Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo nutartis

Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Laimės Baltrūnaitės (kolegijos pirmininkė), Romano Klišausko (pranešėjas) ir Dainiaus Raižio,

teismo posėdyje rašytinio proceso apeliacine tvarka išnagrinėjo administracinę bylą pagal pareiškėjo A. B. apeliacinį skundą dėl Vilniaus apygardos administracinio teismo 2015 m. lapkričio 2 d. sprendimo administracinėje byloje pagal pareiškėjo A. B. skundą atsakovui Vilniaus apygardos teismui dėl įsakymo dalies panaikinimo ir įpareigojimo atlikti veiksmus.

Aprašomoji dalis

Teisėjų kolegija nustatė:

I.

II.

III.

Motyvuojamoji dalis

Teisėjų kolegija konstatuoja:

IV.

Nagrinėjamos bylos dalykas – Vilniaus apygardos administracinio teismo 2015 m. lapkričio 2 d. sprendimo, kuriuo atmestas pareiškėjo A. B., einančio teisėjo pareigas, skundas, teisėtumas ir pagrįstumas.

Pareiškėjas į teismą kreipėsi, prašydamas panaikinti atsakovo Vilniaus apygardos teismo pirmininko 2014 m. sausio 17 d. įsakymo Nr. P-19 1 punktą, kuriame nustatytas 18 metų 5 mėnesių ir 1 dienos darbo stažas priedui už ištarnautus Lietuvos valstybei metus gauti; 2) įpareigoti Vilniaus apygardos teismą mokėti pareiškėjui atlyginimą, priedą prie pareiginės algos, apskaičiuotą vadovaujantis teisėjo darbo stažu, ir į jį įskaityti šiuos laikotarpius: nuo 1991 m. rugsėjo 1 d. iki 1995 m. sausio 1 d. – studijos Lietuvos policijos akademijoje ir nuo 1995 m. sausio 2 d. iki 1995 m. kovo 26 d. – Lietuvos policijos akademijos studento V kurso stažuotė.

Taigi, ginčas byloje iš esmės kilo dėl studijų Lietuvos policijos akademijoje bei Lietuvos policijos akademijos studento V kurso stažuotės laikotarpių įskaitymo į pareiškėjo stažą priedui už tarnybą Lietuvos valstybei gauti.

Teisėjų kolegija, patikrinusi bylą, sutinka su pirmosios instancijos išvadomis, todėl detaliai jų nekartoja.

Akcentuotina, kad ginčo teisinius santykius tiesiogiai reguliuoja Teisėjų atlyginimų įstatymo (redakcija, galiojanti nuo 2013 m. spalio 1 d.) 5 straipsnis, pagal kurio 1 dalį, bendrosios kompetencijos ir specializuotų teismų teisėjams mokamas priedas už ištarnautus Lietuvos valstybei metus nuo 1990 m. kovo 11 d. einant pareigas, nurodytas Valstybės tarnybos įstatymo 4 straipsnio 1–4 dalyse ir 5 dalies 1–4 punktuose (išskyrus savivaldybės tarybos narius, kurie nebuvo merais ir mero pavaduotojais). Į ištarnautus metus įskaitomi laikotarpiai, nurodyti minėto įstatymo 42 straipsnio 1 dalyje, apskaičiuoti pagal Lietuvos Respublikos Vyriausybės patvirtintas Tarnybos Lietuvos valstybei stažo skaičiavimo taisykles.

Iš šios teisės normos dispozicijos formuluotės matyti, kad teisėjų priedo už ištarnautus Lietuvos valstybei metus stažo skaičiavimui yra svarbios šios aplinkybės: 1) stažas skaičiuojamas už ištarnautus metus nuo 1990 m. kovo 11 d.; 2) turi būti einamos pareigos, nurodytos Valstybės tarnybos įstatymo 4 straipsnio 1–4 dalyse ir 5 dalies 1–4 punktuose (išskyrus savivaldybės tarybos narius, kurie nebuvo merais ir mero pavaduotojais); 3) einant šias pareigas, įskaitomi laikotarpiai, nurodyti minėto įstatymo 42 straipsnio 1 dalyje.

Valstybės tarnybos įstatymo (redakcija, galiojanti nuo 2014 m. sausio 7 d.) 42 straipsnio 1 dalyje įtvirtinta, kad pagal šį Įstatymą tarnybos stažą sudaro Lietuvos valstybei ištarnautų nuo 1990 m. kovo 11 d. einant valstybės tarnautojo pareigas, įskaitant šio Įstatymo 4 straipsnio 3 ir 4 dalyse, 5 dalies 1–4 punktuose nurodytas pareigas (išskyrus savivaldybės tarybos narius, kurie nebuvo meru ir mero pavaduotoju), metų skaičius. Tarnybos stažas skaičiuojamas nuo valstybės tarnautojo tarnybos (darbo) valstybės ir savivaldybių institucijose ir įstaigose pradžios arba nuo paskyrimo (išrinkimo) į pareigas valstybės tarnyboje šio ir kitų įstatymų nustatyta tvarka dienos. Tarnybos (darbo) ne vienu laikotarpiu einant valstybės tarnautojo pareigas valstybės ir savivaldybių institucijose ir įstaigose stažas sudedamas. Į tarnybos stažą taip pat įskaitomas kasmetinių, nėštumo ir gimdymo atostogų, tėvystės atostogų, atostogų vaikui prižiūrėti, iki jam sueis treji metai, atleidimo nuo tarnybinių pareigų dalyvauti Seimo, Respublikos Prezidento, Europos Parlamento ar savivaldybių tarybų rinkimuose pagal šio Įstatymo 16 straipsnio 1 dalies 8 punktą, perkėlimo į pareigas tarptautinėje institucijoje ar užsienio valstybės institucijoje pagal šio Įstatymo 19 straipsnio 3 dalį, darbo tarptautinėje institucijoje ar užsienio valstybės institucijoje laikotarpiai, dalyvavimo Europos Sąjungos, tarptautinės organizacijos finansuojamuose projektuose užsienio valstybės institucijoje laikotarpiai, atostogos dėl dalyvavimo Europos Sąjungos, tarptautinių organizacijų, užsienio valstybių finansuojamuose paramos teikimo arba Lietuvos vystomojo bendradarbiavimo ir paramos demokratijai projektuose, mokymosi atostogos, pagal šio Įstatymo 37, 38 ir 39 straipsnius suteiktų atostogų laikas ir ligos pašalpos gavimo laikotarpiai. Atsižvelgiant į tarnybos stažą, nustatomas šio Įstatymo 25 straipsnio 1 dalies 1 punkte nurodyto priedo dydis ir šio Įstatymo 36 straipsnio 2 dalyje nurodytų kasmetinių papildomų atostogų trukmė.

Vadovaujantis Teisėjų atlyginimų įstatymo 5 straipsnio 1 dalies nuostatomis, konkrečiai – trečiąja aptarta sąlyga (einant šias pareigas, įskaitomi laikotarpiai, nurodyti minėto įstatymo 42 straipsnio 1 dalyje), į teisėjų stažą priedui už ištarnautus Lietuvos valstybei metus (be kita ko, einant statutinio valstybės tarnautojo pareigas), įskaitomi Valstybės tarnybos įstatymo 42 straipsnio 1 dalyje konkrečiai įvardyti laikotarpiai, kurių sąrašas yra baigtinis.

Valstybės tarnybos įstatymo 42 straipsnio 1 dalyje nėra įtvirtintų studijų Lietuvos policijos akademijoje ar Lietuvos policijos akademijos studentų stažuočių laikotarpių, įskaitytinų į stažą priedui už tarnybą Lietuvos valstybei, todėl konstatuotina, kad Vilniaus apygardos teismo pirmininko sausio 17 d. įsakymas Nr. P-19, kuriuo aptariami laikotarpiai į pareiškėjo stažą priedui už ištarnautus Lietuvos valstybei metus neįtraukti, yra teisėtas ir pagrįstas galiojančiomis teisės normomis.

Kaip teisingai pažymėjo pirmosios instancijos teismas, Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas 2015 m. rugsėjo 22 d. nutartyje administracinėje byloje Nr. A-1396-146/2015 analizavo iš esmės tapačius teisinius santykius ir priėjo prie analogiškos išvados.

Pagal Teismų įstatymo 33 straipsnio 4 dalį (redakcija, galiojanti nuo 2008 m. rugsėjo 1 d.), teismai, priimdami sprendimus atitinkamų kategorijų bylose, yra saistomi savo pačių sukurtų teisės aiškinimo taisyklių, suformuluotų analogiškose ar iš esmės panašiose bylose <...>; teismų praktika atitinkamų kategorijų bylose turi būti keičiama ir naujos teisės aiškinimo taisyklės analogiškose ar iš esmės panašiose bylose gali būti kuriamos tik tais atvejais, kai tai yra neišvengiama ar objektyviai būtina. Teisėjų kolegijos vertinimu, nagrinėjamoje byloje nėra nei teisinio, nei faktinio pagrindo, leidžiančio daryti išvadą, kad šioje byloje yra sąlygų kurti naują precedentą ar nukrypti nuo ankstesnės Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo praktikos.

Pareiškėjas prašo vadovautis Lietuvos Respublikos Konstitucinio Teismo 2016 m. sausio 26 d. nutarimu.

Teisėjų kolegija nustatė, kad 2016 m. sausio 26 d. nutarime Konstitucinis Teismas pasisakė dėl Pareigūnų ir karių valstybinių pensijų įstatymo 3 straipsnio 1 dalies (2007 m. sausio 18 d. redakcija) 1 punkto nuostatos „Pareigūnų ir karių valstybinė pensija skiriama ir išmokama išėjusiems iš tarnybos šio įstatymo 1 straipsnyje nurodytiems pareigūnams ir kariams <...> ištarnavusiems vidaus reikalų <...> sistemose <...> 20 ir daugiau metų“, 11 straipsnio 1 dalies (2005 m. gegužės 19 d. redakcija) tiek, kiek jomis nebuvo draudžiama teisėjams gauti pareigūnų ir karių valstybinę pensiją, atitikties Lietuvos Respublikos Konstitucijos 52 straipsniui, konstituciniams teisinės valstybės, socialinės orientacijos, atsakingo valdymo principams; Lietuvos Respublikos socialinių išmokų perskaičiavimo ir mokėjimo laikinojo įstatymo 5 straipsnio 1 dalies (2009 m. gruodžio 9 d., 2010 m. vasario 11 d., 2010 m. spalio 26 d. redakcijos) tiek, kiek ja nebuvo draudžiama teisėjams gauti pareigūnų ir karių valstybinę pensiją, atitikties Lietuvos Respublikos Konstitucijos 52 straipsniui, konstituciniams teisinės valstybės, socialinės orientacijos, atsakingo valdymo principams; Pareigūnų ir karių valstybinių pensijų įstatymo 3 straipsnio 1 dalies (2007 m. sausio 18 d. redakcija) 5 punktas, 11 straipsnio 1 dalies (2005 m. gegužės 19 d. redakcija) tiek, kiek jais nebuvo draudžiama valstybės tarnautojams gauti pareigūnų ir karių valstybinę pensiją, atitikties Lietuvos Respublikos Konstitucijos 52 straipsniui, konstituciniams teisinės valstybės, socialinės orientacijos, atsakingo valdymo principams; Socialinių išmokų perskaičiavimo ir mokėjimo laikinojo įstatymo 5 straipsnio 1 dalies (2010 m. spalio 26 d. redakcija) tiek, kiek ja nebuvo draudžiama valstybės tarnautojams gauti pareigūnų ir karių valstybinę pensiją, atitikties Lietuvos Respublikos Konstitucijos 52 straipsniui, konstituciniams teisinės valstybės, socialinės orientacijos, atsakingo valdymo principams. Konstitucinis Teismas nenustatė, kad aptartos teisės normos prieštarautų Lietuvos Respublikos Konstitucijai.

Kaip matyti iš Konstitucinio Teismo 2016 m. sausio 26 d. nutarimo, jame nebuvo sprendžiami su teisėjų stažo priedui už tarnybą Lietuvos valstybei apskaičiavimu susiję klausimai, Konstitucinis Teismas nutarime detaliai neanalizavo ir neaptarė konkrečiai šiam administraciniam ginčui aktualių teisės normų bei nepadarė išvadų, kurios sudarytų pagrindą nukrypti nuo Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo praktikos. Vien ta aplinkybė, jog Konstitucinis Teismas pažymėjo, jog į tarnybos Lietuvos valstybei stažą, už kurį teisėjui mokamas aptariamas priedas, įskaitomas ir laikas einant statutinio valstybės tarnautojo pareigas, neprieštarauja ir nepaneigia pirmosios instancijos bei apeliacinės instancijos teisėjų kolegijos padarytų išvadų. Teisėjų atlyginimų įstatymo 5 straipsnio nuostatos, nukreipiančios į atitinkamas Valstybės tarnybos įstatymo normas, be kita ko, apima ir laikotarpius, asmeniui einant statutinio valstybės tarnautojo pareigas (antroji aptarta sąlyga – „turi būti einamos pareigos, nurodytos Valstybės tarnybos įstatymo 4 straipsnio 1–4 dalyse ir 5 dalies 1–4 punktuose (išskyrus savivaldybės tarybos narius, kurie nebuvo merais ir mero pavaduotojais“). Kaip matyti iš byloje esančių duomenų, šie laikotarpiai buvo įkaityti į pareiškėjo stažą priedui už tarnybą Lietuvos valstybei (b. l. 12–16).

Pareiškėjas išreiškėja procesinio pobūdžio prašymą kreiptis į Konstitucinį Teismą ištirti, ar: Valstybės tarnybos įstatymo 42 straipsnio 1 dalis (2002 m. balandžio 23 d redakcija, Žin., 2002, Nr. 45-1709) ir Vyriausybės patvirtintos Tarnybos Lietuvos valstybei stažo skaičiavimo taisyklės (patvirtintos Vyriausybės 2002 m. birželio 17 d. nutarimu Nr. 910, Žin., 2002, Nr. 60-2471), ta apimtimi, kad buvusiems statutiniams valstybės tarnautojams, kuriems jau buvo apskaičiuotas vidaus tarnybos stažas ir toliau tęsiant tarnybą Lietuvos valstybei nenustatytas reglamentavimas, kad vidaus tarnybos stažas, t. y. mokymosi vidaus reikalų profesinio mokymo įstaigose, aukštosiose, specialiosiose vidurinėse, aukštesniosiose Lietuvos Respublikos policijos (vidaus reikalų) ir karo mokyklose laikas neįskaitomas į tarnybos laiką, reikalingą Lietuvos valstybei darbo stažui apskaičiuoti, prieštarauja Konstitucijos 29 straipsniui ir konstituciniam teisinės valstybės principui.

Pagal Administracinių bylų teisenos įstatymo (toliau – ir ABTĮ; redakcija, galiojusi iki 2016 m. liepos 1 d.) 4 straipsnio 2 dalį, jeigu yra pagrindas manyti, kad įstatymas ar kitas teisės aktas, kuris turėtų būti taikomas konkrečioje byloje, prieštarauja Konstitucijai, teismas sustabdo bylos nagrinėjimą ir, atsižvelgdamas į Konstitucinio Teismo kompetenciją, kreipiasi į jį su prašymu spręsti, ar tas įstatymas ar kitas teisės aktas atitinka Konstituciją.

Aiškinant šią proceso teisės normą, akcentuotina, kad teisė kreiptis į Konstitucinį Teismą suteikta išimtinai bylą nagrinėjančiam teismui. Ši teismo teisė įstatymo nėra sietina su proceso dalyvių atitinkamais prašymais ar reikalavimais, o palikta paties teismo nuožiūrai. Pagal įstatymo formuluotę „yra pagrindas manyti“ galima daryti išvadą, kad sprendimas kreiptis į Konstitucinį Teismą yra tik teismo atliktos įstatymo analizės ir aiškinimo rezultatas. Teismas, atsižvelgęs į konkrečios bylos aplinkybes ir toje byloje taikytino konkretaus teisės akto turinį, sprendžia, ar yra būtina kreiptis į Konstitucinį Teismą (žr., pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2012 m. gegužės 8 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A143-78/2012; kt.). Pabrėžtina, kad pagal Konstituciją pagrindas inicijuoti konstitucinės justicijos bylą Konstituciniame Teisme yra konkrečią bylą nagrinėjančiam teismui kilusios abejonės dėl toje byloje taikytino teisės akto atitikties Konstitucijai, kurios privalo būti pašalintos, kad teismas galėtų priimti teisingą sprendimą (baigiamąjį aktą).

Teisėjų kolegija, išnagrinėjusi bylos medžiagą, nustatytas bylos faktines aplinkybes, įvertinusi byloje kilusio ginčo pobūdį, susiklosčiusią Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo praktiką, byloje taikytinas teisės aktų nuostatas, daro išvadą, kad šioje nagrinėjamoje byloje nėra pagrindo manyti, jog dėl pareiškėjo iškeltų abejonių dėl Valstybės tarnybos įstatymo 42 straipsnio 1 dalies bei poįstatyminio teisės akto neatitikimo Konstitucijai, turi būti tenkinamas pareiškėjo prašymas dėl kreipimosi į Konstitucinį Teismą. Akcentuotina, kad, nagrinėjamu atveju pareiškėjui įgijus teisėjo statusą, taikytinas specialusis – Teisėjų atlyginimų įstatymas, kuriame išdėstytos teisinės nuostatos įtvirtina kitokią priedo stažui už tarnybą Lietuvos valstybei apskaičiavimo tvarką nei yra įtvirtinta Vidaus tarnybos statute, kuriuo remiasi pareiškėjas.

Pareiškėjas apeliacinės instancijos teismui taip pat pateikė papildomų įrodymų – 2017 m. sausio 17 d. Valstybės tarnybos departamento raštą Nr. 27D-94 bei suinteresuotų asmenų 2016 m. sausio 11 d. prašymą Ministrui Pirmininkui Sauliui Skverneliui ginčui aktualiu klausimu.

Teisėjų kolegija, išanalizavusi šiuos dokumentus, daro išvadą, kad pareiškėjo papildomai pateiktoje medžiagoje dėstomos aplinkybės nekeičia situacijos teisinio vertinimo – Valstybės tarnybos departamentas iš esmės sutinka, jog į stažą priedui už tarnybą Lietuvos valstybei įtraukiamas visas laikas einant statutinio valstybės tarnautojo pareigas. Vis dėlto, Valstybės tarnybos departamentas taip pat atkreipia mėnesį, jog pareiškėjui aktualūs laikotarpiai Valstybės tarnybos įstatyme nėra reglamentuoti, todėl teisinis reguliavimas turėtų būti tikslinimas. Atsižvelgus į tai, kad pagal galiojantį teisinį reguliavimą, įtvirtintą Valstybės tarnybos įstatymo 42 straipsnio 1 dalyje, ginčui aktualūs laikotarpiai – studijų Lietuvos policijos akademijoje bei stažuotė studijų metu – nėra įtraukti į stažą priedui už tarnybą Lietuvos valstybei, pareiškėjo papildomai pateikti įrodymai nedaro įtakos šioje byloje konstatuotoms išvadoms.

Apibendrindama tai, kas išdėstyta, teisėjų kolegija sprendžia, kad pirmosios instancijos teismas priėmė teisėtą bei pagrįstą sprendimą, vadovaudamasis tinkamu teisės normų bei Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo praktikos aiškinimu ir taikymu, todėl šio sprendimo naikinti apeliaciniame skunde nurodytais motyvais nėra nei teisinio, nei faktinio pagrindo.

Rezoliucinė dalis

Vadovaudamasi Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo 140 straipsnio 1 dalies 1 punktu, teisėjų kolegija

nutaria:

Pareiškėjo A. B. apeliacinį skundą atmesti.

Vilniaus apygardos administracinio teismo 2015 m. lapkričio 2 d. sprendimą palikti nepakeistą.

Nutartis neskundžiama.