- Teismas
- Lietuvos apeliacinis teismas
- Dokumentas
- Nutartis
- Data
- 2021-06-22
- Bylos Nr.
- e2-831-881/2021
- Teisminio proceso Nr.
- 2-55-3-01295-2020-6
- Bylos rūšis
- civilinė byla
- Teisėjas
- Vilija Mikuckienė
- Suinteresuotas asmuo
- (duomenys neskelbtini)
- Pareiškėjas
- (duomenys neskelbtini)
- Kategorijos
- 3.2.6.12.3Sprendimo išaiškinimas
- 3.3.2.3pavadinimo nepavyko patikrinti
- 3.3.2.5pavadinimo nepavyko patikrinti
- 3.5.26pavadinimo nepavyko patikrinti
teismo posėdyje apeliacine rašytinio proceso tvarka išnagrinėjusi civilinę bylą pagal suinteresuoto asmens (duomenys neskelbtini) atskirąjį skundą dėl Vilniaus apygardos teismo 2021 m. gegužės 20 d. nutarties, kuria tenkintas antstolės (duomenys neskelbtini) prašymas dėl vykdymo išaiškinimo ir netenkintas suinteresuoto asmens (duomenys neskelbtini) prašymas dėl nutarties išaiškinimo, civilinėje byloje pagal pareiškėjo (duomenys neskelbtini) pareiškimą suinteresuotam asmeniui (duomenys neskelbtini) dėl nepilnamečių vaikų grąžinimo į nuolatinę gyvenamąją vietą, išvadą byloje teikianti institucija Valstybinė vaiko teisių apsaugos ir įvaikinimo tarnyba,
Aprašomoji dalis
nustatė:
I. Ginčo esmė
1. Vilniaus apygardos teismo 2020 m. gruodžio 2 d. nutartimi buvo tenkintas pareiškėjo (duomenys neskelbtini) pareiškimas dėl teismo leidimo grąžinti nepilnamečius vaikus į jų nuolatinės gyvenamosios vietos valstybę, leista grąžinti pareiškėjo ir suinteresuoto asmens (duomenys neskelbtini) nepilnamečius vaikus (duomenys neskelbtini) į jų nuolatinę gyvenamąją vietą, (duomenys neskelbtini). Be to, pareiškėjui iš suinteresuoto asmens priteista 4 417,96 Eur bylinėjimosi išlaidų.
2. Lietuvos apeliacinio teismo 2021 m. sausio 7 d. nutartimi Vilniaus apygardos teismo 2020 m. gruodžio 2 d. nutartis palikta nepakeista, pareiškėjui iš suinteresuoto asmens priteista 2 163,49 Eur bylinėjimosi išlaidoms apeliacinės instancijos teisme atlyginti.
3. Suinteresuotas asmuo (duomenys neskelbtini) pateikė prašymą išaiškinti Vilniaus apygardos teismo 2020 m. gruodžio 2 d. nutartį, t. y. išaiškinti, kokiu būdu turi būti įvykdyta teismo priimta nutartis, kaip turi būti leista grąžinti pareiškėjo ir suinteresuoto asmens nepilnamečius vaikus į jų nuolatinę gyvenamąją vietą, (duomenys neskelbtini), kai suinteresuoto asmens bei vaikų nuolatinė ir deklaruota gyvenamoji vieta yra Lietuvos Respublikoje.
Atsiliepimas
4. Suinteresuotas asmuo prašyme nurodė, kad mediatorė (duomenys neskelbtini) 2020 m. liepos 14 d kreipėsi į (duomenys neskelbtini) teismą su bendru prašymu nutraukti šalių santuoką ir patvirtinti sutartį dėl santuokos nutraukimo bei susitarimą dėl tėvų teisių ir pareigų įgyvendinimo. Apie tai (duomenys neskelbtini) informuoti 2020 m. liepos 15 d. elektroniniu paštu. Sutartyje dėl santuokos nutraukimo pareiškėjas ir suinteresuotas asmuo susitarė, be kita ko, ir dėl vaikų priežiūros ir auklėjimo pareigų pasidalijimo, t. y. kad savo valdžią vaikams jie įgyvendins bendrai, (duomenys neskelbtini) valstybėje. Dėl bendros tėvų valdžios nepilnamečių vaikų atžvilgiu pareiškėjas ir suinteresuotas asmuo patvirtino ir susitarime dėl tėvų teisių ir pareigų įgyvendinimo. Plane tėvai įtvirtino nuostatą, jog pagrindinė vaikų gyvenamoji vieta yra kartu su jų motina (suinteresuotu asmeniu), o tėvai, norėdami persikelti iš vienos vietos į kitą, turi iš anksto tai aptarti tarpusavyje. Persikėlimui reikalingas kito iš tėvų sutikimas, kurį gali pakeisti apylinkės teismas sprendimu. Ta pati tvarka galioja kitam naujam persikėlimui, jei ankstesniam persikėlimui buvo gautas kito iš tėvų sutikimas arba tai leido apylinkės teismas. Tėvai susitarė, kad mokykla vaikams bus parenkama kartu. Plano 9.1 punktu susitarta, kad tėvai gali pakeisti planą bendru sutarimu. Dėl neesminių pakeitimų gali būti susitarta neoficialiai, o dėl esminių pakeitimų tik raštu. Nagrinėjamoje byloje buvo sprendžiamas klausimas dėl nepilnamečių vaikų grąžinimo į (duomenys neskelbtini) vasltybę klausimas, o ne jų grąžinimo pareiškėjui klausimas, todėl kyla neaiškumų dėl nutarties vykdymo, kadangi nutartyje nėra aiškiai nurodyta kaip turėtų būti įvykdytas nepilnamečių vaikų grąžinimas į jų nuolatinę gyvenamąją vietą, (duomenys neskelbtini). Suinteresuotas asmuo (duomenys neskelbtini) akcentavo, jog jos nuolatinė gyvenamoji vieta yra Lietuvos Respublikoje, ji yra deklaravusi nuolatinę gyvenamąją vietą adresu (duomenys neskelbtini), Lietuvoje ji dirba (duomenys neskelbtini), grįžti atgal gyventi į (duomenys neskelbtini) vasltybę neplanuoja, kadangi su šia valstybe jos niekas nesieja, ji nemoka (duomenys neskelbtini) kalbos, šioje valstybėje neturi nuolatinės gyvenamosios vietos, artimųjų, darbo ar kito pragyvenimo šaltinio. Remiantis tarp šalių sudaryta sutartimi ir planu, vaikų gyvenamoji vieta yra kartu su jų motina, t. y. (duomenys neskelbtini), todėl kyla neaiškumų, kaip turėtų būti įvykdyta 2020 m. gruodžio 2 d. nutartis, kurioje deklaratyviai nurodyta leisti grąžinti (duomenys neskelbtini) ir (duomenys neskelbtini) nepilnamečius vaikus į jų nuolatinę gyvenamąją vietą, (duomenys neskelbtini).
5. Pareiškėjas (duomenys neskelbtini) atsiliepime į suinteresuoto asmens prašymą nurodė, kad iš teismo nutarties, kuri buvo priimta nagrinėjant pareiškėjo prašymą, pareikštą 1980 m. Hagos konvencijos dėl tarptautinio vaikų grobimo civilinių aspektų ir 2003 m. lapkričio 27 d. Tarybos reglamento (EB) Nr. 2201/2003 dėl jurisdikcijos ir teismo sprendimų, susijusių su santuoka ir tėvų pareigomis, pripažinimo bei vykdymo, panaikinančio reglamentą (EB) Nr. 1347/2000 pagrindu (Briuselis IIa), motyvuojamosios ir rezoliucinės dalių yra visiškai aišku, kad: byloje išimtinai buvo sprendžiamas klausimas tik dėl neteisėto nepilnamečių vaikų išvežimo iš jų nuolatinės gyvenamosiose vietos (duomenys neskelbtini); teismui konstatavus, kad šalių nepilnamečiai vaikai 1980 m. Hagos konvencijos prasme yra išvežti neteisėtai (vaikų grobimas), jie turi būti grąžinti į jų nuolatinę gyvenamąją vietą, kaip tai numato Reglamentas Briuselis IIa. Būtent dėl tokios prašymų pagal 1980 m. Hagos konvenciją ir reglamentą Briuselis IIa procesinės nagrinėjimo tvarkos nacionaliniuose Lietuvos teismų sprendimuose rezoliucinė dalis visuomet formuluojama „leisti grąžinti“ arba tiesiog „grąžinti“. Tačiau prašymų nagrinėjimo tvarka ir lingvistinės teismo procesinių sprendimų rezoliucijų formuluotės (vartojamos sąvokos), atsižvelgiant į tokių prašymų nagrinėjimo priskyrimą Lietuvos civilinio proceso struktūroje, negali pakeisti ir nepakeičia tokio pobūdžio bylose reiškiamu prašymu siekiamo tikslo bei teismo procesinio sprendimo esmės, būtent pagal tarptautinės ir ES teisės aktus ir jų tikslus, kuriais remiantis toks prašymas apskritai gali būti pareikštas ir nagrinėjamas. Tiek 1980 m. Hagos konvencijoje (1 straipsnis, 12 straipsnio 1 dalis), tiek Reglamente Briuselis IIa (11 straipsnio 1 dalis) nustatyta bendroji taisyklė, jog, nustačius vaiko grobimą, vaikas visada turi būti grąžintas į valstybę, iš kurios jis buvo neteisėtai išvežtas ar negrąžintas. 1980 m. Hagos konvencijos 12 straipsnyje numatyta, kad jei vaikas yra neteisėtai išvežtas arba laikomas, bylą nagrinėjanti institucija nurodo vaiką tuojau pat grąžinti. Būtent to buvo prašoma pareiškėjo prašymu, kurį teismas nagrinėjo ir tenkino. Teismo nutartis yra aiški – vaikai turi būti grąžinti į nuolatinę gyvenamąją vietą, (duomenys neskelbtini). Teismo nutartyje aiškiai nurodyta valstybė, į kurią vaikai turi būti grąžinti. Nutartis turi būti įvykdyta suinteresuoto asmens, t. y. vaikai į (duomenys neskelbtini) nedelsiant turi būti grąžinti juos neteisėtai išvežusios (duomenys neskelbtini).
6. Antstolė (duomenys neskelbtini) 2021 m. gegužės 12 d. pateikė prašymą išaiškinti teismo procesinio sprendimo vykdymo tvarką, o būtent išaiškinti: ar Vilniaus apygardos teismo 2021 m. vasario 15 d. išduoto vykdomojo rašto Nr. (duomenys neskelbtini) dalis, kuria teismas nurodė „leisti grąžinti pareiškėjo (duomenys neskelbtini) ir suinteresuoto asmens (duomenys neskelbtini) nepilnamečius vaikus (duomenys neskelbtini) ir (duomenys neskelbtini) į jų nuolatinę gyvenamąją vietą, (duomenys neskelbtini) yra priverstine tvarka vykdytinas dokumentas, kuris gali / turi būti įvykdytas, prireikus, panaudojant valstybės prievartos priemones? Kaip šis teismo nurodymas (leidimas) grąžinti vaikus į jų nuolatinę gyvenamąją vietą (duomenys neskelbtini) turi būti įvykdytas (realizuotas), t. y. ar šalių nepilnamečiai vaikai antstolės turi būti perduoti išieškotojui ar Lietuvos Respublikos ar (duomenys neskelbtini) institucijai ir kokiai? Ar tokio pobūdžio teismo sprendimo (dėl leidimo grąžinti vaiką į jo nuolatinę gyvenamąją vietą kitoje Europos Sąjungos valstybėje) vykdymui taikoma Lietuvos Respublikos civilinio proceso (toliau – ir CPK) 764 straipsnyje nustatyta teismo sprendimų įvykdymo tvarka?
Žemesnės instancijos teismas
7. Antstolė nurodė, kad jos kontoroje yra vykdomoji byla Nr. (duomenys neskelbtini) pagal išieškotojo (duomenys neskelbtini) 2021 m. vasario 19 d. prašymą dėl nepiniginio pobūdžio (dėl vaikų grąžinimo) vykdomojo dokumento pateikimo vykdyti. Antstolei pateiktas vykdyti 2021 m. vasario 15 d. Vilniaus apygardos teismo išduotas vykdomasis raštas Nr. (duomenys neskelbtini) dėl leidimo grąžinti pareiškėjo ir suinteresuoto asmens nepilnamečius vaikus į jų nuolatinę gyvenamąją vietą, (duomenys neskelbtini). CPK 764 straipsnis reglamentuoja teismo sprendime nurodytų vaikų perdavimo išieškotojui tvarką. Tuo tarpu 2021 m. vasario 15 d. teismo išduotame vykdomajame rašte Nr. (duomenys neskelbtini) nurodyta „leisti grąžinti [...] nepilnamečius vaikus [...] į jų nuolatinę gyvenamąją vietą (duomenys neskelbtini)“. Vykdomajame rašte expressis verbis (tiesiogiai) nėra nurodyta, kad vaikai turi būti grąžinti ar perduoti išieškotojui (duomenys neskelbtini). Be to, antstolių veiklos teritoriją riboja įstatymas, ir jie negali veikti už Lietuvos Respublikos valstybės ribų (šiuo atveju – (duomenys neskelbtini)).
II. Pirmosios instancijos teismo nutarties esmė
8. Vilniaus apygardos teismas 2021 m. gegužės 20 d. nutartimi atsisakė išaiškinti Vilniaus apygardos teismo 2020 m. gruodžio 2 d. nutartį pagal suinteresuoto asmens prašymą, o antstolės (duomenys neskelbtini) prašymą dėl vykdymo išaiškinimo tenkino – išaiškino, kad Vilniaus apygardos teismo 2021 m. vasario 15 d. vykdomasis raštas Nr. (duomenys neskelbtini) visa apimtimi yra vykdomasis dokumentas CPK 586 prasme ir pagrindas atlikti vykdymo veiksmus, taip pat ir įtvirtintus CPK 764 straipsnyje.
9. Teismas konstatavo, kad nutarties rezoliucinė dalis yra aiškiai suformuluota ir nedviprasmiška, nutartis yra pakankami aiški, kad ją būtų galima tinkamai vykdyti. Nutartyje aiškiai išreikštas leidimas grąžinti nepilnamečius vaikus į jų nuolatinės gyvenamosios vietos valstybę, (duomenys neskelbtini). Iš suinteresuoto asmens prašymo turinio akivaizdu, kad ji nesutinka su teismo išvadomis dėl vaikų nuolatinės gyvenamosios vietos (duomenys neskelbtini). Teismas pažymėjo, kad suinteresuoto asmens argumentai apie tai, jog jos nuolatinė gyvenamoji vieta yra Lietuvos Respublikoje ir ji neketina vykti gyventi į (duomenys neskelbtini), o šalių susitarimu vaikų nuolatinė gyvenamoji vieta yra su ja, vaikų motina, jau buvo įvertinti tiek pirmos instancijos, tiek ir apeliacinės instancijos teismo. Suinteresuoto asmens argumentai apie vaikų gyvenamąją vietą su ja ir jos nuolatinę gyvenamąją vietą Lietuvos Respublikoje akivaizdžiai prieštarauja teismų padarytoms išvadoms ir iš esmės keičia teismų priimtų sprendimų (nutarčių) esmę (turinį).
10. Nagrinėdamas antstolės prašymą, teismas konstatavo, kad vykdomasis raštas yra priverstine tvarka vykdytinas dokumentas, kuris gali / turi būti įvykdytas, prireikus, panaudojant valstybės prievartos priemones, laikytina vykdytinu dokumentu CPK 584 straipsnio prasme. Kadangi toko pobūdžio bylos, vadovaujantis Civilinį procesą reglamentuojančių Europos Sąjungos ir tarptautinės teisės aktų įgyvendinimo įstatymo 7 straipsniu, yra nagrinėjamos CPK XXXIX skyriuje nustatyta tvarka, todėl rezoliucinėje dalyje yra pavartota gramatinė konstrukcija „leisti grąžinti“, kuri nagrinėjamų aplinkybių kontekste ir aptarto teisinio reglamentavimo kontekste turėtų būti skaitoma, kaip imperatyvus įpareigojimą skolininkei ((duomenys neskelbtini)) grąžinti nepilnamečius vaikus į jų nuolatinę gyvenamąją vietą – (duomenys neskelbtini). Skolininkei atsisakius vykdyti teismo sprendimą (nutartį), turėtų būti taikomos skubiausios vaikų grąžinimo procedūros, kurias leidžia nacionalinė teisė. Kadangi CPK nėra specialios normos, reglamentuojančios vaikų grąžinimo į jų nuolatinę gyvenamąją vietą Hagos konvencijos taikymo prasme, tokiu atveju turėtų būti taikomas CPK 764 straipsnis (CPK 3 straipsnio 6 dalis).
11. Teismas taip pat nurodė, kad vaikų grąžinimo procedūra kaip tik ir yra nurodyta CPK 764 straipsnyje, t. y. skolininkei ((duomenys neskelbtini)) per teismo sprendime arba antstolio raginime nustatytą terminą sprendimo dėl vaiko perdavimo neįvykdžius, antstolė, įvertinusi valstybinės vaiko teisių apsaugos institucijos (Hagos konvencijos taikymo prasme Centrinės institucijos – Lietuvos Respublikos socialinės apsaugos ir darbo ministerijos) (Įgyvendinimo įstatymo 11 straipsnis)), policijos atstovo ir psichologo rekomendacijas, turi priimti patvarkymą dėl sprendimo vykdymo tvarkos. Šiame patvarkyme turi būti detaliai aptartas vykdymo priemonių pobūdis ir jų taikymas. Šio patvarkymo kopija nusiunčiama vykdymo proceso šalims ir kitiems suinteresuotiems asmenims. Vykdydamas teismo sprendimą dėl vaiko perdavimo (taigi, ir grąžinimo), antstolis vykdymo veiksmus atlieka dalyvaujant išieškotojui ir valstybinės vaiko teisių apsaugos institucijos atstovui (CPK 764 straipsnio 2 dalis). Antstolio patvarkymu patvirtintos vaiko perdavimo tvarkos nevykdymo pasekmės įtvirtintos CPK 764 straipsnio 3 – 5 dalyse.
III. Atskirojo skundo ir atsiliepimo į atskirąjį skundą argumentai
12. Atskirajame skunde suinteresuotas asmuo (duomenys neskelbtini) prašo panaikinti Vilniaus apygardos teismo 2021 m. gegužės 20 d. nutartį ir grąžinti bylą iš naujo nagrinėti pirmosios instancijos teismui. Atskirasis skundas grindžiamas šiais argumentais:
12.1. Teismas, priimdamas skundžiami nutartį, ir išaiškindamas nepilnamečių vaikų grąžinimo į jų nuolatinė gyvenamąją vietą (duomenys neskelbtini) tvarką, pakeitė Vilniaus apygardos teismo 2020 m. gruodžio 2 d. nutarties prasmę ir turinį. Šioje nutartyje buvo leista grąžinti vaikus, tačiau skundžiama nutartimi teismas nurodo, kad vaikai gali būti grąžinami panaudojant prievartą, vadovaujantis CPK 764 straipsniu.
12.2. Pareiškėjas ir suinteresuotas asmuo sutartimi dėl santuokos nutraukimo bei planu buvo sutarę dėl bendro vaikų auklėjimo (duomenys neskelbtini), taip pat, kad vaikų gyvenamoji vieta bus su motina, kuri šiuo metu gyvena Lietuvoje ir neketina vykti gyventi į (duomenys neskelbtini).
12.3. Vilniaus apygardos teismo 2020 m. gruodžio 2 d. nutartis yra neaiški, nes neaišku, kaip ji turi būti vykdoma.
Atsiliepimas
13. Atsiliepimu į atskirąjį skundą pareiškėjas (duomenys neskelbtini) prašo jį atmesti ir skundžiamą nutartį palikti nepakeistą, taip pat skirti suinteresuotam asmeniui (duomenys neskelbtini) 2 000 Eur baudą už piktnaudžiavimą procesinėmis teisėmis, 50 procentų iš šios baudos skiriant pareiškėjui. Atsiliepimas grindžiamas šiais argumentais:
13.1. Antstolė, kurios žinioje yra vykdomoji byla ir kuri taip pat kreipėsi į bylą išnagrinėjusį ir vykdomąjį raštą išdavusį teismą dėl nutarties vykdymo išaiškinimo, nutarties neskundė, t. y. jai, kaip valstybės įgaliotam asmeniui, kuriam valstybė suteikė vykdomųjų dokumentų vykdymo funkciją, teismo išaiškinimas yra aiškus ir ji su juo sutinka.
13.2. Suinteresuotas asmuo nutarties geranoriškai nevykdo, todėl teismo procesinis sprendimas turi būti vykdomas teisės aktuose nustatyta priverstine, dabar jau – ir teismo išaiškinta bei konkretizuota, tvarka. Suinteresuoto asmens atskirojo skundo prašymas iš esmės suformuluotas ydingai, todėl akivaizdu, kad juo siekiama vienintelio tikslo – užvilkinti res judicata (galią įgijusio) turinčios 2020 m. gruodžio 2 d. nutarties įvykdymą. Jau išnagrinėtos bylos rezultatą suinteresuotas asmuo siekia pakeisti teikdama prašymą dėl nutarties išaiškinimo ir skųsdama nutartį.
13.3. Suinteresuoto asmens ir jos nepilnamečių vaikų gyvenamosios vietos deklaravimas Lietuvos Respublikoje per se (savaime) nereiškia, kad jie teisėtai persikėlė į Lietuvos Respubliką Briuselio IIa reglamento 9 straipsnio 1 dalies prasme ir kad įgijo Lietuvoje nuolatinę gyvenamąją vietą, kaip ji suprantama pagal tarptautinę ir ES teisę. Tokio pobūdžio bylose vertinama vaikų nuolatinė gyvenamoji vieta jų išvežimo momentu, ir tai, kad ji buvo ir išliko (duomenys neskelbtini), konstatavo tiek (duomenys neskelbtini) teismas, tiek Lietuvos teismas. Todėl suinteresuoto asmens spekuliacija, kad neva nėra aišku, kaip įvykdyti teismo nutartį ir grąžinti vaikus į (duomenys neskelbtini), kai ji pati deklaravo jų gyvenamąją vietą Lietuvoje, yra tik siekis atidėti arba išvengti res judicatą galią turinčio Lietuvos teismo procesinio sprendimo vykdymo ir jos netenkinančių teisinių pasekmių.
13.4. Įgyvendinimo įstatymo 7 straipsnio 1 dalis ir CPK XXXIX skyrius nustato procesinius bylų dėl neteisėtai išvežto ar kitoje, negu jis nuolat gyveno, ES valstybėje narėje arba susitariančiojoje valstybėje pagal 1980 m. Hagos konvenciją laikomo vaiko grąžinimo aspektus. Būtent dėl tokios prašymų pagal 1980 m. Hagos konvenciją ir Reglamentą Briuselis IIa procesinės nagrinėjimo tvarkos nacionaliniuose Lietuvos teismų sprendimuose rezoliucinė dalis visuomet formuluojama „leisti grąžinti“ arba tiesiog „grąžinti“. Prašymų nagrinėjimo tvarka ir lingvistinės teismo procesinių sprendimų rezoliucijų formuluotės (vartojamos sąvokos), atsižvelgiant į tokių prašymų nagrinėjimo priskyrimą Lietuvos civilinio proceso struktūroje, negali pakeisti ir nepakeičia tokio pobūdžio bylose reiškiamu prašymu siekiamo tikslo bei teismo procesinio sprendimo esmės pagal tarptautinės ir ES teisės aktus ir jų tikslus, kuriais remiantis toks prašymas gali būti pareikštas ir nagrinėjamas.
Motyvuojamoji dalis
Teismas konstatuoja:
IV. Apeliacinės instancijos teismo nustatytos aplinkybės, teisiniai argumentai ir išvados
14. Bylos nagrinėjimo apeliacine tvarka ribas sudaro apeliacinio (atskirojo) skundo faktinis ir teisinis pagrindai bei absoliučių sprendimo (nutarties) negaliojimo pagrindų patikrinimas (CPK 320 straipsnio 1 dalis, 338 straipsnis). Apeliacinės instancijos teismas nagrinėja bylą neperžengdamas apeliaciniame (atskirajame) skunde nustatytų ribų, išskyrus atvejus, kai to reikalauja viešasis interesas ir neperžengus skundo ribų, būtų pažeistos asmens, visuomenės ar valstybės teisės ir teisėti interesai (CPK 320 straipsnio 2 dalis). Absoliučių skundžiamos pirmosios instancijos teismo nutarties negaliojimo pagrindų apeliacinės instancijos teismas nenustatė (CPK 329 straipsnio 2 ir 3 dalys, 338 straipsnis).
15. Apeliacijos dalyką sudaro pirmosios instancijos teismo nutarties, kuria tenkintas antstolės prašymas dėl Vilniaus apygardos teismo 2020 m. gruodžio 2 d. nutarties vykdymo išaiškinimo ir netenkintas apeliantės prašymas dėl Vilniaus apygardos teismo 2020 m. gruodžio 2 d. nutarties išaiškinimo, teisėtumo ir pagrįstumo patikrinimas.
16. CPK 278 straipsnio 1 dalyje nustatyta, kad jeigu sprendimas yra neaiškus, tai jį priėmęs teismas turi teisę dalyvaujančių byloje asmenų prašymu, taip pat savo iniciatyva išaiškinti savo sprendimą, nekeisdamas jo turinio. CPK 589 straipsnio 1 dalyje nustatyta, kad jeigu teismo procesinio sprendimo vykdymo tvarka arba įstatymo ar kito teisės akto norma, kurią reikia taikyti vykdymo procese, yra neaiški, antstolis kreipiasi su prašymu į procesinį sprendimą priėmusį teismą, kad šis išaiškintų sprendimo vykdymo tvarką arba įstatymo ar kito teisės akto normą, kurią reikia taikyti. Kasacinis teismas yra išaiškinęs, kad abi minėtos teisės normos (tiek CPK 278 straipsnio 1 dalis, tiek 589 straipsnio 1 dalis) sudaro vieną visumą ir skirtos teismo sprendimo trūkumams pašalinti ir tais atvejais, kai teismo sprendimas yra vykdytinas ir kai kyla teismo sprendimo vykdymo neaiškumų (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2021 m. kovo 25 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-63-823/2021).
17. Apeliantė atskirajame skunde nurodo, kad Vilniaus apygardos teismo 2020 m. gruodžio 2 d. nutartis yra neaiški, nes nėra aišku, kaip ji turi būti vykdoma. Ji teigia, kad pareiškėjas ir apeliantė sutartimi dėl santuokos nutraukimo bei planu buvo sutarę dėl bendro vaikų auklėjimo (duomenys neskelbtini), taip pat, kad vaikų gyvenamoji vieta bus su motina (suinteresuotu asmeniu), kuri šiuo metu gyvena Lietuvos Respublikoje ir neketina vykti gyventi į (duomenys neskelbtini). Kaip pagrįstai pažymėta ir skundžiamoje nutartyje, šie apeliantės argumentai yra susiję su Vilniaus apygardos teismo 2020 m. gruodžio 2 d. nutarties motyvuojamosios dalies ginčijimu. Apeliantė iš esmės siekia paneigti įsiteisėjusią nutartį, naudodamasi teismo nutarties ir jos vykdymo išaiškinimo institutu, t. y. apeliantė nesutinka su Vilniaus apygardos teismo 2020 m. gruodžio 2 d. nutarties išvadomis dėl jos ir pareiškėjų nepilnamečių vaikų nuolatinės gyvenamosios vietos (duomenys neskelbtini). Apeliantės argumentai, jog jos nuolatinė gyvenamoji vieta yra Lietuvoje ir ji neketina vykti gyventi į (duomenys neskelbtini), o šalių susitarimu vaikų nuolatinė gyvenamoji vieta yra nustatyta su vaikų motina, jau buvo įvertinti tiek pirmosios instancijos, tiek ir apeliacinės instancijos teismo. Nagrinėjamu atveju yra sprendžiama dėl Vilniaus apygardos teismo 2020 m. gruodžio 2 d. nutarties sugrąžinti pareiškėjo ir apeliantės nepilnamečius vaikus, kuriuos apeliantė, kaip jau nustatyta įsiteisėjusiais procesiniai sprendimais – neteisėtai išvežė į Lietuvos Respubliką, vykdymo išaiškinimo. Sprendimo išaiškinimo tikslas – pašalinti netikslaus ar neaiškaus teismo sprendimo trūkumus, jį sukonkretinant. Teismas, aiškindamas sprendimą, negali keisti jo turinio ir esmės ar išeiti už byloje, kurioje priimtas aiškinamas sprendimas, išspręstų klausimų ribų, o apeliantė nagrinėjamu atveju būtent tai ir siekia padaryti – pakeisti įsiteisėjusios Vilniaus apygardos teismo 2020 m. gruodžio 2 d. nutarties turinį, konstatuojant, kad vaikų gyvenamoji vieta priklauso nuo apeliantės gyvenamosios vietos. Todėl paminėti apeliantės argumentai atmetami kaip nesudarantys pagrindo kitaip aiškinti Vilniaus apygardos teismo 2020 m. gruodžio 2 d. nutarties vykdymo tvarką. Taip pat atmestinas kaip nepagrįstas apeliantės teiginys, kad teismas neva nurodo pakeisti pareiškėjo ir apeliantės sutarties dėl santuokos nutraukimo punktą dėl vaikų gyvenamosios vietos nustatymo. Atkreipiamas apeliantės dėmesys, jog skundžiamoje nutartyje buvo išaiškinta Vilniaus apygardos teismo 2020 m. gruodžio 2 d. nutarties vykdymo tvarka, tačiau nebuvo sprendžiamas klausimas dėl vaikų nuolatinės gyvenamosios vietos nustatymo.
18. Atskirajame skunde taip pat nurodoma, kad skundžiama nutartimi teismas pakeitė Vilniaus apygardos teismo 2020 m. gruodžio 2 d. nutarties prasmę ir turinį. Apeliantė tvirtina, kad skundžiamoje nutartyje buvo leista grąžinti vaikus, tačiau joje teismas nurodė, kad vaikai gali būti grąžinami panaudojant prievartą, vadovaujantis CPK 764 straipsniu. Apeliantė atskirajame skunde iš esmės nenurodo jokių pagrįstų argumentų, o tik formaliai bei subjektyviai aiškina skundžiamą nutartį. Vien tik lingvistiškai aiškindama sąvoką „leisti grąžinti“, apeliantė šią sąvoką izoliuoja nuo nagrinėjamo klausimo ir neteisėtai išvežtų vaikų sugrąžinimo procedūroms taikomo teisinio reglamentavimo.
19. Pažymėtina, kad nagrinėjamu atveju Vilniaus apygardos teismo 2020 m. gruodžio 2 d. nutartis priimta vadovaujantis 2003 m. lapkričio 27 d. Tarybos reglamentu (EB) Nr. 2201/2003 „Dėl jurisdikcijos ir teismo sprendimų, susijusių su santuoka ir tėvų pareigomis, pripažinimo bei vykdymo, panaikinančiu Reglamentą (EB) Nr. 1347/2000 (Reglamentas Briuselis IIa), 1980 m. spalio 25 d. Hagos konvencija Dėl tarptautinio vaikų grobimo civilinių aspektu (1980 m. Hagos konvencija), CPK XXXIX skyriuje įtvirtintomis nuostatomis bei Civilinį procesą reglamentuojančių Europos Sąjungos ir tarptautinės teisės aktų įgyvendinimo įstatymo (Įgyvendinimo įstatymas) 7–12 straipsniuose įtvirtintomis nuostatomis. 1980 m. Hagos konvencijos dėl tarptautinio vaikų grobimo civilinių aspektų 1 straipsnis reglamentuoja šios konvencijos tikslus: 1) užtikrinti, kad neteisėtai į bet kurią susitariančią valstybę išvežti ir jose laikomi vaikai būtų greitai grąžinami; 2) garantuoti, kad vienos susitariančios valstybės teisės aktų nustatytos vaiko globos teisės ir teisė matytis su vaiku būtų gerbiamos ir kitose susitariančiose valstybėse. Tai reiškia, jog 1980 m. Hagos konvencija dėl tarptautinio vaikų grobimo civilinių aspektų yra skirta tarptautiniu mastu apsaugoti vaikus nuo žalingų padarinių, kuriuos sukelia neteisėtas vaikų išvežimas ar laikymas užsienio valstybėse, užtikrinti greitą vaikų sugrąžinimą į nuolatinės gyvenamosios vietos valstybę, taip pat užtikrinti vieno iš vaiko tėvų, gyvenančio kitoje susitariančioje valstybėje, teisę bendrauti su vaiku. 1980 m. Hagos konvencijos taikymą papildančios Reglamento Briuselis IIa nuostatos numato, jog teismas, kuriam pateikiamas prašymas dėl vaiko grąžinimo, tokį prašymą turi nagrinėti kuo skubiau – taikydamas skubiausias procedūras (11 straipsnio 2 dalis). Tiek 1980 m. Hagos konvencijoje, tiek Reglamente Briuselis IIa nustatyta bendra taisyklė, kad vaikas visada turi būti grąžinamas į valstybę, iš kurios jis buvo neteisėtai išvežtas ar į kurią negrąžintas. Akivaizdu, jog nustatytas reglamentavimas įtvirtina kuo skubesnį, operatyvų vaikų sugrąžinimą į nuolatinės gyvenamosios vietos valstybę, nes būtent tokiu būdu vaikai apsaugomi nuo žalingų padarinių. Atsižvelgiant į tai, pritartina pirmosios instancijos teismo nurodytam išaiškinimui, kad rezoliucinėje dalyje pavartota gramatinė konstrukcija „leisti grąžinti“ nagrinėjamų aplinkybių kontekste turėtų būti skaitoma, kaip imperatyvus įpareigojimas apeliantei grąžinti nepilnamečius proceso šalių vaikus į jų nuolatinę gyvenamąją vietą – (duomenys neskelbtini).
20. Apeliantė akcentuoja, kad teismas leido naudoti prievartą, paimant apeliantės ir pareiškėjo nepilnamečius vaikus iš apeliantės. Pažymėtina, kaip ir kiekvienas įsiteisėjęs sprendimas, taip ir Vilniaus apygardos teismo 2020 m. gruodžio 2 d. nutartis, yra privaloma ir vykdytina (CPK 18 straipsnis). Priverstinis vykdymas – tai valstybės prievartinės galios naudojimas vykdytiniems reikalavimams įgyvendinti, t. y. teisinių priemonių visuma, kurią antstolis turi teisę taikyti, jeigu skolininkas priimto teismo ar kitos institucijos sprendimo neįvykdo gera valia. Tai yra procesas, kurio metu imamasi atitinkamų poveikio priemonių, siekiant efektyviai įvykdyti įsiteisėjusį sprendimą. Taigi, tai, kokiu būdu bus įvykdyta Vilniaus apygardos teismo 2020 m. gruodžio 2 d. nutartis ir kokio masto poveikio priemonės bus taikomos, iš esmės priklauso nuo pačios apeliantės geros valios.
21. Atsižvelgdamas į nurodytas aplinkybes, apeliacinės instancijos teismas konstatuoja, kad pirmosios instancijos teismas nepažeidė proceso teisės normų, reglamentuojančių teismo sprendimo ir jo vykdymo išaiškinimą (CPK 278, 589 straipsniai), išsamiai išaiškino Vilniaus apygardos teismo 2020 m. gruodžio 2 d. nutarties vykdymo tvarką, o apeliantė nenurodė teisiškai reikšmingų aplinkybių, kurios sudarytų pagrindą panaikinti ar pakeisti skundžiamą teismo nutartį, todėl ji paliekama nepakeista (CPK 337 straipsnio 1 dalies 1 punktas).
Dėl baudos už piktnaudžiavimą procesinėmis teisėmis skyrimo
22. Pareiškėjas atsiliepimu į atskirąjį skundą prašo skirti apeliantei 2 000 Eur baudą už piktnaudžiavimą procesinėmis teisėmis, iš kurios 50 procentų skirti pareiškėjui.
23. Pagal CPK 95 straipsnio nuostatas baudai dėl piktnaudžiavimo procesinėmis teisėmis skirti turėtų būti nustatytos šios sąlygos: šalies nesąžiningumas ir ieškinio (skundo) nepagrįstumas jį pateikiant teismui arba sąmoningas veikimas prieš teisingą ir greitą bylos išnagrinėjimą ir išsprendimą. Pagal kasacinio teismo praktiką, įstatyme nustatytos teisės įgyvendinimas gali būti laikomas piktnaudžiavimu tik išimtiniais atvejais, kai tokia teise akivaizdžiai naudojamasi ne pagal jos paskirtį (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2010 m. kovo 2 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-94/2010, 2013 m. kovo 14 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-146/2013).
24. Nagrinėjamu atveju apeliantė pasinaudojo procesine teise teikti atskirąjį skundą dėl nutarties, kuria netenkintas jos prašymas ir pateiktas nutarties išaiškinimas, kuris, apeliantės nuomone, yra netinkamas. Toks procesinis elgesys negali būti laikomas akivaizdžiu naudojimusi savo teisėmis ne pagal paskirtį. Teisė į apeliaciją yra pamatinė konstitucinė teisė, įeinanti į teisminės gynybos principo sudėtį. Atsižvelgiant į tai, pareiškėjo prašymas dėl baudos skyrimo apeliantei netenkinamas.
Lietuvos apeliacinio teismo Civilinių bylų skyriaus teisėja, vadovaudamasi Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso 337 straipsnio 1 dalies 1 punktu,
Rezoliucinė dalis
nutaria:
Vilniaus apygardos teismo 2021 m. gegužės 20 d. nutartį palikti nepakeistą.
Netenkinti pareiškėjo (duomenys neskelbtini) prašymo dėl baudos skyrimo suinteresuotam asmeniui (duomenys neskelbtini).