Regionų apygardos administracinio teismo sprendimas

Vilniaus apygardos administracinio teismo teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Dianos Butrimienės, Jolitos Rasiukevičienės (kolegijos pirmininkė ir pranešėja) ir Vitos Valeckaitės,

viešame teismo posėdyje žodinio proceso tvarka išnagrinėjo administracinę bylą pagal pareiškėjo A. B. (A. B.) skundą atsakovui Migracijos departamentui prie Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministerijos dėl sprendimo panaikinimo ir įpareigojimo atlikti veiksmus.

Aprašomoji dalis

Teisėjų kolegija nustatė:

Paaiškina, kad Sprendimas motyvuojamas tuo, jog pareiškėjas Lietuvos Respublikoje gyvena neteisėtai, pasibaigus leidimo laikinai gyventi Lietuvoje galiojimo laikui. Pareiškėjas, teikdamas atsakovui dokumentus ir papildomus rašytinius paaiškinimus, nurodė šias faktines aplinkybes:

1) pareiškėjas yra žydų tautybės, turintis iki 2027 m. vasario 3 d. galiojantį (duomenys neskelbtini) Federacijos pasą Nr. (duomenys neskelbtini);

2) pareiškėjas 1980–1983 m. dirbo Lietuvos Respublikoje, Termoizoliacijos institute, jaunesniojo mokslinio bendradarbio pareigose. Nepritardamas (duomenys neskelbtini) Federacijos valdžios vykdomai politikai, pareiškėjas pardavė visą savo nekilnojamąjį turtą Maskvoje, Rusijoje Federacijoje, ir 2011 m. persikėlė gyventi į Vilnių, Lietuvos Respubliką;

3) pareiškėjas (duomenys neskelbtini) Vilniaus miesto civilinės metrikacijos skyriuje sudarė santuoką (akto įrašo Nr. (duomenys neskelbtini)) su Lietuvos Respublikos piliete B. Z. (po santuokos – pavardė „Z.“), gim. (duomenys neskelbtini);

4) pareiškėjas nepertraukiamai gyvena Lietuvos Respublikoje jau 12 m., todėl yra integravęsis į visuomenę, sukūręs glaudžius šeiminius, draugystės ir verslo ryšius;

5) pareiškėjas nuo 2015 m. balandžio 24 d. deklaravo savo gyvenamąją vietą adresu: (duomenys neskelbtini);

6) pareiškėjas yra UAB „(duomenys neskelbtini)“, įmonės kodas: (duomenys neskelbtini), steigėjas (įsteigta 2013 m. gruodžio 19 d.);

7) pareiškėjas nuo 2016 m. vasario 3 d. yra UAB „(duomenys neskelbtini)“ direktorius, o įmonė iki šiol sėkmingai vykdo žolinio maisto papildo „(duomenys neskelbtini)“ gamybos ir prekybos veiklą;

8) darbinės pajamos iš UAB „(duomenys neskelbtini)“ veiklos yra vienintelis pareiškėjo pajamų šaltinis, nes nors pareiškėjas yra 66 m. amžiaus, tačiau jis negauna jokios senatvės pensijos nei iš (duomenys neskelbtini) Federacijos, nei iš Lietuvos Respublikos;

9) paskutinis pareiškėjui suteiktas leidimas laikinai gyventi Lietuvos Respublikoje Nr. 760038734 buvo išduotas kaip šeimos nariui Lietuvos Respublikos įstatymo „Dėl užsieniečių teisinės padėties“ (toliau – ir UTPĮ arba Įstatymas) 43 straipsnio 1 dalies 5 punkto pagrindu ir galiojo iki 2023 m. birželio 11 d.

Teigia, kad jis 2023 m. gegužės 3 d. per Lietuvos migracijos informacinę sistemą (MIGRIS) pateikė prašymą pakeisti leidimą laikinai gyventi skubos tvarka. Pareiškėjas per MIGRIS sistemą gavo pranešimą dėl klausimyno užpildymo, kurį užpildė ir 2023 m. birželio 7 d. pateikė per MIGRIS sistemą. 2023 m. birželio 8 d. pareiškėjas atvyko į Migracijos departamento Vilniaus skyrių ir pateikė dokumentus nacionalinei vizai gauti. 2023 m. liepos 10 d. Migracijos departamentas priėmė sprendimą išduoti pareiškėjui nacionalinę vizą Nr. 004590153, kuri galiojo nuo 2023 m. liepos 10 d. iki 2023 m. rugpjūčio 7 d. Laukdamas leidimo laikinai gyventi Lietuvos Respublikoje pakeitimo pareiškėjas konsultavosi su Migracijos departamento darbuotojais telefonu, o konsultacijų metu jam paaiškinta, kad sprendimo dėl leidimo laikinai gyventi keitimo jis turės laukti 45 dienas dėl didelio Departamento darbuotojų darbo krūvio.

Paaiškina, kad nesulaukęs sprendimo dėl leidimo laikinai gyventi Lietuvos Respublikoje pakeitimo pareiškėjas 2023 m. spalio 4 d. savanoriškai nuvyko į Migracijos departamento Vilniaus skyrių, siekdamas išsiaiškinti sprendimo priėmimo terminus. Tačiau Migracijos departamente jam buvo paaiškinta, kad sprendimas pakeisti leidimą laikinai gyventi Lietuvoje dar nepriimtas ir vietoje šio sprendimo jam buvo įteiktas kitas sprendimas – grąžinti pareiškėją (duomenys neskelbtini) Federaciją. Minėtame sprendime nurodyta, kad jį priimant buvo atsižvelgta į tai, jog pareiškėjas 12 m. gyvena Lietuvos Respublikoje, turėjo leidimą laikinai gyventi, jo sutuoktinė yra Lietuvos Respublikos pilietė ir gyvena Lietuvoje, tačiau jie jau 2 metus negyvena kartu, jis turi įsteigęs savo įmonę, nuo 2016 m. vasario 4 d. yra dirbantis. Pareiškėjas 2023 m. spalio 5 d. pateikė Migracijos departamento Vilniaus skyriui papildomus paaiškinimus, kuriuose nurodė, kad jo gyvenamosios vietos laikiną pasikeitimą 2021–2023 m. lėmė ne nuo jo valios priklausiusios priežastys, t. y. jo sutuoktinė 2021 m. sausio 17 d. policijai melagingai pranešė apie smurtą artimoje aplinkoje, kurio pagrindu pareiškėjui buvo pritaikytos procesinės prievartos priemonės – įpareigojimas laikinai išsikelti iš gyvenamosios vietos, taip pat įpareigojimas nesiartinti prie neva smurtą patyrusios sutuoktinės B. Z..

Nurodo, kad pareiškėjas atsakovui 2021 m. kovo 24 d. pateikė antstolės Nemiros Šiugždaitės-Stakeliūnės faktinių aplinkybių konstatavimo protokolą, kuriame užfiksuotos aplinkybės, jog pareiškėjui iš jo deklaruotos gyvenamosios vietos, adresu: (duomenys neskelbtini), 2021 m. kovo 24 d. buvo leista pasiimti dalį jam priklausančių asmeninių daiktų ir dokumentų. Pareiškėjas Migracijos departamentui taip pat pateikė 2022 m. spalio 18 d. Vilniaus apygardos teismo nuosprendį baudžiamojoje byloje Nr. 1A-291-312/2022, kuriuo jis reabilituojančiais pagrindais buvo visiškai išteisintas pagal Lietuvos Respublikos baudžiamojo kodekso 138 straipsnio 2 dalies 3 punktą kaip nepadaręs veikos, turinčios nusikaltimo požymių. Pareiškėjas Migracijos departamentui nurodė, kad ruošiasi grįžti gyventi į savo deklaruotą gyvenamąją vietą, adresu: (duomenys neskelbtini), kadangi yra atsigavęs po patirtų neigiamų emocijų, kurios neišvengiamai lydi baudžiamajame procese. Pareiškėjas Migracijos departamentui pateikė jo ir sutuoktinės B. Z. 2023 m. spalio 4 d. patvirtinimą, kad jiedu daugiau nei 10 metų yra susituokę, veda bendrą ūkį ir šiuo metu santuokos nutraukti neketina.

Migracijos departamentas nesuteikė pareiškėjui informacijos, kada jo atžvilgiu bus priimtas spendimas dėl pateikto prašymo pakeisti leidimą laikinai gyventi Lietuvos Respublikoje, tik informavo, kad šis sprendimas dar nepriimtas. Tačiau 2023 m. spalio 4 d. atsakovas informavo pareiškėją, kad jis turi grįžti į savo kilmės šalį, t. y. (duomenys neskelbtini) Federaciją, kurioje karo veiksmai nevyksta, ir laukti sprendimo dėl leidimo gyventi Lietuvos Respublikoje pakeitimo, nes tai įtvirtinta UTPĮ 124 straipsnyje. Pažymi, kad UTPĮ 124 straipsnyje reglamentuojamas išvykimas iš Lietuvos Respublikos, tačiau, priešingai, nei atsakovas nurodė pareiškėjui, jame nėra nuostatos, įpareigojančios užsienietį išvykti iš šalies, nesuteikiant jam galimybės legalizuoti savo buvimo Lietuvos Respublikoje iš jos neišvykus. Mano, kad Migracijos departamento išsiuntimo pareiškėjo iš Lietuvos Respublikos argumentas, jog pagal UTPĮ nuostatas užsienietis kreiptis dėl leidimo gyventi išdavimo ir gauti jį gali tik tada, kai jis Lietuvos Respublikoje yra teisėtai, t. y. kad Lietuvos Respublikos teritorijoje neteisėtai esantis asmuo apskritai negali kreiptis ir gauti leidimą gyventi Lietuvos Respublikos teritorijoje, yra nepagrįstas. Todėl, pareiškėjo teigimu, prieš priimant sprendimą grąžinti jį į (duomenys neskelbtini) Federaciją, Migracijos departamentas turėjo įvertinti, ar konkrečiu atveju yra faktinių aplinkybių, užkertančių kelią pareiškėjo grąžinimui į su Ukraina kariaujančią valstybę, taikant galiojančias Europos Sąjungos (toliau – ir ES) bei Lietuvos Respublikos teisės aktų nuostatas. Kaip matyti iš skundžiamo Sprendimo motyvų, tai nebuvo padaryta, todėl jis yra neteisėtas bei nepagrįstas ir turi būti panaikintas.

Teismo posėdyje pareiškėjas ir jo atstovė palaikė skundą ir prašė jį tenkinti remdamiesi skunde išdėstytais argumentais.

Paaiškina, kad (duomenys neskelbtini) Federacijos pilietis A. B. gyveno Lietuvoje, turėdamas leidimą laikinai gyventi Nr. 760038734, galiojusį nuo 2021 m. birželio 11 d. iki 2023 m. birželio 11 d. Pareiškėjas 2023 m. birželio 8 d. atvyko į Migracijos departamento Vilniaus skyrių ir pateikė dokumentus nacionalinei vizai gauti. Departamentas 2023 m. liepos 10 d. priėmė sprendimą išduoti nacionalinę vizą D Nr. 004590153, galiojusią nuo 2023 m. liepos 10 d. iki 2023 m. rugpjūčio 7 d. (vizos galiojimo terminas nustatytas pagal pareiškėjo pateikto sveikatos draudimo galiojimo laiką). Iki nacionalinės vizos D Nr. 004590153 galiojimo pabaigos pareiškėjas iš šalies neišvyko, todėl pažeidė UTPĮ 124 straipsnio 1 dalies ir 23 straipsnio 2 punkto nuostatas. Vadovaujantis Įstatymo 125 straipsnio 1 dalies 3 punktu, sprendimas grąžinti užsienietį į užsienio valstybę priimamas, kai jis yra Lietuvos Respublikoje pasibaigus kelionės leidimo arba vizos galiojimui. Nagrinėjamu atveju, atsižvelgus į tai, jog pareiškėjui buvo išduota nacionalinė viza D Nr. 004590153, kuri galiojo iki 2023 m. rugpjūčio 7 d., laikytina, kad jis nuo 2023 m. rugpjūčio 8 d. Lietuvoje yra neteisėtai.

Pažymi, kad pareiškėjas savo skundą iš esmės grindžia aplinkybėmis, susijusiomis su juo asmeniškai, t. y. atvykimu į Lietuvą, santuokos sudarymo, darbinėmis, baudžiamosios bylos iškėlimo ir kitomis, tačiau nepaneigia ginčijame Sprendime nustatyto fakto, kad jis nuo 2023 m. rugpjūčio 8 d. Lietuvoje yra neteisėtai, nes yra pasibaigęs nacionalinės vizos D Nr. 004590153 galiojimas. Įstatymo 23 straipsnio 2 punkte nustatyta, kad užsieniečio buvimas Lietuvos Respublikoje laikomas neteisėtu, jeigu užsienietis yra Lietuvos Respublikoje pasibaigus kelionės leidimo ar vizos galiojimo laikui. Pagal Įstatymo 124 straipsnio 1 dalį, užsienietis privalo išvykti iš Lietuvos Respublikos iki kelionės leidimo, vizos arba leidimo laikinai gyventi galiojimo pabaigos. Įstatymo 125 straipsnio 1 dalies 3 punktas reglamentuoja, jog sprendimas grąžinti užsienietį į užsienio valstybę priimamas, kai jis yra Lietuvos Respublikoje pasibaigus kelionės leidimo arba vizos galiojimui. Taigi pareiškėjas nepagrįstai teigia, kad Įstatyme nėra nuostatos, įpareigojančios užsienietį išvykti iš šalies.

Nurodo, kad pareiškėjas nepagrįstai savo buvimą Lietuvos Respublikoje grindžia tuo pagrindu, jog yra padavęs prašymą dėl leidimo laikinai gyventi pratęsimo, kuris dar nėra išnagrinėtas. Pažymi, kad Įstatymo 28 straipsnio 2 dalyje nustatyta, jog užsienietis, esantis Lietuvos Respublikos teritorijoje teisėtai, prašymą išduoti leidimą gyventi pateikia Migracijos departamentui, tačiau tokio prašymo pateikimas nesuteikia teisės užsieniečiui būti Lietuvos Respublikos teritorijoje, iki bus išnagrinėtas užsieniečio prašymas išduoti leidimą gyventi ir priimtas sprendimas. Taigi įstatymo leidėjas yra nurodęs aiškią tvarką užsieniečiams dėl leidimų gyventi prašymo pateikimo ir sprendimo laukimo. Be to, prašymo nagrinėjimas buvo sustabdytas nuo 2023 m. birželio 9 d. iki 2023 m. rugpjūčio 8 d., kadangi pareiškėjo buvo paprašyta tinkamai užpildyti klausimyną, o tinkamai užpildytą klausimyną jis atsiuntė tik praėjus beveik 2 mėnesiams po prašymo, taip pat dėl atliekamo tyrimo dėl jo ir sutuoktinės šeiminių ryšių. Pažymi, kad pastaroji aplinkybė itin svarbi, kadangi pareiškėjas prašymą pateikė šeimos susijungimo su sutuoktine pagrindu.

Atsakovas akcentuoja, kad sprendimas dėl užsieniečio įpareigojimo išvykti, išsiuntimo, grąžinimo priimamas vadovaujantis ne tik Įstatymo nuostatomis, bet ir Sprendimų dėl užsieniečio įpareigojimo išvykti, išsiuntimo, grąžinimo ir vykimo tranzitu per Lietuvos Respublikos teritoriją priėmimo ir jų vykdymo tvarkos aprašu, patvirtintu Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministro 2004 m. gruodžio 24 d. įsakymu Nr. 1V-429 (2019 m. birželio 27 d. įsakymo Nr. 1V-589 redakcija) (toliau – ir Aprašas). Pažymi, kad pagal Aprašo nuostatas atliekamas tyrimas dėl užsieniečio grąžinimo ir įpareigojimo išvykti iš Lietuvos Respublikos apsiriboja tik konkrečiu faktu (nagrinėjamu atveju – pareiškėjas Lietuvos Respublikoje yra neteisėtai, kadangi pareiškėjui išduota nacionalinė viza yra pasibaigusi, jis yra Lietuvos Respublikoje neteisėtai nuo 2023 m. rugpjūčio 8 d.). Sprendime motyvuotai įvertinti teisės aktuose nustatyti pagrindai, dėl kurių asmuo negali išvykti ar būti išsiųstas iš šalies. Visų pirma, užsienietis Lietuvoje gyvena apie 12 metų, turėjo leidimą laikinai gyventi, neturi nepilnamečių vaikų, kurie mokytųsi Lietuvoje. Taip pat Sprendime atsižvelgta į tai, kad Lietuvoje gyvena pareiškėjo sutuoktinė, kuri yra Lietuvos Respublikos pilietė, tačiau jie jau apie 2 metus negyvena kartu. Be to, pareiškėjas turi įsteigęs savo įmonę, o Valstybinio socialinio draudimo fondo valdybos prie Socialinės apsaugos ir darbo ministerijos (toliau – ir Fondo valdyba) duomenimis jis nuo 2016 m. vasario 4 d. yra dirbantis. Pareiškėjas šiuo metu neturi galiojančio dokumento, suteikiančio teisę būti ar gyventi šalyje, taip pat nenustatyta Įstatymo 130 straipsnio 1 ir 2 dalyse nurodytų priežasčių, dėl kurių būtų draudžiama grąžinti pareiškėją į užsienio valstybę.

Pažymi, kad Europos Parlamento ir Tarybos 2008 m. gruodžio 16 d. direktyva 2008/115/EB dėl bendrų nelegaliai esančių trečiųjų šalių piliečių grąžinimo standartų ir tvarkos valstybėse narėse nepaneigia pareiškėjo grąžinimo pagrindo, kuris buvo nustatytas Sprendime. Be to, pareiškėjo teisė į šeimos gyvenimą, kurią garantuoja Europos žmogaus teisių ir pagrindinių laisvių apsaugos konvencijos 8 straipsnis, nėra ir negali būti laikoma absoliučia, priešingu atveju, būtų pažeidžiama valstybės teisė kontroliuoti užsieniečių atvykimą į jų teritoriją ir jų gyvenimą.

Motyvuojamoji dalis

Teisėjų kolegija konstatuoja:

Ginčas byloje kilo dėl Departamento 2023 m. spalio 4 d. sprendimo Nr. 23S177517, kuriuo nuspręsta pareiškėją grąžinti į užsienio valstybę, t. y. įpareigoti savanoriškai išvykti į užsienio valstybę (Rusiją), per 30 dienų nuo sprendimo įteikimo dienos, teisėtumo ir pagrįstumo.

Iš rašytinių bylos duomenų ir proceso šalių paaiškinimų nustatyta, kad pareiškėjas A. B., kuris yra (duomenys neskelbtini) Federacijos pilietis, gyveno Lietuvoje, turėdamas leidimą laikinai gyventi Nr. 760038734, galiojusį nuo 2021 m. birželio 11 d. iki 2023 m. birželio 11 d.

Pareiškėjas 2023 m. gegužės 3 d. per MIGRIS pateikė Departamentui prašymą pakeisti leidimą laikinai gyventi skubos tvarka. Pareiškėjas per MIGRIS sistemą gavo pranešimą dėl klausimyno užpildymo, kurį užpildė ir 2023 m. birželio 7 d. pateikė per MIGRIS sistemą. 2023 m. birželio 8 d. pareiškėjas atvyko į Migracijos departamento Vilniaus skyrių ir pateikė dokumentus nacionalinei vizai gauti. 2023 m. liepos 10 d. Migracijos departamentas priėmė sprendimą išduoti pareiškėjui nacionalinę vizą D Nr. 004590153, kuri galiojo nuo 2023 m. liepos 10 d. iki 2023 m. rugpjūčio 7 d.

Pareiškėjas, nesulaukęs sprendimo dėl leidimo laikinai gyventi Lietuvos Respublikoje pakeitimo, 2023 m. spalio 4 d. nuvyko į Migracijos departamento Vilniaus skyrių, siekdamas išsiaiškinti sprendimo priėmimo terminus. Migracijos departamente jam buvo paaiškinta, kad sprendimas pakeisti leidimą laikinai gyventi Lietuvoje dar nepriimtas.

Departamentas, remdamasis Įstatymo 125 straipsnio 1 dalies 3 punktu bei Įstatymo 127 straipsnio 1, 3(1), 6 dalimis, 2023 m. spalio 4 d. priėmė sprendimą Nr. 23S177517, kuriuo nusprendė grąžinti pareiškėją į užsienio valstybę, t. y. įpareigoti savanoriškai išvykti į Rusiją per 30 dienų nuo sprendimo įteikimo dienos (iki 2023 m. lapkričio 3 d.), kadangi asmuo yra Lietuvos Respublikoje pasibaigus vizos galiojimui. Sprendime nurodoma, kad iki nacionalinės vizos D Nr. 004590153 galiojimo pabaigos pareiškėjas iš Lietuvos Respublikos neišvyko, todėl nuo 2023 m. rugpjūčio 8 d. jis Lietuvoje yra neteisėtai. Priimdamas Sprendimą Departamentas nurodė, kad pareiškėjas tokiais savo veiksmais pažeidė UTPĮ 124 straipsnio 1 dalies nuostatą, t. y. kad užsienietis privalo išvykti iš Lietuvos Respublikos iki kelionės leidimo, vizos arba leidimo laikinai gyventi galiojimo pabaigos. Taip pat atsakovas Sprendime rėmėsi UTPĮ 23 straipsnio 2 punktu, kuriame įtvirtinta, kad užsieniečio buvimas Lietuvos Respublikoje laikomas neteisėtu, jeigu užsienietis yra Lietuvos Respublikoje pasibaigus kelionės leidimo ar vizos galiojimo laikui. Sprendimas priimtas atsižvelgus į UTPĮ 128 straipsnio 1 dalyje nurodytas aplinkybes, t. y. kad užsienietis Lietuvoje gyvena apie 12 metų, turėjo leidimą laikinai gyventi, neturi nepilnamečių vaikų, kurie mokytųsi Lietuvoje. Taip pat atsižvelgta į tai, kad Lietuvoje gyvena pareiškėjo sutuoktinė, kuri yra Lietuvos Respublikos pilietė, tačiau jie apie 2 metus negyvena kartu. Be to, pareiškėjas turi įsteigęs savo įmonę, Fondo valdybos duomenimis nuo 2016 m. vasario 4 d. yra dirbantis, tačiau šiuo metu neturi galiojančio dokumento, suteikiančio teisę būti ar gyventi šalyje. Departamentas nenustatė UTPĮ 130 straipsnio 1 ir 2 dalyse nurodytų priežasčių, dėl kurių būtų draudžiama grąžinti pareiškėją į užsienio valstybę. Taip pat šiuo Sprendimu pareiškėjas buvo įspėtas, kad per Sprendime nustatytą terminą neišvykus iš Lietuvos Respublikos bus priimtas sprendimas dėl jo išsiuntimo iš Lietuvos Respublikos.

Pareiškėjas su šiuo Sprendimu nesutinka ir prašo jį panaikinti.

Ginčo teisinius santykius reguliuoja UTPĮ (aktuali redakcija, galiojusi prašymo pateikimo metu, t. y. nuo 2023 m. gegužės 3 d. iki 2023 m. birželio 6 d.). Teisėjų kolegija pažymi, jog Įstatymo 125 straipsnyje reglamentuojami atvejai, kai užsienietis grąžinimas į užsienio valstybę ir įpareigojamas išvykti iš Lietuvos Respublikos, o 128 straipsnio 1 dalyje nurodytos aplinkybės, į kurias atsižvelgiama, priimant įpareigojimą išvykti iš Lietuvos Respublikos, sprendimą grąžinti užsienietį į užsienio valstybę ar išsiųsti užsienietį iš Lietuvos Respublikos.

Įstatymo 125 straipsnio 1 dalies 3 punkte nustatyta, kad sprendimas grąžinti užsienietį į užsienio valstybę priimamas, kai jis yra Lietuvos Respublikoje pasibaigus kelionės leidimo arba vizos galiojimui. Įstatymo 127 straipsnio 1 dalyje nustatyta, kad sprendime grąžinti užsienietį į užsienio valstybę, įvertinus užsieniečio galimybes kuo greičiau išvykti ir jeigu jis bendradarbiauja su kompetentingomis institucijomis grąžinimo į užsienio valstybę klausimu, nustatomas nuo 7 iki 30 dienų terminas, kuris skaičiuojamas nuo sprendimo įteikimo užsieniečiui dienos ir per kurį užsienietis įpareigojamas savanoriškai išvykti iš Lietuvos Respublikos. Pagal UTPĮ 128 straipsnio 1 dalį priimant įpareigojimą išvykti iš Lietuvos Respublikos, sprendimą grąžinti užsienietį į užsienio valstybę arba išsiųsti užsienietį iš Lietuvos Respublikos, atsižvelgiama į jo: 1) buvimo Lietuvos Respublikoje laiką; 2) šeiminius ryšius su asmenimis, gyvenančiais Lietuvos Respublikoje; 3) esamus socialinius, ekonominius ir kitus ryšius su Lietuvos Respublika, taip pat į tai, ar jis turi nepilnamečių vaikų, kurie mokosi Lietuvos Respublikoje pagal formaliojo švietimo programą (programas); 4) padaryto teisės pažeidimo pavojingumo pobūdį ir mastą.

Europos Parlamento ir Tarybos 2008 m. gruodžio 16 d. direktyvos 2008/115/EB dėl bendrų nelegaliai esančių trečiųjų šalių piliečių grąžinimo standartų ir tvarkos valstybėse narėse preambulės šeštoje konstatuojamoje dalyje nurodyta, jog pagal bendruosius Europos Sąjungos teisės principus sprendimai pagal šią direktyvą turėtų būti priimami dėl kiekvieno konkretaus atvejo atskirai ir vadovaujantis objektyviais kriterijais.

Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas (toliau – ir LVAT) yra išaiškinęs, jog, net jei užsieniečio buvimas valstybės narės teritorijoje yra neteisėtas, nes jis neatitinka ar nebeatitinka joje taikomų buvimo trukmės sąlygų, ES teisė neįtvirtina besąlyginio imperatyvo jį išsiųsti. Antra, sprendžiant klausimą dėl užsieniečio grąžinimo, kiekvienu konkrečiu atveju privalo būti įvertinamos visos reikšmingos faktinės aplinkybės, įskaitant asmenines priežastis, susijusias su asmens privataus ir šeimos gyvenimo apsauga, taip pat poreikiu užtikrinti nepilnamečių teisių apsaugą. Be to, aiškinant minėtas direktyvos nuostatas, darytina išvada, kad reikalavimas įvertinti visas reikšmingas faktines aplinkybes taikytinas ir priimant išsiuntimo sprendimą (UTPĮ atitikmuo – įpareigojimas išvykti), ir apsisprendžiant dėl išsiuntimo sprendimo vykdymo (UTPĮ atitikmuo – išsiuntimas) (žr. LVAT 2009 m. spalio 22 d. sprendimą administracinėje byloje Nr. A822-1226/2009).

Nesutikdamas su atsakovo Sprendimu pareiškėjas skundą teismui grindžia netinkamu ir formaliu jo individualios situacijos vertinimu, neatsižvelgimu į aplinkybes, patvirtinančias objektyvias priežastis, bei pastangas įteisinti buvimą Lietuvos Respublikoje, kreipiantis dėl vizos išdavimo ir (ar) leidimo laikinai gyventi Lietuvos Respublikoje gavimo (pakeitimo) tuo pagrindu, kad Lietuvoje gyvena pareiškėjo sutuoktinė. Kaip nustatyta iš bylos duomenų, pareiškėjas nuo 2011 m. gyvena Lietuvoje, turėjo leidimą laikinai gyventi, neturi nepilnamečių vaikų, kurie mokytųsi Lietuvoje. Taip pat nustatyta, kad Lietuvoje gyvena pareiškėjo sutuoktinė, kuri yra Lietuvos Respublikos pilietė, tačiau, atsakovo duomenimis, pareiškėjas su sutuoktine kartu negyvena 2 metus. Pareiškėjas nurodo, kad jiedu su sutuoktine nėra nutraukę santuokos, kartu veda bendrą ūkį, pateikė jų bendrą rašytinį tokių aplinkybių patvirtinimą, taip pat pateikė teismui fotonuotraukų, kuriose jiedu užfiksuoti kartu. Byloje neginčijamai nustatyta, kad pareiškėjas turi įsteigęs savo įmonę, o Fondo valdybos duomenimis jis nuo 2016 m. vasario 4 d. yra dirbantis. Teismas pažymi, kad Lietuvos teismų informacinėje sistemoje LITEKO nėra duomenų apie tai, jog pareiškėjas būtų oficialiai nutraukęs santuoką.

Kaip matyti, pareiškėjas, siekdamas įteisinti savo buvimą Lietuvos Respublikoje, kreipėsi į atsakovą dar 2023 m. gegužės 3 d. per MIGRIS, kadangi jo leidimas laikinai gyventi Lietuvoje galiojo iki 2023 m. birželio 11 d. Gavęs pranešimą dėl klausimyno užpildymo, jį užpildė ir 2023 m. birželio 7 d. pateikė per MIGRIS sistemą. Nustatyta, kad 2023 m. birželio 8 d. pareiškėjas atvyko į Migracijos departamento Vilniaus skyrių ir pateikė dokumentus nacionalinei vizai gauti. 2023 m. liepos 10 d. Migracijos departamentas priėmė sprendimą išduoti pareiškėjui nacionalinę vizą D Nr. 004590153, kuri galiojo nuo 2023 m. liepos 10 d. iki 2023 m. rugpjūčio 7 d. Nesulaukęs sprendimo dėl leidimo laikinai gyventi Lietuvos Respublikoje pakeitimo, pareiškėjas 2023 m. spalio 4 d. nuvyko į Migracijos departamento Vilniaus skyrių, tačiau jam buvo paaiškinta, kad sprendimas pakeisti leidimą laikinai gyventi Lietuvoje dar nepriimtas dėl didelio Departamento darbuotojų darbo krūvio. Šios aplinkybės atsakovas neginčija. Kaip minėta, teismo posėdžio metu atsakovo atstovė nurodė, kad Migracijos departamentas 2023 m. lapkričio 29 d. išnagrinėjo pareiškėjo prašymą ir priėmė sprendimą dėl leidimo jam laikinai gyventi Lietuvos Respublikoje pakeitimo išdavimo, atsisakant jam pakeisti leidimą.

Įvertinusi ginčijamo Sprendimo turinį, teisėjų kolegija pažymi, kad, nors Sprendime nurodytos esminės faktinės aplinkybės, susijusios su pareiškėjo neteisėtu buvimu Lietuvos Respublikoje tuo pagrindu, kad pasibaigė jo leidimo laikinai gyventi ir vizos galiojimas, ir atitinkami UTPĮ straipsniai, kuriais remiantis priimtas šis individualus administracinis aktas, tačiau Sprendime nėra įvertintas nurodyto teisinio reglamentavimo taikymas susidariusios faktinės situacijos aspektu, t. y. Sprendime iš esmės pateikta formali nuoroda į UTPĮ 128 straipsnio 1 dalį, tačiau faktinių aplinkybių individualus vertinimas nėra pateiktas. Be to, Sprendime tik formaliai konstatuota, kad nenustatytos Įstatymo 130 straipsnio 1 ir 2 dalyse nurodytos priežastys, tačiau taip pat neatliktas individualus pareiškėjo situacijos vertinimas.

Tiek valdžios institucijos, tiek teismai, siekdami įgyvendinti gero viešojo administravimo principą, užtikrinti žmogaus teisių ir laisvių bei privataus asmens, kaip silpnesnės santykio su viešąja administracija šalies, apsaugą, privalo bet kurioje situacijoje vadovautis fundamentaliais protingumo, teisingumo, sąžiningumo principais, sprendimų priėmimo metu atsižvelgti į susiklosčiusių aplinkybių visumą (žr. LVAT 2013 m. kovo 5 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A552-185/2013; 2013 m. gegužės 14 d. sprendimą administracinėje byloje Nr. A444-878/2013; 2014 m. kovo 4 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A552-385/2014; 2015 m. birželio 26 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-1872-552/2015 ir kt.). VAĮ 10 straipsnio 5 dalyje nurodoma, kad administraciniame sprendime turi būti nurodyta: administracinio sprendimo teisinis ir faktinis pagrindas ar kitos administraciniam sprendimui įtakos turėjusios aplinkybės (5 punktas) bei administracinio sprendimo motyvai (6 punktas). Toks individualus administracinis aktas, kuriame nevertintos bylai reikšmingos aplinkybės, neatitinka gero viešojo administravimo principo. Gero viešojo administravimo principas įpareigoja atsakovą priimant sprendimą jame nurodyti ne tik teisės aktus, bet ir tinkamai įvertintų reikšmingų faktinių aplinkybių visumą. Teisėjų kolegijos vertinimu, nagrinėjamu atveju Migracijos departamentas tinkamai neįvykdė šios pareigos, o ginčijamas Sprendimas negali būti vertinamas kaip atitinkantis esminius VAĮ 10 straipsnyje nustatytus individualaus administracinio akto turinio reikalavimus, kadangi Sprendimas nėra tinkamai motyvuotas.

Pažymėtina, kad atsakovas, priimdamas Sprendimą, turėjo ir galėjo žinoti aplinkybes, jog pareiškėjas siekia ir deda pastangas įteisinti savo buvimą Lietuvos Respublikoje. Pareiškėjo teigimu, jis žinojo, kad dėl didelio darbo krūvio jam teks palaukti sprendimo priėmimo, atsakovas šių aplinkybių, kaip minėta, neneigė. Šiuo atveju pareiškėjas visą laiką elgėsi sąžiningai, pakankamai atidžiai bei rūpestingai, t. y. dar nepasibaigus leidimo laikinai gyventi galiojimui kreipėsi dėl jo pakeitimo, užpildė klausimyną, kreipėsi dėl vizos išdavimo, pateikė reikšmingus dokumentus dėl jo gyvenimo Lietuvoje. Atsakovo atstovė teismo posėdžio metu paaiškino, kad pareiškėjas delsė tinkamai užpildyti klausimyną, t. y. atsiuntė jį tik praėjus 2 mėnesiams, taip pat atsakovas atliko tyrimą dėl pareiškėjo ir jo sutuoktinės šeimos statuso. Akivaizdu, jog pareiškėjo situaciją, t. y. aplinkybę, kad jam jau kreipusis į Departamentą dėl leidimo pakeitimo baigėsi išduoto leidimo gyventi Lietuvoje galiojimas, lėmė iš esmės objektyvios ir ne nuo jo valios priklausiusios priežastys, kurioms įtakos jis asmeniškai neturėjo. Nustatytos aplinkybės patvirtina, jog pareiškėjas naudojosi visomis galimybėmis bei dėjo reikiamas pastangas, kad tinkamai ir laiku būtų įgyvendintos jo teisės gauti (pakeisti) leidimą laikinai gyventi, nes Lietuvoje gyvena jo sutuoktinė. Kaip minėta, teismas neturi duomenų, kad pareiškėjas būtų oficialiai nutraukęs santuoką, o tokių duomenų nepateikė ir atsakovas.

Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo praktikoje yra pažymėta, kad konstatavus, jog UTPĮ 128 straipsnio 1 dalyje nurodytos aplinkybės konkrečiu atveju yra svarbios ir nulemia, jog asmuo nebus išsiųstas iš Lietuvos Respublikos, jo tolesnis buvimas Lietuvos Respublikos teritorijoje turės būti įteisintas. Atitinkamai UTPĮ 128 straipsnio 3 dalis negali būti aiškinama kaip numatanti, jog asmuo, kuris neteisėtai yra Lietuvos Respublikos teritorijoje pasibaigus jam išduoto leidimo galiojimui, neišvykęs iš Lietuvos Respublikos apskritai negali gauti leidimo gyventi Lietuvos Respublikoje. Priešingas UTPĮ nuostatų aiškinimas reikštų, jog UTPĮ 128 straipsnio 1 dalies nuostatos iš esmės neturi prasmės, nes tais atvejais, kai asmuo Lietuvos Respublikos teritorijoje yra neteisėtai, jis bet kuriuo atveju turėtų išvykti iš Lietuvos Respublikos, o UTPĮ 128 straipsnio 1 dalyje nurodytos aplinkybės de facto būtų vertinamos ne priimant sprendimą tokį asmenį išsiųsti, o tuomet, kai jis, būdamas užsienio valstybėje, pateiktų naują prašymą dėl leidimo gyventi Lietuvos Respublikoje išdavimo (žr., pvz., LVAT 2011 m. spalio 17 d. sprendimą administracinėje byloje Nr. A858-2332/2011; 2020 m. balandžio 15 d. sprendimą administracinėje byloje Nr. eA-3947-556/2020; 2023 m. rugpjūčio 2 d. nutartį administracinėje byloje Nr. eA-2047-821/2023).

Atsižvelgdama į tai, kas išdėstyta, teisėjų kolegija daro išvadą, jog šiuo konkrečiu atveju nebuvo atliktas išsamus ir visapusiškas pareiškėjo situacijos vertinimas, t. y. nors Sprendime nurodytos pareiškėjo individualios faktinės aplinkybės, tačiau jos visiškai neištirtos, neatliktas jų vertinimas ir nepateikta aplinkybių analizė. Teisėjų kolegijos vertinimu, nagrinėjamoje byloje nustatyti Sprendimo turinio teisinio ir faktinio pagrindimo, motyvacijos trūkumai yra esminiai, todėl sudaro pagrindą spręsti, jog Sprendimas dėl pareiškėjo grąžinimo neatitinka gero administravimo principo, taip pat ir VAĮ 10 straipsnio 5 dalies reikalavimų, todėl yra naikintinas.

Nagrinėjamoje byloje pareiškėjas savo skunde teismui kelia reikalavimą dėl Departamento įpareigojimo išnagrinėti jo prašymą pakeisti leidimą laikinai gyventi Lietuvos Respublikoje bei priimti sprendimą. Kaip jau minėta, Departamento atstovė teismo posėdyje patvirtino, kad atsakovas 2023 m. lapkričio 29 d. išnagrinėjo pareiškėjo prašymą ir priėmė sprendimą dėl leidimo jam laikinai gyventi Lietuvos Respublikoje pakeitimo išdavimo, tačiau atsisakė jam pakeisti leidimą laikinai gyventi Lietuvos Respublikoje.

Įvertinusi tai, kad iš esmės išnyko ginčo dalykas šioje dalyje, t. y. įpareigojimas įvykdytas, teisėjų kolegija konstatuoja, kad administracinė byla šioje dalyje nutrauktina kaip nepriskirtina administracinių teismų kompetencijai (ABTĮ 103 straipsnio 1 punktas), kadangi, nagrinėdamas skundus dėl teisinių pasekmių negalinčių sukelti ir nesukeliančių aktų ar veiksmų, teismas asmens teisių apginti negalėtų, nes net ir skundo tenkinimo atveju, asmens teisių ir pareigų apimtis nepasikeistų, o pats procesas būtų iš esmės beprasmis (žr., pvz., LVAT 2010 m. balandžio 6 d. nutartį administracinėje byloje Nr. AS822-172/2010; 2010 m. spalio 22 d. nutartį administracinėje byloje Nr. AS143-560/2010 ir kt.). Pažymėtina, kad procesinis sprendimas atmesti skundą priimamas, jei bylos nagrinėjimo metu nustatoma, kad besikreipęs teisminės gynybos asmuo neturėjo materialiosios reikalavimo teisės arba tokia teisė išnyko (žr., pvz., LVAT 2011 m. rugsėjo 2 d. nutartį administracinėje byloje Nr. AS146-321/2011 kt.), ko šiuo atveju nėra pagrindo konstatuoti: išnyko ne besikreipusio teisminės gynybos asmens materialioji reikalavimo teisė, o pats ginčo dalykas, t. y. įpareigojimas priimti sprendimą įvykdytas, kadangi Departamentas priėmė sprendimą dėl pareiškėjo prašymo pakeisti leidimą.

Apibendrinant tai, kas išdėstyta, pareiškėjo skundas tenkintinas iš dalies (Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo (toliau – ir ABTĮ) 88 straipsnio 2 punktas).

ABTĮ 40 straipsnio 1 dalyje nustatyta, kad proceso šalis, kurios naudai priimtas sprendimas, turi teisę gauti iš kitos proceso šalies savo išlaidų atlyginimą. Proceso šalis, kurios naudai priimtas sprendimas, turi teisę reikalauti atlyginti jai išlaidas advokato ar advokato padėjėjo pagalbai apmokėti. Atstovavimo išlaidų atlyginimo klausimas sprendžiamas Civilinio proceso kodekso ir kitų teisės aktų nustatyta tvarka (ABTĮ 40 straipsnio 5 dalis).

Kadangi pareiškėjo skundo pagrindinis reikalavimas patenkintas, o išvestinis reikalavimas dėl įpareigojimo atlikti veiksmus patenkintas tik pareiškėjui pateikus skundą teismui, todėl jis įgijo teisę į byloje patirtų išlaidų atlyginimą. Byloje esantys duomenys patvirtina, kad pareiškėjas už skundo pateikimą teismui sumokėjo 22,50 Eur žyminį mokestį, todėl ši suma jam priteistina iš atsakovo.

Rezoliucinė dalis

Vadovaudamasis Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo 84–87 straipsniais, 88 straipsnio 2 punktu, 132 straipsnio 1 dalimi, 133 straipsniu, teismas

nusprendžia:

Pareiškėjo A. B. (A. B.) skundą tenkinti iš dalies.

Panaikinti Migracijos departamento prie Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministerijos 2023 m. spalio 4 d. sprendimą Nr. 23S177517, kuriuo nuspręsta pareiškėją A. B. (A. B.) grąžinti į užsienio valstybę, t. y. įpareigoti savanoriškai išvykti į užsienio valstybę (Rusiją), per 30 dienų nuo sprendimo įteikimo dienos.

Administracinės bylos Nr. eI2-12445-596/2023 (teisminio proceso Nr. 3-61-3-08979-2023-3) dalį dėl pareiškėjo reikalavimo įpareigoti Migracijos departamentą prie Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministerijos išnagrinėti pareiškėjo A. B. (A. B.) prašymą pakeisti leidimą laikinai gyventi Lietuvos Respublikoje bei priimti sprendimą nutraukti.

Priteisti pareiškėjo A. B. (A. B.) naudai iš atsakovo Migracijos departamento prie Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministerijos 22,50 Eur (dvidešimt dviejų eurų ir penkiasdešimties centų) bylinėjimosi išlaidas.

Sprendimas per 14 (keturiolika) kalendorinių dienų nuo jo paskelbimo dienos gali būti skundžiamas apeliacine tvarka Lietuvos vyriausiajam administraciniam teismui, apeliacinį skundą paduodant per Vilniaus apygardos administracinį teismą.