- Teismas
- Regionų apygardos administracinis teismas
- Dokumentas
- Sprendimas
- Data
- 2016-08-26
- Bylos Nr.
- I-383-283/2016
- Teisminio proceso Nr.
- 3-61-3-01769-2013-2
- Bylos rūšis
- administracinė byla
- Teisėjas
- Dalytė Zlatkuvienė
- Pareiškėjas
- R. V.
- Atsakovas
- Lietuvos valstybei, atstovaujamai Lietuvos Respublikos Vyriausybės, Vilniaus miesto apylinkės teismo
- Kategorijos
Panevėžio apygardos administracinis teismas, pirmininkaujant teisėjai Dalytei Zlatkuvienei,
rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo administracinę bylą pagal pareiškėjos R. V. skundą dėl neišmokėtos teisėjo atlyginimo dalies bei palūkanų priteisimo atsakovams Lietuvos valstybei, atstovaujamai Lietuvos Respublikos Vyriausybės, ir Vilniaus miesto apylinkės teismo, bei Vilniaus miesto apylinkės teismui.
Aprašomoji dalis
Teismas nustatė:
Šalies argumentai
pareiškėja R. V. skundu kreipėsi į administracinį teismą ir prašė iš Lietuvos valstybės priteisti: 1) 20 089,42 Eur (69 364,74 Lt) neišmokėtą teisėjo atlyginimo dalį už 2009 m. rugpjūčio 1 d. - 2013 m. balandžio 30 d. laikotarpį ir susidariusį skirtumą iki teismo sprendimo įsiteisėjimo dienos; 2) 5 procentų metines palūkanas už teismo sprendimu priteistą sumą nuo bylos iškėlimo teisme iki teismo sprendimo įvykdymo; 3) bylinėjimosi išlaidas. Pareiškėja nurodė, kad prašoma priteisti neišmokėta teisėjo atlyginimo dalis susidarė jai dirbant Vilniaus miesto 1 apylinkės teismo (šiuo metu – Vilniaus miesto apylinkės teismas) teisėja, kuomet 2009 metais du kartus (2009 m. gegužės 1 d. ir 2009 m. rugpjūčio 1 d.) buvo sumažinti teisėjų atlyginimų pareiginės algos koeficientai bei sumažintas nuo 2009 m. rugpjūčio 1 d. teisėjų atlyginimų skaičiavimui taikomas atlyginimo ir pareiginės algos bazinis dydis (toliau – ir bazinis dydis). Pareiškėjos vertinimu, Lietuvos Respublikos teisėjų atlyginimų įstatymo (toliau – ir Teisėjų atlyginimų įstatymas) 3 straipsnyje įtvirtinta norma, kuri yra skirta teisėjų nepriklausomumo principui įgyvendinti, reiškia, kad galima mažinti tik bazinį dydį, o ne pareiginės algos koeficientą. Be to, bazinį dydį galima tvirtinti tik ateinantiems metams, o ne tiems patiems metams ar jų daliai. Pareiškėja sutinka, kad bazinis dydis 2009 metams iki 475 Lt buvo sumažintas dėl sunkios ekonominės ir finansinės padėties, tačiau, jos nuomone, nuo 2009 m. rugpjūčio 1 d. teisėjų atlyginimas turėjo būti apskaičiuojamas taikant 475 Lt bazinį dydį ir negalėjo būti mažinamas dar kartą einamaisiais metais. Pareiškėjos tvirtinimu, priimant teisėjų atlyginimus sumažinusius teisės aktus, buvo nesilaikyta teisėkūros reikalavimų, tokiu būdu pažeidžiant teisėtumo, teisinio tikrumo ir aiškumo principus. Įvertinus tarp valdžių nustatytos sumažėjusios pareiginės algos koeficientą procentine išraiška, apylinkės teismo teisėjų pareiginės algos koeficientas yra mažiausias, nors, vadovaujantis lygiateisiškumo principu, atlyginimai gali būti mažinami tik proporcingai visiems valstybės sektoriuje dirbantiems asmenims. Taigi, nustatant teisėjų atlyginimo pareiginės algos koeficientą, nebuvo išlaikytas ir proporcingumo principas tarp valdžių, pažeistas teisėjų nepriklausomumo principas bei laikinumo kriterijai (b. l. 1-26). Iki teismo posėdžio dienos pareiškėja R. V. naujo turinio skundo su patikslintais reikalavimais nepateikė.
Atsiliepimas
Atsakovui Lietuvos valstybei atstovaujanti Lietuvos Respublikos Vyriausybė atsiliepimu prašė pareiškėjos skundą atmesti kaip nepagrįstą. Pareiškėjos skundo reikalavimų daliai už laikotarpį nuo 2009 m. gegužės 1 d. iki 2010 m. gegužės 1 d. prašė taikyti Lietuvos Respublikos darbo kodekso (toliau – ir DK) 27 straipsnio 2 dalyje nustatytą trejų metų senaties terminą. Pažymėjo, jog pareiškėjos reikalavimas pažeidžia ir DK 301 straipsnį, kadangi ji prašo priteisti sumą už ilgesnį nei trejų metų laikotarpį. Remdamasis Lietuvos Respublikos Konstitucinio Teismo (toliau – ir Konstitucinis Teismas) 2013 m. liepos 1 d. nutarime „Dėl Lietuvos Respublikos įstatymų nuostatų, kuriomis nustatyti sumažinti valstybės tarnautojų ir teisėjų atlyginimai valstybėje susidarius itin sunkiai ekonominei, finansinei padėčiai, atitikties Lietuvos Respublikos Konstitucijai" (toliau – ir 2013 m. liepos 1 d. nutarimas) pateiktais išaiškinimais, teigė, kad nustačius negauto teisėjo atlyginimo dalies kompensavimo tvarką, neliks poreikio ginčo spręsti teismine tvarka. Dėl pareiškėjos reikalavimo priteisti palūkanas nurodė, kad Lietuvos valstybės veiksmai – atitinkamų teisės aktų, nors vėliau ir pripažintų neatitinkančiais Lietuvos Respublikos Konstitucijos (toliau – ir Konstitucija), priėmimas – DK 207 straipsnio 1 dalies taikymo prasme nelaikytini kaltais, todėl palūkanos negali būti priteisiamos. Teismui nusprendus tenkinti pareiškėjos reikalavimus, prašė teismo sprendimo vykdymą atidėti vieneriems metams nuo teismo sprendimo įsiteisėjimo dienos (b. l. 46-49).
Atsakovas ir Lietuvos valstybei atstovaujantis Vilniaus miesto apylinkės teismas atsiliepime į pareiškėjos skundą nurodė, kad teisėjų atlyginimai finansuojami iš valstybės biudžeto lėšų pagal Lietuvos Respublikos valstybės biudžeto darbo užmokesčiui patvirtintus asignavimus. Vilniaus miesto apylinkės teismas, apskaičiuodamas ir išmokėdamas teisėjams atlyginimus, vadovavosi tuo metu galiojusiais teisės aktais. Pažymėjo, kad neturi nei materialinio, nei procesinio suinteresuotumo bylos baigtimi, kadangi, jeigu būtų visiškai ar iš dalies patenkintas pareiškėjos reikalavimas, būtų skirti ir asignavimai teismo sprendimui vykdyti (b. l. 40-42).
Motyvuojamoji dalis
Skundas atmetamas.
Žemesnės instancijos teismas
Byloje nustatyta, kad pareiškėja R. V. Lietuvos Respublikos Prezidento 2005 m. balandžio 28 d. dekretu Nr. (duomenys neskelbtini) „Dėl apylinkių teismų teisėjų skyrimo“ paskirta Vilniaus miesto 1 apylinkės teismo teisėja (Žin., 2005, Nr. 55-1872). Šiuo metu pareiškėja yra Vilniaus miesto apylinkės teismo teisėja (Lietuvos Respublikos apylinkių teismų reorganizavimo 2012 m. rugsėjo 11 d. įstatymas Nr. XI-2208 (Žin., 2012, Nr. 108-5460)). Atsakovo Vilniaus miesto apylinkės teismo išduotos darbo užmokesčio pažymos duomenys patvirtina, kad pareiškėjai nuo 2009 m. rugpjūčio 1 d. iki 2013 m. balandžio 30 d. buvo neišmokėta 20 089,42 Eur (69 364,74 Lt) teisėjo atlyginimo (b. l. 27-28). Byloje nėra ginčo dėl fakto, jog nurodyta dalis teisėjo atlyginimo pareiškėjai buvo neišmokėta dėl Konstitucinio Teismo 2013 m. liepos 1 d. nutarimu Konstitucijai prieštaraujančių pripažintų teisės aktų dalių nuostatų taikymo.
Byloje nagrinėjamas ginčas dėl pirmosios instancijos teismo teisėjui neišmokėtos teisėjo atlyginimo dalies, susidariusios dėl teisės aktų, pripažintų prieštaraujančiais Konstitucijai, pagrindu taikytų neproporcingai sumažintų teisėjų pareiginės algos bazinio dydžio ir koeficientų, priteisimo.
Teisėjų atlyginimų įstatymo, nustatančio Lietuvos Respublikos teisėjų atlyginimų dydžius ir jų skaičiavimo tvarką, 4 straipsnio 2 dalyje nustatyta, kad bendrosios kompetencijos ir specializuotų teismų pirmininkų, jų pavaduotojų, skyrių pirmininkų ir teisėjų atlyginimas susideda iš pareiginės algos ir priedo už ištarnautus Lietuvos valstybei metus. To paties straipsnio 3 dalyje nustatyta, kad bendrosios kompetencijos ir specializuotų teismų teisėjų pareiginė alga apskaičiuojama atitinkamos pareiginės algos koeficientą, nustatytą šio įstatymo priedėlyje, padauginus iš bazinio dydžio. Pagal Teisėjų atlyginimų įstatymo 3 straipsnį, teisėjų atlyginimų skaičiavimui taikomas atlyginimo ir pareiginės algos bazinis dydis, kurį ateinantiems metams Lietuvos Respublikos Vyriausybės teikimu, įvertinus teisėjams atstovaujančių organizacijų pasiūlymus, praėjusių metų vidutinę metinę infliaciją (skaičiuojant nacionalinį vartotojų kainų indeksą) ir kitų vidutinio darbo užmokesčio viešajame sektoriuje dydžiui ir kitimui poveikį turinčių veiksnių įtaką, tvirtina Lietuvos Respublikos Seimas iki Seimo pavasario sesijos pabaigos. Tvirtinamas naujas bazinis dydis negali būti mažesnis už esamą bazinį dydį, išskyrus atvejus, kai iš esmės pablogėja valstybės ekonominė ir finansinė būklė.
Lietuvos Respublikos valstybės politikų, teisėjų, valstybės pareigūnų ir valstybės tarnautojų pareiginės algos (atlyginimo) bazinio dydžio, taikomo 2009 metais, įstatymo 3 straipsnio pakeitimo įstatymo (2009 m. liepos 17 d. redakcija Nr. XI-360) 1 straipsnyje buvo nustatyta, kad valstybės politikų, teisėjų, valstybės pareigūnų ir valstybės tarnautojų pareiginės algos (atlyginimo) bazinis dydis nuo 2009 m. sausio 1 d. iki 2009 m. liepos 31 d. yra 475 Lt, o nuo 2009 m. rugpjūčio 1 d. iki 2009 m. gruodžio 31 d. – 450 Lt. Nustatytas 450 Lt pareiginės algos bazinis dydis 2010–2013 m. nekito.
Konstitucinis Teismas 2013 m. liepos 1 d. nutarime konstatavo, kad Lietuvos Respublikos valstybės politikų, teisėjų, valstybės pareigūnų ir valstybės tarnautojų pareiginės algos (atlyginimo) bazinio dydžio, taikomo 2009 metais, įstatymo 3 straipsnio pakeitimo įstatymo (Žin., 2009, Nr. 91-3915) 1 straipsnis tiek, kiek jame teisėjams nustatytas laikotarpiu nuo 2009 m. rugpjūčio 1 d. iki 2009 m. gruodžio 31 d. taikomas valstybės politikų, teisėjų, valstybės pareigūnų ir valstybės tarnautojų pareiginės algos (atlyginimo) 450 litų bazinis dydis, neprieštaravo Lietuvos Respublikos Konstitucijai (1 punktas). Remiantis nurodytais Konstitucinio Teismo išaiškinimais, daroma išvada, kad nuo 2009 m. rugpjūčio 1 d. teisėjams taikomas pareiginės algos (atlyginimo) 450 litų bazinis dydis atitiko tiek įstatymo, tiek Lietuvos Respublikos Konstitucijos nuostatas, todėl pareiškėjos argumentai dėl nepagrįsto bei pakartotinio bazinio dydžio mažinimo atmetami kaip nepagrįsti.
Teisėjų atlyginimų įstatymo priedėlyje (2008 m. lapkričio 6 d. redakcija Nr. X-1771, galiojusi nuo 2008 m. lapkričio 15 d. iki 2009 m. balandžio 30 d.) buvo nustatyta, kad apylinkės teismo teisėjo pareiginės algos koeficientas yra 14,2. Lietuvos Respublikos Seimas 2009 m. balandžio 28 d. priėmė Teisėjų atlyginimų įstatymo priedėlio pakeitimo įstatymą Nr. XI-235, o 2009 m. liepos 17 d. – Teisėjų atlyginimų įstatymo priedėlio pakeitimo įstatymą Nr. XI-362, kurių 1 straipsniu, įsigaliojusiu atitinkamai nuo 2009 m. gegužės 1 d. bei 2009 m. rugpjūčio 1 d., sumažino apylinkės teismo teisėjo pareiginės algos koeficientus atitinkamai iki 12,5 ir 11,56. Teisėjų atlyginimų įstatymo priedėlio pakeitimo įstatymo (2009 m. liepos 17 d. redakcija Nr. XI-362) 2 straipsnyje buvo nustatyta, kad šis įstatymas įsigalioja 2009 m. rugpjūčio 1 d. ir galioja iki 2010 m. gruodžio 31 d. Pažymėtina, kad sumažintų teisėjų pareiginės algos (atlyginimo) koeficientų galiojimas, nustatytas Teisėjų atlyginimų įstatymo priedėlio pakeitimo įstatymo (2009 m. liepos 17 d. redakcija XI-362) 2 straipsnyje, Teisėjų atlyginimų įstatymo priedėlio pakeitimo įstatymo 2 straipsnio pakeitimo įstatymais (2010 m. birželio 30 d. redakcija Nr. XI-953, 2011 m. lapkričio 22 d. redakcija Nr. XI-1728, 2012 m. gruodžio 20 d. redakcija Nr. XII-112) buvo tris kartus pratęstas. Taip pat pažymėtina, kad Teisėjų atlyginimų įstatymo priedėlio pakeitimo įstatymo (2009 m. balandžio 28 d. redakcija Nr. XI-235) 3 straipsnio 2 dalyje buvo numatyta vėl taikyti iki 2009 m. balandžio 30 d. galiojusius teisėjų pareiginės algos (atlyginimo) koeficientus, tačiau Teisėjų atlyginimų įstatymo priedėlio pakeitimo įstatymo 3 straipsnio pakeitimo įstatymais (2010 m. birželio 30 d. redakcija Nr. XI-952, 2011 m. lapkričio 22 d. redakcija Nr. XI-1729, 2012 m. gruodžio 20 d. redakcija Nr. XII-113) ši nuostata buvo tris kartus atidėta.
Konstitucinis Teismas 2013 m. liepos 1 d. nutarime pripažino, kad Lietuvos Respublikos teisėjų atlyginimų įstatymo priedėlis (2009 m. balandžio 28 d. redakcija, įsigaliojusi 2009 m. gegužės 1 d., Žin., 2009, Nr. 49-1940; 2009 m. liepos 17 d. redakcija, Žin., 2009, Nr. 91-3917), kuriame nustatyti sumažinti teisėjų pareiginės algos (atlyginimo) koeficientai, tiek, kiek tokiu teisiniu reguliavimu neproporcingai sumažinti teisėjų atlyginimai, prieštarauja (prieštaravo) Lietuvos Respublikos Konstitucijos 29 straipsnio 1 daliai, 48 straipsnio 1 dalies nuostatai „kiekvienas žmogus <...> turi teisę <...> gauti teisingą apmokėjimą už darbą“, 109 straipsnio 2 daliai, konstituciniam teisinės valstybės principui (19 punktas); Lietuvos Respublikos teisėjų atlyginimų įstatymo priedėlio pakeitimo įstatymo (2009 m. balandžio 28 d. redakcija) 3 straipsnio 2 dalis (2009 m. balandžio 28 d., Žin., 2009, Nr. 49-1940; 2010 m. birželio 30 d. redakcija, Žin., 2010, Nr. 82-4306; 2011 m. lapkričio 22 d. redakcija, Žin., 2011, Nr. 150-7044; 2012 m. gruodžio 20 d. redakcija, Žin., 2012, Nr. 155-7991) prieštarauja (prieštaravo) Lietuvos Respublikos Konstitucijos 29 straipsnio 1 daliai, 48 straipsnio 1 dalies nuostatai „kiekvienas žmogus <...> turi teisę <...> gauti teisingą apmokėjimą už darbą“, 109 straipsnio 2 daliai, konstituciniam teisinės valstybės principui (20 punktas); Lietuvos Respublikos teisėjų atlyginimų įstatymo priedėlio pakeitimo įstatymo (2009 m. liepos 17 d. redakcija) 2 straipsnis (2009 m. liepos 17 d. redakcija, Žin., 2009, Nr. 91-3917; 2010 m. birželio 30 d. redakcija, Žin., 2010, Nr. 82-4307; 2011 m. lapkričio 22 d. redakcija, Žin., 2011, Nr. 150-7043; 2012 m. gruodžio 20 d. redakcija, Žin., 2012, Nr. 155-7990) prieštarauja (prieštaravo) Lietuvos Respublikos Konstitucijos 29 straipsnio 1 daliai, 48 straipsnio 1 dalies nuostatai „kiekvienas žmogus <...> turi teisę <...> gauti teisingą apmokėjimą už darbą“, 109 straipsnio 2 daliai, konstituciniam teisinės valstybės principui (21 punktas).
Konstitucinis teismas minėtame konstatavo, kad pripažinus įstatymų nuostatas, kuriomis buvo nustatytas neproporcingas asmenų, kuriems už darbą apmokama iš valstybės ar savivaldybės biudžeto lėšų, atlyginimų mažinimo mastas, prieštaraujančiu Konstitucijos 48 straipsnio 1 dalies nuostatai „kiekvienas žmogus <...> turi teisę <...> gauti teisingą apmokėjimą už darbą“, iš Konstitucijos 23 straipsnio įstatymų leidėjui kyla reikalavimas nustatyti šių asmenų patirtų praradimų kompensavimo mechanizmą; tai, be kita ko, reiškia, kad turi būti nustatyta tvarka, kuria valstybė per protingą laikotarpį teisingai – tiek, kiek patirtieji praradimai buvo neproporcingi, – juos kompensuos; toks teisinis reguliavimas nustatytinas be nepagrįsto delsimo. Konstitucinis Teismas 2014 m. balandžio 16 d. sprendime „Dėl Lietuvos Respublikos Konstitucinio Teismo 2013 m. liepos 1 d. nutarimo kai kurių nuostatų išaiškinimo“ pabrėžė, kad: 1) įstatymų leidėjas, laikydamasis konstitucinio atsakingo valdymo principo, gali atidėti dėl neproporcingo atlyginimų mažinimo patirtų praradimų kompensavimo mechanizmo nustatymą ir (ar) jo įgyvendinimą protingam laikotarpiui, kuris nustatytinas įvertinus valstybėje susiklosčiusią ekonominę, finansinę padėtį, atsižvelgus į ypatingos situacijos padarinius ir valstybės išgales, įskaitant ir įvairius valstybės prisiimtus įsipareigojimus, inter alia susijusius su finansine drausme, taigi ir su valstybės biudžeto pajamų ir išlaidų subalansavimo imperatyvu; 2) praradimus dėl neproporcingo atlyginimų sumažinimo patyrusių asmenų teisė į tokių praradimų kompensavimą turėtų būti įgyvendinama pagal įstatymų leidėjo nustatytą mechanizmą, kuris užtikrintų teisingą kompensavimą per protingą laikotarpį; įstatymų leidėjui nepagrįstai delsiant nustatyti patirtų praradimų kompensavimo mechanizmą arba jį nustačius neteisingą (kompensacijų mokėjimo terminų ir (ar) jų dydžių požiūriu), asmenys, patyrę šiuos praradimus, savo pažeistas teises gali ginti teismine tvarka.
Lietuvos Respublikos Seimas 2015 m. birželio 30 d. priėmė Lietuvos Respublikos asmenų, kuriems už darbą apmokama iš valstybės ar savivaldybės biudžeto lėšų, dėl ekonomikos krizės neproporcingai sumažinto darbo užmokesčio (atlyginimo) dalies grąžinimo įstatymą Nr. XII-1927 (toliau – ir Grąžinimo įstatymas), įsigaliojusį (su tam tikra išimtimi) 2015 m. rugsėjo 1 d., kuriame nustatytas asmenų, kuriems už darbą apmokama iš valstybės ar savivaldybės biudžeto lėšų, praradimų, patirtų dėl per ekonomikos krizę neproporcingai sumažinto darbo užmokesčio (atlyginimo), kompensavimo mechanizmas. Iš Grąžinimo įstatymo preambulės ir 1 straipsnio 8 punkto nuostatų, daroma išvada, kad Grąžinimo įstatymas taikomas ir teisėjams, kuriems buvo mokamas dėl ekonomikos krizės neproporcingai sumažintas atlyginimas, vadovaujantis Teisėjų atlyginimų įstatymo priedėlio nuostatomis, galiojusiomis 2009 m. gegužės 1 d. – 2013 m. rugsėjo 30 d.
Lietuvos Respublikos teismų įstatymo 33 straipsnio 4 dalyje įtvirtinta, jog teismai, priimdami sprendimus atitinkamų kategorijų bylose, yra saistomi savo pačių sukurtų teisės aiškinimo taisyklių, suformuluotų analogiškose ar iš esmės panašiose bylose. Teismų praktika atitinkamų kategorijų bylose turi būti keičiama ir naujos teisės aiškinimo taisyklės analogiškose ar iš esmės panašiose bylose gali būti kuriamos tik tais atvejais, kai tai yra neišvengiama ar objektyviai būtina. Taigi, šiuo atveju yra teisinis pagrindas remtis Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo išplėstinės teisėjų kolegijos 2016 m. vasario 15 d. sprendimuose administracinėse bylose Nr. A-668-602/2016 ir Nr. A-669-602/2016 suformuota praktika, taip pat teisės aiškinimo taisyklėmis, suformuluotomis kitose Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo išnagrinėtose analogiškos kategorijos bylose (pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2016 m. vasario 17 d. sprendimas administracinėje byloje Nr. A-2484-602/2016, 2016 m. vasario 22 d. sprendimas administracinėje byloje Nr. A-2475-520/2016). Šios administracinės bylos faktinės ir teisinės aplinkybės, kuriomis yra grindžiami pareiškėjos reikalavimai, yra labai panašios aplinkybėms, kuriomis buvo grindžiami pareiškėjų reikalavimai paminėtose bylose, pareiškėjos teisinė padėtis ir jos argumentai šioje byloje nėra itin išskirtiniai, todėl nagrinėjamu atveju nėra pagrindo nukrypti nuo ankstesnėje administracinių teismų praktikoje suformuluotų teisės aiškinimo taisyklių.
Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo išplėstinė teisėjų kolegija 2016 m. vasario 15 d. sprendimuose administracinėse bylose Nr. A-668-602/2016 ir Nr. A-669-602/2016, apibendrinusi ligšiolinę Konstitucinio Teismo jurisprudenciją dėl asmenų, kuriems už darbą apmokama iš valstybės ar savivaldybės biudžeto lėšų, dėl neproporcingo atlyginimo mažinimo patirtų praradimų kompensavimo, pabrėžė, kad: 1) įstatymų leidėjas turi pareigą nustatyti asmenų, kuriems už darbą apmokama iš valstybės ar savivaldybės biudžeto lėšų, patirtų praradimų kompensavimo mechanizmą; 2) kompensavimo mechanizmas turi būti nustatytas per protingą laikotarpį (inter alia atsižvelgus į valstybės ekonominę, finansinę padėtį, įvertinus galimybes sukaupti (gauti) lėšas, būtinas tokiam kompensavimui); 3) asmenų, kuriems už darbą apmokama iš valstybės ar savivaldybės biudžeto lėšų, dėl neproporcingo atlyginimų mažinimo patirtų praradimų teisingas kompensavimas gali būti tinkamai užtikrintas tik remiantis įstatymų leidėjo nustatytais patirtų praradimų kompensavimo dydžiais, terminais ir kitais esminiais elementais; 4) minėtų praradimų kompensavimo mechanizmo parengimo ir pateikimo Lietuvos Respublikos Seimui atidėjimas vieneriems metams – iki 2015 m. gegužės 1 d., neprieštarauja Konstitucijai ir nėra laikytinas nepagrįstu delsimu. Minėtuose sprendimuose Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo išplėstinė teisėjų kolegija, atsižvelgusi į Konstitucinio Teismo 2013 m. liepos 1 d. nutarimo, 2014 m. balandžio 16 d. sprendimo ir 2015 m. lapkričio 19 d. nutarimo nuostatas, padarė išvadą, kad pripažinęs, jog įstatymų nuostatos, kuriomis buvo nustatytas neproporcingas asmenų, kuriems už darbą apmokama iš valstybės ar savivaldybės biudžeto lėšų, atlyginimų mažinimo mastas, prieštarauja inter alia Konstitucijos 48 straipsnio 1 dalies nuostatai „kiekvienas žmogus <...> turi teisę <...> gauti teisingą apmokėjimą už darbą“, Konstitucinis Teismas nustatė konkretų šio prieštaravimo pasekmių šalinimo būdą – įpareigojimą įstatymų leidėjui nustatyti mechanizmą, kuris užtikrintų teisingą kompensavimą per protingą laikotarpį.
Taigi, Lietuvos Respublikos Seimas yra įvykdęs Konstitucinio Teismo 2013 m. liepos 1 d. nutarime nurodytą pareigą nustatyti teisinį reguliavimą, pagal kurį būtų pašalinamos neigiamos teisinės pasekmės, kilusios taikant teisės aktą (jo dalį), kurį Konstitucinis Teismas savo sprendimu pripažino prieštaraujančiu Konstitucijai. Pažymėtina, kad teisingas kompensavimas Konstitucinio Teismo 2013 m. liepos 1 d. nutarime yra siejamas su kompensavimu tiek, kiek patirtieji praradimai buvo neproporcingi. Atsižvelgęs į tai, įstatymų leidėjas Grąžinimo įstatyme nustatė, koks tolygus darbo užmokesčio (atlyginimo) mažinimas 2009–2013 m. buvo būtinas, ir šio įstatymo 2 straipsnyje aiškiai reglamentavo dėl ekonomikos krizės neproporcingai sumažinto darbo užmokesčio (atlyginimo) mokėjimo patirtų praradimų apskaičiavimo ir išmokėjimo tvarką. Praradimų kompensavimas, nesilaikant Grąžinimo įstatyme nustatytų dydžių ir terminų, atsižvelgiant į Konstitucinio Teismo 2014 m. balandžio 16 d. sprendime pateiktą išaiškinimą, nebūtų konstituciškai teisingas, pažeistų konstitucinį socialinės darnos imperatyvą, todėl Grąžinimo įstatyme esant nustatytam pareiškėjos patirtų praradimų kompensavimo mechanizmui, nėra pagrindo tenkinti pareiškėjos reikalavimo priteisti neišmokėtą teisėjo atlyginimo dalį teismo sprendimu, nes sumažintą atlyginimą mokėjusiai institucijai (šiuo atveju Vilniaus miesto apylinkės teismui) Grąžinimo įstatyme yra nustatyta pareiga jame įtvirtintomis sąlygomis kompensuoti pareiškėjos patirtus praradimus. Tokia pozicija atitinka Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo praktiką, formuojamą administracinėse bylose pagal teisėjų skundus priteisti neišmokėtą teisėjų atlygimo dalį (2016 m. gegužės 24 d. nutartis administracinėje byloje Nr. A-57-552/2016, 2016 m. birželio 1 d. nutartis administracinėje byloje Nr. A-87-552/2016 ir kt.).
Pareiškėja prašė kreiptis į Konstitucinį Teismą prašymu ištirti, ar Teisėjų atlyginimų įstatymo priedėlio nuostata, dalyje dėl pareiginės algos apylinkės teismo teisėjams dydžio (14,2) (2008 m. lapkričio 6 d. redakcija), neprieštarauja Konstitucijos 5 straipsnio 2 daliai, 23 straipsnio 1 daliai, 29 straipsnio 1 daliai, 48 straipsnio 1 dalies nuostatai, 109 straipsnio 2 daliai, konstituciniam teisinės valstybės principui.
Pareiga kreiptis į Konstitucinį Teismą teismui kyla tuo atveju, jeigu suabejojama byloje taikomo įstatymo ar kito teisės akto atitiktimi Konstitucijai (Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo (toliau – ir ABTĮ) 4 straipsnio 2 dalis). Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas yra pažymėjęs, kad klausimas dėl teismo kreipimosi į Konstitucinį Teismą yra bylą nagrinėjančio teismo diskrecija, pagrindu teismui kreiptis į Konstitucinį Teismą su atitinkamu paklausimu gali būti tik paties bylą nagrinėjančio teismo pagrįstos abejonės (pagrįstas manymas) dėl taikytino teisės akto atitikimo Konstitucijai, kurios privalo būti pašalintos tam, kad teismas galėtų priimti teisingą sprendimą (baigiamąjį aktą) (2012 m. birželio 8 d. nutartis administracinėje byloje Nr. A520-2320/2012, 2012 m. liepos 2 d. nutartis administracinėje byloje Nr. A662-2007/2012). Taigi, šalių pozicija šiuo klausimu nėra lemiama ir teismui nėra privaloma. Įvertinus bylos duomenis ir atsižvelgus į taikomus teisės aktus, teismui nekyla abejonių dėl pareiškėjos nurodytos Teisėjų atlyginimų įstatymo priedėlio nuostatos konstitucingumo, dėl šios priežasties pareiškėjos prašymas dėl kreipimosi į Konstitucinį Teismą netenkinamas.
Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo išplėstinė teisėjų kolegija 2016 m. vasario 15 d. sprendime administracinėje byloje Nr. A-668-602/2016 išaiškino, jog Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas, nagrinėdamas bylas dėl neišmokėto darbo užmokesčio dalies priteisimo valstybės tarnautojams (pareigūnams) po to, kai Konstitucinis Teismas pripažino antikonstitucinėmis teisės aktų nuostatas, kurių pagrindu buvo mokamas mažesnis atlyginimas, savo nuoseklioje praktikoje atsakovu pripažindavo instituciją, kurioje valstybės tarnautojas (pareigūnas) ėjo pareigas (tarnavo), o ne Lietuvos valstybę. Analogiškos pozicijos Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas laikėsi administracinėje byloje Nr. A-87-552/2016, kurioje buvo sprendžiama dėl Vilniaus miesto apylinkės teismo teisėjų reikalavimų priteisti neišmokėtas teisėjų atlyginimų dalis, pareikštų Lietuvos valstybei, atstovaujamai Lietuvos Respublikos Vyriausybės. Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo teisėjų kolegija 2016 m. birželio 1 d. nutartyje konstatavo, jog tinkamais atsakovais nurodytoje byloje turėjo būti tie teismai, kuriuose atitinkamais laikotarpiais pareiškėjai dirbo teisėjais. Vilniaus miesto apylinkės teismas, į nagrinėjamos bylos procesą įtrauktas ir kaip atsakovas, ir kaip Lietuvos valstybės atstovas, savo poziciją ginčo klausimu pareiškė pateiktame atsiliepime. Atsižvelgus į nurodytas aplinkybes ir į tai, kad nagrinėjamoje byloje pareiškėjos reikalavimai atmetami kaip nepagrįsti, bylos teisingam išsprendimui minėtos aplinkybės darbo užmokesčio nepriemokos priteisimo iš netinkamo atsakovo vertinamos kaip neturinčios lemiamos teisinės reikšmės.
Pareiškėjos skundo reikalavimas priteisti 5 procentų metines palūkanas už teismo sprendimu priteistą sumą nuo bylos iškėlimo teisme iki teismo sprendimo įvykdymo yra išvestinis reikalavimas iš reikalavimo priteisti neišmokėtą teisėjo atlyginimo. Teismo sprendimu konstatavus, kad pagrindinis skundo reikalavimas netenkinamas, atmetamas ir išvestinis skundo reikalavimas dėl 5 procentų metinių palūkanų priteisimo.
Remdamasis nustatytomis aplinkybėmis ir aptartu teisiniu reguliavimu, atsižvelgus į Konstitucinio Teismo bei Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo pateiktus išaiškinimus, teismas daro išvadą, kad pareiškėjos skundas yra nepagrįstas.
Rezoliucinė dalis
Teismas, vadovaudamasis Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo 85-87 straipsniais, 88 straipsnio 1 punktu, Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo (2016 m. birželio 2 d. redakcija Nr. XII-2399) 132 straipsnio 1 dalimi ir 133 straipsniu,
nusprendžia:
pareiškėjos R. V. skundą atmesti.
Sprendimas apeliacine tvarka per vieną mėnesį nuo jo paskelbimo gali būti skundžiamas Lietuvos vyriausiajam administraciniam teismui tiesiogiai arba per Panevėžio apygardos administracinį teismą.