Regionų apygardos administracinio teismo sprendimas

Mokesčių mokėtojas, nesutikdamas su Kauno teritorinės muitinės 2016-02-04 sprendimu, jį apskundė Muitinės departamentui prie Lietuvos Respublikos finansų ministerijos (toliau – ir centrinis mokesčių administratorius, Muitinės departamentas), kuris 2016-03-31 sprendimu patvirtino Kauno teritorinės muitinės sprendimą.

Pareiškėjo manymu, svarbi aplinkybė, kad pardavinėdamas įsigytus automobilius iš Šveicarijos Konfederacijos, Lietuvoje automobilius nupirkusiems pirkėjams aiškiai, suprantamai ir kelis kartus pakartodavo, jog automobilis parduodamas žymiai mažesne nei vidutinė rinkos kaina, nes atgabentas iš Šveicarijos, t. y. ne iš Europos Sąjungos narės. Pirkėjas, nupirkęs transporto priemonę, privalės kreiptis į muitinę, įforminti automobilio importo muitinės procedūras bei sumokėti visus muito mokesčius, nes didesne kaina (įskaitant importo mokesčius) pirkėjai nesutiko automobilių pirkti.

Automobilių apžiūros metu mokesčių mokėtojas taip pat pirkėjams paaiškindavo, kad jis gali sumokėti visus muito mokesčius, tačiau, tokiu atveju, parduodamo automobilio kaina atitinkamai didės. Tačiau visi pirkėjai, pasak pareiškėjo, tvirtindavo, kad patys kreipsis į muitinę įforminti perkamo automobilio importo procedūras ir susimokėti muito mokesčius, nes jiems palankiau nupirkti automobilį mažesne kaina. Vienintelis pirkėjų pageidavimas buvo – į pirkimo-pardavimo sutartį įrašyti mažesnę kainą.

Pareiškėjas tikina, kad automobilio pirkimo-pardavimo sutartį – „Kaufertrag“ visada išrašydavo dalyvaujant pirkėjui, kuris matydavo ir žinodavo, jog transporto priemonę jam parduoda ne mokesčių mokėtojas, o buvęs savininkas, Šveicarijos pilietis. Pirkėjai matydavo, kaip pareiškėjas pasirašinėdavo už pardavėją, už ką mokesčių mokėtojas ir buvo pripažintas kaltu Kauno apylinkės teismo 2015-09-25 apkaltinamuoju nuosprendžiu baudžiamojoje byloje Nr. 1-18666-928/2015, tačiau automobilių pirkėjai su tuo sutikdavo ir jokių pretenzijų nereikšdavo. Pareiškėjo manymu, automobilių pirkėjai žinomai suklastotas sutartis pateikdavo VĮ „Regitra“, kad automobilis būtų įregistruotas jų vardais.

Skunde dėsto, jog šiuo atveju, mokesčių mokėtojui pardavus sprendimo lentelėje Nr. 1 nurodytus automobilius į trečiąsias šalis, jokių prievolių mokėti importo mokesčius nebūtų buvę. Todėl pareiškėjas pažymi, kad jam skundžiamais sprendimais teritorinis ir centrinis mokesčių administratoriai, Komisija nepagrįstai ir neteisėtai apskaičiavo ir įregistravo, atitinkamai patvirtino skundžiamus sprendimus, nes lentelėje Nr. 1 nurodytų automobilių skolos muitinei atsiradimo data laikytina užsienyje eksploatuotų transporto priemonių pastovaus įregistravimo Lietuvos Respublikoje data.

Pareiškėjas daro išvadą, kad skola muitinei dėl teritorinio mokesčių administratoriaus sprendimo lentelėje Nr. 1 nurodytų automobilių turėtų būti įregistruota būtent automobilių pirkėjams. Tokios pačios pozicijos laikomasi ir Kauno teritorinės muitinės 2014-06-11 sprendime Nr. 4PR20016, kuriame nuspręsta R. L. įregistruoti skolą muitinei, nes skolos muitinei atsiradimo data laikytina užsienyje eksploatuotos transporto priemonės - Mercedes Benz E320, kėbulo Nr. WDB2112261A403965, pastovaus įregistravimo Lietuvos Respublikoje data – 2013-08-09, kurią taip pat pardavė mokesčių mokėtojas.

Nors Departamentas pripažino, kad už įregistruotą skolą galėtų būti atsakingi ir automobilių pirkėjai, kuriems atsakomybė būtų solidari, tačiau ši institucija ir Komisija tokių faktinių aplinkybių realiai nevertino ir nepakeitė teritorinio mokesčių administratoriaus sprendimo, o Komisija – centrinio mokesčių administratoriaus sprendimo ir mokestinės prievolės neįregistravo solidariai.

Mokesčių mokėtojas nesutinka su atsakovo daromomis prezumpcijomis. Aiškina, jog centrinis mokesčių administratorius šiuo atveju neįregistravo automobilių pirkėjams skolos muitinei, jų atžvilgiu neatliko jokių muitinių patikrinimų, nepriėmė sprendimų, todėl formaliai samprotauja apie atsakomybės solidarumą ir mokestinės prievolės išlikimą pareiškėjo atžvilgiu. Dėl šio argumento Komisija apskritai nepasisakė ir nemotyvavo, dėl ko solidari atsakomybė yra negalima.

Pareiškėjas daro išvadą, kad teritorinis ir centrinis mokesčių administratoriai, Komisija formaliai vertino jo išdėstytas aplinkybes, neatsižvelgė ir netinkamai taikė Bendrijos muitinės kodekso 202 str. 3 d. nuostatas.

Skunde pareiškėjas tvirtina, jog esant išdėstytoms aplinkybėms, skundžiami sprendimai naikintini ir, siekiant objektyviai nustatyti, ar egzistuoja Bendrijos muitinės kodekso 202 str. 1 d. nurodytos sąlygos, Kauno teritorinė muitinė jo skundą įpareigotina nagrinėti iš naujo. Šiuo atveju, pareiškėjo manymu, mokesčių administratoriai, Komisija gina nesąžiningų automobilių pirkėjų teises ir teisėtus interesus, siekimą automobilius įsigyti žymiai mažesne nei rinkos kaina, kurių vidutinė rinkos vertė pardavimo dienai buvo didesnė. Tai neabejotinai prieštarauja automobilių būklės ir kainos santykiui bei pažeidžia mokesčių mokėtojo teises ir teisėtus interesus į automobilių pardavimo kainą vidutine rinkos verte ir didesnių pajamų gavimu.

Pareiškėjas tikina teismą, jog mokesčių administratoriai ir Komisija nepagrįstai atsisakė vertinti realią automobilių pardavimo kainą Lietuvoje, kuri buvo nustatyta baudžiamojoje byloje, apklausiant liudytojais automobilių pirkėjus, kurie labai aiškiai ir tiksliai nurodė perkamų automobilių pirkimo kainas. Mokesčių mokėtojas savo skunduose automobilių vertę grindžia automobilių pirkėjų paaiškinimais, kurie, duodami parodymus buvo įspėti dėl atsakomybės už melagingų parodymų davimą. Jais netikėti ir nesivadovauti apskaičiuojant muitinės vertę, mokėtinus importo mokesčius, nėra jokio pagrindo.

Pareiškėjo nuomone, atsakovai ir Komisija, apskaičiuodami ir patvirtindami automobilių muitinę vertę, importo mokesčius, nepagrįstai vadovavosi VŠĮ „Emprekis“ parengto žinynu „Autotransporto kainos Lietuvoje“ ir taikė Bendrijos muitinės kodekso 31 str. 1 d. Mokesčių mokėtojas mano, kad, apskaičiuojant automobilių muitinę vertę, importo mokesčius privalu buvo vadovautis prejudiciniais faktais visa apimtimi, nustatytais įsiteisėjusia Kauno apygardos teismo 2016-01-20 nutartimi baudžiamojoje byloje Nr. 1A-51-290/2016, t. y. automobilių pirkėjų parodymais. Neprotinga ir nesąžininga vadovautis VŠĮ „Emprekis“ pateiktomis žymiai didesnėmis automobilių kainomis ir nuo jų skaičiuoti importo mokesčius, nei transporto priemonės buvo parduotos už žymiai mažesnę kainą, kuri pagrįsta automobilio būklės santykiu ir pirkėjų parodymais, nuo kurių ir turėtų būti apskaičiuota mokestinė prievolė. Mokesčių mokėtojas skunduose prašė atsižvelgti ne į automobilių įsigijimo kainas iš Šveicarijos subjektų, o jų pardavimo kainas Lietuvoje.

Mokesčių mokėtojas mano, kad Kauno teritorinė muitinė nepagrįstai ir neteisėtai nustatė, o Departamentas ir Komisija patvirtino automobilio BMW 330 XD Touring vidutinę rinkos kainą ir muitinės vertę, nuo kurios nepagrįstai ir neteisėtai mokesčių mokėtojui įregistravo mokestinę prievolę 1 083 Eur.

Pareiškėjas pažymi, kad ikiteisminiame tyrime liudytoju apklaustas šio automobilio pirkėjas J. K., kuris įspėtas dėl baudžiamosios atsakomybės buvimo už žinomai melagingų parodymų davimą, parodė, kad transporto priemonę rado 2013-08-17 internetiniame puslapyje www.autoplius.lt. Pardavimo kaina buvo 20 000 Lt. Po apžiūros J. K. įsigijo už 16 000 Lt. Apklausos metu liudytojas parodė, kad į Šveicariją pirkti automobilio nevažiavo, į pirkimo - pardavimo sutartį – „Kaufertrag‘ pats surašė savo duomenis – vardą, pavardę, adresą ir pasirašė. Apie tai, kad transporto priemonė atvežta iš Šveicarijos, jam pasakė pats pardavėjas. Pareiškėjas paaiškina, kad pirkėjas sutiko už automobilį mokėti mažiau ir atitinkamai pats kreiptis į muitinę, įforminti visas muitinės procedūras bei sumokėti visus muito mokesčius, todėl pardavimo kaina 4 000 Lt. buvo sumažinta tam, kad J. K., sumokėtų muito mokesčius. Skunde nurodo, jog prie pirkimo dokumentų nebuvo muitinės deklaracijų, patvirtinančių importo mokesčių sumokėjimą, todėl šios aplinkybės, pasak pareiškėjo, patvirtina, jog automobilio pirkėjui buvo suprantamai ir aiškiai pranešta ir jis žinojo, kad reikės sumokėti importo mokesčius, kurie sudarys apie 3 500 Lt. dėl ko ir buvo sumažinta automobilio pardavimo kaina.

Pareiškėjo nuomone, mokesčių administratorius, siekdamas nustatyti automobilio vidutinę rinkos vertę, nepagrįstai vadovavosi VŠĮ „Emprekis“ duomenimis, o Komisija nepagrįstai ir neteisėtai patvirtino, jog jo vidutinė rinkos vertė yra 25 792,42 Lt., apmokestinamoji muitinės vertė – 16 492,61 Lt., nuo kurios nepagrįstai apskaičiavo 1 581 Eur. mokėtiną prievolę.

Mokesčių administratorius patvirtino žinomą aplinkybę apie mokesčių mokėtojo atžvilgiu atliktą ikiteisminį tyrimą ir priimtą apkaltinamąjį nuosprendį, centrinis mokesčių administratorius pažymėjo taikyti baudžiamojoje byloje nustatytus prejudicinius faktus. Pareiškėjas daro išvadą, kad mokesčių administratoriui, Komisijai buvo žinomas liudytojo V. M. parodymų turinys, reali pirkimo kaina – 16 000 Lt., bankinis mokėjimo pavedimas, nuo kurios mokesčių administratorius turėjo apskaičiuoti mokestinę prievolę, kas neabejotinai rodo neteisingai ir nepagrįstai apskaičiuotą ir patvirtintą prievolės dydį, kuris turėtų būti perskaičiuojamas mokesčių mokėtojo naudai.

Mokesčių mokėtojas mano, kad teritorinis mokesčių administratorius nepagrįstai ir neteisėtai nustatė, o centrinis mokesčių administratorius ir Komisija patvirtino automobilio BMW 530 D Touring vidutinę rinkos kainą ir muitinės vertę, nuo kurios nepagrįstai ir neteisėtai mokesčių mokėtojui įregistravo 920 Eur. mokestinę prievolę.

Pareiškėjas pažymi, kad ikiteisminiame tyrime apklaustas pirkėjas E. G., kuris įspėtas dėl baudžiamosios atsakomybės buvimo už žinomai melagingų parodymų davimą, parodė, kad apie parduodamą transporto priemonę informaciją rado internetiniame puslapyje www.autoplius.lt. Po apžiūros suderino kainą 13 000 Lt ir sutarė susitikti kitą dieną. VĮ „Regitra“ Kauno filiale 2013-10-22 už automobilį sumokėjo grynais 13 000 Lt., o pardavėjas, matant pirkėjui, surašė užsienietišką automobilio pardavimo dokumentą ir davė pasirašyti. Pirkėjas patvirtino, kad Šveicarijoje pirkti automobilio nebuvo, 4 300 Šveicarijos frankų nemokėjo. Pripažino, kad pardavėjas informavo, jog automobilis yra iš Šveicarijos. Pirkėjas E. G. pageidavo pigiau nusipirkti, žadėjo kreiptis į muitinę ir susimokėti visus muito mokesčius. Pareiškėjas tvirtina, kad pirkėjas žinojo, jog transporto priemonė buvo parduota už mažesnę nei rinkos kaina.

Mokesčių mokėtojas mano, kad Teritorinis mokesčių administratorius nepagrįstai ir neteisėtai nustatė, o Centrinis mokesčių administratorius ir Komisija patvirtino automobilio Subaru Legacy 2.0 TD vidutinę rinkos kainą ir muitinės vertę, nuo kurios nepagrįstai ir neteisėtai jam apskaičiavo ir įregistravo mokestinę prievolę 2 767 Eur.

Ikiteisminiame tyrime kaip liudytojas apklaustas šio automobilio pirkėjas S. J., įspėtas dėl baudžiamosios atsakomybės už žinomai melagingų parodymų davimą parodė, kad šią transporto priemonę rado 2013 m. lapkričio mėn. internetiniame puslapyje www.autoplius.lt. Pardavimo kaina buvo 25 000 Lt. Buvo pažymėta, kad parvežtas iš Šveicarijos. Po apžiūros, suderėjo, jog automobilis bus parduodamas už 24 000 Lt. Apklausos metu liudytojas parodė, kad į Šveicariją pirkti automobilio nevažiavo, pardavėjas jam surašė 2013-10-29 automobilio pirkimo-pardavimo sutartį „Kaufertrag“. Jis pats surašė savo duomenis - vardą, pavardę ir pasirašė. Pardavėjas minėjo, kad šio dokumento kopiją reikės pateikti šveicarams, pats pirkėjas Šveicarijoje nebuvo, už automobilį 3 000 Šveicarijos frankų nemokėjo. VĮ „Regitra“ automobilį įregistravo savo vardu. Pirkėjui S. J. buvo suprantamai ir aiškiai pranešta, kad reikės sumokėti importo mokesčius, kurie sudarys apie 8 000 Lt.

Pareiškėjas aiškina, kad mokesčių administratorius, MGK, priėmę skundžiamus sprendimus, gina nesąžiningo pirkėjo S. J. teises ir teisėtus interesus.

Departamentas nesutinka su skundu, kuris iš esmės paremtas tais pačiais argumentais, kurie buvo atmesti skundžiamu Komisijos bei Muitinės departamento sprendimais.

Atsakovas visiškai pritaria skundžiamame Komisijos sprendime padarytai išvadai, jog pareiškėjas, registruodamas transporto priemones ar jas parduodamas, jų muitinei nepateikė.

Atsakovas pažymi ir tai, kad ginčą nagrinėjusios ikiteisminės institucijos bei pats pareiškėjas pripažįsta faktą, jog automobilių ankstesnė registracijos vieta buvo Šveicarijos Konfederacijoje. Tai patvirtina byloje esantys rašytiniai įrodymai – prašymai VĮ „Registra“ dėl transporto priemonių registravimo. Automobiliai, išvardinti prašymuose, buvo atgabenti iš trečiosios šalies, t. y. Šveicarijos Konfederacijos. Pareiškėjas pripažįsta žinojęs, kad jokie importo mokesčiai sumokėti nebuvo, tačiau tvirtina, jog juos sumokėti privalėjo automobilius perkantys asmenys.

Atsakovas pažymi, kad automobilių pardavimo faktas nepaneigia, jog pareiškėjas atliko veiksmus, numatytus Bendrijos muitinės kodekso 202 str. 3 d. 2 ir 3 įtraukose. Taigi, net ir preziumavus, kad už skundžiamu sprendimu įregistruotą skolą yra atsakingi ir kiti asmenys, tokia atsakomybė būtų solidari (Bendrijos muitinės kodekso 213 str.), o mokestinė prievolė pareiškėjo atžvilgiu išliktų.

Pareiškėjo mokestinei atsakomybei neturi įtakos ir tai, kad jis tariamai informavo automobilių pirkėjus apie prievolę sumokėti importo mokesčius.

Kauno teritorinė muitinė teisingai nusprendė remtis Bendrijos muitinės kodekso 31 str. 1 d. ir muitines vertes parinkti iš VŠĮ „Emprekis“ parengto žinyno „Autotransporto kainos Lietuvoje“.

Atsakovas laikosi pozicijos, kad skundžiamas Komisijos sprendimas yra pagrįstas bei teisingas ir priimtas įvertinus visas su ginču susijusias aplinkybes.

Prašo atmesti skundą.

Kauno teritorinė muitinė tvirtina, kad ginčijami sprendimai yra teisėti ir pagrįsti, o pareiškėjo skunde išdėstyti argumentai atmestini kaip nepagrįsti.

Nagrinėjamu atveju ginčui aktualūs automobiliai registruoti Šveicarijos Konfederacijoje buvo parduoti Lietuvoje. Į Bendrijos muitų teritoriją įvežant trečiojoje šalyje – Šveicarijos Konfederacijoje registruotas transporto priemones, vadovaujantis Bendrijos muitinės kodekso 38-41 str. nuostatomis, transporto priemonės privalėjo būti pateiktos ir deklaruotos muitinėje.

Įvertinus faktines aplinkybes, jog nėra duomenų (įrodymų), kad ginčui aktualūs automobiliai, vadovaujantis Bendrijos muitinės kodekso 38-41 str. nustatyta tvarka, buvo pateikti ir deklaruoti muitinėje, todėl jos laikytinos neteisėtai į Bendrijos muitų teritoriją įvežtomis prekėmis Bendrijos muitinės kodekso 202 str. prasme.

Iš VĮ „Regitra“ pateiktų transporto priemonės registravimo Šveicarijos Konfederacijoje liudijimų, prašymų registruoti transporto priemones, matyti, kad automobilių paskutinė registracijos šalis, prieš registruojant Lietuvos Respublikoje, buvo Šveicarijos Konfederacija, bet ne Bendrijos muitų teritorija. Nėra duomenų (dokumentų) apie tai, kad automobiliai buvo deklaruoti muitinėje, ir už juos sumokėti importo mokesčiai, nes dokumentai apie mokesčių sumokėjimą nebuvo pateikti. Šių faktinių aplinkybių neginčija ir pats pareiškėjas.

Atsiliepime nurodyta, jog pagal esamą teisinį reguliavimą, byloje esančius įrodymus, nustatytų aplinkybių visumą bei tuos įrodymus, kuriuos pateikė pareiškėjas (jo atstovas) muitinei nėra jokio pagrindo konstatuoti, jog jis nepagrįstai buvo pripažintas skolininku ir nepagrįstai apskaičiuoti mokėtini muitai bei mokesčiai.

Pareiškėjas, jo atstovas, nesutikdami su skundžiamame sprendime apskaičiuotomis mokesčių sumomis, tinkamai neargumentavo, kodėl muitinės apskaičiuoti mokesčiai yra nepagrįsti ar neteisingi, nepateikė jokių pagrindžiančių dokumentų apie tai, kad jis neteisėtai neįvežė ginčui aktualių transporto priemonių ar jas įvežė, prekės nustatyta tvarka buvo pateiktos (deklaruotos) bendrijos muitų teritorijoje muitinei ir (ar) buvo sumokėti muitai ir mokesčiai.

Kauno teritorinės muitinės nuomone, Komisija visiškai pagrįstai konstatavo, kad byloje nustačius, jog mokesčių mokėtojas Bendrijos muitų teritorijoje sąmoningai disponavo neteisėtai įvežtomis prekėmis, t. y., žinodamas apie tai, kad automobiliai registruoti Šveicarijoje, kad jie nebuvo pateikti muitinei, už juos nesumokėti importo mokesčiai, ir, siekdamas nuslėpti savo vardu vykdomą prekybą automobiliais, klastojo automobilių pardavimo Lietuvos Respublikos pirkėjams dokumentus (automobilių pardavimo dokumentuose „Kaufertrag“ įrašė tikrovės neatitinkančius duomenis apie automobilių pardavimo datą, vietą, pardavėją, automobilio pardavimo kainą). Teritorinis mokesčių administratorius konstatuoja, jog pareiškėjas atitinka Bendrijos muitinės kodekso 202 str. 3 d. 2 ir 3 įtraukose nurodytas sąlygas dėl jo pripažinimo skolininku.

Be kita ko, muitinės nuomone, Komisija padarė pagrįstą išvadą, kad, nors pareiškėjas savo skunde nurodo, jog skolininkais muitinei turėtų būti pripažinti ginčo automobilių pirkėjai, tačiau pažymėjo, kad šioje byloje neginčijamai nustatyta, jog prieš parduodant ginčo automobilius, jais disponavo pareiškėjas. Šiuo atveju, pagal įsiteisėjusioje Kauno apygardos teismo 2016-01-20 nutartyje nustatytus prejudicinius faktus (apie dokumentų klastojimą, verslišką vertimąsi neteisėta ūkine komercine veikla (automobilių prekyba), apgaulinga buhalterine apskaita, neteisingų duomenų patekimą deklaracijoje) baudžiamojoje byloje Nr. 1A-51-290/2016 pareiškėjas vienareikšmiškai laikytinas skolininku tiek Bendrijos muitinės kodekso 202 str. 3 d. tiek 2, tiek 3 įtraukos prasme.

Kauno teritorinė muitinė nesutinka su skunde išreikšta pozicija, kad apskaičiuodami ir patvirtindami automobilių muitinę vertę, importo mokesčius, ikiteisminės institucijos nepagrįstai vadovavosi VšĮ „Emprekis“ parengtu žinynu „Autotransporto kainos Lietuvoje“ ir taikė bendrijos muitinės kodekso 31 str. 1 d. ir nepagrįstai atsisakė vertinti realią automobilių pardavimo kainą Lietuvoje, kuri buvo nustatyta baudžiamojoje byloje, apklausiant kaip liudytojus automobilių pirkėjus, kurie tiksliai nurodė perkamų automobilių kainas.

Atsiliepime Kauno teritorinė muitinė pabrėžia, kad baudžiamojoje byloje teismas, nagrinėdamas ginčui aktualių automobilių pirkimo-pardavimo kainas, visiškai nenagrinėjo, nesigilino ir nesprendė klausimų, susijusių su ginčui aktualių, neteisėtai įvežtų prekių muitiniu įvertinimu ir (ar) apmokestinimu, kadangi tokias funkcijas atlieka mokesčių administratorius, šiuo atveju muitinė. Be to, minėtoje baudžiamojoje byloje teismas sprendė baudžiamosios atsakomybės klausimą, bet nesprendė muitų teisės aktų taikymo klausimų (muitinio įvertinimo).