktai neįtvirtina Migracijos departamento valstybės tarnautojo, nagrinėjančio užsieniečio bylą, besąlyginės pareigos kreiptis į užsienietį dėl papildomų paaiškinimų (žr., pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2016 m. liepos 29 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-3992-858/2016; 2018 m. birželio 19 d. nutartį administracinėje byloje Nr. eA-4090-556/2018; 2022 m. vasario 2 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-899-756/2022).

Pareiškėjas skunde nurodo, jog Migracijos departamentas priimdamas skundžiamą sprendimą nesilaikė Lietuvos Respublikos viešojo administravimo įstatymo (toliau – ir VAĮ) nuostatų.

Pažymėtina, jog VAĮ nustato, jog individualus administracinis aktas turi būti pagrįstas objektyviais duomenimis (faktais) ir teisės aktų normomis, o taikomos poveikio priemonės turi būti motyvuotos.

Aiškindamas VAĮ (įstatymo redakcijos, galiojusios iki 2020 m. lapkričio 1 d.) 8 straipsnį (šiuo metu galiojančios įstatymo redakcijos 10 straipsnio 5 dalies atitiktis), LVAT yra pažymėjęs, kad individualių administracinių aktų priėmimas yra teisės taikymas, sukeliantis konkrečių teisinių padarinių asmenų teisiniam statusui (žr., pvz., 2015 m. vasario 18 d. nutartį, priimtą administracinėje byloje Nr. A-398-442/2015; 2012 m. liepos 20 d. nutartį, priimtą administracinėje byloje A-520–2294/2012; 2012 m. rugpjūčio 3 d. nutartį, priimtą administracinėje byloje Nr. A-444-2366/2012). Individualiame administraciniame akte turi būti nurodomi pagrindiniai faktai, argumentai ir įrodymai, pateikiamas teisinis pagrindas, kuriuo viešojo administravimo subjektas rėmėsi priimdamas administracinį aktą; motyvų išdėstymas turi būti adekvatus, aiškus ir pakankamas. Ši teisės norma siejama su teisėtumo principu, pagal kurį reikalaujama, kad viešojo administravimo subjektai savo veikla nepažeistų teisės aktų, jog jų sprendimai būtų pagrįsti, o sprendimų turinys atitiktų teisės aktų reikalavimus, taip pat su gero administravimo principu, kurių viešojo administravimo subjektas privalo laikytis (žr., pvz., 2011 m. birželio 27 d. sprendimą, priimtą administracinėje byloje Nr. A-556-336/2011; 2014 m. kovo 19 d. nutartį, priimtą administracinėje byloje Nr. A-662-839/14; 2014 m. kovo 25 d. nutartį, priimtą administracinėje byloje Nr. A-756-997/2014; 2015 m. rugsėjo 2 d. nutartį, priimtą administracinėje byloje Nr. A-2760-492/2015; ir kt.). Esminiais pažeidimais pripažįstami viešojo administravimo subjekto veiksmai, kai priimtame akte tinkamai neindividualizuojamos teisės normos, apsiribojama vien tik nuorodomis į bendro pobūdžio teisės akto nuostatas pateikimu ir pan. (žr., pvz., 2012 m. birželio 25 d. nutartį, priimtą administracinėje byloje Nr. A-556-1750/2012; 2012 m. gruodžio 11 d. nutartį, priimtą administracinėje byloje Nr. A-552-3114/2012; ir kt.).

Iš aptarto teisinio reglamentavimo bei pateiktų teisės aiškinimo ir taikymo taisyklių matyti, kad VAĮ normomis iš esmės yra siekiama užtikrinti, jog asmeniui, dėl kurio yra priimtas atitinkamas individualus administracinis aktas, būtų žinomi šio akto priėmimo teisinis bei faktinis pagrindai, motyvai, todėl, kai nėra pagrindo atitinkamą individualų administracinį aktą pripažinti visiškai nemotyvuotu, kiekvienu konkrečiu atveju, spręsdamas dėl tokio akto atitikties pastarosios įstatymo nuostatos reikalavimams, teismas privalo ad hoc (šiuo atveju) įvertinti, ar nustatyti turinio (teisinio ir faktinio pagrindimo, motyvacijos) trūkumai yra esminiai, sukliudę šio individualaus administracinio akto adresatams suprasti atitinkamų visuomeninių santykių esmę ir turinį, identifikuoti jų teisių, pareigų bei teisėtų interesų pasikeitimą, šio pasikeitimo pagrindus ir apimtį, tinkamai įgyvendinti šiuo aktu suteiktas teises ar (ir) įvykdyti nustatytas pareigas bei įstatymų nustatyta tvarka efektyviai realizuoti teisę į (galimai) pažeistų teisių ir teisėtų interesų gynybą. Toks vertinimas turi būti atliekamas individualaus administracinio akto adresato požiūriu, t. y. būtent to, kuris turi teisę žinoti ir suprasti, dėl kokios priežasties ir kuo remiantis priimtas konkretus sprendimas, be kita ko, atsižvelgiant ir į pastarajam asmeniui žinomas aplinkybes, lėmusias minėtą sprendimą (LVAT 2011 m. birželio 27 d. sprendimas administracinėje byloje Nr. A-556-336/2011, Administracinė jurisprudencija Nr. 21, 2011).

Apibendrindama išdėstytus argumentus, teisėjų kolegija konstatuoja, kad ginčijamas sprendimas yra pagrįstas ir teisėtas, priimtas atsižvelgiant į atsakovo kompetenciją, tinkamai įvertinus faktines aplinkybes ir pritaikius nurodytų teisės aktų nuostatas, skundžiamame sprendime nurodyti aiškūs ir suprantami motyvai. Teismas nenustatė jokių aplinkybių, galinčių patvirtinti pareiškėjo skundo argumentus, kuriais grindžiamas sprendimo neteisėtumas.

Migracijos departamento atliktas aplinkybių vertinimas yra išsamus, atsakovas pagrįstai, t. y. surinkęs pakankamai duomenų, nusprendė panaikinti pareiškėjo leidimą laikinai gyventi. Atsižvelgdama į nurodytas aplinkybes, teisėjų kolegija neturi pagrindo skundžiamo Sprendimo naikinti, todėl skundo reikalavimas atmetamas kaip nepagrįstas.

Teismas, vadovaudamasis Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo 84 straipsniu, 86 – 87 straipsniais, 88 straipsnio 1 punktu, 132 straipsnio 1 dalimi, Lietuvos Respublikos įstatymo „Dėl užsieniečių teisinės padėties“ 140 straipsnio 3 dalies 1 punktu ir 4 dalimi,

Rezoliucinė dalis

nusprendžia:

Pareiškėjo U. D. skundą atmesti kaip nepagrįstą.

Sprendimas per keturiolika kalendorinių dienų nuo jo paskelbimo dienos gali būti skundžiamas apeliacine tvarka Lietuvos vyriausiajam administraciniam teismui, skundą paduodant per Vilniaus apygardos administracinį teismą.