- Teismas
- Panevėžio apygardos teismas
- Dokumentas
- Nutartis
- Data
- 2019-01-21
- Bylos Nr.
- e2A-71-278/2019
- Teisminio proceso Nr.
- 2-08-3-01294-2018-0
- Bylos rūšis
- civilinė byla
- Teisėjas
- Birutė Valiulienė
- Atsakovas
- R. K.
teismo posėdyje apeliacine rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo civilinę bylą pagal atsakovo R. K. apeliacinį skundą dėl Panevėžio apylinkės teismo Panevėžio rūmų 2018 m. rugpjūčio 2 d. sprendimo civilinėje byloje Nr. e2-3699-940/2018 pagal ieškovės uždarosios akcinės bendrovės (toliau – UAB) „Limanta“ ieškinį atsakovui R. K., tretiesiems asmenims, nepareiškusiems savarankiškų reikalavimų, A. J., E. V., dėl skolos priteisimo.
Aprašomoji dalis
Teismas nustatė:
I. Ginčo esmė
1. Ieškovė UAB „Limanta“ ieškiniu prašė teismo priteisti iš atsakovo R. K. 1936,00 Eur skolą, 24,20 Eur palūkanų, 5 procentų dydžio metinių palūkanų už priteistą sumą nuo bylos iškėlimo teisme iki teismo sprendimo visiško įvykdymo ir bylinėjimosi išlaidas.
2. Nurodė, kad su atsakovu R. K. buvo sudaryta žodinė lauko kubilo pirkimo – pardavimo sutartis, kurios pagrindu, ieškovės darbuotojas E. V., 2017-11-24, adresu (duomenys neskelbtini), atsakovui pristatė lauko kubilą. Kubilą pilnai sukomplektavus ir įrengus, nurodytu adresu atvyko dar vienas asmuo – A. J., kuris buvo žinomas E. V. iš ankstesnės jo individualios veiklos. A. J. pareiškus, kad E. V. yra jam skolingas už transporto paslaugas, suteiktas 2014 metais, atsakovas pinigus perdavė A. J., pareikšdamas, kad atsiskaito už kubilą. Į E. V. argumentus, kad jis skolos A. J. nepripažįsta, o kubilas priklauso UAB „Limanta“, atsakovas ir A. J. nekreipė dėmesio. Teigė, jog įmonė savo prievoles atsakovui įvykdė tinkamai, o R. K. neatsiskaitė už pristatytą prekę.
II. Pirmosios instancijos teismo sprendimo esmė
3. Pirmosios instancijos teismas 2018-08-02 sprendimu ieškovės UAB „Limanta“ ieškinį tenkino iš dalies ir ieškovės naudai iš atsakovo R. K. priteisė 1 600 Eur skolą, 20 Eur palūkanų, 5 proc. dydžio metinių procesinių palūkanų už priteistą 1 620 Eur sumą nuo bylos iškėlimo teisme dienos (2018-03-09) iki teismo sprendimo visiško įvykdymo, 862 Eur advokato teisinių pagalbos išlaidų ir 36,50 Eur žyminio mokesčio. Kitą ieškinio dalį atmetė. Valstybės naudai iš ieškovės UAB „Limanta“ priteisė 6,90 Eur, o iš atsakovo R. K. - 33 Eur pašto išlaidų.
4. Teismas nurodė, jog atsakovas R. K. teismo posėdžio metu patvirtino, kad prekės – kubilo, užsakovas ir pirkėjas buvo jis – jis siuntė užklausas, derino kubilo pristatymo sąlygas, bendravo telefonu bei elektroniniu paštu su E. V.. Nurodė, kad teismas neturi pagrindo netikėti atsakovo paaiškinimais, kad jis E. V. kontaktus rado internetinėje svetainė, kaip privataus asmens siūlančio pirkti kubilus. Šių aplinkybių tretysis asmuo E. V. neneigė, tačiau nurodė, kad UAB „Limanta“ užsakymams naudoja savo asmeninį elektroninį paštą ir telefono numerį. Pažymėjo, jog nors byloje pateikti viešai skelbiami duomenys, kad E. V. yra UAB „Dansk Tub“ vadovas, tačiau tai nepaneigia, kad jis dirba ir UAB „Limanta“. Duomenų apie darbo sutarties nutraukimą byloje nėra. Teismas darė išvadą, jog E. V. galėjo veikti, kaip UAB „Limanta“ atstovas, sudarant kubilo pirkimo – pardavimo sandorius (CK 2.133 str.). Konstatavo, jog tai neprieštarauja ir E. V. paaiškinimams duotiems teismo posėdžio metu, kad jis yra UAB „Dansk Tub“ akcininkas ir buvo šiuo metu bankrutavusios ir likviduotos BUAB „Wood House Baltic“ akcininkas bei liudytojo, dabartinio UAB „Limanta“ vadovo, G. M. parodymams.
5. Įvertinęs atsakovo R. K. elgesį sandorio sudarymo metu, konstatavo, jog atsakovui nebuvo reikšminga, su kuo konkrečiai įmone ar fiziniu asmeniu yra sudaroma sutartis, todėl nėra pagrindo daryti išvadą, kad ieškovė neturi teisės reikalauti sumokėti kainą už pristatytą prekę pagal sudarytą žodinę pirkimo – pardavimo sutartį, vien dėl tos aplinkybės, kad trečiasis asmuo E. V. neatskleidė atsakovui, jog veikia atstovaujamosios UAB „Limanta“ vardu.
6. Pirmosios instancijos teismas nustatė, jog sekančią dieną po kubilo pristatymo E. V., kaip UAB „Limanta“ darbuotojas, kreipėsi į policiją dėl neatsiskaitymo už pristatytą prekę – kubilą, be to, pareiškimą dėl galimai padarytos nusikalstamos veikos pateikė ir UAB „Limanta“. Pažymėjo, jog 2017-11-25 PVM sąskaita faktūra Nr. (duomenys neskelbtini) išrašyta atsakovui R. K. yra įtraukta į UAB „Limanta“ išrašomų PVM sąskaitų faktūrų registro duomenis už laikotarpį nuo 2017-11-01 iki 2017-11-30. Šias aplinkybes patvirtina Valstybinės mokesčių inspekcijos prie Finansų ministerijos 2018-07-05 teismui pateikti duomenys. PVM sąskaitoje faktūroje Nr. (duomenys neskelbtini), važtaraštyje, taip pat ir byloje pateiktoje PVM sąskaitoje faktūroje Nr. (duomenys neskelbtini) yra nurodyta ir detaliai apibūdinta atsakovui R. K. perduota prekė – kubilas su integruotu pečiumi, kaina, kiekis, apmokėjimo terminas. Atsakovas nepaneigė, kad jam buvo pristatytas ir perduotas kubilas, atitinkantis sąskaitoje faktūroje nurodytą aprašymą. Sprendė, jog tai, kad PVM sąskaita faktūra Nr. (duomenys neskelbtini), kuri ieškovės teigimu anuliuota, nebuvo įtraukta į PVM sąskaitų registro duomenis, nepaneigia šalių sutartinių santykių. Tai, kad važtaraštyje yra nurodytas galimai anuliuotos PVM sąskaitos faktūros numeris, taip pat nesuponuoja spręsti priešingai.
7. Teismas nurodė, jog prievolę atsiskaityti nagrinėjamu atveju turėjo atsakovas, nes jis užsakė prekę, kuri jam buvo pristatyta bei perduota jo nuosavybėn. Be to, bendraudamas su E. V., atsakovas neinformavo, kad kubilą perką kartu su A. J. ir net jei jis ir buvo sutaręs su A. J., kad kubilo kainą mokės lygiomis dalimis, tai atsakovo neatleidžia nuo pareigos tinkamai įvykdyti savo prievolę. Duomenų išvadai, kad atsakovas R. K. ėmėsi priemonių įsitikinti, jog prievolę įvykdė tinkamai, byloje nėra. Pažymėjo, kad sutikimas, jog už pristatytą prekę atsiskaitytų trečiasis asmuo – A. J., tik reiškia sutikimą, kad trečiasis asmuo įvykdytų atsakovo prievolę Civilinio kodekso (toliau ir CK) 6.50 straipsnio 1 dalies ir CK 6.257 straipsnio prasme, bet ne atsakovo prievolių pagal sutartį trečiajam asmeniui perkėlimą (CK 6.115 – 6.116 straipsniai).
8. Konstatavo, jog atsakovui perdavus nuosavybės teise valdyti kubilą, jis neįrodė, kad tinkamai atsiskaitė su ieškove ar jos atstovu E. V. už pristatytą prekę, o atsakovo ir trečiojo asmens A. J. parodymus dėl atsiskaitymo aplinkybių laikė abejotinais. Įvertinęs bylos faktines aplinkybes, A. J. ir E. V. tarpusavio santykius, laikė, jog labiau tikėtina, jog E. V. pinigai automobilyje nebuvo perduoti. Atsakovo argumentus dėl E. V. galimybės išsivežti pristatytą prekę, jam neatsiskaičius, įvertinęs prekės – kubilo, technines specifikacijas (svorį, matmenis), ir aplinkybes, kad kubilą pristatė ir sumontavo vienas UAB „Limanta“ darbuotojas - E. V., o iškelti kubilą padėjo atsakovas, atmetė kaip nepagrįstus.
9. Be to, teismas konstatavo, jog ieškovė neįrodė ir teismui nepateikė patikimų įrodymų, kad atsakovas buvo tinkamai informuotas ir sutarta, jog galutinė kaina už kubilą yra ne 1 600 Eur, o 1 600 Eur plius PVM (CK 6.313 str., 6.353 str.). Nurodė, jog ieškovei, kaip verslo subjektui, savo srities profesionalui, taikomi aukštesni rūpestingumo reikalavimai. Darė išvadą, kad ieškovė, sudarydama sutartį, neatskleidė visos informacijos apie prekės kainą, todėl įvertinęs, kad atsakovas yra vartotojas, konstatavo, jog reikalavimas dėl skolos priteisimo tenkintinas iš dalies.
10. Darė išvadą, jog vadovaujantis CK 6.53, 6.261, 6.344 straipsniais, iš atsakovo priteistos metines palūkanos ir bylinėjimosi išlaidos.
III. Apeliacinio skundo ir atsiliepimo į jį teisiniai argumentai
11. Apeliaciniu skundu atsakovas R. K. prašo sprendimo dalį, kuria iš dalies buvo tenkintas ieškovės ieškinys, panaikinti, priimti naują sprendimą ir ieškinį visiškai atmesti.
12. Nurodo, jog pirmosios instancijos teismas netinkamai taikė civilinio proceso teisės normas, reglamentuojančias įrodinėjimą, nes išvadą, kad jis kubilą-pirtį įgijo iš UAB „Limanta”, o ne iš E. V., kaip privataus asmens, padarė vadovaudamasis išskirtinai tik E. V. ir G. M. nenuosekliais, nelogiškais ir akivaizdžiai neteisingais paaiškinimais. Teigia, jog teismas nevertino byloje pateiktų įrodymų viseto, atvirkščiai, pateiktus įrodymus, patvirtinančius jo argumentus vertino šališkai, o priimdamas sprendimą, pažeidė įrodinėjimo procesui keliamus reikalavimus, jog būtent ieškovė privalėjo įrodyti, kad ji yra pirkimo-pardavimo sutarties šalis ir pardavė jam kubilą, tačiau byloje ieškovė nepateikė jokių objektyvių duomenų, patvirtinančių tokias aplinkybes bei įrodymų, jog užsiima pirčių-kubilų gamyba ir prekyba, atvirkščiai - savo reikalavimus grindė arba suklastotais dokumentais, arba dokumentais, kuriose nurodytų faktų patikimumo ir dokumentų surašymo datos nėra galimybės patikrinti.
13. Tvirtina, jog teismas, konstatuodamas aplinkybę, kad ieškovė neįrodė, jog tinkamai susitarė dėl kainos, tuo pačiu konstatavo, jog nesusitarė dėl esminės pirkimo-pardavimo sutarties sąlygos, kas taip pat patvirtina jo argumentus, jog sutarties su ieškove nesudarė, iš jos prekių neįgijo ir atvirkščiai - teismo nustatytą kainą suderino su E. V., ką patvirtina raštu jam elektroniniu laišku pateiktas komercinis pasiūlymas.
14. Teigia, jog teismas be pagrindo nekonstatavo, kad ieškovė savo reikalavimą grindė teismui pateikdama akivaizdžiai suklastotus įrodymus. Ieškovė pirkimo-pardavimo sutarties sudarymą grindė būtent E. V. susirašinėjimo su juo aplinkybe –elektroniniu laišku ir SMS žinute, tačiau, kaip nurodyta ir sprendime, internetinėje svetainėje pirkti stiklo pluošto kubilus siūlė privatus asmuo, nes pasiūlymą pirkti lauko pirtį (kubilą) jis gavo iš Wood hous elektroniniu paštu, nors adresas tub.order@;gmail.com, priklauso UAB „Dansk Tub“, kurios direktorius E. V.. Nurodo, kad ieškovės teismui pateiktame laiške nėra jokių duomenų, kad elektroninis laiškas siųstas ieškovės darbuotojo.
15. Nurodo, kad darydamas išvadas apie trečiojo asmens E. V. darbą UAB „Limanta“ bei tai, jog jis, parduodamas kubilą, veikė kaip įmonės atstovas, teismas ignoravo faktus dėl UAB „Dansk Tub“ ir UAB „Wood Hous Batic“ vykdytų veiklų bei jų ryšį su trečiuoju asmeniu E. V.. Nurodo, kad teismas nepagrįstai nurodė, jog apie neatsiskaitymą E. V. iš karto informavo G. M., o UAB „Limanta“ vadovo – direktoriaus J. Z., neinformavo, be to, UAB „Limanta“ direktoriaus J. Z. pasirašytas pareiškimas policijoje gautas tik po 10 dienų po sandorio sudarymo. Tvirtina, kad teismas nepagrįstai ignoravo ir tą aplinkybę, jog viešai nėra skelbiama, kad UAB „Limanta“ verčiasi kubilų prekyba, o visi ieškovės teismui pateikti rašytiniai įrodymai dėl kubilo pardavimo jam, yra arba suklastoti, arba tokie, kurių patikimumo nėra galimybės patikrinti.
16. Tvirtina, jog byloje pateiktas jo ir trečiojo asmens E. V. susirašinėjimas tik patvirtina, jog jis pirtį įsigijo ne iš PVM mokėtojos UAB „Limantą“, o iš privataus asmens E. V., nes siųstame laiške pirties kaina buvo nurodyta „1 600 Eur“, t.y. nenurodyti jokie papildomi mokesčiai. Teigia, jog ieškovė savo reikalavimą grindė suklastotu įrodymu, nes ieškovės teismui pateikto elektroninio laiško, kuriame nurodoma pirties kaina, teksto išdėstymas, lyginant su jo ir ieškovės policijai pateiktų laiškų tekstais, skiriasi.
17. Nurodo, jog ieškovė įrodinėdama, kad ji o ne E. V. yra pirties pardavėja, pateikė teismui PVM sąskaitą faktūrą LMN Nr. (duomenys neskelbtini), išrašytą 2017-11-25 ir važtaraštį Nr. (duomenys neskelbtini), 2017-11-24, tačiau važtaraštyje nurodyta, papildoma informacija apie apmokėjimą, jog „pristačius prekę grynais, pagal sąskaitą faktūrą LMN (duomenys neskelbtini)“, t.y. nurodytas kitas PVM sąskaitos-faktūros numeris, nei pateikta sąskaita. Be to, PVM sąskaita faktūra LMN (duomenys neskelbtini) nebuvo pateikta, o teismo posėdžio metu apklaustas trečiasis asmuo E. V. ir liudytojas G. M. pateikė versiją, jog sąskaita faktūra, kuri buvo išrašyta prekės pristatymo dieną, t.y. 2017-11-24 Nr. LMN(duomenys neskelbtini), buvo neva sugadinta (anuliuota), todėl buvo išrašyta kita sąskaita faktūra LMN Nr. (duomenys neskelbtini), 2017-11-25. Teigia, jog teismo posėdžio metu nei E. V., nei G. M. negalėjo įtikinamai paaiškinti kas buvo negerai su 2017-11-24 išrašyta sąskaita ir kodėl reikėjo išrašyti kitą sąskaitą. Iš VMI 2018-07-05 pateiktos informacijos teismui matyti, kad 2017-11-24 Nr. LMN(duomenys neskelbtini) PVM sąskaita už laikotarpį nuo 2017-11-01 iki 2017-11-30 PVM sąskaitų faktūrų registro duomenyse nėra nurodyta. Nurodo, kad bylos aplinkybės leidžia daryti išvadą, jog sąskaita-faktūra buvo išrašyta ne prekės pristatymo metu 2017-11-24, o tik ieškovei nusprendus kreiptis į policiją, teigiant, jog su ja nebuvo atsiskaityta. Atkreipia dėmesį, jog liudytoju apklaustas G. M. teisme aiškino, kad jis veda išrašomų PVM sąskaitų apskaitą, jis išrašo sąskaitas-faktūras, o kai jo nebūna, tai daro kiti asmenys, šiuo atveju sąskaitą-faktūrą išrašė E, V. ir jis nusprendė anuliuoti sąskaitą Nr. (duomenys neskelbtini). Teigia, jog G. M. 2017-11-24 nebuvo nei įmonės direktorius, nei buhalteris, ir net ne darbuotojas - jis buvo akcininkas, o įrašas sąskaitoje-faktūroje Nr. (duomenys neskelbtini) „anuliuota J. Z. 2017-11-24“ negalėjo būti padarytas 2017-11-24, nes kaip matyti kubilas buvo pastatytas po darbo valandų, pats E. V. nurodė, jog tą dieną bendravo ne su bendrovės direktoriumi, o su jos akcininku, kuris tuo metu buvo (duomenys neskelbtini), dar kartą kartu važiavo pas jį. Kadangi sąskaita faktūra Nr. (duomenys neskelbtini) neįtraukta į registrus ir nepateikta VMI, todėl nėra galimybės nustatyti nei tikrojo šios sąskaitos turinio, nei kada ir kam ji buvo išrašyta, tačiau akivaizdu, jog pristatant prekę, E. V. jokios sąskaitos-faktūros neturėjo ir jos nepateikė, ką patvirtino ir E. V..
18. Be to, teigia, jog teismas spręsdamas ar buvo su E. V. tinkamai atsiskaityta iš esmės rėmėsi tik bylos baigtimi suinteresuotų asmenų UAB „Limanta“ akcininko G. M. ir jo draugo (sprendime nurodoma D. Ž., tačiau toks asmuo nebuvo apklaustas) duotais parodymais. Mano, jog E. V. elgesys, po to kai trečiasis asmuo A. J. paėmęs iš atsakovo pinigus (šią aplinkybę patvirtina ir pats E. V.) nuėjo su juo atsiskaityti, leidžia daryti priešingas išvadas, t.y. kad A. J. su E. V. pilnai atsiskaitė: E. V., visą laiką dėl kubilo-pirties užsakymo ir pristatymo bendravęs su juo ir žinodamas, kad jis yra užsakovas, nesikreipė į jį dėl pinigų negavimo, apie tai, jog neatsiskaityta, nepranešė iš karto policijai, nereikalavo grąžinti kubilo, negalėdamas vienas išmontuoti ir pasiimti kubilo - nekvietė policijos į įvykio vietą. Tuo tarpu teismui pateiktos Panevėžio apskrities VPK medžiagos, kurioje atsisakyta pradėti ikiteisminį tyrimą duomenys, patvirtina, kad pas jį atvykus nepažįstamiems asmenims, reikalaujant 2 000 Eur už kubilą, jis dėl nepagrįsto reikalavimo iš karto kreipėsi į ikiteisminio tyrimo įstaigą, pranešdamas apie nepagrįstus reikalavimus.
Atsiliepimas
19. Atsiliepimu į apeliacinį skundą ieškovė UAB „Limanta“ prašo skundžiamą sprendimą palikti nepakeistą bei priteisti bylinėjimosi išlaidas.
20. Nurodo, jog byloje esančių įrodymų visuma patvirtina faktą, jog už kubilą-pirtį su E. V. atsiskaityta nebuvo, kaip ir prekės pirkimo iš ieškovės UAB „Limanta“ faktą.
21. Tvirtina, jog visi atsakovo skundo argumentai, skirti įrodinėjimui, jog lauko pirties-kubilo pardavėjas buvo E. V., o ne UAB „Limanta“, nėra teisiškai reikšmingi, nes tokia situacija yra tiesiogiai sureguliuota CK 2.133 straipsnio 3 dalyje. Atsakovas byloje neįrodinėjo, kad jam E. V. asmuo yra reikšmingas ir žinodamas, kad perka ne iš E. V., jis būtų sandorio nesudaręs. Apeliaciniame skunde keliami klausimai (kodėl aiškintis dėl apmokėjimo vyko ieškovo akcininkas G. M., o ne direktorius J. Z.; abejojama, kad E. V., dirbdamas UAB „Limanta“ už 100 Eur per mėnesį atlygį važiavo į Panevėžį ir atvežė lauko pirtį-kubilą bei jį sumontavo ir kt.) neturi reikšmės atsakovo prievolei atsiskaityti, kylančiai iš pirkimo- pardavimo sutarties.
22. Pažymi, kad tiek prekę pateikęs E. V., tiek ieškovas UAB „Limanta“ nurodė, kad lauko pirties-kubilo savininkas buvo UAB „Limanta“ ir ginčo tarp šių asmenų nėra. Atsakovas neįrodinėja, kad pardavėjo asmuo jam yra reikšmingas, todėl, neįrodinėdamas pardavėjo asmens reikšmingumo, jis neturi teisės ginčyti UAB „Limanta“ nuosavybės, kurią patvirtina prekę perdavęs E. V. bei buhalteriniai įmonės dokumentai. Nesutinka ir su apeliacinio skundo motyvu, kad neva lauko pirties - kubilo kainos nurodymas be PVM vienareikšmiai reiškia, kad prekė buvo pirkta iš fizinio asmens.
Motyvuojamoji dalis
Teismas konstatuoja:
Apeliacinis skundas atmestinas.
IV. Apeliacinio teismo nustatytos bylos aplinkybės, teisiniai argumentai ir išvados
23. Bylos nagrinėjimo apeliacine tvarka ribas sudaro apeliacinio skundo faktinis ir teisinis pagrindai bei absoliučių sprendimo negaliojimo pagrindų patikrinimas (Civilinio proceso kodekso (toliau ir CPK) 320 straipsnio 1 dalis, 338 straipsnis). Bendroji procesinė taisyklė yra ta, jog apeliacinės instancijos teismas nagrinėja bylą, neperžengdamas ribų, nustatytų apeliaciniu skundu (CPK 320 straipsnio 2 dalis, 338 straipsnis). Apeliacinės instancijos teismo vertinimu, nagrinėjamu atveju nėra pagrindo peržengti šios bylos ribas, nustatytas atsakovo R. K. apeliaciniu skundu, be to, absoliučių skundžiamo sprendimo negaliojimo pagrindų nenustatyta (CPK 329 straipsnis).
24. Apeliantas R. K. nurodo, jog pirmosios instancijos teismas netinkamai taikydamas įrodinėjimą reglamentuojančias teisės normas padarė nepagrįstą išvadą, jog jis kubilą-pirtį įgijo iš UAB „Limanta”, o ne iš E. V., kaip privataus asmens, be to, bylos duomenys nepaneigia, jog su trečiuoju asmeniu E. V. kubilo pristatymo dieną buvo atsiskaityta.
25. Pagal bendrąją įrodinėjimo naštos paskirstymo taisyklę dalyvaujantys civiliniame teisiniame ginče asmenys turi įstatyme nustatytą pareigą įrodyti aplinkybes, kuriomis remiasi kaip savo reikalavimų arba atsikirtimų pagrindu (CPK 178 straipsnis). Lietuvos Aukščiausiasis Teismas yra nurodęs, kad teismai, vertindami šalių pateiktus įrodymus, remiasi įrodymų pakankamumo taisykle, o išvada dėl konkrečios faktinės aplinkybės egzistavimo daroma pagal vidinį teismo įsitikinimą, grindžiamą visapusišku ir objektyviu visų reikšmingų bylos aplinkybių išnagrinėjimu (CPK 178, 185 straipsniai). Teismas turi įvertinti ne tik kiekvieno įrodymo įrodomąją reikšmę, bet ir įrodymų visetą, ir tik iš įrodymų visumos daryti išvadas apie tam tikrų įrodinėjimo dalyku konkrečioje byloje esančių faktų buvimą ar nebuvimą. Įrodymų vertinimas civilinėje byloje yra grindžiamas vadinamąja tikėtinumo taisykle, kurios esmė - laisvo įrodymų vertinimo principas. Jis reiškia, kad teismas suteikia didesnę įrodomąją galią tam įrodymui, kuris suponuoja didesnę vieno ar kito fakto buvimo ar nebuvimo tikimybę. Vien aplinkybė, jog apeliantas byloje nustatytas aplinkybes vertina kitaip ir nesutinka su pirmosios instancijos teismo atliktu įrodymų vertinimu bei jų pagrindu padarytomis išvadomis, nedaro teismo išvadų nepagrįstų ar neteisėtų.
26. Nagrinėjamoje byloje teismas konstatavo, jog byloje esantys ir teismo ištirti įrodymai leidžia teismui daryti labiau tikėtiną išvadą, jog žodinė lauko kubilo pirkimo-pardavimo sutartis buvo sudaryta tarp ieškovės UAB „Limanta“, veikiančios per savo atstovą - darbuotoją E. V. (CK 2.133 straipsnio 2 dalis) ir atsakovo R. K., o ne tarp atsakovo R. K. ir E. V., kaip fizinio asmens. Apeliantas su šia teismo išvada nesutinka bei tvirtina, kad ir ginčijamu sprendimu iš jo priteista 1 600 Eur suma (lauko kubilo kaina be PVM) patvirtina jo argumentus, jog sutarties su ieškove jis nebuvo sudaręs ir iš jos prekių neįgijo. Minėti teiginiai vertintini kritiškai.
27. Iš bylos duomenų matyti, kad dėl lauko kubilo pirkimo-pardavimo buvo sudaryta žodinė sutartis. Nustatyta, kad apeliantas R. K. dėl lauko kubilo įsigijimo kreipėsi internetinėje svetainėje rastu kontaktiniu numeriu, kuriuo naudojosi trečiasis asmuo E. V. ir su juo tiek telefonu, tiek elektroniniu paštu tarėsi dėl prekės savybių, kainos, derino prekės pristatymo sąlygas. Šių aplinkybių šalys neginčija, kaip ir aplinkybės, jog prekę – lauko kubilą, 2017-11-24 apeliantui pristatė E. V. ir jį sumontavo apelianto R. K. gyvenamojoje vietoje, adresu (duomenys neskelbtini). Pretenzijų dėl prekės – kubilo, pristatymo, kokybės apeliantas R. K. neturėjo ir neturi. Byloje nustatyta, kad E. V. nuo 2014-12-03 yra UAB „Limanta“ darbuotojas ir, kaip nurodė pats E. V., UAB „Limanta“ užsakymams jis naudoja savo asmeninį elektroninį paštą ir telefono numerį. Ieškovė UAB „Limanta“ teismui pateikė 2018-11-25 PVM sąskaitą-faktūrą Nr. (duomenys neskelbtini), kurioje nurodyta prekė bei jos duomenys, pristatymo adresas, kuris sutampa su apelianto adresu, važtaraštį Nr. (duomenys neskelbtini), kubilo kalkuliacijos kortelę. Minėta sąskaita-faktūra yra įtraukta į UAB „Limanta“ išrašomų PVM sąskaitų-faktūrų registro duomenis už laikotarpį nuo 2017-11-01 iki 2017-11-30. Konstatuotina, jog šios aplinkybės pirmosios instancijos teismui pagrįstai leido spręsti, jog E. V. galėjo veikti, kaip UAB „Limanta“ atstovas, sudarant kubilo pirkimo – pardavimo sandorį (CK 2.133 straipsnis). Aplinkybės, jog trečiasis asmuo E. V. yra ir UAB „Dansk Tub“ akcininkas ir šiuo metu bankrutavusios ir likviduotos BUAB „Wood House Baltic“ akcininkas, šios išvados nepaneigia.
28. Pažymėtina, jog atstovavimo atveju atstovo santykiai susiklosto tiek su atstovaujamuoju, tiek su trečiaisiais asmenimis, su kuriais jis atstovaujamojo vardu sudaro sandorius ar atlieka kitus teisinius veiksmus. Tam, kad būtų išvengta nepageidaujamų padarinių, visos santykių šalys turėtų elgtis apdairiai ir rūpestingai. Materialinės teisės normos numato tam tikras sąlygas atstovavimui (CK 2.133 straipsnis) bei tam tikras išimtis kuomet per atstovą sudarytas sandoris, šiam neatskleidus atstovavimo fakto, atstovaujamajam sukelia teisines pasekmes, viena jų yra aplinkybė, kai kitai sandorio šaliai asmuo, su kuriuo sudaromas sandoris, neturėjo jokios reikšmės. Nagrinėjamoje byloje pirmosios instancijos teismas darė išvadą, jog atsakovui R. K. nebuvo labai reikšminga, su kuo konkrečiai yra sudaroma sutartis (CK 2.133 straipsnio 3 dalis). Šios aplinkybės apeliantas nepaneigė ir įrodymų, jog jis aiškinosi su kuo –įmone ar fiziniu asmeniu - sudaroma sutartis, nepateikė ir apeliacinės instancijos teismui (CPK 178 straispnis).
29. Iš bylos duomenų matyti, kad trečiasis asmuo E. V., prekės užsakymo metu bei derinant jos pristatymo sąlygas, su R. K. bendravo iš elektroninio pašto adreso, kuriame nėra ieškovės inicialų. Duomenų, jog būtų pateikęs įgaliojimą ar kokiu kitu būdu informavęs apeliantą, jog jis veikia UAB „Limanta“ vardu, byloje taip pat nėra. Iš R. K. parodymų pirmosios instancijos teisme akivaizdu, jog jis iš esmės buvo abejingas tinkamam sandorio užbaigimui – paaiškino, jog prekės pristatymo dokumentai perduoti nebuvo, tačiau jis jų neprašė, nes prekė jam buvo pristatyta ir sumontuota, o dalį pinigų jis perdavęs trečiajam asmeniui A. J. ir toliau atsiskaityme su E. V. nebedalyvavo. Tai patvirtina pirmosios instancijos teismo išvadas, jog apeliantui R. K. asmuo, su kuriuo yra sudaroma sutartis, nebuvo esminė pirkimo-pardavimo sutarties sąlyga, nes jis tiesiog siekė įsigyti konkretų daiktą.
30. Apeliacinės instancijos teismas taip pat pažymi, jog E. V. prekės užsakymo metu informaciją R. K. siuntė iš Wood house elektroninio pašto adreso tub.orders@gmail.com, pats R. K. tiek teismui teiktuose procesiniuose dokumentuose, tiek teismo posėdyje nurodė, kad pagal E. V. elektroninio pašto rekvizitus, jis galėjo būti UAB „Dansk Tub“ direktorius, o pasiūlymą gavo iš Wood house elektroninio pašto. Atkreiptinas dėmesys ir į tai, jog 2018-11-25 pareiškime Panevėžio AVPK R. K. nurodė, jog pirtį – lauko kubilą įsigijo iš įmonės Wood house, kurios savininkas E. V., todėl apeliaciniame skunde nurodyti teiginiai apie prekės įsigijimą iš fizinio asmens vertintini kritiškai. Be to, tiek UAB „Limanta“ akcininko G. M. (prekės pristatymo metu buvusio (duomenys neskelbtini)) atvykimas pas R. K. aiškintis dėl negauto apmokėjimo už prekę, tiek ieškovės UAB „Limanta“ kreipimasis į policiją su pareiškimu dėl neatsiskaitymo už pristatytą prekę, tik patvirtina, jog ieškovė save laikė trečiojo asmens pristatytos prekės savininke bei pirkimo-pardavimo sandorio šalimi. Be to, iš apelianto priteista suma – 1 600 Eur, o ne 1 936,00 Eur (1 600 Eur plius PVM) nėra pakankama spręsti apie esminės sutarties sąlygos nebuvimą šalių santykiuose bei konstatuoti, jog ieškovė neturi reikalavimo teisės į atsakovą. Ta aplinkybė, jog teismas iš apelianto ieškovei nepriteisė pridėtinės vertės mokesčio, nėra pakankama išvada, jog tai įrodo, jog R. K. sandoris buvo sudarytas su fiziniu asmeniu. Dėl paminėto, atmestini apelianto teiginiai, jog nagrinėjamoje byloje ieškovė UAB „Limanta“ neturi reikalavimo teisės ir jam pareikštas ieškinys turi būti atmestas.
31. Sutiktina su ieškovės atsiliepime į apeliacinį skundą išdėstyta pozicija, jog apeliaciniame skunde nurodyti argumentai dėl liudytojo G. M. funkcijų bei UAB „Limanta“ įgaliojimų ginčo įvykių metu, trečiojo asmens E. V. gaunamas darbo užmokestis bei abejonės jo vykdoma veikla, nėra šios bylos nagrinėjimo dalykas bei nėra reikšmingos ginčo tarp šalių išsprendimui, nes byloje sprendžiamas klausimas dėl pareigos atsiskaityti už gautą prekę bei kam priklauso ši reikalavimo teisė, todėl apeliacinės instancijos teismas minėtais argumentais nepasisako. Apeliaciniame skunde dėstomos abejonės, susijusios su PVM sąskaitos-faktūros Nr. LMN(duomenys neskelbtini) surašymu bei klausimai dėl PVM sąskaitos-faktūros Nr. LMN(duomenys neskelbtini) anuliavimo ir asmenų turėjusių teisę tai atlikti, kaip ir klausimai dėl šios sąskaitos-faktūros neįtraukimo į įmonės registrus, taip pat nėra reikšmingi, sprendžiant atsiskaitymo klausimą. Be to, anuliuota PVM sąskaita-faktūra, priešingai apelianto teiginiams, byloje yra pateikta, todėl apeliantas turėjo visas galimybes pasitikrinti joje užfiksuotus duomenis. Įmonės pareigos (ne)buvimas įtraukti anuliuotą sąskaitą į įmonės registrus bei pateikti duomenis apie ją VMI, apelianto teisių ir pareigų šiuo atveju nekeičia.
32. Pirmosios instancijos teismas sprendė, jog atsakovas R. K. neįrodė, kad tinkamai atsiskaitė su ieškove ar jos atstovu E. V. už pristatytą prekę – lauko kubilą. Apeliantas nesutinka su minėta teismo išvada ir nurodo, kad su E. V. atsiskaitė trečiasis asmuo A. J., perduodamas jam sutartą užmokestį už prekę – 1 600 Eur. Iš trečiojo asmens E. V. paaiškinimų matyti, kad pas R. K. atvykęs A. J. pareiškė, jog jis, E. V., yra likęs skolingas už transporto paslaugas, todėl pinigų už pristatytą prekę jam neperduos. Pats A. J. teismui nurodė, kad tik priminė E. V. senas skolas, tačiau pinigus jam perdavęs. Apeliacinės instancijos teismas, įvertinęs byloje nustatytas aplinkybes bei apeliacinio skundo argumentus neturi pagrindo nesutikti su teismo išvada, jog labiau tikėtina, kad E. V. pinigai automobilyje nebuvo perduoti. Ši teismo išvada yra išsamiai motyvuota ir pagrįsta. Be to, teismas pagrįstai konstatavo, jog pirkėjas šiuo atveju buvo R. K., nes jis tarėsi dėl prekės, kainos, teikė užsakymą ir prekė buvo pristatyta bei sumontuota jo gyvenamojoje vietoje, todėl pareigą atsiskaityti už gautą prekę turėjo būtent jis. Iš bylos duomenų bei paties R. K. paaiškinimų matyti, kad šios pareigos jis neįvykdė, nes perdavė tik dalį pinigų už gautą prekę trečiajam asmeniu A. J., o ne E. V. ir nėra duomenų, jog jis ėmėsi priemonių įsitikinti ar A. J. perdavė E. V. jo duotus pinigus ir ar šis pilnai atsiskaitė už pristatytą prekę, t.y. ar prievolė buvo įvykdyta tinkamai (CPK 178 straipsnis). Apelianto ir trečiojo asmens A. J. tarpusavio susitarimas, kad kubilas perkamas bendromis lėšomis ir kt., nustatytų aplinkybių kontekste, R. K. prievolei reikšmės neturi.
33. Iš ginčijamo sprendimo matyti, kad priimant sprendimą, teismas vadovavosi ir liudytojo D. Ž. parodymais. Sutiktina su apeliantu, kad minėtas liudytojas teisme apklaustas nebuvo, tačiau tai vertintina kaip rašymo apsirikimas, neteisingai nurodant liudytojo pavardę, nedarantis įtakos skundžiamo sprendimo pagrįstumui ir teisėtumui. Kaip nustatyta iš 2018-07-19 teismo posėdžio protokolo, sprendime yra vadovaujamasi liudytojo D. R., kuris, kaip vienas iš vyrų ginčo įvykio metu buvo atvykęs pas R. K. aiškintis dėl už pristatytą prekę nesumokėtų pinigų, parodymai. Teismo posėdžio metu R. K. patvirtino, jog šis asmuo buvo pas jį atvykęs į namus kartu su G. M.. Minėti duomenys leidžia daryti išvadą, kad liudytojo D. Ž., o ne liudytojo D. R. nurodymas procesiniame sprendime laikytinas rašymo apsirikimu.
34. Kiti apeliacinio skundo ir atsiliepimo į juos argumentai nėra teisiškai reikšmingi ir taip pat nedaro įtakos skundžiamo sprendimo teisėtumui bei pagrįstumui, todėl atskirai dėl jų nepasisakoma. Teismų praktikoje įrodinėjimo bei įrodymų vertinimo klausimais pripažįstama, jog teismo pareiga pagrįsti priimtą procesinį sprendimą neturėtų būti suprantama kaip reikalavimas detaliai atsakyti į kiekvieną argumentą, o apeliacinės instancijos teismas, konstatavęs, jog teismas yra atskleidęs nagrinėjamos bylos esmę, iš esmės gali pritarti žemesnės instancijos teismo priimto sprendimo motyvams, nenagrinėdamas visų su tuo susijusių skunde pateiktų argumentų ir dėl jų nepasisakydamas (pvz.: Lietuvos Aukščiausiojo Teismo nutartys civilinėse bylose Nr. 3K-3-252/2010; Nr. 3K-3-107/2010).
35. Dėl paminėtų motyvų, apeliacinės instancijos teismas konstatuoja, jog apeliaciniame skunde nurodyti motyvai nesudaro pakankamo pagrindo daryti priešingą išvadą nei padarė pirmosios instancijos teismas, todėl keisti ar naikinti pagrįstą sprendimą nėra pagrindo.
36. Atmetus apeliacinį skundą, ieškovės UAB „Limanta“ naudai priteistina 350 Eur už atsiliepimo į apeliacinį skundą parengimą, nes bylinėjimosi išlaidų dydis neviršija Rekomendacijų dėl civilinėse bylose priteistino užmokesčio už advokato ar advokato padėjėjo teikiamą pagalbą maksimalaus dydžio, patvirtintų Lietuvos Respublikos teisingumo ministro 2004-04-02 įsakymu Nr. 1R-85, 8.11 punkto nuostatų (CPK 93 straipsnio 1 dalis).
Rezoliucinė dalis
Vadovaudamasis Lietuvos Respublikos Civilinio proceso kodekso 326 straipsnio 1 dalies 1 punktu, teismas
nutaria:
Panevėžio apylinkės teismo Panevėžio rūmų 2018 m. rugpjūčio 2 d. sprendimą palikti nepakeistą.
Priteisti iš atsakovo R. K. (a. k. (duomenys neskelbtini) uždarosios akcinės bendrovės „Limanta“ (į.k. 134543139) naudai 350 Eur (tris šimtus penkiasdešimt eurų) bylinėjimosi išlaidų.