Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo nutartis

2020-01-29 · Administracinė byla Nr. A-441-575/2020

Atsisiųsti
Originalas LITEKO ↗

Bylos eiga

  1. Pirmoji instancijaSprendimas · 2018-08-23Regionų apygardos administracinis teismas
  2. ApeliacijaNutartis · 2020-01-29Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas
Teismas
Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas
Dokumentas
Nutartis
Data
2020-01-29
Bylos Nr.
A-441-575/2020
Teisminio proceso Nr.
3-61-3-01459-2018-3
Bylos rūšis
administracinė byla
Instancija
Apeliacinė instancija
Rezultatas
Sprendimas paliktas nepakeistas
Teisėjai
Ričardas Piličiauskas (pirm.), Arūnas Sutkevičius, Ramutė Ruškytė
Pareiškėjas
J. S.
Atsakovas
Lietuvos valstybė, atstovaujama Vilniaus pataisos namų
Trečiasis asmuo
Kalėjimų departamentas prie Lietuvos Respublikos teisingumo ministerijos
Kategorijos
Administracinė byla Nr. A-441-575/2020Teisminio proceso Nr. 3-61-3-01459-2018-3Procesinio sprendimo kategorija 20.5.1 (S)
LIETUVOS VYRIAUSIASIS ADMINISTRACINIS TEISMASNUTARTISLIETUVOS REPUBLIKOS VARDU2020 m. sausio 29 d.Vilnius

Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Ričardo Piličiausko (kolegijos pirmininkas ir pranešėjas), Ramutės Ruškytės ir Arūno Sutkevičiaus,

teismo posėdyje apeliacine rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo administracinę bylą pagal pareiškėjo J. S. apeliacinį skundą dėl Vilniaus apygardos administracinio teismo 2018 m. rugpjūčio 23 d. sprendimo administracinėje byloje pagal pareiškėjo J. S. skundą atsakovui Lietuvos valstybei, atstovaujamai Vilniaus pataisos namų, trečiajam suinteresuotam asmeniui Kalėjimų departamentui prie Lietuvos Respublikos teisingumo ministerijos dėl sprendimų panaikinimo, įpareigojimo atlikti veiksmus ir žalos atlyginimo.

Aprašomoji dalis

Teisėjų kolegija nustatė:

I.

1. Pareiškėjas J. S. (toliau – ir pareiškėjas) su skundu kreipėsi į teismą, prašydamas: 1) panaikinti Vilniaus pataisos namų (toliau – ir Vilniaus PN) 2018 m. vasario 27 d. sprendimą Nr. 42-200, 2018 m. kovo 7 d. sprendimą Nr. 42-219, 2018 m. kovo 15 d. sprendimą Nr. 42-243 bei Kalėjimų departamento prie Lietuvos Respublikos teisingumo ministerijos (toliau – ir Kalėjimų departamentas) 2018 m. balandžio 11 d. sprendimą Nr. 2S-1181; 2) įpareigoti Vilniaus PN įrengti tinkamą skaičių praustuvių (tiek, kad nuteistiesiems asmenims nebereikėtų rytais stovėti eilėje prie praustuvių) arba, kad nerakintų dušų, kur nuteistieji gali praustis po šaltu vandeniu; 3) įpareigoti Vilniaus PN administraciją, kad nebūtų rakinami dušai, kaip tai numato Pataisos įstaigų vidaus tvarkos taisyklių, patvirtintų Lietuvos Respublikos teisingumo ministro 2003 m. liepos 2 d. įsakymu Nr. 194 (toliau – ir Vidaus tvarkos taisyklės), 259 punktas; 4) priteisti pareiškėjui iš atsakovo 10 000 Eur neturtinei žalai atlyginti.

2. Pareiškėjas nurodė, kad 2018 m. sausio 29 d. kreipėsi į Vilniaus PN, skųsdamasis dėl per mažo praustuvių skaičiaus kiekio įrengimo prausyklos patalpoje, o dėl aplinkybės, kad dušai yra rakinami, 2018 m. vasario 6 d. padavė skundą Vilniaus PN direktoriui. Pareiškėjas paaiškino, kad Vilniaus PN yra įrengtos tik aštuonios praustuvės veidui prausti ir viena praustuvė kojoms plauti. Iš aštuonių praustuvių dažniausiai tinkamai veikia tik šešios, kaip tai ir buvo nustatyta 2018 m. sausio 30 d. apžiūros metu. Naudojantis tokiu mažu praustuvių kiekiu pareiškėjas nurodė negalintis kiekvieną dieną apsiprausti, nes praustuvėmis naudojasi per daug asmenų vienu metu. Vilniaus PN administracija neteisėtai užrakino II-ojo sektoriaus dušų patalpas, nes pagal teisės aktų reikalavimus pataisos įstaigos dušai, sanitarinės švaryklos, skalbyklos, kirpyklos, džiovyklos ir kiti komunalinės ir buitinės paskirties objektai turi veikti nuolat. Todėl tokie Vilniaus PN administracijos veiksmai riboja nuteistųjų asmenų teises tinkamai rūpintis savo asmens higiena. Jokie teisės aktai nereglamentuoja, kad šaltas dušas nuteistiesiems yra ribojamas pagal grafiką, nuteistiesiems neturi būti ribojama teisė praustis prausyklos patalpoje po šaltu vandeniu.

3. Pareiškėjas paaiškino, kad 2018 m. vasario 19 d. kreipėsi į Vilniaus PN direktorių, prašydamas išaiškinti, vadovaujantis kokiais įsakymais / įstatymais Vilniaus PN nuo 2018 m. vasario 7 d. buvo įvestas karantinas dėl neva gripo epidemijos ir kitų viršutinių kvėpavimo takų infekcijų, taip pat buvo prašoma išaiškinti, kokios priemonės buvo taikomos Vilniaus PN darbuotojams dėl paskelbto karantino. Pareiškėjas teigė, kad Vilniaus PN paskelbus karantiną, nuo 2018 m. vasario 7 d. iki 2018 m. kovo 10 d. nuteistiesiems buvo ribojami trumpalaikiai ir ilgalaikiai pasimatymai, įvairus koncertai, sporto renginiai, profesinio mokymosi užsiėmimai. Vilniaus PN, neva vadovaudamiesi užkrečiamųjų ligų ir AIDS centro rekomendacijomis, tyčia įvedė karantiną siekiu sau palengvinti darbo sąlygas, kas neteisėtai ribojo nuteistųjų pasimatymus su šeimos nariais. Vilniaus PN tyčia nesivadovauja Kauno klinikos gydytojos 2017 m. gegužės 17 d. rekomendacijomis ir neskiria pareiškėjui reikiamų medikamentų, vitaminų bei fiziologinių procedūrų.

4. Pareiškėjas nurodė, kad visus Vilniaus PN sprendimus, kuriais išnagrinėti jo 2018 m. sausio 29 d., 2018 m. vasario 6 d. ir 2018 m. vasario 19 d. skundai, apskundė Kalėjimų departamentui. Nesutinka su Kalėjimų departamento ginčijamame sprendime nurodytais teiginiais. Reikalavimas prausyklos patalpoje įrengti vieną praustuvą ne daugiau kaip 15 asmenų nereiškia, kad siekiui užtikrinti kalinčių asmenų teises bei sudaryti galimybę tinkamai rūpintis asmens higiena, pataisos namuose negali būti įrengta viena praustuvė vienam asmeniui. Vilniaus PN devynių praustuvių per mažai 50-čiai asmenų, todėl praustuvių turi būti įrengta daugiau, kad visi nuteistieji asmenys iš ryto spėtų apsiprausti ir nebereikėtų laukti eilėje. Teiginiai, kad pareiškėjo būrių nuteistieji tyčia sulaužė ar išardė kanalizacijos vamzdinę yra absurdiški ir nieko teisiškai nepagrįsti, kanalizacijos sistema buvo sugadinta / netvarkinga iki pareiškėjui atvykstant į Vilniaus PN II-ąjį sektorių. Kalėjimų departamento teiginiai, kad jis negali įpareigoti pataisos namų yra nelogiški, absurdiški bei neadekvatūs, nes departamentas gali tiesiogiai įpareigoti laikytis Lietuvos Respublikos teisės aktų, o būtent Pataisos namų vidaus tvarkos taisyklių 259 punkto. Pareiškėjas vertino, kad tokios gyvenimo sąlygos Vilniaus PN buvo nežmoniškos, būnant Vilniaus PN patyrė kankinimą, žeminantį orumą elgesį, atsakovas negerbė jo teisių.

Atsiliepimas

5. Atsakovo atstovas Vilniaus PN atsiliepime į pareiškėjo skundą prašė skundą atmesti.

6. Atsakovo atstovas nurodė, kad Vilniaus PN administracija yra užtikrinusi, jog buitinės paskirties patalpos būtų nuolat veikiančios, t. y. nesugadintos, tinkamai tvarkomos, kad esant poreikiui minėtomis patalpomis būtų galima pasinaudoti. Vidaus tvarkos taisyklės neįpareigoja dušus, sanitarines švaryklas, skalbyklas, kirpyklas, džiovyklas ir kitas komunalinės ir buitinės paskirties patalpas laikyti nuolat atidarytas ir prieinamas kiekvienam nuteistajam. Tokios patalpos turi nuolat veikti, t. y. turi būti paruoštos naudojimui. Siekiant užtikrinti visiems Vilniaus PN laikomiems nuteistiesiems galimybę pasinaudoti dušo, kirpyklų, ir pan. patalpomis yra sudaromi kirpyklų, dušo patalpų ir kt. patalpų darbo grafikai, kuriuose nurodoma informacija, koks būrys ir kokiomis savaitės dienomis gali pasinaudoti tam tikromis komunalinės ir buitinės paskirties patalpomis. Vilniaus PN II-ojo gyvenamojo korpuso 8-9 būrių nuteistųjų prausyklos patalpose yra įrengtos veikiančios devynios praustuvės ir viena praustuvė skirta kojų plovimui, todėl praustuvėmis kasdien gali naudotis 8-9 būrių nuteistieji, iš viso 48 asmenys. Todėl 8-9 būrio nuteistiesiems yra sudarytos tinkamos sąlygos asmens higienai užtikrinti.

7. Atsakovo atstovas teigė, kad 2017 m. gegužės 17 d. pareiškėjas buvo konsultuotas Kauno klinikų neurologo, pareiškėjui nustatytas juosmens ir kryžmens šaknelių sutrikimas, esant paūmėjimui skirti vaistai, vitaminai, buvo rekomenduojama fizioterapija ir kineziterapija. Tuo tarpu į Vilniaus PN pareiškėjas atvyko 2017 m. birželio 5 d. iš Lukiškių tardymo izoliatoriaus-kalėjimo, bendrosios praktikos slaugytojos apžiūros metu nusiskundimų neišsakė, sveikatos sutrikimais nesiskundė. Visą pareiškėjo laikymo Vilniaus PN laikotarpį jis buvo gydomas pagal galiojančius teisės aktus, be to, Pacientų sveikatai padarytos žalos nustatymo komisija, išnagrinėjusi pareiškėjo skundą, Vilniaus PN Sveikatos priežiūros tarnybos specialistų neveikimo, nerūpestingumo ir kitų pažeidimų nenustatė.

8. Atsakovo atstovas pažymėjo, jog karantinas buvo skelbiamas Vilniaus PN direktoriaus įsakymu, įvertinus sergamumą užkrečiamomis ligomis ir epidemiologine situacija mieste, kuri tuo metu buvo, taip pat įvertinus Užkrečiamųjų ligų ir AIDS centro rekomendacijas. Karantinas Vilniaus PN direktoriaus įsakymu buvo atšauktas 2018 m. kovo 10 d., įvertinus tas pačias aplinkybes. Paskelbto karantino tikslas buvo ne Vilniaus PN administracijos siekis pasilengvinti savo darbo sąlygas, o siekis iki minimumo sumažinti kontaktus su potencialiais užkrėtimo šaltiniais. Dėl šių priežasčių buvo laikinai suvaržytas nuteistųjų lankymas bei pasimatymai.

9. Atsakovo atstovas pažymėjo, kad Vilniaus PN administracija jokiais savo veiksmais pareiškėjo teisių nepažeidė ir jam jokios žalos nepadarė, todėl nėra pagrindo svarstyti neturtinės žalos pareiškėjui atlyginimo klausimą. Pareiškėjas rašytiniais įrodymais nepagrindė neturtinės žalos dydžio.

10. Trečiasis suinteresuotas asmuo Kalėjimų departamentas atsiliepime į pareiškėjo skundą prašė skundą atmesti.

11. Trečiasis suinteresuotas asmuo paaiškino, kad Kalėjimų departamente buvo gautas ir išnagrinėtas pareiškėjo 2018 m. kovo 22 d. skundas dėl pareiškėjo skundžiamų Vilniaus PN sprendimų pagrįstumo. Kalėjimų departamentas 2018 m. balandžio 11 d. sprendimu Nr. 2S-1181 išnagrinėjo pareiškėjo skundą ir nustatė, kad ginčijami sprendimai priimti teisėtai bei išsamiai atsakyta į pareiškėjo keliamus klausimus. Kalėjimų departamentas, kaip centrinė viešojo administravimo institucija, į pareiškėjo skundą atsakė laiku ir išsamiai, remdamasis pateikta dokumentine medžiaga, šį atsakymą pagrindė teisės normomis, nurodė apskundimo tvarką, paaiškino tiek teisinį, tiek faktinį atsisakymo pagrindus. Toks atsakymas atitinka Lietuvos Respublikos viešojo administravimo įstatymo (toliau – ir VAĮ) 8 straipsnio reikalavimus, yra motyvuotas, teisėtas ir pagrįstas.

II.

12. Vilniaus apygardos administracinis teismas 2018 m. rugpjūčio 23 d. sprendimu pareiškėjo J. S. skundą atmetė.

13. Teismas nurodė, kad ginčas byloje yra kilęs dėl Vilniaus PN raštų teisėtumo bei pagrįstumo, neturtinės žalos atlyginimo pareiškėjui bei pagrindo įpareigoti Vilniaus PN įrengti tinkamą skaičių praustuvių arba nerakinti dušų, kur nuteistieji gali praustis po šaltu vandeniu.

Šalies argumentai

14. Teismas, vertindamas Vilniaus PN 2018 m. vasario 27 d. rašto Nr. 42-200 teisėtumą bei pagrįstumą, nustatė, kad pareiškėjas 2018 m. sausio 29 d. su skundu kreipėsi į Vilniaus PN, reikalaudamas Vilniaus PN II-ajame lokaliniame sektoriuje įrengti pakankamą kiekį praustuvių arba bent jau atidaryti dušus, kad asmenys dušuose galėtų praustis šaltu vandeniu. Vilniaus PN 2018 m. vasario 27 d. raštu Nr. 42-200 informavo pareiškėją, kad buvo patikrinta II-ojo gyvenamojo korpuso 8-9 būrio nuteistųjų prausyklos patalpa, tikrintos praustuvės bei bendros higienos sąlygos, nustatyta, kad II-ojo gyvenamojo korpuso 8-9 būrių nuteistųjų prausyklos patalpose yra įrengtos veikiančios devynios praustuvės, todėl patalpos yra aprūpintos pakankamu praustuvių kiekiu.

Žemesnės instancijos teismas

15. Teismas pažymėjo, kad Laisvės atėmimo vietų patalpų aprūpinimo baldais ir kietuoju inventoriumi normose, patvirtintose Lietuvos Respublikos teisingumo ministro 2004 m. birželio 9 d.

įsakymu Nr. 1R-139 (toliau – ir Aprūpinimo normos), nustatyta, jog 1 klozetas arba unitazas skiriamas 12 asmenų, 1 pisuaras taip pat skiriamas 12 asmenų, 1 praustuvė skiriama dešimčiai asmenų. Pareiškėjo teigimu, 50 asmenų 9 praustuvių nepakanka, tačiau matyti, kad pagal nustatytą teisinį reglamentavimą toks praustuvių kiekis yra tinkamas. Teismas nurodė, kad vien aplinkybė, jog visi kalinami asmenys vienu metu negali nusiprausti, nėra pagrindas neturtinei žalai atlyginti. Tam tikras nuteistųjų privatumo, judėjimo laisvės apribojimas ir su juo susiję išgyvenimai, patyrimai paprastai yra neišvengiama kalinimo pasekmė, susijusi su jo esme, tikslais ir saugiu vykdymu. Kadangi Vilniaus PN administracija teisės aktų nuostatų dėl praustuvių skaičiaus nepažeidė, nėra pagrindo konstatuoti atsakovo neteisėtų veiksmų šiuo aspektu.

16. Teismas darė išvadą, kad Vilniaus PN 2018 m. vasario 27 d. rašte Nr. 42-200 pateikta informacija yra teisinga, nurodytos teisės aktų nuostatos, pagrindžiančios tokį atsakymą, kitų teisės aktų reikalavimų pažeidimų nenustatyta.

Šalies argumentai

17. Teismas, vertindamas Vilniaus PN 2018 m. kovo 7 d. rašto Nr. 42-219 teisėtumą bei pagrįstumą, nustatė, kad pareiškėjas 2018 m. vasario 6 d. su skundu kreipėsi į Vilniaus PN, reikalaudamas atsakyti: 1) kokiu pagrindu yra rakinami dušai; 2) kokiu pagrindu yra ribojama nuteistųjų teisė praustis dušuose po šaltu vandeniu; 3) kokiu pagrindu pareiškėjo sektoriuje dušai buvo užrakinti tik nuo 2018 m. sausio 12 d., o nuo 2017 m. rugpjūčio 3 d. iki 2018 m. sausio 12 d. buvo sudaroma galimybė kasdieną praustis po šaltu vandeniu dušuose. Vilniaus PN, atsakydamas į pareiškėjo skundą 2018 m. kovo 7 d. raštu Nr. 42-219 nurodė, jog 8-9 būrių nuteistiesiems yra sudaryta galimybė vieną kartą per savaitę nusiprausti po dušu. Pažymėjo, kad dušo patalpos yra atrakinamos tik tą dieną, kai 8-9 būrių nuteistiesiems pagal grafiką yra sudaroma galimybė pasinaudoti dušu.

Žemesnės instancijos teismas

18. Teismas nurodė, kad Vidaus tvarkos taisyklių 258–529 punktų nuostatos neįpareigoja įkalinimo įstaigos be apribojimų suteikti kalinamiems asmenims galimybę naudotis dušo patalpa, nepaisant to, ar yra prausiamasi šaltu ar šiltu vandeniu. Teismas vertino, kad dušo patalpa turi veikti nuolat, nes iš Vidaus tvarkos taisyklių 257 punkto matyti, jog dušu naudojasi ne tik pataisos įstaigoje laikomi asmenys, tačiau naujai atvykusiems į pataisos įstaigas nuteistiesiems atliekamas sanitarinis švarinimas, jie nusiprausia duše. Kadangi nauji asmenys į pataisos namus atvyksta nuolat, dušo patalpa taip pat turi veikti nuolat, kad prireikus, naujai atvykusiems asmenims bet kada galėtų būti atliekamas sanitarinis švarinimas. Tačiau nustatytas įpareigojimas turėti nuolat veikiančią dušo patalpą nereiškia reikalavimo nuolat šią patalpą laikyti atrakinta ir be apribojimų prieinama nuteistiesiems. Teismas pažymėjo, kas pataisos namuose laikomi asmenys patiria įkalinimo įstaigai būdingus ir būtinus atitinkamus dienotvarkės suvaržymus, iš kamerų, gyvenamųjų patalpų, palatų arba gyvenamųjų aukštų nuteistieji išleidžiami pagal dienotvarkėje nustatytą laiką Vidaus tvarkos taisyklių 73² punkte nustatytais atvejais. Todėl pareiškėjo argumentai dėl atsakovo neteisėtų veiksmų neleidžiant be apribojimų naudotis dušo patalpa yra nepagrįsti.

19. Teismas darė išvadą, kad Vilniaus PN 2018 m. kovo 7 d. rašte Nr. 42-219 pateikė pareiškėjui prašomą informaciją, atsakė į pareiškėjo klausimus teisingai, pagrįstai ir pakankamai išsamiai, nurodė kokiais teisės aktų nuostatais kalinamų asmenų naudojimosi dušu taisyklės yra grindžiamos. Toks atsakovo atstovo pateiktas raštas laikytinas pagrįstu, todėl nėra teisinio pagrindo jį naikinti.

20. Teismas, vertindamas Vilniaus PN 2018 m. kovo 15 d. rašto Nr. 42-243 teisėtumą bei pagrįstumą, nustatė, kad pareiškėjas Vilniaus PN 2018 m. vasario 19 d. pateikė prašymą išaiškinti, kokiais teisės aktais vadovaujantis Vilniaus PN 2018 m. vasario 7 d. yra paskelbtas karantinas dėl gripo ir kitų peršalimo ligų ir iki kada šis karantinas truks. Taip pat pareiškėjas prašė išaiškinti, ar karantino sąlygos yra taikomos Vilniaus PN darbuotojams. Vilniaus PN 2018 m. kovo 15 d. raštu Nr. 42-243 paaiškino pareiškėjui, jog karantinas yra skelbiamas įvertinus Užkrečiamųjų ligų ir AIDS centro rekomendacijas, taip pat, kad karantino sąlygos negalioja darbuotojams, turintiems atlikti savo tiesiogines pareigas.

21. Teismas, įvertinęs Lietuvos Respublikos sveikatos apsaugos ministro 2016 m. balandžio 15 d. įsakymu Nr. V-501 patvirtinto Pasirengimo gripo epidemijai 2016-2018 m. veiksmų plano 15 punkte nustatytą reglamentavimą ir Vilniaus miesto savivaldybės administracijos direktoriaus 2018 m. vasario 8 d. įsakymo Nr. 30-375 turinį, nustatė, kad pareiškėjo nurodomu laikotarpiu gripo epidemija buvo paskelbta visame Vilniaus mieste, todėl teigti, kad Vilniaus PN administracija paskelbė karantiną siekiant palengvinti savo darbo sąlygas, nėra pagrindo. Teismas pažymėjo, kad Vilniaus PN administracijos veiksmai, ribojant trumpalaikius ir ilgalaikius pasimatymus, įvairius koncertus, sporto renginius, profesinio mokymosi užsiėmimus, laikytini pagrįstais, vykdytais esant objektyvioms aplinkybėms ir taip siekiant apsaugoti gripo epidemijos patekimą ir pasklidimą įkalinimo įstaigoje. Teismas nurodė, kad teisės aktai atskirai nereglamentuoja įkalinimo įstaigos darbuotojų veiksmų esant paskelbtai gripo epidemijai, tačiau šiuo atveju ribojimai darbuotojų atžvilgiu negali būti taikomi vien dėl tos priežasties, kad tokiu būdu neliktų asmenų, galinčių dirbti gripo epidemijos metu įkalinimo įstaigoje.

22. Teismas vertino kaip nepagrįstus pareiškėjo argumentus dėl Vilniaus PN darbuotojų neteisėtų veiksmų, nesilaikant Kauno klinikos gydytojos neurologės pateiktų 2017 m. gegužės 17 d. rekomendacijų ir neskiriant pareiškėjui atitinkamų vaistų bei užsiėmimų. Teismas akcentavo, kad pareiškėjas dėl neurologės pateiktų rekomendacijų laikymosi Vilniaus PN jau buvo pateikęs skundą Pacientų sveikatai padarytos žalos nustatymo komisijai, kuri 2018 m. vasario 28 d. sprendimu Nr. 56-17 pareiškėjo skundą atmetė kaip nepagrįstą. Todėl nėra duomenų, pagrindžiančių, kad Vilniaus PN netinkamai vykdė rekomendacijas ar kad šios įstaigos sveikatos priežiūros specialistai veikė aplaidžiai ir taip pažeidė pareiškėjo teises bei interesus.

23. Teismas darė išvadą, kad Vilniaus PN 2018 m. kovo 15 d. raštas Nr. 42-243, kuriuo pareiškėjui paaiškinta karantino taikymo priežastis, yra teisėtas bei pagrįstas, nėra pagrindo jį naikinti.

24. Teismas, vertindamas Kalėjimų departamento 2018 m. balandžio 11 d. sprendimo Nr. 2S-1181 teisėtumą ir pagrįstumą, vadovaudamasis Kalėjimų departamento nuostatų, patvirtintų Lietuvos Respublikos teisingumo ministro 2012 m. vasario 28 d. įsakymu Nr. 1R-58, 8.31 punktu, Departamento darbo reglamento, patvirtinto Kalėjimų departamento direktoriaus 2006 m. sausio 27 d. įsakymo Nr. 4/07-31, 130–131 punktais, VAĮ 8 straipsnio 1–3 dalimis, nustatė, kad pareiškėjas, nesutikdamas su šioje byloje skundžiamais Vilniaus PN sprendimais, 2018 m. kovo 22 d. su skundu kreipėsi į Kalėjimų departamentą, nurodydamas argumentus dėl šių aktų neteisėtumo. Kalėjimų departamentas, išnagrinėjęs pareiškėjo skundą, 2018 m. balandžio 11 d. sprendimu Nr. 2S-1181 pareiškėjo skundo netenkino, nurodęs, jog Vilniaus PN atsakymai yra teisingi, pagrįsti, jų naikinti nėra pagrindo.

25. Teismas vertino, kad atsižvelgiant į aptartas aplinkybes, susijusias su Vilniaus PN ginčijamų atsakymų pagrįstumu, skundžiamas Kalėjimų departamento sprendimas netenkinti pareiškėjo reikalavimų yra teisėtas ir pagrįstas. Kalėjimų departamentas skundžiamame sprendime nurodė pareiškėjui savo sprendimo teisinį pagrindą, individualiai vertinant kiekviename ginčijamame Vilniaus PN rašte nurodytas aplinkybes. Skundžiamas Kalėjimų departamento sprendimas pasirašytas Kalėjimų departamento administravimo valdybos direktoriaus, nurodyta šio sprendimo apskundimo tvarka. Šis Kalėjimų departamento sprendimas atitinka VAĮ 8 straipsnio reikalavimus, jis yra pagrįstas išanalizuotais faktiniais duomenimis, teisingai pritaikant aktualias teisės aktų nuostatas. Todėl pareiškėjo reikalavimas panaikinti šį sprendimą netenkintinas.

26. Teismas, akcentuodamas Lietuvos Respublikos civilinio kodekso (toliau – ir CK) nuostatas, reglamentuojančias valstybės civilinės atsakomybės sąlygas, nurodė, kad nagrinėjamos bylos atveju nenustačius neteisėtų veiksmų, negalimas prašomos neturtinės žalos atlyginimas bei netenkintini pareiškėjo išvestiniai skundo reikalavimai dėl Vilniaus PN įpareigojimo atlikti veiksmus.

III.

27. Pareiškėjas J. S. apeliaciniame skunde prašo Vilniaus apygardos administracinio teismo 2018 m. rugpjūčio 23 d. sprendimą panaikinti ir priimti naują sprendimą – jo skundą tenkinti visa apimtimi.

28. Pareiškėjas, pakartodamas skunde pirmosios instancijos teismui nurodytą reikalavimo pagrindą, atkreipia dėmesį, kad skunde nekėlė klausimo dėl netinkamai Vilniaus PN suteikiamų sveikatos paslaugų, Kauno klinikos gydytojos pateiktomis 2017 m. gegužės 17 d. rekomendacijomis vadovavosi kaip pavyzdžiu. Pareiškėjas laikosi pozicijos, kad turi teisę į neturtinės žalos atlyginimą.

29. Pareiškėjas, akcentuodamas Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo (toliau – ir ABTĮ) 56 straipsnio 6 dalyje, 80 straipsnio 1 dalyje, 86 straipsnio 1–3 dalyse įtvirtintą teisinį reglamentavimą, pažymi, kad teismas nesivadovavo skunde išdėstytomis aplinkybėmis, netinkamai vertino įrodymus nustatant neturtinę žalą ir priežastinį ryšį, todėl priėmė neteisingą ir teisiškai nepagrįstą sprendimą.

Atsiliepimas

30. Atsakovo Lietuvos valstybės atstovas Vilniaus PN atsiliepime į pareiškėjo apeliacinį skundą prašo jį atmesti, Vilniaus apygardos administracinio teismo 2018 m. rugpjūčio 23 d. sprendimą palikti nepakeistą.

31. Atsakovo atstovas nurodo, kad teismas, priešingai, nei teigia pareiškėjas, laikėsi ABTĮ nustatytų įrodymų vertinimo taisyklių. Apeliaciniame skunde pateikiami analogiški argumentai kaip ir skunde pirmosios instancijos teismui. Apeliantas nepateikia jokių argumentų dėl pirmosios instancijos teismo priimto sprendimo neteisėtumo, nepagrindžia ir neindividualizuoja subjektyvių neigiamų pasekmių, išgyvenimų, priežastinio ryšio tarp nurodytų pažeidimų ir jam padarytos neturtinės žalos, nepateikia duomenų apie savo sveikatos būklę, kitas savybes, kurios galėtų būti reikšmingos įkalinimo sąlygų neigiamo poveikio masto, intensyvumo, pobūdžio ir laipsnio klausimo išsprendimui. Vilniaus PN nuomone, teismas nustatė visas bylai reikšmingas aplinkybes, materialines teises normas taikė teisingai, procesinių teises normų nepažeidė, priėmė pagrįstą ir teisėtą sprendimą.

32. Trečiasis suinteresuotas asmuo Kalėjimų departamentas atsiliepime į pareiškėjo apeliacinį skundą prašo jį atmesti.

33. Trečiasis suinteresuotas asmuo nurodo, kad teismas išnagrinėjo ir įvertino visus byloje surinktus įrodymus bei šių įrodymų visumą, šiuos įrodymus įvertino nepažeisdamas ABTĮ nuostatų. Teismas vadovavosi ABTĮ 56 straipsniu ir priėmė sprendimą, pagrįstą visapusišku, išsamiu ir objektyviu bylos aplinkybių viseto išnagrinėjimu, vadovaujantis įstatymu, taip pat teisingumo ir protingumo kriterijais. Pareiškėjas pateiktame skunde nenurodo aplinkybių, kurios pagrįstų, kad teismas netinkamai vertino byloje esančius įrodymus ir nukrypo nuo suformuotos teismų praktikos šios kategorijos bylose. Pažymi, kad visi pareiškėjo argumentai yra deklaratyvūs ir niekuo nepagrįsti.

34. Kalėjimų departamento nuomone, teismas nustatė visas bylai reikšmingas aplinkybes, materialiosios teisės normas taikė teisingai, proceso teisės normų nepažeidė, remdamasis teismų praktika priėmė pagrįstą ir teisėtą sprendimą, todėl tenkinti apeliacinį skundą nėra pagrindo.

Motyvuojamoji dalis

Teisėjų kolegija konstatuoja:

IV.

35. Nagrinėjamu atveju ginčas kilo dėl Vilniaus PN ir Kalėjimų departamento sprendimų, kuriais nebuvo patenkinti nuteistojo prašymai dėl praustuvų skaičiaus, dušų rakinimo, taip pat dėl paskelbto karantino ir moralinės žalos atlyginimo.

36. Pagal ABTĮ 140 straipsnio 1 dalį teismas, apeliacine tvarka nagrinėdamas bylą, patikrina pirmosios instancijos teismo sprendimo pagrįstumą ir teisėtumą, neperžengdamas apeliacinio skundo ribų. Pažymėtina, kad byloje nenustatytos aplinkybės, dėl kurių turėtų būti peržengtos apeliacinio skundo ribos, bei nenustatyti sprendimo negaliojimo pagrindai, nurodyti ABTĮ 146 straipsnio 2 dalyje (ABTĮ 140 str. 2 d.), todėl apeliacinės instancijos teismas šią bylą apeliacine tvarka nagrinėja ir patikrina pirmosios instancijos teismo sprendimo pagrįstumą ir teisėtumą, neperžengdamas apeliacinio skundo ribų (ABTĮ 140 str. 1 d.).

37. Iš apeliacinio skundo matyti, kad apeliantas nesutinka su pirmosios instancijos teismo atliktu įrodymų vertinimu. Teisėjų kolegija, nagrinėdama apeliacinio skundo argumentus dėl pirmosios instancijos teismo atlikto įrodymų vertinimo, pažymi, kad pagal ABTĮ 56 straipsnio 1 dalį įrodymai byloje yra visi faktiniai duomenys, priimti bylą nagrinėjančio teismo ir kuriais remdamasis teismas įstatymų nustatyta tvarka konstatuoja, kad yra aplinkybių, pagrindžiančių proceso šalių reikalavimus bei atsikirtimus, ir kitokių aplinkybių, turinčių reikšmės bylai teisingai išspręsti, arba kad jų nėra. Pagal ABTĮ 56 straipsnio 6 dalį jokie įrodymai teismui neturi iš anksto nustatytos galios, o teismas įvertina įrodymus pagal vidinį savo įsitikinimą, pagrįstą visapusišku, išsamiu ir objektyviu bylos aplinkybių viseto išnagrinėjimu, vadovaudamasis įstatymu, taip pat teisingumo ir protingumo kriterijais, o vidinis įsitikinimas susiformuoja ne vieno įrodymo bei nustatytos faktinės bylos aplinkybės pagrindu, tačiau jų visuma. Vertindamas įrodymų visetą, teismas turi įsitikinti, kad pakanka duomenų išvadai, jog tam tikri faktai egzistavo arba neegzistavo, kad nėra esminių prieštaravimų, paneigiančių tokias išvadas (žr., pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2017 m. liepos 14 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-728-415/2017). Teisėjų kolegijos nuomone, pirmosios instancijos teismas šių įrodymų vertinimo taisyklių nepažeidė ir byloje esančius įrodymus įvertino tinkamai.

38. Administracinių teismų praktikoje ne kartą akcentuota, kad CK 6.271 straipsnyje numatyta viešoji atsakomybė atsiranda esant trims sąlygoms: neteisėtiems veiksmams ar neveikimui, žalai ir priežastiniam ryšiui tarp neteisėtų veiksmų (neveikimo) ir žalos. Vadinasi, reikalavimas dėl žalos (tiek turtinės, tiek neturtinės) atlyginimo gali būti patenkinamas, nustačius visumą viešosios atsakomybės sąlygų: pareiškėjo nurodytos valdžios institucijos neteisėtus veiksmus ar neveikimą, žalos pareiškėjui padarymo faktą ir priežastinį ryšį tarp valdžios institucijos neteisėtų veiksmų / neveikimo ir atsiradusios žalos. Nenustačius bent vienos iš minimų trijų viešosios atsakomybės sąlygų, valstybei pagal Civilinio kodekso 6.271 straipsnį nekyla pareiga atlyginti žalą (žr., pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2013 m. gruodžio 4 d. sprendimą administracinėje byloje Nr. A525-1953/2013, 2008 m. balandžio 16 d. sprendimą administracinėje byloje Nr. A444-619/2008).

39. Apelianto nuomone, praustuvų kiekis nepakankamas. Dėl šių apelianto argumentų teismas pažymi, kad Laisvės atėmimo vietų patalpų aprūpinimo baldais ir kietuoju inventoriumi normose, patvirtintose Lietuvos Respublikos teisingumo ministro 2004 m. birželio 9 d. įsakymu Nr. 1R-139, nustatyta, jog 1 klozetas arba unitazas skiriamas 12 asmenų, 1 pisuaras taip pat skiriamas 12 asmenų, 1 praustuvė skiriama dešimčiai asmenų. Pareiškėjas neįrodė, kad šių normų nebuvo laikomasi ir todėl atsakovas atliko neteisėtus veiksmus. Pirmosios instancijos teismas teisingai pažymėjo, kad vien aplinkybė, jog visi kalinami asmenys vienu metu negali nusiprausti, nėra pagrindas neturtinei žalai atlyginti, o tam tikras nuteistųjų privatumo, judėjimo laisvės apribojimas ir su juo susiję išgyvenimai, patyrimai paprastai yra neišvengiama kalinimo pasekmė, susijusi su jo esme, tikslais ir saugiu vykdymu.

40. Apelianto nuomone, dušo patalpos užrakintos neteisėtai. Dėl šių apelianto argumentų teismas pažymi, kad Pataisos įstaigų vidaus tvarkos taisyklių, patvirtintų Lietuvos Respublikos teisingumo ministro 2003 m. liepos 2 d. įsakymu Nr. 194, 259 punkto nuostata, kad pataisos įstaigose dušai, sanitarinės švaryklos, skalbyklos, kirpyklos, džiovyklos ir kiti komunalinės ir buitinės paskirties objektai turi veikti nuolat, neįpareigoja įkalinimo įstaigos be apribojimų suteikti kalinamiems asmenims galimybę naudotis dušo patalpa, nepaisant to, ar yra prausiamasi šaltu ar šiltu vandeniu. Nustatytas įpareigojimas turėti nuolat veikiančią dušo patalpą nereiškia reikalavimo nuolat šią patalpą laikyti atrakintą ir be apribojimų prieinamą nuteistiesiems. Pirmosios instancijos teismas teisingai nurodė, kad pareiškėjo argumentai dėl atsakovo neteisėtų veiksmų neleidžiant be apribojimų naudotis dušo patalpa, yra atmestini kaip nepagrįsti. Dėl paminėtų aplinkybių pareiškėjas neįrodė, kad atsakovas atliko neteisėtus veiksmus.

41. Pirmosios instancijos teismas nustatė, kad Vilniaus miesto savivaldybės administracijos direktoriaus 2018 m. vasario 8 d. įsakymu Nr. 30-375 Vilniaus mieste nuo 2018 m. vasario 9 d. paskelbta gripo epidemija; įsakymu nustatyta, kad viso Vilniaus miesto įstaigos, įmonės ir organizacijos vykdytų Vilniaus miesto savivaldybės administracijos direktoriaus 2013 m. gruodžio 10 d. įsakymu Nr. 30-2640 patvirtintą Gripo ir ūmių viršutinių kvėpavimo takų infekcijų profilaktikos ir epidemiologinės priežiūros 2014–2018 metų planą, pagal kurio 3.8 punktą įstaigų vadovams nustatyta priemonė atskiru nurodymu apriboti masinius žmonių susibūrimo renginius. Šių faktinių aplinkybių apeliantas neneigia. Teismo nuomone, Vilniaus PN administracijos veiksmai, ribojant trumpalaikius ir ilgalaikius pasimatymus, įvairius koncertus, sporto renginius, profesinio mokymosi užsiėmimus, laikytini teisėtais, vykdytais esant objektyvioms aplinkybėms ir taip siekiant apsaugoti gripo epidemijos patekimą ir pasklidimą įkalinimo įstaigoje.

42. Pirmosios instancijos teismas teisingai nustatė, kad pareiškėjas dėl neurologės pateiktų rekomendacijų laikymosi Vilniaus PN jau buvo pateikęs skundą Pacientų sveikatai padarytos žalos nustatymo komisijai, kuri 2018 m. vasario 28 d. sprendimu Nr. 56-17 pareiškėjo skundą atmetė kaip nepagrįstą (b. l. 56–59), todėl byloje nėra objektyvių įrodymų, pagrindžiančių, kad Vilniaus PN netinkamai vykdė rekomendacijas, ar, kad šios įstaigos sveikatos priežiūros specialistai veikė aplaidžiai ir taip pažeidė pareiškėjo teises bei interesus.

43. Apibendrindama šioje nutartyje aptartas bylos faktines ir teisines aplinkybes, teisėjų kolegija konstatuoja, kad pirmosios instancijos teismas tinkamai įvertino byloje surinktus įrodymus ir nustatė teisiškai reikšmingas aplinkybes bylai išspręsti, teisingai pritaikė ginčo teisinius santykius reglamentuojančias teisės normas, nenukrypo nuo Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo praktikos. Pareiškėjo apeliacinio skundo argumentai nepaneigia pirmosios instancijos teismo išvadų dėl skundžiamo įsakymo pagrįstumo ir teisėtumo, pirmosios instancijos teismo sprendimas yra pagrįstas bylos faktais ir teisės aktų normomis, todėl jis paliekamas nepakeistas, o apeliacinis skundas atmetamas.

Rezoliucinė dalis

Vadovaudamasi Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo 144 straipsnio 1 dalies 1 punktu, teisėjų kolegija

nutaria:

Pareiškėjo J. S. apeliacinį skundą atmesti.

Vilniaus apygardos administracinio teismo 2018 m. rugpjūčio 23 d. sprendimą palikti nepakeistą.

Nutartis neskundžiama.

Teisėjai Ričardas PiličiauskasRamutė RuškytėArūnas Sutkevičius