- Teismas
- Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas
- Dokumentas
- Nutartis
- Data
- 2016-05-24
- Bylos Nr.
- A-57-552/2016
- Teisminio proceso Nr.
- 3-61-3-02168-2013-6
- Bylos rūšis
- administracinė byla
- Rezultatas
- Sprendimas pakeistas.
- Teisėjai
- Irmantas Jarukaitis (pirm.), Ramūnas Gadliauskas (pran.), Arūnas Sutkevičius
- Atsakovas
- Lietuvos valstybės, atstovaujamos Lietuvos Respublikos Vyriausybės, Panevėžio apygardos teismui
- Pareiškėjas
- A. R.
- Trečiasis asmuo
- Lietuvos Respublikos finansų ministerijai
- Kategorijos
- 16.5pavadinimo nepavyko patikrinti
Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Ramūno Gadliausko (pranešėjas), Irmanto Jarukaičio (kolegijos pirmininkas) ir Arūno Sutkevičiaus, rašytiniame teismo posėdyje apeliacine tvarka išnagrinėjo administracinę bylą pagal atsakovo Lietuvos valstybės, atstovaujamos Lietuvos Respublikos Vyriausybės, apeliacinį skundą dėl Vilniaus apygardos administracinio teismo 2014 m. vasario 24 d. sprendimo administracinėje byloje pagal pareiškėjo A. R. skundą atsakovui Lietuvos valstybei, atstovaujamai Lietuvos Respublikos Vyriausybės, ir Panevėžio apygardos teismui, trečiajam suinteresuotam asmeniui Lietuvos Respublikos finansų ministerijai dėl neišmokėtos darbo užmokesčio dalies priteisimo.
Aprašomoji dalis
Teisėjų kolegija nustatė:
I.
Pareiškėjas A. R. skundu kreipėsi į Vilniaus apygardos administracinį teismą, prašydamas priteisti iš Lietuvos valstybės, atstovaujamos Lietuvos Respublikos Vyriausybės, 17 204 Lt neišmokėtą atlyginimo skirtumą, susidariusį už laikotarpį nuo 2012 m. rugsėjo 1 d. iki 2013 m. gegužės 1 d., 5 procentų metines palūkanas ir bylinėjimosi išlaidas.
Pareiškėjas nurodė, kad Lietuvos Respublikos Prezidento dekretu buvo paskirtas Panevėžio apygardos teismo teisėju. Darbo užmokestis, kurį sudaro pareiginė alga ir priedas už ištarnautus metus, jam buvo mokamas pagal Lietuvos Respublikos teisėjų atlyginimų įstatymą. Pareiškėjas rėmėsi Teisėjų atlyginimo įstatymo 3 straipsniu, Lietuvos Respublikos valstybės politikų, teisėjų, valstybės pareigūnų ir valstybės tarnautojų pareiginės algos (atlyginimo) bazinio dydžio, taikomo 2009 metais, įstatymo 3 straipsniu, atkreipė dėmesį, kad 2008 m. lapkričio 15 d. įsigaliojus Teisėjų atlyginimų įstatymui, jo priedėlyje buvo nustatytas apygardų teismų teisėjų pareiginės algos koeficientas – 17,2, tačiau pakeitus šio įstatymo priedėlio galiojimą nuo 2009 m. gegužės 1 d. apygardų teismų teisėjų atlyginimų pareiginės algos koeficientai buvo sumažinti iki 15,14, o nuo 2009 m. rugpjūčio 1 d. – iki 14. Be to, šio įstatymo galiojimas kelis kartus buvo pratęstas. Pareiškėjas atkreipė dėmesį, kad Teisėjų atlyginimų įstatymas reikalauja teisėjų atlyginimo bazinį dydį nustatyti ne tų pačių metų 5 mėnesiams, o ateinantiems metams. Pareiškėjas pripažino, kad bazinis dydis 2009 metams iki 475 Lt buvo sumažintas dėl sunkios ekonominės ir finansinės padėties, tačiau, pareiškėjo nuomone, nuo 2009 m. rugpjūčio 1 d. teisėjų atlyginimas turėjo būti apskaičiuojamas taikant 475 Lt bazinį dydį ir negalėjo būti mažinamas dar kartą einamaisiais metais. Be to, pasak pareiškėjo, neteisėtai buvo sumažintas ir Teisėjų atlyginimų įstatymo priedėlyje įtvirtintas teisėjų atlyginimų (pareiginės algos) koeficientas, kadangi įstatyme tokia galimybė nėra numatyta. Pareiškėjas pažymėjo, kad teisėjams atlyginimai sumažinti neproporcingai (lyginant su viešąsias paslaugas teikiančių valstybės tarnautojų), pažeidžiant Teisėjų atlyginimų įstatymo 3 straipsnio nuostatas. Tokiu būdu, anot pareiškėjo, buvo pažeisti proporcingumo, lygiateisiškumo, teisėjų nepriklausomumo principai. Remdamasis Lietuvos Respublikos Konstitucinio Teismo 1995 m. gruodžio 6 d., 1999 m. gruodžio 21 d., 2001 m. liepos 12 d., 2006 m. kovo 28 d. ir kt. nutarimuose pateiktais teisėjų nepriklausomumo principo, teisėjų socialinių garantijų, teisėjų atlyginimo sąvokos išaiškinimais, pareiškėjas pažymėjo, kad, esant sunkiai ekonominei ir finansinei valstybės padėčiai, atlyginimai proporcingai turi būti sumažinti visiems valstybės sektoriuje dirbantiems asmenims vienodu procentiniu punktu. Pareiškėjas pažymėjo, kad, negaudamas žymios dalies darbo užmokesčio, patiria nuostolių negautų pajamų pavidalu, o valstybė neteisėtai naudojasi jam priklausančia atlyginimo dalimi, todėl prašė priteisti ir Lietuvos Respublikos civilinio kodekso (toliau – ir CK) 6.210 straipsnio 1 dalyje nustatytas 5 proc. metines (procesines) palūkanas nuo bylos iškėlimo teisme iki teismo sprendimo įvykdymo.
Atsiliepimas
Atsakovas Panevėžio apygardos teismas atsiliepime į pareiškėjo skundą nurodė skundą spręsti teismo nuožiūra.
Atsakovas Lietuvos valstybė, atstovaujama Lietuvos Respublikos Vyriausybės, atsiliepimu į pareiškėjo skundą prašė skundą atmesti kaip nepagrįstą.
Atsakovas nurodė, kad teisėjų pareiginės algos koeficientas buvo sumažintas du kartus, pareiškėjo pareiginės algos koeficientas mažėjo nuo 17,2 iki 15,14, o vėliau iki 14. Atsakovas atkreipė dėmesį į Konstitucinio Teismo 2013 m. liepos 1 d. nutarimą, pažymėjo, kad nėra nustatyta negautos darbo užmokesčio dalies kompensavimo tvarka. Dėl pareiškėjo reikalavimo priteisti palūkanas nurodė, kad atsakovo kaltės dėl susidariusios darbo užmokesčio nepriemokos nėra, todėl palūkanos negali būti priteisiamos. Atsakovas pažymėjo, kad Konstitucinis Teismas jau išnagrinėjo pareiškėjo nurodytų teisės aktų konstitucingumo klausimą, todėl prašymas kreiptis į Konstitucinį Teismą neturėtų būti tenkintas. Atsakovas taip pat pažymėjo, kad Vilniaus miesto apylinkės teismas 2013 m. birželio 13 d. nutartimi įpareigojo Lietuvos valstybę, kuriai atstovauja Lietuvos Respublikos Vyriausybė, įmokėti avansą už ekspertizę, kuri bus atlikta siekiant nustatyti finansinę, ekonominę valstybės padėtį 2009–2012 m., todėl, atsakovo manymu, yra pagrindas sustabdyti bylos nagrinėjimą iki bus atlikta ekspertizė minėtoje byloje. Teismui nusprendus tenkinti pareiškėjo reikalavimus, prašė sprendimo vykdymą atidėti vieneriems metams nuo teismo sprendimo įsiteisėjimo dienos.
II.
Vilniaus apygardos administracinis teismas 2014 m. vasario 24 d. sprendimu pareiškėjo skundą tenkino iš dalies, priteisė pareiškėjui 13 248 Lt neišmokėto darbo užmokesčio, susidariusio per laikotarpį nuo 2012 m. rugsėjo 1 d. iki 2013 m. gegužės 1 dienos. Sprendimo šioje dalyje vykdymą atidėjo iki 2015 m. sausio 1 d. Teismas pažymėjo, kad priteista neišmokėto atlyginimo dalies suma nurodyta neišskaičiavus gyventojų pajamų mokesčio ir privalomojo valstybinio socialinio draudimo įmokų, kurie turi būti išskaičiuoti sprendimo vykdymo eigoje. Kitą skundo dalį teismas atmetė kaip nepagrįstą.
Teismas vadovavosi Teisėjų atlyginimų įstatymo 4 straipsnio 2, 3 dalimis, 3 straipsniu, Lietuvos Respublikos valstybės politikų, teisėjų, valstybės pareigūnų ir valstybės tarnautojų pareiginės algos (atlyginimo) bazinio dydžio, taikomo 2009 metais, įstatymo 2, 3 straipsniais, Lietuvos Respublikos valstybės politikų, teisėjų, valstybės pareigūnų ir valstybės tarnautojų pareiginės algos (atlyginimo) bazinio dydžio, taikomo 2010 metais, įstatymo 3 straipsniu, pažymėjo, kad 2011–2013 m. valstybės politikų, teisėjų, valstybės pareigūnų ir valstybės tarnautojų pareiginės algos (atlyginimo) bazinis dydis nekito. Teismas pažymėjo, kad Teisėjų atlyginimų įstatymo priedėlyje (redakcija, galiojusi nuo 2008 m. lapkričio 15 d. iki 2009 m. balandžio 30 d.) apygardos teismų teisėjų pareiginės algos koeficientas buvo nustatytas 17,2. 2009 m. balandžio 28 d. Lietuvos Respublikos teisėjų atlyginimų įstatymo priedėlio pakeitimo įstatymo 1 straipsniu pakeistas įstatymo priedėlis ir nustatytas apygardų teismų teisėjų pareiginės algos koeficientas – 15,14, o 2009 m. liepos 17 d. Lietuvos Respublikos teisėjų atlyginimų įstatymo priedėlio pakeitimo įstatymo 1 straipsniu buvo pakeistas įstatymo priedėlis ir nustatytas apygardų teismų teisėjų pareiginės algos koeficientas – 14.
Žemesnės instancijos teismas
Teismas atkreipė dėmesį į Konstitucinio Teismo 2013 m. liepos 1 d. nutarimą, rėmėsi Lietuvos Respublikos Konstitucinio Teismo įstatymo 72 straipsniu, Konstitucijos 107 straipsniu ir darė išvadą, kad tai, jog tuo metu, kai pareiškėjui buvo mokamas sumažintas darbo užmokestis, dar nebuvo priimtas Konstitucinio Teismo nutarimas dėl priedų ir priemokų dydžio ribojimo taikymą nustatančių teisės aktų pripažinimo prieštaraujančiais Konstitucijai, nepaneigia pareiškėjo teisės į neišmokėtos darbo užmokesčio dalies priteisimą.
Kadangi teisėjų pareiginės algos bazinio dydžio mažinimas iki 450 Lt pripažintas neprieštaraujančiu Konstitucijai, teismas darbo užmokesčio skirtumo, susidariusio dėl šio mažinimo, pareiškėjui nepriteisė.
Žemesnės instancijos teismas
Teismas nustatė, kad pareiškėjui jo nurodomu laikotarpiu nuo 2012 m. rugsėjo mėn. iki 2013 m. gegužės mėn. dėl taikyto teisėjų pareiginės algos koeficiento – 14 – susidarė 13 248 Lt darbo užmokesčio skirtumas, todėl šią sumą iš Lietuvos valstybės priteisė pareiškėjui. Teismas pažymėjo, kad pareiškėjas prašė priteisti neišmokėtą darbo užmokesčio dalį už laikotarpį nuo 2012 m. rugsėjo mėn. iki 2013 m. gegužės mėn., skundą teismui pateikė 2013 m. birželio 19 d., todėl ieškinio senaties termino nepraleido ir neprašė priteisti darbo užmokesčio už didesnį nei trejų metų laikotarpį.
Pareiškėjo reikalavimo priteisti 5 proc. metines (procesines) palūkanas teismas netenkino, kadangi reikalavimas priteisti neišmokėtą teisėjo atlyginimo dalį kilęs iš santykių, savo esme artimesnių darbo, o ne prievoliniams teisiniams santykiams, kuriuos reglamentuoja Civilinio kodekso teisės normos.
Pareiškėjo reikalavimo priteisti bylinėjimosi išlaidas teismas taip pat netenkino, kadangi duomenų apie tai, jog pareiškėjas šioje byloje būtų turėjęs bylinėjimosi išlaidų, nėra.
Teismas vadovavosi Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo (toliau – ir ABTĮ) 85¹ straipsniu, rėmėsi Civilinio proceso kodekso 284 straipsnio 1 dalimi, pažymėjo, kad 2014 m. valstybės biudžete šiuo sprendimu priteista suma ar tokio pobūdžio išlaidos nėra numatytos, todėl sprendimo vykdymą atidėjo iki 2015 m. sausio 1 d., t. y. kitiems biudžetiniams metams. Teismas pažymėjo, kad, jei šiuo laiko tarpu sprendimo įvykdyti nebus galimybės, atsakovas turės galimybę teikti naują prašymą, pagrįstą Civilinio proceso kodekso 284 straipsnio 1 dalyje numatyta aplinkybe.
III.
Atsakovas Lietuvos Respublika, atstovaujama Lietuvos Respublikos Vyriausybės, apeliaciniu skundu prašo pirmosios instancijos teismo sprendimą panaikinti ir priimti naują sprendimą – skundą atmesti.
Atsakovas atkreipia dėmesį, kad Lietuvos Respublikos Seimas, vykdydamas Konstitucinio Teismo 2013 m. liepos 1 d. nutarimą, 2013 m. rugsėjo 19 d. priėmė įstatymą Nr. XII-523, kurio 2 straipsnio 2 punktu pavedė Vyriausybei iki 2014 m. gegužės 1 d. parengti ir pateikti Lietuvos Respublikos Seimui dėl ekonomikos krizės neproporcingai sumažinto darbo užmokesčio (atlyginimo) patirtų praradimų kompensavimo mechanizmą reglamentuojančio įstatymo projektą. Atsakovas daro išvadą, kad įsigaliojus minėtam įstatymui valstybė prisiėmė pareigą nustatyti kompensavimo tvarką ir geruoju išmokėti pareiškėjui reikalaujamą sumą. Atsakovas atkreipia dėmesį, kad Konstitucinio Teismo 2013 m. liepos 1 d. nutarimas įsigaliojo po paskelbimo 2013 m. spalio 1 d., todėl valstybė turėjo labai trumpą terminą finansinių galimybių įvertinimui ir teisės aktų parengimui, taip pat per šį laikotarpį turėjo sudaryti sąlygas atstatyti nesumokėtą darbo užmokesčio dalį valstybės ir savivaldybių tarnautojams bei kitiems pareigūnams. Atsakovas pažymi, kad darbo užmokesčio kompensavimui reikėtų 1 mlrd. Lt, o šalies ekonominė finansinė padėtis išlieka sudėtinga. Atsakovas remiasi ABTĮ 103 straipsnio1 dalies 1 punktu ir pažymi, kad pavedimas Vyriausybei nustatyti teisinį reguliavimą iki 2014 m. gegužės 1 d. negali būti laikomas nepagrįstu delsimu. Atsakovas atkreipia dėmesį, kad teismas nenustatinėjo tikslaus turtinės žalos dydžio ir perkėlė atsakomybę visa apimtimi atsakovui. Atsakovo teigimu, pareiškėjo teisių pažeidimas, pasireiškiantis neproporcingu ir todėl neteisėtu pareiginės algos koeficiento sumažinimu gali būti atstatytas atitinkamai kompensavus sumažintą pareiginės algos sumą, tačiau teismas nenustatinėjo, kokia suma galėtų būti proporcingai sumažinta pareiškėjo pareiginė alga, kokia suma, jei gali būti priteisiama. Atsakovo teigimu, tokie skaičiavimai bus atlikti vykdant 2013 m. rugsėjo 19 d. priimtą įstatymą Nr. XII-523, todėl pareiškėjo teisės neturėtų būti ginamos teismine tvarka.
Motyvuojamoji dalis
Teisėjų kolegija konstatuoja:
IV.
Nagrinėjamoje byloje ginčas kilo dėl pareiškėjui, Panevėžio apygardos teismo teisėjui, neišmokėtos darbo užmokesčio dalies priteisimo už laikotarpį 2012 m. rugsėjo 1 d. iki 2013 m. gegužės 1 d. Darbo užmokesčio nepriemoka susidarė dėl įstatymo, pripažinto prieštaraujančiu Konstitucijai, pagrindu taikyto neproporcingai sumažinto teisėjų pareiginės algos dydžio koeficiento.
Pirmosios instancijos teismas pareiškėjo reikalavimus tenkino iš dalies ir priteisė pareiškėjui iš Lietuvos valstybės, atstovaujamos Lietuvos Respublikos Vyriausybės, 13 248 Lt neišmokėtą teisėjo atlyginimo dalį, susidariusią nuo 2012 m. rugsėjo 1 d. iki 2013 m. gegužės 1 d.
Atsakovo apeliacinis skundas iš esmės grindžiamas tuo, kad įstatymų leidėjas vykdo Konstitucinio Teismo jam nustatytą pareigą, nes Lietuvos Respublikos Vyriausybei yra pavesta parengti darbo užmokesčio, kuris buvo sumažintas pagal įstatymą, pripažintą prieštaraujančiu Konstitucijai, kompensavimo tvarką, todėl tik pagal tokią tvarką ir turėtų būti atliekamas neišmokėtos darbo užmokesčio dalies grąžinimas, prieš tai įvertinus pareiškėjo atlyginimo sumažinimo proporcingumą.
Teisėjų kolegija konstatuoja, kad pirmosios instancijos teismas skundžiamame sprendime tinkamai nustatė bylai reikšmingas faktines aplinkybes bei detaliai išanalizavo aktualius teisės aktus, susijusius su pareiškėjo darbo užmokesčio apskaičiavimu ginčo laikotarpiu. Byloje nėra ginčo dėl fakto, kad dėl Konstitucinio Teismo 2013 m. liepos 1 d. nutarimu Konstitucijai prieštaraujančių pripažintų teisės aktų nuostatų taikymo pareiškėjui 2012-2013 metų laikotarpiu buvo neišmokėta dalis darbo užmokesčio. Ginčo šalys nesutaria tik dėl klausimo, kokia tvarka ir kokia apimtimi turi būti kompensuojami dėl neproporcingo atlyginimo mažinimo patirti praradimai.
Šiame kontekste teisėjų kolegija pažymi, kad Konstitucinis Teismas 2013 m. liepos 1 d. nutarime konstatavo, jog pripažinus teisinį reguliavimą, kuriuo buvo nustatytas neproporcingas asmenų, kuriems už darbą apmokama iš valstybės ar savivaldybės biudžeto lėšų, atlyginimų mažinimo mastas, prieštaraujančiu Konstitucijos 48 straipsnio 1 dalies nuostatai „kiekvienas žmogus <...> turi teisę <...> gauti teisingą apmokėjimą už darbą“, iš Konstitucijos 23 straipsnio įstatymų leidėjui kyla reikalavimas nustatyti šių asmenų patirtų praradimų kompensavimo mechanizmą; tai, be kita ko, reiškia, kad turi būti nustatyta tvarka, kuria valstybė per protingą laikotarpį teisingai – tiek, kiek patirtieji praradimai buvo neproporcingi, – juos kompensuos; toks teisinis reguliavimas nustatytinas be nepagrįsto delsimo. Taigi šiuo atveju svarbu atsižvelgti į Konstitucinio Teismo 2014 m. balandžio 16 d. sprendimą, kuriame buvo išaiškintos minėtos nuostatos.
Minėto Konstitucinio Teismo 2013 m. liepos 1 d. nutarimo nuostatos buvo išaiškintos Konstitucinio teismo 2014 m. balandžio 16 d. sprendime. Jame Konstitucinis Teismas pabrėžė, kad: 1) įstatymų leidėjas, laikydamasis konstitucinio atsakingo valdymo principo, gali atidėti dėl neproporcingo atlyginimų mažinimo patirtų praradimų kompensavimo mechanizmo nustatymą ir (ar) jo įgyvendinimą protingam laikotarpiui, kuris nustatytinas įvertinus valstybėje susiklosčiusią ekonominę, finansinę padėtį, atsižvelgus į ypatingos situacijos padarinius ir valstybės išgales, įskaitant ir įvairius valstybės prisiimtus įsipareigojimus, inter alia susijusius su finansine drausme, taigi ir su valstybės biudžeto pajamų ir išlaidų subalansavimo imperatyvu; 2) praradimus dėl neproporcingo atlyginimų sumažinimo patyrusių asmenų teisė į tokių praradimų kompensavimą turėtų būti įgyvendinama pagal įstatymų leidėjo nustatytą mechanizmą, kuris užtikrintų teisingą kompensavimą per protingą laikotarpį; įstatymų leidėjui nepagrįstai delsiant nustatyti patirtų praradimų kompensavimo mechanizmą arba jį nustačius neteisingą (kompensacijų mokėjimo terminų ir (ar) jų dydžių požiūriu), asmenys, patyrę šiuos praradimus, savo pažeistas teises gali ginti teismine tvarka.
Be to, Konstitucinis Teismas 2015 m. lapkričio 19 d. nutarime išaiškino, kad asmenų, kuriems už darbą apmokama iš valstybės ar savivaldybės biudžeto lėšų, dėl neproporcingo atlyginimų mažinimo patirtų praradimų teisingas kompensavimas pagal Konstituciją, inter alia konstitucinį socialinės darnos imperatyvą, gali būti tinkamai užtikrintas tik remiantis įstatymų leidėjo nustatytais patirtų praradimų kompensavimo dydžiais, terminais ir kitais esminiais elementais.
Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo 136 straipsnis numato, kad teismas, apeliacine tvarka nagrinėdamas bylą, patikrina tiek apskųstosios, tiek neapskųstosios sprendimo dalių teisėtumą ir pagrįstumą, taip pat sprendimo teisėtumą ir pagrįstumą tų asmenų atžvilgiu, kurie skundo nepadavė, teismo nesaisto apeliacinio skundo argumentai, jis privalo patikrinti visą bylą.
Atlikdama šią pareigą, teisėjų kolegija visų pirma pažymi, kad Lietuvos Respublikos teismų įstatymo 33 straipsnio 4 dalyje įtvirtinta, jog teismai, priimdami sprendimus atitinkamų kategorijų bylose, yra saistomi savo pačių sukurtų teisės aiškinimo taisyklių, suformuluotų analogiškose ar iš esmės panašiose bylose. Teismų praktika atitinkamų kategorijų bylose turi būti keičiama ir naujos teisės aiškinimo taisyklės analogiškose ar iš esmės panašiose bylose gali būti kuriamos tik tais atvejais, kai tai yra neišvengiama ar objektyviai būtina.
Šiai administracinei bylai išspręsti yra aktualios teisės aiškinimo taisyklės, suformuluotos Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo išplėstinės teisėjų kolegijos 2016 m. vasario 15 d. sprendime, priimtame administracinėje byloje Nr. A-668-602/2016, taip pat kitose Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo išnagrinėtose analogiškos kategorijos bylose (pvz., 2016 m. vasario 17 d. sprendimas administracinėje byloje Nr. A-2484-602/2016, 2016 m. vasario 22 d. sprendimas administracinėje byloje Nr. A-2475-520/2016). Šios administracinės bylos faktinės ir teisinės aplinkybės, kuriomis yra grindžiami pareiškėjo reikalavimai, yra labai panašios į aplinkybes, kuriomis buvo grindžiami pareiškėjų reikalavimai paminėtose bylose, pareiškėjo teisinė padėtis ar jo teikiami argumentai šioje byloje nėra itin išskirtiniai, todėl nagrinėjamu atveju nėra pagrindo nukrypti nuo ankstesnėje administracinių teismų praktikoje suformuluotų teisės aiškinimo taisyklių ar kurti naujas taisykles.
Išplėstinė Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo teisėjų kolegija 2016 m. vasario 15 d. sprendime administracinėje byloje Nr. A-668-602/2016 apibendrinusi ligšiolinę Konstitucinio Teismo jurisprudenciją dėl asmenų, kuriems už darbą apmokama iš valstybės ar savivaldybės biudžeto lėšų, dėl neproporcingo atlyginimo mažinimo patirtų praradimų kompensavimo, pabrėžė, kad: 1) įstatymų leidėjas turi pareigą nustatyti asmenų, kuriems už darbą apmokama iš valstybės ar savivaldybės biudžeto lėšų, patirtų praradimų kompensavimo mechanizmą; 2) kompensavimo mechanizmas turi būti nustatytas per protingą laikotarpį (inter alia atsižvelgus į valstybės ekonominę, finansinę padėtį, įvertinus galimybes sukaupti (gauti) lėšas, būtinas tokiam kompensavimui); 3) asmenų, kuriems už darbą apmokama iš valstybės ar savivaldybės biudžeto lėšų, dėl neproporcingo atlyginimų mažinimo patirtų praradimų teisingas kompensavimas gali būti tinkamai užtikrintas tik remiantis įstatymų leidėjo nustatytais patirtų praradimų kompensavimo dydžiais, terminais ir kitais esminiais elementais; 4) minėtų praradimų kompensavimo mechanizmo parengimo ir pateikimo Lietuvos Respublikos Seimui atidėjimas vieneriems metams – iki 2015 m. gegužės 1 d. – neprieštarauja Konstitucijai ir nėra laikytinas nepagrįstu delsimu.
Be to, atsižvelgusi į Konstitucinio Teismo 2013 m. liepos 1 d. nutarimą, 2014 m. balandžio 16 d. sprendimą bei 2015 m. lapkričio 19 d. nutarimą, išplėstinė teisėjų kolegija administracinėje byloje Nr. A-668-602/2016 padarė išvadą, kad Konstitucinis Teismas, nagrinėjamu atveju pripažinęs, jog įstatymų nuostatos, kuriomis buvo nustatytas neproporcingas asmenų, kuriems už darbą apmokama iš valstybės ar savivaldybės biudžeto lėšų, atlyginimų mažinimo mastas, prieštarauja inter alia Konstitucijos 48 straipsnio 1 dalies nuostatai „kiekvienas žmogus <...> turi teisę <...> gauti teisingą apmokėjimą už darbą“, kartu nustatė konkretų šio prieštaravimo pasekmių šalinimo būdą – įpareigojimą įstatymų leidėjui nustatyti mechanizmą, kuris užtikrintų teisingą kompensavimą per protingą laikotarpį.
Lietuvos Respublikos Seimas 2015 m. birželio 30 d. priėmė Lietuvos Respublikos asmenų, kuriems už darbą apmokama iš valstybės ar savivaldybės biudžeto lėšų, dėl ekonomikos krizės neproporcingai sumažinto darbo užmokesčio (atlyginimo) dalies grąžinimo įstatymą Nr. XII-1927 (toliau – ir Grąžinimo įstatymas), kuriame nustatytas asmenų, kuriems už darbą apmokama iš valstybės ar savivaldybės biudžeto lėšų, praradimų, patirtų dėl per ekonomikos krizę neproporcingai sumažinto darbo užmokesčio (atlyginimo), kompensavimo mechanizmas. Iš šio įstatymo preambulės ir 1 straipsnio 8 punkto nuostatų matyti, kad Grąžinimo įstatymas taikomas ir teisėjams, kuriems buvo mokamas dėl ekonomikos krizės neproporcingai sumažintas darbo užmokestis (atlyginimas).
Atsižvelgusi į Konstitucinio Teismo išaiškinimus, aktualią Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo praktiką ir Grąžinimo įstatymą, teisėjų kolegija neturi pagrindo nesutikti su atsakovo argumentu, kad pareiškėjo dėl neproporcingo atlyginimo sumažinimo patirti praradimai turi būti kompensuojami pagal įstatymų leidėjo nustatytą mechanizmą, todėl konstatuoja, jog pareiškėjo patirtų praradimų kompensavimo mechanizmui jau esant nustatytam įstatyme, nėra pagrindo tenkinti pareiškėjo reikalavimų priteisti neišmokėtą darbo užmokesčio dalį teismo sprendimu, nes sumažintą darbo užmokestį (atlyginimą) mokėjusiai institucijai (šiuo atveju – Panevėžio apygardos teismui) Grąžinimo įstatyme yra nustatyta pareiga jame įtvirtintomis sąlygomis kompensuoti pareiškėjo patirtus praradimus tiek, kiek Konstitucinis Teismas 2013 m. liepos 1 d. nutarime pripažino, kad jie buvo neproporcingi. Taigi pirmosios instancijos teismas nepagrįstai nagrinėjamu atveju taikė pareiškėjo pažeistų teisių gynimo būdą – darbo užmokesčio nepriemokos priteisimą iš Lietuvos valstybės, atstovaujamos Lietuvos Respublikos Vyriausybės.
Atskirai pažymėtina, kad, kaip nurodė Konstitucinis Teismas, įstatymų leidėjui nustačius neteisingą patirtų praradimų kompensavimo mechanizmą (kompensacijų mokėjimo terminų ir (ar) jų dydžių požiūriu), asmenys, patyrę praradimus dėl neproporcingo atlyginimų mažinimo, savo pažeistas teises galėtų ginti teismine tvarka. Nagrinėjamoje byloje pareiškėjas neteikė argumentų, kad Grąžinimo įstatyme įtvirtintas kompensavimo mechanizmas yra neteisingas, kompensacijų dydžiai yra netinkami ar kompensacijų išmokėjimo terminas yra per ilgas.
Pirmosios instancijos teismas pareiškėjui darbo užmokesčio nepriemoką priteisė iš Lietuvos valstybės, atstovaujamos Lietuvos Respublikos Vyriausybės. Išplėstinė teisėjų kolegija 2016 m. vasario 15 d. sprendime administracinėje byloje Nr. A-668-602/2016 atkreipė dėmesį, jog Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas, nagrinėdamas bylas dėl neišmokėto darbo užmokesčio dalies priteisimo valstybės tarnautojams (pareigūnams) po to, kai Konstitucinis Teismas pripažino antikonstitucinėmis teisės aktų nuostatas, kurių pagrindu buvo mokamas mažesnis atlyginimas, savo nuoseklioje praktikoje atsakovu pripažindavo instituciją, kurioje valstybės tarnautojas (pareigūnas) ėjo pareigas (tarnavo), o ne Lietuvos valstybę. Todėl konstatuotina, jog nagrinėjamoje byloje tinkamas atsakovas turėjo būti tik Panevėžio apygardos teismas.
Nagrinėjamoje byloje pirmosios instancijos teisme ši institucija taip pat dalyvavo kaip atsakovas ir savo poziciją byloje ginčo klausimu pareiškė. Atsižvelgus į tai, kad nagrinėjamoje byloje pareiškėjo reikalavimai atmetami kaip nepagrįsti, nagrinėjamos bylos teisingam išsprendimui minėtos aplinkybės dėl netinkamo atsakovo neturi lemiamos teisinės reikšmės.
Apibendrindama anksčiau nurodytas bylos faktines ir teisines aplinkybes, teisėjų kolegija konstatuoja, kad pirmosios instancijos teismas netinkamai pritaikė materialiosios teisės normas, todėl skundžiama pirmosios instancijos teismo sprendimo dalis negali būti pripažinta pagrįsta ir teisėta. Atsakovo apeliacinis skundas tenkinamas, pirmosios instancijos teismo sprendimas keičiamas, naikinant jo dalį, kuria tenkintas pareiškėjo skundas ir dėl šio pareiškėjo reikalavimo priimamas naujas sprendimas, kuriuo šis pareiškėjo reikalavimas atmetamas.
Rezoliucinė dalis
Teisėjų kolegija, vadovaudamasi Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo 140 straipsnio 1 dalies 3 punktu,
nutaria:
Atsakovo Lietuvos valstybės, atstovaujamos Lietuvos Respublikos Vyriausybės, apeliacinį skundą patenkinti.
Vilniaus apygardos administracinio teismo 2014 m. vasario 24 d. sprendimą pakeisti
Panaikinti Vilniaus apygardos administracinio teismo 2014 m. vasario 24 d. sprendimo dalį, kuria A. R. iš Lietuvos valstybės, atstovaujamos Lietuvos Respublikos Vyriausybės, priteista 13 248 Lt neišmokėto teisėjo atlyginimo dalis, susidariusi laikotarpiu nuo 2012 m. rugsėjo 1 d. iki 2013 m. gegužės 1 dienos ir šioje dalyje priimti naują sprendimą – pareiškėjo A. R. skundą atmesti.
Likusią Vilniaus apygardos administracinio teismo 2014 m. vasario 24 d. sprendimo dalį palikti nepakeistą.
Nutartis neskundžiama.