Lietuvos apeliacinio teismo nutartis

Lietuvos apeliacinio teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų: Alės Bukavinienės (kolegijos pirmininkė ir pranešėja), Konstantino Gurino ir Audronės Jarackaitės, teismo posėdyje apeliacine rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo civilinę bylą pagal ieškovo A. B. apeliacinį skundą dėl Vilniaus apygardos teismo 2014 m. kovo 21 d. sprendimo civilinėje byloje Nr. 2-231-881/2014 pagal ieškovo A. B. ieškinį atsakovui Lietuvos Respublikai dėl Lietuvos teismų ir teisėjų organizuotai vykdomo turto plėšimo ir prievartavimo Vilniaus apygardos teismo civilinės bylos Nr. 2-3658-392/2013 nagrinėjimo metu ir dėl to padarytos žalos atlyginimo.

Aprašomoji dalis

nustatė:

I. Ginčo esmė

II. Pirmosios instancijos teismo sprendimo esmė

III. Apeliacinio skundo ir atsiliepimo į jį argumentai

Motyvuojamoji dalis

IV. Apeliacinio teismo argumentai

Apeliacinis skundas netenkintinas.

Apeliacinės instancijos teismas nagrinėja bylą neperžengdamas apeliaciniame skunde nustatytų ribų, taip pat visais atvejais ex officio patikrina, ar nėra Civilinio proceso kodekso 329 straipsnyje nustatytų absoliučių sprendimo negaliojimo pagrindų (CPK 320 str. 2 d.).

Nagrinėjamoje byloje keliamas valstybės civilinės atsakomybės už žalą, atsiradusią dėl teisėjo ir teismo neteisėtų veiksmų, atlyginimo klausimas.

Dėl žodinio bylos nagrinėjimo

Apeliantas prašo bylą nagrinėti žodinio proceso tvarka. CPK 321 straipsnio 1 dalyje numatyta, kad apeliacinis skundas nagrinėjamas rašytinio proceso tvarka, išskyrus šio Kodekso 322 straipsnyje nurodytas išimtis, t. y. jeigu bylą nagrinėjantis teismas pripažįsta, kad žodinis nagrinėjimas būtinas. Dalyvaujantys byloje asmenys apeliaciniame skunde gali pateikti motyvuotą prašymą nagrinėti bylą žodinio proceso tvarka, tačiau šis prašymas teismui nėra privalomas. Šalys, teikdamos prašymą nagrinėti bylą žodinio proceso tvarka, turi jį pagrįsti, nurodydamos išimtines aplinkybes, dėl kurių būtinas žodinis bylos nagrinėjimas. Nagrinėjamos bylos šalys savo argumentus yra išdėsčiusios procesiniuose dokumentuose, apeliantas nepagrindė žodinio bylos nagrinėjimo būtinumo, todėl žodinio proceso apeliacinėje instancijoje būtinumas nekonstatuotinas.

Dėl absoliučių sprendimo negaliojimo pagrindų

Apeliantas apeliacinį skundą inter alia grindžia tuo, kad pirmosios instancijos teismas pažeidė CPK 329 straipsnio 2 dalies 4, 7 punktus, tai yra absoliutūs sprendimo negaliojimo pagrindai – sprendime nėra motyvų (argumentų), kuriais atmesti pateikti rašytiniai įrodymai bei neišnagrinėti visi pareikšti reikalavimai. Su šiais apelianto argumentais apeliacinės instancijos teismas nesutinka.

Apeliantas pareikštu ieškiniu prašė: 1) pripažinti, kad Lietuvos apeliacinis teismas, Vilniaus apygardos teismas, Jonavos rajono apylinkės teismas ir teisėjai A. D., D. G., V. K. ir R. Š. pažeidė ieškovo teises į teisingą bylos nagrinėjimą, veiksmingą teisinę gynybą, diskriminacijos uždraudimą, nuosavybės apsaugą Vilniaus apygardos teismo civilinės bylos Nr. 2-3658-392/2013 nagrinėjimo metu dėl ieškovo turto plėšimo ir prievartavimo bei lygių teisių prieš įstatymą ir teismą neužtikrinimo; 2) priteisti iš atsakovų Lietuvos Respublikos ir teisėjų A. D., D. G., V. K. ir R. Š. 1 509 505 Lt turtinės ir neturtinės žalos atlyginimo. Pirmosios instancijos teismas, išnagrinėjęs apelianto pareikštus reikalavimus bei pateiktus įrodymus, sprendė, kad taikyti civilinę atsakomybę atsakovo atžvilgiu nėra pagrindo, todėl ieškinį atmetė. Teisėjų kolegija pažymi, kad neteisėtų veiksmų pripažinimas nėra savarankiški materialiniai reikalavimai, tai yra tik viena iš nustatinėtinų civilinės atsakomybės sąlygų, kurią konstatavus bei esant kitoms nustatytoms CK 6.246-6.249 straipsniuose numatytoms sąlygoms spręstina dėl žalos atlyginimo iš atsakovo. Dėl šios priežasties nelaikytinas pagrįstu apelianto argumentas, kad teismas neišnagrinėjo visų pareikštų reikalavimų ir yra CPK 329 straipsnio 2 dalies 7 punkte numatytas absoliutus skundžiamo teismo sprendimo negaliojimo pagrindas.

Taip pat nepagrįstas apelianto argumentas, kad sprendime nėra argumentų (motyvų), dėl kurių atmesti rašytiniai įrodymai bei pareikšti reikalavimai. Teisėjų kolegija pažymi, kad pagal Lietuvos Aukščiausiojo Teismo suformuotą praktiką net ir nepakankamas teismo sprendimo motyvavimas nėra jo absoliutus negaliojimo pagrindas pagal CPK 329 straipsnio 2 dalies 4 punktą. Šis pagrindas taikytinas tik tuo atveju, kai sprendimas yra visiškai be motyvų. Tuo atveju, kai teismo sprendimo motyvai yra neišsamūs, šis pažeidimas gali būti pripažintas esminiu tik tada, jeigu sprendimo motyvuojamojoje dalyje neatsakyta į pagrindinius (esminius) bylos faktinius ir teisinius aspektus ir dėl to byla galėjo būti išspręsta neteisingai (CPK 329 str. 1 d.). Jei teismo sprendimo motyvuojamojoje dalyje argumentuotai atsakyta į pagrindinius išnagrinėto ginčo aspektus, tai negali būti pagrindas vien dėl formalių pažeidimų panaikinti iš esmės teisingą teismo sprendimą. Nagrinėjamu atveju sprendimo motyvuojamojoje dalyje yra išdėstytos teismo nustatytos esminės bylos aplinkybės, faktiniai ir teisiniai argumentai (CPK 270 str. 4 d.). Galima su jais sutikti arba nesutikti, tačiau nėra pagrindo pripažinti, kad nagrinėjamu atveju teismo sprendimas yra be motyvų. Taigi, negalima pripažinti, kad yra CPK 329 straipsnio 2 dalies 4 punkte numatytas absoliutus skundžiamo teismo sprendimo negaliojimo pagrindas.

Apelianto teiginiai dėl Žmogaus teisių ir pagrindinių laisvių apsaugos konvencijos nuostatų (6,13,14 straipsnių) pažeidimo, priimant skundžiamą teismo sprendimą, taip pat atmestini kaip nepagrįsti, kadangi nėra detalizuotas išvardintų nuostatų pažeidimas.

Nenustačius absoliučių pirmosios instancijos teismo sprendimo negaliojimo pagrindų, apskųsto sprendimo teisėtumas ir pagrįstumas vertintinas pareikšto apeliacinio skundo ribose (CPK 320 str. 2 d.).

Dėl valstybės civilinės atsakomybės sąlygų

CK 6.272 straipsnio 2 dalyje nustatyta, kad žalą, atsiradusią dėl neteisėtų teisėjo ar teismo veiksmų nagrinėjant civilinę bylą, atlygina valstybė visiškai, jeigu žala atsirado dėl teisėjo ar kito teismo pareigūno kaltės. Pagal šią įstatymo normą valstybės pareiga atlyginti žalą atsiranda tada, kai yra visos deliktinės atsakomybės sąlygos – žala (CK 6.249 str.), neteisėti veiksmai (CK 6.246 str.), priežastinis ryšys (CK 6.247 str.) ir kaltė (CK 6.248 str.). Teisėjų kolegija pažymi, kad šios rūšies žalos atlyginimo specifika yra ta, kad asmeniui teisė į žalos atlyginimą atsiranda tik tada, kai konstatuojama, jog valstybės institucija, pareigūnas ar teismas atliko neteisėtus veiksmus ir žala atsirado būtent dėl nurodytų subjektų neteisėtų ir kaltų veiksmų. Tačiau ieškovas, reikalaudamas atlyginti žalą, neatleidžiamas nuo CPK 178 straipsnyje įtvirtintos pareigos įrodyti aplinkybes, kuriomis grindžia savo reikalavimus, t.y. jam tenka pareiga įrodyti būtinąsias civilinės atsakomybės sąlygas, kurių neįrodžius žalos atlyginimas negalimas (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2008-06-16 nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-319/2008).

Apeliacinės instancijos teismas sutinka su pirmosios instancijos teismo pozicija, kad ieškinyje nurodytų Vilniaus apygardos teismo ir teisėjo V. K. neteisėti veiksmai ar, juo labiau, kaltė, nagrinėjant civilinę bylą Nr. 2-3658-392/2013, neįrodyti. Teisėjo kaltė gali būti nustatyta tik tuo atveju, kai padaryta akivaizdžių ir šiukščių teisės aiškinimo ir taikymo klaidų, kurių kvalifikuotas teisėjas neturėtų daryti (CK 6.248 str.); sprendžiant teisėjo kaltės klausimą, būtina nustatyti, kad teisėjas, priimdamas procesinį sprendimą, ne tik aiškiai pažeidė įstatymus, bet kad ir kitas teisėjas tokioje pačioje situacijoje būtų pasielgęs kitaip (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2011-04-26 nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-207/2011).

Apeliantas neteisėtus teisėjo V. K. veiksmus nagrinėjant civilinę bylą Nr. 2-3658-392/2013 grindė tuo, kad buvo pažeistas CPK 148 straipsnio 1 dalyje (redakcija, galiojusi iki 2011 m. spalio 1 d.) nustatytas 3 dienų terminas prašymui dėl laikinųjų apsaugos priemonių išspręsti. Kaip teisingai nurodė pirmosios instancijos teismas, pagal CPK 148 straipsnio (redakcija, galiojusi iki 2011 m. spalio 1 d.) esmę ir prasmę, prašymas dėl laikinųjų apsaugos priemonių taikymo galėjo būti sprendžiamas, tik prieš tai išsprendus ieškinio priėmimo klausimą, konkrečiai – ieškinį (jo dalį) priėmus, todėl pagrįstai konstatavo, kad nenagrinėdamas ieškovo prašymo dėl laikinųjų apsaugos priemonių taikymo teismas, šiuo atveju elgėsi procesiškai tinkamai ir jokių neteisėtų veiksmų neatliko, nes Lietuvos teismų informacinės sistemos (Liteko) duomenimis, ieškovo ieškinio priėmimo klausimas užtruko ir galutinai buvo išspręstas tik Lietuvos apeliacinio teismo 2013 m. vasario 7 d. nutartimi.

Kaip teisingai nurodė pirmosios instancijos teismas, nėra pagrindo teigti, kad Lietuvos apeliacinis teismas (teisėja D. G.) 2013 m. gegužės 9 d. nutartyje nustatydamas ieškovui įpareigojimą sumokėti žyminį mokestį už atskirąjį skundą dėl laikinųjų apsaugos priemonių, atliko kokius nors neteisėtus veiksmus (CPK 316 str. 3 d., 338 str.), nes pagal tuo metu galiojusio CPK 80 straipsnio 2 dalį, už atskirąjį skundą turėjo sumokėti vieno šimto litų žyminį mokestį (CPK 3 str. 8 d.). Pažymėtina, kad teismo įpareigojimas apeliantą atlikti įstatyme numatytą pareigą, negali būti vertinamas kaip neteisėtas veiksmas.

Apeliacinės instancijos teismas sutinka su pirmosios instancijos teismo išvada, kad nėra pagrindo pripažinti Jonavos rajono apylinkės teismo (teisėjas R. Š.) 2013 m. liepos 11 d. nutartimi, kuria atmetė ieškovo prašymą taikyti laikinąsias apsaugos priemones (sustabdyti vykdymo veiksmus) veiksmus neteisėtais, nes ieškovas turėjo teisę minėtą teismo nutartį apskųsti aukštesnės instancijos teismui. Kaip teisingai nurodė teismas, šioje byloje teismas nevertina teismų priimtų nutarčių (jų motyvacijos, teisės aktų taikymo, išvadų) jų teisėtumo ir pagrįstumo aspektu. Pirmosios instancijos teismas taip pat pagrįstai sprendė, kad nėra jokių faktinių duomenų, kurie patvirtintų, kad teisėjas A. D. nuo civilinės bylos Nr. 2-3658-392/2013 nagrinėjimo nenušalindamas Vilniaus apygardos teismo ir teisėjo V. K., padarė neteisėtus veiksmus.

Byloje nustatytos aplinkybės nepatvirtina, kad Vilniaus apygardos teismas ir teisėjai nagrinėdami anksčiau paminėtas civilines bylas bei priimdami atitinkamus procesinius sprendimus, būtų padarę akivaizdžias, šiurkščias klaidas. Lietuvos Respublikos Konstitucijos 111 straipsnyje įtvirtinta teismų sistema. Teismų kompetencija reglamentuota įstatymuose (pvz., Teismų įstatyme, baudžiamojo ir civilinio proceso kodeksuose ir kt.). Civilinio proceso kodekse nustatyta sprendimų teisėtumo kontrolė, kuri reiškia, kad proceso dalyviai turi teisę į apeliaciją ir kasaciją, kad žemesnės instancijos teismo procesinis sprendimas gali būti peržiūrimas aukštesnės instancijos teisme.

Kaip minėta, pagal CK 6.272 straipsnio 2 dalį valstybės pareiga atlyginti žalą atsiranda tada, kai yra nustatytos visos deliktinės atsakomybės sąlygos, tuo tarpu nagrinėjamoje byloje šios sąlygos nebuvo nustatytos, todėl nėra pagrindo atsakovui taikyti civilinę atsakomybę.

Įvertinusi bylos duomenis, teisėjų kolegija sprendžia, kad pirmosios instancijos teismas išnagrinėjo visus įrodymus, kurie buvo reikšmingi šioje byloje nagrinėjamam klausimui, motyvuojamojoje dalyje yra išdėstytos teismo nustatytos esminės bylos aplinkybės, faktiniai ir teisiniai argumentai, dėl ko nėra pagrindo sutikti su apelianto argumentu, kad priimant skundžiamą sprendimą buvo pažeistos CPK 13, 178, 185 straipsnių nuostatos.

Dėl teismo ir teisėjos šališkumo

Apeliantas skundžiamo sprendimo neteisėtumą ir nepagrįstumą motyvuoja tuo, kad buvo pažeista teisė į nešališką ir nepriklausomą teismą, kadangi bylą išnagrinėjo šališkas ir priklausomas Vilniaus apygardos teismas ir teisėja V. M.. Teisėjų kolegija atmeta šiuos apelianto argumentus kaip nepagrįstus.

Bylos duomenys patvirtina, kad Vilniaus apygardos teismo ir teisėjos V. M. nušalinimo klausimas buvo sprendžiamas šioje byloje Lietuvos apeliacinio teismo pirmininko 2013 m. lapkričio 25 d. nutartimi, kuria apelianto pareiškimas buvo atmestas. Minėtoje nutartyje Lietuvos apeliacinio teismo pirmininkas pažymėjo, kad viena iš teismo nešališkumo užtikrinimo garantijų – civilinio proceso įstatyme įtvirtintas teisėjo nusišalinimo (nušalinimo) institutas (CPK 64-71 str.), aptarė šio instituto įgyvendinimo aplinkybes; atkreipė dėmesį, kad visais atvejais teisėjas (teisėjai) gali nusišalinti arba būti nušalinamas nuo jam (jiems) priskirtos bylos nagrinėjimo ne esant jo (jų) arba dalyvaujančių byloje asmenų pageidavimui, o tik esant aplinkybėms, kurios leidžia pagrįstai abejoti bylą nagrinėjančio teisėjo (teisėjų) nešališkumu ar nesuinteresuotumu bylos baigtimi, taigi, esant tiesioginiam ar netiesioginiam jo (jų) suinteresuotumui bylos baigtimi arba pagrįstoms abejonėms dėl teisėjo (teisėjų) nešališkumo (CPK 65, 66, 71 str.). Taip pat nutartyje pažymėjo, kad Lietuvos apeliacinis teismas ne kartą yra pasisakęs, jog procesinių veiksmų atlikimas bei atitinkamų procesinių sprendimų priėmimas negali būti vertinamas kaip teisėjo (teisėjų) šališkumo bei suinteresuotumo bylos baigtimi įrodymas bei teisėjo (teisėjų) nušalinimo pagrindas, kadangi įstatymas reikalauja, jog nušalinimo pareiškimas, siekiant užtikrinti greitą ir teisingą bylos išnagrinėjimą, būtų motyvuotas (CPK 68 str. 2 d.) ir pareikštas konkrečiam teisėjui ar konkretiems teisėjams (CPK 68 str. 4 d.) tik esant vienam iš CPK 64-66, 71 straipsniuose nustatytų pagrindų. Nesutikdamas su atitinkamais teismo procesiniais sprendimais, asmuo turi teisę pasinaudoti civilinio proceso įstatyme nustatytomis teismo procesinio sprendimo teisėtumo ir pagrįstumo kontrolės formomis – apeliacija, kasacija, proceso atnaujinimo institutu.

Apeliaciniame skunde akcentuodamas pirmosios instancijos teismo teisėjos šališkumą ir nekompetenciją, apeliantas nenurodė CPK 65-66 straipsniuose nurodytų aplinkybių, kurios keltų pagrįstas abejones teismo šališkumu. Civiliniame procese galioja rungimosi principas, tai yra kiekviena šalis privalo įrodyti tas aplinkybes, kuriomis remiasi kaip savo reikalavimų ar atsikirtimų pagrindu (CPK 12, 178 str.). Nesant įrodymų, patvirtinančių aplinkybes, kurios keltų abejonių bylą išnagrinėjusios teisėjos šališkumu, objektyvumu, kompetencija, teisėjų kolegija atmeta apeliacinio skundo argumentus dėl teisėjos šališkumo (CPK 185 str.).

Rezoliucinė dalis

Teisėjų kolegija, vadovaudamasi Lietuvos Respublikos CPK 326 straipsnio pirmosios dalies 1 punktu,

nutaria:

Vilniaus apygardos teismo 2014 m. kovo 21 d. sprendimą palikti nepakeistą.