- Teismas
- Vilniaus apygardos teismas
- Dokumentas
- Nutartis
- Data
- 2016-02-05
- Bylos Nr.
- 2A-886-656/2016
- Teisminio proceso Nr.
- 2-68-3-00926-2015-4
- Bylos rūšis
- civilinė byla
- Teisėjai
- Andrius Ignotas (pran.), Rosita Patackienė, Rūta Petkuvienė
- Ieškovas
- UAB „Intermaks salonas“
- Atsakovas
- AB bankui „Finasta“
Vilniaus apygardos teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš pranešėjo Andriaus Ignoto, teisėjų Rositos Patackienės ir Rūtos Petkuvienės, rašytinio proceso apeliacine tvarka išnagrinėjusi ieškovo (apelianto) UAB „Intermaks salonas“ apeliacinį skundą dėl Vilniaus miesto apylinkės teismo 2015 m. liepos 9 d. sprendimo civilinėje byloje pagal ieškovo UAB „Intermaks salonas“ ieškinį atsakovui AB bankui „Finasta“ (toliau – Bankas) dėl kredito sutarties sąlygų pakeitimo,
Aprašomoji dalis
nustatė:
I.Bylos esmė
Ieškovas ieškinyje prašė teismo pakeisti su atsakovu 2012-07-31 sudarytos Kredito sutarties Nr. 141570 ir 2013-05-03 susitarimo dėl kredito sutarties Nr. 141570 sąlygas, t.y. pakeisti kredito sumą nuo 380 000 Lt iki realiai gautos 239 280 Lt ar iki bylos iškėlimo teisme dienai turimos negrąžinto kredito sumos; kredito sutarties ir susitarimo 8.1 p. įrašytą terminą pakeisti, nustatant galutinį kredito grąžinimo terminą į 2020 m. liepos 1 d., pagal sutartą pradinio susitarimo metu ir 6 p. įrašytą 84 mėn. kredito grąžinimo terminą; fiksuotas 12 procentų palūkanas sutarties ir susitarimo 93 p. sumažinti iki fiksuotų metinių 4,5 procento palūkanų; panaikinti arba pakeisti sutarties ir susitarimo 14.1 p., kad jis atitiktų esamą situaciją, protingumo, sąžiningumo ir teisingumo reikalavimus bei atkurtų sutartinių santykių pusiausvyrą; susitarimo dėl kredito sutarties Nr. KRE-141570 specialiosios dalies pakeitimo 14.3 p. panaikinti kaip perteklinį; panaikinti 14.6 sutarties ir 14.5 p. susitarimo dėl 80 procentų apyvartos vykdymo per atsiskaitomąją sąskaitą banke AB „Finasta“; atsižvelgiant į UAB „Intermaks salonas“ pastabas pakeisti ir kitus minimus kredito sutarties Nr. KRE-141570 ir 2013-05-03 susitarimo dėl kredito sutarties Nr. 141570 specialiosios dalies pakeitimo, specialiosios bei bendrosios sąlygų dalies punktus, kaip pavyzdžiui, 6.2.1, 6.2.2., 12.1 p., kad jie atitiktų esamą situaciją, protingumo, sąžiningumo ir teisingumo reikalavimus bei atkurtų sutartinių santykių pusiausvyrą; pakeisti kredito sutarties Nr. 141570 ir 2013-05-03 susitarimo dėl kredito sutarties Nr. 141570 specialiosios dalies pakeitimo, 1 priedo reikalavimus dėl prievolių įvykdymo užtikrinimo priemonių, kad jie atitiktų esamą situaciją bei protingumo, sąžiningumo ir teisingumo reikalavimus bei atkurtų sutartinių santykių pusiausvyrą; panaikinti kitomis naujo susitarimo sąlygomis 1.2 p. numatytą 1500 Lt mokestį; sumažinti grąžintiną kredito sumą 1000 Lt už 14/04-516 K turto vertinimo ataskaitą.
Ieškovas nurodė, kad šalys 2012-07-31 sudarė kredito sutartį saulės baterijų su įranga įsigijimui ir įrengimui finansuoti. Sutartis buvo sudaryta 380 000 Lt sumai, kreditavimas – 84 mėnesiams, galutinis kredito grąžinimo terminas- 2019-07-01. Banko reikalavimu 2013-05-03 buvo pasirašytas susitarimas dėl kredito sutarties Nr. KRE-141570 specialiosios dalies pakeitimo, kuriuo bankas sugriežtino tam tikras sąlygas bei įrašė papildomas sąlygas. Dėl valstybinių institucijų veiksmų keičiant leidimų išdavimo tvarką bei sąlygas, mažinant kainas už pagamintą elektros energiją žymiai sumažėjo pagal kredito sutartį numatytos gauti pajamos. Bankas, vilkindamas kredito išdavimo procedūras taip pat prisidėjo prie to, jog kreditas buvo išduotas gerokai vėliau nei pasirašyta sutartis. Teisės aktų pasikeitimai atsinaujinančių energetinių išteklių srityje atsirado po to, kai buvo sudaryta aptariama sutartis. Saulės baterijomis gaminamos elektros energijos supirkimo kainos nuo kredito sutarties sudarymo iki faktinio piniginių lėšų iš banko gavimo momento ženkliai pasikeitė. Šios nepalankios verslui aplinkybės atsirado žymiai vėliau po sutarties pasirašymo. Bankas nusistatė sau žymiai palankesnes sąlygas.
Atsiliepimas
Atsakovas prašė ieškinį atmesti ir nurodė, jog ieškovas kreipėsi į atsakovą su prašymu dėl kredito išdavimo siekiant finansuoti vystomą saulės baterijų pagalba gaminamos elektros energijos prekybos verslą. Abi šalys, laisva valia derybų būdu suderino esmines kreditavimo sandorio sąlygas ir jas įtvirtino pasirašytoje sutartyje. Ieškovas, sudarydamas kredito sutartį, derėjosi su banku dėl kredito sutarties sąlygų, terminų ir apibrėžimų. Dėl sudarytos sutarties ir jos sąlygų ieškovas pretenzijų bankui nereiškė ir iki šiol naudojasi suteikto kredito lėšomis. Taip pat ir dėl 2013-05-03 susitarimo dėl Kredito sutarties Nr. KRE-141570 specialiosios dalies pakeitimo. Minėtas susitarimas buvo sudarytas siekiant patikslinti neesmines kredito sutarties sąlygas, susijusias su AB Lesto, specialios paskirties banko sąskaitos atidarymu ir informacijos apie vystomo verslo projekto eigą pateikimu bankui. Ieškovas taip pat turėjo visas galimybes įtakoti sudaromo susitarimo turinį, jam pritarti arba nepritarti. Negali būti taikomi CK 6.204, 6.223 ir 6.228 straipsniai, nes faktinės bylos aplinkybės netenkina jų keliamų sąlygų. Ieškovas pagal kredito sutartį nevykdo sutartinių įsipareigojimų: neįkeičia įrengimų ir/ar inventoriaus – saulės baterijų su visa įranga (sutarties specialiosios dalies 14.3 p.), nuosavybės teise priklausančių ieškovui, neįkeičia ne mažesnei kaip 580 000 Lt sumai gautinų sumų, t.y. visas reikalavimo teises, kylančias iš elektros energijos pirkimo-pardavimo sutarties sudarytos tarp ieškovo ir AB Lesto (sutarties specialiosios dalies 14.3 p.), neapdraudžia statybos/rekonstrukcijos darbų banko naudai bankui priimtinomis sąlygomis (sutarties bendrosios dalies 12.2 p.). Ieškovas yra verslininkas, todėl supranta, jog rinkoje vyksta reguliaciniai pakeitimai ir gali kisti kainos. Nesutiko su ieškovo teiginiu, jog su atsakovu buvo susitarta dėl daug didesnio projekto finansavimo.
II. Teismo sprendimo esmė
Pirmosios instancijos teismas ieškinį atmetė visiškai. Teismas sprendime konstatavo, jog vienai šaliai sutarties vykdymas yra iš esmės suvaržytas, būtina nustatyti, kad tam tikros aplinkybės iš esmės pakeitė šalių sutartinių prievolių pusiausvyrą ir kad jos atitinka CK 6.204 straipsnio 2 dalyje išvardytus kriterijus. Esminiu sutartinių prievolių pusiausvyros pasikeitimu laikytinos aplinkybės, kai arba iš esmės padidėja įvykdymo kaina, arba iš esmės sumažėja gaunamas įvykdymas. Pažymėjo, kad būtina nustatyti, jog egzistuoja visos CK 6.204 straipsnio 2 dalyje nurodytos sąlygos, priešingu atveju neatsiranda pagrindo taikyti CK 6.204 straipsnio 3 dalyje nurodytų sutarties pakeitimo būdų. Teismų praktikoje pažymima, kad teisės norminių aktų pasikeitimai negali būti laikomi naujomis aplinkybėmis, kurių ieškovas racionaliai negalėjo numatyti. Teismų praktikoje yra pasisakoma, jog tiek esminis vykdymo išlaidų padidėjimas, tiek esminis vykdymo vertės sumažėjimas turi būti pagrindžiama objektyviais kriterijais, patvirtinančiais, jog atitinkamas pasikeitimas įvyko. Ieškovas tokių įrodymų nepateikė. Ieškovas, nepaisant teisės aktų pasikeitimų ir toliau sutiko vykdyti sutartį ir ją atitinkamai koregavo 2013-05-03 Susitarimu. Šis susitarimas dėl kredito sutarties sąlygų pakeitimo buvo sudarytas dar iki kredito lėšų gavimo. Tuo metu ieškovas jokių pretenzijų atsakovui nereiškė, papildomų nuolaidų ar atidėjimų taip pat neprašė. Darytina išvada, jog ieškovas prisiėmė naujų aplinkybių, t.y. įstatyminio reguliavimo pasikeitimo atsiradimo riziką. Kasacinio teismo praktikoje išaiškinta, kad sutarties vykdymo pasunkėjimas neatleidžia sutarties šalies nuo pareigos vykdyti sutartį ir nesuteikia savaime teisės sustabdyti įsipareigojimų vykdymo (CK 6.204 straipsnio 3 dalis), t. y., esant rebus sic stantibus situacijai, principo pacta sunt servanda privalomumas išlieka. Ieškovas į bylą nepateikė įrodymų, jog atsakovas iš esmės pažeidė sutartinius įsipareigojimus ieškovo atžvilgiu. Byloje nėra duomenų, jog atsakovas turėjo akivaizdų perdėtą pranašumą ieškovo atžvilgiu (CK 6.288 str.).
Byloje nustatyta, jog iki šiol ieškovas pagal sutartinius įsipareigojimus neįkeičia įrengimų ir/ar inventoriaus – saulės baterijų su visa įranga, nuosavybės teise priklausančių ieškovui, įsigijimo verte ne mažesne nei 200 000 Lt (Sutarties Specialiosios dalies 14.3 p.); neįkeičia ne mažesnei kaip 580 000 Lt sumai gautinų sumų, t.y. visas reikalavimo teises, kylančias iš elektros energijos prikimo-pardavimo sutarties sudarytos tarp ieškovo ir AB Lesto; neapdraudžia statybos/rekonstrukcijos darbų banko naudai (sutarties Bendrosios dalies 12.1 p.).
Teismas nustatė, kad pagal kredito sutarties 13.2 ir 13.3 punktus numatyta, jog visa kredito 380 000 Lt suma bus išmokėta dviem etapais. Pirmuoju etapu suteikiant ne daugiau kaip 247 000 Lt, o antruoju etapu ne daugiau kaip 133 000 Lt įvykdžius atitinkamas kredito sutartis sąlygas. Šiuo metu ieškovui yra išduota 239 280 Lt sumos kreditas, kuris yra panaudotas, o dėl likusios sumos ieškovas nesikreipė iki kredito sutartyje numatyto kredito panaudojimo termino (Sutarties 7 p.), kuris jau yra suėjęs, t.y. ieškovo teisė reikalauti suteikti likusią kredito sumos dalį pasibaigė, todėl prašo pakeisti kredito sutartyje numatytą kredito sumą į realiai gautą - 239 280 Lt. Be to, pagal kredito sutarties specialios dalies 8 punktą, suteikto kredito suma nuolat keičiasi, nes kredito sutartimi sulygtas dalinis grąžinimas, taikant anuiteto principą, t.y. kredito grąžinimo įmokos mokamos kas mėnesį, todėl suteikto kredito suma nuolat kinta, t.y. mažėja.
Šalys gali derėtis ir nustatyti palūkanų dydį laisva valia, o tuo atveju, jei nesusitaria dėl jų – atsisakyti sudaryti sutartį. Pagal UAB „Investicijų ir verslo garantijos“ generalinio direktoriaus 2014-01-27 įsakymą Nr. PAL-(duomenys neskelbtini) ieškovui už laikotarpį nuo 2012-07-31 iki 2015-07-31 buvo kompensuojama 50 proc. sumokėtų palūkanų pagal ginčo sutarties sąlygas. Lietuvos Aukščiausiasis Teismas yra pažymėjęs, jog įstatymo, sąžiningumo ir protingumo principams neprieštarauja nei 11 proc., nei 14,7 proc. metinių palūkanų dydis (pavyzdžiui, Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2006-09-03 nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-468/2006, 2006-03-07 nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-7-179/2006), o tai reiškia, kad ieškovo ir atsakovo sudarytoje kredito sutartyje numatytos 12 proc. dydžio metinės palūkanos atitinka sąžiningą kreditavimo praktiką.
Ieškovas yra juridinis asmuo, ūkio subjektas, todėl turėjo galimybę įvertinti jam tenkančių vykdyti prievolių sudėtingumą ir apimtį jau sutarties sudarymo metu. Reali neigiamų padarinių rizika egzistavo jau sutarties sudarymo metu, todėl ieškovas pasirašydamas sutartį, turėjo galimybę derėtis, esant nepriimtinoms sutarties sąlygoms, turėjo galimybę jos nepasirašyti, tačiau pasirašęs sutartį joje nustatytomis ir šalių aptartomis sąlygomis, prisiėmė įvairiapusę egzistuojančių aplinkybių riziką.
III. Apeliacinio skundo ir atsiliepimo argumentai
Ieškovas pateikė apeliacinį skundą, kuriuo prašė panaikinti pirmosios instancijos teismo sprendimą ir grąžinti bylą nagrinėti pirmosios instancijos teismui nagrinėti iš naujo. Apeliacinis skundas grindžiamas šiais argumentais:
Teismas netinkamai taikė LR CK 6.223 straipsnio 2 dalį ir šios normos taikymo nevertino. Yra nustatyti CK 6.204 str. 2 d. pagrindai: aplinkybės apie kainų politikos pasikitimą tapo žinomos gerokai vėliau po sutarties pasirašymo 2013-01-17; ieškovas nebūdamas specifinės ūkio srities žinovas ir specialistas; negalėjo protingai jų numatyti bei numatyti; ikisutartinėse derybose ir pasirašant sutartį ieškovas neprisiėmė nepalankių jam veiksnių atsiradimo rizikos. Teismas aplinkybių pasikeitimą turėjo vertinti kaip neproporcingai pabloginusį ieškovo padėtį. Ieškovas gavo tik dalį sutartos kredito sumos, todėl iš projekto gauna tik dalį numatytų pajamų (60 proc. pajėgumų), todėl negali grąžinti kredito nustatytais terminais.Teismas nevertino faktinės aplinkybės, kad Bankas rengė Kredito sutarties pakeitimo projektą, kuris buvo primestas Ieškovui, ir to pasėkoje netinkamai taikė CK 6.228 straipsnį. Teismas nevertino, ar nėra pagrindo keisti sutartį ne tik CK 6.204 str. nustatytu pagrindu, bet ir CK 6.228 str. nustatytais pagrindais.Teismas visos bylos kontekste turėjo įvertinti ar kredito sutartyje nustatytas palūkanų dydis nesukuria esminės šalių nelygybės, tačiau neva to nepadarė. Šiuo metu nusistovėjęs žymiai mažesnis palūkanų dydis.Kredito sutartimi nustatytas įkeisto turto vertės santykis ir kredito sumos santykio rodiklis yra perteklinis ir pažeidžiantis šalių pusiausvyrą ir teismas to nevertino. Papildomai įkeisti baterijas nėra galimybių, nes jos sumontuotos ant įkeisto pastato.Ieškovas yra ekonomiškais silpnesnė ir mažiau derybų patirties turinti sandorio šalis. Kredito sutarties pakeitimas padėtų išsaugoti sutartinius santykius.
Atsiliepimas
Atsakovas pateikė atsiliepimą į apeliacinį skundą, kuriuo prašė apeliacinį skundą atmesti. Atsiliepimas grindžiamas šiais argumentais:
Teismas išsamiai ir plačiai - su teisės normų aiškinimu ir Lietuvos teismų jurisprudencija - aprašė teisinį santykį ir jo kvalifikavimą pagal teisės normas. Ieškovas nepateikė jokių objektyvių įrodymų byloje, kurie neginčijamai pagrįstų, kad nurodytos aplinkybės iš esmės pakeitė šalių sutartinių santykių pusiausvyrą, nors to aiškiai reikalauja teismų praktika. CK 6.204 straipsnio 3 dalis numato, kad kreiptis į teismą su prašymu pakeisti sutarties sąlygas galima tik tada, kai šalis kreipiasi su prašymu į kitą šalį tuojau pat po sutarties įvykdymo suvaržymo ir šalims nepavykus susitarti. Ieškovas tokį prašymą pateikė daug vėliau. Ieškovas pradėjo reikšti pretenzijas tik po to, kai 2014 m. birželio mėnesį jam buvo išmokėtos kredito lėšos Kredito sutarties nustatyta tvarka. Ši aplinkybė akivaizdžiai parodo tikrąjį Ieškovo ketinimą: gauti pinigus ir tik tada nusistatyti jų nuomos kainą (palūkanas) ir mokėjimo sąlygas teismo keliu sau parankioms sąlygomis.Teismas pasakė, kad CK 6.233 str. normos pagrindu teismas gali keisti sutarties sąlygas tik tada kai priešinga sutarties šalis pažeidė sutartį iš esmės, tačiau ieškovas tokių aplinkybių nenurodė ir nepateikė jokių to įrodymų.Ieškovas patvirtino, kad sudarydamas Kredito sutartį ir jos pakeitimą, jis suprato ką daro ir tai darė laisva valia. Ieškovas nepateikė jokių duomenų byloje, kurie neginčijamai patvirtintų, kad atsakovas turėjo akivaizdų perdėtą pranašumą Ieškovo atžvilgiu sudarant sutartį.Teismas teisingai ir pagrįstai nurodo, kad joks teisės aktas nenustato palūkanų, kaip atlyginimo už naudojimąsi pinigais, dydžių. Kadangi ūkio subjektų kreditavimo palūkanų dydžio nenustato imperatyvios įstatymo normos, tai sutarties šalys sąlygas nustato savo nuožiūra - taip pat ir palūkanų dydį - CK 6.156 str. 4 d. Šalys gali derėtis ir nustatyti palūkanų dydį laisva valia, o tuo atveju, jei nesusitaria dėl jų - atsisakyti sudaryti sutartį. Be to, ir Lietuvos Aukščiausiojo Teismo praktikoje šiuo klausimu vienareikšmiškai pasakyta, kad šalių sutarto dydžio palūkanos įstatymams, sąžiningumo ir protingumo principams neprieštarauja.Teismas nurodė, kad šalys sutartį, tame tarpe ir įkeisto turto vertės ir kredito sumos santykį, nustatė laisva valia per derybas, su tokiomis sąlygomis ieškovas sutiko ir pasirašė sutartį. Sutartis šiai dienai yra galiojanti ir vykdytina, o tame tarpe galioja ir minėta sąlygą dėl turto įkeitimo dydžio.Bylos nagrinėjimo metu pirmoje instancijoje atsakovas siūlė ieškovui sudaryti taikų susitarimą: siūlė palankesnes sąlygas, mažinti palūkanas, palankias sąlygas ir galimybes refinansuotis suteiktą kreditą kitame banke, tačiau Ieškovas atsisakė.
IV. Apeliacinės instancijos teismo nustatytos aplinkybės, išvados ir argumentai
Apeliacinio proceso paskirtis, laikantis CPK 320 straipsnyje įtvirtintų bylos nagrinėjimo ribų, patikrinti pirmosios instancijos teismo procesinį sprendimą tiek jo teisėtumo, tiek jo pagrįstumo aspektu. Tai atliekama nagrinėjant ir faktinę, ir teisinę bylos puses, tai yra, tiriant byloje surinktus įrodymus, patikrinama, ar pirmosios instancijos teismas teisingai nustatė faktines bylos aplinkybes ir ar teismas teisingai nustatytoms faktinėms aplinkybėms taikė materialinės teisės normas. Bylos nagrinėjimo apeliacine tvarka ribas sudaro apeliacinio skundo faktinis ir teisinis pagrindas bei absoliučių sprendimo negaliojimo pagrindų patikrinimas (CPK 320 str. 1 d., 329 str.). Absoliučių teismo sprendimo negaliojimo pagrindų nenustatyta.
Motyvuojamoji dalis
Apeliacinis skundas atmetamas.
Dėl pasikeitusių verslo aplinkybių vertinimo CK 6.204 str. 2 d. nuostatų kontekste
Apeliantas teigia, kad fiksuotų saulės elektrinių pagamintos elektros energijos supirkimo tarifų koregavimas į mažesnę pusę yra aplinkybė, kuri iš esmės pakeičia sutartinių prievolių pusiausvyrą ir sudarė sąlygas taikyti CK 6.204 str. nuostatas dėl galimybės kreiptis į kitą šalį prašant pakeisti sutarties sąlygas. Pirmosios instancijos teismas teisingai ir pagrįstai nurodė, kad siekiant taikyti CK 6.204 straipsnį, būtina tenkinti visas keturias 2 dalies papunkčių sąlygas, o tame tarpe ir, (1) kad Ieškovas negalėjo Kredito sutarties sudarymo metu numatyti naujų aplinkybių atsiradimo ir, (2) kad Ieškovas nebuvo prisiėmęs tų aplinkybių atsiradimo rizikos. Verslininko pagaminto produkto (elektros energijos) supirkimo kainą įprastai turėtų lemti rinkos nustatytos kainos, tačiau nagrinėjamu atveju veikia reguliuojama (subsidijuojama) elektros energijos supirkimo rinka. Teisėjų kolegijos vertinimu, bet koks verslininkas negali turėti pagrįstų lūkesčių, kad rinkos sąlygos (elektros supirkimo kainos) nesikeis. Lietuvos Aukščiausiasis Teismas suformavo teismų praktiką vertinant saulės elektrinių pagamintos elektros energijos supirkimo tarifų sumažinimo aplinkybės įtaką verslininkų pareigai vykdyti kredito sutartimi prisiimtus įsipareigojimus. Lietuvos Aukščiausiasis Teismas 2015 m. lapkričio 11 d. nutartyje, priimtoje civilinėje byloje Nr.3K-596-313/2015 išaiškino „...Atsinaujinančių išteklių energetikos įstatymu (AIEĮ) siektas tikslas skatinti atsinaujinančių išteklių naudojimą negali būti suvokiamas kaip išskirtinis, visais atvejais nusveriantis kitus viešuosius interesus, inter alia vartotojų teisių apsaugą ir jų lūkesčius, socialinio teisingumo imperatyvą, darnią visuomenės ir verslo plėtrą. Priešingai, jis turi būti įgyvendintas neviršijant to, kas yra būtina šiam tikslui pasiekti, derinant asmens ir visuomenės interesus, nepažeidžiant bendros tautos gerovės. Tad ūkio subjektai, kurių ekonominė veikla per se yra susijusi su rizikos elementu, negali turėti teisėtų lūkesčių, kad teisės aktų leidėjui, naudojantis savo diskrecija, esama situacija apskritai išliks nepakitusi ir kad įstatymų leidėjas nepriims tokių teisės aktų pakeitimų, kurie gali sukelti asmeniui neigiamų (pvz., finansinių) padarinių. Kita vertus, tokie pakeitimai negali būti neadekvatūs siekiamiems tikslams, paneigti įgytų teisių esmę, pažeisti proporcingumo principą. Todėl, atsižvelgiant į individualias bylos aplinkybes, kiekvienu konkrečiu atveju būtina įvertinti, ar atitinkami pakeitimai nepaneigė įgytos teisės esmės, ar jie atitiko proporcingumo principą. Remiantis minėtuoju išaiškinimu, išplėstinė teisėjų kolegija pritaria pirmosios instancijos teismo išvadai, jog pareiškėjai konkrečiu atveju neįrodė, kad pasikeitusiu valstybės reglamentavimu (fiksuotų supirkimo tarifų koregavimu į mažesnę pusę) buvo pažeista jų įgytų teisių esmė, pažeistas proporcingumo principas, iškreipta konkuruojančių vertybių pusiausvyra. Pirmosios instancijos teismas teisingai nurodė, jog net pakeitus ginčui aktualų teisinį reglamentavimą, skatinimo sistemos priemonių taikymas nebuvo visiškai panaikintas, nes nustatytas fiksuotas tarifas ir toliau buvo taikomas dvylikos metų laikotarpiu (AIEĮ 20 str. 6, 7 d.), o pareiškėjai neįrodė, jog tolesnis įrengtos saulės elektrinės eksploatavimas iš esmės būtų praradęs ekonominę prasmę ir negali net minimaliai užtikrinti interesų, kurių jie siekė įgydami leidimą plėtoti elektros energijos gamybos pajėgumus, t. y. kurti ir plėtoti verslą, gauti pajamų bei pelno iš valstybės skatinamos ekonominės veiklos. Vertintina, jog pareiškėjai vykdo veiklą, ji nėra nutraukta, pareiškėjai iš jos gauna pajamas (žr. PVM sąskaitas faktūras ....“.
Ieškovas nepateikė objektyvių įrodymų, kurie neginčijamai pagrįstų, kad nurodytos aplinkybės iš esmės pakeitė šalių sutartinių santykių pusiausvyrą. Ieškovas nurodo, kad Kredito sutarties pasirašymo metu ir po to ieškovas neprisiėmė nepalankių jam veiksnių atsiradimo rizikos, tačiau šio savo argumento nedetalizuoja. Pirmosios instancijos teismas teisingai nurodė, kad esant rebus sic standibus situacijai, prašymas kitai šaliai keisti sutartį turi būti pareikštas tuoj pat po sutarties įvykdymo suvaržymo - CK 6.204 straipsnio 3 dalis numato, kad kreiptis į teismą su prašymu pakeisti sutarties sąlygas galima tik tada, kai šalis kreipiasi su prašymu į kitą šalį tuojau pat po sutarties įvykdymo suvaržymo ir šalims nepavykus susitarti. Nagrinėjamu atveju ieškovas tokį prašymą pateikė daug vėliau, t.y. AIEĮ pakeitimai buvo priimti dar 2012 m. gruodžio 12 d., o prašymas Bankui pakeisti sutartį buvo pateiktas tik 2014 m. birželio 23 d., t.y. po dviejų metų. Atsakovas pagrįstai nurodė, kad toks ieškovo elgesys patvirtina rizikos prisiėmimą. Pirmosios instancijos teismas pagrįstai nurodė, kad nepaisant pasikeitusio reguliavimo ieškovas ir toliau sutiko vykdyti Kredito sutartį ir ją atitinkamai savo laisva valia koregavo 2013 m. gegužės 3 d. susitarimu dėl Kredito sutarties sąlygų keitimo. Ieškovas pradėjo reikšti pretenzijas tik po to, kai 2014 m. birželio mėnesį jam buvo išmokėtos kredito lėšos Kredito sutarties nustatyta tvarka (tai akivaizdžiai matyti iš Atsakovų pateiktos chronologinės
lentelės byloje). Nepaneigtas atsakovo argumentas, kad ši aplinkybė parodo tikrąjį ieškovo ketinimą: gauti pinigus ir tik tada nusistatyti jų nuomos kainą (palūkanas) ir mokėjimo sąlygas teismo keliu sau palankioms sąlygomis. Priešingu atveju, ieškovas būdamas protingas ir apdairus verslininkas turėtų elgtis kitaip, t.y. dar prieš gaunant pinigus derėtis dėl sąlygų keitimo.
Dėl CK 6.233 str. taikymo
Ieškovas savo skunde nurodo, kad teismas netinkamai taikė CK 6.223 straipsnio 2 dalį ir šios normos taikymo nekvestionavo. Tačiau teismo sprendimo 4 puslapyje yra aprašytas ir šios normos taikymas byloje. Teismas konkrečiai nurodė, kad šios normos pagrindu Teismas gali keisti sutarties sąlygas tik tada kai priešinga sutarties šalis pažeidė sutartį iš esmės, tačiau Ieškovas tokių aplinkybių nenurodė ir nepateikė jokių to įrodymų (CPK 178 str.), ir teismo posėdžio metu patvirtino, kad sutartis yra galiojanti ir vykdytina - ieškovas iš esmės gavo tai ko tikėjosi pagal sudarytą Kredito sutartį - pasinaudojo suteiktu kreditu ir dabar grąžina kreditą Kredito sutartyje nurodytomis sąlygomis Bankui.
Dėl CK 6.288 str. taikymo
Ieškovas teigia, kad atsakovas rengė Kredito sutarties pakeitimo projektą, kuris buvo primestas Ieškovui, ir to pasėkoje netinkamai taikė CK 6.228 straipsnį. Ieškovo argumentas nepagrįstas, nes ieškovas patvirtino, kad sudarydamas Kredito sutartį ir jos pakeitimą, jis suprato ką daro ir tai darė laisva valia. Lietuvos Aukščiausiasis Teismas 2012 m. birželio 26 d. nutartyje civ. b. Nr. 3K-7-306/2012 yra pažymėjęs, kad: „Vienašalis sutarties pakeitimas reiškia intervenciją į sutartinius santykius, todėl ši įstatyme įtvirtinta vienos šalies teisė turi būti įgyvendinama laikantis teisės normose nustatytų sąlygų ir tvarkos". Vadovaujantis šia praktika teismas gali keisti arba naikinti sutarties sąlygas tik esant įstatymo numatytiems pagrindams, o šioje byloje jų nėra.
Dėl palūkanų dydžio pagrįstumo
Teismas pagrįstai nurodė, kad joks teisės aktas nenustato kredito sutarčių, sudarytų dėl verslo įmonių kreditavimo, nenustato palūkanų, kaip atlyginimo už naudojimąsi pinigais, dydžių. Kadangi ūkio subjektų kreditavimo palūkanų dydžio nenustato imperatyvios įstatymo normos, tai sutarties šalys sąlygas nustato savo nuožiūra - taip pat ir palūkanų dydį (CK 6.156 str. 4 d.). Šalys gali derėtis ir nustatyti palūkanų dydį laisva valia, o tuo atveju, jei nesusitaria dėl jų - atsisakyti sudaryti sutartį. Pagal Lietuvos Aukščiausiojo Teismo praktiką šiuo klausimu įstatymams, sąžiningumo ir protingumo principams neprieštarauja nei 11 proc. (LAT 2006 m. rugsėjo 13 d. nutartis civ.b. 3K-3-468/2006) nei 14,75 proc. metinių palūkanų dydis (LAT 2006 m. kovo 7 d. nutartis civ.b. 3K-7-179/2006), kas reiškia, kad Banko ir ieškovo sudarytoje Kredito sutartyje numatytos 12 procentų metinės palūkanos atitinka sąžiningą kreditavimo praktiką. Pagal Lietuvos Aukščiausiojo Teismo suformuotą praktiką, atsižvelgiant į tai, kad, mokėjimo (pelno) palūkanos yra prievolės vykdymas natūra, šalių sutartas pelno (mokėjimo) palūkanų dydis gali būti mažinamas vadovaujantis ne CK 6.37 straipsnio 3 dalies nuostatomis dėl kompensuojamųjų palūkanų mažinimo, tačiau taikant sutarčių teisės normas (pavyzdžiui, CK6.223, 6.228straipsniai ir kt.). Pastarosios normos negali būti taikomos šios bylos atveju, todėl ieškovo reikalavimas mažinti šalių sutartas palūkanas atmestinas kaip nepagrįstas.
Pirmosios instancijos teismas pagrįstai nurodė, kad pagal UAB „Investicijų ir verslo garantijos" generalinio direktoriaus 2014 m. sausio 27 d. įsakymą Nr. PAL-(duomenys neskelbtini) Ieškovui už laikotarpį nuo 2012 m. liepos 31 d. iki 2015 m. liepos 31 d. buvo kompensuojama 5 proc. sumokėtų palūkanų pagal sutarties sąlygas. Tai reiškia, kad laikotarpiu nuo 2012 iki 2015 m. Ieškovas mokėjo viso tik 7 proc. metinių palūkanų ir pasibaigus UAB „Investicijų ir verslo garantijų" teikiamai paramai, ieškovas sugalvojo teismo keliu mažinti, šalių laisvą valia sutartą, Banko atlyginimą (palūkanas) už naudojimąsi Banko pinigais.
Dėl Bankui įkeisto turto vertės ir kredito dydžio santykio
Ieškinio reikalavimas pakeisti Kredito sutarties Nr. 141570 ir 2013-05-03 susitarimo dėl kredito sutarties Nr. 141570 specialiosios dalies pakeitimo, 1 priedo reikalavimus dėl prievolių įvykdymo užtikrinimo priemonių, kad jie atitiktų esamą situaciją bei protingumo, sąžiningumo ir teisingumo reikalavimus bei atkurtų sutartinių santykių pusiausvyrą nesukelia teisinių pasekmių, negali būti patenkintas, nes šalių sudaryta Kredito sutartis nenutraukta.
Šalys sutartį, tame tarpe ir įkeisto turto vertės ir kredito sumos santykį nustatė laisva valia per derybas, su tokiomis sąlygomis Ieškovas sutiko ir pasirašė sutartį. Sutartis šiai dienai yra galiojanti ir vykdytina, o tame tarpe galioja ir minėta sąlygą dėl turto įkeitimo dydžio. Siekiant pakeisti šią nuostatą vienu iš aukščiau aptartu teisiniu pagrindu, t.y. CK 6.204, 6.223 ir 6.228 str., privalo būti įrodytos šių normų taikymo sąlygos, tačiau ieškovas jokių įrodymų, patvirtinančių jų taikymo galimybę nepateikė (CPK 178 straipsnis). Nustatyta, kad bylos nagrinėjimo metu pirmoje instancijoje atsakovas siūlė ieškovui sudaryti taikų susitarimą: siūlė palankesnes sąlygas, mažinti palūkanas, palankias sąlygas ir galimybes refinansuotis suteiktą kreditą kitame banke, tačiau ieškovas atsisakė. Tai patvirtina ieškovo norą vienašališkai teismo keliu pakeisti sutarties sąlygas sau palankiomis sąlygomis.
Dėl bylos grąžinimo nagrinėti iš naujo pirmosios instancijos teisme
Apeliantas deklaratyviai prašė panaikinti pirmosios instancijos teismo sprendimą ir grąžinti bylą nagrinėti pirmosios instancijos teismui nagrinėti iš naujo. Pagal CPK 327 straipsnį byla gali būti perduodama nagrinėti iš naujo pirmosios instancijos teismui tik įstatyme nustatytais atvejais: pirma, jeigu apeliacinės instancijos teismas nustato CPK 329 straipsnio 2 ir 3 dalyse nurodytus pagrindus (absoliučiais teismo sprendimo negaliojimo atvejais); antra, jeigu yra neatskleista bylos esmė ir pagal byloje pateiktus įrodymus bylos negalima išnagrinėti iš esmės apeliacinės instancijos teisme; trečia, jeigu pirmosios instancijos teismas išsprendė ne visus byloje pareikštus reikalavimus, apeliacinės instancijos teismas gali bylos dalį dėl neišspręstų reikalavimų grąžinti pirmosios instancijos teismui, o kita bylos dalis išnagrinėjama apeliacine tvarka. CPK 329 straipsnio 1 dalyje nustatytas dar vienas pagrindas, kai apeliacinės instancijos teismas gali grąžinti bylą pirmosios instancijos teismui nagrinėti iš naujo – kai pažeistos ar netinkamai pritaikytos proceso teisės normos, jeigu dėl šio pažeidimo galėjo būti neteisingai išspręsta byla ir šio pažeidimo negali ištaisyti apeliacinės instancijos teismas. Apeliantas neįrodinėjo nei vieno pagrindo, leidžiančio grąžinti bylą nagrinėti iš naujo pirmosios instancijos teisme.
Rezoliucinė dalis
nutaria:
Vilniaus miesto apylinkės teismo 2015 m. liepos 9 d. sprendimą palikti nepakeistą.