Šiaulių apygardos teismo nutartis

Šiaulių apygardos teismo Civilinių bylų skyriaus teisėja Vilija Valantienė, teismo posėdyje apeliacine rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo suinteresuoto asmens I. Š. apeliacinį skundą dėl Raseinių rajono apylinkės teismo 2015 m. balandžio 28 d. sprendimo, priimto civilinėje byloje Nr. 2-59-674/2015 pagal pareiškėjos E. B. pareiškimą dėl juridinę reikšmę turinčio fakto nustatymo, dalyvaujant suinteresuotiems asmenims I. Š., K. P., D. V., E. V., E. V., R. V., L. V., P. V., J. V., ir

Aprašomoji dalis

nustatė:

I. Ginčo esmė

Suinteresuotas asmuo P. V. dėl E. B. pareiškimo pretenzijų neturėjo. Sutiko, kad būtų nustatytas juridinis faktas, kad E. B., po savo motinos mirties (duomenys neskelbtini) priėmė jos palikimą.

II. Pirmosios instancijos teismo sprendimo esmė

III. Apeliacinio skundo ir atsiliepimų į juos teisiniai argumentai

Atsiliepimo į apeliacinį skundą pareiškėja nepateikė.

IV. Apeliacinės instancijos teismo nustatytos bylos aplinkybės,

Motyvuojamoji dalis

teisiniai argumentai ir išvados

Apeliacinis skundas netenkintinas.

Bylos nagrinėjimo apeliacine tvarka ribas sudaro apeliacinio skundo faktinis ir teisinis pagrindai bei absoliučių sprendimo negaliojimo pagrindų patikrinimas (Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso (toliau – LR CPK) 320 straipsnio 1 dalis). Apeliacinės instancijos teismas tikrina tik apskųstos teismo sprendimo dalies teisėtumą ir pagrįstumą ir tik analizuojant apeliaciniame skunde išdėstytus argumentus, išskyrus įstatyme nurodytas išimtis (LR CPK 320 straipsnio 2 dalis). Teismas, remdamasis ištirtais ir teisiškai įvertintais duomenimis, konstatuoja, kad absoliučių pirmosios instancijos teismo sprendimo negaliojimo pagrindų šioje byloje nenustatyta (LR CPK 329 straipsnis).

Paveldėjimo, kaip ir kituose civiliniuose teisiniuose santykiuose, galioja civilinių teisių subjektų elgesio dispozityvumo principas, kuris reiškia, kad asmenys turimas teises įgyvendina savo nuožiūra, išskyrus įstatyme nustatytus ribojimus. Paveldėjimo teisėje šis principas įgyvendinamas priimant arba atsisakant priimti palikimą (LR CK 5.50 straipsnis, 5.60 straipsnis), kai asmuo turi teisę paveldėti pagal įstatymą arba testamentą. Šie veiksmai turi būti atliekami per tris mėnesius nuo palikimo atsiradimo dienos (LR CK 5.50 straipsnio 3 dalis). Šis terminas nėra naikinamasis (LR CK 5.57 straipsnis). Palikimo priėmimas yra aktyvus veiksmas (vienašalis sandoris), kuris sukelia atitinkamus teisinius padarinius tik tuo atveju, jeigu yra išreikštas (sudarytas) įstatymo nustatyta tvarka ir terminais. Nors asmens, pradėjusio faktiškai valdyti paveldėtą turtą, valia nėra išreiškiama oficialia forma (pateikiant įgaliotai institucijai pareiškimą, prašymą ir pan.), tačiau toks palikimo priėmimo būdo įgyvendinimas sukuria tokius pat teisinius padarinius kaip ir pasinaudojus kitais palikimo priėmimo būdais – asmuo laikomas priėmusiu palikimą. Palikimą sudaro palikėjo turtas, t. y. jo prievolės, teisės ir pareigos. Jos gali būti materialinio ar procesinio teisinio pobūdžio. Įpėdinio veiksmai, kuriais siekiama įgyvendinti palikėjo materialinio ar procesinio pobūdžio teises, vertinamas kaip faktinis palikimo priėmimas. Faktinis palikimo priėmimas reiškia, kad įpėdinis atlieka veiksmus, kuriais parodo, jog jis siekia įgyti palikėjo turtą nuosavybės teise. Ar šie veiksmai atlikti, sprendžiama iš: 1) veiksmų fakto ir 2) veiksmų pobūdžio. Veiksmų faktas reiškia, kad palikimo priėmimo veiksmai yra atlikti faktiškai – įpėdinis perima mirusiojo turtą ir pradeda jį valdyti. Veiksmų pobūdis – tai įpėdinio aktyvūs veiksmai, iš kurių matyti, kad jis perimtą turtą valdo kaip savo ir laiko save turto savininku (tvarko turtą, juo naudojasi, moka už jį mokesčius, atlieka kitus panašaus pobūdžio veiksmus).

Faktą, kad asmuo priėmė palikimą, pradėjęs faktiškai jį valdyti, nustato teismas, atsižvelgdamas į LR CK nustatytus ir teismų praktikoje suformuotus kriterijus. Kokių aplinkybių buvimas pripažįstamas pakankamu pagrindu konstatuoti, kad įpėdinis priėmė palikimą, pradėdamas faktiškai jį valdyti, LR CK paveldėjimo teisės normose nedetalizuojama. Esminiai palikimo priėmimo pradedant faktiškai turtą valdyti momentai, šios normos aiškinimo ir taikymo taisyklės suformuluotos Lietuvos Aukščiausiojo Teismo nutartyse. Pirma, priimti palikimą, pradedant faktiškai jį valdyti, galima tik aktyviais veiksmais, t. y. tylėjimas ar neveikimas nepripažintini valios priimti palikimą išreiškimu, antra, tokie veiksmai atliekami, siekiant išreikšti valią įgyti nuosavybės teisę į paveldimą turtą, trečia, įpėdinis valdo turtą kaip savo ir laiko save turto savininku ( Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2010 m. spalio 5 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-382/2010). Taigi pagal kasacinio teismo praktiką, palikimo priėmimu, pradedant faktiškai jį valdyti, suprantami bet kokie įpėdinio veiksmai valdant tą turtą, naudojantis juo, palaikant jį tinkamos būklės. Iš esmės panaši nuostata įtvirtinta ir LR CK 5.51 straipsnio 1 dalyje. Taigi, ar įpėdinis atliko aktyvius veiksmus, ar tokie veiksmai išreiškia įpėdinio valią įgyti nuosavybės teisę į palikimą, valdyti jį (disponuoti, naudotis juo) kaip savo, ar jie atlikti nustatytais terminais, t. y. ar įpėdinis priėmė palikimą, faktiškai pradėdamas jį valdyti, sprendžia teismas, nustatęs ir įvertinęs konkrečios situacijos aplinkybes.

Byloje nustatyta, kad pareiškėja E. B. pareiškimu kreipėsi į teismą, prašydama nustatyti juridinę reikšmę turintį faktą, kad pareiškėja po savo motinos B. B. V. mirties (duomenys neskelbtini) priėmė jos palikimą pradėdama jį valdyti. Raseinių rajono apylinkės teismas 2013 m. spalio 8 d. sprendimu pareiškėjos prašymą atmetė. 2014 m. kovo 7 d. Šiaulių apygardos teismas Raseinių rajono apylinkės teismo 2013 m. spalio 8 d. sprendimą panaikino ir perdavė bylą nagrinėti iš naujo pirmosios instancijos teismui. Apeliacinis teismas nurodė, kad pirmosios instancijos teisme, posėdžio metu apklausti suinteresuotieji asmenys ir pareiškėja, skirtingai nurodė faktines aplinkybes apie palikėjos valią ir žemės sklypo dalies valdymą. Pareiškėja teigė, kad tuoj po motinos mirties ji pradėjo prižiūrėti jai priklausiusią žemę t.y. išnuomojo nurodytą žemės sklypą A. Ž., kuri iki šio laiko šią žemę dirba, teigė, jog pati pareiškėja du metus šienavusi šią žemę, nors mokesčių ir nemokėjo. Suinteresuotieji asmenys nesutiko su pareiškėja ir teigė, kad palikėjos valia buvo žemę palikti mažiausiems vaikams. Apeliacinis teismas nurodė, kad pirmosios instancijos teismas nesiaiškino faktinių aplinkybių kokia buvo palikėjos nekilnojamojo ir kilnojamojo turto apimtis, kas po palikėjos mirties priėmė visą kitą turtą, buities reikmenis, asmeninius daiktus ir kokiu būdu, kas rūpinosi laidotuvėmis ir palikėjos turto apsauga. Byloje nėra nustatyti pareiškėjos, kaip įpėdinės, veiksmai per 3 mėnesių palikimo priėmimo terminą ir kita.

Kitoje civilinėje byloje Nr. 2-369-476/2014 pareiškėjai L. V. ir R. V. kreipėsi į teismą dėl palikimo priėmimo fakto nustatymo ir prašė nustatyti juridinę reikšmę turintį faktą, kad jie po mamos B. B. V. mirties pradėdami faktiškai valdyti ir tvarkyti turtą palikimą priėmė. Raseinių rajono apylinkės teismas 2014 m. gegužės 2 d. sprendimu pareiškimą tenkino. Paveldėjimo tikslu nustatė juridinę reikšmę turintį faktą, kad L. V. ir R. V. po mamos B. B. V. mirties (duomenys neskelbtini) priėmė palikimą faktiškai pradėdami jį valdyti ir tvarkyti. Teismas pažymėjo, kad po pareiškėjų mamos B. B. V. (duomenys neskelbtini) dėl turto paveldėjimo į notarą niekas nesikreipė. Apeliantė E. B. apeliaciniu skundu prašė panaikinti Raseinių rajono apylinkės teismo 2014 m. gegužės 2 d. sprendimą ir pareiškėjų sprendimą atmesti. 2014 m. spalio 20 d. Šiaulių apygardos teismas (civilinė byla Nr. 2A-797-357/2014) be kitų argumentų pažymėjo, kad byloje esantys duomenys patvirtina, kad palikėjos vardu buvo registruota (registro Nr.72/6843) ½ dalis žemės sklypo t.y. 5.94 ha, unikalus Nr. (duomenys neskelbtini), (duomenys neskelbtini). Iš nekilnojamojo turto kadastro registro matyti, kad ši dalis sklypo buvo išnuomota P. Ž. nuo 2005-05-13 iki 2010-05-09. Pažymėjo, kad pareiškėjai pateikė duomenis - 2007-2013 metais paramos už žemės ūkio naudmenų ir pasėlių plotus paraiškas, užpildytas L. Š., kuri deklaravo duomenis apie naudojamus 51.09 ha žemės plotus (duomenys neskelbtini). Iš deklaracijų nėra akivaizdu kurias naudmenas sudaro ginčo palikimo žemės dalis, tačiau pripažino, kad įpėdiniams neįforminus palikimo nustatyta tvarka ir keliems įpėdiniams neorganizuotai tvarkant dokumentus bei žemę natūroje, dalis žemės sklypo galėjo būti deklaruojama, nenutraukus įregistruotos registre žemės nuomos sutarties su P. Ž.. Teismas pasisakė, kad pirmosios instancijos teismas pagrįstai sprendė, kad liudytojos L. Š. parodymai, jog išsinuomojo iš R. V. žemės sklypą ar dalį, jį dirbo ir deklaravo, patvirtino faktą, jog R. V. ir L. V. taip pat pradėjo faktiškai valdyti likusį turtą po mamos B. B. V. mirties. Pažymėjo, kad L. V. palikimo atsiradimo metu buvo nepilnametė, todėl taikytinas LR 5.56 straipsnis, reglamentuojantis, kad neveiksnių asmenų vardu palikimą priima jų tėvai arba globėjai. Dėl apeliantės E. B. argumentų, kad tuoj po motinos mirties ji pradėjo prižiūrėti jai priklausiusią žemę t.y. išnuomojo nurodytą žemės sklypą A. Ž., ką patvirtino nuomininkė A. Ž. nurodydama, kad ji su žemės savininke buvo sudariusi nuomos sutartį iki 2005 m., kad mirus žemės savininkei B. B. V., 2003 m., paprašė apeliantės, kad leistų toliau nuomotis šia žeme, teigė, jog nuomos sutartis buvo pratęsta iki 2010 m. ir iki šiol šią žemę nuomoja apeliantės sutikimu, žodiniu susitarimu. Taip pat dėl liudytojos paaiškinimų, kad įpėdiniui R. V. ji yra išmokėjusi pinigus už žemės nuomą, apeliacinės instancijos teismas sprendė, kad pripažintina, kad minėtoje byloje nagrinėtos aplinkybės iš esmės nepaneigia šioje byloje R. V. ir L. V. įrodinėjamų faktinių aplinkybių dėl palikimo priėmimo įpėdiniams bendrai tvarkant su žemės nuoma susijusius klausimus. Apeliacinės instancijos teismas pažymėjo, kad E. B. pareiškimo nagrinėjimas minėtoje byloje neįtakoja skundžiamo pirmosios instancijos teismo sprendimo teisėtumo, kadangi nagrinėjamas teismo sprendimas neužkerta kelio išspręsti E. B. pareiškimą dėl juridinę reikšmę turinčio fakto. Teismas pažymėjo, kad LR CK 5.50 straipsnio 2 dalies prasme, tai reikštų, kad visi įpėdiniai per nurodytą terminą pradėję valdyti visą turtą ar jo dalį, šį turtą naudoti, valdyti, juo disponuoti, prižiūrėti, mokėti mokesčius ir t.t. laikomi priėmę palikimą, o įpėdinis pradėjęs valdyti kokią nors palikimo dalį ar net daiktą, laikomas priėmusiu visą palikimą (LR CK 5.51 straipsnis).

Apeliaciniame skunde apeliantė I. Š. teigia, kad pirmosios instancijos teismas nenustatė visų bylai reikšmingų aplinkybių bei netinkamai vertino byloje esančius įrodymus nes iš esmės neatsižvelgė į tai, kad Raseinių rajono apylinkės teismo 2014 m. gegužės 2 d. sprendimu civilinėje byloje Nr.2-369-476/2014 buvo nustatytas juridinę reikšmę turintis faktas, kad L. V. ir R. V. po mamos B. B. V. mirties (duomenys neskelbtini) priėmė palikimą faktiškai pradėdami jį valdyti, t.y. ne pareiškėja E. B. priėmė palikimą faktiškai palikimą pradėdama valdyti. Raseinių rajono apylinkės teismas įvertinęs bylos aplinkybes nustatė, kad L. Š. nuomojosi žemės sklypą, vis ragino susitvarkyti R. V. paveldėjimo dokumentus. Teismas padarė išvadą, kad faktinis pareiškėjų turto valdymas pasireiškė žemės sklypo priežiūra. Apeliacinio teismo vertinimu iš teismo išvadų nėra pagrindo spręsti, kad teismas būtų padaręs kategoriškas išvadas, kad palikimą faktiškai turtą valdydami priėmė tik pareiškėjai L. V. ir R. V.. Apeliacinės instancijos teismo vertinimu apeliacinis instancijos teismas išnagrinėjęs E. B. apeliacinį skundą, taip pat nenustatė tokių aplinkybių. Kaip minėta apeliacinės instancijos teismas pasisakė, kad E. B. pareiškimo nagrinėjimas minėtoje byloje neįtakoja skundžiamo pirmosios instancijos teismo sprendimo teisėtumo, kadangi nagrinėjamas teismo sprendimas neužkerta kelio išspręsti E. B. pareiškimą dėl juridinę reikšmę turinčio fakto. Teismas taip pat pažymėjo, kad tai, kad palikimą, nepriklausomai nuo jo priėmimo būdo, yra priėmę kiti įstatyminiai įpėdiniai, nėra pagrindas atsisakyti nagrinėti prašymą dėl palikimo priėmimo arba palikimo atsiradimo vietos fakto nustatymo.

Konkrečiu atveju pirmosios instancijos teismas nustatė, kad P. V. buvo sudaręs savo žemės dalies (5,95 ha) nuomos sutartį 10 metų su P. Ž., ką patvirtina 2005 m. gegužės 9 d. susitarimas. Iš žemės sklypo nuomos sutarties, kuri sudaryta 2002 m. birželio 12 d. matyti, kad žemės sklypo nuomą V. P. sudarė su P. Ž., nurodoma trims metams, nuomos sutartis pasirašyta ir B. V.. 2014 m. gegužės 12 d. teisme gautame rašte iš Nacionalinės mokėjimo agentūros nurodoma, kad žemės sklypą UN (duomenys neskelbtini) nuo 2004 m. iki 2013 m. yra deklaravę P. Ž. ir L. Š. nuo 2006m. iki 2013 m. Be to pažymėta, kad pareiškėjams yra mokama bendra parama pagal paraiškoje deklaruotą ir paramos skyrimo kriterijus atitinkantį plotą, o ne už atskirus laukus, dalis. Taip pat į bylą 2014-05-19 pateikta Raseinių rajono savivaldybės administracijos Nemakščių seniūnijos pažyma, kad po B. B. V. mirusios (duomenys neskelbtini) mirties likusį žemės sklypą valdo, juo naudojasi duktė E. B.. Pirmosios instancijos teismas pažymėjo, kad tas faktas, kad palikimą yra priėmę kiti įstatyminiai įpėdiniai pagal Raseinių rajono apylinkės teismo 2014-05-02 sprendimą nėra pagrindas netenkinti pareiškėjos E. B. pareiškimo dėl juridinio fakto nustatymo. Apeliacinio teismo vertinimu nėra pagrindo su pirmosios instancijos teismo sprendimu nesutikti. Bylos duomenimis po pareiškėjos mamos B. B. V. (duomenys neskelbtini) mirties dėl turto paveldėjimo į notarą niekas nesikreipė. Pareiškėja E. B. dėl juridinę reikšmę turinčio fakto palikimo klausimu kreipėsi į teimą 2013 m. gegužės 16 d. Taigi ilgą laiką dėl palikimo priėmimo pareiškėjai klausimo nekėlė. Pareiškėjai L. V. ir R. V. dėl juridinę reikšmę turinčio fakto nustatymo kreipėsi tik 2014 m. sausio 20d. Taip pat iš pateiktų apeliantės duomenų matyti, kad teisme 2013 m. birželio 13 d., 2013 m. spalio 14 d. buvo priimtos nutartys atsisakyti priimti L. V., I. Š., E. V., R. V. D. V., K. P. pareiškimus dėl praleisto įstatymų nustatyto termino palikimui priimti, neištaisius nurodytu terminu nustatytų trūkumų. Šių visumos aplinkybių buvimas patvirtina, kad pareiškėjai ilgą laiką klausimo dėl palikimo priėmimo įforminimo nesprendė. Suinteresuoti asmenys E. V., R. V., D. V., L. V., K. P. nurodydami, kad E. B. siekia sau naudos nepaisydama mamos valios, nes mama prieš mirtį buvo pasakiusi, kad jai priklausančią žemę palieka savo vaikams R. V. ir L. V., nepaneigia byloje nustatytų faktinių aplinkybių. Bylos duomenimis suinteresuotas asmuo J. V., mirė (duomenys neskelbtini). Byloje nėra duomenų apie mirusiosios išreikštos valios įforminimą. Iškilus ginčui tarp šalių dėl palikimo priėmimo fakto, spręstina pagal konkrečius byloje esančius duomenis. Sutiktina su pirmosios instancijos teismo išvada, kad tai, kad palikimą, nepriklausomai nuo jo priėmimo būdo, yra priėmę ir kiti įstatyminiai įpėdiniai, kas nustatyta minėtu teismo sprendimu, nėra pagrindas atsisakyti nagrinėti prašymą dėl palikimo priėmimo arba palikimo atsiradimo vietos fakto nustatymo bei spręstina, nėra pagrindo atmesti pareiškėjos E. B. prašymo. Apeliacinio teismo vertinimu, pirmosios instancijos teismas, ištyręs įrodymų visumą, padarė pagrįstą išvadą, kad pareiškėja faktiniais veiksmais priėmė palikimą, tokios išvados pagrįstos objektyviais duomenimis. Tai, kad teismas nustatė, kad ir kiti asmenys priėmė palikimą nustatytu būdu, nepaneigia šioje byloje nustatytų faktinių aplinkybių.

Apeliaciniame skunde keliamas įrodymų vertinimo klausimas, teigiant, jog byloje teismas netinkamai vertino byloje pateiktus įrodymus ir nepagrįstai sprendė, kad pareiškėja per įstatymo nustatytą terminą atliko veiksmus, patvirtinančius palikimo priėmimą pradėdama faktiškai jį valdyti.

Atkreiptinas dėmesys, kad Lietuvos Aukščiausiasis Teismas yra pabrėžęs, kad bylose dėl juridinę reikšmę turinčių faktų nustatymo įrodinėjimo ypatumą lemia tai, kad šiose bylose yra naudojami netiesioginiai įrodymai. Bylose, kuriose įrodinėjama netiesioginiais įrodymais, prielaidų darymas yra neišvengiamas, todėl yra svarbu, jog kiekviena prielaida būtų motyvuota, t. y. kad ji būtų pagrįsta byloje esančiais įrodymais tam, kad priešingos prielaidos tikimybė būtų mažesnė. (LR CPK 178 straipsnis), o teismai, vertindami pateiktus įrodymus, remiasi įrodymų pakankamumo taisykle. Išvada dėl konkrečios faktinės aplinkybės egzistavimo daroma pagal vidinį teismo įsitikinimą, grindžiamą visapusišku ir objektyviu visų reikšmingų bylos aplinkybių išnagrinėjimu (LR CPK 185 straipsnio 1 dalis). Dėl to teismas turi įvertinti ne tik kiekvieno įrodymo įrodomąją reikšmę, bet ir įrodymų visetą ir tik iš įrodymų visumos daryti išvadas apie tam tikrų įrodinėjimo dalyku konkrečioje byloje esančių faktų buvimą ar nebuvimą. Vertindamas konkrečioje byloje surinktus faktinius duomenis, teismas privalo vadovautis ir teisingumo, protingumo, sąžiningumo kriterijais (LR CPK 3 straipsnio 7 dalis) (pvz. Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus 2013 m. lapkričio 25 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-613/2013).

LR CPK 185 straipsnis numato, kad teismas, vadovaudamasis įstatymais, įvertina byloje esančius įrodymus pagal vidinį savo įsitikinimą, pagrįstą visapusišku ir objektyviu aplinkybių, išnagrinėjimu. Vidinis įsitikinimas – tai ne išankstinis įsitikinimas, nuojauta, o įrodymais pagrįsta išvada pagal surinktus įrodymus po reikšmingų faktų išnagrinėjimo. Konstatuoti tam tikro fakto buvimą ar nebuvimą galima tik remiantis byloje surinktų įrodymų visuma, o ne atskirais įrodymais. Nustatant teisiškai reikšmingas aplinkybes turi būti įvertintas surinktų įrodymų pakankamumas, jų nuoseklumas, galimi jų prieštaravimai, logiškumas, atitinkamų duomenų nurodymo aplinkybės, įrodymų šaltinių patikimumas. Vadovaujantis LR CPK 176 straipsnio 1 dalimi, faktą galima pripažinti įrodytu, jeigu byloje esančių įrodymų pagrindu susiformuoja teismo įsitikinimas to fakto buvimu. Išvadai apie fakto buvimą padaryti įrodymų pakanka, jei byloje esantys įrodymai leidžia padaryti labiau tikėtiną išvadą, kad toks faktas buvo, negu kad jo nebuvo. Taigi, ar tam tikros aplinkybės, susijusios su ginčo dalyku, egzistavo arba neegzistavo, teismas sprendžia remdamasis tikimybių pusiausvyros principu. Jeigu pateikti įrodymai leidžia teismui padaryti išvadą, kad yra didesnė tikimybė, jog tam tikri faktai egzistavo, negu neegzistavo, teismas pripažįsta tuos faktus nustatytais.

Apeliantė mano, kad šioje byloje teismas buvo šališkas, veikė tendencingai ir neobjektyviai, tai patvirtina teismo padarytos išvados byloje, įrodymų netinkamas vertinimas, taip pat tai, kad pirmosios instancijos teismas šioje byloje du kartus nepriėmė suinteresuotų asmenų pareiškimų. Būtent atsisakymas priimti suinteresuotų asmenų pareiškimus, prejudicinių faktų nevertinimas, pareiškėjos ir liudytojų paaiškinimų prieštaravimų nepašalinimas ir yra tos aplinkybės, kurios kelia abejonių dėl teismo nešališkumo.

Teismas pažymi, kad teisė į nešališką teismą yra viena pagrindinių žmogaus teisių, ginamų tiek nacionaliniu, tiek tarptautiniu lygmeniu (Konstitucijos 29 straipsnis, 31 straipsnio 2 dalis, 109 straipsnis, Žmogaus teisiu ir pagrindiniu laisvių apsaugos konvencijos 6 straipsnio 1 dalis, LR CPK 6, 21 straipsniai). Konstitucinis Teismas 2001 m. vasario 12 d. nutarime yra konstatavęs, kad asmens konstitucinė teisė, jog jo bylą išnagrinėtų nešališkas teismas, reiškia tai, kad asmens bylos negali nagrinėti teisėjas, dėl kurio nešališkumo gali kilti abejonių; teisėjas, nagrinėjantis bylą, turi būti neutralus; teismo nešališkumas, kaip ir teismo nepriklausomumas, yra esminė žmogaus teisių ir laisvių užtikrinimo garantija, būtina teisingo bylos išnagrinėjimo, pasitikėjimo teismu sąlyga. Dėl to turi būti šalinamos prielaidos, galinčios kelti abejonių dėl teisėjo ir teismo šališkumo. Asmens konstitucinės teisės į nepriklausomą ir nešališką teismą turinio aiškinimas yra reikšmingas taikant bei aiškinant šias garantijas įtvirtinančias proceso teisės normas (pvz. 2013 m. vasario 22 d. nutartis, priimta civilinėje byloje Nr. 3K-3-12/2013). Viena iš teismo nešališkumo užtikrinimo garantijų – civilinio proceso įstatyme įtvirtintas teisėjo nusišalinimo (nušalinimo) institutas (LR CPK 64-71 straipsniai). Įstatymas suteikia teisę bylą nagrinėti paskirtam teisėjui nusišalinti nuo bylos nagrinėjimo, jeigu jo dalyvavimas nagrinėjant bylą gali būti kliūtimi asmenims realizuoti teisę į tinkamą procesą. Tuo atveju, jeigu byloje esančios aplinkybės sudaro pagrindą manyti, jog bylą nagrinėjantis teisėjas gali būti tiesiogiai ar netiesiogiai suinteresuotas bylos baigtimi arba yra kitokių aplinkybių, kurios kelia abejonių dėl jo nešališkumo, teisėjas turi nusišalinti nuo tolesnio bylos nagrinėjimo (LR CPK 65, 71 straipsniai) arba dalyvaujantys byloje asmenys gali jam pareikšti nušalinimą (LR CPK 66, 68 straipsniai). Procesinių veiksmų atlikimas bei atitinkamų procesinių sprendimų priėmimas negali būti vertinamas kaip teisėjo šališkumo bei suinteresuotumo bylos baigtimi įrodymas bei teisėjo nušalinimo pagrindas, kadangi įstatymas reikalauja, jog nušalinimo pareiškimas, siekiant užtikrinti greitą ir teisingą bylos išnagrinėjimą, būtų motyvuotas (LR CPK 68 straipsnio 2 dalis) ir pareikštas konkrečiam teisėjui ar konkretiems teisėjams (LR CPK 68 straipsnio 4 dalis) tik esant vienam iš LR CPK 64-66, 71 straipsniuose nustatytų pagrindų. Nesutikdamas su atitinkamais teismo procesiniais sprendimais, asmuo turi teisę pasinaudoti civilinio proceso įstatyme nustatytomis teismo procesinio sprendimo teisėtumo ir pagrįstumo kontrolės formomis – apeliacija, kasacija, proceso atnaujinimo institutu (LR CPK III dalis). Apeliacinės instancijos teismas išnagrinėjęs ir įvertinęs apeliantės nurodytas aplinkybes dėl teismo įrodymų vertinimo, atsisakymo priimti pareiškimus neištaisius trūkumų bei kitas nurodytas aplinkybes sprendžia, kad apeliantė argumentų, įrodymų, kitų kurie leistų pagrįstai suabejoti civilinę bylą nagrinėjusio teismo nešališkumu ar suinteresuotumu šios bylos baigtimi nepateikė. Apeliacinės instancijos teismas turi pagrindo spręsti, kad apeliantės argumentai dėl bylą nagrinėjusio teismo šališkumo, iš esmės yra susijęs su apeliantės vertinimu, kad priimtas teismo sprendimas ne toks kokio tikėjosi apeliantė.

Apeliantė pateikė papildomus duomenis, kad ji tik išnagrinėjus bylą pas save aptiko mokėjimo už žemės nuosavybės įregistravimą pranešimus 2004-02-24 ir 2007-12-04, taip pat duomenis apie L. V. vardu sumokėtą 2007-12-04 mokestį, kurie patvirtina, kad R. V. ir L. V. priėmė palikimą faktiškai valdydami, o ne E. B.. Pirmosios instancijos teismas buvo pažymėjęs, kad VMI prie LR finansų ministerijos duomenimis, nėra duomenų apie B. V. mokėtas įmokas, žemės mokesčio apskaičiavimo deklaracijos po 2003-09-28 niekam nėra siųstos. Be to vėlesniais duomenimis nurodoma, kad žemės mokestis nebuvo apskaičiuotas ir žemės mokesčio deklaracijos nebuvo formuojamos ir siunčiamos už žemės sklypą, unikalus Nr. (duomenys neskelbtini), kitiems savininkams. Apeliacinio teismo vertinimu tai, kad teismas nurodė minėtas faktines aplinkybes, apeliantės pateikti papildomi duomenys neturi esminės reikšmės pirmosios instancijos teismo padarytoms išvadoms ir nepaneigia nustatytų faktinių aplinkybių, kad ne tik L. V. ir R. V. priėmė palikimą pradėdami jį valdyti, kas nustatyta civilinėje byloje Nr. 2-369-476/2014 priėmus 2014 m. gegužės 2 d. sprendimą, bet ir pareiškėja E. B., po savo motinos B. B. V. mirties (duomenys neskelbtini) priėmė jos palikimą pradėdama jį faktiškai valdyti.

Teismas su apeliacinio skundo argumentais dėl netinkamo įrodymų vertinimo byloje, nesutinka ir mano, kad pirmosios instancijos teismas tinkamai įvertino byloje esančius rašytinius įrodymus, liudytojų parodymus, atsižvelgė į civilinėje byloje Nr. 2-369-476/2014 nustatytas aplinkybes ir įrodymais ir priėmė teisingą bei pagrįstą sprendimą.

Dėl kitų apeliaciniame skunde išdėstytų argumentų apeliacinės instancijos teismas nepasisako, nes jie neįtakoja skundžiamo sprendimo teisėtumo ir pagrįstumo. Pažymėtina, kad teismo pareiga pagrįsti priimtą procesinį sprendimą neturėtų būti suprantama kaip reikalavimas detaliai atsakyti į kiekvieną argumentą, o apeliacinės instancijos teismas, konstatavęs, jog pirmosios instancijos teismas tinkamai nustatęs teisiškai reikšmingas aplinkybes, tinkamai pritaikęs materialinės teisės normas priėmė pagrįstą ir teisėtą sprendimą, iš esmės gali pritarti žemesnės instancijos teismo priimto sprendimo motyvams (pvz. Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2010 m. birželio 1 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-252/2010).

Atsižvelgiant į tai, kas išdėstyta, teismas daro išvadą, kad pirmosios instancijos teismas išsamiai ir objektyviai įvertino byloje esančius įrodymus ir iš esmės priėmė pagrįstą sprendimą, kurį apeliacinio skundo motyvais keisti arba naikinti nėra pagrindo (LR CPK 326 straipsnio 1 dalies 1 punktas).

Atmetus apeliacinį skundą, apeliantės bylinėjimosi išlaidos neatlyginamos ir nepriteisiamos ( LR CPK 93 straipsnis, 98 straipsnis).

Šiaulių apygardos teismas vadovaudamasi Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso 326 straipsnio 1 dalies 1 punktu,

Rezoliucinė dalis

nutaria:

Raseinių rajono apylinkės teismo 2015 m. balandžio 28 d. sprendimą palikti nepakeistą.

Nutartis įsiteisėja nuo jos priėmimo dienos.

Nutarties patvirtintas kopijas išsiųsti pareiškėjai, suinteresuotiems asmenims.