Kauno apygardos teismo nuosprendis

Kauno apygardos teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Albino Antanaičio (kolegijos pirmininkas ir pranešėjas), Giedriaus Endriukaičio, Daivos Jankauskienės,

viešame teismo posėdyje apeliacine žodinio proceso tvarka išnagrinėjo baudžiamąją bylą pagal nuteistojo M. K. (toliau – M. K.) gynėjo advokato Daniaus Svirinavičiaus apeliacinį skundą dėl Kauno apylinkės teismo 2017 m. kovo 16 d. nuosprendžio, kuriuo M. K. buvo pripažintas kaltu pagal Lietuvos Respublikos baudžiamojo kodekso (toliau – BK) 182 straipsnio 2 dalį, 300 straipsnio 1 dalį ir nuteistas:

- pagal BK 182 straipsnio 2 dalį - laisvės atėmimu 2 (dvejiems) metams;

- pagal BK 300 straipsnio 1 dalį - 30 (trisdešimties) parų areštu.

Vadovaujantis BK 63 straipsnio 5 dalies 2 punktu, M. K. paskirtos bausmės buvo subendrintos apėmimo būdu, paskiriant subendrintą 2 (dvejų) metų laisvės atėmimo bausmę.

Vadovaujantis BK 63 straipsnio 1 dalimi, 3 dalimi, 9 dalimi, M. K. paskirta bausmė visiško sudėjimo būdu buvo subendrinta su Kauno apylinkės teismo 2016 m. lapkričio 23 d. nuosprendžiu jam paskirta 3 (trejų) metų laisvės atėmimo bausme ir Kauno apylinkės teismo 2016 m. gruodžio 8 d. nuosprendžiu paskirta 40 MGL (1506,4 eurų) dydžio bauda, paskiriant M. K. subendrintą bausmę – laisvės atėmimą 5 (penkeriems) metams ir 40 MGL (1506,4 eurų) dydžio baudą.

Ši subendrinta bausmė, vadovaujantis BK 64 straipsnio 1 ir 2 dalimis, visiško sudėjimo būdu buvo subendrinta su Kauno apylinkės teismo 2015 m. gegužės 6 d. baudžiamuoju įsakymu M. K. paskirta ir neatlikta bausme – 50 MGL (1883 eurų) bauda, paskiriant jam galutinę subendrintą 5 (penkerių) metų laisvės atėmimo bausmę ir 90 MGL (3389,4 eurų) dydžio baudą.

Į M. K. paskirtos galutinės laisvės atėmimo bausmės laiką įskaityta bausmė, visiškai ar iš dalies atlikta pagal 2016 m. lapkričio 23 d. ir 2016 m. gruodžio 8 d. Kauno apylinkės teismo nuosprendžius bei, vadovaujantis BK 66 straipsniu, įskaitytas laikinajame sulaikyme ir suėmime išbūtas laikotarpis nuo 2015 m. spalio 14 d. iki 2015 m. spalio 24 d., 1 (vieną) sulaikymo ar suėmimo dieną prilyginant 1 (vienai) laisvės atėmimo dienai.

Pagal BK 24 straipsnio 5 dalį, 223 straipsnio 1 dalį M. K. išteisintas, nes nepadaryta veika, turinti nusikaltimo ar baudžiamojo nusižengimo požymių.

M. K. paskirtos kardomosios priemonės – rašytinis pasižadėjimas neišvykti ir įpareigojimas periodiškai registruotis policijos įstaigoje, paliktos galioti iki nuosprendžio įsiteisėjimo ir juo paskirtos bausmės vykdymo pradžios.

Tuo pačiu nuosprendžiu R. V. nuo baudžiamosios atsakomybės pagal BK 223 straipsnio 1 dalį buvo atleistas, perduodant jį laiduotojos L. V. atsakomybėn BK 40 straipsnio pagrindais ir tvarka 1 (vieneriems) metams 6 (šešiems) mėnesiams be užstato, ir baudžiamoji byla jo atžvilgiu nutraukta. Apeliaciniai skundai dėl šio asmens Kauno apygardos teismui pateikti nebuvo.

Civilinio ieškovo UAB „ML.“ civilinis ieškinys patenkintas visiškai, šios bendrovės naudai iš M. K. priteisiant 32300 (trisdešimt du tūkstančius tris šimtus) eurų nusikalstama veika padarytai turtinei žalai atlyginti.

Liudytojo A. P. kelionės išlaidoms atlyginti Kauno apylinkės teismo išmokėta pinigų suma – 149,76 (vienas šimtas keturiasdešimt devyni eurai 76 ct), buvo pripažinta proceso išlaidomis ir išieškota valstybės naudai solidariai iš R. V. ir M. K..

Aprašomoji dalis

Teisėjų kolegija nustatė:

M. K. Kauno apylinkės teismo 2017 m. kovo 16 d. nuosprendžiu buvo pripažintas kaltu pagal BK 182 straipsnio 2 dalį už tai, kad jis turėdamas išankstinį tikslą apgaule įgyti svetimą turtą, 2015 rugsėjo mėn., tiksliau ikiteisminio tyrimo metu nenustatytu laiku, informuodamas UAB „ML.“, kad kreipėsi į bendrovę pagal UAB „I.“ rekomendacijas, įgijo UAB „ML.“ pasitikėjimą kaip UAB „M.“ atstovas, taip UAB „ML.“ sudarė patikimo partnerio įvaizdį, po to 2015 m. rugsėjo 11 d. su UAB „ML.“ organizavo bendradarbiavimo sutarties Nr. 237/2015/TP sudarymą, kurią, dalyvaujant jam, pasirašė UAB „M.“ direktorius R. V.. Po sutarties pasirašymo, vadovaujantis šia sutartimi, panaudojant kitų asmenų anketinius duomenis, suruošė žinomai netikras tikslines paskolos sutartis: 2015 m. rugsėjo 14 d. tikslinės paskolos sutartį Nr. KFJ50914GGPA R. Č. vardu 1000 eurų sumai; 2015 m. rugsėjo 16 d. tikslinės paskolos sutartį Nr. KGG50916GLPA R. Č. vardu 1500 eurų sumai; 2015 m. rugsėjo 24 d. tikslinės paskolos sutartį Nr. KJK50924JKPA E. Š. vardu 5400 eurų sumai; 2015 m. rugsėjo 30 d. tikslinės paskolos sutartį Nr. KLL50930RLPA D. B. vardu 6000 eurų sumai; 2015 m. spalio 6 d. tikslinės paskolos sutartį Nr. KMR510062MPA J. L. vardu 4000 eurų sumai; 2015 m. spalio 6 d. tikslinės paskolos sutartį Nr. KMR510052SPA J. Z. vardu 6000 eurų sumai; 2015 m. spalio 6 d. tikslinės paskolos sutartį Nr. KMT51006NVPA M. M. vardu 6000 eurų sumai; 2015 m. spalio 7 d. tikslinės paskolos sutartį Nr. KMU51007UMPA M. K. vardu 2400 eurų sumai, paruoštas sutartis pateikė pasirašyti UAB „M.“ direktoriui R. V. bei organizavo jų nugabenimą į UAB „ML.“, po ko UAB „ML.“ pervedė į UAB „M.“ sąskaitą Nr. (duomenys neskelbtini), AB SEB banke, 2015 m. rugsėjo 15 d. – 1000 eurų, 2015 m. rugsėjo 17 d. – 1500 eurų, 2015 m. rugsėjo 25 d. – 5400 eurų, 2015 m. spalio 2 d. – 6000 eurų, 2015 m. spalio 8 d. –10000 eurų, 2015 m. spalio 9 d. – 8400 eurų, iš viso 32300 eurų, kuriuos R. V. jo nurodymu išgrynino SEB banke ir SEB banko bankomatuose Kauno mieste – 2015 m. rugsėjo 15 d. – 1000 eurų, 2015 m. rugsėjo 17 d. – 1500 eurų, 2015 m. rugsėjo 25 d. – 5000 eurų, 2015 m. rugsėjo 26 d. – 190 eurų, 2015 m. rugsėjo 28 d. – 150 eurų, 2015 m. spalio 2 d. – 6000 eurų, 2015 m. spalio 8 s. – 9900 eurų, 2015 m. spalio 9 d. – 8400 eurų, bei nesuprasdamas apie daromą nusikalstamą veiką, pinigus perdavė M. K., taip apgaule M. K. savo naudai įgijo svetimą – UAB „ML.“ didelės vertės turtą – 32300 eurų, toliau tęsdamas nusikalstamą veiką pasikėsino įgyti svetimą turtą apgaule sudarius žinomai netikras tikslines paskolos sutartis: 2015 m. spalio 12 d. tikslinės paskolos sutartį Nr. KBB51012FEPA Č. P. vardu – 6000 eurų sumai; 2015 m. spalio 12 d. tikslinės paskolos sutartį Nr. KBB51012FFPA L. P. vardu – 4800 eurų sumai; 2015 m. spalio 12 d. tikslinės paskolos sutartį Nr. KBB51012FLPA R. S. vardu – 6000 eurų sumai, perdavė jas pasirašyti R. V. ir organizavo jų nugabenimą į UAB „ML.“, tačiau nusikalstamų veiksmų nebaigė dėl aplinkybių, nepriklausančių nuo jo valios, kadangi UAB „ML.“ įtarus nusikalstamą veiką, sustabdė šių sutarčių apmokėjimą, tokiu būdu apgaule savo naudai užvaldė didelės vertės svetimą turtą – UAB „ML.“ priklausančius 32300 eurų bei dar pasikėsino užvaldyti 16800 eurų.Be to, jis buvo pripažintas kaltu pagal BK 300 straipsnio 1 dalį už tai, kad 2015 m. rugpjūčio 25 d., 12.45 val. Kaune, Taikos pr. 135 esančioje automobilių turgaus aikštelėje suklastojo tikrą dokumentą – transporto priemonės VW Multivan, valst. Nr. (duomenys neskelbtini) pirkimo – pardavimo sutartį, sudarytą tarp UAB „M.“ ir UAB „I.“, pasirašydamas joje kaip UAB „M.“ direktorius R. V., bendrovėje nedirbdamas ir neturėdamas teisėto pagrindo, bei šį žinomai netikrą dokumentą panaudojo, pateikiant jį UAB „I.“, o šiai VĮ „Regitra“ įregistruojant automobilį.Apeliaciniu skundu nuteistojo M. K. gynėjas advokatas D. Svirinavičius prašo panaikinti Kauno apylinkės teismo 2017 m. kovo 16 d. nuosprendžio dalį, kuria M. K. buvo pripažintas kaltu ir nuteistas pagal BK 182 straipsnio 2 dalį, šioje dalyje priimant naują išteisinamąjį nuosprendį BPK 303 straipsnio 5 dalies 2 punkto pagrindu; M. K. pareikštą UAB „ML.” ieškinį atmesti; arba (nenustačius pagrindo išteisinti) pakeisti Kauno apylinkės teismo 2017 m. kovo 16 d. nuosprendį ir M. K. už nusikalstamos veikos, numatytos BK 182 straipsnio 2 dalį, padarymą skirti bausmę ne didesnę kaip 1 (vieneri) metai laisvės atėmimo, atitinkamai nuteistajam skirti ne didesnę nei 4 (ketverių) metų subendrintą laisvės atėmimo bausmę. Taikyti BK 75 straipsnį ir M. K. paskirtos laisvės atėmimo bausmės vykdymą atidėti. Nuteistojo gynėjo teigimu, M. K. parodymai (nepadarius nusikaltimo, numatyto BK 182 straipsnio 2 dalyje) nebuvo paneigti, jie atmesti vadovaujantis vien tik prielaidomis. Liudytojų R. P., A. M. parodymai, pagal kuriuos M. K. ruošė ir pateikinėjo dokumentus, yra gana abstraktūs, jie nepaneigia paties M. K. parodymų apie tai, kad jam pačiam sutartis perduodavo kitas asmuo ir jis nesuvokė, jog tos sutartys fiktyvios. Kiti nagrinėjamoje baudžiamojoje byloje esantys įrodymai, nei vertinant juos atskirai, nei visumoje, pasak advokato, taip pat nesudarė pagrindo priimti apkaltinamąjį nuosprendį pagal BK 182 straipsnio 2 dalį.Apeliaciniu skundu pažymima, jog nagrinėjamoje baudžiamojoje byloje nėra pakankamai duomenų, patvirtinančių, kad būtent M. K. padarė nusikaltimą UAB „ML.“ turto atžvilgiu ar, kad jis, turėdamas tyčią, bendrininkavo kokiems nors asmenims vykdant nusikalstamą veiką. Pabrėžiama, kad UAB „ML.” mokėjimus atliko sutarčių ir 2015 m. rugsėjo 11 d. bendradarbiavimo sutarties tarp UAB „ML.” ir UAB „M.” pagrindu, nagrinėjamuose teisiniuose santykiuose dalyvavo juridiniai asmenys. Dar daugiau, teisiniai santykiai buvo vystomi ir realizuojami elektroninių priemonių pagalba, dėl ko šioje byloje prioritetas turėjo būti teikiamas ne baudžiamajai, bet civilinei teisei. Pagal Lietuvos Respublikos civilinio kodekso (toliau – CK) nuostatas, juridinis asmuo, kaip ir bet kuris kitas asmuo, dalyvaujantis civiliniuose teisiniuose santykiuose, privalo būti rūpestingas ir atidus, ir tai įvertinus nagrinėjamos baudžiamosios bylos faktinių aplinkybių kontekste, leidžia daryti išvadą, jog nagrinėjamu atveju UAB „M.“ neišvengtų savosios civilinės atsakomybės UAB „ML.“ atžvilgiu. Esant šioms aplinkybėms, advokato įsitikinimu, šioje baudžiamojoje byloje itin svarbus civilinių teisinių santykių atribojimas nuo baudžiamųjų. Apeliaciniu skundu nuteistojo gynėjas pripažįsta, kad M. K. elgesys – aktualių santykių su asmeniu, iš kurio jis gavo tikslines sutartis, kuriam perdavė pinigus, nefiksavimas teisinėmis priemonėmis, civilinės teisės požiūriu iš tiesų buvo neatsakingas, neatsargus ir nerūpestingas, tačiau vien fizinio asmens civilinis teisinis neatsakingumas nesuponuoja to asmens baudžiamosios atsakomybės pagal BK 182 straipsnį. Apeliaciniu skundu reiškiamas ir alternatyvus prašymas dėl bausmės, nurodant, kad nesant pagrindo nuteistąjį išteisinti, jam paskirtoji bausmė pagal BK 182 straipsnio 2 dalį turėtų būti švelninama bei galutinė subendrinta laisvės atėmimo bausmė turėtų būti paskirta ne didesnė nei 4 metai ir jos vykdymas atidėtas. Pasisakant dėl M. K. pagal BK 182 straipsnio 2 dalį paskirtos bausmės, pabrėžiama, kad skirdamas bausmę pirmosios instancijos teismas nepakankamai įvertino jauną nuteistojo amžių, gana ilgą laiką, praėjusį nuo jam inkriminuotos nusikalstamos veikos padarymo, neatsižvelgė į tai, kad nebuvo nustatytos nuteistojo atsakomybę sunkinančios aplinkybės, nevertino M. K. nuolatinės gyvenamosios vietos bei aplinkybės, kad asmuo turi darbą, dėl ko jam paskyrė per griežtą – su laisvės atėmimu susijusią bausmę, kas iš esmės prieštarauja Europos Žmogaus Teisių Teismo praktikai, pagal kurią, už ekonominio pobūdžio nusikalstamas veikas rekomenduojama skirti su laisvės atėmimu nesusijusias bausmes. Akcentuojama, kad M. K. dirba, iš jo yra priteistas gana didelės apimties civilinis ieškinys UAB „ML.” naudai, todėl akivaizdu, jog būdamas laisvės atėmimo vietoje jis neturėtų jokių galimybių atlyginti civiliniam ieškovui padarytą turtinę žalą. Pažymima ir tai, kad šioje byloje M. K. inkriminuota nusikalstama veika buvo padaryta dar iki 2016 m. lapkričio 23 d. ir 2016 m. gruodžio 8 d. Kauno apylinkės teismo nuosprendžių priėmimo momento. Be to, 2016 m. lapkričio 23 d. nuosprendžiu teismas skyręs nuteistajam M. K. laisvės atėmimo bausmę, jos vykdymą atidėjo. Nagrinėjant bylą apeliacine tvarka teismo posėdyje tiek nuteistasis, tiek jo gynėjas pritarė apeliaciniame apeliaciniame skunde pareikštiems prašymams ir juos pagrindžiantiems argumentams, prašė apeliacinį skundą tenkinti. Prokuroras, nesutikdamas su apeliacinio skundo motyvais, prašė jį atmesti. Nuteistojo M. K. gynėjo advokato D. Svirinavičiaus apeliacinis skundas tenkinamas iš dalies. Apeliacinės instancijos teismo užduotis yra patikrinti pirmosios instancijos teismo nuosprendžio teisėtumą ir pagrįstumą (BPK 320 straipsnio 3 dalis). Nuosprendis yra teisėtas, kai jis priimtas ir surašytas laikantis baudžiamojo ir baudžiamojo proceso įstatymų bei kitų teisės normų reikalavimų. Pagrįstas – kai jame padarytos išvados dėl nusikalstamo įvykio, nusikalstamos veikos sudėties, kaltinamojo kaltumo arba nekaltumo, skiriamos bausmės ir kitų nuosprendžiu sprendžiamų klausimų pagrįstos išsamiai ir nešališkai ištirtais bei teisingai įvertintais įrodymais. Šiuo aspektu pažymėtina, kad įrodymų vertinimo taisyklės baudžiamajame procese reglamentuojamos BPK 20 straipsnyje. Šio straipsnio 5 dalyje įtvirtinta, kad teisėjai įrodymus įvertina pagal vidinį savo įsitikinimą, pagrįstą išsamiu ir nešališku visų bylos aplinkybių išnagrinėjimu, vadovaudamiesi įstatymu. Taigi įrodymų vertinimas ir jais pagrįstų išvadų byloje sprendžiamais klausimais darymas yra teismo, priimančio baigiamąjį aktą, prerogatyva. Vertindamas įrodymus, teismas turi įsitikinti, ar jie patikimi, ar jie gauti teisėtu būdu, ir nuspręsti, ar įrodymais grįstinos teismo išvados, ar jie atmestini. Turi būti įvertintas kiekvienas įrodymas atskirai ir jų visuma. Aptartos BPK nuostatos neabejotinai įtvirtina išskirtinę teismo kompetenciją nuspręsti, kurie iš byloje esančių duomenų atitinka visus įstatymo reikalavimus ir turi įrodomąją vertę bei kokios išvados jais remiantis darytinos. Tuo tarpu teismo proceso dalyvių pateiktų pasiūlymų ar versijų atmetimas, savaime baudžiamojo proceso įstatymo normų nepažeidžia, jei teismo sprendimas motyvuotas ir neprieštaringas, o išvados pagrįstos byloje surinktų ir ištirtų įrodymų visuma (pvz. kasacinė nutartis baudžiamojoje byloje Nr. 2K-P-89/2014).Apeliaciniu nuteistojo gynėjo skundu neginčijama M. K. kaltė padarius nusikalstamą veiką, numatytą BK 300 straipsnio 1 dalyje. Nesutinkama tik su pirmosios instancijos teismo atliktu įrodymų vertinimu ir nustatytomis faktinėmis bylos aplinkybėmis dėl nuteistojo kaltės pagal BK 182 straipsnio 2 dalį. Ir vis tik, patikrinusi apeliacinio skundo argumentus, teisėjų kolegija nenustatė pagrindo abejoti pirmosios instancijos teismo išvadomis dėl M. K. kaltės šioje dalyje. Apeliacinės instancijos teismo vertinimu, sprendžiant M. K. kaltės klausimą, baudžiamojo proceso įstatymo pažeidimų, turėjusių esminę reikšmę tiriant įrodymus ir paveikusių nuosprendžio teisėtumą bei pagrįstumą, padaryta nebuvo. Nuteistojo kaltė grindžiama teisme ištirtais ir nuosprendyje aptartais bylos duomenimis, kurie, kaip įrodymų šaltinis, gauti teisėtais būdais ir baudžiamojo proceso įstatymo nustatyta tvarka. Jų patikimumas BPK numatytomis priemonėmis patikrintas teismo proceso metu, todėl naikinti nuosprendį dėl M. K. nuteisimo pagal BK 182 straipsnio 2 dalį, apeliaciniame skunde nurodytais motyvais nėra pagrindo.Motyvuojant šią išvadą, visų pirma pažymėtina, kad pagal BK 182 straipsnio 2 dalį atsako tas, kas apgaule savo ar kitų naudai įgijo didelės vertės svetimą turtą ar turtinę teisę arba didelės mokslinės, istorinės ar kultūrinės reikšmės turinčias vertybes arba išvengė didelės vertės turtinės prievolės, arba ją panaikino, arba sukčiavo dalyvaudamas organizuotoje grupėje. Šio baudžiamojo įstatymo dispozicijoje objektyvieji nusikalstamos veikos sudėties požymiai suformuluoti kaip alternatyvūs, todėl baudžiamajai atsakomybei kilti pakanka, kad būtų padaryta bent viena nurodytų veikų. Subjektyvusis sukčiavimo požymis yra tai, kad šią nusikalstamą veiką darantis asmuo veikia tyčia. Tyčia sukčiavimo atveju pasireiškia tuo, kad kaltininkas suvokia, kad, apgaule esmingai suklaidinęs turto savininką, valdytoją, asmenį, kurio žinioje yra turtas, ar asmenį, turintį teisę spręsti teisinį ginčą ir priimti privalomai vykdytiną sprendimą ar kitokius teisinę reikšmę turinčius sprendimus dėl nukentėjusiojo asmens turto, neteisėtai ir neatlygintinai savo ar kitų asmenų naudai įgyja svetimą turtą ar turtinę teisę, išvengia ar panaikina turtinę prievolę, numato, kad dėl jo veikos nukentėjusysis patirs turtinę žalą, ir to nori bei siekia (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2016 m. gruodžio 20 d. nutartis baudžiamojoje byloje Nr. 2K-433-507/2016). Nagrinėjamu atveju pagal komentuojamo straipsnio nuostatas M. K. buvo pripažintas kaltu už tai, kad jis, kaip UAB „M.“ atstovas, įgijęs UAB „ML.“ pasitikėjimą ir sudaręs UAB „ML.“ patikimo asmens įvaizdį, naudodamasis šios įmonės pasitikėjimu, organizavo bendradarbiavimo sutarties tarp UAB „M.“ ir UAB „ML.“ sudarymą, kurios pagrindu buvo parengtos ir tyčiniais M. K. veiksmais UAB „ML.“ pateiktos tikrovės neatitinkančios tikslinės paskolos sutartys, kurių pagrindu UAB „ML.“ į UAB „M.“ sąskaitą iš viso pervedė 32 300 eurų, kurie buvo perduoti M. K.. Analogiškomis aplinkybėmis M. K. pasikėsino įgyti dar 16 800 eurų UAB „ML.“ priklausančių pinigų, tačiau nusikalstamų veiksmų nebaigė dėl aplinkybių, nepriklausančių nuo jo valios, kadangi, UAB „ML.“ įtarus nusikalstamą veiką, pinigų pervedimas buvo sustabdytas. Aptarti M. K. veiksmai neabejotinai atitinka aukščiau aptartus BK 182 straipsnio 2 dalyje įtvirtintos nusikalstamos veikos sudėties požymius, todėl abejonių M. K. veiksmų kvalifikavimu pagal BK 182 straipsnio 2 dalį, nepaisant nuteistojo gynėjo apeliaciniame skunde išdėstytų argumentų, aukštesniajam teismui nekyla.Baudžiamosios bylos duomenimis nustatyta, kad 2015 m. rugsėjo mėnesio pradžioje į UAB „ML.“ atstovybę Kaune atvyko vyras, prisistatęs Mariumi (M. K.), nurodęs, kad turi automobiliais prekiaujančią įmonę UAB „M.“ ir norėtų bendradarbiauti. Informavo, kad UAB „ML.“ jam rekomendavo UAB „I.“, kuri UAB „ML.“ žinoma kaip patikimas partneris, todėl UAB „M.“ direktoriui buvo pasiūlyta užpildyti paraišką bendradarbiavimo sutarčiai sudaryti. Marius nurodė, kad įmonės direktorius netoliese ir po 10-15 minučių grįžo su direktoriumi (bylos duomenimis nustatyta, kad tai buvo R. V.) užpildyti paraiškos. UAB „ML.“ gavęs paraišką, įvertino įmonės duomenis viešosiose prieinamose duomenų bazėse ir 2015 m. rugsėjo 11 d. sudarė bendradarbiavimo sutartį, kurios pagrindu susitarė bendradarbiauti tarpusavyje, t. y. UAB „M.“ parduodant prekes ir teikiant paslaugas, o UAB „ML.“ finansuojant parduodamų prekių ir paslaugų įsigijimą. Nuo bendradarbiavimo sutarties sudarymo pradžios UAB „ML.“, tarpininkaujant UAB „M.“, sudarė vienuolika tikslinių paskolos (vartojimo kredito) sutarčių. Pastebėjus, kad UAB „M.“ vėluoja pristatyti sutartis, jos buvo patikrintos. Sutarčių patikrinimo metu paaiškėjo, kad buvo vedami klaidingi klientų kontaktiniai duomenys. Bendrovei pavyko su keliais klientais susisiekti ir jie patvirtino, jog jokių sutarčių nesudarinėjo ir nieko apie UAB „M.“ bei iš šios įmonės neva pirktas prekes nežino. Abejonių tuo, jog UAB „M.“ UAB „ML.“ pateikinėjo fiktyvias sutartis, kurių pagrindu UAB „M.“ buvo išmokėta 32 300 eurų, įvertinus nagrinėjamoje baudžiamojoje byloje surinktų ir tinkamai teisiamojo posėdžio metu ištirtų įrodymų visumą, teisėjų kolegijai nekyla. Šią aplinkybę teisiamojo posėdžio metu iš esmės patvirtino UAB „ML.“ atstovės R. P. ir A. M., to iš esmės neginčija ir pats M. K., teigdamas, jog sutartis, pateikiamas UAB „ML.“, jam perduodavo kitas asmuo, o jis pats nesuvokė, jog jam pateiktos sutartys yra fiktyvios. Iš esmės analogišką versiją jis iškėlė ir apklausiamas pirmosios instancijos teisiamojo posėdžio metu, parodydamas, kad į jį kreipėsi jam nepažįstamas asmuo, kuris prašė parduoti automobilius per UAB „ML.“. Kai buvo pasirašyta UAB „M.“ bendradarbiavimo sutartis su UAB „ML.“, jam visas sutartis atveždavo tas asmuo, kuris prašė padėti su automobilių pardavimu per UAB „ML.“. Greičiausiai tas asmuo buvo atsiųstas UAB „M.“ akcininkų – kirgizų T. ir A.. Sutartis jam atveždavo be R. V. parašų. Vertinant šių M. K. parodymų pagrįstumą ir patikimumą visų pirma pažymėtina, kad nei apklausiamas pirmosios instancijos teisme, nei apeliaciniu skundu jis nenurodė asmens, kuris neva jam perduodavo užpildytas sutartis, vėliau pateikiamas UAB „ML.“, vardo, pavardės, ar kitų jo identifikavimui tinkamų duomenų, kas įvertinus jo veiksmų apimtį veikiant UAB „M.“ vardu, kelia pagrįstų abejonių, jog veikdamas išimtinai UAB „M.“ interesais jis nesidomėjo, kas jam perduoda parengtas sutartis ir duoda nurodymus jas perduoti pasirašyti UAB „M.“ direktoriui R. V. ir pristatyti jas UAB „ML.“. Šiomis aplinkybėmis, sprendžiant iš M. K. pirmosios instancijos teisme duotų parodymų visumos, jis nesidomėjo ir apie jas nieko neklausė UAB „M.“ akcininkų, kuriuos, be kita ko, M. K. pažinojo. Atmetant komentuojamą nuteistojo versiją pastebėtina ir tai, jog UAB „ML.“ atstovės R. P. ir A. M. betarpiškai patvirtino po UAB „ML.“ ir UAB „M.“ bendradarbiavimo sutarties pasirašymo, kaip su UAB „M.“ atstovu bendravusios tik su M. K., šios įmonės direktorių R. V. mačiusios tik du kartus: jam pateikiant paraišką dėl bendradarbiavimo sutarties ir šios sutarties pasirašymo metu, ką teisiamojo posėdžio metu patvirtino ir pats R. V. (UAB „M.“ direktorius). Be to, pasak R. P., sustabdžius UAB „ML.“ avansinius mokėjimus UAB „M.“ (įtarus, jog įmonė veikė nesąžiningai), būtent M. K. domėjosi, kodėl nepervedami avansiniai mokėjimai, kas suponuoja pagrįstą išvadą, jog vertinamu atveju UAB „M.“ finansiniais reikalais rūpinosi būtent M. K.. Šią aplinkybę betarpiškai patvirtina ir AB SEB banko 2015 m. spalio 27 d. pateikta informacija, kurios duomenimis, laikotarpiu nuo 2015 m. rugsėjo 9 d. iki 2015 m. spalio 14 d. (laikotarpis, kai UAB „ML.“ atlikinėjo finansines operacijas į UAB „M.“ banko sąskaitą) prie UAB „M.“ sąskaitos Nr. (duomenys neskelbtini), esančios AB SEB banke, buvo prisijungta iš įvairių IP adresų, tarp kurių yra IP (duomenys neskelbtini), iš kurio prie UAB „M.“ banko sąskaitos buvo jungtasi 2015 m. rugsėjo 9 d., 16.49 val. Sutinkamai su 2015 m. gruodžio 7 d. UAB Cgates pateikta informacija, IP (duomenys neskelbtini) adresas 2015 m. rugsėjo 9 d., 16.49 val. priklausė būtent M. K., interneto paslauga buvo teikiama adresu – Partizanų g. 210-67, Kaunas. Be to, nustatyta, kad 2015 m. spalio 7 d. 9.22 val., 10.22 val. (IP 83.188.33.26), 2015 m. spalio 10 d. 15.22 val., 15.34 val., 16.22 val. (IP77.219.180.54), 2015 m. spalio 13 d. 11.25 val., 12.25 val., 12.48 val., 12.58 val.; (IP(duomenys neskelbtini)), 2015 m. spalio 14 d. 8.56 val., 9.15 val., 10.15 val. (IP(duomenys neskelbtini)) prie UAB „M.“ banko sąskaitos buvo jungtasi iš telefono abonento Nr. (duomenys neskelbtini), kuris priklauso išankstinio apmokėjimo sistemai. 2015 m. spalio 14 d. kratos, atliktos M. K. gyvenamojoje vietoje, metu buvo rastas ir paimtas TELE-2 PILDYK kortelės dėklas su tel. numeriu – (duomenys neskelbtini) (b. t. 1, b. l. 133, 141-145, 147-152) ir tai patvirtina, kad šiuo abonentu naudojosi būtent nuteistasis. M. K. versiją, jog jis nežinojo, kad jo UAB „ML.“ pateikiamos sutartys yra fiktyvios, paneigia ir šių sutarčių pateikimo UAB „ML.“ tvarka. Kaip pirmosios instancijos teisiamojo posėdžio metu patvirtino UAB „ML.“ atstovė R. P., pasirašius bendradarbiavimo sutartį su UAB „ML.“, ji suvedama į sistemą ir partneriui (šiuo atveju UAB „M.“) suteikiama teisė prisijungti prie UAB „ML.“ sistemos, į kurią įgaliotas atstovas – partneris užpildo tuščius laukus, taip užbaigdamas kliento sutarties pasirašymo su UAB „ML.“ procedūras, patvirtina sutartį ir ją atspausdina. Tokiu būdu, UAB „ML.“ sutartį gaudavo automatiškai, todėl popierinės sutarties versijos tą pačią dieną pristatyti nereikėdavo. Šių duomenų kontekste atmetant M. K. versiją, svarbu paminėti ir tai, jog slaptažodžiai nuo UAB „ML.“ sistemos, pasirašius bendradarbiavimo sutartį su UAB „M.“, buvo pateikti elektroniniu šios įmonės paštu, o įvertinus R. V. parodymus, jog visa UAB „M.“ dokumentacija, antspaudu, prisijungimo kodais ir pan. disponavo ne jis (R. V.), o M. K., jo paties teigimu, viską apie UAB „M.“ veiksmus, nepaisant to, jog nebuvo šios įmonės direktorius, jis žinojo, leidžia daryti abejonių nekeliančią išvadą, jog būtent jis ne tik pateikdavo komentuojamas sutartis UAB „M.“ vardu UAB „ML.“, bet ir jas parengdavo. Juo labiau, jog apmokymuose dėl darbo su UAB „ML.“ sistema dalyvavo būtent jis (M. K.), aplinkybę, kad jam teko jungtis prie UAB „ML.“ platformos, M. K. patvirtino ir apklausiamas pirmosios instancijos teisiamojo posėdžio metu.Neabejojant M. K. kalte, atkreiptinas dėmesys ir į tai, kad, sutinkamai su nagrinėjamos baudžiamosios bylos duomenimis, tarp UAB „ML.“, atstovaujamos UAB „M.“, atstovaujamos R. V. ir M. M. 2015 m. spalio 6 d. buvo sudaryta tikslinės paskolos sutartis Nr. KMT51006NVPA 6000 eurų sumai. Kaip nustatyta M. M. pirmosios instancijos teisiamojo posėdžio metu duotais parodymais, jokios tikslinės paskolos sutarties jis nepasirašinėjo, su UAB „M.“ jokių reikalų neturėjo, apie jo vardu sudarytą tikslinės paskolos sutartį jis sužinojo iš UAB „ML.“, šių atstovams pasiteiravus, ar nėra problemų perkant automobilį su jų įmonės išduota paskola. Tuo tarpu 2015 m. spalio 14 d. atliktos kratos metu pas M. K., adresu (duomenys neskelbtini), rasta ir išimta: kompiuteris „ASUS“ K50C, ID:PPD-AR5B ir kompiuteris „ACER“ ID:NXMGREL043413. Kompiuteriai apžiūrėti, apžiūros metu nustatyta, kad kompiuteryje ACER, operacinėje sistemoje yra sukurtas vartotojo „MARIUS“ profilis, kompiuterio standžiajame diske rastas dokumentas užvadintas „spaudinys-2.pdf“, dokumento turinys, susijęs su tiksline paskola, kurios numeris Nr. KMT51006NVPA (M. M.), o kompiuterio ASUS operacinėje sistemoje yra sukurtas vartotojo „Aura“ vardas, jame rasti UAB „ML.“ sutikimai M. K. ir R. V. vardu tvarkyti jų asmens duomenis (b. t. 4, b. l. 75-79, 86-96), kas vėlgi leidžia pagrįstai atmesti M. K. pirmosios instancijos teisiamojo posėdžio metu duotus parodymus, juo labiau, kad, pasak M. K., nepažįstamas asmuo sutartis, kurias jis turėjo pateikti pasirašyti R. V. ir pristatyti jas UAB „ML.“, jam pateikdavo atspausdintas. Esant šių duomenų visumai, sutikti su M. K. gynėjo apeliacinio skundo teiginiais, jog M. K. parodymai nebuvo paneigti, o skundžiamu apylinkės teismo nuosprendžiu atmesti remiantis vien tik prielaidomis, nėra jokio objektyvaus pagrindo. Atmetant šiuos nuteistojo gynėjo argumentus, atkreiptinas dėmesys ir į tai, kad teismų praktikoje laikomasi pozicijos, jog nustatinėjant asmeniui inkriminuojamos nusikalstamos veikos sudėties požymius, vadovautis vien tik kaltinamojo/nuteistojo paaiškinimais nėra tikslinga, kadangi natūralu, jog gindamasis nuo pareikšto kaltinimo, suvokdamas gresiančią baudžiamąją atsakomybę bei siekdamas jos išvengti, asmuo neatskleis tikrųjų jam inkriminuojamo nusikaltimo aplinkybių. Juo labiau, kad sakyti tiesą jo neįpareigoja ir atitinkamos BPK nuostatos, dėl ko, sprendžiant kaltininko parodymų patikimumo ir objektyvumo klausimą, ypatingą reikšmę įgyja ne tik kitų nagrinėjamoje baudžiamojoje byloje apklaustų asmenų parodymai, bet ir rašytiniai bylos duomenys, patvirtinantys/paneigiantys kaltininko poziciją dėl jam pareikštų kaltinimų. Šiuo atveju, sprendžiant M. K. kaltės klausimą ir atmetant jo pirmosios instancijos teisiamojo posėdžio metu duotus parodymus buvo remiamasi ne prielaidomis, o kitų nagrinėjamoje baudžiamojoje byloje apklaustų asmenų parodymais bei rašytine bylos medžiaga, išsamiai ir detaliai aptarta skundžiamame pirmosios instancijos teismo nuosprendyje, pakartotinai išanalizuota ir šiame nuosprendyje. Šiuo aspektu svarbu paminėti ir tai, kad net ir pateikdamas apeliacinį skundą nuteistojo M. K. gynėjas nepateikė išsamios savo ginamojo parodymų analizės, nenurodė konkrečiai kuriuos M. K. parodymus pirmosios instancijos teismas atmetė nepagrįstai, nepateikė ir kitų nagrinėjamoje baudžiamojoje byloje esančių įrodymų analizės, lakoniškai konstatuodamas, kad byloje esantys įrodymai (tame tarpe ir liudytojų R. P. ir A. M. parodymai) nesudarė pakankamo pagrindo priimti apkaltinamąjį nuosprendį M. K. atžvilgiu. Toks lakoniškas ir abstraktus nuteistojo gynėjo pateiktas įrodymų vertinimas, nesutinkant su pirmosios instancijos teismo išvadomis iš esmės nenurodant jokių savo nesutikimo motyvų, nelaikytinas pagrindu teisėto ir pagrįsto pirmosios instancijos teismo nuosprendžio panaikinimui. Juo labiau, jog visi byloje esantys įrodymai vertinami kompleksiškai, o proceso dalyvių pateiktų pasiūlymų ar versijų atmetimas, savaime baudžiamojo proceso įstatymo normų nepažeidžia, jei teismo sprendimas motyvuotas ir neprieštaringas, o išvados pagrįstos byloje surinktų ir ištirtų įrodymų visuma. Nors apeliaciniu skundu su M. K. veiksmų kvalifikavimu pagal BK 182 straipsnio 2 dalį nesutinkama ir dėl to, kad vertinamu atveju, pasak nuteistojo gynėjo, tarp UAB „ML.“ ir UAB „M.“ susiklostė išimtinai civiliniai teisiniai santykiai, kurie turėjo būti sprendžiami civilinėmis teisinėmis priemonėmis, tačiau įvertinus nagrinėjamoje baudžiamojoje byloje surinktus ir tinkamai pirmosios instancijos teismo ištirtus įrodymus, sutikti su tokiais nuteistojo gynėjo argumentais, vėlgi nėra jokio objektyvaus pagrindo. Esminis sukčiavimo, kaip nusikalstamos veikos, požymis, skiriantis jį nuo civilinio delikto, yra apgaulės naudojimas prieš turto savininkus, teisėtus valdytojus ar asmenis, kurių žinioje yra turtas. Apgaulė sukčiavimo atveju naudojama kaip turto užvaldymo ar teisės į jį įgijimo būdas. Apgaulė sukčiaujant panaudojama turint tikslą suklaidinti turto savininką, valdytoją ar asmenį, kurio žinioje yra turtas, o pastarieji, suklaidinti apgaulės, savanoriškai patys perleidžia turtą ar turtinę teisę kaltininkui, manydami, kad šis turi teisę jį gauti, arba panaikina jo turtinę prievolę, ar priima sprendimą dėl nukentėjusiojo turto, turtinės teisės perleidimo kaltininkui ar kaltininko turtinės prievolės panaikinimo. Apgaulė pasireiškia įvairiais veiksmais, pavyzdžiui, minėtų asmenų suklaidinimu pateikiant suklastotus dokumentus, nurodant neteisingus duomenis ir pan. arba nutylint esmines jų apsisprendimui dėl turto, turtinės teisės perleidimo ar turtinės prievolės panaikinimo aplinkybes, turint teisinę pareigą apie jas pranešti. Asmuo gali būti suklaidinamas dėl bet kokių aplinkybių ar faktų, susijusių su turto, turtinės teisės perleidimu kaltininkui arba jo turtinės prievolės panaikinimu. Vienas iš apgaulės suklaidinant dėl kaltininko ketinimų būdų yra piktnaudžiavimas pasitikėjimu. Tai nėra savarankiškas sukčiavimo požymis, o tik vienas iš apgaulės būdų, naudojamų siekiant įgyti turtą. Piktnaudžiavimas pasitikėjimu yra tada, kai kaltininkas BK 182 straipsnyje numatytas veikas padaro piktnaudžiaudamas tarp jo ir turto savininko, valdytojo ar asmens, kurio žinioje yra turtas, susiklosčiusiais asmeniniais, tarnybiniais ar kitokiais tarpusavio ryšiais, sudarančiais tarpusavio pasitikėjimo pagrindą (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2016 m. gruodžio 20 d. nutartis baudžiamojoje byloje Nr. 2K-433-507/2016). Nagrinėjamos baudžiamosios bylos ir pateikto apeliacinio skundo kontekste svarbu paminėti ir tai, kad civiliniai teisiniai santykiai yra teisėti tik tada, kai šalių veiksmai sandorių sudarymo metu ir iš sandorių atsiradusių prievolių vykdymas rodo tikruosius jų ketinimus, kai siekiama iš civilinio sandorio išplaukiančių pasekmių, o ne nusikalstamų tikslų. Būtent apgaulė įtraukiant asmenį į sandorį ir jau šio sandorio metu tyčios turėjimas nevykdyti šios prievolės yra baudžiamosios atsakomybės taikymo kriterijus. Kai nukentėjusysis apgaule yra įtraukiamas į jam nenaudingą sandorį ir taip įgyjamas jo turtas ar turtinė teisė, svarbu nustatyti ir kaltininko ketinimo apgaule užvaldyti svetimą turtą ar įgyti turtinę teisę susiformavimo momentą, t. y. ar šis ketinimas atsirado iki tokio sandorio sudarymo ar jį sudarius. Būtent tai, taip pat ir atsižvelgiant į sandorio rūšį, gali lemti tokių asmens veiksmų pripažinimą arba civiliniu deliktu, arba nusikaltimu, numatytu BK 182 straipsnyje (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2016 m. gruodžio 20 d. nutartis baudžiamojoje byloje Nr. 2K-433-507/2016).Vertinant nagrinėjamos baudžiamosios bylos medžiagą aptartos teismų praktikos kontekste vis tik pažymėtina, kad analizuojamu atveju M. K. UAB „M.“ nedirbo, todėl atstovauti šios įmonės interesų su UAB „M.“ klientais, neva pasirašiusiais tikslines paskolos sutartis, M. K. pateiktas UAB „ML.“, ir/ar partneriais, tame tarpe ir UAB „ML.“, negalėjo. Tuo tarpu UAB „M.“ direktorius R. V. apie M. K. jam pateikiamų pasirašyti UAB „M.“ klientų sutarčių dėl tikslinių paskolų gavimo iš UAB „ML.“ fiktyvumą nieko nežinojo. Nei vienas iš UAB „ML.“ M. K. pateiktose sutartyse nurodytų asmenų iš UAB „ML.“ per UAB „M.“ jokių tikslinių paskolų neėmė ir neketino jų imti, ką jie betarpiškai patvirtino ir apklausiami pirmosios instancijos teisiamojo posėdžio metu. Šių duomenų visumoje neabejotina, kad vertinamu atveju M. K., siekdamas neteisėtai įgyti UAB „ML.“ priklausančias pinigines lėšas, pasinaudodamas šios įmonės pasitikėjimu – sudarydamas tinkamo ir patikimo partnerio įvaizdį, nurodydamas, kad UAB „ML.“ jam rekomendavo UAB „I.“ – UAB „ML. sąžiningas klientas, bei panaudodamas pagrindinį sukčiavimo požymį apgaulę – žinodamas, jog jo UAB „ML.“ pateikiamos sutartys yra fiktyvios, sąmoningai sudarė tokią situaciją, kad UAB „ML.“ savo pažeistų teisių negalėtų ginti civilinėmis teisinėmis priemonėmis, o būtent: UAB „ML.“ negalėtų pinigų išieškojimo nukreipti nei į sutartyse nurodytus asmenis (jie neišreiškė valios tikslinių paskolų sutarčių sudarymui), nei į UAB „M.“ (šios įmonės direktorius apie UAB „ML.“ pateikiamų sutarčių fiktyvumą nežinojo, o M. K. neturėjo teisinio pagrindo veikti šios įmonės vardu). Esant šių duomenų visumai akivaizdu, kad vertinamu atveju tarp UAB „M.“ ir UAB „ML.“ susiklostę teisiniai santykiai neabejotinai peržengė civilinių teisinių santykių ribas ir dėl šiuose santykiuose M. K. panaudotos apgaulės peraugo į baudžiamuosius, aukščiau aptartų duomenų visumoje atitinkančius požymius nusikalstamos veikos, numatytos BK 182 straipsnio 2 dalyje. Išdėstytos aplinkybės leidžia daryti pagrįstą išvadą, kad apeliaciniame skunde nurodyti motyvai nepaneigia apylinkės teismo padarytų išvadų dėl M. K. kaltės ir tėra nuteistojo gynėjo savaip pateikiama, tačiau objektyviai nepagrįsta, įrodymų interpretacija. Kaip jau minėta, įrodymų vertinimas ir jais pagrįstų išvadų byloje sprendžiamais klausimais darymas yra teismo, priimančio baigiamąjį aktą, prerogatyva, todėl tai, kad teismas padarė kitokias išvadas ir priėmė kitokį procesinį sprendimą nei tikėjosi nuteistasis, savaime nereiškia, kad buvo pažeistos baudžiamojo proceso įstatymo nuostatos ir padarytos neteisingos teismo išvados. Tokiu būdu, M. K. gynėjo apeliacinio skundo motyvai, jog apylinkės teismas neteisingai įvertino įrodymus, padarė išvadas, neatitinkančias faktinių bylos aplinkybių, neįvertino visų reikšmingų aplinkybių, yra nepagrįsti, todėl atmetami. Pirmosios instancijos teismas pagrįstai nustatė, kad M. K. veiksmuose yra visi būtini BK 182 straipsnio 2 dalyje įtvirtintos nusikalstamos veikos sudėties požymiai. Pripažindamas M. K. kaltu, apylinkės teismas rėmėsi įstatymo nustatyta tvarka surinktais ir patikrintais įrodymais, juos ištyrė ir patikrino laikydamasis BPK 20 straipsnio 3 ir 4 dalyse įtvirtintų liečiamumo ir leistinumo principų bei juos įvertino pagal BPK 20 straipsnio 5 dalyje nurodytas įrodymų vertinimo taisykles, t. y. pagal savo vidinį įsitikinimą, pagrįstą išsamiu ir nešališku visų bylos aplinkybių išnagrinėjimu, vadovaudamasis įstatymu. Apeliacinės instancijos teismas sutinka su apylinkės teismo atliktu įrodymų vertinimu bei teisės taikymu, ir pritaria skundžiamo nuosprendžio motyvams tiek dėl M. K. kaltės, tiek dėl jo veiksmų kvalifikavimo pagal BK 182 straipsnio 2 dalį. Nekeičiant M. K. veiksmų kvalifikavimo pagal BK 182 straipsnio 2 dalį, nuteistojo gynėjo apeliacinio skundo prašymas atmesti šioje byloje UAB „ML.“ pareikštą civilinį ieškinį, atmestinas.Be M. K. veiksmų kvalifikavimo pagal BK 182 straipsnio 2 dalį, nuteistojo gynėjo apeliaciniu skundu nesutinkama ir su nuteistajam paskirta bausme, prašant ją sušvelninti, remiantis jo apeliaciniame skunde išdėstytomis aplinkybėmis. Sprendžiant klausimą dėl skundžiamu pirmosios instancijos teismo nuosprendžiu nuteistajam M. K. paskirtos bausmės, visų pirma pažymėtina, kad bausmė yra valstybės prievartos priemonė, skiriama teismo apkaltinamuoju nuosprendžiu asmeniui, padariusiam nusikaltimą ar baudžiamąjį nusižengimą, apribojant nuteistojo teises ir laisves. Kiekvienas nusikaltęs asmuo turi teisę į teisingą bausmę, todėl vertinant konkrečios bylos aplinkybes, teismui privalu atsižvelgti ne tik į tai, kad skiriama bausmė formaliai atitiktų įstatymo reikalavimus, bet ir į nuostatas, skirtas bausmei individualizuoti, taip pat nuostatas, įtvirtinančias teisingumo principo viršenybę.Bendrieji bausmės skyrimo pagrindai, kurie yra viena iš svarbiausių teisėto, pagrįsto ir teisingo nubaudimo garantijų, yra įtvirtinti BK 54 straipsnyje. Sutinkamai su komentuojamo straipsnio nuostatomis, teismas skiria bausmę pagal BK specialiosios dalies straipsnio, numatančio atsakomybę už padarytą nusikalstamą veiką, sankciją laikydamasis šio kodekso bendrosios dalies nuostatų. Skirdamas bausmę už padarytą nusikalstamą veiką, teismas atsižvelgia į: padarytos nusikalstamos veikos pavojingumo laipsnį; kaltės formą ir rūšį; padarytos nusikalstamos veikos motyvus ir tikslus; nusikalstamos veikos stadiją; kaltininko asmenybę; asmens kaip bendrininko dalyvavimo darant nusikalstamą veiką formą ir rūšį; atsakomybę lengvinančias bei sunkinančias aplinkybes. Įvertina ir tai, ar yra nustatyta tik atsakomybę lengvinančių ar tik atsakomybę sunkinančių aplinkybių, ar yra ir atsakomybę lengvinančių, ir atsakomybę sunkinančių aplinkybių, detaliai išanalizuodamas kiekvienos aplinkybės (atsakomybę lengvinančios ar sunkinančios) reikšmę. Ir tik įvertinęs atsakomybę lengvinančias ir (ar) atsakomybę sunkinančias aplinkybes, jų kiekį, pobūdį bei tarpusavio santykį, taip pat kitas minėtas aplinkybes, teismas motyvuotai parenka švelnesnę ar griežtesnę bausmės rūšį, taip pat skiriamos bausmės dydį, skaičiuojamą nuo jos vidurkio (BK 61 straipsnio 1 ir 2 dalys). Be aptartų esminių bausmės skyrimo pagrindų, tinkamas kaltininko asmenybės įvertinas neabejotinai taip pat yra svarbi teisingos bausmės parinkimo sąlyga. Vertindamas kaltininko asmenybės pavojingumą ir rinkdamas bausmės rūšį bei dydį, teismas turi ypač atidžiai ištirti, ar nusikaltimas padarytas atsitiktinai, dėl kitų asmenų įtakos arba nepalankiai susiklosčius aplinkybėms, ar kaltininko antivisuomeninės nuostatos jau buvo susiformavusios iki nusikalstamo poelgio ir nusikaltimas buvo tik loginis kaltininko gyvenimo būdo bei jo ankstesnio elgesio padarinys.Aptarto teisinio reguliavimo kontekste vertinant skundžiamo pirmosios instancijos teismo nuosprendžio turinį, matyti, kad apylinkės teismas, skirdamas bausmę M. K., atsižvelgė į jam inkriminuotų nusikalstamų veikų kiekį ir pavojingumą (padarytas vienas sunkus (BK 182 straipsnio 2 dalis) ir vienas nesunkus (BK 300 straipsnio 1 dalis) nusikaltimai), kaltės formą (nusikaltimai įvykdyti veikiant tiesiogine tyčia). Įvertino M. K. asmenybę, konstatuodamas, kad BK 182 straipsnio 2 dalyje ir 300 straipsnio 1 dalyje įtvirtintus nusikaltimus jis įvykdė būdamas anksčiau teistas, teistumui neišnykus, pažymėdamas, jog kiek vėliau (2016 m. lapkričio 23 d. ir 2016 m. gruodžio 8 d. Kauno apylinkės teismo nuosprendžiais) jis buvo nuteistas dar du kartus, tame tarpe ir už analogiškų tyčinių nuskalstamų veikų padarymą, yra neatlikęs jam teismų nuosprendžiais paskirtų laisvės atėmimo ir su laisvės atėmimu nesusijusių bausmių. Spręsdamas M. K. skirtinos bausmės individualizavimo klausimą, apylinkės teismas taip pat įvertino ir vieną M. K. atsakomybę lengvinančią aplinkybę dėl nusikalstamos veikos, numatytos BK 300 straipsnio 1 dalyje, konstatuodamas, kad M. K. prisipažino padaręs šią nusikalstamą veiką, jo atsakomybę sunkinančių aplinkybių nenustatė. Visumos šių aplinkybių pagrindu, pirmosios instancijos teismas už nusikalstamos veikos, numatytos BK 300 straipsnio 1 dalyje, M. K. skyrė arešto bausmę, už nusikaltimo, įtvirtinto BK 182 straipsnio 2 dalyje – vienintelę šio straipsnio sankcijoje įtvirtintą bausmės rūšį – terminuotą laisvės atėmimą. Nesutikti su šiuo skundžiamo apylinkės teismo sprendimu, teisėjų kolegija neturi jokio objektyvaus pagrindo, kadangi aukščiau išvardintos aplinkybės leidžia konstatuoti antivisuomenines nuteistojo nuostatas, nihilistinį požiūrį į teisės ir visuomenėje priimtas moralės bei elgesio normas, jos neabejotinai rodo, kad M. K. nusikalto ne atsitiktinai, o dėl susiformavusios neigiamos vertybių orientacijos, ką visiškai pagrįstai skundžiamu nuosprendžiu konstatavo ir pirmosios instancijos teismas. Konstatuojant šią išvadą, tuo pačiu ir atmetant nuteistojo gynėjo apeliacinio skundo argumentus, akcentuotina ir tai, kad skundžiamu apylinkės teismo nuosprendžiu M. K. inkriminuotas nusikalstamas veikas jis įvykdė netrukus po jo nuteisimo pagal BK 304 straipsnio 1 dalį, 222 straipsnio 1 dalį ir 300 straipsnio 1 dalį (Kauno apylinkės teismo 2015 m. gegužės 6 d. baudžiamasis įsakymas). Iki skundžiamu nuosprendžiu įvykdytų nusikalstamų veikų M. K. jau buvo įvykdęs ir BK 178 straipsnio 3 dalyje (Kauno apylinkės teismo 2016 m. lapkričio 23 d. nuosprendis), BK 300 straipsnio 1 dalyje (11 nusikalstamų veikų) bei BK 182 straipsnio 1 dalyje (8 nusikalstamos veikos) (Kauno apylinkės teismo 2016 m. gruodžio 8 d. nuosprendis) įtvirtintas nusikalstamas veikas, kas šiuo atveju, priešingai nei konstatuota nuteistojo gynėjo apeliaciniu skundu, teisėjų kolegijai neleidžia spręsti, jog už BK 182 straipsnio 2 dalyje įtvirtintos nusikalstamos veikos padarymą M. K. paskirta 2 metų laisvės atėmimo bausmė yra per griežta. Bausmės tikslai, įtvirtinti BK 41 straipsnyje, už komentuojamo nusikaltimo padarymą taikant nuteistajam švelnesnio pobūdžio bausmę, teisėjų kolegijos įsitikinimu, negali būti pasiekti. Konstatuojant šią išvadą, svarbu paminėti, kad BK 182 straipsnio 2 dalies sankcija numato vienintelę bausmės rūšį – terminuotą laisvės atėmimą, o skundžiamu nuosprendžiu už šios nusikalstamos veikos padarymą M. K. buvo paskirta švelnesnė nei komentuojamo straipsnio sankcijoje numatytos laisvės atėmimo bausmės vidurkis bausmė, todėl švelninti ją dar labiau, atsižvelgiant į nuteistojo gynėjo apeliaciniame skunde išdėstytus argumentus, nėra jokio objektyvaus pagrindo. Jokių išskirtinių aplinkybių, M. K. charakterizuojančių išimtinai teigiamai, nagrinėjamoje baudžiamojoje byloje nenustatyta. Tuo tarpu aplinkybės dėl M. K. jauno amžiaus, nuolatinės gyvenamosios vietos bei darbo nelaikytinos išimtinėmis ir sudarančiomis teisinį pagrindą švelnesnės bausmės už BK 182 straipsnio 2 dalyje įtvirtintos nusikalstamos veikos padarymą paskyrimui. Analogiškai vertintini ir nuteistojo gynėjo apeliacinio skundo teiginiai dėl laiko, praėjusio nuo M. K. inkriminuojamų nusikalstamų veikų padarymo. Juo labiau, kai nuteistajam inkriminuotos nusikalstamos veikos buvo įvykdytos 2015 m. rugpjūčio – spalio mėnesiais, o apkaltinamasis nuosprendis M. K. atžvilgiu priimtas dar 2017 m. kovo 16 d., kas leidžia daryti abejonių nekeliančią išvadą, jog baudžiamojo proceso greitumo principas vertinamu atveju pažeistas nebuvo. Atmetant nuteistojo gynėjo apeliacinį skundą šioje dalyje pastebėtina ir tai, kad skundžiamu nuosprendžiu buvo nustatyta tik viena M. K. atsakomybę lengvinanti aplinkybė ir tik dėl nusikalstamos veikos, numatytos BK 300 straipsnio 1 dalyje, už kurią skundžiamu nuosprendžiu M. K. buvo paskirta arešto bausmė. Tuo tarpu vertindamas savo veiksmus, skundžiamu apylinkės teismo nuosprendžiu kvalifikuotus pagal BK 182 straipsnio 2 dalį, M. K. savo kaltės nepripažino pirmosios instancijos teisme, ją ginčija ir apeliaciniu skundu, kas leidžia daryti abejonių nekeliančią išvadą, jog net ir šiuo metu jis kritiškai nevertina savo nusikalstamų veiksmų bei jais padarytos žalos, kas vėlgi jį charakterizuoja labiau neigiamai. Šių duomenų visumoje svarbu paminėti, kad kiekvienas apkaltinamasis nuosprendis turi sukurti teisines prielaidas tam, kad valstybės reakcija į kaltininko padarytą įstatymo pažeidimą – skiriama bausmė ar kita baudžiamojo poveikio priemonė – užtikrintų ne tik specialiąją, bet ir bendrąją prevenciją, todėl per švelnus asmens baudžiamumas jį gali tik paskatinti ateityje vėl nepaisyti visuomenėje priimtų elgesio nuostatų ir nusikalsti – įvykdyti naują nusikalstamą veiką. Išdėstytos aplinkybės teisėjų kolegijai leidžia pagrįstai konstatuoti, jog M. K. tiek už pavienės nusikalstamos veikos, numatytos BK 182 straipsnio 2 dalyje, padarymą paskirta 2 (dvejų) metų laisvės atėmimo bausmė, tiek ir už nusikalstamų veikų, įtvirtintų BK 182 straipsnio 2 dalyje ir 300 straipsnio 1 dalyje, padarymą, BK 63 straipsnio 5 dalies 2 punkto nuostatų pagrindu paskirta subendrinta bausmė – laisvės atėmimas 2 (dvejiems) metams, neprieštarauja teisingumo principui, bausmės paskirčiai bei bendriesiems bausmės skyrimo pagrindams (BK 41 straipsnis ir 54 straipsnis). Išimtinių aplinkybių, susijusių su nuteistojo padarytų nusikalstamų veikų pobūdžiu ar nuteistojo asmenybe, šioje byloje nenustatyta, todėl švelninti šią bausmę ar kitaip lengvinti nuteistojo teisinę padėtį nėra jokio juridinio pagrindo. Taikyti nuteistojo atžvilgiu BK 54 straipsnio 3 dalies ar BK 62 straipsnio nuostatas, įvertinus aukščiau išdėstytų aplinkybių visumą, teisinio pagrindo taip pat nėra. Konstatuojant šią išvadą pažymėtina ir tai, kad bausmės skyrimas yra išimtinė teismo kompetencija, todėl vien tai, kad vertinamu atveju nuteistojo netenkina teismo priimtas sprendimas dėl jam už BK 182 straipsnio 2 dalyje įtvirtintos nusikalstamos veikos padarymą paskirtos bausmės, pakankamo pagrindo panaikinti teisėtą ir pagrįstą pirmosios instancijos teismo nuosprendį šioje dalyje, nesudaro. Tačiau, kaip matyti iš skundžiamo nuosprendžio turinio, M. K. šiuo nusprendžiu paskirta galutinė 2 (dvejų) metų laisvės atėmimo bausmė, vadovaujantis BK 63 straipsnio 1, 3 ir 9 dalimis, visiško sudėjimo būdu buvo subendrinta su Kauno apylinkės teismo 2016 m. lapkričio 23 d. nuosprendžiu M. K. paskirta 3 (trejų) metų laisvės atėmimo bausme ir Kauno apylinkės teismo 2016 m. gruodžio 8 d. nuosprendžiu M. K. paskirta 40 MGL (1506,4 eurų) dydžio bauda, paskiriant M. K. subendrintą laisvės atėmimo 5 (penkeriems) metams bausmę ir 40 MGL (1506,4 eurų) dydžio baudą. Toks apylinkės teismo sprendimas neabejotinai nukrypo nuo Lietuvos Aukščiausiojo Teismo šiuo klausimu formuojamos praktikos, pagal kurią nauju nuosprendžiu paskirtas bausmes bendrindamas su subendrinta bausme, paskirta pirmesniu nuosprendžiu, teismas privalo laikytis BK 63 ir 64 straipsniuose esančių taisyklių dėl bausmių apėmimo, dalinio ar visiško sudėjimo, o subendrintą bausmę paskirti tokią, kokia būtų buvusi priimant vieną nuosprendį (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo nutartys baudžiamosiose bylose Nr. 2K-519/2013, Nr. 2A-7-6/2013, Nr. 2K-P-193/2007, Nr. 2K-268/2008, Nr. 2K-351/2007). Pirmosios instancijos teismo nukrypimas nuo vieningai šiuo klausimu formuojamos teismų praktikos turėjo įtakos galutinės subendrintos bausmės nustatymui, todėl ši skundžiamo nuosprendžio dalis keistina. Bylos duomenimis neginčytinai nustatyta, kad nors skundžiamo Kauno apylinkės teismo 2017 m. kovo 16 d. nuosprendžio priėmimo metu M. K. jau buvo teistas tris kartus, tačiau nusikaltimus, už kurių padarymą jis buvo pripažintas kaltu skundžiamu nuosprendžiu, jis įvykdė dar iki 2016 m. lapkričio 23 d. ir 2016 m. gruodžio 8 d. Kauno apylinkės teismo nuosprendžių priėmimo momento. Tuo tarpu Kauno apylinkės teismo 2016 m. lapkričio 23 d. nuosprendžiu M. K. buvo paskirta 3 (trejų) metų laisvės atėmimo bausmė, jos vykdymą atidedant 1 (vienerių) metų 6 (šešių) mėnesių laikotarpiui, o Kauno apylinkės teismo 2016 m. gruodžio 8 d. nuosprendžiu – piniginė bauda. Motyvai, kuriais remdamasis pirmosios instancijos teismas Kauno apylinkės teismo 2017 m. kovo 16 d. M. K. paskirtą subendrintą 2 (dvejų) metų laisvės atėmimo bausmę su Kauno apylinkės teismo 2016 m. lapkričio 23 d. nuosprendžiu M. K. paskirta 3 (trejų) metų laisvės atėmimo bausme bendrino visiško sudėjimo būdu skundžiamame pirmosios instancijos teismo nuosprendyje nepateikiami, o teisėjų kolegija, įvertinusi M. K. asmenybę, jo įvykdytų nusikalstamų veikų pavojingumą bei padarymo laiką, sprendžia, kad skundžiamu apylinkės teismo nuosprendžiu M. K. paskirta 2 (dvejų) metų laisvės atėmimo bausmė su Kauno apylinkės teismo 2016 m. lapkričio 23 d. nuosprendžiu M. K. paskirta 3 (trejų) metų laisvės atėmimo bausme bendrintina dalinio sudėjimo būdu, prie griežtesnės Kauno apylinkės teismo 2016 m. lapkričio 23 d. nuosprendžiu M. K. paskirtos 3 (trejų) metų laisvės atėmimo bausmės pridedant dalį skundžiamu Kauno apylinkės teismo nuosprendžiu nuteistajam paskirtos 2 (dvejų) metų laisvės atėmimo bausmės, paskiriant jam subendrintą 4 (ketverių) metų laisvės atėmimo bausmę. Ši bausmė, vadovaujantis BK 63 straipsnio 1 dalimi, 3 dalimi ir 9 dalimi, visiško sudėjimo būdu bendrintina su Kauno apylinkės teismo 2016 m. gruodžio 8 d. nuosprendžiu M. K. paskirta pinigine bauda, paskiriant jam 4 (ketverių) metų laisvės atėmimo bausmę ir 40 MGL (1506,10 eurų) dydžio baudą. Ši subendrinta bausmė, BK 64 straipsnio 1 ir 2 dalies pagrindais visiško sudėjimo būdu subendrinama su Kauno apylinkės teismo 2015 m. gegužės 6 d. baudžiamuoju įsakymu M. K. paskirta ir neatlikta bausme – 50 MGL (1883 eurų) bauda, paskiriant jam galutinę subendrintą laisvės atėmimo 4 (ketveriems) metams bausmę ir 90 MGL (3389,4 eurų) dydžio baudą. Sumažinus M. K. paskirtą galutinę bausmę, spręstinas ir BK 75 straipsnio nuostatų taikymas. Paskirtosios bausmės vykdymo atidėjimas, esant BK 75 straipsnyje numatytoms sąlygoms, leidžia teismui įvairesniais būdais siekti BK 41 straipsnyje numatytų bausmės tikslų. Taikydamas BK 75 straipsnį, baudžiamosios veikos ir bausmės individualizavimą teismas atlieka du kartus: pirmą – vadovaudamasis bendraisiais bausmės skyrimo pagrindais, teismas įvertina nusikaltimo pobūdį ir jo pavojingumo laipsnį, kaltininko asmenybę bei atsakomybę sunkinančias ir lengvinančias aplinkybes ir, atsižvelgdamas į aplinkybių visumą, parenka sankcijoje numatytą bausmės rūšį ir dydį, tinkamiausią bausmės tikslams pasiekti; antrą – nustatęs BK 75 straipsnyje numatytas sąlygas, teismas šias aplinkybes įvertina dar kartą, spręsdamas, ar bausmės tikslai bus pasiekti be realaus bausmės atlikimo. Atidėdamas paskirtosios bausmės vykdymą, teismas turi spręsti, ar pritaikytų baudžiamųjų teisinių priemonių ir teismo paskirtų įpareigojimų visuma turės poveikį kaltininkui ir ar ateityje jis laikysis įstatymų ir nedarys naujų nusikaltimų. Baudžiamasis įstatymas neišvardija aplinkybių, į kurias teismas turėtų atsižvelgti svarstydamas, ar bausmės tikslai kaltininkui bus pasiekti be realaus bausmės atlikimo. Spręsdami šį klausimą, teismai vadovaujasi bendraisiais bausmės skyrimo pagrindais ir bausmės paskirtimi (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus 2016 m. gruodžio 29 d. nutartis baudžiamojoje byloje Nr. 2K-449-942/2016).Aptartos teismų praktikos kontekste įvertinus M. K. asmenybę, jam inkriminuotų nusikalstamų veikų pavojingumą, įvykdymo aplinkybes bei buvusį nuteistojo teistumą (pagal BK 304 straipsnio 1 dalį, 222 straipsnio 1 dalį ir 300 straipsnio 1 dalį – tai nepaneigia galimybės taikyti bausmės vykdymo atidėjimą), visgi galima daryti išvadą, kad bausmės tikslai šiuo metu dar gali būti pasiekti be realaus laisvės atėmimo bausmės atlikimo. Motyvuojant šią išvadą vis tik pažymėtina, kad skundžiamu nuosprendžiu M. K. inkriminuotas nusikalstamas veikas jis įvykdė dar iki 2016 m. lapkričio 23 d. ir 2016 m. gruodžio 8 d. Kauno apylinkės teismo nuosprendžių priėmimo momento, todėl remtis vien ir nuteistajam netaikyti BK 75 straipsnio nuostatų, nėra jokio objektyvaus pagrindo. Įvertintina ir tai, kad nuteistasis dirba, turi legalų pragyvenimo šaltinį, o skundžiamu nuosprendžiu civilinio ieškovo naudai iš nuteistojo priteistas net 32 300 eurų civilinis ieškinys, dėl ko neabejotina, jog tik būdamas laisvėje M. K. turės objektyvią galimybę per kuo trumpesnį laiką atlyginti savo nusikalstamais veiksmais padarytą turtinę žalą. Nors po M. K. padarytų nusikalstamų veikų jau praėjo beveik dveji metai, tačiau duomenų apie nuteistojo atžvilgiu pradėtus naujus ikiteisminius tyrimus ar nuteisimą teisėjų kolegija neturi. Taikant bausmės vykdymo atidėjimą M. K. bus paskirtos baudžiamojo poveikio priemonės, kurių taikymas vėlgi sudarys palankias sąlygas jam taisyti savo elgesį teigiama linkme, apribos galimybę daryti naujas nusikalstamas veikas, padės įgyvendinti bausmės paskirtį, o teisių ir pareigų išaiškinimas dėl atsakomybės pažeidus bausmės vykdymo atidėjimo sąlygas, leis manyti, kad M. K. laikysis įstatymų ir nenusikals. Tokiu būdu individualizuota bausmė užtikrins teisingumo principo įgyvendinimą, be to, nebus pažeisti nuteistojo socialiniai ryšiai, tuo pačiu sudarytos ir prielaidos atlyginti nusikaltimu padarytą žalą. Esant šių aplinkybių visumai yra pagrindas manyti, jog būdamas laisvėje nuteistasis sugebės pakeisti savo elgesį teigiama linkme ir tapti pilnaverčiu visuomenės nariu. Atsižvelgiant į nustatytų duomenų visumą, M. K. paskirtos ir šiuo nuosprendžiu sumažintos laisvės atėmimo bausmės vykdymas atidedamas maksimaliam 3 (trejų) metų laikotarpiui, įpareigojant nuteistąjį per šį laikotarpį neišvykti iš gyvenamosios vietos miesto (rajono) ribų be nuteistojo priežiūrą vykdančios institucijos leidimo; būti namuose nuo 22.00 val. iki 6.00 val., išskyrus atvejus, kai tai susiję su darbu arba mokymusi; pradėti dirbti/tęsti darbą (BK 75 straipsnio 2 dalies 5 punktas, 7 punktas, 8 punktas); per 3 (trejus) metus nuo šio nuosprendžio paskelbimo dienos atlyginti UAB „ML.“ priteistą 32 300 eurų turtinę žalą (BK 75 straipsnio 2 dalis, 4 dalis, 69 straipsnis).

Rezoliucinė dalis

Teisėjų kolegija, vadovaudamasi Lietuvos Respublikos baudžiamojo proceso kodekso 326 straipsnio 2 dalies 2 punktu, 328 straipsnio 1 punktu ir 2 punktu,

nusprendžia:

nuteistojo M. K. gynėjo advokato Daniaus Svirinavičiaus apeliacinį skundą tenkinti iš dalies.

Pakeisti Kauno apylinkės teismo 2017 m. kovo 16 d. nuosprendį dalyje dėl skirtingais nuosprendžiais paskirtų bausmių subendrinimo:

Vadovaujantis BK 63 straipsnio 1 dalimi, 4 dalimi ir 9 dalimi, M. K. Kauno apylinkės teismo 2017 m. kovo 16 d. nuosprendžiu paskirtą subendrintą 2 (dvejų) metų laisvės atėmimo bausmę dalinio sudėjimo būdu subendrinti su Kauno apylinkės teismo 2016 m. lapkričio 23 d. nuosprendžiu jam paskirta 3 (trejų) metų laisvės atėmimo bausme, prie griežtesnės bausmės pridedant dalį švelnesnės bausmės, paskiriant subendrintą 4 (ketverių) metų laisvės atėmimo bausmę.

Šią subendrintą laisvės atėmimo bausmę, visiško sudėjimo būdu, vadovaujantis BK 63 straipsnio 1 dalimi, 3 dalimi ir 9 dalimi, subendrinti su M. K. Kauno apylinkės teismo 2016 m. gruodžio 8 d. nuosprendžiu paskirta 40 MGL (1506,4 eurų) bauda bei vadovaujantis BK 64 straipsnio 1 ir 2 dalimis, su Kauno apylinkės teismo 2015 m. gegužės 6 d. baudžiamuoju įsakymu paskirta bausme – 50 MGL (1883 eurų) bauda ir paskirti M. K. galutinę subendrintą 4 (ketverių) metų laisvės atėmimo bausmę ir 90 MGL (3389,4 eurų) dydžio baudą.

Vadovaujantis BK 75 straipsnio 1 dalimi, 2 dalies 5, 7 ir 8 punktais, 4 dalimi M. K. paskirtos 4 (ketverių) laisvės atėmimo bausmės vykdymą atidėti 3 (trejų) metų laikotarpiui, įpareigojant jį per šį laikotarpį neišvykti iš gyvenamosios vietos miesto (rajono) ribų be nuteistojo priežiūrą vykdančios institucijos leidimo; būti namuose nuo 22.00 val. iki 6.00 val., išskyrus atvejus, kai tai susiję su darbu arba mokymusi; pradėti dirbti/tęsti darbą bei vadovaujantis BK 69 straipsniu, paskirti M. K. baudžiamojo poveikio priemonę – turtinės žalos atlyginimą, įpareigojant jį per 3 (trejus) metus nuo šio nuosprendžio paskelbimo dienos atlyginti UAB „ML.“ padarytą 32300 eurų turtinę žalą.

Likusią Kauno apylinkės teismo 2017 m. kovo 16 d. nuosprendžio dalį palikti nepakeistą.