Regionų apygardos administracinio teismo sprendimas

Regionų administracinio teismo teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Jovitos Einikienės, Sauliaus Jakaičio ir Violetos Petkevičienės (kolegijos pirmininkė ir pranešėja),

uždarame teismo posėdyje žodinio proceso tvarka išnagrinėjo administracinę bylą pagal pareiškėjo S. K. skundą atsakovui Migracijos departamentui prie Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministerijos dėl sprendimo panaikinimo ir įpareigojimo atlikti veiksmus.

Aprašomoji dalis

Teismas nustatė:

Motyvuojamoji dalis

Teismas konstatuoja:

byloje ginčas kilo dėl Sprendimo, kuriuo pareiškėjui nesuteiktas prieglobstis (pabėgėlio statusas ir papildoma apsauga), nuspręsta išsiųsti pareiškėją iš Lietuvos Respublikos į Tadžikistano Respubliką, uždrausti pareiškėjui 5 metus nuo jo išsiuntimo iš Lietuvos Respublikos dienos atvykti į Lietuvos Respubliką bei įvesti į SIS perspėjimą dėl draudimo atvykti ir apsigyventi 5 metus nuo išsiuntimo iš Lietuvos Respublikos dienos, teisėtumo, pagrįstumo bei įpareigojimo Migracijos departamentą iš naujo išnagrinėti pareiškėjo prašymą suteikti prieglobstį Lietuvos Respublikoje.

Nagrinėjant bylą nustatyta, kad pareiškėjas, gimęs (duomenys neskelbtini), yra Tadžikistano pilietis, kuris 2021 m. rugsėjo 27 d. pateikė prašymą Lietuvos Respublikos generaliniame konsule išduoti D tipo nacionalinę vizą. Prašymas pateiktas Tadžikistane, Almaty mieste, t. y. prieš pareiškėjui atvykus į Lietuvos Respubliką. 2021 m. spalio 12 d. buvo priimtas sprendimas išduoti D tipo nacionalinę vizą, nes pareiškėjas buvo kviečiamas dirbti į uždarąją akcinę bendrovę (toliau – UAB) „TERMO trans“ tarptautinių krovinių vežimo transporto priemonės vairuotoju.

Pareiškėjas 2021 m. lapkričio 11 d. iš Tadžikistano autotransporto priemone per (duomenys neskelbtini) pasienio punktą atvyko į Uzbekistaną; 2021 m. lapkričio 12 d. iš Uzbekistano Taškento oro uosto lėktuvu atvyko į Latvijos Rygos oro uostą ir tą pačią dieną autobusu atvyko į Lietuvos Respubliką. Taigi pareiškėjas nei Uzbekistane, nei Latvijoje dėl prieglobsčio nesikreipė.

Pareiškėjas 2022 m. vasario 17 d. pateikė prašymą išduoti leidimą gyventi Lietuvos Respublikoje darbo pagrindu. Pareiškėjo darbdavys UAB „TERMO trans“ pageidavo pareiškėją įdarbinti tarptautinio krovinių vežimo transporto priemonės vairuotoju.

Pareiškėjui 2022 m. birželio 14 d. išduotas leidimas laikinai gyventi Lietuvos Respublikoje Įstatymo 40 straipsnio 1 dalies 4 punkto pagrindu, nes asmens profesija buvo įtraukta į Profesijų, kurių darbuotojų trūksta Lietuvos Respublikoje, sąrašą pagal ekonominės veiklos rūšis.

Migracijos departamento 2023 m. birželio 22 d. sprendimu Nr. 23S95166 panaikintas pareiškėjui išduotas leidimas laikinai gyventi Nr. 760140115, galiojęs iki 2024 m. birželio 20 d. Šis sprendimas priimtas vadovaujantis Policijos departamento 2023 m. gegužės 30 d. gauta išvada Nr. 5-S-12363, kurioje nurodoma, kad pareiškėjo gyvenimas Lietuvos Respublikoje kelia grėsmę viešajai tvarkai ar visuomenei, nes jis Vilniaus apygardos teismo 2023 m. kovo 22 d. nuosprendžiu buvo nuteistas pagal BK 292 straipsnio 2 dalį 6 mėn. laisvės atėmimo bausme. Byloje buvo nustatyta, kad pareiškėjas dėl savanaudiškų paskatų – už sutartą piniginį atlygį, įsisodino į savo vairuojamą automobilį ir gabeno Lietuvos Respublikos teritorijoje keturis neteisėtai Lietuvos Respublikos valstybės sieną perėjusių Tadžikistano piliečius. Pareiškėjo įvykdyta nusikalstama veika pagal BK 11 straipsnio 5 dalį kvalifikuojama kaip sunkus nusikaltimas, o vadovaujantis BK 97 straipsnio 3 dalies 3 punkto b) papunkčiu pareiškėjas bus laikomas turinčiu teistumą bausmės atlikimo laikotarpiu ir 5 metus atlikus bausmę, t. y. iki 2028 m. kovo 21 d.

VSAT 2023 m. spalio 17 d. sprendimu Nr. 23S185946 nusprendė išsiųsti pareiškėją iš Lietuvos Respublikos į Tadžikistaną, išsiuntimo organizavimą pavedant URC tyrimų skyriui.

Pareiškėjas 2023 m. spalio 20 d. pateikė užpildytą nustatytos formos prašymą suteikti prieglobstį Nr. 2310-AS-0032 (toliau – Prašymas), kuriame, be kita ko, nurodė esantis tadžikų tautybės, musulmonas, vedęs, gimtoji kalba – tadžikų, taip pat moka rusų ir supranta albanų kalbas. Paskutinės gyvenamosios vietos Tadžikistane adresas (duomenys neskelbtini); turi specialųjį vidurinį motoristo/autošaltkalvio išsilavinimą, partijai nepriklauso. Nurodė prašantis prieglobsčio Lietuvos Respublikoje dėl jo kilmės valstybėje jam gręsiančio pavojus. Prašyme nurodė, kad, jam būnant Tadžikistane, jį norėjo paimti į kariuomenę, tačiau pareiškėjas atsisakė. Tadžikistano kariuomenėje visi iškart siunčiami į karą, todėl netrukus slaptai išvyko į Uzbekistaną ir gavo Lietuvos vizą. Nurodė, kad Tadžikistane šaukimas tarnauti galioja iki 27 m., o pareiškėjui jau yra (duomenys neskelbtini), bet pažįstamas pareiškėjui paaiškino, kad, grįžus į Tadžikistaną, pareigūnai jį gali pasitikti oro uoste, užvesti bylą, kaip tėvynės išdavikui ir neaišku, kas pareiškėjo lauktų. Nurodė, kad jį 2 kartus buvo nuvedę į karinį komisariatą, kankino, bandė priversti eiti kariauti, nuo kankinimų likę randai ant galvos, kūno, kuriuos gali parodyti. Prašyme papildomai nurodė, kad jo pasas buvo rastas, todėl prašo nelaikyti jo čia, nes neketina išvykti. Prieš du mėnesius gavo sprendimą dėl deportacijos, bet teigė niekur nebėgantis, bendradarbiavo su pareigūnais, nori čia likti, nes turi savo interesų ir planų, nedidelį mažą verslą su draugais Lietuvoje, tačiau kadangi pareiškėjo dokumentai šiuo metu netinkami, negali verslo įregistruoti savo vardu.

Administracinių teismų praktikoje laikomasi nuostatos, kad Įstatymo 86 ir 87 straipsniuose įtvirtintose teisės normose nustatyta visiškai pagrįstos baimės buvimo sąlyga, viena vertus, turi būti objektyvaus pobūdžio, t. y. ji turi egzistuoti realiai, o ne būti vien tik prašančiojo prieglobsčio asmens suvokimas, įsitikinimas ir pan. Kita vertus, vartojama sąvoka baimė yra dvasinė būsena ir subjektyvi būklė, todėl minėta visiškai pagrįstos baimės sąlyga apima ir subjektyvius, ir objektyvius veiksnius, į kuriuos turi būti atsižvelgta, nustatant, ar baimė iš tikrųjų yra visiškai pagrįsta (žr., pvz., LVAT 2010 m. rugsėjo 16 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A822-334/2010; 2012 m. sausio 12 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A858-10/2012). Pažymėtina, jog galimas persekiojimas dėl kurios nors iš Įstatymo 86 ir 87 straipsniuose nurodytų priežasčių turi būti pagrįstas konkrečių faktinių duomenų visuma, o ne bendro pobūdžio teiginiais apie galimo persekiojimo baimę. Be to, persekiojimas turi būti individualaus pobūdžio (žr., pvz., LVAT 2015 m. birželio 9 d. nutartį administracinėje byloje Nr. eA-1987-756/2015; 2017 m. vasario 14 d. nutartį administracinėje byloje Nr. eA-2557-624/2017).

Pagal EŽTT praktiką prieglobsčio bylose, siekiant išsiaiškinti, ar prieglobsčio prašančio asmens prašymas yra pagrįstas, turi būti nustatyta, kad įvykus tokio asmens deportacijai kyla reali rizika, kad asmuo patirs elgesį, kuris prieštarauja Žmogaus teisių ir pagrindinių laisvių apsaugos konvencijos 3 straipsnyje įtvirtintam kankinimo draudimui. Tokia rizika turi būti nustatyta remiantis pakankamais įrodymais, atsižvelgiant į konkrečią individualią situaciją (žr., pvz., EŽTT 2008 m. rugpjūčio 6 d. sprendimą byloje NA prieš Jungtinę Karalystę, pareiškimo Nr. 25904/07). EŽTT 1997 m. balandžio 29 d. sprendime byloje H.L.R. prieš Prancūziją, pareiškimo Nr. 24573/94, pažymėjo, kad bendra smurto situacija šalyje nereiškia, kad asmens deportavimo atveju jam kyla reali grėsmė ir Žmogaus teisių ir pagrindinių laisvių apsaugos konvencijos 3 straipsnio pažeidimas.

Nagrinėjamu atveju nėra ginčo, kad pareiškėjas turi Tadžikistano pilietybę, taigi jo kilmės valstybė yra Tadžikistanas.

Teismas, įvertinęs pareiškėjo pasakojimą, apklausos metu bei Migracijos departamento surinktą informaciją, sutinka su atsakovo išvada, kad pareiškėjas neatitinka Įstatymo 86 straipsnio 1 dalies sąlygų pabėgėlio statusui gauti ir papildomos apsaugos suteikimo kriterijų pagal Įstatymo 87 straipsnio nuostatas.

Pažymėtina, kad šiuo atveju Migracijos departamentas surinko pakankamai duomenų apie pareiškėjo kilmės valstybę, taip pat vertino pareiškėjo padėtį kilmės valstybėje bei įvertino pareiškėjo pasakojime nurodytas aplinkybes. Kiekvienas prieglobsčio prašymas individualus ir dėl jo nagrinėjimui būtinų rinkti duomenų apimties ir pobūdžio spręstina kiekvienu atveju individualiai.

Įstatymo 83 straipsnio 2 dalyje nurodyta, kad kai nagrinėjant prieglobsčio prašytojo prašymą suteikti prieglobstį nustatoma, kad su jo statuso nustatymu susiję duomenys, nepaisant prieglobsčio prašytojo nuoširdžių pastangų, negali būti patvirtinti rašytiniais įrodymais, šie duomenys vertinami prieglobsčio prašytojo naudai ir prašymas suteikti prieglobstį laikomas pagrįstu, jeigu kiek įmanoma anksčiau pateiktas prašymas suteikti prieglobstį, nebent prieglobsčio prašytojas gali nurodyti tinkamą priežastį, dėl ko to nepadarė, pateikta visa prieglobsčio prašytojo turima informacija ir tinkamai paaiškinta, kodėl nepateikta kita svarbi informacija, prieglobsčio prašytojo paaiškinimai yra neprieštaringi bei nuoseklūs ir neprieštarauja turimai specifinei ir bendrai informacijai, susijusiai su prieglobsčio prašytojo atveju. Atitinkamai šio straipsnio 5 dalyje teigiama, kad šio straipsnio 2 dalis netaikoma ir duomenys, kurie negali būti patvirtinti rašytiniais įrodymais, atmetami, jeigu prieglobsčio prašytojo prašymo nagrinėjimo metu prieglobsčio prašytojas klaidina tyrimą, savo veiksmais ar neveikimu jį vilkina, bando sukčiauti arba nustatomi prieštaravimai tarp prieglobsčio prašytojo nurodytų faktų, turinčių esminę įtaką prieglobsčiui suteikti.

Pažymėtina, kad pareiškėjo pasakojimas apklausos metu yra nenuoseklus ir dviprasmiškas. Pirma, pareiškėjas teigia, kad pirmą kartą gavo šaukimą į karinę tarnybą 2014 arba 2015 m., tačiau toje pačioje apklausoje pasakė, kad pirmą kartą buvo patikrinime dėl karinės tarnybos, kai buvo dar „mokinys mokykloje“, t. y. 2010 ar 2011 m. Taigi galima sutikti su Migracijos departamento teiginiu, kad pareiškėjas teikė nenuoseklius duomenis dėl metų. Antra, pareiškėjas apklausos metu nurodė, kad po to, kai jis atsisakė tarnauti kariuomenėje, karinio biuro darbuotojai jį primušė ir sulaužė nosį. Pabrėžtina, kad pareiškėjas paaiškino Prašyme, kad po šio įvykio „netrukus slaptai išvyko į Uzbekistaną ir, gavęs vizą, į Lietuvą“. Tačiau apklausos metu pareiškėjas nurodė, kad po grįžimo iš Rusijos Federacijos 2019 m. jis kariniame padalinyje Tadžikistane lankėsi „gal net daugiau nei 5 ar 6 kartus“ bandydamas „2 kitus metus kažkaip surinkti dokumentus [apie sveikatos būklę], ir įrodyti, kad tai yra sužeidimas“ iki savo atvykimo į Lietuvos Respubliką, t. y. iki 2021 m. lapkričio 12 d. Tai paneigia pareiškėjo teiginį, kad jis „netrukus“ po jo nurodyto incidento atvyko į Lietuvos Respubliką. Priešingai, byloje nustatyta, kad pareiškėjas 2021 m. lapkričio 12 d. atvyko į Lietuvos Respubliką ne prašyti prieglobsčio, o darbo tikslais: pareiškėjas buvo kviečiamas dirbti į UAB „TERMO trans“ tarptautinių krovinių vežimo transporto priemonės vairuotoju. Be to, pareiškėjas pakeitė parodymus, t. y. iš pradžių nurodė, kad atvyko į Lietuvos Respubliką „netrukus“, o po to teigė, kad dar 2 m. Tadžikistane lankėsi kariniame biure. Taigi galima sutikti ir su šiuo Migracijos departamento argumentu, kad pareiškėjo veikla nuo pat išvykimo iš Tadžikistano nebuvo nukreipta vieninteliam ar pagrindiniam tikslui – prašytis prieglobsčio. Trečia, pareiškėjo pasakojimo nenuoseklumą patvirtina ir tai, kaip teisingai pastebėjo Migracijos departamentas, kad iš pradžių pareiškėjas nurodė, kad lankėsi daug kartų kariniame biure, t. y. „gal net daugiau nei 5 ar 6 kartus“, o po to pareiškėjas keisdamas parodymus teigia, jog kvietimo sezonų į karinę tarnybą metu išsinuomodavo butą/apartamentą kažkur toli nuo namų, sėdėdavo ten laukdamas, kol kvietimo sezonas į karinę tarnybą pasibaigs. Ketvirta, pareiškėjo apklausos nenuoseklumą ir dviprasmiškumą patvirtina ir tai, kad iš pradžių apklausoje pareiškėjas teigė, kad po incidento Tadžikistane su policijos atstovu, kuris nuėmė nuo jo sutuoktinės galvos apdangalą, policija iš karto „atidarė prieš jį kriminalinę bylą". Po šio pasakojimo Migracijos departamento darbuotojas uždavė pareiškėjui patikslinamąjį klausimą, kodėl pareiškėjas teikdamas prieglobsčio prašymą nenurodė šios priežasties. Pareiškėjas atsakė, kad Tadžikistano nacionalinis teisės aktas (teisės akto pavadinimo pareiškėjas nesugebėjo nurodyti), kuris draudžia moterims nešioti religinius galvos apdangalus, dar „nebuvo priimtas ir pareiškėją už tai negalėjo nubausti“ ir kad pareiškėjo persekiojimas prasidėjo nuo incidento, kai jo sutuoktinė nuvedė vaikus į darželį, o darželio darbuotojai nenorėjo sutuoktinei leisti įeiti į darželį, kadangi ji nešiojo religinius rūbus. Loginis nenuoseklumas pasireiškia tame, kad iš pradžių pareiškėjas nurodė, kad jo baudžiamoji byla Tadžikistane buvo pradėta po incidento su policijos atstovu turguje, tačiau vėliau toje pačioje apklausoje pareiškėjas pradėjo teigti, kad „persekiojimas“ prasidėjo po įvykio, kai pareiškėjo sutuoktinei buvo uždrausta įeiti į vaikų darželį. Taigi Migracijos departamentas pagrįstai nusprendė, kad pareiškėjas tyrimo metu teikė duomenis, kurie buvo nenuoseklūs, tarpusavyje nesuderinami ir klaidingi. Iš to išplaukia, kad pareiškėjui yra netaikoma abejonės privilegija ir pareiškėjas privalėjo pateikti Migracijos departamentui rašytinius įrodymus, patvirtinančius jo teiginius. Dėl šios priežasties pareiškėjo argumentas, kad Migracijos departamentas dėl formalių priežasčių pareiškėjo atžvilgiu netaikė abejonės privilegijos, turi būti atmestas, ypač atsižvelgiant į tai, kad pareiškėjas skunde nepaaiškinta, kuo pasireiškia formalumas.

Pastebėtina, kad nė vienas pareiškėjo aprašytas įvykis negali būti patvirtintas rašytiniais įrodymais. Priešingai, byloje nustatyta, kad pareiškėjas kartu su prašymu išduoti leidimą laikinai gyventi Lietuvos Respublikoje darbo pagrindu, taip pat pateikė ir duomenis apie teistumą – Tadžikistano Respublikos vidaus reikalų ministerijos vyriausiojo informacijos ir analitikos centro Pažymą. Pažymoje nurodoma, kad Tadžikistano Respublikos vidaus reikalų ministerijos vyriausiasis informacijos ir analitikos centras neturi duomenų apie pareiškėjo teistumą (įskaitant buvusį teistumą). Taip pat neturi duomenų apie baudžiamąjį persekiojimą ar baudžiamojo persekiojimo nutraukimą. Pažymos autentiškumas yra patvirtintas apostile, kuri atspauduota ir pasirašyta 2022 m. sausio 12 d. Tadžikistano užsienio reikalų ministerijos atstovės S. B. Atitinkamai, Migracijos departamentui tyrimo metu nenustačius akivaizdžių klastojimo požymių bei esant dokumento autentiškumą patvirtinančiai apostilei, Pažyma laikytina autentiška, dokumentui suteikiama įrodomoji galia. Atsižvelgus į tai, galima sutikti su Migracijos departamentu, kad aplinkybės, nurodytos Pažymoje, laikytinos nustatytomis faktinėmis aplinkybėmis. Be to, Migracijos departamentas tyrimo metu patikrino Tadžikistano vidaus reikalų ministerijos oficialųjį tinklapį, kur yra patalpintas paieškomų asmenų sąrašas, tačiau pareiškėjas tyrimo metu nebuvo aptiktas šiame sąraše. Atkreiptinas dėmesys, kad baudžiamųjų procesų pareiškėjo atžvilgiu Tadžikistane nebuvimas patvirtina ne tik Pažymos egzistavimas, bet ir Tadžikistano vidaus reikalų ministerijos oficialiame tinklapyje patalpintas paieškomų asmenų sąrašas bei pareiškėjo pasakojimas, kuris apklausos metu nėra nuoseklus, o tai leidžia suabejoti pareiškėjo teiginių tikrumu. Taigi pareiškėjo argumentas, jog negalima remtis tik Tadžikistano valstybės, kurios persekiojimo ir bijo konkretus asmuo, duomenimis priimant Sprendimą, turi būti atmestas, todėl kad Migracijos departamento Sprendimas buvo priimtas ne tik remiantis Pažyma.

Pagal Įstatymo 83 straipsnio 5 dalį Įstatymo 83 straipsnio 2 dalyje nurodyta abejonės privilegija netaikoma ir duomenys, kurie negali būti patvirtinti rašytiniais įrodymais, atmetami, jeigu prieglobsčio prašytojo prašymo nagrinėjimo metu prieglobsčio prašytojas klaidina tyrimą, savo veiksmais ar neveikimu jį vilkina, bando sukčiauti arba nustatomi prieštaravimai tarp prieglobsčio prašytojo nurodytų faktų, turinčių esminę įtaką prieglobsčiui suteikti.

Nagrinėjamuoju atveju pareiškėjas akivaizdžiai klaidino tyrimą (apie 2020 m. pradėtą ikiteisminį tyrimą), duodamas prieštaringus ir nenuoseklius paaiškinimus, todėl Sprendimu pagrįstai jam nebuvo taikyta abejonės privilegija ir atmesti duomenys, kuriems patvirtinti nepateikti rašytiniai įrodymai, susiję su jam pradėtu ikiteisminiu tyrimu bei vengimu atlikti karo tarnybą.

Atsižvelgtina ir į tai, kad pareiškėjas prašymą suteikti prieglobstį pateikė tik 2023 m. spalio 18 d., t. y. praėjus beveik dvejiems metams nuo atvykimo į Lietuvos Respubliką. Pažymėtina ir tai, kad prašymo suteikti prieglobstį pateikimo dieną, t. y. 2023 m. spalio 18 d., pareiškėja buvo supažindintas su VSAT priimtu sprendimu Nr. 23S185946 išsiųsti pareiškėją iš Lietuvos Respublikos į Tadžikistano Respubliką. Todėl pagrįsta laikytina Migracijos departamento išvada, kad pareiškėjas prieglobsčio prašymą pateikė siekdamas išvengti deportacijos į Tadžikistano Respubliką.

Pareiškėjas iš anksto planavo išvykti iš Tadžikistano Respublikos į Lietuvos Respubliką, nes planuojamas iš anksto, nes 2021 m. rugsėjo 27 d. pateikė prašymą gauti D tipo vizą, kurią gavo 2021 m. spalio 12 d. Šios aplinkybės suteikia pagrindą išvadai, kad pareiškėjas iš Tadžikistano išvyko ne staiga ir impulsyviai dėl 2021 m. lapkričio 1-5 d. sulauktų grasinimų.

Apibendrinant tai, kas išdėstyta, konstatuotina, kad pareiškėjas, išvykdamas iš kilmės valstybės, nesiekė prašytis prieglobsčio – jo neprašė nei Uzbekistane, nei Latvijoje, atvykęs į Lietuvos Respubliką, gyveno ir dirbo darbo pagrindu, kol jo leidimas buvo panaikintas dėl asmens keliamos grėsmės viešai tvarkai ir visuomenei.

Atsižvelgiant į tai, kas išdėstyta, konstatuotina, jog Migracijos departamentas pagrįstai Sprendime padarė išvadą, jog neegzistuoja prielaida, kad pareiškėjui grįžus į kilmės valstybė, jam

kiltų reali individualaus persekiojimo rizika. Pareiškėjo baimė patirti persekiojimą nelaikytina visiškai pagrįsta, todėl pareiškėjas neatitinka Įstatymo 86 straipsnio 1 dalies reikalavimu ir jam pagrįstai nesuteiktas pabėgėlio statusas Lietuvos Respublikoje.

Pareiškėjas be aplinkybių, kurios buvo nagrinėjamos sprendžiant dėl pabėgėlio statuso suteikimo, nenurodė kitų kilmės valstybėje kylančių grėsmių, todėl Migracijos departamentas tas pačias aplinkybes vertino ir spręsdamas dėl papildomos apsaugos pareiškėjui suteikimo ir nenustatė realios ir individualios grėsmės pareiškėjui tikimybės, kad pareiškėjui kilmės valstybėje grėstų kankinimai arba mirties bausmė, todėl pagrįstai konstatavo, kad pareiškėjas neatitinka Įstatymo 87 straipsnio 1 dalies 1-2 punktuose įtvirtintų papildomos apsaugos suteikimo kriterijų.

Pagal Ženevos Tarptautinės humanitarinės teisės ir žmogaus teisių akademijos The Rule of Law in Armed Conflicts projektą tarp Tadžikistano Respublikos ir Kirgizijos Respublikos vyko keli tarptautiniai ginkluoti konfliktai, pasireiškę ginkluotais susirėmimais pasienio zonoje. Konfliktas prasidėjo 2021 m. balandžio 28 d., paskutinį kartą ginkluoti susirėmimai fiksuoti 2022 m. rugsėjo 14-18 dienomis, o 2022 m. rugsėjo 17 d. pasirašytas paliaubų susitarimas tarp Tadžikistano ir Kirgizijos ir nuo 2022 m. rugsėjo 18 d. nėra fiksuojama ginkluotų susirėmimų tarp konflikto šalių. Atsižvelgiant į tai, kad Tadžikistano Respublikoje šiuo menu nevyksta ginkluotas konfliktas, todėl Sprendimu pagrįstai konstatuota, kad pareiškėjas neatitinka Įstatymo 87 straipsnio 1 dalies 3 punkte įtvirtinto reikalavimo.

Apibendrinus tai, kas išdėstyta, konstatuotina, kad pareiškėjui Sprendimu pagrįstai nesuteikta papildoma apsauga.

Skundžiamu Sprendimu nesuteikus pareiškėjui prieglobsčio (pabėgėlio statuso ir papildomos apsaugos), nuspręsta išsiųsti pareiškėją iš Lietuvos Respublikos į Tadžikistano Respubliką, uždrausti 5 metus nuo išsiuntimo iš Lietuvos Respublikos dienos atvykti į Lietuvos Respubliką bei įvesti į SIS perspėjimą apie draudimą atvykti ir apsigyventi 5 metus nuo išsiuntimo iš Lietuvos Respublikos dienos.

Įstatymo 126 straipsnio 1 dalies 1 punkte nustatyta, kad užsienietis išsiunčiamas iš Lietuvos Respublikos, jeigu jis per nustatytą terminą neįvykdė įpareigojimo išvykti iš Lietuvos Respublikos, savanoriškai neišvyko iš Lietuvos Respublikos per sprendime grąžinti jį į užsienio valstybę nustatytą terminą ar šio Įstatymo 127 straipsnio 32 dalyje nurodytu pagrindu pratęstą terminą arba jeigu jam nebuvo suteiktas terminas savanoriškai išvykti, nes yra pagrindas manyti, kad užsienietis gali pasislėpti. Taikant ir aiškinant atitinkamas įstatymo nuostatas turi būti atsižvelgiama ir į ES teisės, kuria remiantis priimami nacionaliniai teisės aktai, turinį. Įstatyme, be kita ko, nurodoma, kad jis priimtas ir įgyvendinant 2008 m. gruodžio 16 d. Europos Parlamento ir Tarybos direktyvą 2008/115/EB dėl bendrų nelegaliai esančių trečiųjų šalių piliečių grąžinimo standartų ir tvarkos valstybėse narėse, pagal kurios 7 straipsnio 4 dalį esant pasislėpimo pavojui arba jei prašymas dėl teisėto buvimo buvo atmestas kaip akivaizdžiai nepagrįstas ar melagingas, arba jei suinteresuotas asmuo kelia pavojų viešajai tvarkai, visuomenės saugumui ar nacionaliniam saugumui, valstybės narės gali nesuteikti laikotarpio savanoriškai išvykti arba gali suteikti trumpesnį nei septynių dienų laikotarpį.

Pareiškėjo prašymas pagrįstai dėl anksčiau aptartų argumentų atmestas kaip akivaizdžiai nepagrįstas. Iš teismų informacinėje sistemoje Liteko esančių duomenų matyti, kad Vilniaus apygardos teismo 2023 m. kovo 22 d. nuosprendžiu baudžiamojoje byloje Nr. 1-155-935/2023 pareiškėjas pripažintas kaltu BK 292 straipsnio 2 dalyje numatytą nusikaltimą (neteisėtas žmonių gabenimas per valstybės sieną dėl savanaudiškų paskatų, arba jeigu tai sukėlė pavojų asmens gyvybei) už sunkų nusikaltimą - dėl savanaudiškų paskatų, už sutartą atlygį, įsisodino į savo vairuojamą automobilį ir gabeno Lietuvos Respublikos teritorijoje keturis neteisėtai Lietuvos Respublikos valstybės sieną perėjusius Tadžikistano Respublikos piliečius. Policijos departamento 2024 m. gegužės 9 d. rašte Nr. 5-S-16262 nurodoma, kad pareiškėjas turi teistumą iki 2028 m. kovo 21 d. ir už padarytą nusikalstamą veiką laikomas keliančiu grėsmę viešajai tvarkai ir visuomenei.

Migracijos departamento 2023 m. birželio 22 d. sprendimu Nr. 23S95166 panaikintas pareiškėjo leidimas laikinai gyventi Nr. 760140115, galiojęs iki 2024 m. birželio 20 d. dėl to, kad pareiškėjo gyvenimas Lietuvos Respublikoje kelia grėsmę viešajai tvarkai. Taigi laikytina, kad pareiškėjo socialiniai ekonominiai ryšiai nuo 2023 m. birželio 22 d. yra nutrūkę.

Atsižvelgiant į tai, konstatuotina, kad Migracijos departamentas pagrįstai pritaikė Direktyvos 2008/115/EB 7 straipsnio 4 dalyje įtvirtintą išimtį, nesuteikė laikotarpio pareiškėjui išvykti savanoriškai ir pagrįstai nusprendė išsiųsti pareiškėją iš Lietuvos Respublikos.

Sprendime taip pat nuspręsta uždrausti pareiškėjui 5 metus nuo išsiuntimo iš Lietuvos Respublikos dienos atvykti į Lietuvos Respubliką. Įstatymo 133 straipsnio 2 dalyje įtvirtinta, kad užsieniečiui, kuris buvo išsiųstas iš Lietuvos Respublikos, uždraudžiama atvykti į Lietuvos Respubliką ne ilgesniam kaip 5 metų laikotarpiui. Taigi, Įstatyme imperatyviai nurodyta, kad, priėmus sprendimą užsienietį išsiųsti, turi būti uždraudžiama atvykti į Lietuvos Respubliką ir nustatomas draudimo atvykti laikotarpis.

Migracijos departamento direktoriaus 2014 m. balandžio 14 d. įsakymu Nr. 3K-33 patvirtintos Kriterijų, kuriais vadovaujamasi nustatant ar sutrumpinant draudimo užsieniečiui atvykti į Lietuvos Respubliką, nacionalinio sąrašo, vertinimo tvarkos (toliau – Kriterijų tvarka) 5 punkte įtvirtinta, kad tais atvejais, kai įvertinus visus turimus dokumentus, duomenis ir aplinkybių visumą nustatoma, kad užsienietis neatitinka Tvarkoje nurodytų kriterijų, sprendimai dėl draudimo atvykti gali būti nepriimami arba juose gali būti nustatomi draudimo atvykti laikotarpiai, proporcingi užsieniečio padarytam teisės pažeidimui. Kai užsienietis atitinka Tvarkoje nurodytus kriterijus, kitokie nei Tvarkoje nustatyti draudimo laikotarpiai jam gali būti nustatomi, jeigu, įvertinus visus turimus dokumentus, duomenis ir atsižvelgus į Tvarkoje nurodytas aplinkybes, tai būtų protinga ir proporcinga. Pagal Kriterijų tvarkos 44.3.1 papunktį, išnagrinėjus prieglobsčio prašymą iš esmės skubos tvarka nustatomas 2 metų draudimo atvykti laikotarpis.

Migracijos departamentas Sprendime vadovavosi Kriterijų tvarkos 5 punktu ir maksimalų draudimo atvykti terminą motyvavo neteisėtos migracijos grėsme, kurią kelia pareiškėjas, t. y. kad jis tyčia neteisėtai kirto Lietuvos Respublikos sieną, turėjo tikslą per Lietuvos teritoriją neteisėtai vykti į kitą Europos Sąjungos šalį, taip pat kad jis neturi socialinių, ekonominių ryšių su Lietuvos Respublika ir (arba) šeiminių ryšių su Lietuvos Respublikoje gyvenančiais asmenimis.

Pagal Kriterijų tvarkos 38.2 papunktį, šeiminių ryšių su Lietuvos Respublikoje gyvenančiais asmenimis neturinčiam užsieniečiui, kuris gali kelti grėsmę valstybės saugumui ar viešajai tvarkai, nustatomas 5 metų draudimo atvykti laikotarpis, jei užsienietis gali kelti grėsmę viešajai tvarkai, nes buvo nuteistas už sunkų ar labai sunkų nusikaltimą.

Kaip jau yra nustatyta, pareiškėjas nuteistas už sunkaus nusikaltimo padarymą, kelia grėsmę viešajai tvarka, dėl ko buvo panaikintas jam išduotas leidimas laikinai gyventi, todėl Migracijos departamentas pagrįstai Sprendimu uždraudė pareiškėjui atvykti 5 metus nuo išsiuntimo iš Lietuvos Respublikos dienos.

Pagal Lietuvos Respublikos Vyriausybės 2005 m. balandžio 20 d. nutarimu Nr. 436 patvirtintų Užsieniečių, kuriems draudžiama atvykti į Lietuvos Respubliką, nacionalinio sąrašo sudarymo ir tvarkymo taisyklių 12 punktą, jeigu Migracijos departamentas arba VSAT priima sprendimą išsiųsti užsienietį iš Lietuvos Respublikos, sprendimą uždrausti užsieniečiui atvykti į Lietuvos Respubliką priima kartu su sprendimu išsiųsti užsienietį iš Lietuvos Respublikos, jeigu nėra įstatymo 133 straipsnio 10 dalyje nurodytų priežasčių, dėl kurių informacija užsieniečiui neteikiama. Sąrašo taisyklių 15 punkte nustatyta, kad duomenys iš sąrašo teikiami C.SIS, jeigu sprendimas uždrausti užsieniečiui atvykti į Lietuvos Respubliką, kurio pagrindu duomenys įrašyti į sąrašą, atitinka 2006 m. gruodžio 20 d. Europos Parlamento ir Tarybos reglamento (EB) Nr. 1987/2006 dėl antrosios kartos Šengeno informacinės sistemos (SIS II) sukūrimo, veikimo ir naudojimo (OL 2006 L 381, p. 4) su paskutiniais pakeitimais, padarytais 2018 m. lapkričio 28 d. Europos Parlamento ir Tarybos reglamentu (ES) 2018/1861 (OL 2018 L 314, p. 14), (toliau – SIS II reglamentas) 24 ir 25 straipsniuose nustatytus pagrindus. Sprendimą įtraukti į C.SIS įspėjimą dėl užsieniečio neįsileidimo pagal SIS II reglamento 24 arba 25 straipsnį Migracijos departamentas arba VSAT priima kartu su sprendimu uždrausti užsieniečiui atvykti į Lietuvos Respubliką. Duomenys iš sąrašo teikiami C.SIS, jeigu sprendimas uždrausti užsieniečiui atvykti į Lietuvos Respubliką, kurio pagrindu duomenys įrašyti į sąrašą, atitinka SIS II reglamento 24 ir 25 straipsniuose nustatytus pagrindus. Pagal SIS II reglamento 24 straipsnio 1 dalį, duomenys apie trečiųjų šalių piliečius, kurių atžvilgiu buvo pateiktas perspėjimas dėl draudimo atvykti arba apsigyventi tikslais, įvedami remiantis nacionaliniu perspėjimu, kurio pagrindas – kompetentingų administracinių institucijų arba teismų sprendimas pagal nacionalines proceso teisės normas, priimtas individualaus įvertinimo pagrindu. Taigi, nagrinėjamuoju atveju Migracijos departamentas pagrįstai priėmė sprendimą įvesti į antrosios kartos Šengeno informacinę sistemą perspėjimą dėl draudimo atvykti ir apsigyventi pareiškėjui 5 metus nuo jo išsiuntimo iš Lietuvos Respublikos dienos.

Esant šioms aplinkybėms, konstatuotina, kad atsakovas detaliai ir išsamiai išnagrinėjo pareiškėjo bylos medžiagą, įvertino visus surinktus duomenis, tinkamai pritaikė teisės normas, todėl skundžiamas Sprendimas laikytinas teisėtu ir pagrįstu ir nėra pagrindo jį naikinti nei pareiškėjo nurodytais, nei kitais argumentais. Nepatenkinus pagrindinio skundo reikalavimo, nėra pagrindo patenkinti išvestinį pareiškėjo reikalavimą, t. y. įpareigoti atsakovą pareiškėjo prašymą išnagrinėti iš naujo, todėl pareiškėjo skundas atmestinas kaip nepagrįstas (Administracinių bylų teisenos įstatymo 88 straipsnio 1 punktas).

Rezoliucinė dalis

Vadovaudamasis Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo 84 straipsniu, 86–87 straipsniais ir 88 straipsnio 1 punktu, Lietuvos Respublikos įstatymo „Dėl užsieniečių teisinės padėties“ 140 straipsnio 3 dalies 1 punktu, 4 dalimi, teismas

nusprendžia:

pareiškėjo S. K. skundą atmesti kaip nepagrįstą.

Sprendimas per keturiolika dienų nuo paskelbimo apeliacine tvarka gali būti skundžiamas Lietuvos vyriausiajam administraciniam teismui, apeliacinį skundą paduodant per Regionų administracinį teismą.