Vilniaus apygardos teismo nutartis

Vilniaus apygardos teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš Julitos Dabulskytės-Raizgienės (kolegijos pirmininkės bei pranešėjos), Rasos Paužaitės ir Ugniaus Trumpulio,

viešame teismo posėdyje apeliacine žodinio proceso tvarka išnagrinėjo baudžiamąją bylą pagal nuteistojo A. J. apeliacinį skundą dėl Vilniaus miesto apylinkės teismo 2023 m. gruodžio 6 d. nuosprendžio, kuriuo A. J. pripažintas kaltu pagal Lietuvos Respublikos baudžiamojo kodekso (toliau – BK) 178 straipsnio 1 dalį ir jam paskirta laisvės atėmimo bausmė 9 mėnesiams, kuri, vadovaujantis BK 64¹ straipsnio nuostatomis, sumažinta trečdaliu, ir A. J. paskirta galutinė laisvės atėmimo bausmė šešiems mėnesiams.

Nukentėjusiojo ir civilinio ieškovo L. J. civilinis ieškinys tenkintas iš dalies ir iš nuteistojo A. J. priteista 780 Eur turtinei žalai atlyginti.

Aprašomoji dalis

Teisėjų kolegija nustatė:

I. Pirmosios instancijos teismo nustatytos bylos faktinės aplinkybės

II. Apeliacinio skundo teisiniai argumentai ir prašymai

Motyvuojamoji dalis

III. Apeliacinės instancijos teismo teisiniai argumentai ir išaiškinimai

Apeliacinis skundas atmetamas.

5. Apeliaciniu skundu nuteistasis A. J. pirmosios instancijos teismo nuosprendį ginčija tik dalyje dėl jam paskirtos laisvės atėmimo bausmės, prašo sumažinti laisvės atėmimo bausmės dydį arba skirti arešto bausmę. Vadovaudamasis Lietuvos Respublikos baudžiamojo proceso kodekso (toliau – BPK) 320 straipsnio 3 dalies nuostatomis, apeliacinės instancijos teismas patikrina skundžiamo nuosprendžio teisėtumą ir pagrįstumą tiek, kiek to prašoma apeliaciniame skunde.

6. Pagal baudžiamąjį įstatymą teismas skiria bausmę pagal BK specialiosios dalies straipsnio, numatančio atsakomybę už padarytą nusikalstamą veiką, sankciją laikydamasis BK bendrosios dalies nuostatų. Skirdamas bausmę teismas atsižvelgia į padarytos nusikalstamos veikos pavojingumo laipsnį, kaltės formą ir rūšį, padarytos nusikalstamos veikos stadiją, kaltininko asmenybę, asmens, kaip bendrininko, dalyvavimo darant nusikalstamą veiką formą ir rūšį, atsakomybę lengvinančias bei sunkinančias aplinkybes (BK 54 straipsnio 1, 2 dalys). Teismų praktikoje laikomasi nuomonės, kad individualizuojant bausmę visoms šioms aplinkybėms turi būti skiriama vienoda teisinė reikšmė, nė vienai iš jų neturi būti suteikiama išskirtinė dominuojanti reikšmė (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo nutartis baudžiamojoje byloje Nr. 2K-232-942/2018). Be to, nagrinėjamos bylos kontekste pažymėtina, kad bausmės skyrimas yra būtent pirmosios instancijos teismo diskrecija. Apeliacinės instancijos teismas bausmę sušvelninti ar sugriežtinti gali tik tuo atveju, jeigu pirmosios instancijos teismas neįvertino visų bausmei individualizuoti reikšmingų aplinkybių ar jas įvertino netinkamai bei paskyrė aiškiai per griežtą ar per švelnią ir dėl to neteisingą bausmę (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo nutartis baudžiamojoje byloje Nr. 2K-7-648/2019).

7. Pirmosios instancijos teismas skundžiamu nuosprendžiu pripažino A. J. kaltu padarius nusikalstamą veiką, numatytą BK 178 straipsnio 1 dalyje. Iš skundžiamo nuosprendžio matyti, kad teismas, skirdamas laisvės atėmimo bausmę bei nustatydamas jos dydį, artimesnį sankcijoje nustatytam minimaliam dydžiui, atsižvelgė į tai, kad buvo padarytas vienas baigtas, tyčinis, nesunkus nusikaltimas nuosavybei. Atsakomybę lengvinančių aplinkybių nenustatyta, o atsakomybę sunkinančia aplinkybe pripažinta tai, kad veiką padarė recidyvistas (BK 60 straipsnio 1 dalies 13 punktas). Be to, pirmosios instancijos teismas atsižvelgė ir į nuteistojo asmenybę – sistemingai darantis turtinio pobūdžio nusikalstamas veikas, dažniausiai baustas realiomis laisvės atėmimo bausmėmis, taip pat sistemingai daro administracinius nusižengimus, susijusius su turto grobimu, paskirtų baudų nemoka. Tokie nuosprendyje išdėstyti motyvai rodo, kad teismas atsižvelgė ir vertino visas bausmės skyrimui reikšmingas aplinkybes, nė vienos jų nesureikšmino.

8. Vertindama apeliaciniame skunde keliamą klausimą dėl A. J. paskirtos bausmės tinkamumo, teisėjų kolegija pritaria skundžiamame nuosprendyje išdėstytiems motyvams, jog nėra pagrindo BK 59 straipsnio 1 dalies 2 punkte numatytos atsakomybę lengvinančios aplinkybės nustatymui. Nors skunde ir tvirtinama, kad tokia aplinkybė nepripažinta nepagrįstai ir nuteistasis pabrėžia savo kaltę pripažinęs ir nuoširdžiai besigailintis, tačiau skundžiamame nuosprendyje argumentuotai pasisakyta, kodėl nuteistojo teiginiai dėl gailėjimosi neatitinka anksčiau nurodytos atsakomybę lengvinančios aplinkybės turinio. Pabrėžtina, jog teismų praktikoje nuosekliai aiškinama, kad nuoširdus gailėjimasis nustatomas ne vien pagal bendrus pareiškimus dėl kaltės pripažinimo – jis turi būti objektyviai įvertinamas pagal bylos aplinkybių visumą (duotus parodymus, kaltininko elgesį po įvykio ir vėliau, pastangas sušvelninti nusikalstamos veikos padarinius, atlyginti žalą ir pan.). Ši aplinkybė iš esmės parodo asmens požiūrį į padarytą nusikalstamą veiką ir yra apibūdinama kaip vienas iš svarbiausių žingsnių, rodančių, kad asmuo nori pasitaisyti. Nuoširdus gailėjimasis dažniausiai ir pasireiškia tuo, kad kaltininkas aiškiai pasmerkia savo nusikalstamus veiksmus, pasižada pasitaisyti ir ateityje nenusikalsti (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo nutartys baudžiamosiose bylose Nr. 2K-154-495/2022, 2K-257-495/2023). Atkreiptinas dėmesys, kad A. J. ikiteisminio tyrimo metu nurodė prisipažįstantis padaręs nusikaltimą ir dėl to nuoširdžiai gailisi, tačiau atsisakė duoti parodymus (b. l. 52). Teisiamojo posėdžio metu nuteistasis prisipažino padaręs nusikaltimą, davė paaiškinimus dėl jam pareikšto kaltinimo, pažymėdamas, kad blogai padarė paimdamas stovintį neprirakintą paspirtuką. Pasinaudojęs teise sakyti paskutinį žodį, A. J. pareiškė labai besigailintis dėl padarytos nusikalstamos veikos (b. l. 110-112). Taigi nors nuteistasis ir išreiškė gailestį, tačiau vien deklaratyvus tokios frazės išsakymas negali būti pripažintas nuoširdžiu gailesčiu. Nėra jokio pagrindo išvadai, kad nuteistasis proceso eigoje būtų kritiškai vertinęs savo elgesį. Juo labiau, nuteistasis nedėjo jokių pastangų bent iš dalies atlyginti savo nusikalstamais veiksmais padarytą žalą nukentėjusiajam, o ir po nagrinėjamos nusikalstamos veikos padarymo toliau darė kitas nusikalstamas veikas. Tokios aplinkybės leidžia spręsti, jog pirmosios instancijos teismo išvada dėl BK 59 straipsnio 1 dalies 2 punkte numatytos atsakomybę lengvinančios aplinkybės nepripažinimo yra teisėta ir pagrįsta.

9. Kitas apeliacinio skundo argumentas, kuriuo pirmosios instancijos teismo paskirta bausmė vertinama kaip per griežta, yra susijęs prokuroro prašyta skirti bausme. Kaip matyti iš nagrinėjamos bylos, pirmosios instancijos teismo paskirta bausmė yra kiek didesnė nei prokuroro pasiūlyta, tačiau tokį bausmės dydį nulėmė anksčiau aptartų bausmės skyrimui reikšmingų aplinkybių visuma, teismo sprendimas skirti A. J. laisvės atėmimo bausmę 9 mėnesiams, kuri pritaikius BK 64¹ straipsnio nuostatas sumažinta vienu trečdaliu, ir apeliantui paskirtas laisvės atėmimas 6 mėnesiams, yra aiškiai argumentuotas. Pažymėtina, kad pirmosios instancijos teismas, skirdamas bausmę bei nustatydamas jos dydį, nėra saistomas prokuroro baigiamosios kalbos metu pasiūlyto bausmės dydžio ir, įvertinęs visas bausmės skyrimui reikšmingas aplinkybes, gali paskirti bausmę, kuri būtų griežtesnė ar švelnesnė nei prokuroro siūlyta. Taigi teisėjų kolegija neturi pagrindo išvadai, kad pirmosios instancijos teismas netinkamai vadovavosi BK 54 straipsnio 2 dalies nuostatomis. Skiriant bausmę už padarytą nusikalstamą veiką buvo atsižvelgta į byloje nustatytas ir bausmės skyrimui reikšmingas aplinkybes, nė vienos jų nesureikšminant.

10. Valstybės garantuojamos teisinės pagalbos tarnyba 2024 m. sausio 15 d. pateikė teismui pažymą, kuria iš nuteistojo A. J. valstybės naudai prašoma priteisti 72,92 Eur dydžio valstybės garantuojamos teisinės pagalbos išlaidas. Pagal BPK 106 straipsnio 2 dalį teismas, pripažinęs kaltinamąjį kaltu, priimdamas nuosprendį, sprendžia dėl valstybės garantuojamos teisinės pagalbos išlaidų, susidariusių dėl būtino gynėjo dalyvavimo, išieškojimo iš kaltinamojo, atsižvelgdamas į jo turtinę padėtį, išskyrus BPK 51 straipsnio 1 dalies 1 ir 2 punktuose nurodytus atvejus. BPK 106 straipsnyje įtvirtintos nuostatos taip pat galioja ir nagrinėjant bylą apeliacinės instancijos teisme.

11. Baudžiamoji byla apeliacinės instancijos teisme buvo nagrinėjama pagal nuteistojo skundą. Vilniaus apygardos teismas, atsižvelgdamas į tai, kad nagrinėjant baudžiamąją bylą apeliacine tvarka, turi dalyvauti gynėjas, ir į tai, jog nuteistasis neturėjo pasirinkęs gynėjo, kreipėsi su prašymu į Valstybės garantuojamos teisinės pagalbos tarnybą, kuri A. J. parinko advokatą Benediktą Paulauską, kurį teismas paskyrė nuteistojo gynėju. Taigi įstatymui numatant privalomą gynėjo dalyvavimą bylą nagrinėjant apeliacine tvarka, gynėjas nuteistajam buvo paskirtas teismo iniciatyva, kas reiškia, kad nuteistasis neturėjo teisės rinktis, ar jam gintis pačiam, ar su gynėjo pagalba. Esant tokioms aplinkybėms, teismas sprendžia, kad valstybės garantuojamos teisinės pagalbos išlaidų priteisimas iš nuteistojo nebūtų suderinamas su jo teise į gynybą.

Rezoliucinė dalis

Teisėjų kolegija, vadovaudamasi Lietuvos Respublikos baudžiamojo proceso kodekso 326 straipsnio 1 dalies 1 punktu,

nutaria:

nuteistojo A. J. (A. J.) apeliacinį skundą atmesti.

Valstybės garantuojamos teisinės pagalbos tarnybos paskaičiuotų antrinės teisinės pagalbos išlaidų iš A. J. nepriteisti.

Nutartis įsiteisėja jos paskelbimo dieną.