- Teismas
- Vilniaus apygardos teismas
- Dokumentas
- Nutartis
- Data
- 2014-01-22
- Bylos Nr.
- 2A-700-653/2014
- Teisminio proceso Nr.
- 2-02-3-04616-2012-0
- Bylos rūšis
- civilinė byla
- Teisėjai
- Rūta Burdulienė, Jelena Šiškina, Rūta Petkuvienė
- Atsakovas
- J. K.
- Ieškovas
- Valstybinės teritorijų planavimo ir statybos inspekcijos
- Trečiasis asmuo
- R. J.
- Kategorijos
- 44.5.2.8pavadinimo nepavyko patikrinti
- 121.14pavadinimo nepavyko patikrinti
Vilniaus apygardos teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Jelenos Šiškinos (kolegijos pirmininkė ir pranešėja), Rūtos Burdulienės, Rūtos Petkuvienės, rašytinio apeliacinio proceso tvarka išnagrinėjo atsakovės J. K. apeliacinį skundą dėl 2013-01-28 Vilniaus miesto apylinkės teismo sprendimo civilinėje byloje pagal ieškovo Valstybinės teritorijų planavimo ir statybos inspekcijos ieškinį atsakovei J. K., tretiesiems asmenims R. J.-., E. K., S. P., J. K., Nacionalinei žemės tarnybai prie Žemės ūkio ministerijos dėl savavališkos statybos padarinių šalinimo.
Aprašomoji dalis
nustatė
Ginčo esmė
ieškovas kreipėsi su ieškiniu į teismą, prašydamas įpareigoti atsakovę, J. K., savo lėšomis per 3 mėnesius po sprendimo įsiteisėjimo dienos pašalinti savavališkos statybos padarinius, t.y. nugriauti žemės sklype (kadastrinis Nr. (duomenys neskelbtini)) pastatytus Statinius Nr. 1 ir Nr. 2. bei sutvarkyti statybvietes. Taip pat teismo sprendime nurodyti, kad atsakovei neįvykdžius sprendimo per nustatytą terminą, ieškovas turi teisę pašalinti savavališkos statybos padarinius bei sutvarkyti statybvietes pats, reikiamas išlaidas išieškant iš atsakovės.
Nurodė, kad atsakovė, neturėdama statybą leidžiančio dokumento (žemės sklypų bendraturčių sutikimo), bendrosios dalinės nuosavybės teise priklausančiame žemės sklype pastatė statinius, priskirtinus I grupės nesudėtingiems statiniams. Atsakovė per Statybos inspekcijos nustatytą, o vėliau ir pratęstą laiką, reikalavimo pašalinti savavališkos statybos padarinius ir sutvarkyti statybvietę, neįvykdė. Statybos inspekcijos priimti administraciniai aktai nebuvo nuginčyti teismine tvarka, todėl jie yra galiojantys. Pažymėjo, kad surašant savavališkos statybos aktus, atsakovė turėjo teisę teikti rašytinius paaiškinimus, tačiau minėta teise nepasinaudojo, jokių rašytinių paaiškinimų dėl surašytų administracinių aktų nepateikė.
Atsiliepimas
Atsakovė J. K. prašė ieškinį atmesti. Nurodė, kad ieškovas nenurodė ginčo objektų statybos metų. Pagal VĮ „Žemės ir kito nekilnojamojo turto kadastras ir registras“ 1998 m. sudarytą planą (b. l. 69) ūkinis pastatas (ginčo objektas) nėra įvardintas kaip savavališkas statinys. Ieškinyje įvardintas Statinys Nr. 2 pastatytas 1978 m. Nurodė, kad rašytiniai sutikimai neprivalomi, jeigu dėl anksčiau pastatytų statinių per 1 metus nuo statybos pradžios iš šiuos sutikimus turėjusių duoti asmenų statytojui arba statinio savininkui nebuvo pateikta pretenzijų (Lietuvos Respublikos statybos įstatymo 23 straipsnio 25 punktas). Paaiškino, kad vyko tik ginčo statinių rekonstrukcija, kuriai leidimas nereikalingas. Verandą (b. l. 18) ir ūkinį pastatą (b. l. 23) ieškovė pradėjo remontuoti 2010 m., kaimynai tam nepritarė ir dėl sutikimo į bendraturčius nesikreipė (b. l. 148). Taip pat paaiškino, kad ūkinis pastatas buvo statytas 1977 m., tačiau jis stovėjo ant valstybinės žemės, todėl 2010 m. rudenį apie metrą jį patraukė.
Tretieji asmenys prašė ieškinį tenkinti. Teismo posėdžio metu tretieji asmenys, nepareiškiantys savarankiškų reikalavimų, S. P. ir J. K. bei jų atstovas, paaiškino, kad 2011 m. atsakovė savavališkai pradėjo statyti verandą, prieš tai buvo pavėsinė su metaliniais stovais. Paaiškino, kad atsakovė statė viską nuo pradžių: maišė betoną, išliejo laiptus. Dėl sutikimo statyti verandą į žemės sklypo bendraturčius atsakovė nesikreipė. Nurodė, kad dėl pastatytos verandos negali patekti šviesa į jų namą. Ūkinį pastatą atsakovė pradėjo statyti 2010 metų rudenį. Prieš tai buvęs sandėliukas žymiai mažesnis. Sandėliukas buvo pastumtas maždaug apie 2-3 metrus.
Nacionalinei žemės tarnyba prie Žemės ūkio ministerijos prašė ginčą spręsti teismo nuožiūra.
II. Pirmosios instancijos teismo sprendimo esmė
2013-01-28 Vilniaus miesto apylinkės teismas sprendimu nusprendė ieškinį tenkinti - įpareigoti atsakovę J. K., savo lėšomis per 3 (tris) mėnesius nuo teismo sprendimo įsiteisėjimo dienos pašalinti savavališkos statybos padarinius: nugriauti žemės sklype, kadastrinis numeris (duomenys neskelbtini), savavališkai pastatytą 4.29 m. ilgio, 3,62 m. pločio, 2.20 m. aukščio statinį, nurodytą Valstybinės teritorijų planavimo ir statybos inspekcijos prie Aplinkos ministerijos 2011 m. spalio 10 d. surašytame savavališkos statybos akte Nr. SSA-00-111010-00167 ir sutvarkyti statybvietę; nugriauti prie gyvenamojo namo, unikalus numeris 1095-7011-3016, savavališkai pastatytą 3.30 m. ilgio, 2.65 m. pločio, nuo 2.40 m. iki 2.75 m. aukščio statinį, esantį (duomenys neskelbtini), nurodytą Valstybinės teritorijų planavimo ir statybos inspekcijos prie Aplinkos ministerijos 2011 m. gruodžio 7 d. surašytame savavališkos statybos akte Nr. SSA-00-111207-00235 ir sutvarkyti statybvietę. Atsakovei J. K., per tris mėnesius nuo teismo sprendimo įsiteisėjimo dienos neįvykdžius teismo sprendimą, leisti ieškovui Valstybinei teritorijų planavimo ir statybos inspekcijai prie Aplinkos ministerijos pašalinti savavališkos statybos padarinius: nugriauti žemės sklype, kadastrinis numeris 0101/0073:930, savavališkai pastatytą 4.29 m. ilgio, 3,62 m. pločio, 2.20 m. aukščio statinį, nurodytą Valstybinės teritorijų planavimo ir statybos inspekcijos prie Aplinkos ministerijos 2011 m. spalio 10 d. surašytame savavališkos statybos akte Nr. SSA-00-111010-00167 ir sutvarkyti statybvietę, patirtas išlaidas iš atsakovės; nugriauti prie gyvenamojo namo, unikalus numeris 1095-7011-3016, savavališkai pastatytą 3.30 m. ilgio, 2.65 m. pločio, nuo 2.40 m. iki 2.75 m. aukščio statinį, esantį (duomenys neskelbtini), nurodytą Valstybinės teritorijų planavimo ir statybos inspekcijos prie Aplinkos ministerijos 2011 m. gruodžio 7 d. surašytame savavališkos statybos akte Nr. SSA-00-111207-00235 ir sutvarkyti statybvietę, patirtas išlaidas išieškant iš atsakovės.
Teismas nustatė, kad žemės sklypas, esantis (duomenys neskelbtini), unikalus Nr. (duomenys neskelbtini), bendrosios dalinės nuosavybės teise priklauso R. J.-Š., J. K., V. K. (teisių ir pareigų perėmėja S. P.), E. K. ir Lietuvos valstybei. Pastatas – gyvenamasis namas, esantis (duomenys neskelbtini), unikalus Nr. (duomenys neskelbtini), bendrosios dalinės nuosavybės teise priklauso J. K., J. K., V. K. (teisių ir pareigų perėmėja S. P.).
S. P. pateikė Statybos inspekcijai 2010 m. lapkričio 2 d. skundą, 2011 m. lapkričio 3 d. skundą dėl savavališkų statybų.
Statybos inspekcija 2011 m. rugsėjo 20 d. surašė faktinių duomenų patikrinimo vietoje aktą Nr. 23.31-FAK-3234, kuriame nustatyta, kad žemės sklype, esančiame (duomenys neskelbtini), pastatytas (nauji statiniai) 4.29 m. ilgio, 3,62 m. pločio, 2.20 m. aukščio ūkio pastatas (Statinys Nr. 1) (b. l. 21-23). Statybos inspekcijos atstovas, žemės sklype, (duomenys neskelbtini), esančiam Statiniui Nr. 1 surašė 2011 m. spalio 10 d. savavališkos statybos aktą Nr. SSA-00-111010-00167, kuriame konstatavo, kad atsakovė savavališkai pastatė 4.29 m. ilgio, 3,62 m. pločio, 2.20 m. aukščio ūkio statinį. Statybos inspekcija 2011 m. lapkričio 24 d. surašė faktinių duomenų patikrinimo vietoje aktą Nr. 23.31-FAK-4379, kuriame nustatyta, kad žemės sklype, esančiame Ribiškių takas 32, Vilniuje, šalia gyvenamojo namo, unikalus Nr. (duomenys neskelbtini), pastatytas 3.30 m. ilgio, 2.65 m. pločio, nuo 2.40 m. iki 2.75 m. aukščio ūkio paskirties pastatas (Statinys Nr. 2) (b. l. 17-18). Statybos inspekcijos atstovas Statiniui Nr. 2 surašė 2011 m. gruodžio 7 d. savavališkos statybos aktą Nr. SSA-00-111207-00235, kuriame konstatavo, jog atsakovė savavališkai pastatė 3.30 m. ilgio, 2.65 m. pločio, nuo 2.40 m. iki 2.75 m. aukščio statinį.
Atsakovei dėl Statinio Nr. 1 buvo surašytas 2011 m. spalio 12 d. reikalavimas Nr. REI-00-111012-00177 ne vėliau kaip iki 2011 m. balandžio 12 d. savo lėšomis pašalinti savavališkos statybos, dėl kurios surašytas 2011 m. spalio 10 d. savavališkos statybos aktas Nr. SSA-00-111010-00167, padarinius: nugriausti savavališkai pastatyta ūkio pastatą, esantį (duomenys neskelbtini).
Atsakovei dėl Statinio Nr. 2 buvo surašytas 2012 m. sausio 6 d. reikalavimas Nr. REI-00-120106-00004 ne vėliau kaip iki 2012 m. liepos 6 d. savo lėšomis pašalinti savavališkos statybos, dėl kurios surašytas 2011 m. gruodžio 7 d. savavališkos statybos aktas Nr. SSA-00-111207-00235, padarinius: nugriausti savavališkai pastatyta statinį, esantį (duomenys neskelbtini)ir sutvarkyti statybvietę.
2012 m. balandžio 6 d. atsakovė pateikė Vilniaus teritorijų planavimo ir statybos valstybinės priežiūros skyriui prašymą pratęsti reikalavimo Nr. REI-00-111012-00177 pašalinti savavališkos statybos padarinius įvykdymo terminą. Statybos inspekcijos 2012 m. balandžio 11 d. sprendimu Nr. RE-199 atsakovei buvo pratęstas reikalavimo pašalinti savavališkos statybos padarinius įvykdymo terminas iki 2012 m. liepos 12 d.
Statybos inspekcija 2012 m. liepos 23 d. surašė reikalavimo pašalinti savavališkos statybos padarinius įvykdymo patikrinimo aktus Nr. RPA-00-120723-00106 ir RPA-00-120723-00107, kuriuose nustatyta, kad statytoja J. K. reikalavimų Nr. REI-00-111012-00177 ir REI-00-120106-00004 pašalinti savavališkos statybos padarinius neįvykdė.
Teismas, įvertinęs liudytojų parodymus (b.l. 149), Statybos inspekcijos surašytus savavališkos statybos aktus (b. l. 6-8), bendraturčių skundus (b. l. 117), foto nuotraukas (b. l. 118-119, 140-141), nustatė, kad Statinio Nr. 1 ir Statinio Nr. 2 statybos buvo pradėtos 2010 m. rudenį, baigtos 2011 m. Taip pat nustatė, kad atsakovė nesikreipė į žemės sklypo bendraturčius dėl sutikimo vykdyti statybos darbus.
Nesant duomenų, kad atsakovė teisės aktų nustatyta tvarka būtų nuginčijusi Statybos inspekcijos priimtus sprendimus dėl savavališkų statybų ir jų padarinių šalinimo, teismas darė išvadą, kad tai savaime sudaro pagrindą pripažinti savavališkos statybos faktą.
Statybos įstatymo 2 straipsnio 17 dalis numato, kad naujo statinio statyba – statybos rūšis, kurios tikslas – statinių neužimtame žemės paviršiaus plote pastatyti statinį, atstatyti visiškai sugriuvusį, sunaikintą, nugriautą statinį. Teismo vertinimu, be Statybos inspekcijos surašytų savavališkos statybos bei faktinių duomenų patikrinimo vietoje aktų, Statinių Nr. 1 ir Nr. 2 naujos statybos faktą Statybos įstatymo 2 straipsnio 17 dalies prasme, patvirtino tiek paties atsakovo, tiek liudytojų parodymai bei byloje esantys rašytiniai įrodymai.
Teismas vadovavosi rašytiniais įrodymais, šalių paaiškinimais, ir darė išvadą, kad Statinys Nr. 1 (ūkinis pastatas) buvo pastatytas neužimtame žemės paviršiaus plote, o tai iš esmės atitinka statybos rūšies – nauja statinio statyba, apibrėžimo turinį. Teismas pažymėjo, kad pati atsakovė, duodama paaiškinimus, nurodė, kad buvęs ūkio pastatas (šiuo metu Statinys Nr. 1) buvo nugriautas ir apie metrą pastumtas į priekį, kadangi jis stovėjo ant valstybinės žemės (b. l. 148-149). Liudytojo parodymai taip pat patvirtino, kad buvęs ūkio pastatas buvo perstatytas į kitą vietą (pastumtas apie 2-3 metrus). Byloje esantys rašytiniai įrodymai taip pat pavirtina faktą, kad buvęs ūkio sandėliukas (pažymėtas indeksu 2J‘/m) buvo perstatytas (naujai pastatytas) į kitą vietą, t. y. iš statinių išdėstymo plano sudaryto 1998 metais matyti, kad statinys 2J‘/m stovėjo priešais statinį 18Į/m (b. l. 69). Tačiau pagal 2011 m. rugsėjo 20 d. kadastrinių matavimo duomenis sudarytą statinių išdėstymo planą, matyti, kad pastatytas kitas statinys (pažymėtas indeksu 20I‘/ž), besiribojantis su statiniu pažymėtu indeksu V4 (b. l. 49). Aplinkybę, kad buvo statomas naujas statinys patvirtina foto nuotraukos (b. l. 140-141).
Taip pat teismas konstatavo, kad Statinys Nr. 2 buvo pastatytas neužimtame žemės paviršiaus plote, o tai iš esmės atitinka statybos rūšies – nauja statinio statyba, apibrėžimo turinį. Kita vertus, jeigu ir buvo sienos, kurios buvo išardytos ir naujai pastatytos, tai taip pat atitiktų naujos statybos apibrėžimo turinį – nugriauto statinio atstatymas. Teismas pažymėjo, kad atsakovė, duodama paaiškinimus nurodė, kad 2010 m. pakeitė verandos sienų lentas, kadangi jos buvo labai senos (b. l. 149), šią aplinkybę nurodė ir liudytojas A. S. (b. l. 164). Tačiau liudytojo ir atsakovės nurodytos aplinkybės yra prieštaringos ir jas paneigia kiti byloje esantys įrodymai. Liudytojas M. J. paaiškino, kad Statinio Nr. 2 vietoje buvo pavėsine, sienų nebuvo (b. l. 150). Šias aplinkybes patvirtino ir tretieji asmenys (b. l. 149). Taip pat minėtas aplinkybes patvirtina ir foto nuotraukos (b. l. 118-119, 141). Be to, iš byloje esančių rašytinių įrodymų matyti, kad Statinio Nr. 2 vietoje buvo laiptai, tačiau po atliktų statybos darbų buvo užimtas papildomas žemės sklypo plotas, t. y. iš statinių išdėstymo plano sudaryto 1998 metais matyti, kad įėjimo į namą laiptų ribos (b. l. 69) mažesnės, nei pagal 2011 m. rugsėjo 20 d. kadastrinių matavimo duomenis sudarytame statinių išdėstymo plane nurodytą plotą (b. l. 49).
Teismas konstatavo, kad atsakovas nesikreipė į žemės sklypo bendraturčius dėl Statinių Nr. 1 ir Nr. 2 statybos, o bendraturčiai tokioms statyboms prieštaravo, todėl statinių statybos atliktos nesilaikant Statybos įstatyme bei Statybos techniniame reglamente STR 1.07.01:2010 nustatyto imperatyvaus pobūdžio reikalavimo, todėl pripažino savavališka.
Teismas atkreipė dėmesį, kad tretieji asmenys J. K., V. K. (teisių ir pareigų perėmėja S. P.) yra ne tik žemės sklypo, bet ir gyvenamojo namo, prie kurio buvo pristatytas Statinys Nr. 2, bendraturčiai (b. l. 24-25). Atsižvelgiant į tai, kiekvieno iš bendraturčių teisė keisti bendrai valdomą daiktą ribojama draudimu pažeisti kitų bendraturčių teises ir teisėtus reikalavimus. Bendraturtis turi teisę padidinti bendrąją dalinę nuosavybę, rekonstruojant bendrai valdomą daiktą (LR CK 4.77 straipsnis), tačiau šią teisę jis gali įgyvendinti, laikydamasis teisės normose nustatytų taisyklių. Vienas tokių reikalavimų ir teisės laisvai disponuoti bendrosios dalinės nuosavybės teise turimu daiktu ribojimų yra įpareigojimas statytojui gauti kitų asmenų, kurių teisės ar teisėti interesai susiję su būsima statyba ar rekonstrukcija, sutikimą.
Teismas konstatavo, kad atsakovė neįgyvendino savo teisių teisės aktų nustatyta tvarka, nesikreipė dėl sutikimo gavimo į bendraturčius, savavališkai pastatė Statinius Nr. 1 ir Nr. 2, nors jai buvo žinoma, kad bendrataučiai tam nepritaria. Teismas vadovavosi bendruoju protingumo principu, darė išvadą, kad toks elgesys nelaikytinas sąžiningu teisių įgyvendinimo būdu statybų srityje ir sprendė, jog savavališkos statybos padarinių šalinimo priemonė – ginčo statinio nugriovimas – pagrįsta ir proporcinga. Taip pat pažymėjo, kad atsakovė neginčijo ieškovo prašomos savavališkos statybos padarinių šalinimo priemonės.
III. Apeliacinio skundo ir atsiliepimo į apeliacinį skundą argumentai
Apeliantė apeliaciniu skundu prašė pirmosios instancijos teismo sprendimą panaikinti ir priimti naują sprendimą - ieškinį atmesti.
Nurodė, kad nesutinka su teismo išvada, kad Statybos inspekcijos sprendimai savaime yra pagrindas pripažinti savavališkos statybos faktą.
Teismas netinkamai vertino byloje esančius įrodymus: teismas neteisingai nustatė, kad ginčo statiniai randasi statinių neužimtame žemės paviršiuje. Tai, kad statinys Nr. 2 (veranda) atsirado ne 2010 ar 2011 m., tačiau žymiai ankščiau, patvirtina atsakovės paaiškinimai, liudytojų parodymai, 1998-04-06 planas. Tai, kad įėjimo į namą ribos viename plane yra mažesnės, nei kitame, apeliantės nuomone, gali būti dėl skirtingo planų mastelio. Įrodymų, kad 2010-2011 metais atsirado nauji laiptai byloje nėra. Kita vertus, jei ir atsirado nauji laiptai, tai nelaikytina nauja statyba neužimtame žemės sklype.
Teismas turėjo kritiškai vertinti trečiųjų asmenų paaiškinimus, nes tarp bendraturčių nuolat kyla konfliktai, todėl didesnę įrodomąją galią turi liudytojų parodymai.
Teismas padarė neteisingą išvadą, kad jeigu sienos (Statinio Nr. 2) buvo išardytos ir naujai pastatytos, tai atitiktų naujos statybos apibrėžimo turinį, nes betoniniai pagrindai verandai buvo apstatyti 1970-1980 metais, o vien tik sienos nesudaro viso statinio.
Teismas nepagrįstai įpareigojo atsakovę nugriauti statinius. Apeliantės nuomone, protingumo principui atitiktų įpareigojimas statinius pertvarkyti.
Kadangi teismas neteisingai nustatė, kad 2010-2011 metais įvyko nauja statyba, teismas padarė nepagrįstą išvadą, kad statybos atliktos be bendraturčių sutikimo.
Atsiliepimas
Ieškovas pateikė atsiliepimą į apeliacinį skundą, kuriame prašė apeliacinį skundą atmesti, o pirmosios instancijos teismo sprendimą palikti nepakeistą.
Motyvuojamoji dalis
IV. Apeliacinio teismo nustatytos bylos aplinkybės, teisiniai argumentai ir išvados
Apeliacinis skundas atmestinas.
Apeliacinės instancijos teismas turi patikrinti, ar pirmosios instancijos teismas teisingai išsprendė bylą faktiniu ir teisiniu aspektais, o nagrinėjimo apeliacinės instancijos teisme ribas apsprendžia apeliacinio skundo teisiniai argumentai bei motyvai, taip pat absoliučių sprendimo negaliojimo pagrindų patikrinimas (CPK 320 str. 1 d.). Šiuo atveju sprendimo absoliutaus negaliojimo pagrindų nenustatyta.
Byloje kilo ginčas dėl įrodymų vertinimo, nustatant faktines aplinkybes – kada pastatyti ginčo statiniai, įvardinti sprendime kaip statinis Nr. 1 ir statinys Nr. 2; ar statyba yra savavališka; taip pat dėl pažeidimo šalinimo būdo.
Įrodymų vertinimo taisyklės suformuluotos CPK 185 straipsnyje, kuriame nustatyta, kad įrodymus, vadovaudamasis įstatymais, vertina tik teismas pagal vidinį savo įsitikinimą, pagrįstą visapusišku ir objektyviu bylos aplinkybių, kurios buvo įrodinėjamos proceso metu, išnagrinėjimu teismo posėdyje. Įrodymų vertinimas civilinėje byloje grindžiamas tikėtinumo taisykle – laisvo įrodymų vertinimo principu, reiškiančiu, kad teismas suteikia didesnę įrodomąją galią tiems įrodymams, kurie suponuoja didesnę vieno ar kito fakto buvimo ar nebuvimo tikimybę. Pagal CPK 185 straipsnio 2 dalį jokie įrodymai teismui neturi iš anksto nustatytos galios, išskyrus oficialiuosius rašytinius įrodymus (prima facie), kuriais patvirtintos aplinkybės laikomos visiškai įrodytomis, iki jos nebus paneigtos įstatymų nustatyta tvarka (CPK 197 straipsnio 2 dalis).
Šiuo atveju Statybos inspekcijos priimti sprendimai yra oficialūs rašytiniai įrodymai, turintys didesnę įrodomąją galią. Atsakovė savavališko statybos akto ir Reikalavimo teismine tvarka neginčijo; nesinaudojo teise pateikti rašytinius paaiškinimus, surašant aktus. Vadinasi, pripažino, kad jie yra teisėti ir pagrįsti. Šią išvadą patvirtina ir tas faktas, kad 2012 m. balandžio 6 d. atsakovė pateikė Vilniaus teritorijų planavimo ir statybos valstybinės priežiūros skyriui prašymą pratęsti reikalavimo Nr. REI-00-111012-00177 pašalinti savavališkos statybos padarinius įvykdymo terminą, tuo išreikšdama sutikimą įvykdyti reikalavimą. Pagal CPK 197 straipsnio 2 dalį, aplinkybės, nurodytos oficialiuose rašytiniuose įrodymuose, laikomos visiškai įrodytomis, iki jos bus paneigtos kitais byloje esančiais, išskyrus liudytojų parodymus, įrodymais. Byloje nėra pateikta objektyvių įrodymų, kurie galėtų paneigti savavališkos statybos akte ir reikalavime nurodytas aplinkybes. Be to, šias aplinkybes patvirtina ir pačios atsakovės elgesys. Dėl to pirmosios instancijos teismas pagrįstai vadovavosi minėtais įrodymais ir padarė teisingą išvadą, jog statinių statyba yra savavališka.
Apeliantė nepateikė jokių argumentų, pagrindžiančių jos teiginį, jog teismas neteisingai nustatė, kad ginčo statinys Nr. 1 randasi statinių neužimtame žemės paviršiuje, todėl apeliacinės instancijos teismas neturi pagrindo spręsti, jog teismas šiuo atveju pažeidė įrodymų vertinimo taisykles. Pažymėtina, kad pirmosios instancijos teismas motyvuotai pasisakė kokiais įrodymais jis rėmėsi, nustatant šią faktinę aplinkybę ir apeliacinės instancijos teismas šiems motyvams pritaria.
Nustatant aplinkybę dėl statinio Nr. 2 statybos neteisėtumo, pirmosios instancijos vertino įrodymus ne atsietai, bet jų visumą, palygindamas įrodymus tarpusavyje. Teismas motyvuotai paaiškino kodėl nesirėmė atsakovės ir liudytojo A. S. parodymais. Pažymėtina, kad teismas vertino ne tik trečiųjų asmenų paaiškinimus, bei ir liudytojo M. J. parodymus, fotonuotraukas, lygino byloje esančius skirtingų laikotarpių statinių išdėstymo planus. Šie įrodymai yra nuoseklūs, neprieštarauja tarpusavyje, todėl teismas pagrįstai jais rėmėsi. Apeliantės argumentas, kad atstumų skirtumą planuose sąlygojo skirtingi planų masteliai grindžiamas tik prielaidomis ir nėra pagrįstas konkrečiais įrodymais, todėl atmestinas. Pažymėtina ir tai, kad atsakovė nepateikė įrodymų ir apie ankstesnio statinio tiksliuosius išmatavimus. Taigi, pirmosios instancijos teismas pagrįstai nustatė, kad ir statinys Nr. 2 buvo pastatytas neužimtame žemės paviršiaus plote, taip pat pagrįstai nenustatė aplinkybės, kad minėtas statinys iki tol buvo su sienomis.
Statybos įstatymo 2 straipsnio 17 dalis numato, kad naujo statinio statyba – statybos rūšis, kurios tikslas – statinių neužimtame žemės paviršiaus plote pastatyti statinį, atstatyti visiškai sugriuvusį, sunaikintą, nugriautą statinį. Teismui nustačius, kad statiniai pastatyti neužimtame žemės paviršiaus plote, taip pat atsakovei nepateikus leistinų įrodymų, paneigiančių oficialiuose rašytiniuose įrodymuose konstatuotus faktus, tame tarpe, kad Statinio Nr. 1 ir Statinio Nr. 2 statybos buvo pradėtos 2010 m. rudenį, baigtos 2011 m., pirmosios instancijos teismas teisingai konstatavo naujos statybos faktą. Be to, statinio laiptai yra neatskiriama statinio dalis, dėl to apeliantės argumentai dėl statinio Nr. 2 laiptų išdėstymo ir sienų buvimo nagrinėjamu atveju neturi teisinės reikšmės.
Apeliantė skunde neginčija, kad nesikreipė į žemės sklypo bendraturčius dėl Statinių Nr. 1 ir Nr. 2 statybos, kad bendraturčiai tokioms statyboms prieštaravo, todėl teismas pagrįstai pripažino, jog statinių statybos atliktos nesilaikant Statybos įstatyme bei Statybos techniniame reglamente STR 1.07.01:2010 nustatyto imperatyvaus pobūdžio reikalavimo gauti bendraturčių sutikimą, t.y. savavališkai. Teismo išvadą, kad statybos buvo atliktos be bendraturčių sutikimo apeliantė ginčijo tik tuo aspektu, kad, jos nuomone, teismas neteisingai nustatė statinių statybos metus. Kadangi dėl aukščiu nurodytų motyvų šis apeliantės argumentas buvo atmestas, todėl atmestinas ir nesutikimo argumentas dėl bendraturčių sutikimo buvimo.
Nagrinėjamoje byloje bendraturčiams atsisakant duoti sutikimą atsakovės vykdomai statybai, nėra galimybės įteisinti savavališką statybą, nes atsakovė negali įgyvendinti statytojo teises. Dėl to šiuo atveju taikytina Statybos įstatymo 28 straipsnio 7 dalies 2 punkto nuostata, įpareigojant ieškovę nugriauti statinius ir sutvarkyti statybvietę, yra teisėta, pagrįsta ir proporcinga.
Teismų praktikoje pripažįstama, kad teismo pareiga pagrįsti priimtą procesinį sprendimą neturėtų būti suprantama, kaip reikalavimas detaliai atsakyti į kiekvieną argumentą. Atmesdamas apeliacinį skundą apeliacinės instancijos teismas gali tiesiog pritarti žemesnės instancijos teismo priimto sprendimo motyvams (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2008 m. kovo 14 d. nutartis byloje Nr. 3K-7-38/2008; 2010 m. birželio 1 d. nutartis byloje Nr. 3K-3-252/2010; 2010 m. kovo 16 d. nutartis byloje Nr. 3K-3-107/2010 ir kt.). Teisėjų kolegija sutinka su pirmosios instancijos teismo sprendimo motyvais, todėl jų nepakartoja, o ieškovo apeliacinio skundo netenkina dėl aukščiau nurodytų motyvų.
Apeliacinės instancijos teismas, išnagrinėjęs bylos medžiagą bei apeliacinio skundo argumentus, konstatuoja, kad pirmosios instancijos teismas tinkamai aiškino bei taikė teisės normas, tinkamai įvertino byloje surinktus įrodymus, todėl nėra pagrindo keisti ar naikinti skundžiamą teismo sprendimą.
Rezoliucinė dalis
nutarė
2013-01-28 Vilniaus miesto apylinkės teismo sprendimą palikti nepakeistą.