Kauno apygardos teismo nutartis

2017-10-04 · Civilinė byla Nr. e2A-1705-413/2017

Atsisiųsti
Originalas LITEKO ↗
Teismas
Kauno apygardos teismas
Dokumentas
Nutartis
Data
2017-10-04
Bylos Nr.
e2A-1705-413/2017
Teisminio proceso Nr.
2-69-3-12279-2015-9
Bylos rūšis
civilinė byla
Teisėjas
Gintautas Koriaginas
Pareiškėjas
M. L., S. N., Z. G.
Suinteresuotas asmuo
Nacionalinei žemės tarnybai prie Žemės ūkio ministerijos, N. S., L. P., M. N.
Civilinė byla Nr. e2A-1705-413/2017Teisminio proceso Nr. 2-69-3-12279-2015-9Procesinio sprendimo kategorijos: (S) 2.4.2.4.1.; 3.3.1.14.; 3.3.1.18.1.; 3.4.5.2.
Kauno apygardos teismasNutartisLIETUVOS RESPUBLIKOS VARDU2017 m. spalio 4 d.Kaunas
Kauno apygardos teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjas Gintautas Koriaginas,

teismo posėdyje apeliacine rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo pareiškėjos M. L. apeliacinį skundą dėl Kauno apylinkės teismo 2017 m. balandžio 6 d. sprendimo civilinėje byloje Nr. e2-2869-748/2017 pagal pareiškėjų S. N., Z. G., M. L. pareiškimą suinteresuotiems asmenims Nacionalinei žemės tarnybai prie Žemės ūkio ministerijos, N. S., L. P., M. N. dėl juridinio fakto nustatymo.

Aprašomoji dalis

Teisėjas nustatė:

Ginčo esmė

Pareiškėjai S. N., Z. G., M. L. 2016 m. gruodžio 22 d. patikslintu pareiškimu prašė teismo nustatyti juridinę reikšmę turintį faktą, kad pareiškėjų senelis J. L. iki 1940 m. liepos 22 buvo 4,55 ha žemės sklypo, esančio (duomenys neskelbtini), ir 2,79 ha ploto žemės sklypo, esančio Kalnicų kaime, (duomenys neskelbtini), savininkas (el. bylos t. 3, b. l. 84–90).

Atsiliepimas

Suinteresuotas asmuo Nacionalinė žemės tarnyba prie Žemės ūkio ministerijos atsiliepimu į patikslintą pareiškimą prašė jį atmesti.

Pirmosios instancijos teismo sprendimo esmė

Kauno apylinkės teismas 2017 m. balandžio 6 d. sprendimu pareiškimą atmetė, priteisė iš pareiškėjų po 10,88 Eur išlaidų, susijusių su procesinių dokumentų įteikimu, valstybei.

Teismas nurodė, kad pareiškėjų motina buvo O. L. N. (dokumentuose: A. L., A. L., O. L., A. N.), mirusi (duomenys neskelbtini). Pareiškėjų motinos tėvas – pareiškėjų senelis J. L. (mirties liudijime: J. L.) mirė (duomenys neskelbtini) (el. bylos t. 1, b. l. 56–66).

Nėra ginčo dėl to, kad pareiškėjų senelis J. L. mirė iki (duomenys neskelbtini) paskelbto visuotinio žemės nacionalizavimo, todėl teismas vertino, kad jis nei faktiškai, nei juridiškai negalėjo valdyti žemės nuosavybės teise ir būti žemės savininku tuo momentu, kai buvo nacionalizuota jo iki mirties turėta žemė. Laikytina, kad po J. L. mirties ((duomenys neskelbtini) jo turtas nebepriklausė jam (mirusiam asmeniui) nuosavybės teise, o galimai atiteko įpėdiniams, kaip numatė tuo laikotarpiu galioję įstatymai (Rusijos imperijos Civilinių įstatymų sąvado (toliau – Sąvadas) X tomo 1 dalies 1104-1380 straipsniai.

Bylos duomenys patvirtina, kad pareiškėjų senelis J. L. buvo parašęs testamentą, kurio pagrindu testamentiniai įpėdiniai įgijo teisę paveldėti. Mirusiojo turtas, neįtrauktas į testamentą, galėjo būti paveldimas pagal įstatymus. Kadangi pareiškėjų senelis J. L. mirė galiojant Sąvado X tomo 1 dalies normoms ir tuomet atsirado palikimas, todėl kas po J. L. mirties paveldėjo jo turtą, turi būti nustatoma pagal šio Sąvado X tomo 1 dalies 1104 – 1380 straipsnius. Pagal Sąvado X tomo 1 dalies normas palikimas įpėdiniams atsiranda savininkui mirus arba netekus į turtą turtinių teisių (1222 str.) ir galėjo būti įgyjamas jį priimant (1255 str. ) arba pradėjus turtą faktiškai valdyti ir tvarkyti (1261 str. ). Pagal Sąvado X tomo I dalies 1063 straipsnį buvo numatytas 1 metų terminas testamentui pristatyti patvirtinti vykdyti skaitant nuo palikėjo mirties dienos. 1060 straipsnis nustatė, kad „bet koks testamentas, palikėjui mirus, turėjo būti pristatytas patvirtinti vykdyti Taikos Teisėjui, ten, kur yra užrašytasai turtas, arba kur gyvena palikėjas“. Pagal Sąvado X tomo 1 dalies normas, palikimas tapdavo įpėdinio nuosavybe, jeigu įpėdinis jį priimdavo (1255, 1261 straipsniai).

Teismas iš rašytinių įrodymų nustatė, kad šis pareiškėjo senelio J. L. testamentas buvo teismo patvirtintas vykdymui. Paminėti bylos įrodymai nurodo į tai, jog po J. L. mirties palikimu likęs turtas galimai buvo pradėtas įpėdinių valdyti. Tik nustačius, kad testamentiniai ir/arba įstatyminiai įpėdiniai priėmė palikimą – J. L. priklausiusią žemę – ir nustačius kad šie įpėdiniai paveldėjimo pagrindu valdė žemę iki jos nacionalizavimo momento, pareiškėjai gali pretenduoti atkurti nuosavybės teises į šį turtą, tačiau tik tuo atveju, jeigu jie atitinka Lietuvos Respublikos piliečių nuosavybės teisių į išlikusį nekilnojamąjį turtą atkūrimo įstatymo reikalavimus kaip pretendentai į nuosavybės teisių atkūrimą į nekilnojamąjį turtą, likusį po minėtą palikimą priėmusių įpėdinių mirties (jeigu tai būtų nustatyta).

Apeliacinio skundo ir atsiliepimo į jį teisiniai argumentai

Apeliaciniu skundu pareiškėja M. L. prašo panaikinti Kauno apylinkės teismo 2017 m. balandžio 6 d. sprendimą ir priimti naują sprendimą – pareiškėjų patikslintą pareiškimą patenkinti. Apeliacinis skundas grindžiamas šiais argumentais:

Suinteresuotas asmuo Nacionalinė žemės tarnyba prie Žemės ūkio ministerijos (toliau – NŽT) pareiškėjų atžvilgiu elgiasi nesąžiningai. Lietuvos centrinio valstybės archyvo 1997 m. rugpjūčio 20 d. pažymėjimas Nr. T-770-L, Kauno valstybinio archyvo 1991 m. gruodžio 12 d. pažymėjimas Nr. L-152 ir 1939 m. lapkričio 3 d. J. L. testamentas suponavo Nacionalinei žemės tarnybai prielaidą, kad J. L. iki mirties nuosavybės teise valdė 4,55 ha žemės (duomenys neskelbtini), o po J. L. mirties 3,2775 ha žemės iš bendro 4,55 ha žemės ploto nuosavybės teise valdė jo įpėdiniai. NŽT nurodė, jog pagal nuosavybės teises patvirtinančius dokumentus nėra galimybės nustatyti, kas po J. L. mirties nuosavybės teise valdė likusį 1,2725 ha žemės plotą (duomenys neskelbtini), todėl pareiškėjams NŽT 2014 m. vasario 27 d. raštu Nr. 8PRT-(14.8.6.)-7-2 pasiūlė dėl nuosavybės teisių nustatymo fakto kreiptis į teismą Civilinio proceso kodekso (toliau – CPK) nustatyta tvarka. Pagal NŽT rekomendaciją, pareiškėjai kreipėsi į Kauno apylinkės teismą prašydami nustatyti juridinę reikšmę turintį faktą, tokiu būdu siekdami atkurti prarastas nuosavybės teises paveldėti jų seneliui J. L. priklausiusią žemę. Pareiškėjai pateikė 2015 m. liepos 2 d. pareiškimą, vėliau jį tikslino 2016 m. sausio 6 d., 2016 m. vasario 8 d. ir 2016 m. gruodžio 21 d. Nepaisant to, kaip pareiškėjai suformuluodavo savo pareiškimą ir jo reikalavimus, NŽT visuose atsiliepimuose prašė jų pareiškimą atmesti, nors visais atvejais netiesiogiai pripažindavo, kad J. L. priklausė tiek žemės sklypas (duomenys neskelbtini).

Apeliantė nesupranta, kaip NŽT, pati 2014 m. vasario 27 d. raštu Nr. 8PRT-(14.8.6.)-7-2 pareiškėjams pasiūliusi dėl nuosavybės teisių nustatymo fakto kreiptis į teismą CPK nustatyta tvarka, viso proceso metu elgėsi priešingai savo pačios rekomendacijai – visais būdais neigė egzistuojant pagrindus nustatyti juridinę reikšmę turinčius faktus pagal CPK XXVI skyriaus nuostatas. Iš to seka, kad valdžios įstaigos deklaruoja, jog vykdo Lietuvos Respublikos Konstitucijos 5 straipsnį – tarnauja (padeda) žmonėms, bet realiai su jais kovoja teismuose.

Kadangi po J. L. mirties iki faktinės Lietuvos okupacijos praėjo vos viena savaitė, o iki nacionalizacijos akto įsigaliojimo – vos pusantro mėnesio, dėl šių priežasčių visi archyviniai dokumentai yra išduoti J. L. vardu, nes įpėdiniai nespėjo susitvarkyti žemės nuosavybės dokumentų. Tačiau įpėdinių valią priimti palikimą įrodo tai, kad 1939 m. lapkričio 3 d. testamentas buvo pateiktas Kauno apylinkės teismui ir apie tai informacija paskelbta 1940 m. rugsėjo 7 d. Vyriausybės žinių Nr. 729 priede. Jei, pirmosios instancijos teismo nuomone, pareiškimo reikalavime turėjo būti suformuluota, kad ne pareiškėjų senelis, o jo vaikai buvo minėtų žemės sklypų (duomenys neskelbtini) savininkai 1940 m. liepos 22 datai, tokiu atveju pareiškėjai privalėjo pateikti kokius nors šį faktą patvirtinančius įrodymus. Kadangi pareiškėjai nė vieno tokio įrodymo neturi (visuose dokumentuose minimas tik J. L.; valdymo bei naudojimo faktai nebuvo nufilmuoti, nufotografuoti, kitaip užfiksuoti, nešališki, galintys tai patvirtinti liudytojai yra išmirę ir pan.), nes nespėjo priimti palikimo pilna apimtimi, buvo nelogiška reikšti tokį reikalavimą. Faktiškai, po buvusio savininko J. L. mirties (duomenys neskelbtini), vadovaujantis jo 1939 m. lapkričio 3 d. testamentu, žemę nuosavybės teisėmis turėjo pradėti valdyti J. L. įpėdiniai pagal testamentą ir pagal įstatymą, tačiau dėl okupacijos ir nacionalizacijos turto nespėjo priimti ir juo nedisponavo. Atsižvelgdami į tai, mano, kad nuosavybės teisės atkurtinos į J. L. priklausiusį turtą, kuris šių įpėdinių buvo prarastas taip ir neįgytas (nepaveldėtas) nacionalizavus žemę. Iš visų byloje surinktų duomenų spręstina, kad būtent miręs J. L., o ne kiti asmenys 1940 m. liepos 22 d. vis dar buvo 4,55 ha ploto žemės sklypo, esančio (duomenys neskelbtini), ir 2,79 ha ploto žemės sklypo, esančio (duomenys neskelbtini), savininkas, nes niekas kitas neturėjo teisės jais disponuoti (privaloma ir svarbiausia nuosavybės teisės sudėtinė dalis).

Mano, kad J. L. paliktas turtas buvo per trumpai valdomas ir naudojamas, jog būtų galima nustatinėti šiuos faktus ta apimtimi, kad paveldėjimo bylos galėtų būti formuojamos A. L., O. N., O. L. vardu. Pareiškėjos manymu, žymiai logiškiau, jei paveldėjimo bylos būtų formuojamos to asmens, kurio vardu buvo registruotas turtas prasidėjus nacionalizacijos procesui. Tuo labiau, negali būti laikoma, jog asmuo 1940 m. liepos 22 d. nedisponavęs turtu, buvo to turto savininkas.

NŽT atstovas posėdžio teisme metu pripažino, kad jokie kiti asmenys niekada nesikreipė į NŽT dėl privačios J. L. nuosavybės atkūrimo. Taip pat NŽT iš esmės neginčijo pareiškėjų ir J. L. artimos giminystės ryšio. NŽT atsiliepimo teiginys, kad galėjo būti ne vienas, o keli J. L., tėra prielaida, kadangi NŽT nepateikė ir negali pateikti nė vieno tiesioginio įrodymo, jog buvo bent du J. L.. Vadinasi, pareiškėjai yra tikri J. L. anūkai ir turi teisę atgauti savo senelio turtą, kuriuo vis dar disponuoja Lietuvos valstybė.

Žemesnės instancijos teismas

Kauno apygardos teismas 2013 m. balandžio 29 d. sprendimu civilinėje byloje Nr. 2-788-480/2013 konstatavo faktines aplinkybes, kad byloje dalyvaujančių asmenų paaiškinimais buvo nustatyta, jog po J. L. mirties jo trobesiuose liko gyventi sutuoktinė A. L. bei dukros O. N. ir O. L., kas leidžia daryti išvadą, kad trobesius kaip palikimą jos priėmė faktiniu valdymu. Teismas turėjo aiškintis, ar turtas, dėl kurio prašoma nustatyti atitinkamą faktą, priklausė nuosavybės teise tam tikram asmeniui būtent tuo metu, kai buvo įvykdytas to turto nacionalizavimas.

Iš skundžiamo teismo sprendimo susidaro įspūdis, jog, Kauno apylinkės teismo vertinimu, pareiškėjai netinkamai suformulavo savo reikalavimą, be to, tokiu atveju CPK nustato teismui tik dvi pasirinkimo galimybes: patenkinti pareiškimą dėl juridinę reikšmę turinčio fakto nustatymo arba jį atmesti. Teismas turėjo visas galimybes patenkinti pareiškimą iš dalies, nes esminė pareiškėjų valia ir jų siekis susigrąžinti senelio privačią nuosavybę (pareiškimo ir pozicijos turinys) buvo akivaizdūs, t. y. teismas turėjo nustatyti juridinę reikšmę turintį faktą, kuris, jo nuomone, pareiškėjams būtų sukėlęs teisines pasekmes, jei tokių įrodymų byloje tam pakanka. Vietoj to, suteikdamas didesnę reikšmę pareiškimo bei pozicijos formai, o ne turiniui, Kauno apylinkės teismas netiesiogiai patvirtino okupacinės valdžios žemės nacionalizavimo teisėtumą, nes užkirto kelią pareiškėjams atgauti jiems priklausantį turtą.

Atsiliepimas

Suinteresuotas asmuo Nacionalinė žemės tarnyba prie Žemės ūkio ministerijos atsiliepimu į apeliacinį skundą prašo apeliacinį skundą atmesti, Kauno apylinkės teismo 2017 m. balandžio 6 d. sprendimą palikti nepakeistą. Atsiliepime nurodomi šie argumentai:

Žemesnės instancijos teismas

Prieš pareiškėjams kreipiantis į Kauno apylinkės teismą dėl šio juridinio fakto nustatymo, pareiškėjai prieš tai kreipėsi į Kauno apygardos administracinį teismą, kuris 2015 m. vasario 11 d. sprendimu administracinėje byloje Nr. 1-1592-644/2015 atnaujino pareiškėjams terminą pateikti prašymui dėl dalies J. L. turėtos žemės, kurios testamentu nėra palikęs, įpėdiniams A. L. ir O. N.. Viena iš esminių toje byloje aplinkybių, kurias vertino teismas, kurias įrodinėjo tie patys pareiškėjai – tai, kad teismas pripažįsta pagrįstais pareiškėjų teiginius, jog jei jie būtų žinoję, kad negali pretenduoti į J. L. žemę, jie būtų įstatymo nustatytais terminais pateikę prašymus dėl nuosavybės teisių atkūrimo į tą pačią žemę, tačiau valdytą ne jų senelio J. L., o jo įpėdinių, t. y. senelės A. L. bei jų motinos O. N..

Taigi, pareiškėjai šioje civilinėje byloje iš esmės prieštarauja savo pozicijai, kurios laikėsi Kauno apygardos administraciniame teisme, toje byloje jie priešingai teigė ir nurodė, jog mirus J. L. (duomenys neskelbtini), vadovaujantis 1939 m. lapkričio 3 d. testamentu, žemę nuosavybės teisėmis valdė J. L. įpėdiniai, todėl nuosavybės teisės galėjo būti atkuriamos tik į šių įpėdinių, kurių nuosavybės teisės buvo panaikintos nacionalizuojant turėtą žemę.

Kauno apylinkės teismas, priimdamas sprendimą šioje civilinėje byloje, pagrįstai rėmėsi Kauno apygardos administracinio teismo 2015 m. vasario 11 d. sprendimu administracinėje byloje Nr. 1-1592-644/2015 nustatytomis aplinkybėmis, kaip turinčiomis prejudicinę reikšmę ir vertino, jog J. L. tiek pagal šios dienos, tiek pagal to meto galiojusį Rusijos imperijos Civilinių įstatymų sąvadą negalėjo būti turėtų turtinių teisių savininku ir po mirties bei turėti subjektines teises valdyti, naudoti, disponuoti nekilnojamuoju turtu, kurios neva nuo 1940 m. liepos 22 d. būtų jam apribotos.

Iš prašymo turinio bei pateikiamų rašytinių įrodymų matyti, jog pareiškėjų prašomas nustatyti juridinis faktas nesukels teisinių pasekmių, nes prašoma nustatyti faktą, kad J. L., nepaisant jokių teisės normų, ir po savo mirties (iki 1940 m. liepos 22 d.) buvo 4,55 ha ploto žemės sklypo, esančio (duomenys neskelbtini), ir 2,79 ha ploto žemės sklypo, esančio (duomenys neskelbtini), savininkas. Pažymi, kad tiek pateiktų į bylą įrodymų, tiek remiantis pačių pareiškėjų paaiškinimais, iki šios dienos ir nebuvo priimtas palikimas iš J. L. bei iš kitų galimų jo turto paveldėtojų, t. y. šiai dienai pareiškėjai nėra priėmę J. L. palikimo ar nustatę juridinį faktą, jog kiti jo įpėdiniai jo palikimą būtų priėmę, o pareiškėjai būtų priėmę šių įpėdinių palikimą.

Motyvuojamoji dalis

Teisėjas konstatuoja:

Apeliacinės instancijos teismo nustatytos bylos aplinkybės, teisiniai argumentai ir išvados

Apeliacinės instancijos teismas, neperžengdamas apeliacinio skundo ribų, patikrino pirmosios instancijos teismo sprendimo teisėtumą ir pagrįstumą. Neatsižvelgdamas į apeliacinio skundo ribas, apeliacinės instancijos teismas taip pat patikrino, ar nėra absoliučių sprendimo negaliojimo pagrindų (CPK 320 straipsnis). Absoliučių sprendimo negaliojimo pagrindų, numatytų CPK 329 straipsnio 2 dalyje, apeliacinės instancijos teismas nenustatė.

Pareiškėjai patikslintu pareiškimu prašė teismo nustatyti juridinę reikšmę turintį faktą nuosavybės teisių į žemę atkūrimo tikslu, kad pareiškėjų senelis J. L. iki 1940 m. liepos 22 d. buvo 4,55 ha ploto žemės sklypo, esančio (duomenys neskelbtini), ir 2,79 ha ploto žemės sklypo, esančio (duomenys neskelbtini), savininkas.

Pagal CPK 445 straipsnį teismas nustato juridinį reikšmę turinčius faktus tik tada, kai pareiškėjas negali kitokia tvarka gauti tuos faktus patvirtinančių reikiamų dokumentų arba kai negalima atkurti prarastų dokumentų. Vadovaujantis šia ir kitomis CPK XXVI skyriaus, reglamentuojančiomis juridinio fakto nustatymą, nuostatomis, kasacinio teismo praktikoje išskiriami kriterijai, kuriais remiantis sprendžiama, ar juridinis faktas konkrečiu atveju nustatinėtinas: 1) prašomas nustatyti faktas turi juridinę reikšmę; 2) pareiškėjas neturi dokumentų, patvirtinančių tą juridinę reikšmę turintį faktą; 3) pareiškėjas negali kitokia, t. y. ne teismo, tvarka gauti dokumentų, patvirtinančių atitinkamą juridinę reikšmę turintį faktą (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2008 m. rugsėjo 29 d. nutartis, priimta civilinėje byloje I. K. v. A. K. ir kt., bylos Nr. 3K-3-421/2008; 2009 m. vasario 3 d. nutartis, priimta civilinėje byloje A. B. v. Panevėžio apskrities viršininko administracija ir kt., bylos Nr. 3K-3-45/2009; 2010 m. spalio 5 d. nutartis, priimta civilinėje byloje A. Z. ir kt. v. Nacionalinė žemės tarnyba prie Žemės ūkio ministerijos ir kt., bylos Nr. 3K-3-390/2010; kt.). Pažymėtina, kad turi egzistuoti visos nurodytos aplinkybės, priešingu atveju pareiškimas dėl juridinę reikšmę turinčio fakto nustatymo nenagrinėtinas teisme (CPK 444, 445 straipsniai; Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus 2011 m. birželio 17 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-273/2011).

Pareiškėjas S. N. 1992 m. kovo 30 d. pateikė prašymą atkurti nuosavybės teises į senelio J. L. iki nacionalizacijos valdytą žemę (duomenys neskelbtini). Pareiškėja Z. G. pranešimu prisijungė prie S. N. prašymo. Apeliantė M. L. prašymą pateikė 1999 m. liepos 19 d. Visi pareiškėjai yra mirusiojo J. L. anūkai.

Pareiškėjai nurodė, kad 2014 m. balandžio 14 d. raštu Nr. 8SD-(14.8.94)722 buvo informuoti, jog vadovaujantis Nuosavybės teisių į išlikusį nekilnojamąjį turtą atkūrimo įstatymo nuostatomis, nuosavybės teisės gali būti atkuriamos tik asmenims, kurių nekilnojamasis turtas nacionalizacijos metu buvo nacionalizuotas.

Lietuvos Respublikos piliečių, kurių nekilnojamasis turtas buvo nacionalizuotas ar kitaip neteisėtai nusavintas, nuosavybės teisių atkūrimą reglamentavo 1991 m. birželio 18 d. Lietuvos Respublikos įstatymas „Dėl piliečių nuosavybės teisių į išlikusį nekilnojamąjį turtą atstatymo tvarkos ir sąlygų“ ir vėliau jį pakeitęs 1997 m. liepos 1 d. Lietuvos Respublikos piliečių nuosavybės teisių į išlikusį nekilnojamąjį turtą atkūrimo įstatymas. Minėti įstatymai pripažįsta, kad savininko nuosavybės teisė buvo pažeista, kai jam nuosavybės teise priklausęs turtas buvo pagal TSRS (LTSR) įstatymus nacionalizuotas ar kitaip nusavintas. Visa Lietuvos žemė buvo nacionalizuota Liaudies Seimo 1940 m. liepos 22 d. priimta deklaracija „Dėl visos Lietuvos žemės paskelbimo valstybės nuosavybe“.

Byloje nėra ginčo, kad pareiškėjų senelis J. L. mirė (duomenys neskelbtini), t. y. iki 1940 m. liepos 22 d. paskelbto visuotinio žemės nacionalizavimo, todėl sutiktina su pirmosios instancijos teismo išvada, kad jis nei faktiškai, nei juridiškai negalėjo valdyti žemės nuosavybės teise ir būti žemės savininku tuo momentu, kai buvo nacionalizuota jo iki mirties turėta žemė, t. y. po J. L. mirties ((duomenys neskelbtini)) jo turtas nebepriklausė mirusiam nuosavybės teise, o galimai atiteko įpėdiniams pagal testamentą ir pagal įstatymą, kuris nebuvo įtrauktas į testamentą.

Nustatyta, kad apeliantės senelio J. L. testamentas buvo teismo patvirtintas vykdymui. Byloje nėra duomenų, ar po J. L. mirties palikimu likęs turtas buvo pradėtas įpėdinių valdyti.

Apeliantė nurodo, kad Kauno apygardos teismas 2013 m. balandžio 29 d. sprendimu civilinėje byloje Nr. 2-788-480/2013 konstatavo faktines aplinkybes, jog po J. L. mirties jo trobesiuose liko gyventi sutuoktinė A. L. bei dukros O. N. ir O. L., kas leidžia daryti išvadą, kad trobesius kaip palikimą jos priėmė faktiniu valdymu. Bylą išnagrinėjęs pirmosios instancijos teismas turėjo aiškintis, ar turtas, dėl kurio prašoma nustatyti atitinkamą faktą, priklausė nuosavybės teise tam tikram asmeniui būtent tuo metu, kai buvo įvykdytas to turto nacionalizavimas. Apeliantės vertinimu, nagrinėjamu atveju paveldėjimo byla turėtų būti formuojama to asmens (J. L.), kurio vardu buvo registruotas turtas prasidėjus nacionalizacijos procesui.

Apeliacinės instancijos teismas nesutinka su šiais apeliantės argumentais. Apeliantės minėtoje civilinėje byloje Nr. 2-788-480/2013 teismas sprendime nustatė, kad nuosavybės teisių atkūrimo byloje nėra duomenų apie tai, kas buvo likusios 1,2725 ha testamentu nepaveldėtos J. L. žemės savininkas nacionalizacijos metu, tačiau po J. L. mirties jo trobesiuose liko gyventi sutuoktinė A. L. bei dukros O. N. ir O. L., kas teismui leido daryti išvadą, jog palikimą jos priėmė faktiniu valdymu. Tiek minėtoje civilinėje byloje, tiek skundžiamame sprendime yra konstatuota, kad žemės savininkas J. L. mirė (duomenys neskelbtini) ir žemės nacionalizavimo metu (1940 m. liepos 22 d.) nebuvo žemės savininku. Tai reiškia, kad po apeliantės senelio J. L. mirties jo nuosavybės teisė pasibaigė, t. y. jis, kaip žemės savininkas, nebeturėjo ir nebegalėjo įgyvendinti valdymo, naudojimo ir disponavimo teisių, o šiomis teisėmis naudotis galėjo jo įpėdiniai.

Administracinėje byloje Nr. I-1592-644/2015 Kauno apygardos administracinio teismo 2015 m. vasario 11 d. sprendimu atnaujintas pareiškėjams S. N., Z. G. ir M. L. terminas prašymui atkurti nuosavybės teises į J. L. įpėdinės A. L. turėtą žemę – 0,69 ha žemės (duomenys neskelbtini), ir 0,31 ha žemės, nepaliktos 1939 m. lapkričio 3 d. J. L. testamentu, esančios (duomenys neskelbtini), ir pilietybę, nuosavybės teises ir giminystės ryšį patvirtinantiems dokumentams paduoti. Taip pat atnaujintas pareiškėjams S. N., Z. G. ir M. L. terminas prašymui atkurti nuosavybės teises į J. L. įpėdinės O. N. turėtą žemę – 0,48 ha žemės, nepaliktos 1939 m. lapkričio 3 d. J. L. testamentu, esančios (duomenys neskelbtini), ir pilietybę, nuosavybės teises ir giminystės ryšį patvirtinantiems dokumentams paduoti. Taigi, šiuo teismo sprendimu pareiškėjai buvo informuoti apie nuosavybės teisių atkūrimo procesą, nustačius, kad jie klaidingai buvo įsitikinę, jog turi teisę atkurti nuosavybės teises į mirusio J. L. žemę ir būtent dėl to jiems buvo atnaujintas terminas prašymui atkurti nuosavybės teises į J. L. įpėdinių turėtą žemę. Teismas pripažino pagrįstais pareiškėjų teiginius, kad, jei jie būtų žinoję, jog negali pretenduoti į J. L. žemę, jie būtų įstatymo nustatytais terminais pateikę prašymus dėl nuosavybės teisių atkūrimo į tą pačią žemę, tačiau valdytą ne jų senelio J. L., o jo įpėdinių, t. y. senelės A. L. bei jų motinos O. N.. Apeliacinės instancijos teismo vertinimu, minėtoje administracinėje byloje nustatytos aplinkybės turi prejudicinę reikšmę šiai nagrinėjamai bylai ir iš naujo negali būti įrodinėjamos (CPK 182 straipsnio 2 punktas).

Apeliacinės instancijos teismas atkreipia dėmesį, kad pareiškėjai ne kartą keitė pareiškimuose suformuluotus reikalavimus, tačiau bylą prašė nagrinėti pagal paskutinį jų 2016 m. gruodžio 22 d. pateiktą patikslintą pareiškimą ir apsisprendė nebeprašyti teismo nustatyti juridinę reikšmę turintį faktą, kad po J. L. mirties jam priklausiusią žemę tam tikromis nurodytomis dalimis valdė jo įpėdiniai. Dėl to sutiktina su pirmosios instancijos teismo argumentais, kad pareiškėjai viso teismo proceso metu naudojosi teisine pagalba, be to, jie turi teisę laisvai disponuoti jiems priklausančiomis procesinėmis teisėmis ir gali laisvai apsispręsti, kaip jiems ginti savo teises ir teisėtus interesus (CPK 13 straipsnis). Todėl teismas negali nurodyti, kokį konkretų teisių gynimo būdą turi pasirinkti pareiškėjai.

Apeliacinės instancijos teismas atsižvelgęs į visas nustatytas aplinkybes, laiko pagrįsta pirmosios instancijos teismo išvadą, kad tik nustačius, jog testamentiniai ir/arba įstatyminiai įpėdiniai priėmė palikimą – J. L. priklausiusią žemę – ir nustačius, kad šie įpėdiniai paveldėjimo pagrindu valdė žemę iki jos nacionalizavimo momento, tik tuomet pareiškėjai gali pretenduoti atkurti nuosavybės teises į šį turtą ir tik tuo atveju, jeigu jie atitinka Lietuvos Respublikos piliečių nuosavybės teisių į išlikusį nekilnojamąjį turtą atkūrimo įstatymo reikalavimus. Kiek žemės priklausė mirusiajam J. L., nagrinėjamu atveju nėra aktualu, nes tokio fakto nustatymas, remiantis šios nutarties 12 punkto nuostatomis, nesukeltų pareiškėjams šioje byloje teisinių pasekmių.

Esant nustatytoms aplinkybėms, apeliacinės instancijos teismas konstatuoja, kad pirmosios instancijos teismas tinkamai įvertino byloje esančių įrodymų visumą, jų pakankamumą, sąsajumą, leistinumą, patikimumą ir įrodomąją reikšmę, nepažeisdamas įrodymų vertinimo taisyklių (CPK 177, 185 straipsniai) tinkamai taikė materialinės ir procesinės teisės normas, todėl skundžiamas Kauno apylinkės teismo 2017 m. balandžio 6 d. sprendimas paliekamas nepakeistas, o pareiškėjos M. L. apeliacinis skundas atmetamas kaip nepagrįstas (CPK 326 straipsnio 1 dalies 1 punktas).

Kauno apygardos teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjas, vadovaudamasis Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso 326 straipsnio 1 dalies 1 punktu,

Rezoliucinė dalis

nutaria:

Kauno apylinkės teismo 2017 m. balandžio 6 d. sprendimą palikti nepakeistą.

Ši Kauno apygardos teismo nutartis įsiteisėja nuo jos priėmimo dienos.

Teisėjas Gintautas Koriaginas