- Teismas
- Kauno apygardos teismas
- Dokumentas
- Nutartis
- Data
- 2011-12-15
- Bylos Nr.
- 2S-2540-658/2011
- Bylos rūšis
- civilinė byla
- Teisėjas
- Nerijus Meilutis
- Kreditorius
- AB DNB banko
- Skolininkas
- K. B.
- Kategorijos
- 128.17pavadinimo nepavyko patikrinti
Kauno apygardos teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjas Nerijus Meilutis apeliacine rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo civilinę bylą Nr. 2S-2540-658/2011 pagal apelianto (skolininko) - K. B. atskirąjį skundą dėl Kauno miesto apylinkės teismo 2011-10-26 nutarties civilinėje byloje Nr. 2-19094-285/2011 pagal kreditoriaus - AB DNB banko pakartotinį pareiškimą skolininkui - K. B. dėl priverstinio skolos išieškojimo iš hipoteka įkeisto turto ir
Aprašomoji dalis
nustatė:
Žemesnės instancijos teismas
Hipotekos skyrius prie Kauno miesto apylinkės teismo skundžiama 2011-10-26 nutartimi patenkino kreditoriaus AB DNB banko pareiškimą ir nutarė priverstinai išieškoti iš skolininko K. B. a.k (duomenys neskelbtini) (gyv. duomenys neskelbtini), 1 425 692,12 Eur (vieną milijoną keturis šimtus dvidešimt penkis tūkstančius šešis šimtus devyniasdešimt du eurus, 12 ct) sumą, 5 proc. procesinių palūkanų nuo 1 425 692, 12 Eur sumos, skaičiuojant nuo 2011-05-27 iki nutarties išieškoti skolą įvykdymo, 135 Lt (vieną šimtą trisdešimt penkis litus) žyminio mokesčio, sumokėto už pareiškimą dėl priverstinio skolos išieškojimo bei priverstinai parduoti iš varžytynių įkeistą K. B. asmeninės nuosavybės teise priklausantį turtą: 0,0350 ha ploto žemės sklypą, unikalus Nr. 1901-0147-0025, ūkinį pastatą, pažymėtą plane 2I1p, užstatytas plotas 9,00 kv.m., unikalus Nr. 1990-0001-6022, esantį (duomenys neskelbtini).
Šalies argumentai
Apeliantas (skolininkas) – K. B. su šia teismo nutartimi nesutinka ir atskiruoju skundu prašo ją panaikinti bei spręsti klausimą iš esmės – kreditoriaus pakartotinio pareiškimo dėl priverstinio skolos išieškojimo netenkinti arba palikti jį nenagrinėtą. Atskirąjį skundą apeliantas (skolininkas) grindžia šiais argumentais:
1. Hipotekas teisėjas turėjo pareigą ex officio kvalifikuoti kreditavimo linijos sutartį kaip vartojimo sutartį. 2007-05-10 Kredito linijos sutarties Nr. K-2500-2007-233 pagrindu skolininkas savo vartojimo reikmėms gavo 4130700 Lt kredito linijos limitą. Sutarties 8 punkte numatyta, kad suteiktos kredito linijos paskirtis esanti – vartojimo reikmės. 2009-05-26 susitarimo Nr. K-2500-2007-233/1 Dėl 2007-05-10 Kredito linijos sutarties Nr. K-2500-2007-233 sąlygų pakeitimo ir papildymo Specialiosios dalies 6 punkte taip pat numatyta, kad skolininkui suteikto kredito paskirtis – vartojimo reikmės. Tiek 2007-05-10 Kredito linijos sutarties 12.1 punkte bei 2009-05-26 Susitarimo dėl minėtos sutarties sąlygų pakeitimo ir papildymo Specialiosios dalies 11 punkte esanti nuostata, kad pagal sutartį suteikiamas kreditas nėra vartojimo kreditas, reiškia tik tai, kad sutarčiai yra netaikomas LR Vartojimo kredito įstatymas.
2. Atsižvelgiant į tai, kad kredito linijos sutartis esanti vartojimo sutartis, šioje sutartyje ir susitarime dėl jos sąlygų pakeitimo ir papildymo įtvirtintos sąlygos, suteikiančios kreditoriui teisę tuo atveju, jei kredito gavėjas sutartyje nustatytais terminais negrąžina kreditoriui (bankui) bent vienos kredito dalies, nutraukti kreditavimo sutartį ir reikalauti iki sutarties nutraukimo termino suėjimo grąžinti visą kreditą, palūkanas, delspinigius bei kitus sutartyje numatytus mokėjimus, prieštarauja sąžiningumo reikalavimams ir iš esmės pažeidžia šalių teisių ir pareigų pusiausvyrą vartotojo (kredito gavėjo) nenaudai, todėl šios sutarties sąlygos yra pripažintinos negaliojančiomis ab initio.
3. Hipotekos teisėjui tenka pareiga patikrinti, ar pradėti išieškojimą iš įkeisto turto prašantis pradėti asmuo pateikė įrodymus, patvirtinančius, kad pagrindinę prievolę nustatanti sutartis buvo nutraukta laikantis įstatymų nustatytos tvarkos. Kai kreditorius prašo pradėti priverstinį išieškojimą iš hipoteka įkeisto turto prieš terminą nutraukus kreditavimo sutartį, jis privalo pateikti įrodymus, o hipotekos teisėjas – patikrinti, ar sutartis nutraukta laikantis sutartyje ar įstatyme nustatytos tvarkos. Pripažinus, kad kredito linijos sutarties sąlygos, suteikiančios kreditoriui teisę nutraukti sutartį ir reikalauti sugrąžinti visą kreditą, sumokėti palūkanas, delspinigius ir kitus pagal sutartį vykdytinus mokėjimus, jei kredito gavėjas nesumoka bent vienos kredito dalies, yra nesąžiningos vartotojo atžvilgiu ir todėl negaliojančios, turi būti taikomos įstatymo normos, reglamentuojančios sutarties nutraukimą. Kreditorius AB DNB bankas 2011-02-07 pranešimu Nr. 30.58.37/233 informavo apeliantą (skolininką), kad jis nevykdantis sutartinių įsipareigojimų ir nurodė, kad tai esantis pagrindas kreditoriui vienašališkai nutraukti kredito linijos sutartį bei paskyrė 30 dienų terminą grąžinti pradelstą mokėti paskolą, sumokėti palūkanas bei delspinigius. Šį pranešimą hipotekos teisėjas privalėjo vertinti taikydamas LR CK 6.209 ir 6.217 straipsnius. Pranešimo išsiuntimo dieną apelianto (skolininko) pradelsta mokėti skola pagal kredito linijos sutartį sudarė tik šiek tiek daugiau nei 10 procentų bendros paskolos sumos, kuriai grąžinti terminas nėra pradelstas ar pasibaigęs. Taigi, neįvykdyta prievolės dalis esanti santykinai maža ir kreditorius šiuo pagrindu neturėjo teisės inicijuoti vienašališko nutarties nutraukimo, nes tai draudžianti imperatyvi teisės norma (LR CK 6.209 str. 4 d.) ir vartotojui taikoma teisių apsauga.
4. Užtikrinant iš kredito linijos sutarties kylančios prievolės įvykdymą buvo įkeistas ne tik apelianto (skolininko) K. B., tačiau ir įkaito davėjų R. B. bei UAB „Korys“ nekilnojamasis turtas. Apelianto nuomone, tai esanti bendroji hipoteka, tačiau hipotekos lakštuose nėra nustatyta ir įregistruota daiktų pardavimo varžytynėse eilė. Esant bendrajai hipotekai, įstatymas nesuteikia teisės kreditoriui gauti išieškojimą pagal paprastosios hipotekos taisykles, t. y., išieškojimo eilę nustatyti vienašališkai, kokia skolos dalis ir iš kurio savininko įkeisto turto privalo būti išieškoma, nes antraip būtų pažeistas hipotekos santykių subjektų lygiateisiškumo principas. Jeigu išieškojimo iš kelių asmenų, bet tos pačios prievolės įvykdymo užtikrinimui įkeisto turto eilė nėra nustatyta, ją nustatyti privalo teismas. Atsižvelgiant į tai, teismas privalėjo pareiškimą dėl skolos išieškojimo iš hipoteka įkeisto turto, paduotą ypatingosios teisenos tvarka, palikti nenagrinėtą ir išaiškinti kreditoriui jo teisę kreiptis dėl skolos išieškojimo ginčo teisenos tvarka.
Atsiliepimas
Kreditorius AB DNB bankas pateiktu atsiliepimu į atskirąjį skundą prašo apelianto (skolininko) K. B. atskirąjį skundą atmesti, o Hipotekos skyriaus prie Kauno miesto apylinkės teismo 2011-10-26 nutartį palikti nepakeistą. Kreditorius nurodo, kad:
1. Prievolinius įsipareigojimus skolininkas vykdė netinkamai, t. y. nustatytais terminais nedengė kredito, nemokėjo palūkanų ir delspinigių.
2. Nors kredito linijos sutartyje yra nurodyta, jog kredito limitas skiriamas vartojimo reikmėms, atsižvelgiant į sutartyje detalizuotą kredito paskirtį (žemės sklypų įsigijimas), sutartis negali būti laikoma vartojimo sutartimi. Tai patvirtina ir skolininko bankui pateiktas verslo planas, kuriame nurodyta, kad skolininkas ketina pirkti žemės ūkio paskirties žemės sklypus, parengti detaliuosius planus, suskirstyti sklypus į mažesnes - 6-18 arų ploto namų valdas ir jas parduoti. LR Vartotojų teisių apsaugos įstatymo 2 str. 14 d. yra nustatyta, jog vartojimo sutartis yra sudaroma asmeniniams, šeimos, namų ūkio poreikiams tenkinti. Tuo tarpu išdėstytos aplinkybės patvirtina, kad skolininkas lėšas iš banko skolinosi ne asmeniniams poreikiams tenkinti, bet komercinei veiklai vykdyti bei pelnui iš tokios veiklos gauti. Atsižvelgiant į tai, santykiuose su banku skolininkas laikytinas ne eiliniu fiziniu asmeniu ar vartotoju, tačiau verslininku (LR CK 2.4 str. 2 d.) ir jo atžvilgiu negali būti taikomi kasacinio teismo išaiškinimai dėl vartojimo sutarčių nutraukimo tvarkos bei sąlygų.
3. Vienašališkai nutraukdamas sutartį kreditorius nepažeidė nei šalių sutartyje, nei įstatyme įtvirtintos vienašališko sutarties nutraukimo tvarkos bei sąlygų. Kredito linijos sutarties nutraukimo dieną skolininkas nebuvo sumokėjęs įmokų pagal sutartį už 11 mėnesių (įmokos nebuvo mokamos nuo 2010 m. balandžio mėnesio). LR CK 6.217 str. 5 d. suteikia sutarties šalims teisę sutartyje numatyti pagrindus, kuriems esant sutartis gali būti nutraukiama vienašališkai. Be to, pagal LR CK 6.874 str. 2 d., paskolos gavėjui negrąžinus eilinės paskolos sumos dalies, paskolos davėjui suteikiama teisė reikalauti grąžinti prieš terminą visą likusią paskolos sumą kartu su priskaičiuotomis palūkanomis. Skolininkas laiku nemokėjo įmokų, o tai yra esminis sutarties pažeidimas, todėl kreditorius kredito linijos sutartį vienašališkai nutraukė laikydamasis tiek sutarties 43 punkte nustatytų vienašalio sutarties nutraukimo pagrindų, tiek ir LR CK 6.217 str. 5 d.
4. Kredito linijos sutarties nutraukimas atitinka taip pat ir LR vartojimo kredito įstatymo 19 str., kuris yra priimtas siekiant maksimaliai apsaugoti vartojimo kredito gavėjo, kaip vartotojo, interesus. Remiantis minėtu įstatymu, sutartis gali būti vienašališkai nutraukiama esant trims sąlygoms: kredito gavėjui esant informuotam apie pradelstą mokėjimą, mokėjimui esant pradelstam ilgiau kaip vieną mėnesį ir jo sumai esant ne mažesnei kaip 10 procentų negrąžintos vartojimo kredito sumos arba mokėjimui esant pradelstam ilgiau kaip tris mėnesius iš eilės bei skolininkui pradelsto mokėjimo nepadengus per dvi savaites nuo papildomo pranešimo jam įteikimo. Teikdamas teismui pareiškimą dėl priverstinio skolos išieškojimo iš hipoteka įkeisto turto, kreditorius pateikė įrodymus, kad pranešimas dėl vienašališko sutarties nutraukimo skolininko gyvenamosios vietos adresu 2011-02-09 buvo įteiktas pasirašytinai ekonomei Z. M., o sutartis buvo nutraukta praėjus 30 dienų po minėto pranešimo skolininkui išsiuntimo, t. y. 2011-03-10.
5. Dėl skolininko argumento, kad iš kredito linijos sutarties kilusios prievolės įvykdymui užtikrinti hipoteka buvo įkeistas ne tik paties skolininko, tačiau ir įkaito davėjų – R. B. ir UAB „Korys“ turtas ir nutartyje nėra nustatyta priverstinio skolos išieškojimo iš įkeisto turto eilė, kreditorius pažymi, kad iš Turto apžiūrėjimo ir įvertinimo aktų matyti, jog K. B. ir R. B. priklausantis turtas sudaro vieną turtinį kompleksą, o skolos padengimui neužteks vien skolininko – K. B. turto, todėl skolininkui ir įkaito davėjai priklausantis turtas turėtų būti pardavinėjamas kartu. Tuo tarpu įkaito davėjui – UAB „Korys“ yra iškelta bankroto byla, todėl šiam įkaito davėjui nuosavybės teise priklausantis turtas bus parduodamas LR įmonių bankroto įstatymo nustatyta tvarka. Atsižvelgiant į tai, kreditoriaus nuomone, nustatyti išieškojimo iš hipoteka įkeisto turto eilę nėra tikslinga.
Apelianto (skolininko) K. B. atskirasis skundas netenkintinas.
1. Dėl hipotekos teisėjo pareigos kvalifikuoti sutartį, iš kurios kyla pagrindinė skolininko prievolė, kaip vartojimo ir jos sąlygų, nustatančių kreditoriaus teisę vienašališkai nutraukti sutartį, atitikties sąžiningumo principui
Bylų dėl išieškojimo iš įkeisto turto nagrinėjimas greta kitų įstatymu priskirtų funkcijų (bylų dėl sutartinės ir priverstinės hipotekos, įkeitimo, kitų daiktinių teisių, juridinių faktų bei daiktų registravimo Hipotekos skyriaus tvarkomuose registruose, dėl įkeisto turto arešto, išieškotų sumų paskirstymo išieškotojams, taip pat kitų įstatymų jam suteiktų įgaliojimų vykdymas) priskirtas hipotekos teisėjui pagal Lietuvos Respublikos teismų įstatymo 17 straipsnį. Lietuvos Aukščiausiojo Teismo praktikoje ne kartą pasisakyta dėl hipotekos teisėjo jurisdikcinės veiklos ginčo teisenos ir specialiosios hipotekos bylų teisenos atribojimo aspektu. Šių išaiškinimų esmė yra ta, kad hipotekos teisėjas tik patikrina, ar egzistuoja visos CK, CPK ir (ar) kituose teisės aktuose nustatytos sąlygos hipotekos įregistravimui, įkeitimui, priverstiniam išieškojimui iš įkeisto turto ir kt., bet nesprendžia ginčų dėl teisės, nagrinėtinų ginčo teisenos tvarka (CPK 542 straipsnio 1 dalis). Kasacinio teismo praktikoje, aiškinant bylų dėl hipotekos teisinių santykių nagrinėjimo ypatumus, konstatuota, kad tuo atveju, kai konkrečioje byloje kyla ginčas, susijęs su pagrindine prievole – skolos atsiradimo pagrindu, jos dydžiu ir kt., šie klausimai byloje dėl hipotekos ar įkeitimo nenagrinėjami (žr., pvz., Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2005 m. spalio 29 d. nutartį civilinėje byloje Vilniaus apskrities valstybinė mokesčių inspekcija v. AB „Lithun“, bylos Nr. 3K-3-523/2005; 2008 m. sausio 31 d. nutartį civilinėje byloje AB DnB NORD bankas v. A. U., bylos Nr. 3K-3-103/2008; 2009 m. lapkričio 27 d. nutartį civilinėje byloje AB bankas „Snoras“ v. G. A., bylos Nr. 3K-3-536/2009).
Kita vertus, kasacinis teismas taip pat yra nurodęs, kad, atlikdamas procesinius veiksmus, susijusius su hipotekos procedūra, hipotekos teisėjas turi atlikti teisinį tyrimą, siekdamas išsiaiškinti, ar atitinkamą procedūrą jam priklauso atlikti, taip pat ar pateikti jai vykdyti būtini dokumentai. Teigiamu atveju atliekamas prašomas veiksmas, o priešingu atveju, jei pateikti dokumentai neatitinka įstatymo reikalavimų, nutartimi atsisakoma atlikti prašomą procedūrą (žr., pvz., Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2009 m. lapkričio 27 d. nutartį civilinėje byloje AB bankas „Snoras“ v. G. A., bylos Nr. 3K-3-536/2009; 2010 m. sausio 11 d. nutartį civilinėje byloje AB SEB bankas v. UAB „Inrent“ ir kt., bylos Nr. 3K-3-50/2010; 2010 m. balandžio 13 d. nutartį civilinėje byloje Nordea Bank Finland Plc (AB) v. BUAB „Neto“ ir kt., bylos Nr. 3K-3-171/2010).
Plėtodamas šių taisyklių aiškinimą Lietuvos Aukščiausiasis Teismas yra pasisakęs, kad nurodytos teismų praktikos nuostatos negali būti suprantamos kaip paneigiančios hipotekos bylų, kaip teismo veiklos vykdant teisingumą, esmę ir hipotekos teisėjo vaidmenį apribojančios tik formalių veiksmų atlikimu. Hipotekos bylą nagrinėjantis teisėjas, vadovaudamasis bendraisiais teisingumo, protingumo ir sąžiningumo principais, turi pareigą ir teisę veikti ex officio, kai to reikalauja viešojo intereso apsauga (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2010 m. lapkričio 8 d. nutartis civilinėje byloje Nordea Bank Finland Plc (AB) v. BUAB „Neto“ ir kt., bylos Nr. 3K-3-433/2010).
Kasacinio teismo praktikoje taip pat nurodyta, kad vartotojų teisių gynimas vertintinas kaip viešasis interesas, svarbus ne tik pačiam vartotojui, bet ir didelei visuomenės daliai (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2001 m. balandžio 18 d. nutartis civilinėje byloje I. A. V. v. SP UAB „Karoliniškių būstas“, bylos Nr. 3K-3-475/2001; 2008 m. spalio 28 d. nutartis civilinėje byloje A. K. v. UAB ,,Ribenos prekyba“, bylos Nr. 3K-3-536/2008). Tais atvejais, kai ginčo šalių sudaryta sutartis kvalifikuojama kaip kylanti iš vartojimo teisinių santykių, bylą nagrinėjantis teismas visais atvejais sutarties sąlygas ex officio turi įvertinti pagal CK 6.188 straipsnyje įtvirtintus sąžiningumo kriterijus (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2006 m. vasario 22 d. nutartis civilinėje byloje V. S. ir N. S. v. UAB „Abuva“, bylos Nr. 3K-3-141/2006; 2008 m. vasario 29 d. nutartis civilinėje byloje 791-oji daugiabučio namo savininkų bendrija ir Č. K. v. AB „Grigiškės“, bylos Nr. 3K-3-211/2008). Teismo pareiga ex officio įvertinti vartojimo sutarties sąlygas sąžiningumo aspektu turi būti vykdoma visuotinai nepriklausomai nuo to, kokioje teisminėje procedūroje teisėjas priima su tokių sąlygų vertinimu susijusius procesinius sprendimus.
Ši taisyklė taikytina ir ypatingajai teisenai, todėl hipotekos teisėjas, vykdydamas išieškojimo iš įkeisto turto procedūras, pagal pateiktus dokumentus nustatęs, jog pagrindinė ir (ar) hipotekos sutartis kvalifikuotina kaip vartojimo, ex officio privalo vertinti, ar sutarčių sąlygos, kuriomis grindžiamas kreditoriaus reikalavimas dėl atitinkamo hipotekos teisėjo atliekamo veiksmo (nagrinėjamoje byloje – sutarties nutraukimo pagrindus ir tvarką nustatančios sąlygos), yra sąžiningos (CK 6.188 straipsnis).
Vartojimo sutarties samprata yra pateikta LR CK 1.39 straipsnio 1 dalyje. Pagal šią normą, vartojimo sutarčiai būdingi du požymiai: 1) prekes ar paslaugas turi įsigyti fizinis asmuo; 2) fizinis asmuo prekes ir paslaugas turi įsigyti ne dėl savo ūkinės-komercinės veiklos, o savo asmeniniams, šeimos, namų ūkio poreikiams tenkinti. Šie požymiai reikalauja, kad, teisiškai vertinant sutartį, būtų nustatyta, koks asmuo – fizinis ar juridinis – yra galutinis prekių ar paslaugų vartotojas, taip pat prekių ir paslaugų įsigijimo tikslą. Atitinkamai ir LR vartotojų teisių apsaugos įstatymo 2 str. 14 d., pateikiančioje vartojimo sutarties sąvoką, nurodoma, kad prekių ar paslaugų įsigijimo sutartis, su pardavėju ar paslaugų teikėju sudaroma su vartotojo verslu ar profesija nesusijusiu tikslu, t. y. vartotojo asmeniniams, šeimos, namų ūkio poreikiams tenkinti.
Vadinasi, vartojimo sutarčiai būdingų požymių visumą sudaro: 1) tai, kad kontrahentas įsigyjantis prekes ar paslaugas yra fizinis asmuo; 2) ypatingas prekių ar paslaugų įsigijimo tikslas, kuris turi būti susijęs su vartotojo, šeimos, namų ūkio poreikių tenkinimu. Nagrinėjamoje byloje šalys, t.y. kreditorius AB DNB bankas ir skolininkas K. B., 2007-05-10 sudarė kredito linijos sutartį Nr. K-2500-2007-233, kurios Specialiosios dalies 8 punkte nustatyta, kad kredito linijos paskirtis esanti vartojimo reikmės (486 561,63 EUR skolos refinansavimui, 709 771,78 EUR žemės sklypų įsigijimui). Apeliacinės instancijos teismo nuomone, sprendžiant klausimą dėl to, ar sutartis – pagrindinės skolininko prievolės, kurios įvykdymas yra užtikrintas įkeičiant turtą hipoteka, atsiradimo pagrindas yra pripažintina vartojimo sutartimi, nepakanka atsižvelgti į pačioje sutartyje nurodytą suteikto kredito paskirtį, tačiau taip pat reikia įvertinti ir tikslą, kuriuo skolininkas kreipėsi į kreditorių dėl kredito suteikimo. Kaip minėta, būtent tikslas, kuriuo skolininkas naudojasi kreditoriaus teikiama atlygintinio lėšų skolinimo paslauga, yra vienas iš požymių, kurio pagrindu galima spręsti, ar sutartis esanti vartojimo, ar ne. Pavyzdžiui, vien kredito linijoje esanti nurodyta kredito linijos paskirtis – žemės sklypų įsigijimas yra nepakankama kvalifikuoti sutartį kaip vartojimo, kadangi žemės sklypą skolininkas gali siekti įsigyti tiek savo asmeniniams ar šeimos poreikiams, tiek komerciniais tikslais, turėdamas tikslą dalyvauti komercinėje apyvartoje nekilnojamu turtu ir iš to gauti pelną. Paskolos (kreditavimo) sutarčių atveju, savo tikslus, kurių siekdamas kreipiasi dėl kredito suteikimo, skolininkas kreditoriui, visų pirma, atskleidžia teikdamas paraišką dėl kredito suteikimo. Atitinkamai paraišką gavęs kreditorius, ne tik sprendžia klausimą – suteikti paskolą ar atsisakyti tai padaryti, bet pagal kreditavimo tikslus įvertina ir galimą riziką, pagal tai formuluoja kredito sutarties sąlygas, numato, kokie sutarties pažeidimai turėtų būti laikomi esminiais, kokiais atvejais kreditoriui būtina užsitikrinti teisę vienašališkai nutraukti sutartį ir susigrąžinti paskolintas lėšas. Kreditorius AB DNB bankas drauge su atsiliepimu į skolininko atskirąjį skundą pateikė skolininko bankui pateiktą paraišką kreditui gauti bei 2007-03-30 Verslo planą (b. l. 148-150), iš kurio matyti, kad tikslas, kuriuo skolininkas kreipėsi dėl kredito suteikimo ketindamas pirkti žemės sklypus, yra nesusijęs su skolininko asmeninių ar šeimos poreikių tenkinimu, o būtent - skolininkas ketino supirkti Vilniaus miesto teritorijoje esančius žemės ūkio paskirties žemės sklypus (iš viso 400 arų) ir, kaip galima spręsti iš verslo plano, keisti žemės tikslinę paskirtį – formuoti namų valdas ir jas parduoti. Juo labiau skolininko tikslų negalima sieti su asmeninio vartojimo poreikiams todėl, kad minėtame verslo plane atsispindi ir galutinis skolininko tikslas – realizavus suformuotas naujas namų valdas uždirbti 5503000 Lt pelno. Vadinasi, galutinis tikslas, kuriuo skolininkas kreipėsi dėl kredito suteikimo, yra ne skolininko ar jo šeimos poreikių patenkinimo užtikrinimas, o pelno gavimas. Apeliacinės instancijos teismo nuomone, šie argumentai pagrindžia galutinę išvadą, jog tarp šalių sudaryta kredito linijos sutartis, įvertinus kredito gavimo tikslus, negali būti pripažinta vartojimo sutartimi. Nelaikant pagrindinę skolininko prievolę kuriančios sutarties vartojimo sutartimi, nekyla šios sutarties sąlygų, nustatančių kreditoriaus teisę vienašališkai nutraukti sutartį, prieštaravimo sąžiningumo principui, pažeidžiančia vartotojo interesus, o kartu ir viešąjį interesą bei jų negaliojimo klausimas.
Apeliacinės instancijos teismas sutinka su skundžiamoje nutartyje hipotekos teisėjo atliktu bylos aplinkybių vertinimu, o būtent tuo, kad: a) skolininkas nemokėjo pagal kredito linijos sutartį mokėtinų įmokų nuo 2010-04-30 iki 2011-10-11 ir tai laikytina esminiu sutarties pažeidimu, suteikusiu teisę kreditoriui vienašališkai nutraukti sutartį, b) skolininkas buvo tinkamai informuotas apie kreditoriaus ketinimą nutraukti sutartį, c) skolinių įsipareigojimų neįvykdė per paskirtą terminą. Taigi, pripažintina, kad hipotekos teisėjas tinkamai įvykdė pareigą atliekant procesinius veiksmus, susijusius su hipotekos procedūra, atlikti teisinį tyrimą ir išsiaiškinti, ar atitinkamą procedūrą jam priklauso atlikti, taip pat ar pateikti jai vykdyti būtini dokumentai.
Motyvuojamoji dalis
2. Dėl bendrosios hipotekos
Apeliantas (skolininkas) atskirajame skunde pažymi, kad iš kredito linijos sutarties kylančios prievolės įvykdymui užtikrinti buvo įkeistas ne tik skolininkui, bet ir įkaito davėjams – R. B. bei UAB „Korys“ nuosavybės teise priklausantis turtas, todėl hipoteka esanti bendroji.
Lietuvos teismų informacinės sistemos (LITEKO) duomenimis, įkaito davėjui – UAB „Korys“ Kauno apygardos teismo 2011-06-16 nutartimi, kuri įsiteisėjo 2011-08-25, iškelta bankroto byla. CPK 560 str. 3 d. numato, kad skolininkui (įkeisto turto savininkui) iškėlus bankroto bylą, įkeistas turtas parduodamas ir hipotekos kreditorių reikalavimai tenkinami LR Įmonių bankroto įstatymo nustatyta tvarka.
Iš bylos medžiagos matyti, kad prievolės pagal kredito linijos sutartį įvykdymui užtikrinti buvo įkeistas skolininkui K. B. ir R. B. nuosavybės teise priklausantis turtas.
Tenkindamas kreditoriaus, kurio reikalavimas užtikrintas įkeitimu ir apie šį įkeitimą įrašyta į hipotekos registro centrinėje duomenų bazę, pareiškimą dėl priverstinio skolos išieškojimo, hipotekos teisėjas privalo nustatyti turto objektų pardavimo varžytynėse eilę, jeigu yra įkeisti keli objektai ir ši eilė įkeitimo sutartyje nenustatyta (žr. Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2000 m. lapkričio 30 d. nutartis civilinėje byloje pagal pareiškėjo AB Lietuvos taupomojo banko prašymą suinteresuotiems asmenims S. V., R. Š. dėl priverstinio skolinio reikalavimo patenkinimo ne ginčo tvarka, bylos Nr. 3K–3–1253/2000, publikuota 2001 m. biuletenyje „Teismų praktika“, Nr. 15).
Nagrinėjamoje byloje kreditorius kreipėsi su prašymu priverstinai išieškoti skolą iš skolininkui K. B. priklausančio ir hipoteka įkeisto turto ir skundžiama nutartimi pirmosios instancijos teismas nutarė priverstinai parduoti iš varžytynių būtent tik šį turtą. Analogiškas procesinis sprendimas įkaito davėjos – R. B. hipoteka įkeisto turto atžvilgiu nėra priimtas. Pažymėtina, kad kreditorius atsiliepime į atskirąjį skundą teigia, jog vien įkeisto skolininko turto įsiskolinimui padengti neužteks. Be to, skolininko ir įkaito davėjos R. B. turtas sudaro vieną turtinį kompleksą, todėl jį reikės pardavinėti kartu, o ne atskiromis eilėmis. Vadinasi, turto pardavimo iš varžytynių eiliškumo klausimas negali turėti įtakos šios nutarties teisėtumui ir pagrįstumui.
3. Dėl bylinėjimosi išlaidų
Kreditorius AB DBN bankas prašo apeliacinės instancijos teismo priteisti 363,00 Lt bylinėjimosi išlaidų, kurias kreditorius patyrė apmokėdamas advokato pagalbą, pateikė į bylą rašytinius įrodymus (mokėjimo pavedimą), patvirtinantį, jog banko interesams atstovaujančiai advokatų profesinei bendrijai „Pivoras, Balevičienė, Aleksaitė ir partneriai“ aukščiau paminėta suma sumokėta už atsiliepimo į atskirąjį skundą parengimą. Rekomenduojamus civilinėse bylose priteistinus užmokesčio už advokato teikiamas teisines paslaugas maksimalius dydžius reglamentuoja Lietuvos Respublikos Teisingumo ministro 2004-04-02 įsakymas Nr. 1R-85 „Dėl rekomendacijų dėl civilinėse bylose priteistino užmokesčio už advokato ar advokato padėjėjo teikiamą teisinę pagalbą (paslaugas) maksimalaus dydžio patvirtinimo“ (Valstybės žinios, 2004, Nr. 54-1845), o jo 8.15 punkte numatyta, kad rekomenduojamas atlyginimo už atskirąjį skundą ar kitą dokumentą, kuriame rašytinio proceso metu pareikštas prašymas, reikalavimas, atsikirtimai ar paaiškinimai, dydis yra 0.5 MMA (t. y. 400 Lt). Šis dydis neviršytas, todėl pagrindo nepriteisti atlygio advokatui ar mažinti prašomą priteisti sumą nėra.
Rezoliucinė dalis
Teismas, vadovaudamasis CPK 336 str., 337 str. 1 d. 1 p., 88 str. 1 d. 6 p., 93 str. 1 d.,
nutaria:
apelianto (skolininko) K. B. atskirojo skundo netenkinti.
Kauno miesto apylinkės teismo 2011-10-26 nutartį palikti nepakeistą.
Priteisti iš apelianto (skolininko) - K. B. (a. k. (duomenys neskelbtini), gyv. (duomenys neskelbtini)) kreditoriui- AB DNB bankas (į. k. 112029270, J. Basanavičiaus g. 26, LT-03601, Vilnius, a. s. (duomenys neskelbtini) AB DNB banke) 363,00 Lt (tris šimtus šešiasdešimt tris litus) išlaidų advokato pagalbai apmokėti.