Kauno apygardos teismo nutartis

Kauno apygardos teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Danutės Giačaitės (kolegijos pirmininkė ir pranešėja), Jurgio Kiškio ir Arūno Paštuolio,

viešame teismo posėdyje apeliacine žodinio proceso tvarka išnagrinėjo baudžiamąją bylą pagal Kauno apygardos prokuratūros Kauno apylinkės prokuratūros Trečiojo skyriaus prokurorės Vidos Viduolienės apeliacinį skundą dėl Kauno apylinkės teismo Kauno rūmų (toliau – Kauno apylinkės teismas) 2021 m. gruodžio 30 d. nuosprendžio, kuriuo M. M. pripažintas kaltu padaręs nusikalstamas veikas numatytas Lietuvos Respublikos baudžiamojo kodekso (toliau – BK) 145 straipsnio 1 dalyje, 139 straipsnio 1 dalyje, 140 straipsnio 2 dalyje ir nuteistas:

- pagal BK 145 straipsnio 1 dalį (2019 m. spalio 9 d. veika) – laisvės apribojimu 9 (devyniems) mėnesiams;

- pagal BK 139 straipsnio 1 dalį (2019 m. spalio 9 d. veika) – laisvės apribojimu 1 (vieneriems) metams;

- pagal BK 140 straipsnio 2 dalį (2020 m. sausio 1 d. veika) – laisvės apribojimu 10 (dešimčiai) mėnesių.

Vadovaujantis BK 63 straipsnio 1, 2, 4 dalimis, 5 dalies 1 punktu ir 6 dalimi, už atskiras nusikalstamas veikas M. M. paskirtos laisvės apribojimo bausmės subendrintos bausmių apėmimo ir sudėjimo būdu: už 2019 m. spalio 9 d. nusikalstamas veikas paskirtos bausmės apimtos griežtesne už BK 139 straipsnio 1 dalyje numatytos nusikalstamos veikos padarymą paskirta 1 (vienerių) metų laivės apribojimo bausme apimant švelnesnę už BK 145 straipsnio 1 dalyje numatytos nusikalstamos veikos padarymą paskirtą 9 (devynių) mėnesių laisvės apribojimo bausmę, prie 1 (vienerių) metų laivės apribojimo bausmės pridedant už BK 140 straipsnio 2 dalyje numatytos nusikalstamos veikos padarymą paskirtos 10 (dešimties) mėnesių laisvės apribojimo bausmės dalį ir M. M. paskirta galutinė subendrinta 1 (vienerių) metų 8 (aštuonių) mėnesių laisvės apribojimo bausmė. Siekiant įgyvendinti bausmės paskirtį, vietoj intensyvios priežiūros M. M. viso laisvės apribojimo bausmės atlikimo laikotarpiu skirtas draudimas bendrauti su nukentėjusiąja E. A. (BK 48 straipsnio 5 dalies 2 punktas) ir draudimas vartoti psichiką veikiančias medžiagas (BK 48 straipsnio 5 dalies 4 punktas).

Vadovaujantis BK 66 straipsniu, į M. M. paskirtos laisvės apribojimo bausmės laiką įskaitytas laikinajame sulaikyme jo išbūtas laikas nuo 2019 m. spalio 9 d. 18.50 val. iki 2019 m. spalio 9 d. 21.30 val., t. y. viena para, ir nuo 2020 m. sausio 1 d. 13.45 val. iki 2020 m. sausio 3 d. 12.30 val., t. y. dvi paros, – viso trys paros laikinojo sulaikymo, jas prilyginant šešioms laisvės apribojimo dienoms (BK 65 straipsnio 1 dalies 1 punkto b) papunktis).

Laisvės apribojimo bausmės pradžią nuspręsta skaičiuoti nuo įsiteisėjusio nuosprendžio nuorašo gavimo šią bausmę vykdančioje institucijoje dienos.

Vadovaujantis BK 67 straipsnio 2 dalies 9 punktu, 3 dalimi, BK 72² straipsniu, M. M. paskirta baudžiamojo poveikio priemonė – įpareigojimas per 6 (šešis) mėnesius nuo nuosprendžio įsiteisėjimo dienos dalyvauti smurtinį elgesį keičiančiose programose.

Proceso išlaidomis pripažintos ir priteistos iš M. M. valstybės naudai 531 Eur (penki šimtai trisdešimt vienas euras) valstybės garantuojamos antrinės teisinės pagalbos išlaidų, susidariusių dėl nukentėjusiajai paskirtos advokatės dalyvavimo baudžiamosios bylos nagrinėjime.

M. M. paskirta kardomoji priemonė – rašytis pasižadėjimas neišvykti, skundžiamu nuosprendžiu palikta galioti iki nuosprendžiu paskirtos bausmės vykdymo pradžios.

Aprašomoji dalis

Teisėjų kolegija nustatė:

I. Pirmos instancijos teismo nustatytos bylos aplinkybės

II. Apeliacinio skundo, atsiliepimo argumentai ir proceso dalyvių prašymai

Motyvuojamoji dalis

III. Apeliacinės instancijos teismo argumentai ir teisinės išvados

Kauno apygardos prokuratūros Kauno apylinkės prokuratūros Trečiojo skyriaus prokurorės Vidos Viduolienės apeliacinis skundas atmetamas.

6. Pagal Lietuvos Respublikos baudžiamojo proceso kodekso (toliau – BPK) 320 straipsnio 3 dalies nuostatas apeliacinės instancijos teismas patikrina bylą tiek, kiek to prašoma apeliaciniame skunde. Prokurorė neginčija pirmosios instancijos teismo nustatytų faktinių bylos aplinkybių susijusių su M. M. patraukimu baudžiamojon atsakomybėn pagal BK 145 straipsnio 1 dalį ir 140 straipsnio 2 dalį, todėl apeliacinės instancijos teismas plačiau dėl šių nusikalstamų veikų teisinio vertinimo nepasisako, tačiau apeliaciniame skunde prokurorė nesutinka su apylinkės teismo sprendimu perkvalifikuoti M. M. inkriminuotą nusikalstamą veiką iš BK 138 straipsnio 2 dalies 3 punkto į BK 139 straipsnį. Kartu prašydama ir už jo padarytas nusikalstamas veikas paskirti jam griežtesnes bausmes.

7. Apeliacinės instancijos teismo paskirtis yra užtikrinti, kad neįsiteisėtų neteisėti ir nepagrįsti pirmosios instancijos teismų nuosprendžiai, o teisėti ir pagrįsti nuosprendžiai nebūtų naikinami ir keičiami. Nuosprendis yra teisėtas, kai priimtas ir surašytas laikantis baudžiamojo ir baudžiamojo proceso įstatymų bei kitų teisės normų, o pagrįstu laikomas toks nuosprendis, kuriame padarytos išvados dėl nusikalstamo įvykio, nusikalstamos veikos sudėties, kaltinamojo kaltumo arba nekaltumo ir kitų nuosprendyje sprendžiamų klausimų pagrįstos išsamiai, nešališkai ištirtais ir teisingai įvertintais įrodymais.

8. Teisėjų kolegija, išnagrinėjusi baudžiamosios bylos medžiagą ir apeliacinį skundą, konstatuoja, kad pirmosios instancijos teismas išsamiai ir nešališkai ištyrė visas teisingam bylos išsprendimui svarbias aplinkybes, visapusiškai ir objektyviai pagal įrodymų vertinimo taisykles, numatytas BPK 20 straipsnio 5 dalyje, įvertino įrodymus, tinkamai motyvavo savo išvadas, aiškino ir taikė teisės normas, todėl priėmė teisėtą ir pagrįstą nuosprendį, kurį naikinti ar keisti apeliacinio skundo motyvais nėra pagrindo. Teisėjų kolegija, įvertinusi byloje esančius įrodymus, sutinka su teismo išvada, kad byloje surinktais duomenimis pagrįstai nustatyta, jog nuteistojo M. M. padaryta veika atitinka nusikaltimo, numatyto BK 139 straipsnio 1 dalyje, sudėties požymius. Tai, kad prokurorei nepriimtinos pirmosios instancijos teismo išvados dėl veikos kvalifikavimo, nereiškia, kad buvo pažeistos baudžiamojo įstatymo ar baudžiamojo proceso normos ir nuteistajam M. M. buvo paskirta per švelni bausmė.

Dėl veikos kvalifikavimo

9. BK 138 straipsnio 1 dalyje yra numatyta baudžiamoji atsakomybė už tyčinį nesunkų sveikatos sutrikdymą, už kurį atsako tas, kas sužalojo ar susargdino žmogų, jeigu dėl to nukentėjęs asmuo prarado nedidelę dalį profesinio ar bendro darbingumo arba ilgai sirgo bet jam nebuvo šio kodekso 135 straipsnio 1 dalyje numatytų padarinių, o pagal BK 138 straipsnio 2 dalies 3 punktą atsako tas, kas nesunkiai sužalojo ar susargdino savo artimąjį giminaitį ar šeimos narį. Tuo tarpu pagal BK 139 straipsnio 1 dalį atsako tas, kas dėl neatsargumo sužalojo ar susargdino žmogų, jeigu dėl to nukentėjęs asmuo prarado nedidelę dalį profesinio ar bendro darbingumo arba ilgai sirgo bet jam nebuvo šio kodekso 135 straipsnio 1 dalyje numatytų padarinių.

10. Iš skundžiamo nuosprendžio matyti, kad pirmosios instancijos teismas, ištyręs byloje surinktus duomenis ir įvertinęs su 2019 m. spalio 9 d. įvykiu susijusias aplinkybes, išsamiai ir motyvuotai pasisakė, kad M. M. grasindamas nužudyti nukentėjusiąją E. A. veikė tiesiogine tyčia. Tuo tarpu pasisakydamas dėl nukentėjusiajai E. A. nustatyto nesunkaus sveikatos sutrikdymo, pasireiškusio I juosmeninio slankstelio kompresiniu lūžiu, taip pat nubrozdinimais bei kraujosruvomis (1 t., b. l. 106–107; 4 t., b. l. 163–170) konstatavo, kad šie sužalojimai nukentėjusiajai buvo padaryti M. M. veikiant nusikalstamo nerūpestingumo sąlygomis. Apylinkės teismas tokią išvadą padarė atsižvelgdamas į tai, kad E. A. sveikata buvo sutrikdyta dėl to, kad pastaroji iššoko pro miegamojo langą iš antro namo aukšto ant trinkelių pati, nenustatęs aplinkybių, jog nuteistasis M. M. tuo metu būtų kontaktavęs su nukentėjusiąją, ją stūmęs, sudavęs jai smūgius ar liepęs jai šokti. Pirmosios instancijos teismas nuosprendyje taip pat pažymėjo, kad nukentėjusiajai E. A. nebuvo apsunkinta galimybė pasišalinti iš miegamojo pro duris, kadangi ji jame nebuvo užrakinta ar uždaryta. Tuo tarpu langas pro kurį nukentėjusioji iššoko buvo uždarytas, ant palangės stovėjo vazonas su gėle, todėl M. M. nenumatė, kad nukentėjusioji dėl nuteistojo veiksmų (panaudotos fizinės jėgos ir grasinimų) siekdama apsisaugoti nuo kilusios grėsmės gali iššokti pro langą, po kuriuo kieme yra trinkelių danga, nors nuteistasis turėjo ir galėjo tai numatyti, kadangi nukentėjusioji jau ir anksčiau reaguodama į M. M. veiksmus buvo šokusi iš namo antro aukšto, tik pro kito kambario langą ant žolės.

11. Prokurorė nesutikdama su tokiu apylinkės teismo vertinimu skunde teigia, kad nukentėjusioji E. A. nagrinėjamu atveju neturėjo kitos galimybės pasišalinti iš kambario, kaip tik šokdama pro langą, kuris atsidarė į nuteistojo pusę, kadangi norėdama pasišalinti iš kambario pro duris pastaroji būtų turėjusi eiti link netoli durų stovinčio ir jai peiliu grasinančio M. M.. Tuo tarpu nuteistasis, anot prokurorės, turėjo numanyti, kad nukentėjusioji dėl jai gresiančio pavojaus gali iššokti pro kambario langą ir susižaloti, kadangi E. A. tai buvo dariusi ir anksčiau. Pažymėdama ir tai, kad M. M. šiuo atveju nesiėmė jokių veiksmų siekdamas išvengti galimų padarinių ir leido jiems kilti, kadangi nebandė sutrukdyti nukentėjusiajai iššokti pro kambario langą, nors tokią galimybę turėjo.

12. Tyčios ir neatsargumo sąvokos įtvirtintos BK 15 ir 16 straipsniuose. Tyčia gali būti tiesioginė ir netiesioginė. BK 15 straipsnio 2 dalies 2 punkte nurodyta, kad nusikalstamą veiką darydamas tiesiogine tyčia asmuo suvokia pavojingą nusikalstamos veikos pobūdį, numato, kad dėl jo veikimo ar neveikimo gali atsirasti šiame kodekse numatyti padariniai, ir jų nori. Netiesioginės tyčios atveju asmuo suvokia pavojingą nusikalstamos veikos pobūdį, numato, kad dėl jo veikimo ar neveikimo gali atsirasti šiame kodekse numatyti padariniai, ir nors jų nenori, bet sąmoningai leidžia jiems atsirasti (BK 15 straipsnio 3 dalis). Nusikaltimas ar baudžiamasis nusižengimas dėl nusikalstamo nerūpestingumo yra padarytas tuomet, jeigu jį padaręs asmuo nenumatė, kad dėl jo veikimo ar neveikimo gali atsirasti šiame kodekse numatyti padariniai, nors pagal veikos aplinkybes ir savo asmenines savybes galėjo ir turėjo tai numatyti (BK 16 straipsnio 3 dalis). Iš BK 15, 16 straipsnių nuostatų darytina išvada, kad tyčinė ar neatsargi kaltė sveikatos sutrikdymo atveju – tai vientisas psichinis santykis (intelektinio ir valinio procesų visuma) su daroma veika ir tos veikos padariniais. Todėl teismas pagal BK 15 ir 16 straipsnių reikalavimus privalo išsiaiškinti visus kaltininko psichinio santykio (intelektinio ir valinio) turinio elementus su jo daromais veiksmais prieš nukentėjusįjį ir tų veiksmų padariniais, t. y. išsiaiškinti, kaip kaltininko sąmonėje atsispindėjo (buvo suvokti) visi BK 138 ir 139 straipsniuose įtvirtintų sudėčių požymiai ir kokios buvo kaltininko valios pastangos dėl atsiradusių nusikalstamų padarinių (kasacinė nutartis baudžiamojoje byloje Nr. 2K-580/2012).

13. Šioje byloje pats nuteistasis M. M. jokių parodymų apie savo psichinį santykį su 2019 m. spalio 9 d. veika ir jos padariniais nedavė ir neigė patį veikos padarymo faktą, tiek ikiteisminio tyrimo metu, tiek apylinkės teisme nurodydamas, kad įvykus žodiniam konfliktui ir pasakius E. A., jog ši išsikraustytų iš jo namų, nukentėjusioji apsiverkė, užlipo į antrą namo aukštą, tuo tarpu jis liko pirmame aukšte ir už kelių sekundžių išgirdo kritimo garsą. Iškarto išėjęs į namo kiemą pamatė, kad E. A. iššoko iš namo antro aukšto per miegamojo langą. Nurodydamas, kad jokių veiksmų (smaugimo, burnos uždengimo, grasinimo peiliu ir kt.) jis nukentėjusiosios atžvilgiu neatliko (3 t., b. l. 100-102, 113; 5 t., b. l. 55-58). Tuo tarpu pirmosios instancijos teismas ištyręs byloje surinktus duomenis, įvertinęs ir nukentėjusiosios parodymų keitimo aplinkybes bei motyvuotai nurodydamas kodėl vienais parodymais vadovaujasi, o kitus atmeta, pagrįstai nustatė, kad nuteistasis M. M. neabejotinai atsakingas už kilusias pasekmes, sukėlusias nukentėjusiajai nesunkų sveikatos sutrikdymą ir tarp jo veiksmų ir kilusių pasekmių yra priežastinis ryšys. Su šiomis išvadomis visiškai sutinka ir teisėjų kolegija pažymėdama, kad šiuo atveju sprendžiant veikos perkvalifikavimo pagrįstumo klausimą ir vertinant nuteistojo M. M. psichinį santykį su veika ir jos padariniais turi būti įvertintos visi byloje surinkti įrodymai, jų visuma ir tuomet daromos išvados. Teismų praktikoje yra pabrėžiama, jog atribojant tyčines ir neatsargias nusikalstamas veikas, nustatant subjektyviuosius požymius, pirmiausia turi būti vadovaujamasi objektyviais duomenimis, aplinkybėmis, apibūdinančiomis įvykio situaciją, kaltininko veiksmus, panaudotą įrankį, elgesį prieš ir po nusikaltimo padarymo ir kt. (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo nutartys baudžiamosiose bylose Nr. 2K–224/2009, 2K-7-54-677/2015, 2K-287-697/2017).

14. Bylos duomenimis nustatyta, kad 2019 m. spalio 9 d. tarp nukentėjusiosios E. A. ir nuteistojo M. M. įvyko ne vienas žodinis konfliktas, policija į įvykio vietą prieš nukentėjusiajai iššokant pro miegamojo langą buvo atvykusi du kartus. Pirmuoju atveju policiją iškvietė nukentėjusiosios motina dėl to, kad E. A. neatsiliepė į telefoninius skambučius, antruoju atveju nukentėjusioji pati kvietė policiją, kadangi sukonfliktavo su nuteistuoju dėl mobiliojo telefono, šoko per tvorą. Tačiau tiek pati nukentėjusioji, tiek nuteistasis bei liudytojais apklausti policijos pareigūnai patvirtino, kad E. A. atvykus policijai išvykti iš nuteistojo namų atsisakė, pretenzijų M. M. neturėjo. Nukentėjusioji pirminės apklausos metu nurodė, kad netikėjo, jog jai kas nors gali nutikti, kadangi tarp jos ir nuteistojo M. M. vyko tik žodiniai konfliktai, ji galvojo, kad susikraus daiktus ir išvažiuos (1 t., b. l. 112-114). Tačiau, kaip nurodė pati nukentėjusioji, išvykus policijai ir jai būnant namo antrame aukšte, M. M. buvo labai agresyviai nusiteikęs ir ją parvertęs ant lovos bei užgulęs pradėjo dusinti, ji muistydamasi siekė ištrūkti. Pirminės apklausos metu, nukentėjusioji nurodė, kad tuomet M. M. ją paleido. Ji atsistojo nuo lovos ir buvo prie lango. M. M. buvo prie televizoriaus, jis nuėjęs uždarė miegamojo bei terasos duris. Ir nukentėjusioji ant lovos pamatė du peilius. Tada prie lovos priėjęs M. M. paėmė peilį balta rankena ir dešinėje rankoje jį laikydamas bei stovėdamas priešais ją, jis peiliu užsimojo ir jai kažką sakė, tačiau ji neprisimena, ką. Parodė, kad M. M. nuo jos stovėjo maždaug per tris žingsnius, t. y. ji stovėjo prie lango, o jis šiek tiek už televizoriaus, kuris įmontuotas ant sienos, netoli lango. Supratusi, kad nuteistasis jai ketina durti peiliu, kadangi jis juo buvo užsimojęs, ji gindamasi nuo jo, atsidarė miegamojo langą ir per jį iššoko į namo kiemą. Iššokusi per langą išbėgo į gatvę kviesti pagalbos, tuomet gatvėje netoli namų pamatė policijos ekipažą, kurie ją pamatę privažiavo ir nubėgę į namus sulaikė M. M.. Kol atvyko policija, M. M. spėjo peilius nunešti į virtuvę. Dar sulaikant M. M. jis rėkė, kad ji pasakytų, jog nieko čia nebuvo (1 t., b. l. 112-114). 2021 m. spalio 7 d. teisiamojo posėdžio metu nukentėjusioji patvirtino, kad buvo užgulta ant lovos bei dusinama, o ištrūkusi pamatė M. M. užsimojusį peiliu, todėl atsidariusi langą pro jį iššoko. Nurodė, kad ir anksčiau buvo iššokusi iš antro aukšto gelbėdama save, tik tai buvo padariusi kitame kambaryje (5 t., b. l .15-16). 2019 m. spalio 10 d. kitų objektų apžiūros protokole, kuriame aprašomas vaizdo įrašas darytas policijos pareigūnų iškarto po įvykio, užfiksuota E. A., kuri nurodo, jog buvo užspausta ant lovos, neturėjo kuo kvėpuoti, tada ištrūkusi pamatė du peilius (1 t., b. l. 69-70). Iš liudytojo policijos pareigūno A. V. duotų parodymų matyti, kad jam sėdint tarnybiniame automobilyje netoli įvykio vietos, jis išgirdo klykiančios moters balsą ir pamatė, kaip iš namo antro aukšto per langą iššoko mergina, nematė ar antrame namo aukšte buvo dar kas nors, pašalinių asmenų aplink nematė. Jam pasirodė, kad mergina iššoko pati. Mergina pasakojo, jog vyriškis ją smaugė ir dusino, o jai pavykus ištrūkti vyras paėmė peilį ir juo jai grasino, todėl ji iššoko per antro aukšto langą. Liudytojas taip pat parodė, kad į kiemą išėjęs vyriškis buvo sulaikytas. Abiem asmenims buvo nustatytas neblaivumas (1 t., b. l. 163-164; 4 t., b. l. 42). Liudytoju apklausiamas policijos pareigūnas M. B. nurodė, kad pačio nukentėjusiosios iššokimo pro antro aukšto langą nematė, girdėjo tik klykiančios moters balsą. Bei pavirtino, kad nukentėjusioji pasakojo apie tai, kad vyriškis ją smaugė, dusino bei grasino peiliu, todėl ji iššoko per antro aukšto langą (1 t., b. l. 158-159; 4 t., b. l. 43-44).

15. Teisėjų kolegija įvertinusi aukščiau aptarta bei atsižvelgdama į kitus byloje surinktus ir pirmosios instancijos teisme ištirtus duomenis, pritaria apylinkės teismo padarytai išvadai, kad nuteistojo M. M. veiksmuose nagrinėjamu atveju nebuvo tiesioginės ar netiesioginės tyčios padarinių atžvilgiu. Tokia išvada daroma dėl keleto priežasčių. Pirmiausia, nesunkus sveikatos sutrikdymas nukentėjusiajai E. A. buvo padarytas ne nuo nuteistojo M. M. tiesioginių veiksmų, o jai pačiai iššokus iš antro namo aukšto, tai patvirtina ne tik aukščiau aptarti nukentėjusiosios bei liudytojų parodymai, tačiau ir byloje esanti specialisto išvada bei ekspertizės aktas, kuriuose nurodoma, kad E. A. sužalojimai galėjo gautis jai iššokus iš antro namo aukšto (1 t., b. l. 106-107; 4 t., b. l. 163-170). Tuo tarpu vertinant nuteistojo ir nukentėjusiosios galimybę nagrinėjamu atveju veikti sąmoningai ir adekvačiai, negali būti neatsižvelgiama ir į tai, kad nuteistasis ir nukentėjusioji įvykio dieną pykosi ne vieną kartą bei abu kartu vartojo alkoholį, ko pasėkoje nukentėjusiajai E. A. buvo nustatytas 0,34 promilių neblaivumas (1 t., b. l. 65-68), o M. M. praėjus maždaug dviem valandoms po įvykio - 0,96 promilių neblaivumas (3 t., b. l. 63). Pažymint, kad nukentėjusioji veikos padarymo metu buvo ganėtinai jauno amžiaus (19 metų), smulkaus kūno sudėjimo, o nuteistasis ne kartą gydytas bei jam nustatyti psichikos ir elgesio sutrikimai dėl alkoholio vartojimo (2 t., b. l. 118–119, 122; 3 t., b. l. 46–49), todėl toks alkoholio kiekio nustatymas kraujyje galėjo įtakoti abiejų proceso šalių galimybę koordinuoti savo veiksmus, juos numatyti bei vertinti, o tai itin aktualu sprendžiant psichinio santykio turinio elementus, ypač nuteistojo atžvilgiu. Pažymint ir tai, kad vertinant nukentėjusiosios duotus parodymus bei atsižvelgiant į 2019 m. spalio 10 d. įvykio vietoje užfiksuotas fotonuotraukas (1 t., b. l. 37–56), daryti kategoriškos išvados, jog nukentėjusioji E. A. M. M. grasinant peiliu pasišalinti iš kambario neturėjo kitos galimybės, kaip tik šokdama pro langą iš antro aukšto, taip pat negalima. Kadangi pati nukentėjusioji pirminės apklausos metu nurodė, jog nuteistasis M. M. nuo jos stovėjo maždaug per tris žingsnius, už televizoriaus, netoli lango, todėl įvertinus kambario dydį darytina išvada, kad kambario durys nuo nukentėjusiosios buvo nutolę panašiu atstumu, kaip ir nuteistasis, todėl apylinkės teismas visiškai pagrįstai nurodė, kad nukentėjusioji šiuo atveju turėjo galimybę pasišalinti ir per duris. Ir nors apeliaciniame skunde nurodoma, kad tokiu atveju nukentėjusioji būtų turėjusi eiti link nuteistojo, stovinčio arčiau durų ir grasinančio jai peiliu, tačiau teisėjų kolegija atkreipia dėmesį, kad prokurorė šiuo atveju nukentėjusiosios nurodytas aplinkybes vertina sau palankia linkme, kadangi iš nukentėjusiosios duotų parodymų akivaizdu, jog M. M. grasindamas peiliu stovėjo ne arčiau durų, kaip nurodoma skunde, o prie kito tame kambaryje esančio lango. Taigi, teisėjų kolegija įvertinusi aukščiau aptarta bei atkreipdama dėmesį, kad M. M. prieš paimdamas peilį į rankas uždarė terasos duris, t. y. kitą tame pačiame kambaryje esantį vitrininį langą, kuris tuo metu buvo atidarytas, daro išvadą, jog M. M. šiuo atveju negalėjo numatyti, kad reaguodama į jo veiksmus iššoks pro šalia esantį langą, jį prieš tai atsidarydama ir numesdama ant palangės stovintį vazoną su gėle, nors pagal veikos aplinkybes ir savo asmenines savybes, akivaizdu, jog turėjo ir galėjo tai numatyti. Teisėjų kolegija atsižvelgdama į visa tai, sprendžia, kad nagrinėjamu atveju pirmosios instancijos teismas visiškai teisingai M. M. nusikalstamą veiką iš BK 138 straipsnio 2 dalies 3 punkto perkvalifikavo į BK 139 straipsnio 1 dalį, visas abejones pagrįstai vertindamas nuteistojo naudai. Pabrėžiant, kad priešingos išvados šiuo atveju nesuponuoja ir prokurorės apeliaciniame skunde nurodyti argumentai, jog nuteistasis nesiėmė jokių veiksmų, kad išvengtų galimų padarinių, nors tokią galimybę pasak apeliantės jis turėjo, tačiau įvertinus pačios nukentėjusiosios pirmosios instancijos teisme duotus parodymus akivaizdu, jog viskas vyko labai greitai, kadangi pati nukentėjusioji E. A. nurodė, jog tai buvo sekundžių reikalas (5 t., b. l. 14-16), tuo tarpu nuteistasis M. M. prie pat nukentėjusiosios E. A. nestovėjo, jog būtų galėjęs pastarąją sulaikyti, todėl šiuos apeliacinio skundo argumentus aukštesnysis teismas atmeta kaip nepagrįstus ir apeliacinio skundo dėl veikos kvalifikavimo pagal BK 138 straipsnio 2 dalies 3 punktą netenkina.

Dėl bausmės

16. Visų pirma pažymėtina, jog bausmės skyrimas yra pirmosios instancijos teismo diskrecija, apeliacinės instancijos teismas bausmę sušvelninti ar pagriežtinti gali tik tada, kai pirmosios instancijos teismas neįvertino visų bausmės individualizavimui reikšmingų aplinkybių ar jas įvertino netinkamai ir paskyrė aiškiai per griežtą ar aiškiai per švelnią bausmę.

17. Vadovaujantis bendraisiais bausmių skyrimo pagrindais, teismas skiria bausmę pagal BK specialiosios dalies straipsnio, numatančio atsakomybę už padarytą nusikalstamą veiką, sankciją ir laikydamasis BK bendrosios dalies nuostatų (BK 54 straipsnio 1 dalis). Skirdamas bausmę už padarytą nusikalstamą veiką, teismas atsižvelgia į: padarytos nusikalstamos veikos pavojingumo laipsnį; kaltės formą ir rūšį; padarytos nusikalstamos veikos motyvus ir tikslus; nusikalstamos veikos stadiją; kaltininko asmenybę; asmens kaip bendrininko dalyvavimo darant nusikalstamą veiką formą ir rūšį; atsakomybę lengvinančias bei sunkinančias aplinkybes. Ir tik įvertinęs atsakomybę lengvinančias ir (ar) atsakomybę sunkinančias aplinkybes, jų kiekį, pobūdį bei tarpusavio santykį, taip pat kitas minėtas aplinkybes, teismas motyvuotai parenka švelnesnę ar griežtesnę bausmės rūšį, taip pat skiriamos bausmės dydį, skaičiuojamą nuo jos vidurkio (BK 61 straipsnio 1 ir 2 dalys). Be aptartų esminių bausmės skyrimo pagrindų, tinkamas kaltininko asmenybės įvertinimas neabejotinai taip pat yra svarbi teisingos bausmės parinkimo sąlyga. Vertindamas kaltininko asmenybės pavojingumą ir parinkdamas bausmės rūšį bei dydį, teismas turi ypač atidžiai ištirti, ar nusikaltimas padarytas atsitiktinai, dėl kitų asmenų įtakos arba nepalankiai susiklosčius aplinkybėms, ar kaltininko antivisuomeninės nuostatos jau buvo susiformavusios iki nusikalstamo poelgio ir nusikaltimas buvo tik loginis kaltininko gyvenimo būdo bei jo ankstesnio elgesio padarinys (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus 2013 m. spalio 8 d. nutartis baudžiamojoje byloje Nr. 2K-391/2013).

18. Iš skundžiamo nuosprendžio matyti, kad apylinkės teismas M. M. už nusikalstamų veikų, numatytų BK 145 straipsnio 1 dalyje, 139 straipsnio 1 dalyje ir 140 straipsnio 2 dalyje padarymą skyrė atitinkamai 9 mėnesių, 1 metų ir 10 mėnesių laisvės apribojimo bausmes, kurias vadovaudamasis BK 63 straipsnio 1, 2, 4 dalimis, 5 dalies 1 punktu ir 6 dalimi, subendrino bausmių apėmimo ir sudėjimo būdu bei nuteistajam M. M. paskyrė galutinę subendrintą 1 metų 8 mėnesių laisvės apribojimo bausmę be intensyvios priežiūros. Kartu uždrausdamas per visą laisvės apribojimo bausmės atlikimo laikotarpį bendrauti su nukentėjusiąja E. A. (BK 48 straipsnio 5 dalies 2 punktas) ir vartoti psichiką veikiančias medžiagas (BK 48 straipsnio 5 dalies 4 punktas). Įpareigodamas nuteistąjį M. M. per 6 mėnesius nuo nuosprendžio įsiteisėjimo dienos dalyvauti smurtinį elgesį keičiančiose programose (BK 67 straipsnio 2 dalies 9 punktas, 3 dalis, BK 72² straipsnis).

19. Pirmosios instancijos teismas parinkdamas bausmės rūšį ir skirdamas atitinkamo dydžio bausmes įvertino nuteistojo M. M. padarytų nusikalstamų veikų pobūdį ir pavojingumą – padaryti du nesunkūs tyčiniai nusikaltimai ir vienas neatsargus nusikaltimas, kurie yra baigti. Atsižvelgė į nuteistojo M. M. asmenybę, konstatuodamas, kad praeityje jis teistas ne tik Lietuvos Respublikoje, tačiau ir Lenkijoje bei Vokietijoje, taip pat pažymėjo, kad jis daug kartų baustas administracine tvarka bei turi galiojančių administracinių nuobaudų, dirba MB „(duomenys neskelbtini)“ bei vykdo individualią veiklą. Teismas įvertino ir byloje esančius medicininius dokumentus susijusius su nuteistojo psichikos ir elgesio sutrikimais dėl alkoholio vartojimo. Taip pat atsižvelgė į dvi jo atsakomybę sunkinančias aplinkybes - veiką padarė būdamas recidyvistu bei apsvaigęs nuo alkoholio, kas turėjo įtakos nusikalstamos veikos padarymui (BK 60 straipsnio 1 dalies 10 ir 9 punktai), lengvinančių aplinkybių nagrinėjamu atveju teismas nenustatė. Visumos šių aplinkybių pagrindu pirmosios instancijos teismas M. M. skyrė laisvės apribojimo bausmes, jų dydį nustatydamas kiek mažesnį nei sankcijoje numatytas šios bausmės vidurkis (pagal BK 48 straipsnio 2 dalį laisvės apribojimas gali būti skiriami nuo 3 mėnesių iki 2 metų). Apylinkės teismas skundžiamame nuosprendyje taip pat išsamiai pasisakė ir dėl nuteistajam M. M. neskirtinos intensyvios priežiūros bei motyvuotai parinko įpareigojimą bei draudimus. Teisėjų kolegija su šiais apylinkės teismo išdėstytais motyvais visiškai sutinka ir atsižvelgdama į visas aplinkybes, reikšmingas bausmės skyrimui bei nenustačiusi bausmių bendrinimo taisyklių pažeidimų, pripažįsta, kad nuteistajam M. M. pirmosios instancijos teismo paskirta galutinė subendrinta 1 metų 8 mėnesių laisvės apribojimo bausmė nėra aiškiai per švelni, atitinka padarytų nusikalstamų veikų pobūdį bei pavojingumą ir nuteistojo M. M. asmenybę. Tuo tarpu prokurorės apeliaciniame skunde nėra nurodyta jokių argumentų, kodėl nuteistajam paskirtos bausmės turėtų būti griežtinamos, išskyrus tik veikos perkvalifikavimą, todėl teisėjų kolegija nenustačiusi aplinkybių, kurių pirmosios instancijos teismas nebūtų įvertinęs skirdamas bausmę M. M. bei atmesdama prokurorės skundą dėl veikos kvalifikavimo neturi pagrindo griežtinti ar skirti kitą bausmės rūšį nuteistajam M. M., kadangi mano, jog bausmės tikslai nagrinėjamu atveju bus pasiekti M. M. paskyrus ir laisvės apribojimo bausmę su draudimais bei įpareigojimu.

Dėl proceso išlaidų

20. Byloje yra gauta Valstybės garantuojamos teisinės pagalbos tarnybos Kauno skyriaus pažyma dėl antrinės teisinės pagalbos išlaidų teikiant valstybės garantuojamą antrinę teisinę pagalbą nuteistajam M. M., kurios sudaro 183,33 Eur (5 t., b. l. 161-166). Pagal BPK 106 straipsnio 1 dalį, kai įtariamajam, kaltinamajam ar nuteistajam buvo paskirta valstybės garantuojama teisinė pagalba, advokatui apmokama Valstybės garantuojamos teisinės pagalbos įstatymo nustatyta tvarka. Teismas, priimdamas nuosprendį, priima sprendimą iš kaltinamojo išieškoti valstybės garantuojamos teisinės pagalbos išlaidas, susidariusias dėl būtino gynėjo dalyvavimo, atsižvelgdamas į kaltinamojo turtinę padėtį, išskyrus šio Kodekso 51 straipsnio 1 dalies 1 ir 2 punktuose nurodytus atvejus. Teisėjų kolegija, atsižvelgdama į tai, kad apeliacinis procesas nagrinėjamu atveju vyko prokurorės iniciatyva jos skundą atmetant, tuo tarpu nuteistasis M. M. su nuosprendžiu sutiko ir jo neskundė, antrinės teisinės pagalbos išlaidų iš nuteistojo M. M. nepriteisia, kadangi būtinybę skirti jam gynėją numatė BPK 322 straipsnio 1 dalis.

Rezoliucinė dalis

Teisėjų kolegija, vadovaudamasi Lietuvos Respublikos baudžiamojo proceso kodekso 326 straipsnio 1 dalies 1 punktu,

nutaria:

Kauno apygardos prokuratūros Kauno apylinkės prokuratūros Trečiojo skyriaus prokurorės Vidos Viduolienės apeliacinį skundą dėl Kauno apylinkės teismo Kauno rūmų 2021 m. gruodžio 30 d. nuosprendžio, atmesti.

Nepriteisti iš nuteistojo M. M. valstybės naudai antrinės teisinės pagalbos išlaidų, sudariusių dėl advokato teiktos teisinės pagalbos.

Ši Kauno apygardos teismo nutartis įsiteisėja nuo jos priėmimo dienos.