Vilniaus apygardos teismo nutartis

Vilniaus apygardos teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Ritos Kisielienės (kolegijos pirmininkė ir pranešėja), Vido Stankevičiaus, Liudos Uckienės apeliacine rašytinio proceso tvarka išnagrinėjusi atsakovo UAB „Būsto paskolų draudimas“ apeliacinį skundą dėl Vilniaus miesto apylinkės teismo 2016 m. gegužės 30 d. sprendimo civilinėje byloje pagal ieškovo AB SEB bankas ieškinį atsakovui UAB „Būsto paskolų draudimas“ dėl draudimo išmokos išieškojimo, trečiasis asmuo - Valstybinė mokesčių inspekcija prie Lietuvos Respublikos Finansų ministerijos.

Aprašomoji dalis

nustatė:

Ginčo esmė

Ieškovas ieškiniu bei patikslintu ieškiniu prašė teismo priteisti iš atsakovo 25 723,54 EUR draudimo išmoką, 5 proc. dydžio metines palūkanas nuo priteistos sumos nuo bylos iškėlimo teisme dienos iki visiško teismo sprendimo įvykdymo bei visas bylinėjimosi išlaidas. Ieškovas AB SEB bankas kreipėsi į teismą su ieškiniu ir nurodė, kad 2008-05-21 tarp ieškovo ir A. S. buvo sudaryta Kredito sutartis Nr. 0950818010467-20 su visais jos vėlesniais pakeitimais ir papildymais (toliau – Kredito sutartis), pagal kurią ieškovas suteikė kredito gavėjai A. S. 43 443,00 EUR kreditą būstui pirkti. Kredito sutarties, vykdymui užtikrinti Hipotekos lakštu buvo įkeistas butas, esantis adresu (duomenys neskelbtini), Druskininkuose (toliau Butas). Ieškovas nurodė, jog kreditas buvo apdraustas atsakovo draudimu pagal UAB „Būsto paskolų draudimas“ būsto kreditų draudimo Taisykles Nr. 004 (toliau – Taisyklės). Būsto kredito draudimo sutarties sudarymą tarp atsakovo ir A. S. patvirtina atsakovo 2008-06-04 išduotas Draudimo liudijimas (serija Nr. BPD042681), pagal draudimo sutartį atsakovas apdraudė naudos gavėjo, t. y. ieškovo, teisėtus turtinius interesus, susijusius su draudėjos A. S. prievole grąžinti būsto kreditą, sumokėti palūkanas būsto kreditavimo sutartyje nustatytais terminais, dydžiais bei tvarka, be to, draudimo suma yra lygi 100 proc. negrąžinto būsto kredito, t. y. 43 443,00 EUR suma. Ieškinyje ieškovas taip pat nurodė, jog 2011-01-05 kredito gavėja A. S. mirė, todėl nuo 2011-01-13 ieškovas sustabdė palūkanų ir delspinigių skaičiavimą. 2013-12-03 buvo surašytas palikimo perėjimo LR Valstybei liudijimas. 2015-04-21 LR Valstybė, atstovaujama VMI prie LR FM, aukcione pardavė 2011-01-05 mirusios A. S. hipoteka įkeistą turtą už 17 774 EUR sumą ir 2015-09-15 atskaičius išlaidas, patirtas su turto pardavimu, ieškovui pervedė 17 390,11 EUR sumą, todėl vadovaujantis įstatymų bei Taisyklių 42.2 p. nuostatomis, atsakovas privalo šių Taisyklių nustatyta tvarka ir terminais ieškovui išmokėti 25 723,54 EUR (t. y. skirtumo tarp prašomos išmokėti draudimo išmokos ir sumos, gautos iš turto realizavimo) draudimo išmoką naudos gavėjui, t. y. ieškovui. Ieškovas taip pat nurodė, jog atsakovas nenumatė A. S. mirties situacijai taikytino atvejo, t. y. draudėjo A. S. mirtis šiuo atveju nėra priskiriama prie nedraudžiamųjų įvykių, todėl atsakovo sprendimas neišmokėti draudimo išmokos ieškovui yra visiškai nepagrįstas. Atsakovas su ieškiniu nesutiko ir nurodė, kad šalių santykius reglamentuoja LR teisės aktai ir 2005-06-06 Bendradarbiavimo sutartis su vėlesniais jos pakeitimais ir papildymais, atsakovo būsto kreditų draudimo Taisyklės Nr. 004, atsakovo reikalavimai draudėjui ir būsto kreditui bei kiti teisės aktai. Atsakovas nurodė, jog kredito gavėjai A. S. 2011-01-05 mirus, ieškovas laikydamas, kad Kreditavimo sutartis yra pažeista tik 2011-01-21, o ne 2011-01-13, sustabdė palūkanų ir delspinigių skaičiavimą pagal Kreditavimo sutartį. Ieškovas 2014-12-16 pranešimu apie draudžiamąjį įvykį ir paraiška draudimo išmokai gauti kreipėsi į atsakovą dėl 43113,65 EUR draudimo išmokos išmokėjimo, tačiau 2015-01-19 atsakovas priėmė motyvuotą sprendimą atsisakyti mokėti draudimo išmoką ir apie tai informavo ieškovą. 2015-01-28 raštu – pranešimu Nr. 01.10.03 – 1716 ieškovas atsiuntė atsakovui 2013-12-03 Palikimo perėjimo LR Valstybei liudijimą ir pareikalavo skubiai išmokėti draudimo išmoką bei 2015-02-17 raštu Nr. SB -895 atsakovas atsakė ieškovui, kad atsakovo 2015-01-19 sprendimas dėl draudimo išmokos nemokėjimo nebus keičiamas. Atsakovo teigimu, ieškovas apie tariamai atsakovo 2015-01-19 sprendimu jo pažeidimą sužinojo 2015-01-21, todėl ieškovas ieškinį galėjo pareikšti nuo 2015-01-21 iki 2016-01-21 (imtinai), tačiau ieškovas savo ieškiniais reikalavimais atsakovo priimto sprendimo dėl draudimo išmokos nemokėjimo neginčija, todėl šis sprendimas šiuo metu yra teisėtas, galiojantis ir nenuginčytas, be to, ieškovas praleido vienerių metų ieškinio senaties terminą, ieškovas neprašo šio įvykio pripažinti draudžiamuoju. Pagal draudimo Taisyklių nuostatas, pareiga mokėti draudimo išmoką yra siejama su Kreditavimo sutarties nutraukimu, o pagal byloje esančius duomenis nei iki kredito gavėjo (t. y. draudėjos) mirties, nei po jos mirties, t. y. 2011-01-05, Kredito sutartis su kredito gavėja nebuvo nutraukta, kas reiškia, jog įvykio, kuris galėtų būti pripažintas draudžiamuoju pagal draudimo Taisykles Nr. 004, nebuvo, todėl atsakovui šiuo atveju nekyla pareiga išmokėti draudimo išmokos ieškovui. Be to, byloje nėra duomenų, jog įpėdinis yra kreipęsis į atsakovą dėl ketinimo tęsti draudimo sutarties vykdymą, todėl nėra aiški įpėdinio valia dėl kreditavimo ir dėl draudimo sutarčių vykdymo. Pažymėjo, jog atsakovas niekada neprisiėmė rizikos drausti ieškovo interesų, susijusių su LR Valstybės prievole grąžinti ieškovui būsto kreditą bei sumokėti palūkanas. Trečiasis asmuo VMI prie LR Finansų ministerijos pateikė teismui atsiliepimą, kuriame prašė šį ginčą spręsti teismo nuožiūra.

Pirmosios instancijos teismo sprendimo esmė

Vilniaus miesto apylinkės teismas 2016 m. gegužės 30 d. sprendimu ieškinį tenkino. Teismas nutarė išieškoti iš atsakovo UAB „Būsto paskolų draudimas“ ieškovo AB SEB bankas naudai 25 723,54 EUR draudimo išmoką, 5 proc. dydžio metines palūkanas nuo priteistos sumos nuo bylos iškėlimo teisme dienos (t. y. nuo 2016-01-21) iki teismo sprendimo visiško įvykdymo dienos bei 579,00 EUR žyminį mokestį.Teismas, ištyręs šioje byloje esančius rašytinius įrodymus bei šalių atstovų paaiškinimus, padarė išvadą, kad ieškovo ieškinys yra pagrįstas ir tenkintinas, kadangi civilinėje byloje esantys rašytiniai įrodymai tvirtina, jog šiuo atveju draudimo objektas yra naudos gavėjo, t. y. ieškovo, teisėti turtiniai interesai, susiję su draudėjos A. S. prievole grąžinti būsto kreditą, sumokėti palūkanas būsto kreditavimo sutartyje nustatytais terminais, dydžiais ir tvarka (Taisyklių 4 p. 6 p.). LR Draudimo įstatymo 90 str. 1 d. nuostatose yra išvardintos privalomojo draudimo Taisyklių sąlygos, o pagal minėto straipsnio 1 d. 3 p. nuostatas, draudimo Taisyklėse privalo būti nurodyti nedraudžiamieji įvykiai, kurių atveju draudikas, t. y. atsakovas, neprivalo mokėti draudimo išmokų. Pagal suformuotą Lietuvos Aukščiausiojo Teismo praktiką, nedraudžiamieji įvykiai yra esminė draudimo sutarties sąlyga, todėl jie draudimo sutartyse turi būti apibrėžti aiškiai ir nedviprasmiškai, t. y. turi būti aiškiai nurodyti įvykiai ar veiksmai, kurių rizikos draudikas draudimo sutartimi neprisiima ir kurių atveju neturi pareigos mokėti draudimo išmoką ir jie yra laikytini nedraudžiamaisiais įvykiais, todėl atsakovo argumentai šioje dalyje yra atmestini, kaip nepagrįsti bei neįrodyti (LAT 2013-06-26 nutartis Nr. 3K-3-316/2013 m.). Teismas pažymėjo, jog pagal Taisyklių Nr. 004 „Nedraudžiamieji įvykiai“ nuostatas, draudėjo mirtis nėra priskirta prie nedraudžiamųjų įvykių, todėl teismas sutiko su ieškovo argumentais, kad šiuo atveju, mirus draudėjai A. S., ieškovo turtiniai interesai, susiję su draudėjo prievole grąžinti būsto kreditą, mokėti palūkanas būsto kredito sutartyje nustatytais terminais, dydžiais bei tvarka, yra pažeisti ir patenka į draudžiamųjų įvykių apibrėžimą ir šis įvykis nėra priskiriamas prie nedraudžiamųjų įvykių. Teismas pažymėjo, jog atsakovo atsisakymas išmokėti draudimo išmoką yra laikytinas tik vienos iš sandorio šalies valios išraiška, pagal kurią ši sandorio šalis, t. y. atsakovas, atsisakė įvykdyti sandorį kitos sandorio šalies ar sandoryje nurodyto asmens naudai, be to, šiuo atveju jokios įstatymų nuostatos nei formuojama teismų praktika nenumato ieškovui pareigos, jog kita sandorio šalis įvykdytų sandorį, atskiru bei papildomu ieškininiu reikalavimu reikalauti teisme pripažinti negaliojančiu kitos šalies atsisakymą įvykdyti sutartį, nepriklausomai nuo to, kokia forma tas atsisakymas buvo išreikštas. Teismas, vertindamas atsakovo nurodomą aplinkybę, kad vadovaujantis įstatymų nuostatomis visos VMI turėtos su palikimo administravimu susijusios išlaidos yra apmokamos iš VMI skirtų LR Valstybės biudžeto asignavimų, todėl 389,89 EUR suma VMI yra neteisėtai atskaityta iš parduoto turto, o ieškovas, t. y. kaip hipotekos kreditorius, leisdamas VMI atskaityti minėtą sumą, šiuo atveju 389,89 EUR sumos reikalauti negali iš atsakovo. Teismas nurodydamas, kad šioje dalyje ieškovo ieškininiai reikalavimai atmestini, sutiko su ieškovo argumentais, jog atsakovas, manydamas, kad 389,89 EUR suma šiuo atveju buvo nepagrįstai nuskaityta, pats turi teisę kreiptis dėl atgręžtinio reikalavimo teisės realizavimo į VMI, kadangi šiuo atveju atsakovo prievolė pagal draudimo sutartį liko neįvykdyta ir ieškovas turi teisinį pagrindą reikalauti tokios draudimo išmokos, todėl ir šioje dalyje atsakovo argumentai yra atmestini, kaip nepagrįsti bei neįrodyti (LR CPK 176 str. – 179 str.).

Apeliacinio skundo ir atsiliepimo į jį argumentai

Apeliantas (atsakovas) UAB „Būsto paskolų draudimas“ apeliaciniu skundu prašo panaikinti Vilniaus miesto apylinkės teismo 2016 m. gegužės 30 d. sprendimą ir perduoti bylą iš naujo nagrinėti pirmos instancijos teismui. Apeliacinį skundą grindžia argumentais: Mokėti draudimo išmoką apeliantas atsisakė ne dėl to, kad duotuoju atveju buvo nedraudžiamasis įvykis, o dėl to, kad apskritai nebuvo įvykio kuris pagal apelianto būsto kredito draudimo taisykles galėtų būti pripažintas draudžiamuoju. Pagal Taisyklių Nr. 004 7 p. draudžiamuoju įvykiu gali būti pripažintas įvykis, kai draudėjas vėluoja įvykdyti prievole gražinti būsto kreditą ir/ar mokėti palūkanas būsto kreditavimo sutartyje nustatytais terminais, dydžiais ir tvarka, o bankas, atlieka veiksmus, nurodytus taisyklių Nr. 004 7.1 - 7.3 p., t y. visų pirma ragina vykdyti sutartį pagal kredito įmokų ir palūkanų grafiką ir nutraukia kredito sutartį, tačiau duotuoju atveju kredito sutarties ieškovas nenutraukė, o kredito sutarties vykdymą tik sustabdė, šia aplinkybę patvirtina ne tik byloje esantys įrodymai, bet ir bylos nagrinėjimo iš esmės pirmos instancijos teismo posėdžio metu ieškovo atstovo pateikti paaiškinimai ir atsakymai į klausimus, kas reiškia, kad byloje esant tokiems duomenims, o būtent tai, kad kreditavimo sutartis nutraukta niekada nebuvo ieškovas neatliko veiksmų nurodytų taisyklių Nr. 004 7.1 - 7.3 p. Kas reiškia, kad ieškovas neturi ir neturėjo teisinio pagrindo naudotis teisėmis kylančiomis iš draudimo sutarties, kurios šalys ir šiuo metu yra miręs asmuo ir atsakovas, o primos instancijos teismas skundžiamu sprendimu tenkindamas ieškinį šias teises pripažino nepagrįstai.

Ieškovas tiek savo procesiniuose dokumentuose, tiek bylos nagrinėjimo metu nurodė, kad kreditavimo sutarties nenutraukė, o draudiminis įvykis įvyko, dėl to, kad kredito gavėja mirė. Nors pirmos instancijos teismas skundžiamame sprendime ir citavo aktualią LAT nutartį, tačiau kaip matyti iš aukščiau pateikto nei pirmos instancijos teismas, nei ieškovas į LAT pateiktus išaiškinimus neatsižvelgė, nors tai pagal LR CPK 4 str. ir LR Teismų įstatymo 33 str. 1 d. yra privaloma tiek vienam, tiek kitam. Ieškovas nei teismui, nei įvykio tyrimo metu bendrovei nepateikė jokių įrodymų, kurie patvirtintų, kad iki 2011 m. sausio 5 d. (kredito gavėjos mirties datos) ar ir po kredito gavėjos mirties bankas būtų teisėtai ir pagrįstai nutraukęs kredito sutartį, juolab, kaip įvardinta aukščiau ieškovas pripažino, kad kreditavimo sutartis nutraukta nebuvo ir šiuo metu nėra. Iš ko seka, kad pirmos instancijos teismui netyrus ir nenustačius ar ieškovas ragino vykdyti kredito sutartį, ar ieškovas kreditavimo sutartį nutraukė ir ar atliko kitus privalomus veiksmus, kad draudimo išmoka būtų mokama pagal taisyklių Nr. 004 nuostatas, pirmos instancijos teismas priimti sprendimo šioje byloje apskritai negalėjo, o kalbėti apie skundžiamo sprendimo pagrįstumą apskritai nėra jokio teisinio pagrindo, kas reiškia, kad skundžiamas sprendimas yra neteisėtas ir nepagrįstas iš esmės.Byloje nėra duomenų, kad teisės ir pareigos pagal kreditavimo sutartį ir teisė gauti draudimo išmoką pagal draudimo sutartį būtų/yra paveldėtos (palikimo perėjimo valstybei liudijime tai neatsispindi). Nepaveldėjimo faktą pripažino ir pats ieškovo atstovas bylos nagrinėjimo pirmos instancijos teisme. Pirmos instancijos teismas netyrė ar įpėdinis yra kreipęsis į apeliantą dėl draudimo sutarties modifikavimo, ketinimo tęsti draudimo sutarties vykdymą (taisyklių Nr. 004 2.4 p.) ar jos sąlygų keitimo, draudimo sutarties nutraukimo ar draudimo įmokos grąžinimo proporcingai likusio draudimo sutarties galiojimo termino daliai, t. y. byloje apskritai nėra aiški įpėdinio valia dėl kreditavimo ir dėl draudimo sutarties vykdymo. Taigi pirmos instancijos teismas neištyrė esminių bylos aplinkybių dėl ko priėmė neteisėtą ir nepagrįstą sprendimą. Apeliantas niekada neprisiėmė rizikos drausti banko interesų, susijusių su valstybės prievole grąžinti bankui būsto kreditą ir sumokėti palūkanas būsto kreditavimo sutartyje nustatytais terminais, dydžiais ir tvarka - t. y. toks asmuo pagal apelianto reikalavimus draudėjui ir būsto kreditui bei draudimo taisyklių Nr. 004 2.4 p. nuostatas iš viso negalėtų būti draudėju, kurio tinkamą prievolės pagal būsto kreditavimo sutartį vykdymą draudžia apeliantas. Taip pat apeliantas pagal patvirtintus reikalavimus draudėjui ir būsto kreditui bei taisyklių Nr. 004 nuostatas (2.3, 2.4 p.) niekuomet nebūtų draudęs draudimo sutarties sudaromos su juridiniu asmeniu, o taip pat ir su valstybe bei su tokiu asmeniu, kuris iš anksto neketina vykdyti kreditavimo sutarties (t. y. atvejis kai draudimo rizika jau yra realizuota iš anksto, o draudimo sutartis yra rizikos sutartis). Draudėjos mirties momentu (palikimo teisiniai padariniai kyla retrospektyviai) bendrovė neturėjo pareigos išmokėti draudimo išmoką bankui dėl draudėjos netinkamo įsipareigojimų pagal būsto kreditavimo sutartį vykdymo, nes kredito sutartis nei pažeista, nei nutraukta nebuvo, t. y. apelianto apdrausti banko teisėti turtiniai interesai (taisyklių Nr. 004 4 p.) pažeisti nebuvo, kas reiškia, kad iš sudarytos draudimo sutarties bendrovei nebuvo kilusi pareiga išmokėti draudimo išmokos. Pirmos instancijos teismas netinkamai taikydamas ieškinio senatį reglamentuojančias materialinės teisės normas ir vertindamas byloje esančius įrodymus ieškinio senatį nepagrįstai atsisakė taikyti.Nenuginčijus ir ieškinio dalyku neprašant panaikinti atsakovo 2015 m. sausio 19 d. sprendimo, teismas negalėjo tenkinti ieškovo ieškinio dalyko kuriuo prašoma priteisti draudimo išmoką, nes ieškinio dalyku neginčijant apelianto vienašalio sandorio, kuris ieškovui sukūrė tariamai neigiamas pasekmes, toks ieškinys apskritai negali būti tenkinamas.AB SEB bankas atsiliepimu į apeliacinį skundą prašo apeliacinį skundą atmesti, o Vilniaus miesto apylinkės teismo 2016 m. gegužės 30 d. spendimą palikti nepakeistą. Atsiliepime nurodo tokius argumentus:Nei bankas, nei pirmos instancijos teismas netraktavo bendrovės sprendimo atsisakyti išmokėti draudimo išmoką kaip bereikšmį. Bankas laikė, kad sprendime išdėstyti motyvai yra nepagrįsti, o atsakovo atsisakymas išmokėti draudimo išmoką laikytinas vienos iš sandorio šalies valios išraiška (ją galime pavadinti sprendimu, nutarimu, aktu ir pan.), pagal kurią ši sandorio šalis atsisako įvykdyti sandorį kitos sandorio šalies ar sandoryje nurodyto asmens naudai. Nėra teismų praktikoje privaloma, jog viena sandorio šalis, reikalaudama, kad kita sandorio šalis įvykdytų sandorį, atskiru, papildomu prašymu reikalautų pripažinti negaliojančiu pastarosios atsisakymą įvykdyti sutartį, nepriklausomai nuo to, kokia forma tas atsisakymas išreikštas (sprendimas, nutarimas, aktas, pranešimas ar pan.). Šiuo konkrečiu atveju atsakovas atsisakė įvykdyti draudimo sutartį, o bankas šį atsisakymą ginčijo ginčo teisenos tvarka. Ieškinys buvo pateiktas nepraleidus ieškinio senaties termino.Ieškovas, kaip ir kiti komerciniai bankai, laikė, kad fizinių asmenų kreditavimas, suteikiant dideles kredito sumas būsto įsigijimui, yra itin rizikingas verslas. Atsakovas, kaip draudimo įstaiga, buvo tuo tikslu ir įsteigta, kad būsto kreditavimas bankams būtų patrauklus, mažiau rizikingas verslo produktas, kuris tuo pačiu sudarytų galimybę valstybės gyventojams apsirūpinti gyvenamosiomis patalpomis. Bankas, kaip draudimo išmokos gavėjas, turėjo ir turi pagrįstų lūkesčių būsto paskolų draudimo dėka gauti savo reikalavimo patenkinimą, jei kredito gavėjas negalės įvykdyti savo piniginių prievolių.Pagal Civilinio kodekso 6.190 straipsnio pirmą dalį kai viena sutarties šalis miršta ar likviduojama, šios šalies iš sutarties atsiradusios teisės ir pareigos pereina jos įpėdiniams. Draudėjos prievolės bankui, kylančios iš kredito sutarties, buvo užtikrintos hipoteka, šį turtą pagal aprašą paveldėjo valstybė ir už palikėjos prievoles atsakė šio turto ribose. Atsakovo teisnumas nėra apribotas ir jis nėra likviduotas, todėl jo prievolės bankui išlieka. Tarp atsakovo ir banko 2005 m. birželio 6 d. buvo sudaryta bendradarbiavimo sutartis Nr. 37. Pagal šios sutarties 2 punktą atsakovas bankui įsipareigojo užtikrinti viso negrąžinto būsto kredito arba jo dalies draudimo taisyklių 13 punkte nurodytais atvejais grąžinimą, palūkanų už draudimo taisyklių 47.2 punkte nurodytą terminą grąžinimą.Nėra pagrindo siaurinančiai aiškinti, jog draudiminis įvykis yra tik tada, kai draudėjas pažeidžia kredito sutarties sąlygas. Pažeidimas yra skolininko neigiamos valios išraiška, neteisėtas jo veiksmas, tačiau UAB „Būsto paskolų draudimas“ būsto kreditų draudimo taisyklių Nr. 004 6 punkte nusakyta draudiminio įvykio sąvoka: draudžiamasis (draudiminis) įvykis yra draudėjo prievolės grąžinti bankui būsto kreditą ir/ar sumokėti palūkanas neįvykdymas būsto kreditavimo nustatytais terminais, dydžiais ir tvarka. Čia nieko nesakoma apie pažeidimą. Taigi, jeigu būtų siaurinama draudiminio įvykio sąvoka, atsakovas turėtų pagrindą neišmokėti draudimo išmokos, jei draudėjas taptų neveiksnu dėl susirgimo, traumos, taptų invalidu dėl trečiųjų asmenų ar nenugalimos jėgos poveikio, taptų bedarbiu ar panašiais atvejais, kai kredito gavėjas negalės vykdyti savo prievolių bankui nesant draudėjo kaltės, nedarant jokių kredito sutarties pažeidimų.

Motyvuojamoji dalis

IV. Apeliacinio teismo nustatytos aplinkybės, teisiniai argumentai ir išvados

Apeliacinis skundas atmetamas.

12. Bylos nagrinėjimo apeliacine tvarka ribas sudaro apeliacinio skundo faktinis ir teisinis pagrindas bei absoliučių sprendimo negaliojimo pagrindų patikrinimas. Apeliacinės instancijos teismas nagrinėja bylą neperžengdamas apeliaciniame skunde nustatytų ribų, išskyrus kai to reikalauja viešasis interesas (Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso (toliau –CPK) 320 str. 1 ir 2 d., Lietuvos Respublikos Konstitucinio teismo 2006-09-21 nutarimas, VŽ, 2006, Nr. 102-3957). Apeliacinės instancijos teismas absoliučių sprendimo negaliojimo pagrindų nenustatė (CPK 329 str.).

13. 2016-08-03 teisme gauti apelianto rašytiniai paaiškinimai ir prašymas prijungti prie bylos medžiagos apelianto 2016-08-03 raštą Nr. SB-3054 dėl 2008-06-04 draudimo liudijimo (poliso) Nr. BPD 042681 nutraukimo. 2016-11-16 teisme gauti apelianto rašytiniai paaiškinimai ir prašymas prie bylos medžiagos prijungti 2016-08-31 Valstybinės mokesčių inspekcijos prie Lietuvos Respublikos Finansų ministerijos dėl draudimo liudijimo (poliso) Nr. BPD 042681 nutraukimo raštą, apelianto parengtą Valstybinei mokesčių inspekcijai prie Lietuvos Respublikos Finansų ministerijos 2016-09-06 raštą dėl draudimo liudijimo (poliso) Nr. BPD 042681 nutraukimo, Valstybinės mokesčių inspekcijos prie Lietuvos Respublikos Finansų ministerijos 2016-11-11 raštą dėl piniginių lėšų pervedimo (palikėja A. S.) ir 2016-10-27 palikimo perėjimo valstybei liudijimas. Apeliantas savo paaiškinimuose nurodė, jog apeliantas draudimo sutartį po universalaus teisių perėjimo su įpėdiniu – valstybe nutraukė 2016-08-03, tačiau šio nutraukimo pasekmės kyla retrospektyviai, todėl šio įrodymo pateikti anksčiau negalėjo.

14. CPK 306 str. 2 d. draudžia apeliacinį skundą grįsti aplinkybėmis, kurios nebuvo nurodytos pirmosios instancijos teisme. Pirmos instancijos teismo posėdžio metu nebuvo nagrinėjama aplinkybės susijusios su draudimo liudijimo nutraukimu. Ši aplinkybė tapo žinoma tik po sprendimo šioje byloje priėmimo, nes apeliantas vienašališkai nutraukė draudimo liudijimo ir prašo šias aplinkybes įvertinti bylą nagrinėjant apeliacinės instancijos teisme. Teisėjų kolegija, atsižvelgdama į CPK 306 str. 2 d., atsisako priimti apelianto pateiktus rašytinius paaiškinimus ir prie jų pridėtus naujus įrodymus, kadangi šios aplinkybės negali būti apeliacinės instancijos teismo nagrinėjimo dalyku.

15. Bylos duomenimis nustatyta, kad būsto kredito gavėja, kuri buvo sudariusi būsto kredito draudimo sutartį, mirė, ir bankas, kredito davėjas, naudos gavėjas (ieškovas) pagal būsto kredito draudimo sutartį, pareikalavo, kad apeliantas UAB „Būsto paskolų draudimas“ išmokėtų jam draudimo išmoką, atsitikus draudžiamajam įvykiui – mirus kredito gavėjai ir dėl to negalinčiai tinkamai įvykdyti kredito sutarties.

16. Apeliantas nurodo, kad mokėti draudimo išmoką atsisakė dėl to, kad apskritai nebuvo įvykio, kuris pagal apelianto būsto kredito draudimo taisykles galėtų būti pripažintas draudžiamuoju bei nurodo, kad vadovaujantis Taisyklių Nr. 004 7 p. draudžiamuoju įvykiu gali būti pripažintas įvykis, kai draudėjas vėluoja įvykdyti prievolę grąžinti būsto kreditą ir/ar mokėti palūkanas būsto kreditavimo sutartyje nustatytais terminais, dydžiais ir tvarka, o bankas atlieka veiksmus, nurodytus taisyklių Nr. 004 7.1 - 7.3 p. (ragina vykdyti sutartį pagal kredito įmokų ir palūkanų grafiką ir nutraukia kredito sutartį), tačiau šiuo atveju kredito sutarties ieškovas nenutraukė, o kredito sutarties vykdymą tik sustabdė.

17. Lietuvos Aukščiausiasis Teismas yra išaiškinęs, kad draudiko prievolės išmokėti draudimo išmoką pagal įstatymuose nustatytą teisinį reglamentavimą ir draudimo sutartį atsiradimas siejamas su draudiminio įvykio fakto nustatymu (CK 6.987 str.) (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2009 m. vasario 9 d. nutartis, priimta civilinėje byloje Nr. 3K-3-32/2009). Draudžiamasis įvykis – draudimo sutartyje nurodytas atsitikimas, kuriam įvykus draudikas privalo mokėti draudimo išmoką. Teisine prasme draudžiamasis įvykis yra juridinis faktas, t. y. realaus gyvenimo reiškinys, su kuriuo įstatymas sieja teisinius padarinius, konkrečiai – draudimo pareigą išmokėti draudimo išmoką (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2013 m. balandžio 19 d. nutartis, priimta civilinėje byloje Nr. 3K-3-215/2013).

18. Prievolė tiek pagal būsto kredito, tiek pagal draudimo sutartis yra paveldima ir jos tinkamas vykdymas priklauso nuo įpėdinių, todėl mirtis, kaip juridinis faktas, nevertinama kaip draudžiamojo įvykio pagal būsto kredito draudimo sutartį sąlyga. Draudžiamojo įvykio nustatymo klausimas gali būti keliamas, jeigu įpėdiniai tinkamai nevykdo kredito sutarties (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2015 m. gruodžio 10 d. nutartis, priimta civilinėje byloje Nr. 3K-3-659-686/2015). Nagrinėjamu atveju byloje pagal draudimo sutartyje apibrėžtą draudimo objektą ir draudžiamojo įvykio sąvokas pagrindas išmokėti draudimo išmoką yra draudimo sutartyje numatyto naudos gavėjo, t. y. ieškovo turtinio intereso pažeidimas dėl draudėjo prievolės grąžinti būsto kreditą, mokėti palūkanas būsto kreditavimo sutartyje nustatytais dydžiais ir tvarka nevykdymo, nepriklausomai nuo šio turtinio intereso pažeidimo priežasties. Kokios naudos gavėjo interesų rizikos nepriskirtinos draudimo objektui, reglamentuoja draudimo taisyklių 5 p., o nedraudžiamieji įvykiai numatyti draudimo taisyklių IV skyriuje. Draudimo taisyklių 8.2 punkte yra išvardintos draudėjo kredito negrąžinimo priežastys, suponuojančios pagrindą įvykį laikyti nedraudžiamuoju (kai kreditas negrąžinamas dėl karo, agresijos, priešiškų užsienio jėgų veiksmų, karinio pobūdžio veiksmų (nepriklausomai nuo to, ar buvo paskelbtas karas, ar ne), pilietinio karo, maišto, revoliucijos, sukilimo, vidaus neramumų, pasiekusių sukilimo, karinės ar neteisėtos jėgos panaudojimo mastą, dėl bet kokio pobūdžio teroristinio akto, stichinės nelaimės, tiesioginės ar netiesioginės branduolinės energijos poveikio). Minėtoje draudimo taisyklių sąlygoje nenumatyta, jog kredito negrąžinimas dėl draudėjo mirties priskirtinas prie nedraudžiamųjų įvykių. Vadinasi, šiuo atveju pakako nustatyti faktą, jog valstybė paveldėjo A. S. teises ir pareigas, kylančias iš būsto kredito, o taip pat iš kredito draudimo sutarties, ir kredito sutarties sąlygos nebuvo vykdomos, atsakovui atsirado pareiga išmokėti draudimo išmoką.

19. Aplinkybė, kad byloje nebuvo atlikti taisyklių 7.1 - 7.3 punktuose nustatyti veiksmai (bankas ragina vykdyti sutartį pagal kredito įmokų ir palūkanų grafiką ir nutraukia kredito sutartį), nėra reikšminga, nes A. S. turtą paveldėjo valstybė, atstovaujama Valstybinės mokesčių inspekcijos prie Lietuvos Respublikos Finansų ministerijos. Kasacinis Teismas yra išaiškinęs, jog valstybė paveldi pagal įstatymą ir nuo kitų įpėdinių skiriasi tuo, kad negali atsisakyti priimti palikimo. Kai palikimas įstatymo pagrindu pereina valstybei, ji negali pasitraukti iš paveldėjimo teisinių santykių nepriklausomai nuo to, ar valstybei atstovaujančios institucijos atliks palikimui priimti reikšmingus veiksmus. Valstybės atliekamas palikimo priėmimas yra ne valios priimti palikimą pareiškimas (kaip yra kitų įpėdinių atvejais), o jau įvykusio palikimo perėjimo valstybei juridinio fakto įforminimas. Nepriklausomai nuo to, ar valstybei atstovaujanti institucija atlieka palikimo perėjimo valstybei įformino veiksmus, valstybei palikimas pereina ir, minėta, pareiga atsakyti pagal palikėjo prievoles atsiranda nuo palikimo atsiradimo dienos (CK 5.3 str. 1 d.) (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus išplėstinės teisėjų kolegijos 2014 m. balandžio 14 d. nutartis, priimta civilinėje byloje Nr. 3K-7-18/2014). Valstybė atsako už palikėjo skolas neviršydama jai perėjusio turto tikrosios vertės (CK 5.62 str. 3 d.). Byloje nustatyta ir nėra ginčo dėl to, jog VMI paveldėtą ir įkeistą ieškovui turtą pardavė, o gautas lėšas pervedė ieškovui. Tokiu būdu, VMI realizavus įkeistą turtą ir gautus už turtą pinigus sumokėjus ieškovui, tapo aišku, kad VMI neketina vykdyti sutartį, t. y. mokėti įmokų pagal kredito sutartį. Atsižvelgiant į tai, spręstina, jog banko siunčiami raginimai vykdyti sutartį paveldėtojui VMI, žinant tą faktą, kad turtas jau yra realizuotas ir pinigai už realizuotą turtą sumokėti bankui, taptų tik formalumu, kuris apelianto pareigos išmokėti draudimo išmoką neeliminuotų (CK 1.5 str.).

20. Apeliantas taip pat nurodo, kad nenuginčijus ir ieškinio dalyku neprašant panaikinti atsakovo 2015 m. sausio 19 d. sprendimo neišmokėti draudimo išmokos, teismas negalėjo tenkinti ieškovo ieškinio dalyko, kuriuo prašoma priteisti draudimo išmoką, nes ieškinio dalyku neginčijant apelianto vienašalio sandorio, kuris ieškovui sukūrė tariamai neigiamas pasekmes toks ieškinys apskritai negali būti tenkinamas. Be to, apelianto manymu, pirmos instancijos teismas pripažindamas įvykį draudžiamuoju, peržengė ir ieškinio ribas. Teisėjų kolegija su šiuo argumentu nesutinka.

21. Nagrinėjamoje byloje ieškovas savarankiško reikalavimo panaikinti atsakovo 2015 m. sausio 19 d. sprendimo neišmokėti draudimo išmokos nepareiškė. Civilinė byla šiuo atveju yra inicijuota, tuo pagrindu, kad apeliantas nesutinka išmokėti draudimo išmoką. Taigi pareikštu ginčo teisena ieškiniu ieškovas įrodinėjo, jog apelianto atsisakymas yra nepagrįstas, o apelianto sprendimas nemokėti draudimo išmokos pažeidžia ieškovo interesus. Kaip teisingai ieškovas atsiliepime nurodo, nėra privaloma, jog viena sandorio šalis, reikalaudama, kad kita sandorio šalis įvykdytų sandorį, atskiru, papildomu prašymu reikalautų pripažinti negaliojančiu pastarosios atsisakymą įvykdyti sutartį, nepriklausomai nuo to, kokia forma tas atsisakymas išreikštas (sprendimas, nutarimas ir pan.). Atsižvelgiant į tai, konstatuotina, jog sprendimo atsisakyti išmokėti draudimo išmoką kaip ir kitų veiksmų pvz. draudžiamojo įvykio tyrimo akto, savarankišku reikalavimu nuginčyti nereikia.

22. Apeliantas apeliaciniame skunde teigia, kad ieškinys pareikštas praleidus CK 1.125 straipsnio 7 dalyje įtvirtintą sutrumpintą vienerių metų ieškinio senaties terminą, taikomą iš draudimo teisinių santykių atsirandantiems reikalavimams ir todėl turėjo būti atmestas (CK 1.131 str. 1 d.). Šį teiginį grindžia tuo, kad nebuvo pareikštas savarankiškas reikalavimas ginčijant apelianto 2015 m. sausio 19 d. sprendimą nemokėti draudimo išmokos ir šis sprendimas liko galiojantis, todėl ieškinio senaties terminas yra akivaizdžiai praleistas. Kaip jau minėta 20 punkte, ieškovas, prašydamas priteisti draudimo išmoką, taip pat reikšti reikalavimą pripažinti negaliojančiu apelianto 2015-01-19 sprendimą neprivalėjo. Ieškinio senaties terminas prasideda nuo teisės į ieškinį atsiradimo dienos, kuri atsiranda nuo tos dienos, kurią asmuo sužinojo arba turėjo sužinoti apie savo teisės pažeidimą (CK 1.127 str. 1 d.). Iš byloje esančių duomenų nustatyta, jog apie savo pažeistą teisę ieškovas sužinojo arba turėjo sužinoti 2015-01-19, kuomet ieškovui tapo žinoma, kad apeliantas draudimo išmokos neketina mokėti. Taigi ieškinys vėliausiai turėjo būti pateiktas iki 2016-01-19 dvidešimt ketvirtos valandos (CK 26 str.). Kadangi ieškinys pateiktas 2016-01-19, konstatuotina, kad ieškinio senaties terminas nėra praleistas (CK 1.125 str. 7 d.).

23. Dėl kitų apeliacinių skundų argumentų apeliacinės instancijos teismas nepasisako, nes jie neįtakoja skundžiamo sprendimo teisėtumo ir pagrįstumo.

24. Esant nurodytoms aplinkybėms, teisėjų kolegija konstatuoja, kad pirmosios instancijos teismas priėmė iš esmės pagrįstą ir teisėtą sprendimą, jį naikinti ar keisti apeliacinio skundo argumentais nėra pagrindo. Dėl nurodytų aplinkybių ir motyvų spręstina, jog apeliacinis skundas atmetamas, o pirmosios instancijos teismo sprendimas paliekamas nepakeistas.

Rezoliucinė dalis

Teismas, vadovaudamasis Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso 326 straipsnio 1 dalies 1 punktu,

nutaria:

Vilniaus miesto apylinkės teismo 2016 m. gegužės 30 d. sprendimą palikti nepakeistą.