- Teismas
- Vilniaus apygardos teismas
- Dokumentas
- Nutartis
- Data
- 2015-03-10
- Bylos Nr.
- 2S-738-881/2015
- Teisminio proceso Nr.
- 2-68-3-00244-2014-6
- Bylos rūšis
- civilinė byla
- Teisėjas
- Vilija Mikuckienė
- Atsakovas
- G. V.
- Ieškovas
- E. Š.
- Kategorijos
- 110.1pavadinimo nepavyko patikrinti
Vilniaus apygardos teismo Civilinių bylų skyriaus teisėja Vilija Mikuckienė teismo posėdyje rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo atsakovo G. V. atskirąjį skundą dėl Vilniaus miesto apylinkės teismo 2014 m. spalio 9 d. nutarties, priimtos civilinėje byloje Nr. 2-16061-866/2014 pagal ieškovo E. Š. ieškinį atsakovui G. V. dėl skolos priteisimo, kuria patenkintas ieškovo prašymas dėl laikinųjų apsaugos priemonių taikymo.
Aprašomoji dalis
nustatė:
I. Ginčo esmė
Vilniaus miesto apylinkės teismas 2014 m. liepos 21 d. sprendimu, patenkinęs ieškovo E. Š. ieškinį, priteisė ieškovui iš atsakovo G. V. 12 000 Lt skolos, 5 proc. metinių procesinių palūkanų ir 2 860 Lt bylinėjimosi išlaidų.
2014 m. spalio 6 d. ieškovas E. Š. pateikė teismui prašymą taikyti laikinąsias apsaugos priemones – palankaus teismo sprendimo įvykdymo užtikrinimui areštuoti atsakovo turtą 14 860 Lt sumai.
II. Pirmosios instancijos teismo nutarties esmė
Vilniaus miesto apylinkės teismas 2014 m. spalio 9 d. nutartimi ieškovo prašymą patenkino – areštavo atsakovo G. V. nekilnojamąjį ir kilnojamąjį turtą 14 860 Lt sumai, o turto nesant ar jo nepakankant, pinigines lėšas, leisdamas iš areštuotų lėšų daryti mokėjimus ieškovui.
Teismas nurodė, kad išnagrinėjęs bylą konstatavo, kad ieškovo ieškinys pagrįstas, ir priėmė ieškovui palankų teismo sprendimą. Be kita ko, pagal iš atsakovo priteistą sumą, kuri iš viso yra 14 860 Lt, teismas sprendė, kad fiziniam asmeniui tokia suma yra pakankamai reikšminga ir didelė, todėl nesiėmus laikinųjų apsaugos priemonių teismo sprendimo įvykdymas gali pasunkėti arba pasidaryti neįmanomas. Todėl, teismo vertinimu, egzistuoja abi būtinos sąlygos, sudarančios pagrindą laikinųjų apsaugos priemonių taikymui.
III. Atskirojo skundo ir atsiliepimo į jį argumentai
Atsakovas G. V. atskiruoju skundu prašo panaikinti Vilniaus miesto apylinkės teismo 2014 m. spalio 9 d. nutartį. Nurodo, kad teismas viršijo įstatymo nustatytas pirmosios instancijos teismo kompetencijos ribas, nes sprendė ne jo žinioje esančią bylą, t. y. skundžiamą nutartį priėmė po to, kai civilinė byla buvo išnagrinėta. Be to, skundžiama nutartimi yra pažeidžiamos atsakovo teisės, nes joje be jokio teisinio pagrindo numatyta nutartį vykdyti skubiai. Atsakovui pareiškus prieštaravimus dėl priimto teismo įsakymo, teismas netaikė CPK 439 straipsnio 4 dalies nuostatų, t. y. nepriėmė naujo teismo įsakymo dėl skolininko neginčijamos reikalavimų dalies. Atsakovo elgesys nesuponuoja prielaidų laikinųjų apsaugos priemonių būtinumui, nes visus teismo ar kitų institucijų pavedimus vykdė (vykdo) sąžiningai, laiku, yra pasiekiamas telefonu ir iš Lietuvos neketina išvykti, nuo teismo nesislapsto.
Atsiliepimas
Atsiliepimų į atsakovo atskirąjį skundą byloje negauta.
Motyvuojamoji dalis
IV. Apeliacinės instancijos teismo nustatytos bylos aplinkybės, teisiniai argumentai ir išvados
Atskirasis skundas atmetamas.
Bylos nagrinėjimo apeliacine tvarka ribas sudaro atskirojo skundo faktinis ir teisinis pagrindas bei absoliučių sprendimo (nutarties) negaliojimo pagrindų patikrinimas (CPK 320 str. 1 d., 338 str.).
Apeliacine tvarka nagrinėjamoje byloje sprendžiama, ar teisėta ir pagrįsta pirmosios instancijos teismo nutartis, kuria pritaikytos laikinosios apsaugos priemonės – atsakovo turto areštas.
Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso 144 straipsnio 1 dalyje nustatyta, kad teismas dalyvaujančių byloje ar kitų suinteresuotų asmenų prašymu gali taikyti laikinąsias apsaugos priemones, jeigu šie asmenys tikėtinai pagrindžia savo ieškinio reikalavimą ir nesiėmus šių priemonių teismo sprendimo įvykdymas gali pasunkėti arba pasidaryti nebeįmanomas. Taigi laikinųjų apsaugos priemonių taikymo poreikį nulemia reali grėsmė, kad dėl kokių nors atsakovo veiksmų arba neveikimo galimo teismo sprendimo įvykdymas gali pasunkėti arba pasidaryti neįmanomas. Pagal teismų formuojamą praktiką, ši aplinkybė preziumuojama tuomet, kai ieškinio suma yra didelė, nes tai gali padidinti būsimo teismo sprendimo neįvykdymo riziką (žr., pvz., Lietuvos apeliacinio teismo 2013 m. spalio 16 d. nutartį, priimtą civilinėje byloje Nr. 2-2311/2013; 2014 m. liepos 17 d. nutartį, priimtą civilinėje byloje Nr. 2-1235/2014; 2014 m. spalio 9 d. nutartį, priimtą civilinėje byloje Nr. 2-1465/2014; kt). Tačiau didelė ieškinio suma nėra objektyvus veiksnys – tai, ar ieškinio suma yra didelė, nustatoma vertinant atsakovo finansines galimybes, t. y. ar jam ši ieškinio suma, palyginti ją su nuosavybės teise valdomo turto verte, turimais įsipareigojimais, yra didelė (žr., pvz., Lietuvos apeliacinio teismo 2010 m. sausio 7 d. nutartį, priimtą civilinėje byloje Nr. 2-28/2010).
Pagal civiliniame procese galiojančią įrodinėjimo pareigos paskirstymo taisyklę, kiekviena šalis turi įrodyti aplinkybes, kuriomis remiasi kaip savo reikalavimų ar atsikirtimų pagrindu (CPK 12, 178 str.). Taigi, atsakovas, siekdamas išvengti laikinųjų apsaugos priemonių pritaikymo, turėtų paneigti šių priemonių taikymo pagrindą, t. y. pateikti įrodymus, patvirtinančius, kad ieškinio (teismo sprendimu priteista) suma jam nėra didelė. Nagrinėjamu atveju apeliantas tokių įrodymų teismui nepateikė, taigi laikinųjų apsaugos priemonių taikymo pagrindo (didelės ieškinio sumos prezumpcijos) nepaneigė.
Teismas atmeta apelianto argumentą, kad pirmosios instancijos teismas neturėjo įgaliojimų spręsti laikinųjų apsaugos priemonių taikymo klausimą. CPK 147 straipsnio 1 dalyje nustatyta, kad prašymus, susijusius su laikinosiomis apsaugos priemonėmis, nagrinėja pirmosios instancijos teismas; apeliacinės instancijos ir kasacinis teismas byloje dalyvaujančių asmenų prašymus, susijusius su laikinųjų apsaugos priemonių taikymu, turi teisę spręsti, tik kai šių teismų žinioje yra byla dėl ginčo esmės (147 straipsnio 2 dalis). Skundžiamos nutarties priėmimo metu civilinė byla dėl skolos priteisimo dar nebuvo išsiųsta apeliacinės instancijos teismui, todėl, išnagrinėjęs ieškovo pareikštą prašymą dėl laikinųjų apsaugos priemonių taikymo, pirmosios instancijos teismas įstatymo jam suteiktų įgaliojimų neviršijo.
CPK 152 straipsnio 1 dalyje nustatyta, kad teismo nutartis dėl laikinųjų apsaugos priemonių taikymo vykdoma skubiai. Taigi apelianto argumentas, kad teismas be jokio teisinio pagrindo nurodė nutartį vykdyti skubiai, yra teisiškai nepagrįstas.
Kiti atskirojo skundo argumentai neturi teisinės reikšmės sprendžiant pirmosios instancijos teismo nutarties teisėtumo ir pagrįstumo klausimą, todėl apeliacinės instancijos teismas dėl jų plačiau nepasisako.
Atsižvelgdamas į tai, kas išdėstyta, teismas sprendžia, kad pirmosios instancijos teismas priėmė pagrįstą ir teisėtą nutartį. Pagrindų, nustatytų Lietuvos Respublikos CPK 329, 330 straipsniuose, dėl kurių pirmosios instancijos teismo nutartis turėtų būti panaikinta atskirajame skunde nurodytais motyvais, o taip pat CPK 329 straipsnio 2 dalyje išdėstytų absoliučių šios nutarties negaliojimo pagrindų nenustatyta.
Rezoliucinė dalis
Teismas, vadovaudamasis Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso 337 straipsnio 1 dalies 1 punktu, 338 straipsniu,
nutaria:
Vilniaus miesto apylinkės teismo 2014 m. spalio 9 d. nutartį palikti nepakeistą.