Regionų apygardos administracinio teismo sprendimas

Vilniaus apygardos administracinio teismo teisėja Violeta Balčytienė, rašytinio proceso tvarka išnagrinėjusi administracinę bylą pagal pareiškėjo A. V. skundą atsakovei Lietuvos valstybei, atstovaujamai Viešojo saugumo tarnybos prie Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministerijos ir Laisvės atėmimo vietų ligoninės, dėl neturtinės žalos atlyginimo,

Aprašomoji dalis

nustatė:

Motyvuojamoji dalis

Bylos faktinės aplinkybės, teisinis reglamentavimas ir teismo išvados

Byloje kilo ginčas dėl neturtinės žalos priteisimo pareiškėjui, kurią jis patyrė dėl netinkamų konvojavimo sąlygų bei laikymo sąlygų Laisvės atėmimo vietų ligoninėje. Pareiškėjas nurodo, kad buvo kalinamas bei konvojuojamas nežmoniškomis, nepriimtinomis, žiauriomis sąlygomis ir dėl to patyrė neturtinę žalą. Taigi byloje keliamas atsakovės deliktinės atsakomybės klausimas.

Žalą, atsiradusią dėl valstybės valdžios institucijų neteisėtų aktų, pagal Lietuvos Respublikos civilinį kodeksą (toliau – ir CK) 6.271 str. 1 d., privalo atlyginti valstybė iš valstybės biudžeto, nepaisydama konkretaus valstybės tarnautojo ar kito valstybės valdžios institucijos darbuotojo kaltės.

Atsakovo atstovai atsiliepimu pateikė prašymą pareiškėjo skundui taikyti CK 1.125 str. 8 d. numatytą trejų metų ieškinio senaties terminą. CK 1.124 str. numatyta, kad ieškinio senatis – tai įstatymų nustatytas laiko tarpas (terminas), per kurį asmuo gali apginti savo pažeistas teises, pareikšdamas ieškinį. CK 1.125 str. 8 d. nustatyta sutrumpintą 3 metų ieškinio senaties terminą, taikomą reikalavimams dėl padarytos žalos atlyginimo. Pagal CK 1.127 str. 1 d., ieškinio senaties terminas prasideda nuo teisės į ieškinį atsiradimo dienos. Teisė į ieškinį atsiranda nuo tos dienos, kurią asmuo sužinojo arba turėjo sužinoti apie savo teisės pažeidimą. Byloje nustatyta, kad pareiškėjas skundu siekia, jog jam būtų priteistas neturtinės žalos atlyginimas už konvojavimą ir laikymą LAVL netinkamomis sąlygomis nuo 2010 metų, skundą teismui pareiškėjas pateikė 2015-09-18 (I t., b. l. 6).

CK 1.131 straipsnio 2 dalyje numatyta, jeigu teismas pripažįsta, kad ieškinio senaties terminas praleistas dėl svarbios priežasties, pažeistoji teisė turi būti ginama, o praleistas ieškinio senaties terminas atnaujinamas. Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo praktikoje aiškinama, kad klausimą, ar konkrečios ieškinio senaties termino praleidimo priežastys yra svarbios ir sudaro pagrindą jį atnaujinti, teismas turi spręsti vadovaudamasis teisingumo, protingumo ir sąžiningumo principais, atsižvelgdamas į ieškinio senaties termino trukmę (bendrasis ar sutrumpintas), ginčo esmę, šalių elgesį, ieškinio senaties teisinio instituto esmę ir paskirtį bei į kitas reikšmingas bylos aplinkybes (Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2014-01-23 nutartis administracinėje byloje Nr. A492-388-14; 2013-11-25 nutartis administracinėje byloje Nr. A442-1860-13; 2009-09-24 nutartis administracinėje byloje A822-1037/2009). Pareiškėjas nepateikė įrodymų dėl ieškinio senaties termino atnaujinimui svarbių aplinkybių egzistavimo. Argumentas, kad anksčiau nesikreipė dėl to, kad nebuvo susipažinęs su Europos žmogaus teisių teismo jurisprudencija, kadangi ji buvo prieinama tik užsienio kalbomis, šiuo atveju nelaikytinas svarbia termino praleidimo priežastimi, be kita ko, atsižvelgiant į tai, kad pareiškėjas skundą grindžia Lietuvos teisės aktais. Įvertinęs byloje nustatytas aplinkybes, teismas pripažįsta, kad byloje nėra pagrindo ex officio atnaujinti praleistą ieškinio senaties terminą daliai pareiškėjo reikalavimų. Todėl pareiškėjo skundui taikomas CK 1.125 str. 8 d. numatytas trejų metų senaties terminas. Kadangi pareiškėjas kreipėsi į teismą 2015-09-18, pritaikius ieškinio senaties terminą, žala nepriteisiama, jeigu ji buvo patirta iki 2012-09-18. Pagal byloje surinktus duomenis, pareiškėjas nagrinėjamu laikotarpiu buvo konvojuojamas 12 kartų nuo 2013 m. rugsėjo mėn. iki 2015 m. birželio mėn. (II t., b. l. 26-61; 84-103). Ginčo laikotarpiu LAVL pareiškėjas buvo gydomas su pertraukomis apie 2 mėnesius (I t., b. l. 21).

CK 6.250 str. 1 d. neturtinė žala apibrėžta kaip asmens fizinis skausmas, dvasiniai išgyvenimai, nepatogumai, dvasinis sukrėtimas, emocinė depresija, pažeminimas, reputacijos pablogėjimas, bendravimo galimybių sumažėjimas ir kita, teismo įvertinti pinigais. CK 6.250 str. taikymo teismų praktikoje ne kartą buvo išaiškinta, kad neturtinė žala gali būti konstatuojama tik tada, kai nustatoma, kad padarytas neigiamas poveikis buvo pakankamai intensyvus, kai nustatoma, kad asmuo tikrai patyrė dvasinius išgyvenimus, realiai pajautė emocinę depresiją, pažeminimai buvo apčiuopiami, reputacijos pablogėjimas juntamas ir ši dvasinė skriauda, pasireiškusi vienu arba keletu iš išvardytų elementų, nebuvo vienkartinio pobūdžio ar momentinė (Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2012-02-15 nutartis administracinėje byloje Nr. A63-1343/2012).

Europos žmogaus teisių ir pagrindinių laisvių apsaugos konvencijos (toliau – ir Konvencijos) 3 str. nustatyta, kad niekas negali būti kankinamas, patirti nežmonišką ar žeminantį jo orumą elgesį arba būti taip baudžiamas. Europos Žmogaus Teisių Teismas (toliau – ir EŽTT) savo jurisprudencijoje ne kartą yra išaiškinęs, jog Konvencija įpareigoja valstybę užtikrinti, kad asmens kalinimo sąlygos nepažeistų jo žmogiškojo orumo, kad šios priemonės vykdymo būdas ir metodas nesukeltų jam tokių kančių ir sunkumų, kurių intensyvumas viršytų neišvengiamai kalinimui būdingą kentėjimo laipsnį, ir, kad, atsižvelgiant į praktinius su įkalinimu susijusius poreikius, būtų adekvačiai užtikrinama jo sveikata ir gerovė. Valstybė privalo garantuoti, kad kalinami asmenys būtų laikomi sąlygomis, kurios užtikrina, kad jų orumas būtų gerbiamas, o bausmių vykdymo būdai ir metodai nesukelia šiems asmenims didesnių ir intensyvesnių išgyvenimų už tuos, kurie yra neišvengiami asmeniui būnant kalinamu (EŽTT 2000-10-26 sprendimas byloje K. prieš Lenkiją, 2001-07-24 sprendimas V. prieš Lietuvą). Pagal EŽTT suformuotą praktiką tam, kad netinkamas elgesys patektų į Konvencijos 3 str. reguliavimo sritį, jis turi pasiekti minimalų žiaurumo lygį. Šio minimalaus žiaurumo lygio vertinimas yra reliatyvus; jis priklauso nuo visų bylos aplinkybių, tokių kaip elgesio trukmė, jo fizinis ir psichinis poveikis ir tam tikrais atvejais nukentėjusiojo lytis, amžius bei jo sveikatos būklė. Be to, spręsdamas, ar elgesys pagal Konvencijos 3 str. yra „žeminantis orumą“, teismas atsižvelgia į tai, ar jo tikslas yra pažeminti asmenį ir ar tai neigiamai paveikė asmenį su Konvencijos 3 str. nesuderinamu būdu (EŽTT 2001-04-21 sprendimas byloje P. prieš Graikiją).

Transporto priemonėms, kuriomis atliekamas konvojavimas, yra taikomi Valstybinės kelių transporto inspekcijos prie Susisiekimo ministerijos viršininko 2008-12-02 įsakymu Nr. 2B-479 patvirtintuose Motorinių transporto priemonių ir jų priekabų kategorijų ir klasių pagal konstrukciją reikalavimuose, Valstybinės kelių transporto inspekcijos prie Susisiekimo ministerijos viršininko 2008-07-29 įsakymu Nr. 2B-290 patvirtintuose Techniniuose motorinių transporto priemonių ir jų priekabų reikalavimuose, Lietuvos Respublikos Teisingumo ministro ir Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministro 2005-07-29 įsakymu Nr. 1R-240/1V-246 patvirtintose Konvojavimo taisyklėse (toliau – ir Konvojavimo taisyklės) ir kituose teisės aktuose nustatyti reikalavimai. Pagal Konvojavimo taisyklių 3 punktą specialiosios transporto priemonės – specialusis automobilis, specialusis autobusas, specialusis vagonas, kuriuose konvojuojamiesiems konvojuoti pagal nustatytus higienos ir saugumo reikalavimus yra techniškai įrengtos kameros.

Konvojavimo taisyklių 146 p. nustatyta, kad specialiajame automobilyje, specialiajame autobuse (kuriuo vykdomas konvojavimas) turi būti nepažeistos kėbulo grindys, sienos ir lubos, specialiojo autobuso ir specialiojo automobilio langai; atskirų kamerų vidiniai užraktai, kodiniai užraktai; tvirtai pritvirtinti suolai (kėdės), atsarginis ratas; veikiančios kėbulo, kamerų šildymo sistemos, signalizacijos priemonės, žmonėms evakuoti tinkamos avarinės angos, įrengta vėdinimo sistema, tiekianti ne mažiau kaip 15 m³/h lauko oro vienam asmeniui, kamerų dirbtinis apšvietimas ne mažesnis kaip 50 lx (liuksai); techniškai tvarkingas sudegusio kuro išmetamų dujų vamzdis; radijo, mobiliojo ir kitos ryšio priemonės; pritvirtinti arba uždedami ant specialiojo automobilio, specialiojo autobuso stogo mėlynos spalvos švyturėliai (atitinkantys Lietuvos standartą ICS 43.040.20); du gesintuvai (vienas pritvirtintas kabinoje, antras – kėbule prie įėjimo (išėjimo); elektromagnetiniai bei greito atrakinimo užraktai; du kelių motorinės transporto priemonės pirmosios pagalbos rinkiniai (vienas vairuotojo kabinoje, antras – kėbule, konvojuotojams lengvai pasiekiamoje vietoje). Šių taisyklių 145 p. nustatyta, konvojuotojų pareiga prieš pradedant vykdyti konvojavimą patikrinti specialiojo automobilio, specialiojo autobuso inžinerinių techninių priemonių būklę; 147 p. – kad draudžiama lydėti konvojuojamuosius specialiaisiais automobiliais ar specialiaisiais autobusais, kurie neatitinka šių taisyklių 146 punkte ir Kelių eismo taisyklėse nurodytų reikalavimų.

Atsakovės atstovė Viešojo saugumo tarnyba pateikė kelionės žiniaraščius, iš kurių matyti, kad pareiškėjas skundžiamu laikotarpiu Viešojo saugumo tarnybos buvo konvojuojamas 12 kartų (II t., b. l. 26-60; 84-103). Taip pat byloje gautos automobilių, kuriais yra vykdomas konvojavimas, registracijos liudijimo kopijos ir techninės apžiūros rezultatų kortelės (II t., b. l. 8-9; 17-18; 24-25; 61-85), patvirtinančios šių transporto priemonių atitikimą teisės aktuose nustatytiems reikalavimams. Iš atsakovės atstovės Viešojo saugumo tarnybos pateiktų konvojavimo transporto ventiliacijos efektyvumo bei dirbtinės apšvietos matavimų, kuriuos atliko Nacionalinės visuomenės sveikatos priežiūros laboratorijos fizikinių veiksnių tyrimų skyrius (II t., b. l. 6-7; 10-16; 19-23; 105-106), matyti, kad konvojavimo transporte, naudotame pareiškėjo pervežimui apšvietimas, ventiliacija ir temperatūra iš esmės atitiko teisės aktų reikalavimus, tokių esminių nukrypimų, dėl kurių pareiškėjas būtų galėjęs patirti neturtinę žalą teismas nenustatė (inter alia statybos techninio reglamento STR 2.09.02:2005 „Šildymas, vėdinimas ir oro kondicionavimas“, patvirtinto Lietuvos Respublikos aplinkos ministro 2005 m. birželio 9 d. įsakymu Nr. D1-289; Lietuvos higienos normos HN 98:2000 „Natūralus ir dirbtinis darbo vietų apšvietimas. Apšvietos ribinės vertės ir bendrieji matavimo reikalavimai“, patvirtintos Lietuvos Respublikos aplinkos ministro 2000 m. gegužės 24 d. įsakymu Nr. 277).

Reiškiant reikalavimą dėl neturtinės žalos, kylančios iš valdžios institucijos neteisėtų veiksmų, asmeniui nepakanka vien tik abstrakčiai pareikšti, jog buvo padaryta neturtinė žala, tačiau būtina konkrečiai (laike ir vietoje) apibrėžti galimus neteisėtus veiksmus (neveikimą) ir jų galimą konkrečią išraišką (galimas pasekmes) asmeniui CK 6.250 straipsnio prasme. Teismų praktikoje pripažįstama, kad neturtinės žalos įrodinėjimas pasižymi specifika, kadangi neturtinė žala dažnai yra susijusi su fizinio ar dvasinio pobūdžio pakenkimais, kuriuos įrodyti tiesioginiais įrodymais ne visada įmanoma. Todėl įrodinėjant neturtinę žalą ypatingą reikšmę įgyja įrodomieji faktai, t. y. tokie faktai, kurie yra pagrindas logine seka daryti išvadą, kad egzistuoja kitas – materialiojo teisinio pobūdžio faktas – neturtinės žalos padarymo faktas. Įrodžius tokius faktus, kurie neabejotinai turėtų sąlygoti neigiamą poveikį nukentėjusiajam asmeniui (neigiamus fizinius ar dvasinius išgyvenimus), gali būti konstatuotas ir neturtinės žalos padarymo faktas (Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2007 m. birželio 26 d. sprendimas administracinėje byloje Nr. A14-653/2007; 2008 m. balandžio 16 d. sprendimas administracinėje byloje Nr. A444-619/2008; 2012 m. vasario 6 d. nutartis administracinėje byloje Nr. A146-39/2012; 2012 m. kovo 19 d. nutartis administracinėje A438-336/2012, 2013 m. gruodžio 30 d. nutartis administracinėje byloje Nr. A552-2217-13 ir kt.). Minėtų aplinkybių visuma sudaro pagrindą nepripažinti, kad pareiškėjas patyrė neturtinę žalą dėl konvojavimo sąlygų, pareigūnų elgesio konvojavimo metu, byloje nenustatyta neteisėtų pareigūnų veiksmų. Pažymėtina, kad Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas panašiose bylose pripažįsta, jog dėl Viešojo saugumo tarnybos vykdomų konvojavimų sąlygų nėra pagrindo priteisti neturtinės žalos atlyginimo (Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2015 m. spalio 8 d. nutartis byloje Nr. A-1748-575/2015, 2015 m. lapkričio 12 d. byloje Nr. A-1705-442/2015, 2015 m. rugsėjo 21 d. nutartis byloje Nr. A-2170-520/2015 ir kt.).

Teismas sprendžiamoje byloje taip pat daro išvadą, kad konvojuojant pareiškėją pareigūnai laikėsi teisės aktuose nustatytų konvojavimo reikalavimų, nustatytos konvojavimo tvarkos, todėl pareiškėjas dėl Viešojo saugumo tarnybos vykdytų jo konvojavimų laikotarpiu nuo 2013 m. rugsėjo mėn. iki 2015 m. birželio mėn. neturtinės žalos CK 6.250 str. prasme nepatyrė.

Sprendžiant dėl žalos atlyginimo dėl netinkamų sąlygų LAVL yra reikšmingas Lietuvos Respublikos teisingumo ministro 2003 m. liepos 2 d. įsakymu Nr. 194 patvirtintų Pataisos įstaigų vidaus tvarkos taisyklių (Lietuvos Respublikos teisingumo ministro 2010 m. balandžio 26 d. įsakymo Nr. 1R-85 redakcija) 11¹.4 punktas, pagal kurį, iki Laisvės atėmimo vietų modernizavimo strategijos įgyvendinimo priemonių 2009–2017 metų plane, patvirtintame Lietuvos Respublikos Vyriausybės 2009 m. rugsėjo 30 d. nutarimu Nr. 1248, numatytų priemonių įgyvendinimo vienam asmeniui tenkantis minimalus gyvenamųjų patalpų plotas Laisvės atėmimo vietų ligoninės palatose negali būti mažesnis kaip 5,1 kv. m.

CK 6.250 str. 2 d. nurodyta, kad teismas, nustatydamas neturtinės žalos dydį, atsižvelgia į jos pasekmes, šią žalą padariusio asmens kaltę, jo turtinę padėtį, padarytos turtinės žalos dydį bei kitas turinčias reikšmės bylai aplinkybes, taip pat į sąžiningumo, teisingumo ir protingumo kriterijus. Akivaizdžiai netinkamos kalinimo sąlygos yra vertinamos kaip objektyviai darančios neigiamą poveikį asmens psichinei būklei. Tai, kad asmuo, kuris yra kalinamas nepriimtinomis sąlygomis, patiria neturtinę žalą, kaip ji yra apibrėžta Civilinio kodekso 6.250 str. 1 d., konstatuota Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo praktikoje (administracinės bylos Nr. A143-1966/2008, A502-734/2009) ir EŽTT 2008-11-18 sprendime byloje S. prieš Lietuvą). Europos Žmogaus teisių teismas savo praktikoje ne kartą nustatė Konvencijos 3 str. pažeidimą panašiose bylose dėl nuteistiesiems ir suimtiesiems skiriamos minimalios asmeninės erdvės reikalavimo pažeidimo (žr. pvz., EŽTT 2007-06-19 sprendimas byloje Ciorap prieš Moldovą, nr. 12066/02 19; Kalashnikov prieš Rusiją, nr. 47095/99 ir kt.). Pagal šio teismo praktiką, atsakovo atsakomybės nepašalina atsiliepime nurodytos aplinkybės dėl suėmimo ir bausmių vykdymų vietų perpildymo bei tai, kad atsakovės atstovė neturi teisinio pagrindo atsisakyti priimti suimtuosius ir nuteistuosius. Valstybės ribotos finansinės galimybės užtikrinti tinkamas laisvės atėmimo ar suėmimo vykdymo sąlygas, šiuo atveju nėra pakankamas pagrindas pripažinti, kad nebuvo pažeistos pareiškėjo teisės (EŽTT 2005-01-18 sprendimas byloje Kehayov prieš Bulgariją, nr. 41035/98; 2006-02-02 sprendimas byloje Iovchev prieš Bulgariją, nr. 41211/98).

Šiuo atveju įrodinėjimo našta, kad ginčui aktualiu laikotarpiu LAVL buvo laikomasi Tabako kontrolės įstatymo 19 straipsnio 1 dalies 3 punkto ir 4 dalies bei Lietuvos higienos normos HN 76:2010 6 punkto reikalavimų tenka atsakovui. Pareiškėjas skunde teismui nurodė konkrečias aplinkybes ir argumentus, kuriais jis pagrindė savo teiginius, kad buvo laikomas su rūkančiais asmenimis. Atsakovas nepateikė įrodymų, kad buvo priešingai nei teigia pareiškėjas. Būtų nepagrįsta ir neteisinga reikalauti iš pareiškėjo pateikti įrodymus, patvirtinančius patirtą žalą. Toks formalus įrodinėjimo naštos perkėlimas iš daugelio asmenų atimtų galimybę gauti teisingą atlyginimą už kalinimą neatitinkančiomis reikalavimų sąlygomis, nenulėmusiomis objektyviai pamatuojamą kalinio fizinės ar psichinės būklės pablogėjimą (žr. pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo procesiniai sprendimai administracinėse bylose Nr. A146-115/2012, Nr. A756-1160/2012, Nr. A146-2701/2012, Nr. A556-1386/2012).

Suformuotoje teismų praktikoje ne kartą pripažinta, kad suimtųjų, nuteistųjų laikymo sąlygos LAVL neatitinka teisės aktų reikalavimų ir panašiose bylose, už vieną mėnesį laikymo netinkamomis sąlygomis LAVL priteistina 140-250 EUR (pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2013-07-09 nutartis byloje Nr. A822-1427/2013, 2013-11-07 nutartis byloje Nr. A143-1702/2013, 2014-03-31 nutartis byloje Nr. A146-152/2014, 2014-11-27 nutartis byloje Nr. A442-1096/2014, 2015-01-26 nutartis byloje Nr. A-190-442/2015, 2015-02-05 nutartis byloje Nr. A-299-858/2015, 2015-02-26 nutartis byloje Nr. A-403-575/2015 ir kt.). Atsižvelgiant į byloje surinktus duomenis, teismų praktiką panašiose bylose, konstatuotina, kad pareiškėjas buvo laikomas LAVL nesilaikant nustatytų teisės aktų reikalavimų, patyrė neigiamą poveikį asmens psichinei būklei, todėl pareiškėjui priteistinas patirtos neturtinės žalos atlyginimas. Tačiau teismas pasisako, kad pareiškėjo prašoma priteisti pinginė kompensacija neproporcinga jo patirtai neturtinei žalai. Dalis pareiškėjo nusiskundimų yra nulemta nustatyto vienam asmeniui kameroje tenkančio minimalaus ploto reikalavimo pažeidimo ir nenagrinėtini kaip savarankiški. Byloje gauti įrodymai, patvirtinantys, kad LAVL perka kenkėjų kontrolės paslaugas (I t., b. l. 36-48; 58-69; 95-98), vykdo patalpų remonto darbus (I t., b. l. 128-146). Byloje nėra duomenų, patvirtinančių, kad pareiškėjas būtų buvęs laikomas kitokiomis sąlygomis, negu kiti asmenys. Taigi pareiškėjo nusiskundimai dėl netinkamų laikymo sąlygų yra pagrįsti ir reikalavimas priteisti neturtinę žalą tenkintinas. Atsižvelgiant į išdėstyta, inter alia tai, kad panašiose bylose priteisiamo neturtinės žalos atlyginimo dydžius, pareiškėjo nurodytas patirtos žalos įvertinimas pinigais (32100 EUR) laikomas neproporcingu patirtai žalai, todėl pareiškėjo skundas tenkinamas iš dalies.

Atsižvelgiant į išdėstytą teisinių santykių reglamentavimą, teismų praktikoje panašiose bylose priteisiamos neturtinės žalos atlyginimo dydžius, į Lietuvoje egzistuojančias ekonomines darbo užmokesčio bei pragyvenimo sąlygas, vadovaujantis teisingumo ir protingumo kriterijais, teismas daro išvadą, kad ginčo laikotarpiu (2012-09-18 – 2015-09-18) pareiškėjas buvo laikomas LAVL netinkamomis sąlygomis, nesilaikant teisės aktuose nustatytų reikalavimų apie 2 mėnesius, todėl jam priteisiamas neturtinės žalos atlyginimas, žalos dydį įvertinant 380 EUR neturtinės žalos atlyginimas (Administracinių bylų teisenos įstatymo 57 str., 88 str. 1 d. 5 p.).

Teismas, atsižvelgdamas į nustatytas faktines bylos aplinkybes, taikytinas teisės aktų nuostatas, Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo praktiką, vadovaudamasis teisingumo ir protingumo kriterijais, daro išvadą, jog nagrinėjamu atveju dėl konvojavimo sąlygų pareiškėjas neturtinės žalos nepatyrė ir skundo dalis dėl žalos atlyginimo dėl netinkamų konvojavimo sąlygų atmetama kaip nepagrįsta (Administracinių bylų teisenos įstatymo 57 str., 88 str. 1 d. 1 p.).

Pareiškėjas byloje nepateikė prašomų priteisti teismo išlaidų pagrindimo, todėl prašymas netenkinamas (Administracinių bylų teisenos įstatymo 44 str.).

Rezoliucinė dalis

Vadovaudamasis Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo 85–87 str., 127 str., teismas

nusprendė:

pareiškėjo A. V. skundą tenkinti iš dalies.

Priteisti A. V. iš Lietuvos valstybės, atstovaujamos Laisvės atėmimo vietų ligoninės 380 EUR (trys šimtai aštuoniasdešimt eurų) neturtinei žalai atlyginti.

Sprendimas per 14 dienų nuo jo paskelbimo apeliacine tvarka gali būti skundžiamas Lietuvos vyriausiajam administraciniam teismui, paduodant apeliacinį skundą tiesiogiai šiam teismui arba per Vilniaus apygardos administracinį teismą.