- Teismas
- Kauno apygardos teismas
- Dokumentas
- Nutartis
- Data
- 2023-12-12
- Bylos Nr.
- e2S-1528-775/2023
- Teisminio proceso Nr.
- 2-69-3-10097-2023-4
- Bylos rūšis
- civilinė byla
- Teisėjas
- Edita Šliumpienė
- Ieškovas
- J. L.
- Atsakovas
- R. L.
- Advokatai
- Eglė Grucytė
apeliacine rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo civilinę bylą pagal ieškovės J. L. atskirąjį skundą dėl Kauno apylinkės teismo 2023 m. rugsėjo 25 d. nutarties civilinėje byloje pagal ieškovės J. L. ieškinį atsakovui R. L. dėl išlaikymo dydžio pakeitimo, išvadą teikianti institucija byloje Valstybės vaiko teisių apsaugos ir įvaikinimo tarnyba prie Socialinės apsaugos ir darbo ministerijos Kauno miesto Vaiko teisių apsaugos skyrius.
Aprašomoji dalis
Teismas nustatė:
I. Ginčo esmė
1. Ieškovė J. L. (toliau – ieškovė) ieškiniu prašo pakeisti 2019 m. kovo 17 d. Kauno apylinkės teismo sprendimu civilinėje byloje Nr. e2YT-2650-1088/2019 (toliau – sprendimas) priteistą išlaikymo sumą nepilnamečiui sūnui E. L., gimusiam (duomenys neskelbtini) (toliau – nepilnametis sūnus/vaikas), ir priteisti iš R. L. (toliau – atsakovas) nepilnamečio sūnaus naudai išlaikymą po 320 Eur mokamą periodinėmis išmokomis kas mėnesį, išlaikymo sumą indeksuojant kasmet Vyriausybės nustatyta tvarka atsižvelgiant į infliaciją nuo ieškinio pateikimo teismui dienos iki sūnaus pilnametystės. Priteistų lėšų tvarkytoja uzufrukto teise paskirti ieškovę ir priteisti ieškovės naudai iš atsakovo jos patirtas bylinėjimosi išlaidas.
2. Ieškovė nurodė, kad sprendimu iš atsakovo nepilnamečiui vaikui buvo priteistas išlaikymas po 250 Eur kas mėnesį mokamomis periodinėmis išmokomis iki vaiko pilnametystės. Atsakovas patvirtino, kad nepilnamečiui vaikui išlaikymo neteikė nuo 2018 m. lapkričio 1 d. iki 2019 m. kovo 1 d. Iš atsakovo buvo vykdomas priverstinis išieškojimas. Antstolės 2022 m. sausio 19 d. patvarkymas dėl vykdomosios bylos užbaigimo ir elektroninio vykdomojo dokumento grąžinimo patvirtina, jog išlaikymo įsiskolinimo skola buvo 8 661 Eur, kuri ieškinio pateikimo metu yra dar padidėjusi. Sprendimu priteisto išlaikymo metu vaikui buvo 5 metai, šiuo metu jam yra 9 metai. Vaikui augant, jo poreikiams reikalingos sumos dydis taip pat didėja. Kadangi šiuo metu sprendimu priteistas išlaikymo dydis, šalyje ypatingai brangstant pragyvenimui bei iš esmės didėjant vaiko poreikiams, negali tenkinti net minimalių nepilnamečio vaiko poreikių, todėl ieškovė kreipėsi į teismą dėl priteisto išlaikymo dydžio pakeitimo (Lietuvos Respublikos civilinio kodekso (toliau – CK) 3.201 straipsnio 1 dalis).
II. Pirmosios instancijos teismo sprendimo esmė
3. Kauno apylinkės teismas 2023 m. rugsėjo 25 d. nutartimi ieškinį nutarė laikyti nepaduotu ir grąžino jį ieškovei.
4. Teismo vertinimu, ieškovė 2023 m. rugsėjo 20 d. nutartimi nustatytu terminu nepašalino nurodytų ieškinio trūkumų, kadangi jos pateikti rašytiniai įrodymai nepatvirtina, jog atsakovui buvo įteiktas pranešimas dėl mediacijos.
5. Teismas nurodė, kad ieškovė, išsiųsdama neregistruotą pašto siuntą, pagal kurią negalima sekti siuntos duomenų, siekia, kad būtų tik formaliai įvertinta, jog ji pasinaudojo privaloma ikiteismine ginčo sprendimo ne teisme tvarka, t. y. privalomąja mediacija, tačiau toks vertinimas neatitiktų nei Lietuvos Respublikos mediacijos įstatymo (toliau – MĮ), nei įstatymu nustatytos išankstinio ginčų sprendimo ne teisme tvarkos instituto paskirties ir tikslų. Teismas nutarė, kad mediacijos procedūra nebuvo realiai vykdoma, nesiekta teisminės mediacijos instituto esminio tikslo – realios teisinės taikos tarp šalių atkūrimo. Šalių ginčas yra tokio pobūdžio, kad yra reali tikimybė, jog bus išspręstas mediatoriaus pagalba; be to, šalių ginčas nėra tokio pobūdžio, kad iš karto reikėtų teismo įsikišimo, apeinant privalomąją mediaciją, kurios institutas buvo tam ir įsteigtas, kad būtų suteikta šalims reali galimybė ginčą baigti ikiteisminiu būdu, nedidinant teismo laiko sąnaudų ir savo piniginių išlaidų.
6. Teismas pažymėjo, kad privalomoji mediacija nėra savitikslis ir formalus dalykas ir įstatyme nustatyta privalomąja išankstine ginčo sprendimo ne teisme tvarka turi būti pasinaudota realiai, siekiant tinkamai realizuoti teisę kreiptis į teismą, o ne formaliai, dėl to pranešimas dėl mediacijos neturi būti išsiųstas tik formaliai. Teismas pranešimo atsakovui išsiuntimą neregistruota pašto siunta, pagal kurią negalima sekti siuntos duomenų bei nesant pagrįstų duomenų, patvirtinančių, jog atsakovas pranešimą tikrai gavo, laikė formaliu ir neatitinkančiu rungimosi principo, kadangi ieškovė privalomojoje išankstinėje neteisminėje ginčo sprendimo procedūroje turi pareigą užtikrinti, jog ėmėsi visų priemonių atsakovo gyvenamajai vietai nustatyti (Kauno apygardos teismo 2023 m. rugsėjo 5 d. nutartis civilinėje byloje Nr. e2S-996-324/2023).
III. Atskirojo skundo argumentai
7. Atskiruoju skundu ieškovė J. L. (toliau – apeliantė) prašo panaikinti Kauno apylinkės teismo 2023 m. rugsėjo 25 d. nutartį, kuria jos ieškinys dėl išlaikymo dydžio pakeitimo, laikytas nepaduotu, ir klausimą išspręsti iš esmės – ieškinį, pripažinus tinkamai įvykdžius pareigą ikiteismine tvarka ginčą spręsti taikiu būdu mediacijoje, priimti. Atskirasis skundas grindžiamas šiais argumentais:
7.1. Teismo nutartis, apeliantės vertinimu, yra nepagrįsta, formali, todėl naikintina. Ieškovė pateikė teismui papildomus įrodymus, pagrindžiančius, jog privalomąja mediacija pasinaudota tinkamai, šiuo ikiteisminio ginčo sprendimo institutu priešingai, nei nurodęs teismas, ieškovė nesinaudojo tik formaliai. Apeliantė, prieš kreipiantis į teismą, kreipėsi į mediatorę, kuri atsakovui išsiuntė kvietimą medijuoti tiek elektroniniu, tiek paprastu paštu, be to, ir apeliantės atstovė pagal atstovavimo sutartį asmeniškai bandė susisiekti su atsakovu, siekdama kilusius ginčus išspręsti taikiai, tačiau atsakovas neatsakė. Šie duomenys buvo pateikti į bylą, priimdamas skundžiamą nutartį teismas šiais duomenimis disponavo.
7.2. Teismas, preliminariai susipažinęs su ieškiniu, turėjo vertinti ir išskirtines šeimos bylos ir mažamečio vaiko interesų apsaugos aplinkybes. Apeliantė nurodė, kad atsakovas piktybiškai vengia išlaikyti savo nepilnametį sūnų, dar nutraukiant šalių santuoką, atsakovas pripažino susidariusį įsiskolinimą už išlaikymą nepilnamečiui sūnui, tačiau jo net ir po sprendimo priėmimo, neteikė. Dėl šios priežasties apeliantė kreipėsi į policiją. Surinkus atsakovo kaltę pagrindžiančius duomenis, buvo priimtas apkaltinamasis nuosprendis ir atsakovas buvo pripažintas kaltu pagal Lietuvos Respublikos baudžiamojo kodekso (toliau – BK) 164 ir 245 straipsnius dėl to, kad vengia išlaikyti savo vaiką ir nevykdo teismo sprendimo, nesusijusio su bausme. Todėl nėra aišku kuo remiantis teismas nusprendė, kad šalių ginčas nėra tokio pobūdžio, kad iš karto reikėtų teismo įsikišimo.
7.3. Atsakovas vengia bendradarbiauti, yra nuteistas dėl vengimo išlaikyti vaiką, slepia savo asmens duomenis, tačiau valstybė nepaiso mažamečio vaiko interesus atstovaujančios jos įstatyminės atstovės ir atsisako priimti ieškinį, nepaisant to, kad mediatorė negali jokiu būdu įteikti atsakovui siunčiamų kvietimų dėl mediacijos. Tokie teismo veiksmai prieštarauja teisingumo vykdymui. Teismo informacinės sistemos „Liteko“ duomenys patvirtina, kad apeliantė dėl dokumentų nepriėmimo ir atsakovo nebendradarbiavimo priversta trečią kartą inicijuoti mediacijos procesą. Atsakovas nebendradarbiauja, neima nei registruotų, nei neregistruotų pašto siuntų. Mediatorė jam pakartotinai siuntė registruotą siuntą 2023 m. balandžio 21 d. ir 2023 m. birželio 27 d., tačiau atsakovas registruotos siuntos neatsiėmė, o neregistruotos siuntos nepriėmė, į elektroninius laiškus neatsako. Atsakovo tėvai mirę, kitų apeliantei žinomų artimųjų jis neturi. Atsakovas tyčia nurodo savo mirusios motinos adresą, tačiau pats ten negyvena, savo kontaktus slepia. Todėl apeliantė neturi jokių galių ir galimybių įteikti dokumentus ne Lietuvos Respublikos teritorijoje gyvenančiam ir nepriimančiam tyčia korespondencijos asmeniui.
7.4. Apeliantei nėra aišku kodėl teismas, įvertinęs byloje esančius duomenis, nusprendė ieškinį laikyti nepaduotu. Teismas, visiškai neatsižvelgė į susidariusį įsiskolinimą už nepilnamečio vaiko išlaikymą ir į tai, jog dėl šios priežasties atsakovas 2023 m. vasario 15 d. nuosprendžiu yra pripažintas kaltu dėl vengimo išlaikyti savo vaiką. Apeliantė daugiau nei penkerius metus siekia apginti savo nepilnamečio sūnaus ir savo ne tik pažeistas, bet ir toliau pažeidinėjamas teises ir teisėtus interesus. Vadovaudamasi įstatymu, visų pirma atsakovui siūlė medijuoti ir tęstinio pobūdžio ginčą išspręsti taikiai, tačiau apeliantei atkurti tai, kas pažeista per daugybę metų, nepavyksta jokiomis teisinėmis priemonėmis.
7.5. Teismas, priimdamas skundžiamą nutartį, tik formaliai nurodė, kad apeliantė turi pareigą užtikrinti, jog ėmėsi visų priemonių atsakovo gyvenamajai vietai nustatyti. Apeliantei nesuprantama, kokių dar papildomų priemonių ji turėjo imtis atsakovo gyvenamajai vietai nustatyti. Atsakovas eilę metų nebendrauja nei su apeliante, nei su savo sūnumi. Teismas neatsižvelgė ir į tai, jog apkaltinamajame nuosprendyje yra nurodyti visi atsakovo kontaktiniai duomenys, kurie buvo pateikti teismui. Apeliantė mano, kad ji neturi jokių objektyvių galimybių išsiaiškinti dar kitus, papildomus ar galimus atsakovo kontaktinius duomenis ar adresus, nes tai nėra jos kompetencijoje. Be to, teismas, būdamas aktyvus šeimos bylose, galėjo kreiptis į instituciją, kuriai priskirtina bausmės vykdymo kontrolė, tikslu išsiaiškinti, ar atsakovas yra atlikęs jam nuosprendžiu paskirtą bausmę ir galbūt būtent ši institucija galėtų turėti ir kitus atsakovo kontaktus.
8. Atsakovas atsiliepimo į atskirąjį skundą nepateikė.
Motyvuojamoji dalis
Teismas konstatuoja:
IV. Apeliacinio teismo teisiniai argumentai bei išvados
9. Bylos nagrinėjimo apeliacine tvarka ribas sudaro apeliacinio skundo faktinis ir teisinis pagrindas bei absoliučių sprendimo negaliojimo pagrindų patikrinimas (Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso (toliau – CPK) 320 straipsnio 1 dalis). Apeliacinės instancijos teismas nagrinėja bylą, neperžengdamas apeliaciniame skunde nustatytų ribų, išskyrus kai to reikalauja viešasis interesas ir neperžengus skundo ribų būtų pažeistos asmens, visuomenės ar valstybės teisės ir teisėti interesai (CPK 320 straipsnio 2 dalis). Apeliacinės instancijos teismas ex officio (pagal pareigas) patikrina, ar nėra CPK 329 straipsnyje nurodytų absoliučių sprendimo negaliojimo pagrindų. Atskiriesiems skundams nagrinėti taikomos tos pačios taisyklės, išskyrus CPK XVI skyriaus II skirsnyje numatytas išimtis (CPK 338 straipsnis).
10. Apeliacinės instancijos teismas, išnagrinėjęs atskirąjį skundą, nenustatė absoliučių nutarties negaliojimo pagrindų, nurodytų CPK 329 straipsnio 2 dalies 1–7 punktuose, taip pat nenustatė pagrindų peržengti atskirojo skundo ribas (CPK 329, 338 straipsniai), todėl pasisako dėl atskirojo skundo faktinių ir teisinių argumentų.
11. Bylos nagrinėjimo apeliacine tvarka objektas – pirmosios instancijos teismo nutarties, kuria atsisakyta priimti ieškinį dėl išlaikymo dydžio pakeitimo, netinkamai įgyvendinus privalomos mediacijos reikalavimą, teisėtumo ir pagrįstumo patikrinimas.
Dėl naujų įrodymų priėmimo
12. Apeliantė su atskiruoju skundu pateikė jos atstovės 2023 m. rugpjūčio 7 d. elektroninį laišką, siųstą atsakovui, taip pat Kauno apylinkės teismo 2023 m. vasario 15 d. nuosprendį, priimtą baudžiamojoje byloje Nr. 1-332-725/2023; R. L. 2022 m. gegužės 17 d. pareiškimą apie palikimo priėmimą; 2022 m. kovo 30 d. gyventojų registro išrašą apie J. L.; 2022 m. gegužės 16 d. Lietuvos Respublikos gyventojų registro išrašą apie R. L.; PVM sąskaitą faktūrą, išrašytą 2023 m. balandžio 21 d., apie registruotų siuntų duomenis su siuntos sekimo informacija; PVM sąskaitą faktūrą, išrašytą 2023 m. birželio 27 d., apie registruotos siuntos duomenis su siuntos sekimo informacija; Valstybės garantuojamos teisinės pagalbos tarnybos Kauno skyriaus 2023 m. spalio 19 d. raštą dėl informacijos pateikimo.
13. CPK 314 straipsnyje yra suformuluota taisyklė, kad apeliacinės instancijos teismas atsisako priimti naujus įrodymus, kurie galėjo būti pateikti pirmosios instancijos teismui. Draudimas pateikti naujus įrodymus apeliacinės instancijos teismui nėra absoliutus. Minėtame CPK straipsnyje yra nurodytos dvi išimtys, sąlygotos dalyvaujančių byloje asmenų objektyvia galimybe pateikti įrodymus pirmosios instancijos teisme. CPK 180 straipsnis nustato, kad teismas priima nagrinėti tik tuos įrodymus, kurie patvirtina arba paneigia turinčias reikšmės bylai aplinkybes. Teismo tikslas yra teisingumo vykdymas, o teismo pareiga – ištirti visas bylai reikšmingas aplinkybes ir priimti byloje teisingą sprendimą.
14. Apeliantės pateiktas 2023 m. rugpjūčio 7 d. elektroninis laiškas, kurį siuntė atsakovui jos atstovė, jau buvo pateiktas pirmosios instancijos teismui ir jo įvertintas, todėl apeliacinės instancijos teismas sprendžia, jog šį įrodymą pakartotinai priimti nėra pagrindo. Visi kiti įrodymai yra susiję su atskirajame skunde įrodinėjamomis faktinėmis aplinkybėmis ir gali būti reikšmingi teisingam klausimo dėl privalomos mediacijos reikalavimų įgyvendinimo išsprendimui, todėl apeliacinės instancijos teismas, atsižvelgdamas į šeimos kategorijos bylose egzistuojantį viešąjį interesą ir aktyvų teismo vaidmenį imantis priemonių išaiškinti reikšmingas bylos aplinkybes, ieškovės pateiktus įrodymus priima. Pažymėtina, kad apeliacinės instancijos teismas dėl naujų įrodymų pasisako tik tiek, kiek jie turi įtakos skundžiamos nutarties teisėtumui įvertinti, kadangi visi šalių į bylą pateikti įrodymai bus įvertinti tik bylą nagrinėjant iš esmės.
15. Apeliantės atstovė 2023 m. spalio 23 d. raštu prašė iš Lietuvos probacijos tarnybos išreikalauti duomenis apie bausmę atlikusio atsakovo gyvenamąją vietą, kontaktinį telefoną, elektroninį paštą. Ribotos apeliacijos atveju procesinio sprendimo teisėtumas ir pagrįstumas tikrinamas tik remiantis bylos medžiaga. Todėl nagrinėjant bylą apeliacine tvarka bylos medžiagos apimtis negali būti keičiama. Dėl šios priežasties ribota apeliacija grindžiama bendruoju draudimo pateikti naujus įrodymus principu (CPK 314 straipsnis), kuris apima ir ribojimą apeliaciniam teismui naujus įrodymus rinkti. Vadovaujantis nurodyta nuostata, apeliantės atstovės prašymas išreikalauti papildomus duomenis apie atsakovą netenkintinas.
Dėl nutarties (ne)teisėtumo
16. CPK 5 straipsnio 1 dalyje nurodyta, kad kiekvienas suinteresuotas asmuo turi teisę įstatymų nustatyta tvarka kreiptis į teismą, jog būtų apginta pažeista ar ginčijama jo teisė arba įstatymų saugomas interesas, tačiau asmens teisė kreiptis į teismą teisminės gynybos įgyvendinama laikantis specialių įstatymo nustatytų reikalavimų. Kai asmuo, pateikdamas teismui pareiškimą netinkamai įgyvendina savo procesines teises, teismas atsisako jį priimti CPK 137 straipsnio 2 dalyje numatytais pagrindais. Tam tikrais atvejais galimybė kreiptis į teismą atsiranda tada, jei suinteresuotas asmuo laikėsi išankstinio ginčo sprendimo ne teisme tvarkos, kuri gali būti nustatyta įstatyme (CPK 22 straipsnio 1 dalis).
17. Nagrinėjamoje byloje nustatyta, kad ieškovė kreipėsi į pirmosios instancijos teismą su ieškiniu dėl išlaikymo dydžio nepilnamečiui vaikui pakeitimo, kurį pirmosios instancijos teismas atsisakė priimti CPK 137 straipsnio 2 dalies 3 punkto pagrindu, konstatavęs, jog ieškovė nesilaikė šiai bylų kategorijai nustatytos išankstinio ginčų sprendimo ne teisme tvarkos. Atskiruoju skundu apeliantė nesutinka su skundžiama nutartimi, kadangi jos vertinimu ji tinkamai pasinaudojo išankstine ginčo sprendimo ne teisme tvarka, todėl jos ieškinį teismas atsisakė priimti nepagrįstai.
18. Nuo 2020 m. sausio 1 d. įsigaliojo MĮ pataisos, kurios numato privalomą ikiteisminę mediaciją šeimos ginčuose, nagrinėjamuose ginčo teisena CPK nustatyta tvarka (MĮ 20 straipsnio 1 punktas). Taigi inicijuojant šeimos ginčą, pirmiausia turi būti pasinaudota privaloma ikiteismine ginčo nagrinėjimo tvarka – mediacija.
19. Bylos duomenys patvirtina, kad apeliantė prieš kreipdamasi į Kauno apylinkės teismą su ieškiniu dėl išlaikymo nepilnamečiui vaikui pakeitimo, teikė prašymą dėl privalomosios mediacijos atlikimo. 2023 m. rugsėjo 12 d. mediatorės advokatės Eglės Grucytės pažyma apie mediacijos atlikimą patvirtina, kad atsakovui 2023 m. rugpjūčio 17 d. buvo išsiųstas registruotas pranešimas dėl privalomos mediacijos vykdymo. Tai patvirtina ir ieškovės byloje pateikta mediatorės 2023 m. rugpjūčio 18 d. išrašyta PVM sąskaita faktūra. Atsakovas jokio atsakymo nepateikė. Todėl minėtoje pažymoje mediatorė nurodė, jog šiuo atveju laikytina, kad kita šalis nesutiko pasinaudoti privalomąja mediacija bei patvirtino, kad ieškovė įgyvendino įstatyme numatytą reikalavimą pasinaudoti privalomąja mediacija ir turi teisę kreiptis į teismą dėl ginčo išsprendimo.
20. Pagal CPK 197 straipsnio 2 dalį, dokumentai, išduoti valstybės ir savivaldybių institucijų, patvirtinti kitų valstybės įgaliotų asmenų neviršijant jiems nustatytos kompetencijos bei laikantis atitinkamiems dokumentams keliamų formos reikalavimų, laikomi oficialiaisiais rašytiniais įrodymais ir turi didesnę įrodomąją galią. Aplinkybės, nurodytos oficialiuose rašytiniuose įrodymuose, laikomos visiškai įrodytomis, iki jos bus paneigtos kitais byloje esančiais, išskyrus liudytojų parodymus, įrodymais. Aiškindamas CPK 197 straipsnio 2 dalį kasacinis teismas yra nurodęs, kad rašytinis įrodymas gali būti pripažintas oficialiuoju esant tokioms sąlygoms: 1) jis turi būti išduotas valstybės ar savivaldybės institucijos ar kitų įstatyme išvardytų subjektų; 2) įstatyme nurodyti subjektai, išduodami oficialų dokumentą, neviršijo savo kompetencijos; 3) dokumentas atitinka teisės aktų nustatytus jo formos ir turinio reikalavimus; 4) jame pateikta informacija yra pakankama įrodinėjimo dalyką sudarančioms aplinkybėms nustatyti (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2023 m. balandžio 27 d. nutartis civilinėje byloje Nr. e3K-3-39-969/2023).
21. MĮ 20 straipsnio 1 dalies 1 punkte nustatyta, kad privalomoji mediacija taikoma sprendžiant šeimos ginčus, nagrinėjamus ginčo teisena CPK nustatyta tvarka, išskyrus iminėtame punkte aptartus smurto artimoje aplinkoje atvejus. Vadovaujantis MĮ 21 straipsnio nuostatomis, privalomąją mediaciją inicijuoja ginčo šalys bendru sutarimu arba viena iš ginčo šalių. Abiem šiais atvejais Valstybės garantuojamos teisinės pagalbos tarnybai paduodamas prašymas dėl mediatoriaus skyrimo MĮ 14 straipsnyje nustatyta tvarka arba toks prašymas paduodamas pasirinktam mediatoriui, įrašytam į Lietuvos Respublikos mediatorių sąrašą, MĮ 13 straipsnyje nustatyta tvarka. Ginčo šalies prašyme turi būti nurodyta kitos ginčo šalies vardas, pavardė, ginčo dalykas, gyvenamosios vietos ar kitos dokumentų įteikimo vietos adresas, o kai kita ginčo šalis yra juridinis asmuo – juridinio asmens pavadinimas, buveinės ar kitos dokumentų įteikimo vietos adresas (MĮ 21 straipsnio 2, 3 dalys). Tuo atveju, kai privalomąją mediaciją inicijuoja tik viena iš ginčo šalių, Valstybės garantuojamos teisinės pagalbos tarnyba arba mediatorius kreipiasi į kitą ginčo šalį su pranešimu apie gautą prašymą, kartu nurodydami, kad ne vėliau kaip per keturiolika dienų nuo pranešimo išsiuntimo dienos turi būti gautas kitos ginčo šalies sutikimas dėl mediacijos vykdymo (MĮ 21 straipsnio 4 dalis). Jeigu per keturiolika dienų nuo pranešimo išsiuntimo dienos negaunamas kitos ginčo šalies sutikimas dėl mediacijos vykdymo, laikoma, kad kita ginčo šalis nesutiko pasinaudoti privalomąja mediacija. Šiais atvejais privalomąją mediaciją inicijavusi ginčo šalis turi teisę kreiptis į teismą dėl ginčo išsprendimo ir yra laikoma, kad ginčo šalis įgyvendino įstatymuose nustatytą reikalavimą pasinaudoti privalomąja mediacija (MĮ 21 straipsnio 5 dalis).
22. Darytina išvada, kad kreipiantis į teismą su ieškiniu dėl ginčų, kuriems nustatyta privalomoji neteisminė mediacija, teismui kartu su ieškiniu turi būti pateikiami rašytiniai įrodymai, jog ginčo šalis (šalys) pasinaudojo privalomąja neteismine mediacija. Nurodytas teisinis reglamentavimas sudaro pagrindą konstatuoti, kad įrodymu, jog šalis (šalys) pasinaudojo privalomąja mediacija, yra atitinkama Valstybės garantuojamos teisinės pagalbos tarnybos arba mediatoriaus, į kurį šalys kreipėsi, parengta pažyma ar panašaus pobūdžio dokumentas, patvirtinantis šalies realizuotą prievolę pasinaudoti privalomąja mediacija.
23. Apeliantė, teikdama ieškinį teismui, buvo pateikusi pažymą dėl privalomos mediacijos sąlygos įgyvendinimo. Apeliacinės instancijos teismo vertinimu, ieškovės pateikta pažyma dėl privalomosios mediacijos laikytina oficialiuoju rašytiniu įrodymu ir turi didesnę įrodomąją galią, kadangi ji yra patvirtinta ir išduota valstybės įgalioto asmens (į mediatorių sąrašą įtrauktos advokatės/mediatorės Eglės Grucytės), neviršijant jai nustatytos kompetencijos bei laikantis šiam dokumentui keliamų formos ir turinio reikalavimų, o joje nurodyti duomenys, įskaitant ir ieškovės įgyvendintą įstatymuose nustatytą reikalavimą pasinaudoti privalomąja mediacija, laikomi visiškai įrodytais, iki jie bus paneigti kitais byloje esančiais, išskyrus liudytojų parodymus, įrodymais.
24. Apeliantės su atskiruoju skundu pateikti duomenys patvirtina, jog atsakovas nuo 2021 m. spalio 7 d. yra deklaravęs savo išvykimą į (duomenys neskelbtini). Ieškinyje ieškovė teismui buvo nurodžiusi tiek paskutinę jai žinomą atsakovo gyvenamąją vietą (duomenys neskelbtini), tiek ankstesnės ieškovei žinomos atsakovo t. y. jo mirusios motinos J. L., gyvenamosios vietos adresą (duomenys neskelbtini) (MĮ 21 straipsnio 3 dalis). Pranešimai dėl mediacijos atsakovui buvo siunčiami tiek jo žinomu gyvenamosios vietos adresu Lietuvoje, tiek į (duomenys neskelbtini). Vykdydama 2023 m. rugsėjo 20 d. teismo nutartimi jai nustatytą įpareigojimą, ieškovė pateikė papildomus duomenis, patvirtinančius, kad atsakovui kvietimas medijuoti buvo išsiųstas tiek registruotu, tiek elektroniniu paštu.
25. Apeliacinės instancijos teismas sutinka su teismo argumentu, jog šalys negali naudotis ikiteismine ginčų nagrinėjimo tvarka formaliai ir tik tam, kad susidarytų prielaidos kreiptis į teismą, tačiau kartu pažymi, jog reikalavimas pasinaudoti privalomąja mediacija neturi užkirsti kelio asmeniui pasinaudoti teise į teisminę gynybą.
26. Įvertinus nurodytus duomenis darytina išvada, kad ieškovė teismui pateikė visą jai žinomą informaciją apie kitą šalį, nurodydama atsakovo kontaktinius duomenis, o jos prievolę pasinaudoti privalomąja mediacija patvirtina mediatorės pažyma.
27. Nors teismas nurodė, kad ieškovės pateikti duomenys apie pašto siuntą nepatvirtina, jog atsakovas apie mediacijos procesą buvo informuotas tinkamai, tačiau apeliacinės instancijos teismo vertinimu, toks teismo reikalavimas yra perteklinis. Dėl šeimos bylų pobūdžio ir jose tarp šalių paprastai vyraujančių įtemptų santykių, tokio reikalavimo įvykdymas iš esmės gali būti neįgyvendinamas ar įgyvendinamas sunkiai. Negana to, toks reikalavimas ieškovei net ir įgyvendinus įstatyme jai keliamus reikalavimus dėl privalomos mediacijos iniciavimo, iš esmės apsunkina jos teisę į teisminę gynybą, kadangi atsakovas gali vengti priimti jam siunčiamus pranešimus, o jo sąmoningą vengimą gali būti sudėtinga įrodyti.
28. Apeliacinės instancijos teismo nuomone, nagrinėjamu atveju pirmosios instancijos teismas, formaliai remdamasis ikiteisminės mediacijos reikalavimu, ieškovei neturint realios galimybės šį reikalavimą įgyvendinti, nepagrįstai apribojo ieškovės teises kreiptis į teismą dėl teisminės gynybos. Priešingas situacijos vertinimas prieštarautų teisingumo, protingumo ir sąžiningumo principų reikalavimams.
Dėl bylos baigties
29. Apibendrinus nustatytas aplinkybes, apeliacinės instancijos teismas daro išvadą, kad pirmosios instancijos teismas netinkamai įvertino klausimui dėl privalomos mediacijos reikalavimo įgyvendinimo išspręsti reikšmingas faktines aplinkybes ir netinkamai taikė procesinės teisės normas. Atskirojo skundo argumentai, byloje esantys įrodymai sudaro pagrindą apeliantės atskirąjį skundą tenkinti, todėl skundžiama Kauno apylinkės teismo 2023 m. rugsėjo 25 d. nutartis naikintina. Kadangi ieškinio priėmimo klausimas priskirtas pirmosios instancijos teismo kompetencijai, todėl apeliacinės instancijos teismas šio klausimo nesprendžia (CPK 137 straipsnio 1 dalis). Ieškinio priėmimo klausimas perduotinas pirmosios instancijos teismui nagrinėti iš naujo (CPK 337 straipsnio 1 dalies 3 punktas).
Kauno apygardos teismo Civilinių bylų skyriaus teisėja, vadovaudamasi Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso 337 straipsnio 1 dalies 3 punktu, 338 straipsniu,
Rezoliucinė dalis
nutaria:
Kauno apylinkės teismo 2023 m. rugsėjo 25 d. nutartį panaikinti ir perduoti pirmosios instancijos teismui ieškinio priėmimo klausimą nagrinėti iš naujo.
Ši Kauno apygardos teismo nutartis įsiteisėja nuo jos priėmimo dienos.