Šiaulių apygardos teismo nutartis, 2A-16-368/2015

Teismas: Šiaulių apygardos teismas
Dokumentas: Nutartis
Data: 2015-02-10
Bylos Nr.: 2A-16-368/2015
Teisminio proceso Nr.: 2-47-3-01520-2013-0
Bylos rūšis: civilinė byla

Teisėjai: Vilija Valantienė, Rasa Bartašienė, Egidijus Mockevičius
Atsakovas: I. V.
Ieškovas: D. V.
Trečiasis asmuo: V. V., S. L.

Kategorijos

77.4.3pavadinimo nepavyko patikrinti
78.2.1pavadinimo nepavyko patikrinti
121.21pavadinimo nepavyko patikrinti

Civilinė byla Nr. 2A-16-368/2015Teisminio proceso Nr. 2-47-3-01520-2013-0Procesinio sprendimo kategorija 77.4.3; 78.2.1; 121.21 (S)

ŠIAULIŲ APYGARDOS TEISMASNUTARTISLIETUVOS RESPUBLIKOS VARDU2015 m. vasario 10 d.Šiauliai

Šiaulių apygardos teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Rasos Bartašienės, Egidijaus Mockevičiaus (kolegijos pirmininkas ir pranešėjas), Vilijos Valantienės, teismo posėdyje apeliacine rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo civilinę bylą pagal atsakovės I. V. apeliacinį skundą dėl Mažeikių rajono apylinkės teismo 2014 m. balandžio 15 d. sprendimo civilinėje byloje 2-214-721/2014, iškeltoje pagal ieškovo D. V. ieškinį atsakovei I. V., tretiesiems asmenims V. V., V. V., S. L., institucijai, duodančiai išvadą, Telšių rajono savivaldybės administracijos Vaiko teisių apsaugos skyriui (toliau VTAS) dėl bendravimo su vaiku tvarkos ir išlaikymo dydžio pakeitimo ir atsakovės I. V. priešieškinį dėl priteisto išlaikymo padidinimo.

Aprašomoji dalis

Teisėjų kolegija nustatė:

I. Ginčo esmė

Ieškovas D. V. kreipėsi į teismą, prašydamas: 1) nustatyti jo bendravimo su nepilnamečiu sūnumi tvarką; 2) pakeisti Telšių rajono apylinkės teismo 2011 m. spalio 17 d. sprendimu iš jo priteisto išlaikymo vaikui dydį (1 tomas, 102–106 b. l.). Nurodė, kad Telšių rajono apylinkės teismo 2011 m. spalio mėn. 17 d. sprendimu buvo nutraukta jo ir atsakovės I. V. santuoka. Teismo sprendimu buvo patvirtintas šalių susitarimas, pagal kurį ieškovas su sūnumi bendrauja pagal išankstinį susitarimą su atsakove, apie tai informavęs ją prieš 24 valandas. Šalys susitarė, kad sūnui išlaikyti ieškovas skirs 150 Lt kas mėnesį ir perves į sūnaus vardu atidarytą banko sąskaitą Norvegijoje mokamą pašalpą. Teigia, kad iki 2011 metų pabaigos jam nebuvo trukdoma bendrauti su sūnumi pagal minėtą susitarimą, tačiau vėliau atsakovė pradėjo ieškoti įvairiausių nepagrįstų priežasčių neleisti jam pasimatyti su sūnumi ir pasiimti sūnų iš namų ilgesniam laikui. Tvirtina, kad ne kartą kreipėsi į atsakovę, prašydamas suteikti jam galimybę pabendrauti su sūnumi, tačiau atsakovė nevykdo susitarimo ir pareigos suteikti galimybę ieškovui bendrauti su šalių nepilnamečiu vaiku ir dalyvauti jo auklėjime. Pažymėjo, kad ne tik atsakovę, bet ir jį sieja artimas ryšys su šalių nepilnamečiu vaiku. Atsižvelgdamas į tai, kad su atsakove nepavyko susitarti dėl bendravimo su sūnumi tvarkos nustatymo, prašė nustatyti tokią bendravimo su vaiku tvarką: jis turi teisę pasiimti sūnų iš jo nuolatinės gyvenamosios vietos ir būti su juo lyginiais metais per jo gimtadienį, nelyginiais metais Šv. Kūčių ir Kalėdų metu nuo gruodžio 24 d. 11 val. iki gruodžio 26 d. 21 val., lyginiais metais nuo gruodžio 31 d. 11 val. iki kitų metų sausio 1 d. 21 val., nelyginiais metais Šv. Velykų švenčių metu nuo 11 val. iki antrosios Velykų dienos 21 val.; tokia bendravimo su anūku tvarką siūlo nustatyti ir jo tėvams, t. y. seneliams V. ir V. V.. Ieškovui negalint vaiką pasiimti numatytomis švenčių dienomis, šia teise gali pasinaudoti A. V. seneliai V. ir V. V.. Atsižvelgiant į tai, kad ieškovas gyvena ir dirba užsienyje, prašo nustatyti, kad jis gali netrukdomai bendrauti su vaiku tik grįžęs į Lietuvą, prieš 5 dienas įspėjęs I. V. el. paštu apie numatomą grįžimą į Lietuvą. Grįžęs į Lietuvą ieškovas turi teisę pasiimti vaiką ir netrukdomai bendrauti su juo mažiausiai 7 dienas, jei tomis dienomis vyksta vaiko mokslai, jis rūpinasi vaiko tinkamu pasiruošimu pamokoms, pristato bei pasiima jį į mokyklą ir iš jos; vasaros ir žiemos atostogų metu jis turi teisę pasiimti, taip pat vežtis vaiką atostogauti į užsienio šalis, kelionių trukmė mažiausiai gali tęstis 15 dienų. Apie numatomas keliones ieškovas įspėja atsakovę prieš 30 dienų el. paštu. Atsakovei be pateisinamos pagrįstos priežasties neleidus vaikui vykti su tėvu atostogauti, pastarasis turės teisę reikalauti dėl to patirtų nuostolių atlyginimo, t. y. atlyginti už įsigytą bet nepanaudotą kelialapį ir pan.; abu tėvai pagal bet kurio iš jų raštišką reikalavimą el. paštu privalo iš anksto suderinti laisvadienių ir / ar atostogų, taip pat susitikimų su vaiku laiką ir vietą. Abu tėvai bendru susitarimu, gali keisti bendravimo su vaikais tvarką atsižvelgiant į aplinkybes, vaiko norus ir poreikius, savo galimybes. Pasikeitus bet kurio iš tėvų gyvenamajai vietai ar telefono numeriui, privaloma nedelsiant informuoti kitą iš tėvų. Atkreipė dėmesį į tai, kad nuo 2013-09-01 Norvegijoje buvo nutrauktas pašalpos mokėjimas vaikui, todėl sutinka teikti vaikui po 500 Lt kasmėnesinį išlaikymą.

Atsakovė I. V. su ieškiniu nesutiko, pateikė teismui priešieškinį (2 tomas, 81–87 b. l.), prašydama: 1) pakeisti Telšių rajono apylinkės teismo 2011 m. spalio 17 d. sprendimu iš ieškovo sūnui priteisto išlaikymo dydį, jį padidinant nuo 150 Lt iki 760 Lt kas mėnesį mokamomis periodinėmis išmokomis, pradedant nuo priešieškinio pateikimo teismui dienos 2014-01-25 ir tęsiant iki sūnaus pilnametystės, išlaikymo sumą indeksuojant kasmet Vyriausybės nustatyta tvarka, atsižvelgiant į infliaciją, gaunamų lėšų tvarkytoja uzufrukto teise paskirti ją; 2) pripažinti, kad ieškovas 2012 m. sausio mėnesį – 10 000 Norvegijos kronų (toliau NOK) ir 6 000 NOK, 2012 m. kovo mėnesį – 2 000 NOK, 2012 m. balandžio mėnesį – 2 000 NOK, 2012 m. rugpjūčio mėnesį – 3 000 NOK, 2012 m. lapkričio mėnesį – 2 000 NOK, 2012 m. gruodžio mėnesį – 2 000 NOK, 2013 m. vasario mėnesį – 3 000 NOK, 2013 m. balandžio mėnesį – 3 000 NOK, 2013 m. birželio mėnesį – 3 000 NOK dydžio mokėjimais, kuriuos atliko atsakovei į jos vardu atidarytą banko sąskaitą, pervedė Norvegijoje gautą socialinę vaiko pašalpą. Tvirtino, kad ieškovas nutylėjo, kad 2012 m. sausio mėnesį dviem mokėjimo pavedimais papildomai pervedė atsakovei 16 000 NOK vaiko pašalpą. Teigė, kad ieškovas nuo 2012 m. sausio mėnesio nemoka vaikui 150 Lt kasmėnesinio išlaikymo. Atsakovės manymu, ieškovas turi kas mėnesį prisidėti 760 Lt prie vaiko išlaikymo.

II. Pirmosios instancijos teismo sprendimo esmė

Mažeikių rajono apylinkės teismas 2014 m. balandžio 15 d. sprendimu ieškovo ieškinį tenkino visiškai, o atsakovės priešieškinį tenkino iš dalies (3 tomas, 168–176 b. l.). Nustatė ieškovo prašytą bendravimo su sūnumi tvarką. Pakeitė Telšių rajono apylinkės teismo 2011 m. spalio 17 d. sprendimu priteisto išlaikymo dydį ir iš ieškovo D. V. nuo 2013-09-01 iki vaiko pilnametystės priteisė nepilnamečiam sūnui 500 Lt kas mėnesinį. Paskyrė atsakovę I. V. vaikui išlaikyti skirtų lėšų tvarkytoja uzufrukto teise. Kitą priešieškinio dalį atmetė. Priteisė iš ieškovo atsakovei 800 Lt bylinėjimosi išlaidas, ir 126 Lt žyminį mokestį valstybei. Priteisė iš atsakovės 530 Lt bylinėjimosi išlaidas ieškovui. Nurodė, kad tėvo valdžia teismo sprendimu ieškovui nėra apribota ir atsakovė nepateikė jokių įrodymų ir medicininių dokumentų, jog ieškovo bendravimas su vaiku turėtų neigiamos įtakos vaikui. Pažymėjo, kad šalims gyvenant kartu mažametis buvo paliekamas ieškovui prižiūrėti, ir ieškovas su vaiku elgėsi tinkamai ir juo rūpinosi. Atkreipė dėmesį į tai, kad ieškovas žino apie vaiko specialius poreikius ir kaip tinkamai vaiku pasirūpinti, ir šias aplinkybes patvirtino VTAS atstovė. Teismas nenustatė aplinkybių, kad ieškovas traumuotų sūnų psichologiškai ar fiziškai, piktnaudžiautų tėvo valdžia, žiauriai elgtųsi su sūnumi, nesirūpintų juo ir pan. Pabrėžė, kad, nors atsakovė nurodė, kad vaikui išlaikyti kas mėnesį reikia skirti apie 1520,84 Lt, ji tinkamai nepagrindė savo apskaičiavimo. Be to, nepateikė teismui duomenų apie savo gaunamas pajamas. Teismas, atsižvelgdamas į tai, kad ieškovas gyvena ir dirba Norvegijos Karalystėje, su sugyventine augina mažametę dukrą, neturi jokio registruoto nekilnojamojo ir kilnojamojo turto, sprendė, jog ieškovas nepajėgus mokėti sūnui atsakovės prašomo išlaikymo, ir, vadovaudamasis kasacinio teismo suformuota praktika, nurodė, kad vaiko poreikiams tenkinti per mėnesį reikalinga 1000 Lt suma, kurią šalys privalo teikti po lygiai. Teismas, įvertindamas ieškovo atsakovei pervestų vaikui išlaikyti skirtų lėšų sumą, sprendė, kad nėra pagrindo pripažinti, jog 16 000 NOK papildomai pervesta suma yra vaikui skirta pašalpa, kadangi tai teismo priteisto išlaikymo sumokėjimas. Teismo vertinimu, iki ieškinio padavimo ieškovas tinkamai vykdė pareigą materialiai išlaikyti savo vaiką (sūnų). Teismas taip pat paskirstė šalims bylinėjimosi išlaidas.

III. Apeliacinio skundo ir atsiliepimo į jį teisiniai argumentai

Skųsdama Mažeikių rajono apylinkės teismo 2014 m. balandžio 15 d. sprendimą, apeliantė (atsakovė) I. V. prašo: 1) panaikinti teismo sprendimą ir priimti naują sprendimą – ieškovo ieškinį atmesti, o jos priešieškinį tenkinti; 2) įpareigoti Telšių rajono savivaldybės administracijos VTAS, dalyvaujant vaikų psichologui, apklausti vaiką dėl jo noro bendrauti su tėvu, įvertinti ieškovo ir trečiųjų asmenų gyvenimo ir buities sąlygas; 3) paskirti teismo psichologinę ekspertizę, kadangi vaiko noras bendrauti su tėvu pasikeitė; 4) priteisti bylinėjimosi išlaidas (4 tomas, 1–7 b. l.). Apeliaciniame skunde teigiama, kad teismas netinkamai vertino byloje esančius įrodymus, pažeidė procesinės teisės normas ir įrodymų vertinimo taisykles, nukrypo nuo teismų praktikos. Tvirtina, kad teismas, netenkindamas priešieškinio reikalavimo dėl pripažinimo, kad pervesti pinigai yra vaikui skirta pašalpa, savo išvadų tinkamai nemotyvavo, ir tai yra absoliutus sprendimo negaliojimo pagrindas. Mano, kad įsiteisėjus Telšių rajono apylinkės teismo 2011 m. spalio 17 d. sprendimui, kuriuo buvo patvirtintas šalių susitarimas dėl ieškovo bendravimo su sūnumi tvarkos, nėra galima iš naujo kelti šio klausimo. Pažymi, kad teismas neatsižvelgė į VTAS nuomonę. Apeliantės manymu, ieškovas nėra įgijęs vaiko priežiūros įgūdžių.

Atsiliepimas

Atsiliepdamas į atsakovės apeliacinį skundą, ieškovas D. V. prašo Mažeikių rajono apylinkės teismo 2014 m. balandžio 15 d. sprendimą palikti nepakeistą, neskirti ekspertizės, priteisti bylinėjimosi išlaidas (4 tomas, 37–40 b. l.). Atsiliepime nurodo, kad atsakovė galėjo reikšti reikalavimą tik dėl 21 340 NOK dalies pripažinimo vaiko pašalpa, ir ieškovas šių aplinkybių neginčijo. Tačiau 11 660 NOK negali būti laikoma kaip Norvegijos valstybinės įstaigos išmoka vaikui, ir tai įvertino teismas. Pažymi, kad VTAS nurodė, kad atsakovės bendravime jaučiama manipuliacija vaiku. Mano, kad jo bendravimo su vaiku tvarka priklauso nuo atsakovės įgeidžių. Atkreipia dėmesį į tai, kad bendravimo su vaiku tvarkoje yra nurodyta, jog visas bendravimas su vaiku vyks atsižvelgiant į vaiko norus ir poreikius. Nurodo, kad yra išėjęs vaiko priežiūros atostogų, vienas su kūdikiu atvažiavo į Lietuvą, tad turi vaiko priežiūros įgūdžių. Teigia, kad neturi nuolatinės gyvenamosios vietos Lietuvoje, ir neaišku, kokias buities sąlygas tikrintų teismas. Ieškovo manymu, atsakovė neturi teisės kliudyti ieškovui bendrauti su sūnumi ir jį auklėti. Tvirtina, kad byloje yra pakankamai duomenų bylai išnagrinėti ir psichologinė ekspertizė nėra būtina.

IV. Apeliacinės instancijos teismo nustatytos bylos aplinkybės,

Motyvuojamoji dalis

teisiniai argumentai ir išvados

Bylos nagrinėjimo apeliacine tvarka ribas sudaro apeliacinio skundo faktinis ir teisinis pagrindai bei absoliučių sprendimo negaliojimo pagrindų patikrinimas (CPK 320 str. 1 d.). Apeliacinės instancijos teismas tikrina tik apskųstos teismo sprendimo dalies teisėtumą ir pagrįstumą ir tik analizuojant apeliaciniame skunde išdėstytus argumentus, išskyrus įstatyme nurodytas išimtis (CPK 320 str. 2 d.). Absoliučių sprendimo negaliojimo pagrindų apeliacinės instancijos teismas nenustatė (CPK 329 str.).

Apeliantės (atsakovės) I. V. apeliacinis skundas tenkintinas iš dalies.

Dėl skyrium gyvenančio tėvo bendravimo su vaiku ir dalyvavimo jį auklėjant tvarkos nustatymo

Apeliantė skunde teigia, kad pirmosios instancijos teismas negalėjo keisti šalių nustatytos ieškovo bendravimo su vaiku tvarkos, kadangi tvarka buvo patvirtina teismo sprendimu.

Pagal LR CK 3.53 straipsnio 3 dalį teismas, savo sprendimu nutraukdamas santuoką, patvirtina ir sutuoktinių pateiktą sutartį dėl santuokos nutraukimo pasekmių, kurioje sutuoktiniai turi aptarti dalyvavimo auklėjant savo nepilnamečius vaikus klausimus.

Bylos duomenimis, Telšių rajono apylinkės teismas 2011 m. spalio 17 d. sprendimu abiejų sutuoktinių bendru sutikimu nutraukė ginčo šalių santuoką ir patvirtino sutartį dėl santuokos nutraukimo pasekmių, pagal kurią šalys nustatė, jog ieškovas su sūnumi bendraus pagal išankstinį susitarimą su atsakove, apie tai ją informavęs prieš 24 val. (1 tomas, 13–14 b. l.).

Teisėjų kolegija pažymi, kad prieš tai minėtoje teismo sprendimu patvirtintoje sutartyje dėl santuokos nutraukimo pasekmių buvo nustatyta ne detali ieškovo bendravimo su nepilnamečiu vaiku ir dalyvavimo jį auklėjant tvarka, o iš esmės įtvirtinta, jog ieškovas su vaiku galės bendrauti tik prieš tai susitaręs su atsakove, t. y. nustatytas būtinas atsakovės išankstinis pritarimas ieškovo bendravimui su sūnumi, tačiau pati tvarka nebuvo nustatyta ir detalizuota. Be to, teisinis reglamentavimas suteikia galimybę pasikeitus aplinkybėms buvusiems sutuoktiniams arba vienam iš jų gali kreiptis į teismą dėl santuokos nutraukimo pasekmių sutarties sąlygų pakeitimo (CK 3.53 str. 3 d.).

Nagrinėjamu atveju ieškovas savo prašymą nustatyti jo bendravimo su nepilnamečiu sūnumi tvarką grindė aplinkybėmis, kad iki 2011 metų pabaigos jam nebuvo trukdoma bendrauti su sūnumi pagal minėtą susitarimą, tačiau vėliau atsakovė pradėjo riboti ieškovo bendravimą su sūnumi, neleisdavo jam pasimatyti su vaiku, pasiimti sūnų iš namų ilgesniam laikui, nevykdė susitarimo ir pareigos suteikti galimybę ieškovui dalyvauti jo auklėjime, t. y. ieškovas savo reikalavimus grindė pasikeitusiomis aplinkybėmis. Pažymėtina, kad apeliantė nesutiko su ieškovo prašyta nustatyti jo bendravimo su vaiku tvarka ir siūlė kitą tvarką, teigdama, jog ieškovas neturi įgūdžių vaiką prižiūrėti ir negali tinkamai vaiku pasirūpinti. Taigi tarp šalių iš esmės kilo ginčas dėl ieškovo dalyvavimo auklėjant nepilnametį vaiką.

Pagal CK 3.170 straipsnio 4 dalį, kai tėvai nesusitaria dėl skyrium gyvenančio tėvo ar motinos dalyvavimo auklėjant vaiką ir bendravimo su juo, bendravimo su vaiku ir dalyvavimo jį auklėjant tvarką nustato teismas.

Esant prieš tai minėtam teisiniam reglamentavimui, akivaizdu, kad pirmosios instancijos teismas nagrinėdamas ieškovo reikalavimus nepažeidė materialinių teisės normų.

CK 3.175 straipsnio 2 dalyje įtvirtinta, kad teismas nustato skyrium gyvenančio tėvo ar motinos bendravimo su vaiku tvarką, atsižvelgdamas į vaiko interesus ir sudarydamas galimybę skyrium gyvenančiam tėvui ar motinai maksimaliai dalyvauti auklėjant vaiką.

Vaiko bendravimo su skyrium gyvenančiu tėvu (motina) tvarkos nustatymas nėra savitikslis, juo visų pirma siekiama išlaikyti, atkurti vaiko ryšį su skyrium gyvenančiu vaiko tėvu (motina), jei jis yra nutrūkęs ar susilpnėjęs, nes, kaip pažymėta pirmiau, vaiko, kaip visavertės asmenybės, raidai reikalinga abiejų tėvų parama ir rūpestis, žinojimas, kad jis abiem tėvams yra vienodai svarbus, kad abu tėvai jam yra vienodai prieinami ir lankstūs, t. y. esantys šalia vaiko tada, kada jam labiausiai reikia.

Šiaulių apygardos teismas, įvertindamas aplinkybes, kad ieškovui prašant nustatyti tokią bendravimo su vaiku tvarką, pagal kurią jam negalint vaiką pasiimti tvarkoje numatytomis švenčių dienomis, šią teisę gali pasinaudoti vaiko seneliai iš tėvo pusės, taip pat atsižvelgdamas į aplinkybes, jog nagrinėjant šalių ginčą teismo iš esmės nebuvo įvertinti vaiko norai (CK 3.178 str. 2 d.), nors įstatymų leidėjas įtvirtino vaiko teisę dalyvauti priimant sprendimą, nurodydamas, kad priimant sprendimą būtina atsižvelgti į vaiko nuomonę (CK 3.174 straipsnio 2 dalis, CPK 380 straipsnio 1 dalis), įpareigojo Telšių rajono savivaldybės administracijos VTAS, dalyvaujant vaikų psichologui apklausti vaiką dėl noro bendrauti su tėvu ir įvertinti vaiko senelių iš tėvo pusės gyvenimo ir buities sąlygas (4 tomas, 53 b. l.). Gautos specialistų išvados patvirtino aplinkybes, kad vaikas nori bendrauti su tėvu ir vaiko senelių buities sąlygos yra tinkamos bendrauti su vaiku (4 tomas, 59 b. l.).

Esant prieš tai minėtoms aplinkybėms, teisėjų kolegija sprendžia, kad nėra pagrindo skyrium gyvenančiam ieškovui riboti galimybių maksimaliai dalyvauti auklėjant vaiką.

Vaikų interesų patenkinimą turi užtikrinti abu tėvai nepriklausomai, ar jie gyvena kartu su vaikais ar skyriumi. Tėvas (motina), su kuriuo pasilieka gyventi vaikai po santuokos nutraukimo, įgyja papildomų pareigų, iš kurių viena svarbiausia – užtikrinti vaikų bendravimą su tuo iš tėvų, su kuriuo vaikai negyvena.

Teisėjų kolegija atmeta apeliantės skundus dėl ieškovo įgūdžių stokos, kadangi apeliantė nepateikė teismui jokių įrodymų šiems teiginiams pagrįsti. Be to, bylos duomenimis, ieškovas turi mažametį vaiką, kurį prižiūri ir juo rūpinasi. Pažymėtina, kad VTAS specialistai pažymėjo, kad vaikui nebendraujant su tėvu, jų emociniai ryšiai ilgainiui silpnės ir gali visiškai nutrūkti, o tai visiškai prieštarautų vaiko interesams ir, specialistų nuomone, nėra pagrindo drausti tėvui bendrauti su vaiku (pvz., 2 tomas, 154 b. l.).

Kasacinis teismas išaiškino, kad konfliktinėje situacijoje vaikas nori jaustis kiek galima saugus ir tą saugumą jis suvokia kaip galimybę atsitraukti. Natūralu, kad ilgai besitęsiantys tėvų konfliktai ir teismo procesai neleidžia nusistovėti tarpusavio santykiams ir tam tikram gyvenimo ritmui, kuris užtikrintų vaiko saugumą. Tačiau tai nėra priežastis riboti vaiko bendravimą su skyrium gyvenančiu tėvu (pvz., Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2014 m. balandžio 11 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-202/2014).

Dėl adaptacinio periodo, per kurį vaikas būtų tinkamai paruoštas laikinai išvykti iš Lietuvos

Europos Žmogaus Teisių Teismas yra ne kartą nurodęs, kad tėvo (motinos) ir vaiko mėgavimasis vienas kito draugija yra esminė šeimos gyvenimo dalis netgi tais atvejais, kai tėvų tarpusavio santykiai nutrūko (žr. Keegan v. Ireland, 26 May 1994, par. 50, Series A no. 290; Diamante and Pelliccioni v. San Marino, no. 32250/08, 27 September 2011, par. 170). Vis dėlto nacionalinių valdžios institucijų pareiga imtis priemonių palengvinti kartu negyvenančio tėvo bendravimą su vaiku nėra absoliuti ir gali prireikti tam tikrų pasirengimo priemonių (žr. Gluhakovič v. Croatia, no. 21188/09, 12 April 2011, par. 57). Šiuo atveju itin svarbu apsvarstyti geriausius vaiko interesus (žr. Diamante and Pelliccioni v. San Marino, par. 176).

Teisėjų kolegijos vertinimu, pirmosios instancijos teismas nepagrįstai neįvertino VTAS specialistų rekomendacijų nustatyti, kad tam tikrą laiką ieškovas bendrautų su sūnumi Lietuvoje ir rekomendacijų tam tikrą laiką susilaikyti nuo kelionių į užsienį, sudarant galimybę Lietuvoje atstatyti ieškovo prarastą ryšį su sūnumi (1 tomas, 18 b. l., 2 tomas, 154–155 b. l.). Šiaulių apygardos teismui pateiktoje specialistų išvadoje VTAS specialistai nurodė, kad ieškovui reikia laiko įgauti mažamečio vaiko pasitikėjimą bendraujant su vaiku Lietuvoje (4 tomas, 59 b. l.).

Byloje nėra ginčo dėl to, kad ieškovas šiuo metu gyvena Norvegijoje, o atsakovė, su kuria nustatyta nepilnamečio vaiko gyvenamoji vieta, – Lietuvoje. Iš bylos medžiagos matyti, kad ieškovas pakankamai retai atvyksta į Lietuvą, o (duomenys neskelbtini) metų vaikas tik kelis kartus su motina lankėsi Norvegijoje pas tėvą.

Kasacinis teismas savo faktinėmis aplinkybėmis panašioje civilinėje byloje (tėvui gyvenant kitoje šalyje skyrium nuo vaiko) išaiškino, kad tam tikrais atvejais tikslinga įvertinti VTAS specialistų nuomonę ir reikia nustatyti adaptacinį laikotarpį, kurio metu vaikas būtų tinkamai paruoštas psichologiškai ir galėtų išvykti iš Lietuvos, kadangi toks staigus pokytis vaikui sukeltų didelį stresą ir tai būtų žalingas sveikatai (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2014 m. spalio 17 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-444/2014). Be to, teisėjų kolegija minėtoje nutartyje nurodė, kad reikia atsižvelgti į inter alia (lot. be kita ko) vaiko motinos, su kuria nustatyta nuolatinė vaiko gyvenamoji vieta, poziciją šiuo klausimu (laikinu vaiko išvykimu iš Lietuvos).

Iš bylos medžiagos matyti, kad atsakovė nesutiko su vaiko išvežimu atostogauti į užsienį ir, jos vertinimu, staigus gyvenimo sąlygų pakeitimas gali neigiamai paveikti vaiką (pvz., 1 tomas, 21 b. l.). Pažymėtina, kad ir pats vaikas nurodė, kad į Norvegiją pas tėvą norėtų važiuoti tik su motina (4 tomas, 59 b. l.).

Esant prieš tai minėtoms aplinkybėms, teisėjų kolegija sprendžia, kad pirmosios instancijos teismo spendimo dalis, kuria nustatyta ieškovo bendravimo su vaiku tvarka keistina, nustatant periodą (iki 2015 metų gruodžio 31 d.), per kurį ieškovas gali netrukdomai išvežti vaiką iš Lietuvos ir bendrauti su vaiku kitoje valstybėje tik dalyvaujant vaiko motinai (atsakovei).

Dėl atsakovės reikalavimo dėl pripažinimo

Atsakovė priešieškiniu, be kita ko, prašė pripažinti, kad ieškovas 2012 m. sausio mėnesį – 10000 NOK ir 6 000 NOK, 2012 m. kovo mėnesį – 2 000 NOK, 2012 m. balandžio mėnesį – 2 000 NOK, 2012 m. rugpjūčio mėnesį – 3 000 NOK, 2012 m. lapkričio mėnesį – 2 000 NOK, 2012 m. gruodžio mėnesį – 2 000 NOK, 2013 m. vasario mėnesį – 3 000 NOK, 2013 m. balandžio mėnesį – 3 000 NOK, 2013 m. birželio mėnesį – 3 000 NOK dydžio mokėjimais, kuriuos atliko jai į banko sąskaitą, pervedė Norvegijoje gautą socialinę vaiko pašalpą.

Ieškovas iš dalies nesutiko su atsakovės reikalavimais, nurodydamas, kad 16 000 NOK pavedimai yra kasmėnesinio 150 Lt išlaikymo, skirto vaikui išlaikyti, mokėjimas į priekį.

Iš bylos medžiagos matyti, kad Telšių rajono apylinkės teismo 2011 m. spalio 17 d. sprendimu patvirtintoje sutartyje dėl santuokos nutraukimo pasekmių šalys nustatė, jog ieškovas teiks sūnui kasmėnesinį 150 Lt išlaikymą iki jo pilnametystės ir įsipareigoja Norvegijoje gautą pašalpą vaikui pervesti į sūnaus sąskaitą (sutarties 3 punktas, 1 tomas, 13–14 b. l.).

Bylos duomenys patvirtina, kad nuo šalių santuokos nutraukimo iki 2013-09-01 Norvegijoje vaikui buvo mokama 970 NOK kasmėnesinė pašalpa (1 tomas, 48 b. l., 3 tomas, 54–63 b. l.), ir ji buvo nuolat pervedama į atsakovės sąskaitą (2 tomas, 101 b. l.).

Pirmosios instancijos teismas, įvertindamas aplinkybes, kad vaikui skirta pašalpa nuo 2011-11-17 iki 2013-08-22 sudarė 21340 NOK (970 NOK x 22 mėnesių), sprendė, kad nėra pagrindo daryti išvados, jog 16 000 NOK suma, pervesta dviem tarptautiniais pavedimais į atsakovės sąskaitą 2012-01-06 ir 2012-01-22, yra Norvegijos mokėta vaikui išmoka ir konstatavo, jog iki ieškinio padavimo ieškovas tinkamai vykdė pareigą materialiai išlaikyti savo vaiką.

Skunde apeliantė teigia, kad teismo sprendimas yra absoliučiai negaliojantis, kadangi yra nepakankamai motyvuotas ir teismas iš esmės neišsprendė jos reikalavimų.

Teisėjų kolegija pažymi, kad įstatyme tiesiogiai įtvirtintas reikalavimas pirmosios instancijos teismui, priimant procesinį sprendimą, pateikti jo motyvus, argumentuotai pagrįsti savo išvadas (CPK 270 straipsnio 4 dalis). Tačiau kolegija atkreipia dėmesį į tai, kad Lietuvos Aukščiausiojo Teismo praktikoje kaip absoliutus teismo sprendimo (nutarties) negaliojimo pagrindas pagal CPK 329 straipsnio 2 dalies 4 punktą laikomas visiškas teismo sprendimo (nutarties) motyvų nebuvimas. Neišsamūs motyvai reiškia CPK normų pažeidimą, tačiau toks pažeidimas turi būti vertinamas kiekvienu konkrečiu atveju viso apeliacinės instancijos teismo procesinio sprendimo kontekste. Tuo atveju, kai teismo sprendimo (nutarties) motyvai yra neišsamūs, šis pažeidimas gali būti pripažintas esminiu, jeigu sprendimo (nutarties) motyvuojamojoje dalyje neatsakyta į pagrindinius (esminius) bylos faktinius ir teisinius aspektus, ir dėl to byla galėjo būti išspręsta neteisingai. Jei teismo sprendimo motyvuojamojoje dalyje argumentuotai atsakyta į pagrindinius išnagrinėto ginčo aspektus, tai negali būti pagrindas vien dėl formalių pažeidimų panaikinti iš esmės teisingą teismo sprendimą (CPK 328 straipsnis) (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus išplėstinės teisėjų kolegijos 2008 m. kovo 14 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-7-38/2008).

Nagrinėjamu atveju pirmosios instancijos teismas įvertino atsakovės argumentus, kuriais jį grindė savo reikalavimus, ir savo išvadas pagrindė byloje pateiktais ir ištirtais įrodymais, todėl vien aplinkybė, kad, atsakovės vertinimu, apskųsto pirmosios instancijos teismo sprendimo motyvai yra nevisiškai išsamūs, kolegijos nuomone, nenulėmė neteisto procesinio sprendimo priėmimo.

Pagal CPK 329 straipsnio 2 dalies 7 punktą absoliučiu sprendimo negaliojimo pagrindu yra pripažįstamas toks atvejis, kai pirmosios instancijos teismas išsprendė ne visus byloje pareikštus reikalavimus ir bylos negalima išskirti CPK 327 straipsnio 2 dalyje nustatyta tvarka.

Teisėjų kolegija nesutinka su šiuo apeliacinio skundo argumentu, kad ieškovės reikalavimas dėl pripažinimo buvo neišspęstas. Teismas vertino ieškovės teiginius ir pateikė savo vertinimą dėl reikalavimo, tai patvirtina sprendimo motyvuojamoji dalis, iš kurios matyti, kad pirmosios instancijos teismas iš esmės pasisakė dėl kiekvieno šalių pareikšto reikalavimo ir pateikė argumentuotus motyvus.

Nors apeliantė prašo visa apimtimi panaikinti skundžiamą teismo sprendimą, apeliantė skunde nekelia klausimo dėl teismo vaikui iš ieškovo priteisto 500 Lt kasmėnesinio išlaikymo, kurį teikti ieškovas sutiko gera valia, todėl teisėjų kolegija dėl to plačiau nepasisako (CPK 320 str. 2 d.).

Kiti skundo teisiniai, įvertinant jų esmę, šios bylos kontekste neturi teisinės reikšmės.

Dėl bylinėjimosi išlaidų

Iš dalies tenkinus apeliacinį skundą ir pakeitus pirmosios instancijos teismo spendimo dalį, kuria nustatyta ieškovo bendravimo su vaiku tvarka, teisėjų kolegija perskirsto pirmosios instancijos teisme šalių turėtas bylinėjimosi išlaidas ir iki 500 Lt sumažina iš atsakovės ieškovui priteistas bylinėjimosi išlaidas (CPK 93 str. 2 d., 98 str. 1 d.). Įskaičius ieškovo ir atsakovės tarpusavio bylinėjimosi išlaidas, atsakovei iš ieškovo priteistinos 300 Lt (87 Eur) bylinėjimosi išlaidos (800 Lt – 500 Lt).

Teisėjų kolegija, atsižvelgdama į šios bylos procesinę baigti paskirto šalims bylinėjimosi išlaidas turėtas Šiaulių apygardos teisme.

Apeliantės bylinėjimosi išlaidas sudarė 288 Lt žyminis mokestis ir 1500 Lt advokatės pagalbos išlaidos, ieškovas nepateikė duomenų, Šiaulių apygardos teisme patyręs bylinėjimosi išlaidų (CPK 98 str. 1 d.).

Kolegija sprendžia, kad apeliacinį skundą tenkinus iš dalies apeliantei iš ieškovo priteistinos 150 Eur bylinėjimosi išlaidos.

Šiaulių apygardos teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija, vadovaudamasi Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso 326 straipsnio 1 dalies 3 punktais,

Rezoliucinė dalis

nutaria:

Pakeisti Mažeikių rajono apylinkės teismo 2014 m. balandžio 15 d. sprendimą, nurodant, kad ieškovo D. V. ieškinys tenkintinas iš dalies.

Pakeisti Mažeikių rajono apylinkės teismo 2014 m. balandžio 15 d. sprendimo dalį, kuria nustatyta D. V. bendravimo su sūnumi A. V. tvarka, nurodant, kad vasaros ir žiemos atostogų metu D. V. turi teisę vežtis vaiką į užsienio šalis atostogų – nustatyti, jog iki 2015 metų gruodžio 31 d. tėvas D. V. gali netrukdomai išvežti vaiką iš Lietuvos ir bendrauti su vaiku A. V. kitoje valstybėje tik dalyvaujant vaiko motinai I. V..

Pakeisti Mažeikių rajono apylinkės teismo 2014 m. balandžio 15 d. sprendimo dalį, kuria šalims paskirstytos bylinėjimosi išlaidos ir ją išdėstyti taip:

Priteisti iš ieškovo D. V. (a. k. (duomenys neskelbtini)) atsakovei I. V. (a. k. (duomenys neskelbtini)) 300 Lt (87 Eur) bylinėjimosi išlaidas, turėtas pirmosios instancijos teisme.

Kitą Mažeikių rajono apylinkės teismo 2014 m. balandžio 15 d. sprendimo dalį palikti nepakeistą.

Priteisti iš ieškovo D. V. (a. k. (duomenys neskelbtini)) apeliantei I. V. (a. k. (duomenys neskelbtini)) 150 Eur bylinėjimosi išlaidas, turėtas Šiaulių apygardos teisme.

Kolegijos pirmininkas Egidijus MockevičiusTeisėjai Rasa BartašienėVilija Valantienė