Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo nutartis

Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Arūno Dirvono (kolegijos pirmininkas), Artūro Drigoto ir Vaidos Urmonaitės-Maculevičienės (pranešėja), teismo posėdyje apeliacine rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo administracinę bylą pagal pareiškėjo A. V. apeliacinį skundą dėl Vilniaus apygardos administracinio teismo 2015 m. lapkričio 20 d. sprendimo administracinėje byloje pagal pareiškėjo A. V. skundą atsakovui Lietuvos valstybei, atstovaujamai Viešojo saugumo tarnybos prie Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministerijos ir Laisvės atėmimo vietų ligoninės, dėl neturtinės žalos atlyginimo priteisimo.

Aprašomoji dalis

Teisėjų kolegija nustatė:

I.

II.

Transporto priemonėms, kuriomis atliekamas konvojavimas, yra taikomi Valstybinės kelių transporto inspekcijos prie Susisiekimo ministerijos viršininko 2008 m. gruodžio 2 d. įsakymu Nr. 2B-479 patvirtintuose Motorinių transporto priemonių ir jų priekabų kategorijų ir klasių pagal konstrukciją reikalavimuose, Valstybinės kelių transporto inspekcijos prie Susisiekimo ministerijos viršininko 2008 m. liepos 29 d. įsakymu Nr. 2B-290 patvirtintuose Techniniuose motorinių transporto priemonių ir jų priekabų reikalavimuose, Lietuvos Respublikos teisingumo ministro ir Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministro 2005 m. liepos 29 d. įsakymu Nr. 1R-240/1V-246 patvirtintose Konvojavimo taisyklėse (toliau – ir Konvojavimo taisyklės) ir kituose teisės aktuose nustatyti reikalavimai. Pagal Konvojavimo taisyklių 3 punktą specialiosios transporto priemonės – specialusis automobilis, specialusis autobusas, specialusis vagonas, kuriuose konvojuojamiesiems konvojuoti pagal nustatytus higienos ir saugumo reikalavimus yra techniškai įrengtos kameros. Konvojavimo taisyklių 146 punkte nustatyta, kad specialiajame automobilyje, specialiajame autobuse (kuriuo vykdomas konvojavimas) turi būti nepažeistos kėbulo grindys, sienos ir lubos, specialiojo autobuso ir specialiojo automobilio langai; atskirų kamerų vidiniai užraktai, kodiniai užraktai; tvirtai pritvirtinti suolai (kėdės), atsarginis ratas; veikiančios kėbulo, kamerų šildymo sistemos, signalizacijos priemonės, žmonėms evakuoti tinkamos avarinės angos, įrengta vėdinimo sistema, tiekianti ne mažiau kaip 15 m³/h lauko oro vienam asmeniui, kamerų dirbtinis apšvietimas ne mažesnis kaip 50 lx (liuksai); techniškai tvarkingas sudegusio kuro išmetamų dujų vamzdis; radijo, mobiliojo ir kitos ryšio priemonės; pritvirtinti arba uždedami ant specialiojo automobilio, specialiojo autobuso stogo mėlynos spalvos švyturėliai (atitinkantys Lietuvos standartą ICS 43.040.20); du gesintuvai (vienas pritvirtintas kabinoje, antras – kėbule prie įėjimo (išėjimo); elektromagnetiniai bei greito atrakinimo užraktai; du kelių motorinės transporto priemonės pirmosios pagalbos rinkiniai (vienas vairuotojo kabinoje, antras – kėbule, konvojuotojams lengvai pasiekiamoje vietoje). Šių taisyklių 145 punkte nustatyta, konvojuotojų pareiga prieš pradedant vykdyti konvojavimą patikrinti specialiojo automobilio, specialiojo autobuso inžinerinių techninių priemonių būklę; 147 punkte – kad draudžiama lydėti konvojuojamuosius specialiaisiais automobiliais ar specialiaisiais autobusais, kurie neatitinka šių taisyklių 146 punkte ir Kelių eismo taisyklėse nurodytų reikalavimų.

Sprendžiant dėl žalos atlyginimo dėl netinkamų sąlygų Ligoninėje yra reikšmingas Lietuvos Respublikos teisingumo ministro 2003 m. liepos 2 d. įsakymu Nr. 194 patvirtintų Pataisos įstaigų vidaus tvarkos taisyklių (Lietuvos Respublikos teisingumo ministro 2010 m. balandžio 26 d. įsakymo Nr. 1R-85 redakcija) 11¹.4 punktas, pagal kurį, iki Laisvės atėmimo vietų modernizavimo strategijos įgyvendinimo priemonių 2009–2017 metų plane, patvirtintame Lietuvos Respublikos Vyriausybės 2009 m. rugsėjo 30 d. nutarimu Nr. 1248, numatytų priemonių įgyvendinimo vienam asmeniui tenkantis minimalus gyvenamųjų patalpų plotas Laisvės atėmimo vietų ligoninės palatose negali būti mažesnis kaip 5,1 kv. m.

III.

Motyvuojamoji dalis

Teisėjų kolegija konstatuoja:

IV.

Nagrinėjamoje administracinėje byloje ginčas kilo dėl pareiškėjui A. V. pagal Lietuvos Respublikos civilinio kodekso 6.271 straipsnį padarytos neturtinės žalos atlyginimo.

Iš pareiškėjo pirmosios instancijos teismui pateikto skundo turinio matyti, kad prašomą priteisti neturtinę žalą A. V. kildina iš to, kad, pirma, jis nuo 2010 metų 22 kartus buvo konvojuotas netinkamomis sąlygomis, bei, antra, to, kad Laisvės atėmimo vietų ligoninėje buvo laikomas netinkamomis sąlygomis, t. y. kamerų tipo palatose buvo mažai vietos, netinkamai įrengtas sanitarinis mazgas, kuris nuo likusios kameros dalies atskirtas vos 1,5 metrų aukščio sienele, kamerose buvo drėgna ir dėl to atsirado grybelis, nuo lubų byrėjo tinkas, į dušą buvo vedama tik vieną kartą per savaitę ir pareiškėjas buvo laikomas kartu su rūkančiais nuteistaisiais.

Vilniaus apygardos administracinis teismas 2015 m. lapkričio 20 d. sprendimu pareiškėjo skundą tenkino iš dalies, t. y. priteisė jam iš Lietuvos valstybės, atstovaujamos Laisvės atėmimo vietų ligoninės, 380 Eur neturtinei žalai atlyginti. Nesutikdamas su šiuo sprendimu, pareiškėjas pateikė teismui apeliacinį skundą, kuriame nurodo, jog nesutinka su teismo taikytu ieškinio senaties terminu, tuo, kad teismas nekonstatavo pažeidimo, susijusio su konvojavimo sąlygomis, taip pat nesutinka su priteistos neturtinės žalos dydžiu.

Prieš pasisakydama dėl pirmosios instancijos teismo sprendimo teisėtumo ir pagrįstumo, apeliacinio teismo teisėjų kolegija pažymi, kad ši administracinė byla apeliacinės instancijos teisme išnagrinėta vadovaujantis Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo redakcijos, galiojusios iki 2016 m. liepos 1 d., nustatyta tvarka (2016 m. birželio 2 d. ABTĮ Nr. VIII-1029 pakeitimo įstatymo Nr. XII-2399 8 straipsnio 2 dalis).

Teisėjų kolegija atkreipia dėmesį į EŽTT ir LVAT praktiką, kurioje ne kartą pažymėta, jog teismo pareiga pagrįsti priimtą sprendimą neturėtų būti suprantama kaip reikalavimas detaliai atsakyti į kiekvieną argumentą, o atmesdamas apeliacinį skundą, apeliacinės instancijos teismas gali tiesiog pritarti žemesnės instancijos teismo priimto sprendimo motyvams (EŽTT 1994 m. balandžio 19 d. sprendimas byloje Van de Hurk prieš Nyderlandus; 1997 m. gruodžio 19 d. sprendimas byloje Helle prieš Suomiją; LVAT 2011 m. lapkričio 14 d. nutartis adm. byloje Nr. A261-3555/2011 ir kt.). Remdamasi minėta praktika ir patikrinusi bylą ABTĮ 136 straipsnyje nustatyta tvarka, teisėjų kolegija sutinka su Vilniaus apygardos administracinio teismo sprendime, vadovaujantis CK 1.125 straipsnio 8 dalies nuostata, taikytu ieškinio senaties terminu bei teismo vertinimu, kad pareiškėjo nurodyta termino praleidimo priežastis – tai, kad pareiškėjas anksčiau į teismą kreiptis negalėjo dėl to, kad nebuvo į lietuvių kalbą išversta EŽTT praktika, aiškinanti Konvencijos 3 straipsnio taikymą, nėra pakankama priežastis šį terminą atnaujinti (žr., pvz., LVAT 2015 m. gruodžio 29 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-1189-822/2015). Teisėjų kolegija iš naujo teismo šiais aspektais išdėstytų argumentų nekartoja. Papildomai pažymima tik tai, kad nagrinėjamu atveju ieškinio senatį prašė taikyti atsakovo Lietuvos valstybės atstovai – Viešojo saugumo tarnyba bei Laisvės atėmimo vietų ligoninė.

Atmesdama apeliaciniame skunde pareiškėjo išdėstytą teiginį, kad Konvencijos 3 straipsnis nenustato jokių senaties terminų jame numatytiems pažeidimams konstatuoti, kolegija pažymi, kad Konvencijos priėmimu buvo siekta garantuoti susitariančių valstybių kiekvienam jų jurisdikcijoje esančiam žmogui teises bei laisves, apibrėžtas šios Konvencijos pirmame skyriuje (Konvencijos 1 str.); kad teisių apsaugos sistema, numatyta Konvencijoje, yra grindžiama subsidiarumo principu, pasireiškiančiu tuo, jog pirmiausia pareiga užtikrinti žmogaus teises, jų laikymąsi tenka nacionalinės valstybės institucijoms (žr., pvz., EŽTT 1968 m. liepos 23 d. sprendimą Belgian Linguistic prieš Belgiją); kad Konvencijos 10 straipsnio 2 dalis palieka susitariančioms valstybėms vertinimo nuožiūros laisvę ir ji yra suteikta ne tik nacionaliniam įstatymų leidėjui, nes teisių ar laisvių apribojimas turi būti numatytas įstatymo, bet ir nacionalinės teisės interpretavimo ir taikymo organams (tarp jų ir teismams); kad EŽTT yra įkurtas siekiant įvertinti susitariančių šalių Konvencijoje ir jų protokoluose prisiimtų įsipareigojimų laikymąsi (Konvencijos 19 str.) (žr., pvz., EŽTT 1976 m. gruodžio 7 d. sprendimą Handyside prieš Jungtinę Karalystę; 2007 m. gruodžio 4 d. sprendimą Dickson prieš Jungtinę Karalystę). Atkreiptinas dėmesys, kad EŽTT 1976 m. gruodžio 7 d. sprendime byloje Handyside prieš Jungtinę Karalystę taip pat pastebėjo, kad jo užduotis nėra pakeisti ir užimti kompetentingo nacionalinio teismo padėties, bet įvertinti, kaip buvo pasinaudota suteikta vertinimo nuožiūros laisve, padarytų pažeidimų buvimą, neužtikrinimą asmens teisių. Vadinasi, EŽTT nėra kita teismo instancija, kuriai būtų pavesta persvarstyti nacionalinių teismų priimtus sprendimus (žr. EŽTT 1994 m. lapkričio 24 d. sprendimą Kemmache prieš Prancūziją), nes pirminė atsakomybė už Konvencijos nuostatų efektyvų įgyvendinimą ir taikymą tenka nacionalinėms institucijoms, o pareiškimų į EŽTT sistema yra tik subsidiari nacionalinėms žmogaus teisių apsaugos sistemoms ir pirmiausia yra vadovaujamasi vidaus teise (žr., pvz., EŽTT 2006 m. kovo 29 d. sprendimą Cocchiarella prieš Italiją). Išvardintų nuostatų kontekste dėl ieškinio senaties nustatymo EŽTT yra nurodęs, kad teisė kreiptis į teismą nėra absoliuti, tam tikri apribojimai gali būti nustatyti, nes ir pačios teisės kreiptis į teismą įtvirtinimas reikalauja tam tikro valstybės nacionalinio reguliavimo įtvirtinimo. Taigi šiuo aspektu susitariančios valstybės turi vertinimo laisvę, tik svarbu, kad įtvirtintais ribojimais nebūtų paneigiama ar nepagrįstai ribojama pati teisė kreiptis į teismą (žr., pvz., EŽTT 1975 m. vasario 21 d. sprendimą Golder prieš Jungtinę Karalystę). Nacionalinių valstybių numatyti ribojimai bus nesuderinami su Konvencijos 6 straipsniu, numatančiu teisę į teisingą bylos nagrinėjimą, jeigu jie nebus įtvirtinti siekiant teisėto tikslo, jeigu priemonės bus neproporcingos siekiant numatytų tikslų (žr., pvz., 1985 m. gegužės 28 d. sprendimą Ashingdane prieš Jungtinę Karalystę; 1995 m. gruodžio 4 d. sprendimą Bellet prieš Prancūziją). EŽTT yra nurodęs, kad tarp tokių nustatytų ribojimų gali būti priskiriama ir ieškinio senatis. Šis teismas yra pastebėjęs, jog neturtinės žalos atlyginimo bylose įtvirtinta ieškinio senatis yra bendras susitariančių valstybių nacionalinės teisės bruožas. Toks senaties įtvirtinimas užtikrina teisinį stabilumą, baigtumą, saugo šalis nuo nepagrįstai laiko aspektu pateiktų reikalavimų, kuriuos praėjus daug laiko gali būti sunku paneigti, įrodymams tapus nepatikimais laikui bėgant (1996 m. spalio 22 d. sprendimas Stubbings ir kiti prieš Jungtinę Karalystę).

Apibendrindama išdėstytą, kolegija sprendžia, kad ir nagrinėjamoje byloje gali ir turi būti taikomos nacionalinės teisės normos, tame tarpe – ir reglamentuojančios ieškinio senatį.

Pareiškėjas nepateikė jokių kitų įrodymų (ar argumentų) dėl ieškinio senaties termino atnaujinimui svarbių aplinkybių egzistavimo, dėl kurių nebūtų pasisakęs pirmosios instancijos teismas. Byloje taip pat nėra duomenų, leidžiančių daryti išvadą, jog pareiškėjas asmeniškai ar per kitus asmenis (pvz., nemokamą teisinę pagalbą teikiančius Valstybės garantuojamos teisinės pagalvos tarnybos advokatus) iki ieškinio senaties termino pabaigos negalėjo kreiptis į teismą, siekdamas tinkamai apginti savo galimai pažeistas teises. Šiame kontekste kolegija atkreipia dėmesį, kad asmuo faktines konvojavimo sąlygas jaučia ir suvokia kiekvieną kartą jį konvojuojant, t. y. negali nežinoti (nesuvokti), kokiomis sąlygomis jis konvojuojamas. Taip pat kalinimo sąlygas atitinkamoje įstaigoje ir asmeniui paskirtoje gyventi konkrečioje patalpoje kalinamas asmuo patiria kiekvieną tomis sąlygomis buvimo dieną. Pareiškėjo nusiskundimai dėl kalinimo sąlygų grindžiami neigiamais asmeniui veiksniais (kamerose trūko vietos, vėdinimo, buvo drėgna, neužtikrintas privatumas naudojantis tualetu bei saugumas konvojuojant ir kt.), kurių kalinamas asmuo negali nejausti ir nesuvokti tuo metu (kiekvieną dieną) ir visą laikymo tomis sąlygomis laiką, kai tie neigiami veiksniai tą asmenį veikia.

Taigi, atsižvelgdama į išdėstytą, apeliacinio teismo teisėjų kolegija konstatuoja, kad pirmosios instancijos teismas, tinkamai aiškinęs ir taikęs ieškinio senatį reglamentuojančias teisės normas, pagrįstai taikė ieškinio senatį pareiškėjo reikalavimui atlyginti neturtinę žalą, padarytą laikotarpiu iki 2012 m. rugsėjo 12 d.

Patikrinusi bylą, apeliacinio teismo teisėjų kolegija sutinka ir su pirmosios instancijos teismo sprendimo dalimi, kurioje pasisakyta dėl pareiškėjo konvojavimo sąlygų (ABTĮ 136 str.). Kolegija neturi pagrindo prieštarauti Vilniaus apygardos administracinio teismo pozicijai dėl konvojavimo automobilių tinkamumo bei pareiškėjo konvojavimo sąlygų (pažeidimai, susiję su pareiškėjo konvojavimo atvejais nuo 2012 m. rugsėjo 12 d., nenustatyti). Pareiškėjas naujų aplinkybių, kurių nebūtų įvertinęs pirmosios instancijos teismas, arba argumentų, sudarančių pagrindą teismo nustatytas aplinkybes vertinti iš naujo, nepateikė.

Šiame kontekste teisėjų kolegija atkreipia dėmesį į tai, kad tikrinamoje administracinėje byloje atsakovo atstovas Viešojo saugumo tarnyba pateikė atsakingų institucijų išduotus dokumentus, kurie patvirtina visų pareiškėjo konvojavimui naudotų specialiųjų transporto priemonių tinkamumą ir jų atitikimą saugumo bei kitiems techniniams reikalavimams. Papildomai patikrinusi nurodytus dokumentus, teisėjų kolegija sprendžia, kad pirmosios instancijos teismas, įvertinęs bylos įrodymus, pagrįstai pripažino, jog pareiškėjas ginčo laikotarpiu buvo konvojuojamas techniškai tvarkingu ir patikrintu specialiuoju transportu, t. y. transportu, kurio techninė ir higienos reikalavimų patikra buvo atlikta. Pabrėžtina, kad į patikros turinį patenka ir pareiškėjo nurodomi reikalavimai dėl kondicionavimo, apšvietos ir šildymo sistemų, saugos diržų. Atsakovo pateiktos automobilių, kuriais buvo konvojuojamas pareiškėjas, techninės apžiūros rezultatų kortelės bei automobilių transporto priemonių registracijos liudijimų nuorašai patvirtina visų naudotų specialiųjų automobilių tinkamumą žmonių pervežimui ir jų atitikimą saugumo ir kitiems techniniams reikalavimams. Taigi, pareiškėjo argumentai, susiję su automobilių, kuriais pareiškėjas buvo konvojuojamas, netinkamumu žmonėms vežti, saugumu, yra pagrįsti ne objektyviais duomenimis, o subjektyviu pareiškėjo įsitikinimu apie tinkamas konvojavimo sąlygas. Kolegija taip pat pažymi, kad pagal Konvojavimo taisyklių 109 punktą specialiajame transporte konvojuojamųjų skaičius negali būti didesnis nei yra sėdimų bei gulimų vietų. Pareiškėjo skunde nurodytas bendro pobūdžio teiginys, kad trūkdavo vietos, yra nepagrįstas, nes pagal administracinėje byloje pateiktus kelionės žiniaraščius bei su jais susijusius dokumentus pareiškėjo konvojavimo atvejais asmenų, tuo metu vykusių specialiaisiais automobiliais, skaičius niekada neviršijo šiuose automobiliuose numatytų sėdimų vietų skaičiaus. Taigi, apeliacinės instancijos teismas neturi pagrindo abejoti pirmosios instancijos teismo surinktais bei patikrintais įrodymais. Pareiškėjas (apeliantas) priešingų duomenų nepateikė, be ko, byloje nėra duomenų, kad pareiškėjas dėl konvojavimo sąlygų raštu ar žodžiu būtų teikęs skundus Viešojo saugumo tarnybai ar konvojavimą vykdžiusiems pareigūnams.

Nenustačius Viešojo saugumo tarnybos pareigūnų neteisėtų veiksmų ar neveikimo, t. y. nesant vienos iš būtinųjų viešosios atsakomybės atsiradimo sąlygų, nėra sąlygų valstybės civilinei atsakomybei pagal CK 6.271 straipsnį atsirasti.

Apeliacinio teismo teisėjų kolegija sprendžia, kad, pasisakydamas dėl pareiškėjo laikymo Laisvės atėmimo vietų ligoninėje sąlygų, pirmosios instancijos teismas pagrįstai nustatė, jog pareiškėjo teisę į kalinimą teisės aktuose nustatytus ploto reikalavimus atitinkančioje kameroje (palatoje) buvo pažeista apie du mėnesius. Šiuo aspektu pažymėtina, kad nors Laisvės vietų atėmimo ligoninė atsiliepime į pareiškėjo skundą (I t., b. l. 20–24) nurodė, kad negali pateikti duomenų, koks ligonių skaičius kartu su pareiškėju gydymosi laikotarpiu buvo palatose (kadangi Ligoninė statistikos, kiek konkrečioje palatoje atskiromis dienomis gydoma nuteistųjų ir/ar suimtųjų, neveda, o ir galiojantys teisės aktai to daryti neįpareigoja), Ligoninė minėtame atsiliepime pateikė duomenis, kokiu laikotarpiu ir kuriose (taip pat kokio dydžio) palatose buvo gydomas pareiškėjas. Iš šių duomenų matyti, kad 2013 m. rugsėjo 24 d. – 2013 m. spalio 1 d. (8 dienas) pareiškėjas buvo gydomas Chirurgijos skyriaus 4 palatoje, kurios plotas 34,06 kv. m ir kurioje yra 8 lovos. Vadinasi, minėtu laikotarpiu pareiškėjui teko 4,2 kv. m palatos ploto. 2014 m. vasario 25 d. – 2014 m. kovo 4 d. (8 dienas) pareiškėjas buvo gydomas Vidaus ligų skyriaus 3 palatoje (19,80 kv. m, 6 lovos), todėl jam teko 3,3 kv. m. Nuo 2014 m. rugpjūčio 26 d. iki 2014 m. rugsėjo 9 d. (15 dienų) pareiškėjas praleido Chirurgijos skyriaus 27 kamerų tipo palatoje, kurios plotas 21,25 kv. m ir kurioje yra 7 lovos, todėl daroma išvada, kad pareiškėjui šiuo laikotarpiu teko 3,03 kv. m ploto. Laikotarpiais nuo 2014 m. gruodžio 9 d. iki 2014 m. gruodžio 16 d. (8 dienas) ir nuo 2015 m. vasario 3 d. iki 2015 m. vasario 10 d. (8 dienas) pareiškėjas buvo gydomas Chirurgijos skyriaus 30 kamerų tipo palatoje (15,45 kv. m, 8 lovos), todėl jam teko 1,9 kv. m. ploto. Laikotarpiu nuo 2015 m. gegužės 5 d. iki 2015 m. gegužės 18 d. (14 dienų) pareiškėjas praleido Chirurgijos skyriaus 17 kamerų tipo palatoje (plotas 7,33 kv. m, 4 lovos) ir 29 kamerų tipo palatoje (plotas 15,45 kv. m, 8 lovos), todėl jam teko atitinkamai 1,8 kv. m. ir 1,9 kv. m. ploto.

Vadinasi, kaip teisingai nustatė Vilniaus apygardos administracinis teismas, pareiškėjui apie du mėnesius, t. y. 61 dieną, teko mažesnis kameros (palatos) plotas nei nustatyta Pataisos įstaigų vidaus tvarkos taisyklių 11¹.4 punkte (5,1 kv. m.).

Kita vertus, patikrinusi bylą (ABTĮ 136 str.), apeliacinio teismo teisėjų kolegija nesutinka su Vilniaus apygardos administracinio teismo išvada, kad atsakovas nepateikė konkrečių įrodymų, paneigiančių pareiškėjo teiginius, kad ginčui aktualiu laikotarpiu Ligoninė laikėsi Lietuvos Respublikos tabako, tabako gaminių ir su jais susijusių gaminių kontrolės įstatymo 19 straipsnio 1 dalies 3 punkto (Lietuvos Respublikoje rūkyti (vartoti tabako gaminius ir elektronines cigaretes) draudžiama bendrose gyvenamosiose, kitose bendro naudojimo patalpose, kuriose nerūkantieji gali būti priversti kvėpuoti tabako dūmais užterštu oru) ir 4 dalies (juridinio asmens valdymo organai privalo užtikrinti, kad juridinio asmens darbuotojai, aptarnaujami klientai ir lankytojai nebūtų priversti kvėpuoti tabako dūmais užterštu oru, taip pat kad matomose vietose būtų iškabinti įspėjamieji užrašai ar ženklai apie draudimą rūkyti, įrengtos specialios rūkymui skirtos patalpos (vietos) ir iškabinti jas nurodantys užrašai ar ženklai) bei Lietuvos higienos normos HN 76:2010 6 punkto (laisvės atėmimo vietose laikomiems asmenims turi būti sudaroma saugi sveikatai gyvenamoji aplinka) reikalavimų, todėl šiais aspektais konstatuojamas pareiškėjo teisių pažeidimas.

LVAT praktikoje pripažįstama, jog nerūkančio asmens laikymas laisvės atėmimo įstaigos kameroje kartu su rūkančiaisiais pažeidžia teisės aktų (Tabako kontrolės įstatymo 19 str. 1 d. 3 p. ir 4 d. ir Lietuvos higienos normos HN 76:2010 6 ir 14 p.) nuostatas bei nerūkančio asmens teisę į jų sveikatai saugią aplinką. Kita vertus, vertinant, ar laisvės apribojimo institucija nevykdė pareigos imtis priemonių apsaugoti nuteistuosius nuo žalingų pasyvaus rūkymo pasekmių, reikšminga aplinkybe laikomas ir pareiškėjo kreipimasis į laisvės apribojimo institucijos administraciją su prašymu užtikrinti sveikatai nekenksmingas sąlygas, duomenų, kad pareiškėjas yra nerūkantis asmuo, buvimas (žr. LVAT 2013 m. rugsėjo 12 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A442-1237/2013; 2013 m. liepos 16 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A822-1396/2013). Nagrinėjamu atveju byloje nėra duomenų, kad pareiškėjas dėl laikymo kartu su rūkančiais asmenimis būtų teikęs skundus Ligoninės administracijai, taip pat nėra kitų duomenų, kurie galėtų patvirtinti abstraktaus pobūdžio pareiškėjo teiginius apie laikymą kartu su rūkančiais asmenimis. Be to, dėl rūkymo palatose atsakovo atstovas Ligoninė atsiliepime į pareiškėjo skundą pažymėjo, kad visose Ligoninės palatose ir bendro naudojimo patalpose (matomose vietose) yra iškabinti įspėjamieji užrašai ir (arba) ženklai, įspėjantys apie draudimą rūkyti. Todėl šiuo aspektu taip pat negalima konstatuoti Laisvės atėmimo vietų ligoninės neteisėtų veiksmų ar neveikimo.

Iš pirmosios instancijos teismo sprendimo turinio matyti, kad teismas nepasisakė šiais pareiškėjo skunde išvardintais aspektais, kuriais pareiškėjas grindžia neturtinės žalos atsiradimą – dėl netinkamo sanitarinio mazgo įrengimo, drėgmės kamerose, to, kad nuo lubų byrėjo tinkas, o į dušą buvo vedama tik vieną kartą per savaitę. Apeliacinio teismo teisėjų kolegija, atsižvelgusi į tai, kad byloje yra pateikta pakankamai duomenų, kurie leidžia daryti atitinkamas išvadas šiais aspektais, ir vadovaudamasi proceso ekonomiškumo principu, toliau pasisakys dėl šių pareiškėjo nusiskundimų.

Dėl pareiškėjo teiginio, kad dušu leidžiama pasinaudoti tik vieną kartą per savaitę, atsakovo atstovas Ligoninė paaiškino, kad Ligoninės pacientų maudymasis organizuojamas vadovaujantis Kalėjimų departamento direktoriaus 2011 m. kovo 3 d. įsakymu Nr. V-82 „Dėl pataisos įstaigų įrengimo ir eksploatavimo taisyklių patvirtinimo“ 258 punktu, kuriame nustatyta, kad nuteistiesiems turi būti suteikiama galimybė ne rečiau nei kartą per savaitę pasinaudoti dušu. Vadovaudamasi teisės aktų reikalavimais Ligoninė yra patvirtinusi dušų lankymo grafiką (I t., b. l. 70–73), pagal kurį pacientams yra suteikiama galimybė pasinaudoti dušu kartą per savaitę. Šis grafikas atitinka ir Lietuvos higienos normos HN 76:2010 68 punkto reikalavimus. Taigi šiuo aspektu pareiškėjo teisių pažeidimas nenustatytas.

Kolegijos vertinimu, nepagrįstas yra ir pareiškėjas teiginys, kad Ligoninės palatose ir kamerų tipo palatose, kuriose jis buvo laikomas, buvo drėgna, o dėl drėgmės ant sienų atsirado grybelis. Kaip paaiškino Ligoninė atsiliepime į pareiškėjo skundą, Ligoninės patalpos vėdinamos tiek per langus, tiek per ventiliacinę vėdinimo šachtą (t. y. veikia mechaninė vėdinimo sistema), kuri užtikrina oro cirkuliaciją ir palatų vėdinimą. Šiuo aspektu atkreiptinas dėmesys, kad Vilniaus visuomenės sveikatos centras 2015 m. liepos 17 d. patikrinimo akte Nr. 13(15.3)-PA-1749 (I t., b. l. 56–57) nurodė, jog Ligoninės 27 palatoje-kameroje langai vėdinimui pritaikyti. Tai, kad Chirurgijos skyriaus palatos-kameros Nr. 4 langai pritaikyti vėdinimui pažymėta 2014 m. rugpjūčio 7 d. patikrinimo akte Nr. 08(24.1)-PA-1290 (I t., b. l. 77–79). Be to, Ligoninė turi Vilniaus visuomenės sveikatos centro 2013 m. liepos 29 d. išduotą Leidimą-Higienos pasą (I t., b. l. 49), kuris patvirtina, jog Ligoninės patalpos atitinka Lietuvos Respublikos higienos normų reikalavimus, kurie privalomi Ligoninės veiklai vykdyti. Taip pat pažymėtina, kad nuteistųjų prašymu jiems gali būti išduodamas tvarkymosi inventorius (I t., b. l. 18–24). Pagal Pataisos įstaigų tvarkos taisyklių, patvirtintų Lietuvos Respublikos teisingumo ministro 2003 m. liepos 2 d. įsakymu Nr. 194, 73.6 punktą, nuteistieji privalo vykdyti įstatymų reikalavimus ir laikytis jiems nustatytų elgesio taisyklų, be kita ko, ir tvarkyti bei prižiūrėti savo darbo, gyvenamąją (miegamą) ir pasivaikščiojimo vietas.

Pažymėtina, kad Ligoninė atsiliepime į pareiškėjo skundą nurodė ir tai, kad sanitarinio mazgo patalpa kamerose (palatose), kuriose buvo laikomas pareiškėjas, buvo atitverta nuo likusios kameros ploto ne žemesne kaip 1,5 m aukščio pertvara, tačiau kokio būtent aukščio, nenurodė. LVAT praktikoje (žr., pvz., 2016 m. kovo 21 d. nutartį adm. byloje Nr. A-626-442/2016) laikomasi pozicijos, jog minėtas sanitarinio mazgo įrengimas nėra tinkamas užtikrinti asmens, besinaudojančio taip nuo bendros kameros erdvės atskirtu tualetu, privatumą. Todėl pripažintina, kad pareiškėjo teiginys, jog jam naudojantis tualetu Ligoninės kamerose buvo pažeidžiamas jo privatumas, yra pagrįstas. Pirmosios instancijos teismas nepagrįstai šiuo aspektu nekonstatavo pareiškėjo teisės į kalinimą tinkamomis sąlygomis pažeidimo.

Pasisakydama dėl priteistino neturtinės žalos dydžio, teisėjų kolegija atkreipia dėmesį į tai, kad EŽTT praktikoje nurodoma, jog Konvencijos narėms yra paliekama plati nuožiūros laisvė žalą atlyginti pagal savo teisinę sistemą bei tradicijas, atsižvelgiant į pragyvenimo lygį toje konkrečioje šalyje (žr., pvz., 2006 m. kovo 29 d. sprendimą Scordino prieš Italiją). Svarbu tai, kad EŽTT neformuoja jokių bendrų, išsamių atlygintinų sumų kriterijų ir nenustato fiksuoto žalos atlyginimo dydžio, kuriais turėtų vadovautis bendrai visų valstybių nacionaliniai teismai. Priteistinos žalos dydį remiantis subsidiarumo doktrina pirmiausia sprendžia nacionalinis teismas remdamasis šioje valstybėje įtvirtintu teisiniu reguliavimu bei teismų praktikoje nustatytais kriterijais, įvertinęs konkrečiu atveju patirtą žalą, o skirtingų neturtinės žalos sumų priteisimas (skirtingose to paties teismo priimtuose sprendimuose) pats savaime nepagrindžia aplinkybės, jog asmuo buvo diskriminuojamas, nes neturtinė žala patiriama individualiai (žr., pvz., LVAT 2015 m. gruodžio 14 d. nutartį adm. byloje Nr. A-2474-520/2015). Taigi pareiškėjo apeliaciniame skunde išdėstyti argumentai, kad teismas, apskaičiuodamas jam priteistiną neturtinę žalą, turėtų vadovauti EŽTT praktika, atmetami kaip nepagrįsti.

Nagrinėjamos bylos kontekste teisėjų kolegija, išanalizavusi reikšmingus kriterijus dėl priteistinos neturtinės žalos atlyginimo dydžio nustatymo, pareiškėjo nurodomus neigiamus padarinius, byloje pateiktus duomenis apie pareiškėjo sveikatos būklę (nenustatyta, kad dėl laikymo Ligoninėje sąlygų ginčui aktualiu laikotarpiu pareiškėjo sveikatai būtų atsiradusi kokia nors žala), atsižvelgusi į kalinimo neatitinkančiomis teisės aktų reikalavimų sąlygomis trukmę, į pažeidimo intensyvumą, į ginamų vertybių pobūdį, į pareiškėjo patirtus nepatogumus, dvasinius išgyvenimus, į bendrą šalies ekonominę situaciją, pragyvenimo lygį, teismų panašiose ir analogiškose bylose priteistus neturtinės žalos atlyginimo dydžius, kitus anksčiau minėtus teismų praktikoje įtvirtintus neturtinės žalos dydžio nustatymo kriterijus, vadovaudamasi sąžiningumo, teisingumo ir protingumo kriterijais, daro išvadą, kad pareiškėjas patyrė neturtinę žalą, kuri nagrinėjamu atveju Vilniaus apygardos administracinio teismo pagrįstai ir teisėtai įvertina 380 Eur suma. Teisėjų kolegijos manymu, nurodyta suma yra adekvati pareiškėjo patirtoms neigiamoms pasekmėms kompensuoti, todėl apeliacinio skundo argumentas, kad pirmosios instancijos teismas priteisė pernelyg mažą neturtinės žalos atlyginimo sumą, atmetamas kaip nepagrįstas.

Apibendrindama išdėstytą, apeliacinio teismo teisėjų kolegija pareiškėjo apeliacinį skundą atmeta, o pirmosios instancijos teismo sprendimą palieka nepakeistą.

Rezoliucinė dalis

Vadovaudamasi Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo 140 straipsnio 1 dalies 1 punktu, teisėjų kolegija

nutaria:

Vilniaus apygardos administracinio teismo 2015 m. lapkričio 20 d. sprendimą palikti nepakeistą, o pareiškėjo A. V. apeliacinį skundą atmesti.

Nutartis neskundžiama.