Kauno apylinkės teismo sprendimas

dalyvaujant ieškovės akcinės bendrovės „Lietuvos draudimas“ atstovui advokatui Tadui Dumbliauskui,

viešame teismo posėdyje žodinio proceso tvarka išnagrinėjo civilinę bylą pagal ieškovės akcinės bendrovės „Lietuvos draudimas“ ieškinį atsakovui E. L. dėl žalos atlyginimo.

Aprašomoji dalis

Teismas nustatė:

Ieškovė ieškiniu prašo priteisti iš atsakovo 7140,44 Eur žalos atlyginimą, 5 proc. metines procesines palūkanas nuo priteistos sumos nuo bylos iškėlimo teisme iki teismo sprendimo visiško įvykdymo ir bylinėjimosi išlaidas. Ieškovė procesiniuose dokumentuose (el. b. l. 1–2, 73–75) ir ieškovės atstovas teismo posėdžio metu nurodė, jog: 2016 m. (duomenys neskelbtini) Kaune, (duomenys neskelbtini), įvykusio eismo įvykio metu buvo sužalota per pėsčiųjų perėją ėjusi D. A.. Dėl eismo įvykio Kauno apylinkės teismo 2017 m. balandžio 10 d. nutarimu administracinio teisės pažeidimo byloje Nr. A2.6.-1185-888/2017, taip pat Kauno apygardos teismo 2017 m. birželio 9 d. nutartimi administracinio nusižengimo byloje Nr. ATP-395-245/2017, bei Kauno apylinkės teismo 2017 m. birželio 19 d. nuosprendžiu baudžiamojoje byloje Nr. 1-756-923/2017 kaltu pripažintas transporto priemonės NISSAN ALMERA, valst. Nr. (duomenys neskelbtini) valdytojas E. L.. Šios transporto priemonės valdytojų civilinė atsakomybė buvo apdrausta AB „Lietuvos draudimas“, draudėjas K. L..Eismo įvykio metu padarytai žalai atlyginti AB „Lietuvos draudimas“ draudimo sutarties pagrindu išmokėjo: 1) 2374,62 Eur Valstybinio socialinio draudimo fondo valdybai (Sodrai) prie SADM už D. A. išmokėtą ligos pašalpą; 2) 756,46 Eur Valstybinei ligonių kasai prie SAM už D. A. suteiktas gydymo paslaugas; 3) D. A. išmokėjo 3000,00 Eur už moralinę žalą, 287,21 už vaistus, 20 Eur už vaikštynės nuomą ir 140 Eur už ambulatorines reabilitacijos paslaugas; 4) D. A. išmokėjo 562,15 Eur už turtinę žalą (už daiktus apgadintus įvykio metu). Iš viso ieškovė išmokėjo 7140,44 Eur. Kauno apylinkės teismo 2017 m. balandžio 10 d. nutarimu administracinio teisės pažeidimo byloje konstatuota, kad atsakovas pasitraukė iš eismo įvykio vietos. Todėl ieškovė, vadovaudamasi Lietuvos Respublikos Transporto priemonių valdytojų civilinės atsakomybės privalomojo draudimo įstatymu (toliau – TPVCAPDĮ) ir Lietuvos Respublikos Vyriausybės 2004 m. birželio 23 d. nutarimu patvirtintomis Eismo įvykio metu padarytos žalos nustatymo ir draudimo išmokos mokėjimo taisyklėmis, draudimo bendrovės išmokėtas išmokas prašo priteisti iš atsakovo. Atsakovas procesiniuose dokumentuose (el. b. l. 53, 80) ir teismo posėdžio metu su ieškiniu nesutiko. Nurodė, kad: Atsakovas 2016 m. (duomenys neskelbtini), apie 17.31 val. Kaune, (duomenys neskelbtini) važiuodamas kryptimi nuo (duomenys neskelbtini), antra eismo juosta, pėsčiųjų perėjoje šalia vairuotojo lango pamatė žmogaus siluetą, sustojo ir pažiūrėjo per vairuotojo pusės šoninį veidrodėlį, bet ant kelio nieko nepamatęs nuvažiavo toliau. Iš paskos važiuojanti transporto priemonė pradėjo signalizuoti šviesomis, todėl atsakovas sustojo. Pribėgo iš paskos vairavusio automobilio vairuotojas ir pasakė, kad perėjoje partrenktas žmogus. Atsakovas žmogaus nepartrenkė, nes jokio kontakto nepajuto, ant transporto priemonės nebuvo rasta jokių pažeidimų, kas galėtų patvirtinti, kad būtų įvykęs eismo įvykis. Atsakovas iš eismo įvykio vietos nepabėgo. Iš ikiteisminio tyrimo medžiagos buvo nustatyta, kad eismo įvykio metu buvo tamsu, lynojo, todėl pėsčiosios galėjo objektyviai nematyti dėl blogų oro sąlygų. Pati nukentėjusioji patvirtino, kad kai įvyko kontaktas, ji jau viena koja buvo ant salelės esančios viduryje gatvės, o po smūgio nukrito jau ant jos, todėl atsakovas negalėjo jos pastebėti. Pradėjus signalizuoti iš paskos važiuojančiam automobiliui, atsakovas sustojo ir laukė kol atvažiuos policija. Tai įrodo, kad atsakovas iš eismo įvykio vietos nenorėjo pabėgti. Baudžiamojoje byloje Nr. Nr. 1-756-923/2017 atsakovas su nukentėjusiąja susitaikė ir jai papildomai iš savo lėšų sumokėjo 1350 Eur žalos atlyginimą. Eismo įvykio metu atsakovas buvo apsidraudęs vairuotojų civilinės atsakomybės privalomuoju draudimu, sumokėjęs visas įmokas, todėl draudimas jau yra gavęs pinigines sumas, kuriomis buvo padengta ir nukentėjusiosios žala. Teismui priteisus visą prašomą sumą, ieškovė gautų dvigubą apmokėjimą.

Motyvuojamoji dalis

Teismas konstatuoja:

Ieškinys tenkintinas

Civilinės bylos medžiaga nustatyta, kad 2016 m. gegužės 5 d. draudėja K. L. ir draudikas AB „Lietuvos draudimas“ sudarė įprastinę transporto priemonių valdytojų civilinės atsakomybės privalomojo draudimo sutartį, kuria nuo 2016 m. gegužės 12 d. iki 2017 m. gegužės 11 d. buvo apdrausta transporto priemonė NISSAN ALMERA, valst. Nr. (duomenys neskelbtini) (el. b. l. 24–25). 2016 m. (duomenys neskelbtini), (duomenys neskelbtini), Kaune, įvyko eismo įvykis, kurio metu buvo sužalota per pėsčiųjų perėją ėjusi D. A.. Draudimo bendrovė AB „Lietuvos draudimas“ padarytai žalai atlyginti išmokėjo 7140,44 Eur. Dėl šių aplinkybių ginčo tarp šalių nėra. Ieškovė ieškiniu prašo priteisti iš atsakovo draudimo išmokėtas išmokas. Atsakovas su šiuo ieškovės reikalavimu nesutinka. TPVCAPDĮ 22 straipsnio 1 dalies 4 punkte nustatyta, kad draudikas, sumokėjęs išmoką, turi teisę reikalauti, kad sumokėtas dėl padarytos žalos sumas grąžintų atsakingas už žalos padarymą asmuo, jeigu jis pasišalino iš įvykio vietos. Kasacinis teismas civilinėje byloje Nr.e3K-3-650-686/2015 pasisakydamas dėl šios įstatymo nuostatos konstatavo, kad pagal nuosekliai plėtojamą kasacinio teismo praktiką TPVCAPDĮ įtvirtintas reglamentavimas, kad transporto priemonių valdytojų civilinės atsakomybės privalomojo draudimo esmė ir tikslas iš principo eliminuoja draudiko regreso teisę į transporto priemonės valdytojus, dėl kurių kaltės dėl šiuo draudimu apdraustos transporto priemonės poveikio eismo įvykio metu nukentėjo bei patyrė žalos tretieji asmenys ir jų patirtus nuostolius įstatyme ir sutartyje nustatytos transporto priemonių valdytojų civilinės atsakomybės privalomojo draudimo suma atlygino draudikas. Išimtys, kada draudikas, sumokėjęs draudimo išmoką, turi teisę reikalauti, kad sumokėtą dėl padarytos žalos sumą grąžintų atsakingas už žalos padarymą asmuo, nurodytos TPVCAPDĮ 22 straipsnio 1 dalyje ir tokių išimčių sąrašas yra baigtinis. Taikant TPVCAPDĮ 22 straipsnio 1 dalies 4 punktą nėra būtina konstatuoti tyčinį vairuotojo pasišalinimą iš įvykio vietos faktą, pakanka nustatyti, kad vairuotojas suvokė, jog įvyko eismo įvykis, t. y. kaltė dėl pasišalinimo iš įvykio vietos gali pasireikšti ir neatsargumu. CK 6.248 str. 2 d. nustatyta, kad asmuo yra kaltas jeigu atsižvelgiant į prievolės esmę bei kitas aplinkybes jis nebuvo tiek rūpestingas ir apdairus, kiek atitinkamomis sąlygomis buvo būtina. Lietuvos Respublikos Vyriausybės 2004 m. birželio 23 d. nutarimu patvirtintų Eismo įvykio metu padarytos žalos nustatymo ir draudimo išmokos mokėjimo taisyklių 59. ir 59.4. punktuose numatyta, kad atsakingas draudikas, sumokėjęs draudimo išmoką, turi teisę reikalauti, kad sumokėtas dėl padarytos žalos sumas grąžintų atsakingas už žalos padarymą asmuo (transporto priemonę vairavęs asmuo arba kitas teisės aktų nustatyta tvarka atsakingas už žalos padarymą asmuo), jeigu jis arba asmuo, už kurį jis atsako pasišalino iš įvykio vietos.Civilinės bylos medžiaga nustatyta, kad Kauno apylinkės teismo 2017 m. balandžio 10 d. nutarimu administracinio teisės pažeidimo byloje Nr. A2.6.-1185-888/2017, taip pat Kauno apygardos teismo 2017 m. birželio 9 d. nutartimi administracinio nusižengimo byloje Nr. ATP-395-245/2017 bei Kauno apylinkės teismo 2017 m. birželio 19 d. nuosprendžiu baudžiamojoje byloje Nr. 1-756-923/2017, jau yra nustatytos aplinkybės, kad 2016 m. (duomenys neskelbtini), (duomenys neskelbtini), Kaune, E. L. vairuodamas automobilį NISSAN ALMERA, valstybinis Nr. (duomenys neskelbtini) ir važiuodamas kryptimi nuo (duomenys neskelbtini), pažeidė Kelių eismo taisyklių 30 punkto reikalavimus tuo, kad artėdamas prie kelio ženklais pažymėtos nereguliuojamos pėsčiųjų perėjos, nesulėtino važiavimo greičio ir nesustojo prieš kelio ženklą „Pėsčiųjų perėja“ praleisti iš dešinės pusės pagal automobilio važiavimo kryptį ėjusią pėsčiąją D. A., dėl ko įvyko eismo įvykis, kurio metu žmogų parbloškė, sužalojo ir nepranešęs policijai paliko eismo įvykio vietą. Toliais veiksmais pažeidė Kelių eismo taisyklių 9 ir 219.4 punktų reikalavimus. Šių aplinkybių ieškovei civilinėje byloje įrodinėti iš naujo nebereikėjo (Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso 182 straipsnio 2–3 punktai). CPK 18 straipsnyje numatyta, kad įsiteisėję teismo sprendimas, nutartis, įsakymas ar nutarimas yra privalomi valstybės ar savivaldybių institucijoms, tarnautojams ar pareigūnams, fiziniams bei juridiniams asmenims ir turi būti vykdomi visoje Lietuvos Respublikos teritorijoje. Įstatymas numato, kad nereikia įrodinėti aplinkybių, nustatytų įsiteisėjusiu teismo sprendimu kitoje civilinėje ar administracinėje byloje, kurioje dalyvavo tie patys asmenys, išskyrus atvejus, kai teismo sprendimas sukelia teisines pasekmes ir nedalyvaujantiems byloje asmenims (prejudiciniai faktai) bei asmens administracinio nusižengimo padarinių, nustatytų įsiteisėjusiu teismo nutarimu (prejudiciniai faktai) (CPK 182 straipsnio 1 dalies 2 ir 3 punktai). Atitinkamam teismo sprendimui įsiteisėjus, šalys ir kiti dalyvavę byloje asmenys, nebegali iš naujo pareikšti teisme tų pačių ieškinio reikalavimų tuo pačiu pagrindu, taip pat kitoje byloje ginčyti teismo nustatytus faktus ir teisinius santykius, tačiau tai netrukdo suinteresuotiems asmenims kreiptis į teismą dėl pažeistos ar ginčijamos teisės arba įstatymų saugomo intereso gynimo, jeigu toks ginčas įsiteisėjusiu teismo sprendimu nėra išnagrinėtas ir išspręstas (CPK 279 straipsnio 4 dalis). Nagrinėjamoje byloje teismas, atsižvelgdamas į nurodytas įstatymo nuostatas ir įsiteisėjusius Kauno apylinkės teismo 2017 m. balandžio 10 d. nutartį administracinio teisės pažeidimo byloje Nr. A2.6.-1185-888/2017, Kauno apygardos teismo 2017 m. birželio 9 d. nutartį administracinio nusižengimo byloje Nr. ATP-395-245/2017 bei Kauno apylinkės teismo 2017 m. birželio 19 d. nuosprendį baudžiamojoje byloje Nr. 1-756-923/2017, kuriuose nustatyta, kad dėl E. L., vairavusio automobilį NISSAN ALMERA, valstybinis Nr. (duomenys neskelbtini) įvyko eismo įvykis, kurio metu buvo sužalotas žmogus, ir E. L. nepranešęs policijai paliko eismo įvykio vietą. Šiose bylose nustatytų aplinkybių teismas iš naujo nevertina. Atsakovo argumentai dėl jo nesutikimo su rodytose bylose jau nustatytomis aplinkybėmis, negali sudaryti pagrindo netenkinti pagrįstų ir teisėtų ieškovės reikalavimų.Eismo įvykio metu transporto priemonės NISSAN ALMERA, valst. Nr. (duomenys neskelbtini) valdytojų civilinė atsakomybė buvo apdrausta AB „Lietuvos draudimas“. Ieškovė draudimo sutarties pagrindu išmokėjo: 1) 2374,62 Eur Valstybinio socialinio draudimo fondo valdybai (Sodrai) už D. A. išmokėtą ligos pašalpą (el. b. l. 32–33, 39 42); 2) 756,46 Eur Kauno teritorinei ligonių kasai už D. A. suteiktas gydymo paslaugas (el. b. l. 40, 43); 3) D. A. išmokėjo 3000,00 Eur už moralinę žalą, 287,21 už vaistus, 20 Eur už vaikštynės nuomą ir 140 Eur už ambulatorines reabilitacijos paslaugas (el. b. l. 29); 4) D. A. išmokėjo 562,15 Eur už turtinę žalą (už daiktus apgadintus įvykio metu) (el. b. l. 30–31, 45). Iš viso ieškovė eismo įvykio metu padarytai žalai atlyginti išmokėjo 7140,44 Eur. Įstatymas numato, kad kiekvienas asmuo turi pareigą laikytis tokio elgesio taisyklių, kad savo veiksmais (veikimu, neveikimu) nepadarytų kitam asmeniui žalos. Padarytą žalą privalo visiškai atlyginti atsakingas asmuo CK 6.263 straipsnio 1, 2 dalys). Atlyginęs kito asmens padarytą žalą asmuo turi į padariusį žalą asmenį regreso (atgręžtinio reikalavimo) teisę tokio dydžio, kiek sumokėjo žalos atlyginimo, jeigu įstatymai nenustato kitokio dydžio (CK 6.280 straipsnio 1 dalis). Jeigu draudimo sutartis nenustato ko kita, draudikui, išmokėjusiam draudimo išmoką, pereina teisė reikalauti išmokėtų sumų iš atsakingo už padarytą žalą asmens (CK 6.1015 straipsnio 1 dalis). Pagal Lietuvos Respublikos transporto priemonių valdytojų civilinės atsakomybės privalomojo draudimo įstatymo 22 straipsnio 1 dalies 4 punktą, draudikas, sumokėjęs išmoką, turi teisę reikalauti, kad sumokėtas dėl padarytos žalos sumas grąžintų atsakingas už žalos padarymą asmuo, jeigu jis pasišalino iš įvykio vietos. Analogiška nuostata įtvirtinta ir Lietuvos Respublikos Vyriausybės 2004 m. birželio 23 d. nutarimu Nr. 795 patvirtintų Eismo įvykio metu padarytos žalos nustatymo ir draudimo išmokos mokėjimo taisyklių 59.4 punkte. Taikant TPVCAPDĮ 22 straipsnio 1 dalies 4 punktą nėra būtina konstatuoti tyčinį vairuotojo pasišalinimo iš įvykio vietos faktą, pakanka nustatyti, kad vairuotojas suvokė, jog įvyko eismo įvykis, t. y. kaltė dėl pasišalinimo iš įvykio vietos gali pasireikšti ir neatsargumu. CK 6.248 str. 2 d. nustatyta, kad asmuo yra kaltas jeigu atsižvelgiant į prievolės esmę bei kitas aplinkybes jis nebuvo tiek rūpestingas ir apdairus, kiek atitinkamomis sąlygomis buvo būtina. Esant sprendime aukščiau nurodytoms aplinkybėms ieškovės ieškinys dėl išmokėtų sumų priteisimo pagrįstas ir tenkintinas. Atsakovas procesiniuose dokumentuose ir teismo posėdžio metu nurodė, kad baudžiamojoje byloje Nr. 1-756-923/2017 atsakovas su nukentėjusiąja susitaikė ir jai papildomai iš savo lėšų sumokėjo 1350 Eur žalos atlyginimą. Iš byloje esančio 2017 m. birželio 11 d. susitarimo tarp E. L. ir D. A. nustatyta, kad atsakovas tikrai susitarė ir atlygino nukentėjusiajai 1350 Eur žalą (el. b. l. 61, 62–63). Susitarime matyti, kad be nukentėjusiajai AB „Lietuvos draudimas“ ne ginčo tvarka išmokėtos turtinės ir neturtinės žalos atlyginimo, kuris sudaro 4009,36 Eur bei valstybinio socialinio draudimo fondo valdybos išmokėtų išmokų, nukentėjusiajai atsakovas papildomai atlygina 1350 Eur neturtinės žalos ir teisinės pagalbos išlaidų. Tačiau tai, kad atsakovas papildomai atlygino nukentėjusiajai žalą, negali pašalinti atsakomybės atlyginti draudimo bendrovės išmokėtas išmokas ar jas sumažinti. Susitarimo pasirašymo metu atsakovas žinojo kokios sumos yra nukentėjusiajai išmokėtos draudimo bendrovės ir papildomai atlygino žalą, kurios nebuvo atlyginęs draudikas. Taip pat atsakovas savo atsikirtimus grindžia tuo, kad eismo įvykio metu atsakovas buvo apsidraudęs vairuotojų civilinės atsakomybės privalomuoju draudimu, sumokėjęs visas įmokas, todėl draudimas jau yra gavęs pinigines sumas, kuriomis buvo padengta ir nukentėjusiosios žala. Teismui priteisus visą prašomą sumą, ieškovė gautų dvigubą apmokėjimą. Teismo vertinimu, toks atsakovo draudimo įmokos paskirties vertinimas atmestinas kaip nepagrįstas. Draudimo įmoka – draudimo sutartyje nurodyta pinigų suma, kurią draudėjas draudimo sutarties sąlygomis moka draudikui už draudimo apsaugą (Lietuvos Respublikos draudimo įstatymo 2 straipsnio 12 punktas). Draudimo išmoka – pinigų suma, kurią įvykus draudžiamajam įvykiui draudikas privalo išmokėti draudėjui ar kitam asmeniui, turinčiam teisę į draudimo išmoką, arba kita draudimo sutartyje nustatyta išmokos mokėjimo forma (LR DĮ 2 straipsnio 19 punktas). Draudimo įmokos paskirtis nėra atlyginti gal būt ateityje atsirasiančią žalą. Draudimo įmoka yra suma, už kurią draudikas prisiimama kito asmens nuostolių riziką. Todėl atsiradus draudiminiam įvykiui draudikas žalą atlygina savo lėšomis, tačiau esant įstatymuose nustatytiems atvejams, turi teisę reikalauti, kad sumokėtas dėl padarytos žalos sumas grąžintų atsakingas už žalos padarymą asmuo. Todėl atsakovo argumentas, kad ieškinio tenkinimo atveju ieškovė gautų dvigubą apmokėjimą atmestinas kaip nepagrįstas. Pagal CK 6.37 straipsnio 1 dalį, skolininkas privalo mokėti procesines palūkanas nuo bylos iškėlimo iki teismo sprendimo įvykdymo, todėl iš atsakovo priteisiamos 5 procentų dydžio procesinės palūkanos nuo priteistos sumos nuo bylos iškėlimo teisme iki teismo sprendimo visiško įvykdymo (CK 6.37 straipsnio 2 dalis, 6.210 straipsnis). Dėl bylinėjimosi išlaidų. Pagal CPK 93 straipsnio 1, 2 dalyse įtvirtintas bendrąsias bylinėjimosi išlaidų paskirstymo taisykles šaliai, kurios naudai priimtas sprendimas, jos turėtas bylinėjimosi išlaidas teismas priteisia iš antrosios šalies. Ieškovė byloje patyrė 231,08 Eur bylinėjimosi išlaidas, kurias sudaro 161,00 Eur žyminis mokestis ir 70,08 Eur už advokato teisinės paslaugas (el. b. l. 8, 90) (CPK 80 straipsnio 1 dalies 1 punktas, 7 dalis, 88 straipsnio 1 dalies 6 punktas). Ieškinį tenkinus visiškai, ieškovės patirtos bylinėjimosi išlaidos priteistinos iš atsakovo. Procesinių dokumentų siuntimo išlaidos iš šalių valstybei nepriteisiamos, nes jos neviršija minimalios valstybei priteistinos bylinėjimosi išlaidų sumos (CPK 96 straipsnio 6 dalis, Lietuvos Respublikos teisingumo ministro ir Lietuvos Respublikos finansų ministro 2014 m. rugsėjo 23 d. įsakymas Nr. 1R-298/1K-290 „Dėl minimalios valstybei priteistinos bylinėjimosi išlaidų sumos nustatymo“).

Rezoliucinė dalis

Teismas, vadovaudamasis Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso 259 straipsniu, 268-270 straipsniais,

nusprendžia:

ieškovės ieškinį tenkinti visiškai.

Priteisti ieškovei akcinei bendrovei „Lietuvos draudimas“ (juridinio asmens kodas 110051834) iš atsakovo E. L. (asmens kodas (duomenys neskelbtini) 7140,44 Eur (septynių tūkstančių vieno šimto keturiasdešimties eurų 44 ct) žalos atlyginimą, 5 procentų metines palūkanas nuo priteistos sumos (7140,44 Eur) nuo bylos iškėlimo teisme (2018 m. kovo 5 d.) iki teismo sprendimo visiško įvykdymo ir 231,08 Eur (dviejų šimtų trisdešimt vieno euro 08 ct) bylinėjimosi išlaidas.

Sprendimas per 30 dienų nuo jo priėmimo dienos gali būti skundžiamas apeliaciniu skundu Kauno apygardos teismui per Kauno apylinkės teismo Kauno rūmus.