Klaipėdos apygardos teismo nutartis

Pranešėjas Almantas Padvelskis Civilinė byla Nr. e2A-1063-538/2016

2016 m. liepos 21 d.

Klaipėdos apygardos teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš kolegijos pirmininko teisėjo Almanto Padvelskio, kolegijos teisėjų Raimondos Andrulienės, Alvydo Žerlausko, rašytinio proceso apeliacine tvarka išnagrinėjusi ieškovo A. B. (A. B.) apeliacinį skundą dėl Klaipėdos miesto apylinkės teismo 2016 m. kovo 24 d. sprendimo civilinėje byloje pagal ieškovo A. B. ieškinį atsakovams M. T. ir A. T. (A. T.) dėl piniginių lėšų ir palūkanų priteisimo,

Aprašomoji dalis

nustatė:

Motyvuojamoji dalis

Apeliacinis skundas netenkintinas.

Bylos nagrinėjimo apeliacine tvarka ribas sudaro apeliacinių skundų faktiniai ir teisiniai pagrindai bei absoliučių negaliojimo pagrindų patikrinimas (CPK 320 straipsnio 1 dalis). Apeliacinės instancijos teismas tikrina pirmosios instancijos teismo priimto sprendimo tik apskųstos dalies teisėtumą ir pagrįstumą ir tik analizuodamas apeliaciniuose skunduose nurodytus argumentus, išskyrus įstatyme nurodytas išimtis. Absoliučių sprendimo negaliojimo pagrindų apeliacinės instancijos teismas nenustatė (CPK 329 straipsnis), bylą nagrinėja neperžengdamas apeliacinio skundo ribų.

CPK 321 straipsnio 1 dalyje numatyta, kad apeliacinis skundas nagrinėjamas rašytinio proceso tvarka, išskyrus šio Kodekso 322 straipsnyje nurodytas išimtis, t. y. jeigu bylą nagrinėjantis teismas pripažįsta, kad žodinis nagrinėjimas būtinas. Atsižvelgiant į tai, kad šalys savo argumentus yra išdėsčiusios procesiniuose dokumentuose, apeliacinės instancijos teismas sprendžia, kad teisingo bylos išnagrinėjimo tikslas šiuo atveju gali būti pasiektas ir rašytinio proceso priemonėmis (CPK 321 straipsnio 1 dalis).

Byloje sprendžiamas klausimas dėl teismo sprendimo, kuriuo atmestas ieškovo ieškinys dėl piniginių lėšų ir palūkanų priteisimo, teisėtumo ir pagrįstumo.

Apelianto teigimu pinigų sumą, kurią jis prašo priteisti iš atsakovų, jis minėtiems atsakovams paskolino sudarydamas žodines sutartis. Be to, apelianto teigimu, atsakovai ieškinio suma nepagrįstai praturtėjo. Taigi, ieškovas savo ieškinio reikalavimus įrodinėja dviem savarankiškais pagrindais: paskoliniais santykiais ir nepagrįstu praturtėjimu.

Paskolos sutartis įstatyme apibrėžiama kaip sutartis, kuria viena šalis (paskolos davėjas) perduoda kitos šalies (paskolos gavėjo) nuosavybėn pinigus arba rūšies požymiais apibūdintus suvartojamuosius daiktus, o paskolos gavėjas įsipareigoja grąžinti paskolos davėjui tokią pat pinigų sumą (paskolos sumą) arba tokį pat kiekį tokios pat rūšies ir kokybės kitų daiktų ir mokėti palūkanas, jeigu sutartis nenustato ko kita (CK 6.870 straipsnio 1 dalis). Paskolos sutartis pripažįstama sudaryta nuo pinigų arba daiktų (paskolos dalyko) perdavimo paskolos gavėjui momento (CK 6.870 straipsnio 2 dalis). Šios įstatyme įtvirtintos nuostatos sudaro pagrindą teigti, kad tokio pobūdžio sutartys yra realinės, nes tam, kad atsirastų paskolos sutartiniai santykiai, yra būtina pinigus arba rūšies požymiais apibūdinamus suvartojamuosius daiktus perduoti paskolos gavėjui, todėl nors viena šalis išreiškia sutikimą kitai skolinti pinigus arba daiktą, o atitinkamai kita – sutinka priimti pinigus arba daiktą ir įsipareigoja nustatyta tvarka ir terminu grąžinti pinigus ar daiktą. Paskolos sutartis nebus pripažinta sudaryta, jeigu paskolos dalykas paskolos davėjo nebus perduotas ar paskolos gavėjo – priimtas. Kai paskolos gavėjas nevykdo sutartinės pareigos grąžinti paskolos dalyką, paskolos davėjas įgyja paskolos sutarties pagrindu reikalavimo teisę susigrąžinti paskolos dalyką ir atlygį už skolinimą, jeigu toks priklauso.

Sandoriai, taigi ir sutartys, sudaromi žodžiu, raštu (paprasta arba notarine forma) arba konkliudentiniais veiksmais (CK 1.71 straipsnio 1 dalis). Sandoriai, kuriems įstatymai ar šalių susitarimas nenustato privalomos rašytinės formos, gali būti sudaromi žodžiu (CK 1.72 straipsnio 1 dalis). Kai pagal įstatymus ar šalių susitarimą sutartis turi būti paprastos rašytinės formos, ji gali būti sudaroma tiek surašant vieną šalių pasirašomą dokumentą, tiek ir apsikeičiant raštais, telegramomis, telefonogramomis, telefakso pranešimais ar kitokiais telekomunikacijų galiniais įrenginiais perduodama informacija, jeigu yra užtikrinta teksto apsauga ir galima identifikuoti jį siuntusios šalies parašą (CK 1.73 straipsnio 2 dalis, 6.192 straipsnio 2 dalis). CK 1.73 straipsnyje išvardyti sandoriai, kurie turi būti sudaryti paprasta rašytine forma, taip pat nurodyta, kad tokia forma turi būti sudaromi ir kiti sandoriai, kuriems CK ar kiti įstatymai nustato privalomą paprastą rašytinę formą. Vieni iš tokių sandorių yra atitinkamos paskolos sutartys, kurių formą reglamentuojančiame CK 6.871 straipsnyje nustatyta, kad fizinių asmenų sudaryta paskolos sutartis, jeigu paskolos suma viršija 600 eurų (pagal CK redakciją, galiojusią iki 2015 m. sausio 1 d. – 2000 Lt, arba 579,24 Eur), turi būti rašytinė, o jeigu paskolos davėjas yra juridinis asmuo, paskolos sutartis turi būti rašytinė visais atvejais, neatsižvelgiant į paskolos sutarties sumą. Kasacinio teismo jurisprudencijoje nurodyta, kad įstatymo ar šalių susitarimo nustatytais atvejais paskolos sutartis turi būti sudaryta paprasta rašytine forma, tiek surašant vieną šalių pasirašomą dokumentą, tiek ir apsikeičiant raštais, telegramomis, telefonogramomis, telefakso pranešimais ar kitokiais telekomunikacijų galiniais įrenginiais perduodama informacija, jeigu yra užtikrinta teksto apsauga ir galima identifikuoti jį siuntusios šalies parašą, o kitais atvejais gali būti sudaryta žodžiu (žodine forma). Tai yra tam tikras sutarties laisvės principo ribojimas, įstatymu nustatant privalomą sandorio formą. Paprastos rašytinės formos sutarties esminiai požymiai yra visų sutarties šalių valios išreiškimas raštu. Rašytinės formos sutartį pasirašo ją sudarantys asmenys (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus išplėstinės teisėjų kolegijos 2013 m. gruodžio 31 d. nutartis, priimta civilinėje byloje V. M. v. L. B., bylos Nr. 3K-7-430/2013).

Į bylos dėl paskolos grąžinimo įrodinėjimo dalyką visuomet įeina aplinkybės dėl paskolos sutarties sudarymo, t. y. esminių jos sąlygų egzistavimo – paskolos dalyko perdavimo paskolos gavėjo nuosavybėn ir paskolos gavėjo įsipareigojimo grąžinti pinigus arba rūšies požymiais apibūdinto suvartojamojo daikto ekvivalentą. Įrodinėjimo pareiga pagal CPK 12, 178, 179 straipsnių nuostatas tenka tam, kas teigia, t. y. aplinkybių dėl esminių paskolos sutarties sąlygų egzistavimo įrodinėjimo pareiga tenka ieškovui (CPK 12, 178 straipsnis).

Byloje ginčas kilo dėl paskolos sutarties, kuri pagal įstatymą turi būti sudaroma paprasta rašytine forma, sudarymo. Teismų nustatyta, kad šalys nebuvo sudariusios rašytinės paskolos sutarties bendrąja paprastos rašytinės sutarties formos sampratos prasme. Apeliantas, reikšdamas ieškinį dėl paskolos grąžinimo, savo reikalavimą grindė mokėjimo pavedimais, kuriais jis atsakovei pervedė 5000 Eur, t. y. jis teigė, kad egzistuoja faktas, patvirtinantis paskolos sutarties dalyko perdavimą paskolos gavėjui. Kasacinio teismo praktikoje pažymėta, kad pinigų pervedimas yra tam tikrų įsipareigojimų vykdymą liudijantis veiksmas, tačiau prievolės, susijusios su pinigų pervedimu, gali kilti ne tik paskolos, bet ir kitokių teisinių santykių pagrindu, pvz., bendro verslo ar partnerystės versle, atsiskaitymų už suteiktas paslaugas, pateiktas prekes ir kt. (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2011 m. spalio 4 d. nutartis, priimta civilinėje byloje R. M. v. A. T. ir kt., bylos Nr. 3K-3-368/2011, ir joje nurodyta praktika). Taigi, mokėjimo pavedimas, kuriame būtų įrašas apie paskolos sutarties dalyko perdavimą paskolos gavėjui faktą, leistų pripažinti paskolos sutarties sudarymą CK 6.871 straipsnio 3 dalies prasme. Šiuo atveju apeliantas, mokėjimo pavedimais pervesdamas atsakovei lėšas, nurodė paskirtį – sąskaitos papildymai. Taigi neįvardijus lėšų pervedimo paskirties kaip paskola, nėra akivaizdus faktas, kad pervedamas būtent paskolos sutarties dalykas, t. y. nėra raštu išreikštas vienos sutarties šalies (paskolos davėjo) suderintos valios perduoti paskolos dalyką paskolos gavėjui egzistavimas. Jei priskirti šį dokumentą prie kitokių skolos dokumentų, tai ir jame turėtų atsispindėti prievolė grąžinti gautą paskolą. Įvertinant tai, kad šalis siejo artimi ryšiai (elektroninis susirašinėjimas patvirtina, kad ieškovas atsakove pasitikėjo: leido jai pervestais pinigais naudotis savo nuožiūra, mokėti ieškovo komunalinius bei kitus mokesčius ir pan.), šalių santykiai pinigų pervedimo metu buvo geri, mokėjimo pavedimu pervestos lėšos galėjo buvo kvalifikuojamos ir vertinamos kaip patvirtinančios atsiskaitymo, dovanojimo ar kitus atlygintinus ar neatlygintinus teisinius santykius. Šiuo atveju apeliantas nepateikė kitų rašytinių dokumentų, kuriuose būtų išreikšta paskolos davėjo valia suteikti atsakovams paskolą, t. y. nepateikė duomenų, kurie patvirtintų, kad mokėjimo pavedimu buvo perduotas būtent paskolos dalykas. Dėl to nesant duomenų, kuriais būtų užfiksuotas būtent paskolos sutarties dalyko perdavimas paskolos gavėjui faktas ar išreikšta suderinta paskolos sutarties šalių valia, pirmosios instancijos teismas turėjo pagrindą konstatuoti, kad apeliantas neįrodė esminių paskolos sutarties sąlygų egzistavimo – paskolos dalyko perdavimo paskolos gavėjo nuosavybėn ir paskolos gavėjo įsipareigojimo grąžinti pinigus. Esant tokioms aplinkybėms, pirmosios instancijos teismas pagrįstai atmetė ieškovo reikalavimą priteisti pinigus, neva paskolintus atsakovams.

Pagal kasacinio teismo formuojamą praktiką, turtas pripažįstamas įgytu be pagrindo tada, kai: 1) asmuo įgyja tai, ko jis negalėjo ir neturėjo gauti; 2) turtas įgyjamas savo veiksmais ar kitokiu būdu; 3) turtas įgyjamas tyčia arba dėl neatsargumo; 4) turtas įgytas be teisinio pagrindo arba pagrindas, kuriuo įgytas turtas, išnyksta paskiau (CK 6.237 straipsnio 1, 2 dalys). Taigi tam, kad atsirastų pareiga grąžinti be pagrindo įgytą turtą, visų pirma asmuo turi turtą įgyti be teisinio pagrindo, t. y. daikto ar pinigų gavimas negali būti pateisinamas nei įstatymu, nei sandoriu. Jeigu turto įgijimas gali būti pagrindžiamas teisės aktu, sandoriu ar kitokiu civilinių teisių atsiradimo pagrindu (CK 1.136 straipsnis), preziumuotina, kad toks turtas įgytas teisėtai ir aptariamo civilinės teisės instituto pagrindu turto išreikalauti negalima (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2009 m. rugsėjo 28 d. nutartis, priimta civilinėje byloje D. V. v. Lietuvos profesinė sąjunga „Solidarumas“, bylos Nr. 3K-3-355/2009; 2013 m. liepos 16 d. nutartis, priimta civilinėje byloje Ž. T. v. V. K. , bylos Nr. 3K-3-396/2013; kt.).

Bendroji įrodinėjimo pareigos paskirstymo taisyklė yra ta, kad kiekviena šalis turi įrodyti aplinkybes, kuriomis grindžia savo reikalavimus ar atsikirtimus (CPK 178 straipsnis). Ieškovas privalo įrodyti jo teisę sukuriančius faktus, tačiau neturi įrodinėti tą teisę paneigiančių faktų – tokius faktus, atsikirsdamas į ieškovo reikalavimą, turi įrodyti atsakovas. Teisėjų kolegija pažymi, kad sąlyga, jog asmuo turtą įgyja be teisinio pagrindo, reiškia tai, kad turto įgijimo negalima pateisinti nei konkrečiu teisės aktu, nei sandoriu. Šioje byloje tokią aplinkybę, t. y. kad atsakovai gavo lėšas be teisinio pagrindo, turėjo įrodyti ieškovas. Jam pakanka įrodyti nepagrįsto turto įgijimo aplinkybes, o atsakovai, priešingai, teigdami, kad turtas įgytas pagrįstai, turi pateikti įrodymus, esančius tokio turto įgijimo pagrindu (CPK 178 straipsnis). Formuodamas teismų praktiką dėl CPK normų, reglamentuojančių įrodinėjimą ir įrodymų vertinimą, aiškinimo ir taikymo, kasacinis teismas yra ne kartą pažymėjęs, kad įrodymų vertinimas pagal CPK 185 straipsnį reiškia, jog bet kokios ginčui išspręsti reikšmingos informacijos įrodomąją vertę nustato teismas pagal vidinį savo įsitikinimą, pagrįstą visapusišku ir objektyviu aplinkybių, kurios buvo įrodinėjamos proceso metu, išnagrinėjimu, vadovaudamasis įstatymais. Įrodymų vertinimas civilinėje byloje grindžiamas taisykle, kad tam tikrų faktinių aplinkybių buvimą teismas konstatuoja tada, kai jam nekyla abejonių dėl tų aplinkybių egzistavimo. Teismas gali daryti išvadą apie tam tikrų aplinkybių buvimą tada, kai tai leidžia byloje esančių įrodymų visuma (žr., pvz., Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2008 m. rugsėjo 19 d. nutartį, priimtą civilinėje byloje AB „Liteksas“ ir kt. v. VĮ Registrų centras ir kt., bylos Nr. 3K-3-427/2008; kt.). Teisėjų kolegijos nuomone, pirmosios instancijos teismas, laikydamasis įrodinėjimo ir įrodymų vertinimo taisyklių, suformuluotų CPK 176–185 straipsniuose, tinkamai įvertinęs byloje pateiktus įrodymus (jų turinį) apie šalių bendravimą elektroniniais laiškais, pagrįstai sprendė, kad tarp šalių buvo susiklostę artimi santykiai, kurių pagrindu vyko ieškovo pinigų pervedimai atsakovei. Dėl to, pirmosios instancijos teismas pagrįstai sprendė, kad ieškovo siųstos lėšos buvo iš dalies panaudotos jo asmeninių reikalų tvarkymui ir dalis – padovanota asmeniškai atsakovei, kaip nurodyta ieškovo rašytuose atsakovei elektroniniuose laiškuose, kurių turinio ieškovas neneigia (palto įsigijimui, laisvalaikio praleidimui ir pan.).

Konstatavus, kad atsakovė iš ieškovo prašomus priteisti pinigus gavo turėdama tam teisinį pagrindą, t. y. teikdama ieškovui paslaugas jo pavedimu apmokant dalimi gautų pinigų atitinkamus mokesčius (CK 6.756 str.) bei dalį pinigų gavusi kaip dovaną (CK 6.465 str.), visų byloje nustatytų aplinkybių visuma patvirtina, kad ginčo atvejui CK 6.237 straipsnio nuostatos netaikytinos.

Apibendrindama tai, kas išdėstyta, teisėjų kolegija sprendžia, kad pirmosios instancijos teismas tinkamai aiškino ir taikė paskolos teisinius santykius reglamentuojančias materialiosios teisės normas, nenukrypo nuo kasacinio teismo praktikos šiuo klausimu, vertindamas byloje pateiktus įrodymus, nepažeidė proceso teisės normų, todėl, be kita ko apeliacinės instancijos teismui konstatavus, kad nėra pagrindo CK 6.237 straipsnio nuostatų taikymui, pirmosios instancijos teismo procesinis sprendimas paliktinas nepakeistas, o apeliacinis skundas atmestinas (CPK 326 straipsnio 1 dalies 1 punktas).

Atmetus apeliacinį skundą, atsakovams iš ieškovo priteistinos bylinėjimosi išlaidos. Elektroninės bylos duomenys patvirtina, kad 2016-05-09 atsakovė sumokėjo 650 eurų už atsiliepimo į apeliacinį skundą surašymą, todėl iš ieškovo minėtai atsakovei (kaip apmokėjusiai advokatui už minėtas paslaugas) priteistina 650 eurų bylinėjimosi išlaidų (CPK 93 straipsnio 1 dalis, 98 straipsnis).

Rezoliucinė dalis

Vadovaudamasi Civilinio proceso kodekso 326–331 straipsniais, teisėjų kolegija

nutaria:

Klaipėdos miesto apylinkės teismo 2016 m. kovo 24 d. sprendimą palikti nepakeistą.

Priteisti atsakovei M. T. iš ieškovo A. B. 650 eurų išlaidų už atsiliepimo į apeliacinį skundą surašymą.