- Teismas
- Regionų apygardos administracinio teismo Šiaulių rūmai
- Dokumentas
- Sprendimas
- Data
- 2021-10-28
- Bylos Nr.
- eI2-5619-394/2021
- Teisminio proceso Nr.
- 3-64-3-00761-2021-5
- Bylos rūšis
- administracinė byla
- Instancija
- I-a instancija
- Rezultatas
- Skundas (prašymas) atmestas
- Teisėjai
- Jarūnė Sedalienė (pirm.), Arvydas Martinavičius, Laisvutė Kartanaitė
- Pareiškėjas
- A. S.
- Trečiasis asmuo
- Valstybinio socialinio draudimo fondo valdyba prie Socialinės apsaugos ir darbo ministerijos, G. S.
- Atsakovas
- Valstybinio socialinio draudimo fondo valdybos Klaipėdos skyrius
Regionų apygardos administracinio teismo Šiaulių rūmų teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Laisvutės Kartanaitės, Arvydo Martinavičiaus ir Jarūnės Sedalienės (kolegijos pirmininkė ir pranešėja),
teismo posėdyje rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo administracinę bylą pagal pareiškėjo A. S. patikslintą skundą atsakovui Valstybinio socialinio draudimo fondo valdybos prie Socialinės apsaugos ir darbo ministerijos Klaipėdos skyriui dėl sprendimų panaikinimo, tretieji suinteresuoti asmenys – Valstybinio socialinio draudimo fondo valdyba prie Socialinės apsaugos ir darbo ministerijos, G. S..
Aprašomoji dalis
Teisėjų kolegija nustatė:
Šalies argumentai
Pareiškėjas A. S. kreipėsi į teismą su patikslintu skundu, prašydamas panaikinti Valstybinio socialinio draudimo fondo valdybos 2021 m. sausio 13 d. sprendimą Nr. (80.2) IVI SP3-14 „Dėl A. S., vaikų išlaikymo išmokų skolininko, skolos išieškojimo priverstine tvarka Nr. VRE_SP2-9514“ patikslinimo“, Valstybinio socialinio draudimo fondo valdybos prie socialinės apsaugos ir darbo ministerijos 2021 m. kovo 30 d. raštą Nr. (9.8E) I-2117 „Dėl fondo valdybos Mažeikių skyriaus sprendimo“.
Pareiškėjas A. S. patikslintame skunde nurodė, kad Valstybinio socialinio draudimo fondo valdyba prie Socialinės apsaugos ir darbo ministerijos (toliau – ir Fondo valdyba) 2021 m. kovo 30 d. raštu Nr. (9.8E) I-2117 atsakydama į pareiškėjo 2021 m. vasario 22 d. skundą konstatavo, kad Valstybinio socialinio draudimo fondo valdybos prie Socialinės apsaugos ir darbo ministerijos Mažeikių skyrius (toliau – ir Fondo valdybos Mažeikių skyrius) pagrįstai ir teisėtai pareiškėją laiko vaikų išlaikymo išmokų, mokėtų iki teismo 2015 m. spalio 21 d. sprendimo įsiteisėjimo, skolininku. Fondo valdybos Mažeikių skyriaus 2021 m. sausio 13 d. sprendimu Nr. (8.20) IVI SP3-14 buvo patikslintas pareiškėjo skolos išieškojimas priverstine tvarka. Sprendime nurodyta, kad atsižvelgus į senaties terminą pareiškėjo A. S. skola valstybės biudžetui už laikotarpį nuo 2013 m. rugpjūčio 22 d. iki 2015 m. lapkričio 23 d., išmokėtų vaikų išlaikymo išmokų vaikams E. S., E. S. ir E. S., sudaro 2 750,68 Eur. Pareiškėjas nurodo, kad dar 2015 m. su prašymu kreipėsi į Pasvalio rajono apylinkės teismą dėl tėvystės nuginčijimo. Pasvalio rajono apylinkės teismas 2015 m. spalio 21 d. civilinėje byloje Nr. 2-433-1000/13 priėmė sprendimą ir tenkino pareiškėjo pateiktą ieškinį dėl tėvystės nuginčijimo vaikams: E. S., gim. (duomenys neskelbtini); E. S., gim. (duomenys neskelbtini) ir E. S., gim.(duomenys neskelbtini). Pasvalio rajono apylinkės teismas pripažino, kad duomenys, įrašyti Pasvalio rajono savivaldybės administracijos Civilinės metrikacijos skyriuje, yra neteisingi ir vaikų tėvas nėra A. S.. Pareiškėjas mano, kad Vaikų išlaikymo fondo administracija yra viešojo administravimo subjektas ir tam, kad atsirastų skolininko prievolė grąžinti šios įstaigos jau išmokėtą vaikų išlaikymo sumą, turi būti teisinis ir faktinis pagrindas. Pareiškėjas paaiškina, kad 1997 m. kovo 14 d. Pasvalio rajono apylinkės teismo nuosprendžiu buvo nuteistas keturių su puse metų realia laisvės atėmimo bausme. Bausmės atlikimo metu sutuoktinė G. S. gyveno su kitu asmeniu ir sugyveno tris vaikus. Pareiškėjas teigia, kad skola atsirado dėl neteisėtų G. S. veiksmų, t. y. gyvendama santuokoje su pareiškėju niekam nesakė, kad santuokos metu buvo neištikima ir nesiėmė jokių veiksmų, kad gimę vaikai turėtų biologinį tėvą, taip pat niekam neatskleidė, kad turėjo santykių su kitu vyru, todėl nurodo, kad pastaroji apgavo valstybę ir pareiškėją. Pareiškėjas sutinka, jog Vaikų išlaikymo fondo administracija, atsižvelgusi į A. V. 2015 m. lapkričio 30 d. pranešimą ir Pasvalio rajono apylinkės teismo 2015 m. spalio 21 d. sprendimą, nuo 2015 m. lapkričio 1 d. sustabdė išmokų mokėjimą vaikų išlaikymui, tačiau Vaikų išlaikymo fondo administracijos sprendimais nuo 2008 m. gruodžio 1 d. iki 2015 m. lapkričio 31 d. nepagrįstai buvo išmokėta 7 010,00 Eur vaikų išlaikymui, žinant, jog pareiškėjas nėra biologinis vaikų tėvas ir jam nekyla pareiga išlaikyti kito vyro vaikų. Pareiškėjas nurodo, kad atsakovas neteisingai vertina, jog nors 2015 m. spalio 21 d. sprendimu nustatyta, kad pareiškėjas nėra E., E. ir E. S. tėvas, tačiau iki šio sprendimo įsiteisėjimo turėjo pareigą teikti išlaikymą, nes 2008 m. rugpjūčio 18 d. sprendimas, kuriuo pareiškėjui priteistas vaikų išlaikymas, nėra panaikintas, o pareiškėjas, nemokėdamas išlaikymo, nevykdė prievolės, todėl ją įstatymo pagrindu vykdė valstybė. Pareiškėjas mano, kad šitaip viešojo administravimo institucija bando paneigti bendrąjį teisės principą exnjuria jus nonoritur (neteisėtu pagrindu teisė neatsiranda), nes iš neteisėto sprendimo išlaikyti ne savo vaikus, atsiranda teisė reikalauti grąžinti ne tik išlaikymui išmokėtas sumas, bet ir reikalauti sumokėti palūkanas. Pareiškėjas nurodo, kad šiuo atveju, sprendžiant reikalavimą perkelti skolą vaikų motinai, turėtų būti taikomos skolos perkėlimą reglamentuojančios teisės normos. Pareiškėjas nurodo, kad atsakovas visiškai nevertino skolos (prievolės) atsiradimo teisinio pagrindo, neteisingai nustatė ginčo santykį, netinkamai taikė materialiosios teisės normas ir rėmėsi netinkamu precedentu. Nurodo, kad pareiškėjo prievolė sumokėti skolą atsirado praeityje klaidingai nustatytų reikšmingų aplinkybių (tėvystės), teismo sprendimo ir imperatyviųjų įstatymo normų pagrindu. Vaikų išlaikymo fondo administracija neturėjo ir negalėjo turėti jokios diskrecijos spręsti, už kurį asmenį teikti išlaikymą, t. y. neturėjo diskrecijos pasirinkti skolininką. Pareiškėjo skola Vaikų išlaikymo fondo administracijai turėjo būti perkelta G. S. arba tikrajam biologiniam vaikų tėvui. Skolos Vaikų išlaikymo fondo administracijai susidarymą iš esmės nulėmė tik G. S. elgesys, todėl yra visi pagrindai tenkinti pareiškėjo reikalavimus, panaikinti ginčijamus sprendimus ir skolą perkelti G. S. arba biologiniam vaikų E., E., E. tėvui.
Atsiliepimas
Atsakovas Valstybinio socialinio draudimo fondo valdybos Klaipėdos skyrius atsiliepime nurodė, kad su pareiškėjo patikslintu skundu nesutinka. Paaiškino, kad 2008 m. rugpjūčio 18 d. Pasvalio rajono apylinkės teismas neterminuotai apribojo tėvų (A. S. ir G. S.) valdžią nepilnamečių vaikų E. S., E. S., E. S. atžvilgiu, nustatė ir paskyrė nepilnamečių vaikų nuolatinę globėją A. V., priteisė iš A. S. ir G. S. išlaikymą nepilnamečiams vaikams, mokant periodinėmis išmokomis po 130 Lt kiekvienam vaikui kas mėnesį iki jų pilnametystės. 2008 m. gruodžio 15 d. nepilnamečių vaikų globėja A. V. kreipėsi su prašymais į Vaikų išlaikymo fondą vaikų išlaikymo išmokai gauti. 2018 m. liepos 30 d. Fondo valdybos Mažeikių skyrius išsiuntė pareiškėjui raginimą Nr. VRE_RE-1186 apie jo susidariusią skolą valstybės biudžetui dėl 8 962,36 išmokėtų vaikų išlaikymo išmokų. Fondo valdybos Mažeikių skyrius iš pareiškėjo sąskaitos mokėjimo nurodymu Nr. 14568 per Piniginių lėšų apribojimų informacinę sistemą 2020 m. sausio 21 d. nurašė 182,99 Eur ir 2020 m. sausio 22 d. 8,07 Eur. 2020 m. sausio 22 d. Fondo valdybos Mažeikių skyrius gavo pareiškėjo prašymą ir papildomus dokumentus dėl nurašytų lėšų grąžinimo. 2020 m. sausio 27 d. Fondo valdybos Mažeikių skyrius gavo pareiškėjo prašymą NR. DV_G-2607 „Dėl Vaikų išlaikymo išmokos įsiskolinimo peržiūrėjimo“, kuriuo prašė perskaičiuoti jo skolą, kadangi 2015 m. spalio 21 d. Pasvalio rajono apylinkės teismas priėmė sprendimą, kuriuo pripažino, kad pareiškėjas nėra E., E., E. S. tėvas. 2020 m. vasario 21 d. Fondo valdybos Mažeikių skyrus priėmė sprendimą Nr. VRE_SP3-251 „Dėl nurašytų lėšų grąžinimo A. S., vaikų išlaikymo išmokos skolininkui“, kuriuo grąžino nurašytas lėšas į pareiškėjo banko sąskaitą, kadangi pagal Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso 739 straipsnį, iš gaunamos nedarbo socialinio draudimo išmokos, skolos išieškojimas negalimas. 2020 m vasario 24 d. Fondo valdybos Mažeikių skyrius išsiuntė pareiškėjui raštą Nr. (8.20E) DV_S-4974 „Dėl A. S. skolos Valstybės biudžetui“, kuriame nurodė, kad nėra susidariusios permokos. 2020 m. spalio 16 d. Fondo valdybos Mažeikių skyrius priėmė sprendimą Nr. VRE_SP2-9514 „Dėl A. S., vaikų išlaikymo išmokų skolininko skolos išieškojimo priverstine tvarka“, kuriuo nusprendė išieškoti priverstine tvarka iš pareiškėjo 8 962,36 Eur (iš jų 7 010,70 Eur vaikų išlaikymo išmokų, 1 951,66 Eur – delspinigių). 2020 m. spalio 16 d. Fondo valdybos Mažeikių skyrius informavo A. K., kad skola turi būti išskaičiuojama iš pareiškėjo darbo užmokesčio. 2020 m. lapkričio 6 d. pareiškėjas pateikė skundą Fondo valdybai dėl sprendimo panaikinimo, kuriuo prašė: 1) panaikinti Fondo valdybos Mažeikių skyriaus 2020 m. spalio 16 d. sprendimą Nr. VRE_SP2-9514 „Dėl A. S., vaikų išlaikymo išmokų skolininko patikslinimo“; 2) perkelti įsiskolinimą G. S., gyv. Miškalaukio k., Pasvalio r. 2020 m. gruodžio 3 d. Fondo valdyba raštu Nr. (9.8E) I-2601 informavo, kad Fondo valdybos Mažeikių skyrius pagrįstai ir teisėtai nustatė pareiškėją vaikų išlaikymo išmokų, mokėtų iki 2015 m. spalio 21 d., skolininku. Taip pat pabrėžė, kad G. S. perkelti skolą teisinių galimybių nėra. Aukščiau nurodytu raštu įpareigojo Fondo valdybos Mažeikių skyrių patikslinti 2020 m. spalio 16 d. sprendimą Nr. VRE_SP2-9514 dėl išieškomos skolos dydžio, atsižvelgiant į senaties terminą. 2021 m. sausio 15 d. raštu Nr. (8.20)DV_S-895 „Dėl A. S. įsiskolinimo patikslinimo“ Fondo valdybos Mažeikių skyrius informavo pareiškėją, kad atsižvelgus į Fondo valdybos rašte nurodytą senaties terminą, perskaičiavo jo skolą valstybės biudžetui, kuri po perskaičiavimo yra 2 750,68 Eur (iš jų 2 236,78 Eur vaikų išlaikymo išmokų, 386,94 Eur palūkanų, 126,96 Eur delspinigių), taip pat patikslino skolos susidarymo laikotarpį nuo 2013 m. rugpjūčio 22 d. iki 2015 m. lapkričio 23 d. Fondo valdybos Mažeikių skyrius 2021 m. vasario 4 d. gavo pareiškėjo prašymą jo skolą išdėstyti lygiomis dalimis dviem metams, iš jo gaunamo darbo užmokesčio. 2021 m. vasario 15 d. Fondo valdybos Mažeikių skyrius priėmė sprendimą Nr. (8.20) IVI_SP3-62 „Dėl A. S., vaikų išlaikymo išmokų skolininko, skolos valstybės biudžetui sumokėjimo dalimis“, kuriuo išdėstė pareiškėjo skolą lygiomis dalimis iki 2023 m. vasario 28 d. Atsakovas informavo pareiškėjo darbdavę, kad stabdo išieškojimą priverstine tvarka, nes skolininkas pateikė prašymą skolą išdėstyti dalimis. 2021 m. vasario 22 d. pareiškėjas Fondo valdybai pateikė skundą dėl 2021 m. sausio 13 d. sprendimo Nr. (8.20) IVI SP3-14 panaikinimo. 2021 m. kovo 29 d. Fondo valdyba nurodė, kad vadovaujantis Valstybinio socialinio draudimo įstatymo 41 straipsnio 4 dalimi Fondo valdybos Mažeikių skyrius teisėtai ir pagrįstai laiko pareiškėją vaikų išlaikymo išmokų, mokėtų iki teismo 2015 m. spalio 21 d. sprendimo įsiteisėjimo, ir su šiomis išmokomis susijusių palūkanų ir delspinigių skolininku. Atsakovas nurodo, jog aplinkybė, kad pareiškėjo tėvystė buvo nuginčyta tik 2015 m. spalio 21 d. Pasvalio rajono apylinkės teismo sprendimu, nesudaro sąlygų išnykti prievolei grąžinti Vaikų išlaikymo fondo administracijos išmokėtų išmokų ir nuo jų priskaičiuotų sumų. Pabrėžė, kad 2008 m. rugpjūčio 18 d. Pasvalio rajono apylinkės teismo sprendimu nustatytų periodinių išmokų vaikų išlaikymui pareiškėjas nemokėjo, laikotarpiu nuo 2013 m. rugpjūčio 22 d. iki 2015 m. lapkričio 23 d. jo pareigą mokėti vaikams išmokas buvo perėmusi valstybė.
Trečiasis suinteresuotas asmuo Valstybinio socialinio draudimo fondo valdyba prie Socialinės apsaugos ir darbo ministerijos su pareiškėjo patikslintu skundu nesutiko. Nurodė, kad pareiškėjo teisinė prievolė teikti materialinį išlaikymą vaikams E., E. ir E. S. atsirado įstatyme nustatyta tvarka įforminus tėvystę ir įsiteisėjusiu Pasvalio rajono apylinkės teismo 2008 m. rugpjūčio 1 d. sprendimu priteisus iš pareiškėjo išlaikymą vaikams kas mėnesį mokamomis periodinėmis išmokomis po 130 Lt kiekvienam vaikui kas mėnesį nuo 2008 m. birželio 2 d. iki kiekvieno iš vaikų pilnametystės, kasmet indeksuojant šią sumą Vyriausybės nustatyta tvarka. Atsižvelgus į vaikų E., E. ir E. S. globėjos A. V. Vaikų išlaikymo fondo administracijai 2008 m. lapkričio 26 d. pateiktus prašymus skirti ir mokėti vaikų išlaikymo išmokas ir dokumentus, reikalingus šioms išmokoms gauti, Vaikų išlaikymo fondo administracijos sprendimais buvo paskirtos išmokos bei mokamos kiekvienam vaikui kas mėnesį laikotarpiu nuo 2008 m. gruodžio 1 d. iki kol atsiras įstatyme nustatyti pagrindai sustabdyti arba nutraukti išmokų mokėjimą. Vaikų išlaikymo fondo administracija, atsižvelgusi į A. V. 2015 m. lapkričio 30 d. pranešimą ir Pasvalio rajono apylinkės teismo 2015 m. spalio 21 d. sprendimą, kuriuo pripažinta, kad pareiškėjas nėra E., E. ir E. S. tėvas, priėmė sprendimus sustabdyti išmokų mokėjimą minėtų vaikų išlaikymui. Nors 2015 m. spalio 21 d. sprendimu teismas ir nustatė, jog pareiškėjas nėra E., E. ir E. tėvas, tačiau iki šio sprendimo įsiteisėjimo buvusi pareiškėjo pareiga teikti išlaikymą minėtu sprendimu nebuvo panaikinta atgaline data.
Trečiasis suinteresuotas asmuo G. S. atsiliepimo į pareiškėjo patikslintą skundą nepateikė.
Motyvuojamoji dalis
Pareiškėjo A. S. patikslintas skundas atmestinas.
Byloje ginčas kilo dėl Valstybinio socialinio draudimo fondo valdybos Mažeikių skyriaus 2021 m. sausio 13 d. sprendimo Nr. (8.20) IVI SP3-14 „Dėl A. S., vaikų išlaikymo išmokų skolininko, skolos išieškojimo priverstine tvarka Nr. VRE_SP2-9514“ patikslinimo“ ir Valstybinio socialinio draudimo fondo valdybos prie Socialinės apsaugos ir darbo ministerijos 2021 m. kovo 30 d. rašto Nr. (9.8E) I-2117 „Dėl Fondo valdybos Mažeikių skyriaus sprendimo“ teisėtumo ir pagrįstumo.
Ginčo teisinius santykius reglamentuoja Lietuvos Respublikos vaikų išlaikymo fondo įstatymas.
Byloje nustatyta, kad Pasvalio rajono apylinkės teismas 2008 m. rugpjūčio 18 d. sprendimu civilinėje byloje Nr. 2-343-500-2008 priteisė iš G. S. ir A. S. nepilnamečių vaikų E. S., E. S. ir E. S. išlaikymui kas mėnesį mokamomis periodinėmis išmokomis po 130 Lt kiekvienam vaikui kas mėnesį, kasmet indeksuojant šią sumą Vyriausybės nustatyta tvarka, atsižvelgiant į infliaciją, nuo ieškinio teismui pateikimo dienos, t. y. nuo 2008 m. birželio 2 d., iki kiekvieno iš vaikų pilnametystės. 2009 m. balandžio 28 d. Garantinio ir vaikų išlaikymo fondų administracijos prie Socialinės apsaugos ir darbo ministerijos direktorius sprendimais Nr. 1.35-5568, Nr. 1.35-5567, Nr. 1.35-5566 „Dėl išmokos iš vaikų išlaikymo fondo mokėjimo“ nusprendė mokėti išmoką iš Vaikų išlaikymo fondo, kol atsiras Lietuvos Respublikos vaikų išlaikymo fondo įstatyme nustatyti pagrindai sustabdyti arba nutraukti išmokos iš Vaikų išlaikymo fondo mokėjimą. Pasvalio rajono apylinkės teismo 2015 m. spalio 21 d. sprendimu civilinėje byloje Nr. 2-433-1000/2015 pripažinta, jog duomenys gimimo įrašuose, kuriuose A. S. nurodytas E. S., E. S. ir E. S. tėvu, yra neteisingi ir A. S. nėra aukščiau nurodytų vaikų tėvas. Vaikų išlaikymo išmokų mokėjimas nutrauktas nuo 2015 m. lapkričio 1 d. Valstybinio socialinio draudimo fondo valdybos Mažeikių skyrius išsiuntė raginimą A. S. „Dėl A. S., vaikų išlaikymo išmokų skolininko, skolos sumokėjimo“, kuriame nurodė, jog 2018 m. liepos 30 d. Lietuvos Respublikos biudžetui pareiškėjas skolingas 8 962,36 Eur skolą (išmokėtų vaikų išlaikymo išmokų 7 010,70 Eur, delspinigių 1 951,66 Eur). 2020 m. vasario 24 d. Valstybinio socialinio draudimo fondo valdybos Mažeikių skyrius raštu Nr. (8.20E) DV_S-4944 „Dėl A. S. skolos valstybės biudžetui“ nurodė, kad bendras pareiškėjo įsiskolinimas 2020 m. vasario 24 d. Lietuvos Respublikos biudžetui sudarė 8 848,04 Eur (6 896,38 Eur vaiko išlaikymo išmokos, 1 951,66 Eur palūkanos). 2020 m. spalio 16 d. Valstybino socialinio draudimo fondo valdybos Mažeikių skyrius sprendimu Nr. VRE_SP2-9514 „Dėl A. S., vaikų išlaikymo išmokų skolininko, skolos išieškojimo priverstine tvarka“ nusprendė išieškoti priverstine tvarka į Lietuvos Respublikos valstybės biudžetą iš pareiškėjo A. S. 8 848,04 Eur, iš jų: išmokėtų vaikų išlaikymo išmokų 6 896,38 Eur, palūkanų 1 951,66 Eur. Valstybinio socialinio draudimo fondo valdyba prie Socialinės apsaugos ir darbo ministerijos 2020 m. gruodžio 3 d. raštu Nr. (9.8E) I-8601 „Dėl Fondo valdybos Mažeikių skyriaus sprendimo“ išnagrinėjusi pareiškėjo skundą, nurodė, jog Fondo valdybos Mažeikių skyrius pagrįstai laiko pareiškėją vaikų išlaikymo išmokų, išmokėtų iki 2015 m. spalio 21 d. sprendimo įsiteisėjimo, ir su šiomis išmokomis susijusių išmokų skolininku, be to, neturi teisinio pagrindo perkelti pareiškėjo skolą G. S.. Minėtu raštu Fondo valdyba įpareigojo Fondo Valdybos Mažeikių skyrių patikslinti 2020 m. spalio 16 d. sprendimą Nr. VRE_SP2-9514 „Dėl A. S., vaikų išlaikymo išmokų skolininko skolos išieškojimo priverstine tvarka“, dėl išieškomos skolos dydžio atsižvelgiant į senaties terminą. 2021 m. sausio 13 d. Valstybinio socialinio draudimo fondo valdybos Mažeikių skyrius sprendimu Nr. (8.20)IVI_SP3-14 „Dėl 2020 m. spalio 16 d. Valstybinio socialinio draudimo fondo valdybos Mažeikių skyriaus sprendimo „Dėl A. S., vaikų išlaikymo išmokų skolininko, skolos išieškojimo priverstine tvarka Nr. VRE_SP2-9514“ patikslinimo“ nuspręsta išieškoti priverstine tvarka į Lietuvos Respublikos biudžetą iš A. S. skolą, kuri 2020 m. spalio 16 d. sudarė 2 750,68 Eur, iš jų: 2 236,78 Eur vaikų išlaikymo išmokų įsiskolinimas, 2013 m. rugpjūčio 11 d. – 2017 m. gruodžio 31 d. laikotarpiu priskaičiuota palūkanų suma 386,94 Eur, 2018 m. sausio 1 d. – 2018 m. birželio 30 d. laikotarpiu priskaičiuota delspinigių suma – 126,96 Eur. Pareiškėjas A. S. 2021 m. vasario 22 d. kreipėsi į Fondo valdybą, prašydamas panaikinti Fondo valdybos Mažeikių skyriaus 2021 m. sausio 13 d. sprendimą Nr. (8.20) IVI SP3-14 ir perkelti susidariusią skolą G. S.. Fondo valdyba 2021 m. kovo 30 d. išnagrinėjusi pareiškėjo skundą rašte Nr. (9.8E) I-2117 „Dėl Fondo valdybos Mažeikių skyriaus sprendimo“ nurodė, kad Fondo valdybos Mažeikių skyrius pagrįstai laiko pareiškėją vaikų išlaikymo išmokų, mokėtų iki teismo 2015 m. spalio 21 d. sprendimo įsiteisėjimo, ir su šiomis išmokomis susijusių palūkanų ir delspinigių skolininku, todėl pagrindo naikinti Fondo valdybos Mažeikių skyriaus 2021 m. sausio 13 d. sprendimą Nr. (8.20) IVI_SP3-14 nėra.
Lietuvos Respublikos vaiko išlaikymo išmokų įstatymo (redakcija, galiojanti nuo 2018 m. sausio 1 d.) 1 straipsnio 1 dalyje numatyta, jog šiuo įstatymu nustatomi valstybės įsipareigojimo garantuoti šio įstatymo nustatyto dydžio vaiko išlaikymą, kai yra šiame įstatyme nustatytos sąlygos, vykdymas ir valstybės mokamų išmokų, skirtų vaikams išlaikyti, administravimo pagrindai.
Pažymėtina, jog pagal Lietuvos Respublikos Konstitucijos 38 straipsnį, Lietuvos Respublikos civilinio kodekso 3.192 straipsnio 1 dalį tėvai privalo materialiai išlaikyti savo nepilnamečius vaikus. Išlaikymo tvarka ir forma nustatoma bendru tėvų sutarimu. Nepilnamečio vaiko tėvams (ar vienam iš jų) šios pareigos nevykdant, teismas išlaikymą priteisia pagal vieno iš tėvų ar vaiko globėjo (rūpintojo), ar valstybinės vaiko teisių institucijos ieškinį (CK 3.194 straipsnio 1 dalis).
Kasacinio teismo praktikoje yra pasisakyta, kad teisinė prievolė teikti išlaikymą ir materialiai rūpintis savo vaiku atsiranda tik tiems tėvams, kurių tėvystė (motinystė) yra įforminta įstatyme nustatyta tvarka, t. y. tiems, kurie savo vaiko gimimo įraše nurodyti kaip vaiko tėvas (motina). Tai reiškia, kad tiek motina, tiek tėvas, jeigu pagal įstatymą nenustatyta vaiko kilmė iš jų, yra asmeniškai (individualiai) atsakingi už išlaikymo savo nepilnamečiams vaikams teikimą, todėl šių prievolių vykdymas negali būti perleistas ar perkeltas kitiems (išskyrus įtėvius) asmenims, įkeičiamas, įskaitytas už skolas ir pan., taip pat negali būti atsakyta jų vykdymo (žr., pvz., Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2013 m. lapkričio 22 d. nutartį civilinėje byloje Nr. 3K-3-596/2013).
Byloje esantys duomenys patvirtina, jog pareiškėjas A. S. gimimo įrašuose buvo nurodytas nepilnamečių vaikų E. S., gim. (duomenys neskelbtini), E. S., gim. (duomenys neskelbtini), E. S., gim. (duomenys neskelbtini) tėvu. Pasvalio rajono apylinkės teismas 2008 m. rugpjūčio 18 d. sprendimu civilinėje byloje Nr. 2-343-500-2008 priteisė iš G. S. ir A. S. išlaikymą nepilnamečiams vaikams iki kiekvieno iš vaikų pilnametystės.
Atsižvelgiant į tai, kas nurodyta aukščiau, įforminus asmens tėvystę, pastarajam kyla įstatymuose numatyta pareiga išlaikyti savo nepilnamečius vaikus. Vaikų išlaikymo išmokų įstatymo (redakcija, galiojusi nuo 2008 m. sausio 1 d. iki 2014 m. sausio 1 d.) 3 straipsnio 1 dalis numato, kad fondo išmokos pagal šio įstatymo nuostatas mokamos tik tuo atveju, kai lėšos vaikui išlaikyti yra priteistos teismo sprendimu arba nustatytos teismo patvirtinta vaiko (vaikų) išlaikymo sutartimi ir yra mokamos periodinėmis išmokomis vieną kartą per mėnesį.
Garantinio ir vaikų išlaikymo fondų administracijos prie Socialinės apsaugos ir darbo ministerijos direktorius, 2009 m. balandžio 28 d. priimdamas sprendimus dėl A. S. nepilnamečių vaikų išlaikymui mokėtinų išmokų skyrimo iš Vaikų išlaikymo fondo, pagrįstai vadovavosi 2008 m. rugpjūčio 18 d. teismo sprendimu, kuriuo iš pareiškėjo priteistas išlaikymas nepilnamečiams vaikams.
Vaikų išlaikymo fondo įstatymo (redakcija, galiojanti nuo 2018 m. sausio 1 d.) 14 straipsnio 1 dalyje numatyta, jog išmokų administratorius, šio įstatymo nustatyta tvarka mokantis išmokas, nuo išmokos išmokėjimo momento įgyja teisę išieškoti iš skolininko išmokėtas išmokas ir Lietuvos Respublikos finansų ministro nustatyto dydžio delspinigius už kiekvieną įsiskolinimo dieną, skaičiuojamus nuo negrąžintos įsiskolinimo dienos. Pareiškėjui, kaip asmeniui, įrašytam vaikų tėvu, nevykdant įstatyme numatytos bei įsiteisėjusiu teismo sprendimu priteistos išlaikymo vaikams teikimo pareigos ir valstybei įvykdžius pareiškėjo prievolę, atsiranda pareiga grąžinti valstybei išmokėtas vaikų išlaikymo lėšas.
Atmestinas kaip nepagrįstas pareiškėjo teiginys, jog 2015 m. spalio 21 d. sprendimu pripažinus, kad pareiškėjas nėra E., E. bei E. S. tėvas, išnyko pareiga išlaikyti nepilnamečius vaikus nuo jų gimimo. Pažymėtina, kad įstatyme nustatyta tvarka vaiko gimimo įraše nurodžius asmenį vaiko tėvu, kyla atitinkamos teisinės pasekmės, viena iš jų – prievolė teikti vaikui materialinį išlaikymą. Nagrinėjamu atveju, tokia prievolė pareiškėjui atsirado įsiteisėjusiu teismo sprendimu, priteisus išlaikymą vaikams. Institucija, priimanti sprendimą mokėti vaikų išlaikymo išmoką, vadovavosi galiojančiais ir vykdytinais dokumentais. Byloje nėra duomenų, jog Pasvalio rajono apylinkės teismo 2008 m. rugpjūčio 18 d. sprendimas būtų panaikintas. Teismas sprendžia, jog nuginčijus tėvystę, teisiniai padariniai lieka galioti, t. y. Pasvalio rajono apylinkės teismo 2015 m. spalio 21 d. sprendimu nebuvo panaikinta pareiškėjo prievolė išlaikyti nepilnamečius vaikus, priteista 2008 m. rugpjūčio 18 d. sprendimu civilinėje byloje Nr. 2-343-500-2008, todėl nėra pagrindo konstatuoti, jog nuginčijus tėvystę kartu dingo ir pareiga išlaikyti nepilnamečius vaikus nuo jų gimimo.
Atsižvelgiant į aukščiau išdėstyta, Valstybinio socialinio draudimo fondo valdybos Mažeikių skyrius 2021 m. sausio 13 d. sprendimu Nr. (8.20) IVI_SP3-14 „Dėl 2020 m. spalio 16 d. Valstybinio socialinio draudimo fondo valdybos Mažeikių skyriaus sprendimo „Dėl A. S., vaikų išlaikymo išmokų skolininko, skolos išieškojimo priverstine tvarka Nr. VRE_SP2-9514“ patikslinimo“ pagrįstai nustatė A. S. išieškomos skolos dydį, atsižvelgę į senaties terminą, todėl naikinti priimto sprendimo pareiškėjo nurodytais argumentais, nėra pagrindo.
Pareiškėjas 2021 m. vasario 22 d. skunde Fondo valdybai taip pat prašė perkelti susidariusią skolą G. S.. Fondo valdyba 2021 m. kovo 30 d. raštu Nr. (9.8E) I-2117 „Dėl Fondo valdybos Mažeikių skyriaus sprendimo“, vadovaudamasi suformuota Lietuvos Aukščiausiojo Teismo praktika, tinkamai išaiškino, jog teisės normos, reglamentuojančios tėvų pareigą išlaikyti nepilnamečius vaikus, neįtvirtina galimybės perkelti asmenų, privalančių išlaikyti vaiką, skolą, atsiradusią dėl tėvų pareigos išlaikyti savo nepilnamečius vaikus nevykdymo ar netinkamo vykdymo, kai šią pareigą įvykdo valstybė, net ir tuo atveju, kai tėvystė yra nuginčijama (žr., pvz., Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2018 m. liepos 4 d. nutartis civilinėje byloje Nr. e3K-3-275-421/2018). Pareiškėjo teisinė prievolė teikti materialinį išlaikymą atsirado, priteisus jį įsiteisėjusiu teismo sprendimu, o skola valstybei susidarė dėl to, kad jis šios prievolės tinkamai nevykdė.
Atsižvelgiant į nustatytas faktines aplinkybes ir ginčo teisinį reglamentavimą, teisėjų kolegija daro išvadą, kad Valstybinio socialinio draudimo fondo valdybos prie Socialinės apsaugos ir darbo ministerijos 2021 m. kovo 30 d. raštas Nr. (9.8E) I-2117 „Dėl Fondo valdybos Mažeikių skyriaus sprendimo“ yra teisėtas ir pagrįstas.
Teisėjų kolegija pažymi, jog pareiškėjui įvykdžius savo prievolę valstybei ir grąžinus susidariusią vaikų išlaikymo išmokų skolą, pareiškėjas įgytų teisę civilinio proceso tvarka reikalauti šias sumokėtas lėšas išieškoti iš kaltų dėl nuostolių atsiradimo asmenų.
Rezoliucinė dalis
Vadovaudamasi Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo 84 -87 straipsniais, 88 straipsnio 1 punktu, 103 straipsnio 1 punktu, 132 straipsniu teisėjų kolegija
nusprendžia:
Pareiškėjo A. S. patikslintą skundą atmesti kaip nepagrįstą.
Sprendimas per trisdešimt kalendorinių dienų nuo jo paskelbimo dienos gali būti skundžiamas Lietuvos vyriausiajam administraciniam teismui, apeliacinį skundą paduodant per Regionų apygardos administracinio teismo Šiaulių rūmus.