Lietuvos apeliacinio teismo nutartis

Lietuvos apeliacinio teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjas Gintaras Pečiulis teismo posėdyje apeliacine rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo ieškovės Valstybinės mokesčių inspekcijos prie Lietuvos Respublikos finansų ministerijos atskirąjį skundą dėl Vilniaus apygardos teismo 2015 m. gegužės 15 d. nutarties dalies, kuria nebuvo tenkintas ieškovės Valstybinės mokesčių inspekcijos prie Lietuvos Respublikos finansų ministerijos prašymas dėl įmonės vadovo teisės eiti viešojo ir (ar) privataus juridinio asmens vadovo pareigas ar būti kolegialaus valdymo organo nariu apribojimo, priimtos civilinėje byloje Nr. eB2-4318-619/2015 pagal ieškovės Valstybinės mokesčių inspekcijos prie Lietuvos Respublikos finansų ministerijos pareiškimą dėl bankroto bylos iškėlimo atsakovei uždarajai akcinei bendrovei „Vilniaus santekna“; tretieji asmenys - Valstybinio socialinio draudimo fondo valdybos Vilniaus skyrius, P. B..

Aprašomoji dalis

nustatė:

I. Klausimo esmė

II. Pirmosios instancijos teismo nutarties esmė

III. Atskirojo skundo argumentai

Teisinis reguliavimas įpareigoja įmonės vadovą rūpintis, kad įmonei, kuri dėl finansinių priežasčių nepajėgia vykdyti įsipareigojimų kreditoriams, būtų savalaikiai iškelta bankroto byla. Šio įpareigojimo įvykdymą užtikrina ir bankroto įstatyme numatyta sankcija dėl teisės eiti juridinio asmens vadovo pareigas, būti kolegialaus valdymo organo nariu ribojimo. Pirmosios instancijos teismas nevertino aplinkybės, jog pagal nurodytą teisinį reguliavimą sankcijai taikyti pakanka įsitikinti vienos iš išvardintų sąlygų buvimu: vadovas nepateikė pareiškimo dėl bankroto bylos iškėlimo, po bankroto bylos iškėlimo neperdavė įmonės turto ir dokumentų, vengė pateikti bankroto procesui reikalingą informaciją, kitaip trukdė vykdyti bankroto procedūras. Įmonės vadovas, žinodamas, kad įmonė yra nemoki ir kreditorių reikalavimai nebus patenkinti, siekė išvengti savalaikio bankroto proceso, todėl jam turėjo būti skirta sankcija.

Motyvuojamoji dalis

IV. Apeliacinio teismo nustatytos aplinkybės, teisiniai argumentai ir išvados

Apeliacijos objektą sudaro teismo nutarties dalies, kuria nebuvo patenkintas ieškovės Valstybinės mokesčių inspekcijos prašymas apriboti teisę UAB „Vilniaus santekna“ direktoriui P. B. penkerius metus eiti viešojo ir (ar) privataus juridinio asmens vadovo pareigas ar būti kolegialaus valdymo organo nariu, teisėtumo ir pagrįstumo patikrinimas. Šį klausimą teismas sprendžia vadovaudamasis atskirojo skundo faktiniu ir teisiniu pagrindais bei patikrina, ar nėra absoliučių nutarties negaliojimo pagrindų (Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso (toliau - CPK) 320, 338 straipsniai). Absoliučių nutarties negaliojimo pagrindų nagrinėjamoje byloje nenustatyta.

Šioje byloje sprendžiamas klausimas dėl Lietuvos Respublikos įmonių bankroto įstatymo (toliau – ĮBĮ) 10 straipsnio 14 dalyje numatytos sankcijos taikymo pagrindų buvimo nagrinėjamoje situacijoje. ĮBĮ 10 straipsnio 14 dalyje nustatyta, kad teismas gali apriboti asmens teisę nuo 3 iki 5 metų eiti viešojo ir (ar) privataus juridinio asmens vadovo pareigas ar būti kolegialaus valdymo organo nariu, jeigu šis asmuo privalėdamas pagal įstatymą nepateikė pareiškimo dėl bankroto bylos iškėlimo, po teismo nutarties iškelti bankroto bylą įsiteisėjimo neperdavė turto ir (ar) dokumentų, vengė pateikti bankroto procesui reikalingą informaciją ar kitaip trukdė procedūroms. Aptariamu atveju byloje nustatytos aplinkybės ir Valstybinės mokesčių inspekcijos atskirojo skundo turinys taip pat patvirtina, kad ieškovė prašo taikyti atsakovės UAB „Vilniaus santekna“ vadovui ĮBĮ 10 straipsnio 14 dalyje įtvirtintą sankciją už pareigos kreiptis į teismą dėl bankroto bylos iškėlimo nevykdymą.

Apeliacinis teismas sutina su ieškovės pozicija, kad ĮBĮ 10 straipsnio 14 dalyje įtvirtintos sankcijos taikymui pakanka įrodyti, jog vadovas, turėdamas pareigą pateikti pareiškimą dėl bankroto bylos iškėlimo, jos neįvykdė. Apeliantė yra teisi teigdama, jog nurodytos sankcijos taikymui pakanka ir vienos ĮBĮ 10 straipsnio 14 dalyje išvardintų sąlygų egzistavimo. Tačiau aptariamu atveju būtina atsižvelgti į teismų praktikoje pripažįstamą šios sankcijos taikymo išimtinumą. Lietuvos apeliacinio teismo praktikoje laikomasi nuostatos, jog pagal savo paskirtį (tikslą) juridinio asmens vadovo teisės eiti tam tikras pareigas apribojimas, kaip griežčiausia vadovui numatyta sankcija, negali būti taikoma tik dėl formalių priežasčių, ji turėtų būti taikoma išimtiniais atvejais, tik tuomet, jeigu nustatomas akivaizdus įmonės vadovo aplaidumas (nerūpestingumas) einant savo pareigas ar sąmoningas jų netinkamas vykdymas. Ar padaryti pažeidimai yra formalūs, ar ne, nustatinėjama kvalifikuojant konkretaus ginčo faktines aplinkybes ir jų pagrindu kilusias materialines teisines pasekmes (žr. pvz., Lietuvos apeliacinio teismo 2015 m. gegužės 28 d. nutartį, priimtą civilinėje byloje Nr. 2-1057-196/2015).

Aptariamu atveju prašymas taikyti ĮBĮ 10 straipsnio 14 dalyje nurodytą sankciją pareikštas ieškovės procesiniame dokumente, kuriuo ji prašė atsakovei iškelti bankroto bylą. Ši aplinkybė patvirtina, kad sankcijos taikymas inicijuotas pradinėje bankroto proceso stadijoje. Pažymėtina, jog sprendžiant dėl įmonės bankroto bylos iškėlimo nemokumo pagrindu, teismas vertina tik įmonės finansinius dokumentus, registrų duomenis ir kitus prieinamus šaltinius, iš kurių galima spręsti apie įmonės finansinę padėtį, tačiau neanalizuoja ir nesiaiškina priežasčių, privedusių įmonę prie bankroto, nevertina įmonės vadovo veiksmų (neveikimo) ir kt., kadangi šie veiksmai atliekami nuosekliai einančioje kitoje bankroto bylos nagrinėjimo stadijoje, įsiteisėjus nutarčiai dėl bankroto bylos įmonei iškėlimo (Lietuvos apeliacinio teismo 2015 m. rugsėjo 10 d. nutartis civilinėje byloje Nr.e2-1230-381/2015). Taigi, nors prašymas įmonės vadovui taikyti minėtą sankciją ir nėra ribojamas laike, t. y. toks prašymas gali būti paduotas bet kurioje bankroto bylos nagrinėjimo stadijoje, tačiau tinkamam šio klausimo išnagrinėjimui būtina turėti (pateikti) pakankamai įrodymų, pagrindžiančių šios sankcijos įmonės vadovui taikymo pagrindą, todėl tokį prašymą (taikyti įmonės vadovui teisinę sankciją ir apriboti jo teises) išnagrinėti bankroto bylos įmonei iškėlimo stadijoje paprastai nėra galimybės.

Apskųstosios nutarties turinys patvirtina, jog pirmosios instancijos teismas nagrinėjo įmonės (ne) mokumo situaciją, o prašymą taikyti sankciją – draudimą eiti viešojo ir (ar) privataus juridinio asmens vadovo pareigas ir (ar) būti kolegialaus valdymo organo nariu – atmetė dėl šiam klausimui išspręsti būtinų duomenų trūkumo (nebuvimo). Pirmosios instancijos teismas akcentavo aplinkybę, jog įmonė viešai nepaskelbė apie negalėjimą vykdyti finansinius įsipareigojimus, o pagal pateiktus duomenis nėra galimybės nustatyti įmonės nemokumo susidarymo momento. Apeliacinio teismo vertinimu, pirmosios instancijos teismo procesinis sprendimas atmesti prašymą dėl sankcijos įmonės vadovui taikymo yra pagrįstas ir teisingas. Kaip minėta, tokia sankcija negali būti taikoma vien formaliai, todėl apeliantės deklaratyvių ir subjektyviu suvokimu grindžiamų prielaidų apie netinkamą įmonės vadovo pareigų atlikimą nepakanka tokios sankcijos taikymui šioje bankroto bylos proceso stadijoje. Apeliantės argumento, jog įmonė nemokumo būseną esą pasiekė jau prieš kelis metus, nepagrindžia faktas apie teigiamų rezultatų nedavusį mokesčių nepriemokos išieškojimo procesą. Atsižvelgiant į tai, apeliacinės instancijos teismas laikosi nuostatos, kad skundžiamos nutarties priėmimo metu iš turimų duomenų nebuvo galima spręsti, kad įmonė jau gerokai anksčiau atitiko nemokumo kriterijus, o įmonės vadovas turėjo pareigą kreiptis į teismą dėl bankroto bylos iškėlimo, todėl pirmos instancijos teismas pagrįstai šio prašymo netenkino.

Pažymėtina, kad atsižvelgiant į civilinio proceso ekonomiškumo ir koncentruotumo principų reikalavimus (CPK 7 straipsnis), tokio pobūdžio prašymus tikslinga būtų reikšti (esant tam pagrindo) bankroto procedūrų jau iškeltoje bankroto byloje vykdymo, t. y. bankroto bylos nagrinėjimo iš esmės metu. Skundžiamos nutarties priėmimo metu pateikta (surinkta) informacija neleido daryti išvadų, dėl kokių priežasčių ir kokiu metu įmonė susidūrė su neįveikiamais finansiniais sunkumais, ar tai buvo tyčinis vadovo veikimas (neveikimas), sąmoningas įmonės privedimas prie bankroto, ar nepasisekusi verslo rizika, ar kt. Šie veiksniai, sąlygoję įmonės bankrotą, gali paaiškėti tik įmonės bankroto proceso metu, bankroto administratoriui pradėjus vykdyti ĮBĮ pavestas funkcijas. Pažymėtina, kad atsisakymas taikyti ĮBĮ 10 straipsnio 14 dalyje įtvirtintą sankciją įmonės vadovui, neužkerta kelio apeliantei (ar kitam tuo suinteresuotam asmeniui) su nauju prašymu kreiptis į teismą ir, pateikus įrodymus, pagrindžiančius vadovo netinkamą elgesį, prašyti taikyti minėtą sankciją. Be to, teismų praktikoje pažymima, kad juridinio asmens valdymo organams nevykdant ar netinkamai vykdant jų kompetencijai priskirtas pareigas, jiems, be kitų atsakomybės rūšių, gali kilti civilinė deliktinė atsakomybė. Tam, kad būtų galima taikyti įmonės administracijos vadovui civilinę atsakomybę, būtina nustatyti šio asmens civilinės atsakomybės sąlygas, o be kitų, ir neteisėtus veiksmus. Pareigos laiku kreiptis į teismą dėl bankroto bylos įmonei iškėlimo nevykdymas yra neteisėtas neveikimas, galintis sukelti žalos, už kurios padarymą įmonės administracijos vadovui gali kilti deliktinė atsakomybė (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2014 m. birželio 27 d. nutartis c. b. Nr. 3K-3-344/2014). Bankroto proceso metu surinkus pakankamai įrodymų apie atsakovės vadovo netinkamą veikimą (neveikimą), lėmusį nuostolių atsiradimą, galimas reikalavimas dėl žalos atlyginimo, įrodžius visas įmonės vadovo civilinės atsakomybės sąlygas.

Esant pirmiau nurodytoms aplinkybėms, keisti ar naikinti apskųstą teismo nutartį dėl ieškovės Valstybinės mokesčių inspekcijos atskirajame skunde išdėstytų motyvų nėra pagrindo. Apeliacinės instancijos teismas daro išvadą, kad pirmosios instancijos teismas, atmetęs prašymą dėl įmonės vadovo teisės eiti viešojo ir (ar) privataus juridinio asmens vadovo pareigas ar būti kolegialaus valdymo organo nariu apribojimo tinkamai nustatė bei įvertino teisiškai svarbias aplinkybes ir teisingai taikė proceso teisės normas, todėl priėmė teisėtą ir pagrįstą procesinį sprendimą. Kasacinio teismo praktikoje pripažįstama, kad teismo pareiga pagrįsti priimtą procesinį spendimą neturėtų būti suprantama kaip reikalavimas detaliai atsakyti į kiekvieną argumentą. Atmesdamas atskirąjį skundą apeliacinės instancijos teismas gali tiesiog pritarti žemesnės instancijos teismo priimto procesinio sprendimo motyvams (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2008 m. kovo 14 d. nutartis byloje Nr. 3K-7-38/2008, 2010 m. birželio 1 d. nutartis byloje Nr. 3K-3-252/2010, 2010 m. kovo 16 d. nutartis byloje Nr. 3K-3-107/2010, ir kt.).

Lietuvos apeliacinio teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjas, vadovaudamasis Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso 337 straipsnio 1 dalies 1 punktu,

Rezoliucinė dalis

nutaria:

Vilniaus apygardos teismo 2015 m. gegužės 15 d. nutarties dalį, kuria atmestas prašymas uždrausti UAB „Vilniaus santekna“ vadovui P. B. eiti viešojo ir (ar) privataus juridinio asmens vadovo pareigas ar būti kolegialaus valdymo organo nariu, palikti nepakeistą.