Vilniaus miesto apylinkės teismo sprendimas

rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo civilinę bylą pagal ieškovės uždarosios akcinės bendrovės ,,Legal Balance“ ieškinį atsakovui T. J. L. dėl skolos priteisimo.

Aprašomoji dalis

Teismas nustatė:

Motyvuojamoji dalis

Teismas konstatuoja:

Byloje nustatytos faktinės aplinkybės

5. Iš byloje esančių rašytinių įrodymų nustatyta, kad pradinė kreditorė UAB „General Financing“ ir atsakovas 2022 m. rugpjūčio 26 d. sudarė vartojimo kredito sutartį Nr. (duomenys neskelbtini), kurios pagrindu pradinė kreditorė suteikė atsakovui 1 350 Eur kreditą 9 mėn. terminui (toliau – ir sutartis). Pagal pirmiau nurodytą sutartį atsakovas įsipareigojo grąžinti suteiktą vartojimo kreditą ir sumokėti bendrą vartojimo kredito kainą: 274,16 Eur palūkanų (palūkanų norma – 33.5 proc.), 202,50 Eur sandorio sudarymo mokesčio ir 43,74 Eur tvarkymo mokesčio, kredito grąžinimo data – 2023 m. liepos 20 d. (žr. kredito mokėjimo grafiką; vartojimo kredito sutarties finansavimo sąlygas). Byloje nustatyta, kad atsakovas sumokėjo ieškovei 2 įmokas pagal mokėjimo grafiką ir dalį 3 mokos (žr. 2023 m. spalio 17 d. prašymą dėl trūkumų šalinimo). Byloje nėra ginčo, kad atsakovas daugiau neatliko nė vienos įmokos pagal sutartyje nustatytą grafiką, todėl pradinė kreditorė UAB „General Financing“ 2023 m. gegužės 7 d. vienašališkai nutraukė kredito sutartį (žr. 2023 m. balandžio 14 d. SMS pranešimą).

6. Pradinė kreditorė UAB „General Financing“ 2020 m. lapkričio 25 d. su ieškove pasirašė reikalavimo perleidimo sutartį Nr. (duomenys neskelbtini), pagal kurią atlygintinai perleido ieškovei visas reikalavimo teises į atsakovą (žr. 2020 m. lapkričio 25 d. reikalavimo perleidimo sutartį ir jos priedą Nr. (duomenys neskelbtini)). Akcentuotina, kad reikalavimo perleidimas (cesija) yra vienas iš asmenų pasikeitimo prievolėje būdų, kurio esmė ta, kad pradinis kreditorius (cedentas) perduoda kitam asmeniui (cesionarijui) turimą galiojantį reikalavimą sutarties arba įstatymo pagrindu. Perleidus reikalavimą pasikeičia kreditorius prievolėje, o pati prievolė išlieka nepakitusi.

7. Lietuvos Respublikos civilinio kodekso (toliau – ir CK) 6.109 straipsnio 1 dalyje nustatyta, kad reikalavimo perleidimo faktas gali būti panaudotas prieš trečiuosius asmenis ir skolininką tik nuo to momento, kai skolininkas sutiko, kad reikalavimas būtų perleistas, arba nuo to momento, kai skolininkas gavo reikalavimo perleidimo faktą patvirtinančio dokumento kopiją ar kitokį reikalavimo perleidimo fakto įrodymą. Pagal CK 6.109 straipsnio 7 dalį skolininkas privalo įvykdyti prievolę naujajam kreditoriui tik tuo atveju, kai šis reikalaudamas pateikia ir reikalavimo perleidimo sutartį. Prievolės dalyviams esminę reikšmę turi pranešimas apie reikalavimo perleidimo faktą, nes nuo pranešimo momento pradinio ir naujojo kreditoriaus sudaryta reikalavimo perleidimo sutartis pradeda veikti skolininkui ir nuo šio momento reikalavimo perleidimo faktą naujasis kreditorius gali panaudoti prieš skolininką. Kasacinio teismo praktikoje pažymima, kad skolininkui apie reikalavimo perleidimą, kai jam sudaryti skolininko sutikimo nereikia, gali būti pranešta bet kokia forma ir bet kokiu būdu, svarbu, kad pranešime būtų informacija apie pradinio kreditoriaus reikalavimą ir jo perleidimą įvardytam naujajam kreditoriui (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2010 m. balandžio 16 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K- 7- 168/2010).

8. Kasacinio teismo praktikoje pažymima, kad tinkamu pranešimu apie reikalavimo perleidimą laikytina ir tai, kai skolininką apie reikalavimo perleidimą naujasis kreditorius informavo jam pareikšdamas ieškinį civiliniame procese ir prie jo pridėdamas reikalavimo perleidimo sutartį. Kasacinis teismas išaiškino, kad toks skolininko informavimas apie reikalavimo perleidimą atitinka CK 6.109 straipsnio 7 dalies nuostatas. Tai skolininko teisių nevaržo labiau negu apie cesiją skolininkas būtų informuotas atskiru pranešimu ar jam įteikiant cesijos sutartį iki ieškinio pareiškimo. Reikalavimo perleidimo sutarties pateikimas skolininkui kartu su ieškiniu, reikalaujant patenkinti reikalavimą, neriboja skolininko teisių ir gynybos priemonių. Skolininkas nepraranda teisės reikšti atsikirtimų, kuriuos turėjo teisę reikšti pradiniam kreditoriui, į naujojo kreditoriaus reikalavimą (CK 6.107 straipsnio 1 dalis) (žr. Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2011 m. kovo 14 d. nutartį civilinėje byloje Nr. 3K-3-105/2011).

9. Byloje nustatyta, kad ieškovė 2023 m. gegužės 16 d. pranešimu informavo atsakovą apie reikalavimo teisių perleidimą. Be to, ieškovė informavo atsakovą apie reikalavimo perleidimą pareikšdama ieškinį ir prie jo pridėdama reikalavimo perleidimo sutartį. Šio sprendimo 3 pastraipoje nurodyta, kad atsakovui procesiniai dokumentai, be kita ko, ieškinys su reikalavimo perleidimo sutartimi, įteikti tinkamai (asmeniškai). Dėl visų pirmiau nurodytų priežasčių konstatuotina, jog ieškovė turi teisę reikalauti, kad atsakovas įvykdytų pagal sutartį neįvykdytas prievoles (CK 6.101 straipsnio 1 dalis, 6.109 straipsnio 1, 7 dalys).

Dėl ginčo šalių teisinių santykių kvalifikavimo

10. Sprendžiant dėl asmens, kuris kreipėsi į teismą, pažeistos teisės ar teisėto intereso gynybos, turi būti identifikuotas materialusis teisinis santykis, kuris sieja ginčo šalis, ir iš jo kylanti šalių reikalavimo teisė. Konkrečiose teisės normose įtvirtintų teisių apsauga ir gynyba gali būti pritaikyta tik tinkamai kvalifikavus šalių teisinius santykius. Teisinė ginčo šalių santykių kvalifikacija, teisės normų aiškinimas ir taikymas šiems santykiams yra bylą nagrinėjančio teismo prerogatyva.

11. Teismas konstatuoja, kad šalių sudaryta sutartis yra vartojimo sutartis; atsakovas yra vartotojas, o ieškovė – verslininkė. Šalys byloje šios aplinkybės neginčija. Dėl to nagrinėjamojoje byloje, be kita ko, aktualios CK šeštosios knygos XVIII1 skyriaus normos, kuriose reglamentuotas vartojimo sutarčių sudarymas bei vykdymas, taip pat CK šeštosios knygos XLIII skyriaus normos, kuriose reglamentuotas kredito sutarčių sudarymas bei vykdymas, taip pat Lietuvos Respublikos vartojimo kredito įstatymo (toliau – ir VKĮ), kuriuo įgyvendinta 2008 m. balandžio 23 d. Europos Parlamento ir Tarybos direktyva 2008/48/EB dėl vartojimo kredito sutarčių ir panaikinanti Tarybos direktyvą 87/102/EEB, normos. Akcentuotina, kad teismas turi pareigą ex officio (savo iniciatyva, pagal pareigas) vertinti vartojimo kredito sutarčių sąžiningumą. Ši teismo pareiga nuosekliai pabrėžiama Lietuvos Aukščiausiojo Teismo jurisprudencijoje (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2020 m. vasario 17 d. nutarties civilinėje byloje Nr. e3K-7-4-611/2020 24 punktas ir jame nurodyta kasacinio teismo praktika).

Dėl ieškovės pareigos vertinti atsakovo kreditingumą įgyvendinimo

12. VKĮ 8 straipsnio 1 dalyje nustatyta, kad prieš vartojimo kredito sutarties sudarymą vartojimo kredito davėjas, vadovaudamasis atsakingojo skolinimo principu, privalo įvertinti vartojimo kredito gavėjo kreditingumą, remdamasis pakankama informacija, gauta iš vartojimo kredito gavėjo, ir atlikęs patikrinimą kreditingumui vertinti naudojamuose registruose ir informacinėse sistemose arba pagrįsdamas vartojimo kredito gavėjo pateiktą informaciją kitais įrodymais.

13. Lietuvos Respublikos civilinio kodekso (toliau – ir CK) 6.886 straipsnio 2 dalyje nustatyta, kad kredito davėjas, teikdamas vartojimo kredito paslaugą, privalo užtikrinti tinkamą atsakingo skolinimo principo įgyvendinimą.

14. Aptariamo principo tinkamas įgyvendinimas reglamentuotas Lietuvos banko valdybos 2011 m. rugsėjo 1 d. nutarimu Nr. 03-144 (keistu 2017 m. sausio 24 d. nutarimu Nr. 03-22) patvirtintų Atsakingojo skolinimo nuostatuose (toliau – Nuostatai). Nuostatų tikslas – skatinti atsakingą kredito įstaigų skolinimo praktiką, rinkos drausmę ir veiklos skaidrumą siekiant sumažinti kredito įstaigų sektoriaus sisteminę riziką, nesubalansuotus nekilnojamojo turto kainų pokyčius, taip pat pernelyg spartaus kreditų portfelio augimo ir perteklinės rizikos koncentracijos riziką bei norint apsaugoti vartotojus nuo per didelės finansinių įsipareigojimų naštos ir ugdyti atsakingo skolinimosi įpročius, taip prisidedant prie visos finansų sistemos stabilumo užtikrinimo (Nuostatų 1 punktas).

15. Nuostatų 7 punkte nurodyta, kad atsakinguoju skolinimu laikoma tokia kredito įstaigų skolinimo veiklos plėtra, kai teikiant kreditus laikomasi tam tikrų nuostatų, sudarančių prielaidas tinkamai įvertinti kredito gavėjo mokumą ir užkertančių galimybę prisiimti pernelyg didelę kredito riziką.

16. Pagal Nuostatų 8 punktą atsakingas skolinimas remiasi šiais reikalavimais: kredito davėjas, prieš priimdamas sprendimą suteikti kreditą kredito gavėjui, remdamasis pakankama informacija ir įrodymais, visapusiškai įvertina kredito gavėjo kreditingumą (8.1 punktas); vertinami visi objektyviai numanomi reikšmingi veiksniai, atsižvelgiant į kredito gavėjo pateiktą, iš kreditingumui vertinti naudojamų registrų bei informacinių sistemų gautą informaciją ir kitą kredito davėjui prieinamą informaciją, galintys turėti įtakos kredito gavėjo kreditingumui, ypač tokie kaip kredito gavėjo tvarios pajamos, jo kredito istorija, pajamų kitimo (augimo ir mažėjimo) galimybė, visi turimi finansiniai įsipareigojimai (8.2 punktas); kredito davėjas turi siekti, kad jo vykdoma skolinimo veikla neprisidėtų prie sisteminės rizikos susidarymo galimybės (8.3 punktas); skolinimas grindžiamas bendros kredito sumos (toliau – kredito suma) ir įkeičiamo nekilnojamojo turto rinkos vertės arba kainos santykio ribojimu ir (arba) kredito sumos ir įsigyjamo arba statomo nekilnojamojo turto rinkos vertės arba kainos santykio ribojimu, taikant maksimalios leistinos kredito sumos ir įkeičiamo nekilnojamojo turto vertės santykio rodiklį (angl. loan-to-value ratio, LTV)(8.4 punktas); skolinimas grindžiamas kredito gavėjo vidutinės įmokos pagal skolinius įsipareigojimus ir pajamų santykio ribojimu (angl. debt service-to-income, DSTI) (8.5 punktas); skolinimas grindžiamas maksimalios kredito sutarties trukmės (angl. loan maturity) ribojimu ir reguliariomis negrąžintą kredito sumą mažinančiomis įmokomis (8.6 punktas).

17. Nuostatų 19 punkte nustatyta, kad kredito gavėjo vidutinės mėnesio įmokos pagal visus skolinius įsipareigojimus ir kredito gavėjo mėnesio pajamų (toliau – DSTI) santykis turi būti ne didesnis nei 40 proc., išskyrus Nuostatų 23 ir 24 punktuose nurodytus atvejus. Remiantis Nuostatų 32 punktu, kredito davėjas, vertindamas kredito gavėjo kreditingumą, privalo surinkti ir įvertinti informaciją apie: kredito gavėjo pajamas, jų įvairovę, tvarumą, galimą kaitą ateityje ir pan. Kredito davėjas turi užtikrinti, kad kredito gavėjo galimybės įvykdyti įsipareigojimus pagal kredito sutartį nebūtų vertinamos nepagrįsta prielaida ar nepagrįstais lūkesčiais, kad kredito gavėjo pajamos reikšmingai padidės (32.1 papunktis); kredito gavėjo skolinius įsipareigojimus pagal kredito ir kitas sutartis, kaip nurodyta Nuostatų 20.1 papunktyje, bei kitus finansinius įsipareigojimus, remdamasis kredito gavėjo pateikta informacija. Kredito davėjas nustato kredito gavėjo finansinių įsipareigojimų, neįtrauktų į Nuostatų 20 punkte nurodytą apskaičiuojamą DSTI, vertinimo tvarką (32.2 papunktis); kredito gavėjo kredito istoriją, kredito gavėjo pradelstus finansinius įsipareigojimus ir kitą informaciją, ar kredito gavėjas netinkamai vykdo arba netinkamai vykdė turimus finansinius įsipareigojimus (32.3 papunktis); kredito gavėjo nurodytų arba kredito davėjui žinomų aplinkybių įtaką kredito gavėjo ekonominei ir finansinei būklei bei kitus veiksnius, kurie galėtų paveikti kredito gavėjo galimybes tinkamai įvykdyti finansinius įsipareigojimus, sukeltų nepagrįstų finansinių sunkumų ar lemtų per didelį kredito gavėjo įsiskolinimą (32.4 papunktis); kitas reikšmingas aplinkybes (32.5 papunktis).

18. Lietuvos banko valdybos 2013 m. kovo 19 d. nutarimu Nr. 03-62 (keistu 2017 m. sausio 24 d. nutarimu) patvirtintų Vartojimo kredito gavėjų mokumo vertinimo ir atsakingojo skolinimo nuostatų 9 punkte nustatyta, kad sudarant vartojimo kredito sutartį vartojimo kredito gavėjo vidutinės mėnesio įmokos dydis pagal visus įsipareigojimus finansų įstaigoms turi sudaryti ne daugiau kaip 40 proc. vartojimo kredito gavėjo tvarių pajamų. Šių nuostatų 10 punkte nurodyta, kad priimant sprendimą dėl vartojimo kredito teikimo turi būti atsižvelgiama į ne mažiau kaip 4 paskutinių mėnesių vartojimo kredito gavėjo tvarių pajamų vidurkį ir vertinama, ar vartojimo kredito sutartyje nustatyto vartojimo kredito grąžinimo laikotarpiu gaunamų tvarių pajamų pakaks visiems įsipareigojimams finansų įstaigoms vykdyti. Tvariomis pajamomis pripažįstamos tokios vartojimo kredito gavėjo pajamos, kurių pagrįstai galima tikėtis vartojimo kredito suteikimo laikotarpiu. Vartojimo kredito davėjas ir tarpusavio skolinimo platformos operatorius, apskaičiuodamas vartojimo kredito gavėjo mokamą įmoką, vertina jam žinomas ir (arba) galimas žinoti vartojimo kredito gavėjo išlaidas, susijusias ne tik su vartojimo kredito grąžinimu, bet ir su kitais vartojimo kredito gavėjo turimais įsipareigojimais finansų įstaigoms, ir atsižvelgia į pajamas, liekančias sumokėjus vartojimo kredito gavėjo mokamą įmoką.

20. Atsižvelgiant į tai, kas išdėstyta, konstatuotina, kad tais atvejais, kai ieškinio reikalavimai yra kilę iš vartojimo kredito sutarties (nepriklausomai nuo to, ar ieškovė yra vartojimo kredito davėja, ar jos teisių perėmėja), byloje privalo būti pateikti vartojimo kredito gavėjo kreditingumo vertinimo duomenys, nes vartojimo kredito davėjo pareigos prieš suteikiant vartojimo kreditą įvertinti kredito gavėjo kreditingumą tinkamas įvykdymas patenka į tokių bylų įrodinėjimo dalyką.

23. Ieškovė ieškinyje nurodo, kad vertino atsakovo kreditingumą, t. y. atsakovo gaunamas pajamas, įsipareigojimus bei jų santykį, taip pat vertino ar atsakovas neturi pradelstų įsipareigojimų, ar atsakovas turi sutuoktinę ir jos mokumą, atsakovo amžių. Šioms aplinkybėms pagrįsti ieškovė pateikė vienintelį įrodymą kreditingumo vertinimo lentelės fotonuotrauką (žr. 2023 m. spalio 17 d. prašymą dėl trūkumų šalinimo).

Dėl negrąžinto kredito priteisimo

30. Prievolės turi būti vykdomos sąžiningai, tinkamai bei nustatytais terminais pagal įstatymų ar sutarties nurodymus, o kai tokių nurodymų nėra, – vadovaujantis protingumo kriterijais (CK 6.38 straipsnio 1 dalis). Pagal CK 6.870 straipsnio 1 ir 2 dalis paskolos sutartimi viena šalis (paskolos davėjas) perduoda kitos šalies (paskolos gavėjo) nuosavybėn pinigus arba rūšies požymiais apibūdintus suvartojamuosius daiktus, o paskolos gavėjas įsipareigoja grąžinti paskolos davėjui tokią pat pinigų sumą (paskolos sumą) arba tokį pat kiekį tokios pat rūšies ir kokybės kitų daiktų bei mokėti palūkanas, jeigu sutartis nenustato ko kita. Paskolos gavėjas privalo grąžinti gautą paskolą paskolos davėjui sutartyje nustatytu laiku ir tvarka (CPK 6.873 straipsnis). Akcentuotina, kad teisėtai sudaryta ir galiojanti sutartis jos šalims turi įstatymo galią (CK 6.189 straipsnio 1 dalis). Pagal CK 6.256 straipsnio 1 dalį kiekvienas asmuo privalo tinkamai ir laiku vykdyti savo sutartines prievoles. Sutarties neįvykdymu laikomos bet kokios iš sutarties atsiradusios prievolės neįvykdymas, taip pat netinkamas įvykdymas, įvykdymo termino praleidimas (CK 6.205 straipsnis).

31. Atsižvelgiant į tai, kad byloje nepateikta įrodymų, jog atsakovas su pradine kreditore ar jos teisių perėmėja, t. y. ieškove, būtų atsiskaitęs, taip pat į tai, kad atsakovas atsiliepimo nepateikė ir prievolės ieškovei neginčijo (CPK 178 straipsnis), ieškovei iš atsakovo priteisiama 1 130,43 Eur negrąžinto kredito (CK 6.870 straipsnio 1 dalis, 2 dalis, CPK 6.873 straipsnis).

Dėl procesinių palūkanų priteisimo.

32. CK 6.37 straipsnio 2 dalyje numatyta, kad skolininkas privalo mokėti įstatymų nustatyto dydžio palūkanas už priteistą sumą nuo bylos iškėlimo teisme iki teismo sprendimo visiško įvykdymo. Šios palūkanos dar vadinamos procesinėmis. Jų dydis nustatytas CK 6.210 straipsnio 1 dalyje, kurioje nurodyta, kad terminą įvykdyti piniginę prievolę praleidęs skolininkas privalo mokėti 5 procentų dydžio metines palūkanas už sumą, kurią sumokėti praleistas terminas, jeigu įstatymai ar sutartis nenustato kitokio palūkanų dydžio. Ieškovei pareiškus reikalavimą priteisti 5 proc. dydžio metines procesines palūkanas, šis reikalavimas tenkintinas ir ieškovei iš atsakovo priteisiama 5 proc. metinių palūkanų už priteistą 1 130,43 Eur sumą nuo bylos iškėlimo teisme dienos (2023 m. spalio 19 d.) iki teismo sprendimo visiško įvykdymo (CK 6.37 straipsnio 2 dalis, 6.210 straipsnio 1 dalis).

Dėl bylinėjimosi išlaidų

33. Vadovaujantis CPK 93 straipsnio 1 dalimi, šaliai, kurios naudai yra priimtas sprendimas, jos turėtas bylinėjimosi išlaidas teismas priteisia iš antrosios šalies. Pagal to paties straipsnio 2 dalį, jeigu ieškinys patenkintas iš dalies, šiame straipsnyje nurodytos išlaidos priteisiamos ieškovui proporcingai teismo patenkintų reikalavimų daliai, o atsakovui – proporcingai teismo atmestų ieškinio reikalavimų daliai.

34. Ieškovas šioje byloje sumokėjo 29 Eur žyminio mokesčio. Ieškiniu pareikštų reikalavimų bendra suma buvo 1 308,96 Eur, teismo sprendimu priteista 1 130,43 Eur, taigi teismo sprendimu patenkintų reikalavimų suma sudaro 86,36 proc. visų pareikštų reikalavimų. Atsižvelgiant į tai, ieškovei iš atsakovo priteistina 86,36 proc. bylinėjimosi išlaidų, t. y. 25,04 Eur (29 x 86,36 proc.).

35. Valstybė byloje patyrė 6,64 Eur procesinių dokumentų siuntimo išlaidų. Šios išlaidos paskirstytinos šalims taikant pirmiau nurodytą patenkintų ir atmestų ieškinio reikalavimų proporciją. Taip apskaičiavus, ieškovei tenka pareiga atlyginti valstybei 0,91 Eur, o atsakovui – 5,73 Eur šių išlaidų. Atsižvelgiant į tai, kad ieškovei tenkanti procesinių dokumentų įteikimo išlaidų atlyginimo suma mažesnė negu Lietuvos Respublikos teisingumo ministro ir Lietuvos Respublikos finansų ministro 2011 m. lapkričio 7 d. įsakymu Nr. 1R-261/1K-355 (keistu 2020 m. sausio 13 d. įsakymu Nr. 1R-19/1K-2) nustatyta minimali valstybei iš šalies priteistina bylinėjimosi išlaidų suma (5 Eur), šių išlaidų atlyginimas valstybei iš ieškovės nepriteistinas (CPK 96 straipsnio 6 dalis). Vadovaujantis CPK 92 straipsniu, 96 straipsnio 1 dalimi, valstybei iš atsakovo priteistinos 5,73 Eur procesinių dokumentų siuntimo išlaidos.

Rezoliucinė dalis

Teismas, vadovaudamasis Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso 142 straipsnio 4 dalimi, 279 straipsniu, 284 straipsniu, 285–288 straipsniais, 307 straipsniu,

nusprendžia:

Ieškinį tenkinti iš dalies.

Priteisti ieškovei uždarajai akcinei bendrovei „Legal Balance“ (juridinio asmens kodas 302528679) iš atsakovo T.J. L. (asmens kodas (duomenys neskelbtini) 1 130,43 Eur (vieną tūkstantį vieną šimtą trisdešimt eurų 43 ct) negrąžinto kredito, 5 proc. dydžio metines palūkanas už priteistą (1 130,43 Eur) sumą nuo bylos iškėlimo teisme (2023 m. spalio 19 d.) iki teismo sprendimo visiško įvykdymo ir 25,04 Eur (dvidešimt penkis eurus 4 ct) bylinėjimosi išlaidas.

Kitą ieškinio dalį atmesti.

Priteisti valstybei iš atsakovo T. J. L. (asmens kodas (duomenys neskelbtini) 5,73 Eur (penkis eurus 73 ct) bylinėjimosi išlaidų. Ši suma turi būti įmokėta Valstybinei mokesčių inspekcijai prie Lietuvos Respublikos finansų ministerijos į biudžeto pajamų surenkamąją sąskaitą, įmokos kodas 5662. Sumokėjimą patvirtinantį dokumentą būtina pristatyti į Vilniaus miesto apylinkės teismą (raštinei).

Sprendimas per 30 dienų nuo jo priėmimo dienos gali būti skundžiamas Vilniaus apygardos teismui, apeliacinį skundą paduodant per Vilniaus miesto apylinkės teismą.