- Teismas
- Lietuvos apeliacinis teismas
- Dokumentas
- Nutartis
- Data
- 2024-05-23
- Bylos Nr.
- 2A-265-881/2024
- Teisminio proceso Nr.
- 2-60-3-00022-2024-3
- Bylos rūšis
- civilinė byla
- Teisėjai
- Vilija Mikuckienė, Laima Ribokaitė, Žilvinas Terebeiza
- Pareiškėjas
- uždarosios akcinės bendrovės „Vinitas“
- Suinteresuotas asmuo
- uždarosios akcinės bendrovės „Litspringas“
Lietuvos apeliacinio teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Vilijos Mikuckienės (kolegijos pirmininkė ir pranešėja), Laimos Ribokaitės ir Žilvino Terebeizos,
teismo posėdyje apeliacine rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo pareiškėjos uždarosios akcinės bendrovės „Vinitas“ skundą dėl Vilniaus komercinio arbitražo teismo 2024 m. vasario 7 d. sprendimo arbitražo byloje Nr. V-0118/2023e pagal suinteresuoto asmens uždarosios akcinės bendrovės „Litspringas“ ieškinį pareiškėjai uždarajai akcinei bendrovei „Vinitas“ dėl skolos priteisimo, suinteresuotas asmuo uždaroji akcinė bendrovė „Litspringas“.
Aprašomoji dalis
Teisėjų kolegija nustatė:
I. Ginčo esmė
1. Ieškovė (suinteresuotas asmuo) uždaroji akcinė bendrovė (toliau – UAB) „Litspringas“ kreipėsi į Vilniaus komercinio arbitražo teismą (toliau – ir Arbitražo teismas) su ieškiniu, prašydama iš atsakovės (pareiškėjos) UAB „Vinitas“ priteisti: 1) 268,63 Eur palūkanas, apskaičiuotas Lietuvos Respublikos mokėjimų, atliekamų pagal komercines sutartis, vėlavimo prevencijos įstatymo pagrindu (toliau – Mokėjimų vėlavimo prevencijos įstatymas); 2) 40 Eur skolos išieškojimo išlaidas, apskaičiuotas Mokėjimų vėlavimo prevencijos įstatymo pagrindu; 3) 726 Eur bylos registravimo rinkliavą; 4) 3 445,23 Eur bylos arbitravimo rinkliavą; 4) 400 Eur už teisines paslaugas.
2. Ieškovė UAB „Litspringas“ nurodė, kad 2022 m. kovo 25 d. ieškovė ir atsakovė sudarė pirkimo–pardavimo sutartį. Ieškovė 2022 m. gruodžio 8 d. pagal atsakovės pateiktą užsakymą atsakovei išrašė pridėtinės vertės mokesčio (toliau – PVM) sąskaitą faktūrą, kurios pagrindu, atsakovė iš ieškovės įsigijo prekes. Visos atsakovės užsakytos prekės buvo pristatytos į atsakovės nurodytą vietą. Atsakovė pristatytas prekes priėmė ir jų ieškovei negrąžino. Iš viso pagal ieškovės išrašytą PVM sąskaitą faktūrą atsakovė privalėjo sumokėti 23 352,09 Eur, tačiau atsakovė sumokėjo tik 18 069,29 Eur, todėl liko skolinga 5 282,80 Eur. Ieškinio pateikimo metu atsakovė be sutartyje numatytos kainos už nesavalaikį atsiskaitymą ieškovei taip pat buvo skolinga 172,81 Eur palūkanų. Atsižvelgdama į tai, kad atsakovė sumokėjo likusią neapmokėtą 5 282,80 Eur sumą, ieškovė patikslino reikalavimus.
Atsiliepimas
3. Atsakovė UAB „Vinitas“ atsiliepimu į ieškinį prašė jį atmesti, kaip neatitinkantį sąlygų ginčui spręsti Arbitražo teisme, nes nurodyta sąskaita negali būti priskiriama 2022 m. kovo 25 d. pirkimo–pardavimo sutarčiai, todėl ginčas kyla iš atskiro vienkartinio sandorio, kurį spręsti turėtų apylinkės teismai. Taip pat nurodė, kad UAB „Vinitas“ 2023 m. liepos 29 d. atsiskaitė su ieškove, todėl ginčo tarp šalių nebėra.
II. Arbitražo teismo sprendimo esmė
4. Vilniaus komercinio arbitražo teismas 2024 m. vasario 7 d. sprendimu išnagrinėjo arbitražo bylą Nr. V-0118/2023e ir nusprendė ieškovės ieškinį patenkinti – priteisti ieškovei iš atsakovės 268,63 Eur palūkanas, 40 Eur skolos išieškojimo išlaidas, 4 171,23 Eur arbitražo rinkliavą ir 400 Eur teisinių paslaugų išlaidas.
5. Arbitražo teismas nurodė, kad sprendžiant klausimą, ar 2022 m. gruodžio 6 d. atsakovės užsakymas ginčo prekėms, pateiktas elektroniniu paštu ir tą pačią dieną ieškovės patvirtintas, patenka į arbitražinio susitarimo reguliavimo sritį, yra svarbios aplinkybės, jog šalių santykis dėl ginčo prekių kilo iš pirkimo–pardavimo sandorio, sandoris suderintas užsakymu, užsakymas pateiktas galiojant sutarčiai, o sutarties 1.2 papunktyje numatyta, kad dėl prekių kiekio, kainos, techninių parametrų, pagaminimo ir pristatymo sąlygų kaskart bus susitariama pateikiant prekių užsakymą. Taigi, užsakymas buvo pateiktas laikantis sutartyje numatytos tvarkos. Arbitražo teismo vertinimu, savo esme sutartis buvo pagrindas vienkartiniams pirkimo–pardavimo sandoriams tarp šalių sudaryti ir vykdyti. Sutarties nustatyta tvarka sudarius tam tikrą prekių pirkimo–pardavimo sandorį, sutarties sąlygos tampa to prekių pirkimo–pardavimo sandorio sąlygomis. Bylos medžiagoje nėra įrodymų, įgalinančių atsakovę teigti, kad minėta sutartis netaikoma šiam užsakymui.
6. Kadangi arbitražiniame susitarime numatyta, kad arbitraže sprendžiami tiek ginčai, kylantys iš sutarties, tiek ir su ja susiję, Arbitražo teismas nusprendė, jog turi jurisdikciją nagrinėti bylą ir priimti sprendimą dėl byloje nagrinėjimų ieškovės reikalavimų.
7. Arbitražo teismas konstatavo, kad ieškovė turi teisę reikalauti palūkanų už laiku nepadengtą skolą Mokėjimų vėlavimo prevencijos įstatymo pagrindu, ir, atsižvelgdamas į tai, kad atsakovė prieštaravimų dėl palūkanų apskaičiavimo nepateikė, priteisė ieškovei 268,63 Eur palūkanas (8 proc. nuo 5 282,80 Eur už 232 dienas, t. y. nuo 2022 m. gruodžio 9 d. iki 2023 m. liepos 29 d.).
8. Kadangi šalių sutartis patenka į Mokėjimų vėlavimo prevencijos įstatymo taikymo sritį, Arbitražo teismas nusprendė, kad ieškovė turi šio įstatymo 7 straipsnio 1 dalyje nurodytą neginčijamą reikalavimo teisę į skolos išieškojimo išlaidas, todėl jai priteisė 40 Eur skolos išieškojimo išlaidas.
9. Arbitražo teismas ieškovei priteisė arbitražo rinkliavą (4 171,23 Eur), kadangi ieškovės materialinio pobūdžio reikalavimai buvo patenkinti visiškai. Be to, Arbitražo teismas priteisė ieškovei 400 Eur išlaidas už teisines paslaugas, nes nenustatė pagrindo nukrypti nuo bylinėjimosi išlaidų paskirstymo taisyklės „pralaimėjęs moka“.
III. Skundo argumentai
10. Pareiškėja (atsakovė) UAB „Vinitas“ skundu prašo panaikinti Vilniaus komercinio arbitražo teismo 2024 m. vasario 7 d. sprendimą arbitražo byloje Nr. V-0118/2023e ir priteisti bylinėjimosi išlaidas. Skundas grindžiamas šiais pagrindiniais argumentais:
10.1. Pateikta PVM sąskaita faktūra neturi nieko bendro su pirkimo–pardavimo sutartimi. Pagal sutartį vykdyti pirkimai buvo užbaigti 2022 m. rugsėjo mėn., o sąskaitoje nurodytos prekės buvo perkamos atskiru pavieniu susitarimu.
10.2. Pagal sutartį visi pirkimai buvo vykdomi tik pirkėjai sumokėjus avansą. Visoms prekėms buvo pasirašomos specifikacijos, o, išpirkus visą specifikacijos kiekį, buvo formuojama nauja specifikacija. Paskutinė specifikacija pasirašyta 2022 m. rugsėjo 5 d. Prekės pagal byloje pateiktą sąskaitą buvo pakraunamos be išankstinio apmokėjimo, nebuvo sudaryta specifikacija, o pagal paskutinę specifikaciją nebuvo nepakrautų prekių. Jei pirkimas būtų pagal sutartį, sąskaitoje būtų buvęs nurodytas pagrindas (sutarties ir specifikacijos numeriai).
10.3. Arbitražo teismas nepasisakė dėl jurisdikcijos ir bylą nagrinėjo toliau. Nėra aišku, kokiu pagrindu Arbitražo teismas nusprendė, kad nėra nustatyta arbitražinio susitarimo negaliojimo pagrindų.
10.4. Atsakovė pateikė visą faktinę medžiagą, patvirtinančią, kad pirkimai pagal sutartį buvo vykdomai tik pagal specifikacijas, o ieškovė klaidino Arbitražo teismą, teigdama priešingai.
10.5. Arbitražo teismo sprendimo 63 punkte išdėstyti motyvai yra daugiau deklaratyvūs, nei teisiškai pagrįsti.
11. Atsiliepimo į pareiškėjos skundą suinteresuotas asmuo UAB „Litspringas“ nepateikė.
Motyvuojamoji dalis
Teisėjų kolegija konstatuoja:
IV. Teismo nustatytos bylos aplinkybės, teisiniai argumentai ir išvados
Dėl arbitražo teismo sprendimų peržiūrėjimo procedūros ir esminių principų
12. Arbitražas yra visuotinai pripažintas alternatyvus ginčų sprendimo būdas, lygiavertis ginčų sprendimui nacionaliniuose teismuose. Šios alternatyvios jurisdikcijos pagrindas yra šalių laisva valia sudarytas susitarimas perduoti konkrečius ginčus dėl fakto ar (ir) teisės nagrinėti arbitražo teismui, kuriuo šalys ne tik suteikia teisę jų ginčą nagrinėti arbitrams, apsisprendžia dėl arbitraže galimų spręsti ginčų dalyko ir ginčų sprendimui taikytinų taisyklių, bet kartu ir atsisako teisės dėl arbitražiniame susitarime nurodytų ginčų nagrinėjimo kreiptis į bet kurios valstybės teismus. Taigi, arbitražo jurisdikcija pagrįsta šalių dispozityvumo ir sutarčių privalomumo principais, ji suteikia šalims galimybę perduoti ginčą nagrinėti šalių pasirinktiems profesionalams (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2015 m. gegužės 22 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-320-611/2015, 2021 m. balandžio 7 d. nutartis civilinėje byloje Nr. e3K-3-68-611/2021).
13. Lietuvos Respublikos teritorijoje veikiančio arbitražo sprendimo apskundimo tvarka ir sąlygos įtvirtintos Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso (toliau – ir CPK) III dalies XVI skyriaus bei Lietuvos Respublikos komercinio arbitražo įstatymo (toliau – KAĮ) VIII skyriaus normose. Pagal CPK 301 straipsnio 5 dalį, skundai dėl Lietuvos Respublikos teritorijoje veikiančių arbitražų sprendimų, pateikti KAĮ nustatyta tvarka, yra paduodami tiesiogiai Lietuvos apeliaciniam teismui ir nagrinėjami mutatis mutandis (su būtinais (atitinkamais) pakeitimais) taikant šiame skyriuje nustatytas taisykles.
14. Pagal KAĮ 8 straipsnį arbitražo teismas, nuolatinė arbitražo institucija ir jos pirmininkas, spręsdami šiame įstatyme reglamentuojamus klausimus, yra nepriklausomi. Teismai negali kištis į arbitražo teismo, į nuolatinės arbitražo institucijos ir jos pirmininko veiklą, išskyrus šiame įstatyme nustatytus atvejus. Pagal KAĮ 50 straipsnio 3 dalį Lietuvos apeliacinis teismas gali panaikinti arbitražo teismo sprendimą, kai padavusi skundą šalis pateikia įrodymus, kad: 1) viena iš arbitražinio susitarimo šalių pagal taikomus įstatymus buvo neveiksni arba arbitražinis susitarimas negalioja pagal šalių susitarimu taikomus įstatymus, o kai šalys dėl arbitražiniam susitarimui taikomų įstatymų nesusitarė, – pagal valstybės, kurioje buvo priimtas arbitražo teismo sprendimas, įstatymus; arba 2) šaliai, prieš kurią norima remtis arbitražo teismo sprendimu, nebuvo reikiamai pranešta apie arbitro paskyrimą ar apie arbitražinį nagrinėjimą arba kitaip nebuvo sudaryta galimybė pateikti savo paaiškinimus; arba 3) arbitražo teismo sprendimas buvo priimtas dėl ginčo ar ginčo dalies, kuri nebuvo perduota arbitražui. Jeigu galima atskirti ginčo dalį, kuri buvo perduota arbitražui, ta arbitražo teismo sprendimo dalis, kuria yra išspręsti arbitražui perduoti klausimai, gali būti pripažįstama ir vykdoma; arba 4) arbitražo teismo sudėtis ar arbitražo procesas neatitiko šalių susitarimo ir (arba) imperatyvių šio įstatymo nuostatų; 5) ginčas pagal Lietuvos Respublikos įstatymus negali būti perduotas arbitražui; arba 6) arbitražo teismo sprendimas prieštarauja Lietuvos Respublikos viešajai tvarkai.
15. Minėti KAĮ 50 straipsnio 3 dalyje įtvirtinti arbitražo teismo sprendimo panaikinimo pagrindai, taip pat ir jų patikrinimo tvarka, yra skirtingi – sprendimo suderinamumas su viešosios tvarkos reikalavimais ir ginčo arbitruotinumas (KAĮ 50 straipsnio 3 dalies 5 ir 6 punktai) tikrinami ex officio (pagal pareigas) (KAĮ 50 straipsnio 4 dalis), o visi kiti arbitražo sprendimo panaikinimo pagrindai, numatyti KAĮ 50 straipsnio 3 dalies 1, 2, 3 ir 4 punktuose, analizuojami tik esant tokiam vienos iš šalių reikalavimui (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2016 m. gruodžio 20 d. nutartis civilinėje byloje Nr. e3K-3-471-916/2016). Pareiga įrodyti pastarųjų arbitražo teismo sprendimo panaikinimo pagrindų buvimą tenka šaliai, kuri jais remiasi. Toks atitinkamų arbitražo teismo sprendimo panaikinimo pagrindų patikrinimo tvarkos ir įrodinėjimo naštos paskirstymo tarp šalių teisinis reglamentavimas yra nustatytas tiek KAĮ, tiek Jungtinių Tautų Tarptautinės prekybos teisės komisijos (UNCITRAL) pavyzdiniame įstatyme, kurio pagrindu parengtas KAĮ, tiek 1958 m. Niujorko konvencijos dėl užsienio arbitražų sprendimų pripažinimo ir vykdymo V straipsnyje, reglamentuojančiame užsienio valstybėje priimto arbitražo sprendimo atsisakymo pripažinti ir leisti vykdyti pagrindus (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2016 m. gruodžio 20 d. nutartis civilinėje byloje Nr. e3K-3-471-916/2016).
16. Teismų praktikoje ne kartą pažymėta, kad Lietuvoje veikiančių arbitražų sprendimų teisminė priežiūra, kurios metu sprendžiama dėl arbitražo sprendimo panaikinimo, vykdoma ne apeliacijos ar remisijos, o anuliavimo forma. Tai reiškia, kad arbitražo sprendimams nėra būdinga instancinė procesinių sprendimų kontrolės sistema. Lietuvos apeliacinis teismas, nagrinėdamas skundą dėl arbitražo teismo sprendimo panaikinimo, neveikia kaip apeliacinė instancija arbitražo teismui. Teisme nagrinėjama byla dėl arbitražo teismo sprendimo panaikinimo yra ne arbitražo bylos tąsa (tolimesnė arbitražo bylos stadija), o savarankiškas teisminis procesas, kurio metu patikrinama, ar egzistuoja KAĮ 50 straipsnyje įtvirtinti arbitražo teismo sprendimo panaikinimo pagrindai (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2020 m. rugsėjo 30 d. nutartis civilinėje byloje Nr. e3K-3-228-823/2020; 2022 m. birželio 21 d. nutartis civilinėje byloje Nr. e3K-3-173-611/2022). Draudimas peržiūrėti arbitražo teismo sprendimo turinį yra vienas pagrindinių (tarptautinio) arbitražo principų (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2022 m. birželio 21 d. nutartis civilinėje byloje Nr. e3K-3-173-611/2022). Lietuvos apeliacinis teismas pagal jam priskirtą kompetenciją gali panaikinti arbitražo teismo sprendimą tik KAĮ 50 straipsnio 3 dalyje įtvirtintais pagrindais, kurių sąrašas yra baigtinis. Sprendžiant dėl minėtų pagrindų egzistavimo, arbitražo teismo sprendimai netikrinami fakto ir materialiosios teisės taikymo aspektu.
17. Nagrinėjamu atveju pareiškėja prašo arbitražo teismo sprendimą panaikinti KAĮ 50 straipsnio 3 dalies 3 punkte nustatytu pagrindu – arbitražo teismo sprendimas buvo priimtas dėl ginčo, kuris nebuvo perduotas arbitražui.
Dėl ginčo arbitražinio susitarimo
18. Pareiškėja skunde nurodo, kad Arbitražo teismo sprendimas buvo priimtas dėl ginčo, dėl kurio nebuvo šalių arbitražinio susitarimo.
19. KAĮ 50 straipsnio 3 dalies 3 punkte nurodytas arbitražinio susitarimo panaikinimo pagrindas – kai arbitražo teismo sprendimas buvo priimtas dėl ginčo ar ginčo dalies, kuri nebuvo perduota arbitražui, – taikytinas tuo atveju, kai arbitražo teismas išnagrinėja ginčą ar jo dalį, dėl kurio nebuvo šalių sudarytas arbitražinis susitarimas ir todėl arbitražas neturėjo kompetencijos nagrinėti tokį ginčą (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2021 m. balandžio 7 d. nutartis civilinėje byloje Nr. e3K-3-68-611/2021).
20. Lietuvos apeliacinio teismo praktikoje išaiškinta, kad komercinės sutartys aiškinamos vadovaujantis inter alia (be kita ko) tarp šalių susiklosčiusiais ir atitinkamoje verslo srityje nusistovėjusiais papročiais, atsižvelgiant į tikruosius sutarties šalių ketinimus, šalių elgesį prieš ir po sutarties sudarymo bei jos vykdymo metu, vertinant jį pagal atitinkamam teisinių santykių subjektui taikomus protingumo ir apdairumo standartų reikalavimus. Lietuvos Respublikos civilinio kodekso (toliau – CK) 6.193 straipsnyje numatyti sutarčių aiškinimo principai suponuoja, jog, vertinant arbitražinio susitarimo egzistavimą, turėtų būti įvertinama ne tik tai, ar arbitražinis susitarimas, numatytas atskiroje sutartyje, apima tam tikrą ginčą, o turėtų būti vertinama, ar iš byloje nustatytų aplinkybių visumos galima daryti išvadą, jog ginčas, dėl kurio kilo klausimas, patenka į šalių plėtojamą sutartinių santykių schemą, kurios neatsiejama dalis yra arbitražinė išlyga. Tuo atveju, jeigu iš byloje esančių įrodymų visumos matyti, kad šalių sutartiniai santykiai nėra vienkartiniai, o formuoja vieningą teisinių santykių schemą, leidžiančią nustatyti šioms šalims įprastą sutartinių teisių ir pareigų turinį, ribas, o iš jų savo ruožtu yra matyti, jog šalys formuoja vieningą tarpusavio ginčų sprendimo tvarką, visi į šios schemos veikimo sritį patenkantys ginčai turėtų būti akumuliuojami viename forume. Todėl kilus klausimui dėl arbitražinės išlygos ribų bei galiojimo, jei šalys aiškiai nesusitarė kitaip, pirmiausia šiuo klausimu turėtų pasisakyti pats arbitražas (kompetencijos–kompetencijos doktrina). Šios išvados remiasi prielaida, kad nėra sąžininga, pagrįsta ir komerciškai racionalu formaliais pagrindais skaidyti tarp tų pačių šalių kilusių ginčų, susijusių su tomis pačiomis ar panašiomis faktinėmis aplinkybėmis, net jei jie gali būti teisiškai ir faktiškai atskirti, sprendimo būdą (Lietuvos apeliacinio teismo 2014 m. balandžio 25 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 2A-547/2014).
21. Nagrinėjamu atveju matyti, kad tarp šalių buvo sudaryta 2022 m. kovo 25 d. pirkimo–pardavimo sutartis, kuria pardavėja UAB „Litspringas“ įsipareigojo sutartyje nustatytais terminais ir tvarka pagal iš anksto šalių suderintus užsakymus perduoti pirkėjai UAB „Vinitas“ sutartyje perkamas prekes, o pirkėja įsipareigojo priimti užsakymo sąlygas atitinkančias prekes ir už jas sumokėti sutartyje nustatyta tvarka ir terminais (1.1 papunktis). Sutarties 1.2 papunktyje susitarta, kad dėl prekių kiekio, kainos, techninių parametrų, pagaminimo ir pristatymo kaskart bus susitariama pateikiant prekių užsakymą. Sutarties 6.1 papunktyje sulygta, kad sutartis įsigalioja nuo jos pasirašymo dienos ir galioja 1 metus, o tuo atveju, jeigu iki sutarties termino pabaigos nė viena iš šalių nepateikia kitai šaliai pranešimo apie sutarties pabaigą, sutartis automatiškai prasitęsia dar vienerių metų terminui. Pratęsimų skaičius neribojamas. Sutarties 6.2–6.4 papunkčiuose išdėstyta sutarties nutraukimo ir keitimo tvarka. Pagal sutarties 8 punktą kiekvienas ginčas, kylantis iš sutarties ar su ja susijęs, galutinai sprendžiamas arbitražu Vilniaus komercinio arbitražo teisme pagal Arbitražo procedūros reglamentą. Byloje nėra duomenų, kad 2022 m. kovo 25 d. pirkimo–pardavimo sutartis būtų nutraukta ar pakeista, todėl laikytina, kad 2022 m. gruodžio mėn. užsakymas patenka į sutarties galiojimo laikotarpį.
22. Pareiškėja nurodo, kad Arbitražo teismo sprendime išdėstyti motyvai yra daugiau deklaratyvūs nei teisiškai pagrįsti.
23. KAĮ 46 straipsnio 2 dalyje įtvirtinta kad arbitražo teismo sprendime turi būti nurodyti motyvai, kuriais remiantis jis priimtas, nebent šalys susitarė, kad nurodyti motyvus nėra būtina, arba arbitražo teismo sprendimas yra priimtas sutartomis sąlygomis pagal šio įstatymo 47 straipsnio 1 dalies 1 punktą. Pagal Lietuvos Aukščiausiojo Teismo praktiką absoliučiu sprendimo (nutarties) negaliojimo pagrindu (CPK 329 straipsnio 2 dalies 4 punktas) laikomas tik visiškas motyvų nebuvimas. Teismo sprendimo (nutarties) nepakankamas motyvavimas nėra jo absoliutus negaliojimo pagrindas pagal CPK 329 straipsnio 2 dalies 4 punktą (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2011 m. rugpjūčio 23 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-344/2011). Tuo atveju, kai teismo sprendimo (nutarties) motyvai yra neišsamūs, šis pažeidimas gali būti pripažintas esminiu pagal CPK 346 straipsnio 2 dalies 1 punktą, jeigu sprendimo (nutarties) motyvuojamojoje dalyje neatsakyta į pagrindinius (esminius) bylos faktinius ir teisinius aspektus ir dėl to byla galėjo būti išspręsta neteisingai (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2015 m. gegužės 15 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-298-687/2015). Jeigu nenustatoma kitų pagrindų, tai skundžiamas procesinis sprendimas nėra naikinamas vien dėl to, kad jos motyvai neišsamūs, o visa bylos medžiaga leidžia daryti išvadą apie tai, kokiais teisiniais argumentais vadovaudamasis teismas atmetė apeliacinį skundą (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2017 m. gegužės 12 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-215-915/2017).
24. Kaip matyti iš skundžiamo Arbitražo teismo sprendimo, vienintelė arbitrė nusprendė, kad turi jurisdikciją nagrinėti kilusį ginčą, kadangi jis patenka į arbitražinį susitarimą. Arbitražo teismas nurodė, kad tai lemia, jog užsakymas buvo pateiktas laikantis sutartyje numatytos tvarkos – šalių santykis dėl ginčo prekių kilo iš pirkimo–pardavimo sandorio, sandoris suderintas užsakymu, užsakymas pateiktas galiojant sutarčiai, o sutarties 1.2 papunktyje numatyta, kad dėl prekių kiekio, kainos, techninių parametrų, pagaminimo ir pristatymo sąlygų kaskart bus susitariama pateikiant prekių užsakymą. Taip pat Arbitražo teismas pažymėjo, kad savo esme sutartis buvo pagrindas vienkartiniams pirkimo–pardavimo sandoriams tarp šalių sudaryti ir vykdyti. Sutarties nustatyta tvarka sudarius tam tikrų prekių pirkimo–pardavimo sandorį, sutarties sąlygos tampa to prekių pirkimo–pardavimo sandorio sąlygomis. Teisėjų kolegijos vertinimu, iš Arbitražo teismo sprendimo galima aiškiai daryti išvadą, kodėl jis nusprendė, kad tarp šalių kilęs ginčas, kyla iš 2022 m. kovo 25 d. pirkimo–pardavimo sutarties, ir tai lemia šio ginčo arbitruotinumą. Tai, kad pareiškėja nesutinka su Arbitražo teismo išvadomis, kurios padarytos įvertinus bylos medžiagą, negali būti pagrindas išvadai, jog sprendimas nemotyvuotas ar teisiškai nepagrįstas.
25. Pareiškėja, kaip ir bylos nagrinėjimo Arbitražo teisme metu, teigia, kad suinteresuoto asmens pateikta PVM sąskaita faktūra neturi nieko bendro su 2022 m. kovo 25 d. pirkimo–pardavimo sutartimi. Jos teigimu, pagal sutartį vykdyti pirkimai buvo užbaigti 2022 m. rugsėjo mėn., o sąskaitoje nurodytos prekės buvo perkamos atskiru pavieniu susitarimu.
26. Teisėjų kolegijos vertinimu, pareiškėja neįrodė, kad ją ir suinteresuotą asmenį būtų sieję kiti teisiniai santykiai nei, kad 2022 m. kovo 25 d. pirkimo–pardavimo sutartis. Nors pareiškėja teigia, kad minėta sutartis yra visiškai įvykdyta, tačiau pats sutarties turinys tokių pareiškėjos teiginių nepagrindžia. Kaip minėta, pagal sutarties 1.1 papunktį pardavėja UAB „Litspringas“ įsipareigojo sutartyje nustatytais terminais ir tvarka pagal iš anksto šalių suderintus užsakymus perduoti pirkėjai UAB „Vinitas“ sutartyje perkamas prekes, o pirkėja įsipareigojo priimti užsakymo sąlygas atitinkančias prekes ir už jas sumokėti sutartyje nustatyta tvarka ir terminais. Sutartyje šalys neaptarė nei konkrečių prekių, nei jų kiekio, sutarties 1.2 papunktyje aiškiai nurodydamos, kad dėl prekių kiekio, kainos, techninių parametrų, pagaminimo ir pristatymo kaskart bus susitariama pateikiant prekių užsakymą. Kadangi 2022 m. gruodžio mėn., kai buvo pateiktas užsakymas, sutartis vis dar galiojo, nėra duomenų apie jos pabaigą, atitinkamai, nėra teisinio pagrindo daryti išvadą, kad 2022 m. gruodžio 6 d. pateiktas prekių užsakymas nepatenka į 2022 m. kovo 25 d. pirkimo–pardavimo sutarties vykdymo sritį.
27. Teisėjų kolegijos vertinimu, kitokio aiškinimo nelemia ir pareiškėjos nurodomos aplinkybės, kad paskutinis pirkimas iš suinteresuoto asmens buvo vykdomas kitaip, nei įprastai, t. y. jog nebuvo mokamas avansas, pasirašyta specifikacija ir panašiai. Iš byloje pateiktų duomenų matyti, kad šalis siejo teisiniai pirkimo–pardavimo santykiai, kurie buvo įtvirtinti 2022 m. kovo 25 d. pirkimo–pardavimo sutartimi, pagal kurią pareiškėja, pateikdama atskirus suderintus užsakymus, pirkdavo, o suinteresuotas asmuo parduodavo tam tikras prekes. Atsižvelgiant į tai Arbitražo teismo sprendime pagrįstai padaryta išvada, kad savo esme sutartis buvo pagrindas vienkartiniams pirkimo–pardavimo sandoriams tarp šalių sudaryti ir vykdyti.
28. Atsižvelgiant į tai, kas nurodyta, teisėjų kolegija nusprendžia, kad nėra pagrindo naikinti Arbitražo teismo sprendimą KAĮ 50 straipsnio 3 dalies 3 punkto pagrindu.
Dėl ginčo arbitruotinumo pagal Lietuvos Respublikos įstatymus
29. Nors pareiškėja skundo negrindžia KAĮ 50 straipsnio 3 dalies 5 punkte įtvirtintu arbitražo teismo sprendimo panaikinimo pagrindu, teisėjų kolegija, turėdama pareigą, ex officio pasisako dėl ginčo arbitruotinumo.
30. KAĮ 12 straipsnyje įtvirtinti ginčai, kurie negali būti perduoti arbitražui. Arbitražas negali spręsti ginčų, nagrinėtinų administracinių bylų teisena, ir nagrinėti bylų, kurių nagrinėjimas priskirtas Lietuvos Respublikos Konstitucinio Teismo kompetencijai. Arbitražui negali būti perduoti ginčai, kylantys iš šeimos teisinių santykių, ir ginčai dėl patentų, prekių ženklų ir dizaino registracijos. Arbitražui negali būti perduoti ginčai, kylantys iš darbo ir vartojimo sutarčių, išskyrus atvejus, kai arbitražinis susitarimas buvo sudarytas po to, kai kilo ginčas (KAĮ 12 straipsnio 2 dalis). Be to, arbitražui negali būti perduoti ginčai, jeigu viena iš šalių yra valstybės ar savivaldybės įmonė, taip pat valstybės ar savivaldybės įstaiga ar organizacija, išskyrus Lietuvos banką, jeigu dėl arbitražinio susitarimo nebuvo gautas išankstinis šios įmonės, įstaigos ar organizacijos steigėjo sutikimas (KAĮ 12 straipsnio 3 dalis).
31. Teisėjų kolegija, įvertinusi šalių ginčo pobūdį ir šalių arbitražinį susitarimą (2022 m. kovo 25 d. pirkimo–pardavimo 8 punktas), nenustatė, kad kilęs ginčas dėl skolos priteisimo negali būti arbitražinio nagrinėjimo dalykas (KAĮ 12 straipsnis).
Dėl sprendimo prieštaravimo viešajai tvarkai
32. Teisėjų kolegija, turėdama pareigą, ex officio taip pat pasisako dėl Arbitražo teismo sprendimo atitikties Lietuvos Respublikos viešajai tvarkai (KAĮ 50 straipsnio 3 dalies 6 punktas).
33. Įstatymas nepateikia viešosios tvarkos sąvokos, tačiau klausimu dėl viešosios tvarkos kaip arbitražo sprendimo panaikinimo yra išsamiai pasisakęs Lietuvos Aukščiausiasis Teismas. Į viešosios tvarkos išlygos ribas paprastai nepatenka arbitražo teismo sprendimo patikrinimas imperatyviųjų teisės normų tinkamo taikymo aspektu. Viešosios tvarkos išlygos taikymas galimas tik tokiu atveju, kai imperatyviųjų įstatymų normų pažeidimas yra akivaizdus ir juo paminamos ne bet kokios, o pačios fundamentaliausios ir reikšmingiausios valstybės ir visuomenės vertybės, pripažintos tarptautiniu lygmeniu (Lietuvos apeliacinio teismo 2014 m. gegužės 5 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 2A-469/2014). Viešoji tvarka, atsižvelgiant į jos tikslą apsaugoti pagrindinius, gyvybiškai svarbius valstybės, visuomenės interesus, aiškinama kaip tarptautinė viešoji tvarka, apimanti fundamentalius sąžiningo proceso principus, taip pat imperatyviąsias teisės normas, įtvirtinančias pagrindinius ir visuotinai pripažintus teisės principus, kuriais grindžiama valstybės teisinė sistema, valstybės ir visuomenės funkcionavimas. Taigi, viešoji tvarka tokiame procese turi būti suprantama siauriau nei nacionalinė viešoji tvarka (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2021 m. balandžio 7 d. nutartis civilinėje byloje Nr. e3K-3- 68-611/2021).
34. Arbitražo byloje Nr. V-0118/2023e nebuvo sprendžiami klausimai, susiję su valstybės ir (arba) visuomenės vertybėmis. Ginčai dėl skolos už prekes kilo tarp privačių verslo subjektų pagal komercinį sandorį. Atsižvelgiant į tai, kas nurodyta, teisėjų kolegija nusprendžia, kad nėra pagrindo naikinti skundžiamą Arbitražo teismo sprendimą, kaip prieštaraujantį Lietuvos Respublikos viešajai tvarkai.
Dėl procesinės bylos baigties
35. Nagrinėjamu atveju teisėjų kolegijai nenustačius KAĮ 50 straipsnio 3 dalies 3, 5 ir 6 punktuose nustatytų pagrindų panaikinti arbitražo teismo sprendimą, Vilniaus komercinio arbitražo teismo 2022 m. lapkričio 7 d. sprendimas paliekamas nepakeistas, o pareiškėjos skundas atmetamas.
Lietuvos apeliacinio teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija, vadovaudamasi Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso 301 straipsnio 5 dalimi, 331 straipsniu, Lietuvos Respublikos komercinio arbitražo įstatymo 50 straipsniu,
Rezoliucinė dalis
nutaria:
pareiškėjos uždarosios akcinės bendrovės „Vinitas“ skundą dėl Vilniaus komercinio arbitražo teismo 2024 m. vasario 7 d. sprendimo arbitražo byloje Nr. V-0118/2023e atmesti.
Ši nutartis įsiteisėja nuo jos priėmimo dienos ir per tris mėnesius gali būti skundžiama kasaciniu skundu Lietuvos Aukščiausiajam Teismui.