Vilniaus apygardos teismo nutartis

2019-02-18 · Civilinė byla Nr. e2A-142-912/2019

Atsisiųsti
Originalas LITEKO ↗

Bylos eiga

  1. Atskirasis skundasNutartis · 2018-02-20Vilniaus apygardos teismas
  2. ApeliacijaNutartis · 2019-02-18Vilniaus apygardos teismas
Teismas
Vilniaus apygardos teismas
Dokumentas
Nutartis
Data
2019-02-18
Bylos Nr.
e2A-142-912/2019
Teisminio proceso Nr.
2-68-3-01997-2018-6
Bylos rūšis
civilinė byla
Teisėjai
Rita Kisielienė, Tomas Venckus, Liuda Uckienė
Ieškovas
UAB ,,AXINET“
Atsakovas
S. R. M.
Kategorijos
  • 1.3.2.4pavadinimo nepavyko patikrinti
  • 1.3.2.11pavadinimo nepavyko patikrinti
Civilinė byla Nr. e2A-142-912/2019Teisminio proceso Nr. 2-68-3-01997-2018-6Procesinio sprendimo kategorijos: 1.3.2.4; 1.3.2.11 (S)
VILNIAUS APYGARDOS TEISMASNUTARTISLIETUVOS RESPUBLIKOS VARDU2019 m. vasario 18 d.Vilnius

Vilniaus apygardos teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Ritos Kisielienės, Liudos Uckienės ir Tomo Venckaus (kolegijos pirmininko ir pranešėjo),

teismo posėdyje apeliacine rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo civilinę bylą pagal ieškovės UAB ,,AXINET“ apeliacinį skundą dėl Vilniaus miesto apylinkės teismo 2018 m. spalio 8 d. sprendimo civilinėje byloje pagal ieškovės UAB ,,AXINET“ ieškinį atsakovui S. R. M. (S. R. M.) dėl neišmokėto darbo užmokesčio ir komandiruotės išlaidų.

Aprašomoji dalis

Teisėjų kolegija nustatė:

I. Ginčo esmė

1. Ieškovė prašė teismo panaikinti Valstybinės darbo inspekcijos Vilniaus teritorinio skyriaus darbo ginčų komisijos (toliau – DGK) 2017 m. gruodžio 19 d. sprendimą (individualaus darbo ginčo byla Nr. APS-36-21844/2017), priimti naują sprendimą – atmesti atsakovo 2017 m. lapkričio 3 d. prašymą išieškoti neišmokėtą darbo užmokestį ir komandiruotės išlaidas.

2. Ieškinyje nurodyta, kad negalėjo taip nutikti, jog visą darbo laikotarpį (nuo 2016 m. sausio 1 d. iki 2016 m. gruodžio 18 d., t. y. 12 mėn.) ieškovė nė kiek nesumokėjo atsakovui už darbą. Atsakovas dirbo tolimųjų reisų vairuotojų ieškovės įmonėje. Ieškovė mokėjo atsakovui kiekvieną mėnesį komandiruotpinigius, buvo išdavusi dvi banko korteles. Iš viso į nurodytas korteles ieškovė pervedė 17 826,04 Eur. Atsakovas panaudojo šias lėšas. Be to, ieškovės klientas atsakovui išmokėjo 3200 Eur grynaisiais pinigais. Atsakovas nepateikė įrodymų, kuriais remiasi ir reikalauja 3 200 Eur dienpinigių. Atsakovas netinkamai suformulavo reikalavimą, nes nenurodė konkrečios sumos, kurios reikalavo iš ieškovės. Atsakovas reikalavo priteisti lėšas už du paskutinius reisus. DGK nepasisakė dėl nurodyto reikalavimo. DGK posėdyje pakeisti atsakovo reikalavimai, todėl ieškovei turėjo būti suteikta teisė į juos atsikirsti.

Atsiliepimas

3. Atsiliepime į ieškinį atsakovas prašo atmesti ieškinį kaip nepagrįstą. Atsiliepime nurodyta, kad ieškovė turėjo galimybę pateikti visus įrodymus, kai ginčą nagrinėjo DGK. Ieškovė nepateikė įrodymų, kurie pagrįstų, jog atsakovui sumokėtas darbo užmokestis. Aplinkybę, kad visiškai atsiskaitė su atsakovu, ieškovė grindžia tuo, kad neva sumokėjo komandiruotpinigius. Tai – ne darbo užmokestis. Komandiruotpinigius atsakovas panaudojo reisų metu būtiniems poreikiams ir su krovinių vežimu susijusiems poreikiams patenkinti. Dėl to, atsakovo nuomone, ieškovė neįrodė, kad sumokėjo atsakovui darbo užmokestį.

II. Pirmosios instancijos teismo sprendimo esmė

4. Vilniaus miesto apylinkės teismas 2018 m. spalio 8 d. sprendimu atmetė ieškinį, nusprendė išieškoti atsakovui iš ieškovės 3 375,71 Eur darbo užmokesčio skolos, 2 760 Eur netesybų, 632,50 Eur išlaidų advokato pagalbai, pripažino netekusiu galios DGK 2017 m. gruodžio 19 d. sprendimą (individualaus darbo ginčo byla Nr. APS-36-1844/2017).

5. Teismas nustatė, kad DGK 2017 m. gruodžio 19 d. sprendimu patenkino atsakovo prašymą, nusprendė išieškoti iš ieškovės 5863,03 Eur darbo užmokesčio, kompensaciją už nepanaudotas atostogas, taip pat priteisė 3200 Eur dienpinigių.

6. Teismas nurodė, kad atsakovas reikalavo, kad ieškovė sumokėtų darbo užmokestį už du reisus. Teismas nustatė, kad byloje yra abiejų šalių pasirašyta 2016 m. sausio 1 d. darbo sutartis Nr. 74. Joje atsakovui nustatytas 460 Eur mėnesinis darbo užmokestis. Ieškovė pateikė teismui dar vieną 2016 m. sausio 4 d. darbo sutartį Nr. 74. Joje yra tik ieškovės atstovo parašas ir atsakovui nustatytas 450 Eur darbo užmokestis. Teismas atsisakė remtis pastarąją darbo sutartimi, nes joje yra tik vienos šalies parašas (darbdavio), ši sutartis į bylą pateikta vėliau negu pirmesnioji, sutarties numeris ankstesnis, bet data vėlesnė. Kitoje byloje teismas pripažino kaltu ir nubaudė ieškovės vadovą R. S., nes jis neįformino darbo santykių su darbuotojais, taip pat ir atsakovu (administracinio nusižengimo byla Nr. A5-3944-1011/2017). Nurodytoje byloje nustatyta, kad iki 2016 m. gruodžio 18 d. ieškovė nebuvo sudariusi su atsakovu darbo sutarties ir kad atsakovas dirbo nelegaliai. Įvertinęs nurodytas aplinkybes, teismas padarė išvadą, kad atsakovo darbo užmokestis buvo 460 Eur ir kad DGK teisingai nustatė šį dydį.

7. Teismas, įvertinęs, kad ieškovės įsakymai dėl atsakovo komandiruočių į užsienį yra šabloniški, juose klaidingai nurodyta komandiruočių trukmė (2016 m. balandžio 11 d., gegužės 27 d., rugpjūčio 11 d., rugsėjo 20 d., lapkričio 10 d. įsakymuose nurodoma 17 dienų komandiruotės, tačiau jų trukmė ilgesnė), juose nėra žymų, kad darbuotojas su jais supažindintas, jokių konkrečių sumų bei paskaičiavimų, kiek ir už kokį laikotarpį darbuotojui priklauso komandiruotpinigių ir dienpinigių, taip pat įsakymų pateikimo į bylą laiką (dokumentai pateikti tik 2018 m. liepos 26 d.), padarė prielaidą, kad šie įrodymai suformuoti vėliau ieškovo gynybinei pozicijai pagrįsti.

8. Teismas pažymėjo, kad darbuotojo parašų nėra ir ant kitų darbdavio pateiktų rašytinių įrodymų (įsakymų leisti darbuotojui nevykti į darbą administracijos leidimu, kitų įsakymų, priimtų darbuotojo atžvilgiu) nėra paties darbuotojo rašytų ir jo paties pasirašytų prašymų leisti jam nedirbti. Todėl teismas vertino, jog darbdavys į savo pareigas ir įmonės duomenų tvarkymą žiūrėjo itin aplaidžiai ir, galimai, duomenis suformavo jau po fakto, kad užtvirtintų gynybinę poziciją.

9. Teismas vertino, kad iš ieškovės pateiktų įrodymų negalima spręsti, kad darbdavė atsiskaitė su darbuotoju. Byloje nėra duomenų, kad kortelė išduota būtent atsakovui, kuris ja naudojosi, sąskaitos išrašai patvirtina, kad R. S. periodiškai papildydavo sąskaitą, tačiau neaiškus pervedimų tikslas, nėra jokių įrašų apie tai, kad pervedamas darbo užmokestis ar su komandiruote susijusios išlaidos, pervedimai susiję su atsakovo funkcijų pagal darbo sutartį Nr. 74 vykdymu. Trumposios SMS žinutės neturi asmens identifikavimo požymių, t. y. nerodo, kam ir kieno rašyta, iš kam priklausančio telefono numerio, jos nepatvirtina pinigų gavimo ar atsiskaitymo su darbuotoju fakto.

10. Teismas nurodė, kad atlyginimų priskaitymo suvestinės, nesant pirminių duomenų, neįrodo skolos darbuotojui nebuvimo. Byloje nėra duomenų, pagrindžiančių nors vieną darbo užmokesčio atsakovui išmokėjimo faktą. Teismas vertino, kad 3 200 Eur darbo užmokesčio (įskaitant dienpinigius ir komandiruotpinigius) skola už du mėnesius nelaikytina neprotingai didele. Ieškovė nepateikė teismui galimų skaičiavimų, neįvardijo optimalaus atsakovui priklausiusio dienpinigių ir komandiruotpinigių dydžio.

11. Teismas pažymėjo, kad nėra duomenų, pagrindžiančių, jog atsakovui būtų išmokėta 175,71 Eur darbdavio įvardyta kompensacija už nepanaudotas atostogas.

12. Teismas nustatė, kad šalių darbo teisiniai santykiai nutrūko 2016 m. gruodžio 19 d. Darbdavė, pagal iki 2017 m. birželio 30 d. galiojusio Darbo kodekso (toliau – senasis DK) 141 straipsnio 1, 2, 3 dalis, privalėjo visiškai atsiskaityti su atleidžiamu iš darbo darbuotoju jo atleidimo dieną, išmokėti visas jam priklausančias pinigų sumas, priešingu atveju jam kyla pareiga mokėti vidutinį darbo užmokestį už nesavalaikį atsiskaitymą. Atsakovas į DGK kreipėsi 2017 m. lapkričio 3 d., t. y. jau galiojant naujajam DK, todėl teismas priteisė 2 760 Eur netesybų už pavėluotą atsiskaitymą naujojo DK 147 straipsnio 2 dalies pagrindu, t. y. už šešis mėnesius.

III. Apeliacinio skundo ir atsiliepimo į jį argumentai

13. Ieškovė apeliaciniame skunde prašo:1) panaikinti Vilniaus miesto apylinkės teismo 2018 m. spalio 8 d. sprendimą ir perduoti bylą nagrinėti pirmosios instancijos teismui iš naujo; 2) teismui netenkinus 1 prašymo, pakeisti Vilniaus miesto apylinkės teismo 2018 m. spalio 8 d. sprendimą dalyje dėl darbo užmokesčio įsiskolinimo priteisimo ir bylinėjimosi išlaidų paskirstymo: priteisti iš ieškovės atsakovui 1 095,71 Eur darbo užmokesčio įsiskolinimo (neatskaičius mokesčių), 1 480,00 Eur komandiruotpinigių (neatskaičius mokesčių), bei 235,61 Eur advokato pagalbos išlaidų, taip pat priteisti iš atsakovo apeliantės naudai bylinėjimosi išlaidas, patirtas apeliacinės instancijos teisme – 138 Eur žyminio mokesčio ir 302,50 Eur advokato pagalbos išlaidų už apeliacinio skundo parengimą. Apeliacinis skundas grindžiamas tokiais argumentais:

13.1. Apeliantė ginčijo DGK sprendimą, kadangi jame yra išeita už atsakovo pareikšto reikalavimo ribų, priteistas darbo užmokestis už beveik 12 mėnesių, nors pats atsakovas prašė priteisti darbo užmokestį tik už 2 mėnesius.

13.2. Apeliantė nesutinka su teismo išvadomis, kad ji neįrodė darbo užmokesčio mokėjimo atsakovui fakto. Atsakovo pateikto prašymo Darbo ginčų komisijai turinys ir vėliau parašytas elektroninis laiškas patvirtina, kad jam buvo mokamas darbo užmokestis ir komandiruotpinigiai. Ginčo šalių darbo santykiai tęsėsi beveik 12 mėn., atsakovas pareiškė reikalavimą tik už 2 mėn. Atsakovas neginčijo, kad apeliantė su juo atsiskaitė už daugiau nei 9 mėn.

13.3. Apeliantė nurodo, kad dokumentai, patvirtinantys ieškovės ir atsakovo darbo santykius, atsakovo komandiruotes, atsakovui išmokėtą darbo užmokestį bei komandiruotpinigius, pinigų perdavimą faktą, parengti vėliau, t. y. po teismo nutarties administracinio nusižengimo byloje, siekiant sutvarkyti ieškovės buhalteriją. Teismas formaliai atmetė ieškovės pateiktus įrodymus, nes jie buvo parengti pasibaigus šalių darbo santykiams.

13.4. Apeliantė ieškinyje nurodė, kad atsiskaitydavo su atsakovu, pervesdama pinigus į sąskaitą, su kuria buvo susietos atsakovui išduotos bankinės mokėjimo kortelės, bei atsakovui išsigryninant pinigus iš šios sąskaitos. Atsakovas neneigė, kad jam buvo išduotos kortelės, su juo atsiskaitoma buvo tokiu būdu, susirašinėjimas trumposiomis žinutėmis vyko būtent su atsakovu. Teismas, nepagrįstai atmesdamas apeliantės pateiktus rašytinius įrodymus, kuriuose buvo užfiksuotas atsiskaitymas su atsakovu, nenagrinėjo ir nesiaiškino, kokiu būdu šie atsiskaitymai vyko.

13.5. Teismas neatsižvelgė į aplinkybes, patvirtinančias, kad atsakovas gavo pinigus iš ieškovės. Atsakovo ranka surašytuose kelionės juodraščiuose nurodyta, kiek ir kokiam tikslui išleista pinigų, išgrynintų pasinaudojus ieškovės išduotomis banko kortelėmis. Teismas nesiaiškino, kaip atsakovas šias lėšas panaudojo, kiek jų buvo perduota atsakovui. Teismas nevertino ieškovės pateiktų įrodymų – suvestinių, iš kurių matyti, kur buvo naudojamos atsakovo išgrynintos lėšos, kiek jų išgryninta kortelėmis, kiek atsakovui priskaičiuota darbo užmokesčio ir komandiruotpinigių.

Žemesnės instancijos teismas

13.6. Teismas nurodė, kad ant įsakymų išduoti korteles nėra atsakovo parašų, tačiau tai savaime nepanaikina įsakymų tikrumo ir nepaneigia, kad kortelės išduotos atsakovui. Kol šie dokumentai nenuginčyti, laikytina, kad jie yra teisingi ir galiojantys. Atsakovas nenurodė, jog atsiskaitymai su juo vyko kitokiu būdu.

13.7. Teismas nepagrįstai vertino, kad nebuvo pateikta neginčijamų įrodymų, jog mokėjimo kortelėmis ir telefono numeriu, kuriuo vyko susirašinėjimas, disponavo atsakovas. Iš teismui pateikto banko sąskaitos Nr. LT39 7300 0100 8276 4604 išrašo matyti, kad į sąskaitą, su kuria susietos atsakovui išduotos dvi kortelės, buvo pervedamos lėšos, kurios buvo išgryninamos naudojantis šiomis kortelėmis. Bendra pervestų ir atsakovo panaudotų lėšų suma – 17 826,04 Eur. Iš ieškovės ir atsakovo susirašinėjimo SMS žinutėmis matyti, kad apeliantės klientas grynais išmokėjo atsakovui 3 200 Eur.

13.8. Teismas nesivadovavo įrodymais, iš kurių matyti, kad atsakovas iš apeliantės gavo 21 026,04 Eur. Įvertinus atsakovo nurodytą 2 400 Eur įsiskolinimą už 2 mėn. ir atsakovo dirbtą laiką apeliantės įmonėje (nepilnus 12 mėn.), darytina išvada, kad maksimali apeliantės mokėtina suma atsakovui už visą daro teisinių santykių laikotarpį galėjo būti 14 400 Eur (2400 Eur : 2 mėn. x 12 mėn.). Apeliantės į bylą pateikti įrodymai patvirtina, kad atsakovas gavo žymiai didesnę sumą, t. y. 21 026,04 Eur.

13.9. Tinkamai neįvertinęs byloje surinktų įrodymų, neatskleidęs bylos esmės, teismas pažeidė procesinės teisės normas, reglamentuojančias įrodymų vertinimą.

13.10. Teismas priteisė atsakovui 3 200 Eur darbo užmokesčio, nemotyvuodamas, kaip paskaičiuota ši suma. Atsakovui buvo nustatytas darbo užmokestis, nurodytas darbo sutartyje, t. y. konkreti 460 Eur. Komandiruotpinigiai turėjo būti paskaičiuoti, nustačius kokį laikotarpį ir į kurią valstybę buvo komandiruotas atsakovas. Apeliantė pateikė šią informaciją ir skaičiavimus, tačiau teismas šiais įrodymais nesivadovavo, nepareikalavo atsakovo paaiškinti ir įrodyti jo reikalavimų pagrįstumą.

13.11. Teismas, kaip ir DGK, spręsdamas dėl atsakovo darbo užmokesčio dydžio, vadovavosi tik atsakovo pateiktu reikalavimu priteisti tokio dydžio sumą, kuri nebuvo paremta jokiais paaiškinimais ar įrodymais. DK 214 straipsnio 3 dalyje nėra įsakmiai nurodyta, kad visuose ginčuose įrodinėjimo pareiga tenka darbdaviui. Atsakovo reikalavimas patenkintas nesant paaiškinimų, kaip ji yra apskaičiuota bei kuo grindžiama.

13.12. Teismas, priteisdamas visą atsakovo prašomą priteisti darbo užmokesčio ir komandiruotpinigių sumą kaip darbo užmokestį priėmė neteisingą sprendimą. Teismas nustatė pareigą šalims nuo priteistos komandiruotpinigių sumos mokėti mokesčius, kurie tokio pobūdžio išmokoms nėra taikomi (PSD, VSD mokesčiai). Šioje dalyje sprendimas aiškiai yra nepagrįstas ir neteisingas.

13.13. Į bylą pateikta ieškovės ir atsakovo 2016 m. sausio 1 d. darbo sutartis Nr. 74, kurios 3 punkte nustatytas 460 Eur atsakovo mėnesinis darbo užmokestis. Teismas neatsižvelgė, kad priteista darbo užmokesčio suma, neatskaičius mokesčių, negalėjo viršyti 920 Eur, pridėjus apskaičiuotą kompensaciją už nepanaudotas atostogas – 175,71 Eur, bendra suma negali viršyti 1095,71 Eur sumos (neatskaičius mokesčių).

13.14. Teismas, tenkindamas atsakovo reikalavimą priteisti 3 200 Eur tariamai nesumokėtų komandiruotpinigių ir darbo užmokestį už 2 mėnesius, šią sumą įvardino kaip darbo užmokestį. Darbo užmokesčio suma už 2 mėn. yra 920 Eur, tuomet likusi dalis yra komandiruotpinigiai.

13.15. Teismas netinkamai įvertino atsakovo reikalavimo patikslinimą, nes 2017 m. gruodžio 11 d. atsakovo elektroniniame laiške nurodoma, kad ieškovė skolinga 2400 Eur darbo užmokestį už 2 reisus, vykdytus nuo 2016 m. rugsėjo iki gruodžio. Kadangi per metus ieškovė nesumokėjo jokios sumos, prašo išieškoti 3200 Eur, t. y. atsakovas prašė priteisti 800 Eur (3200 – 2400) netesybų. Teismas, priteisęs 800 Eur atsakovo prašomos kompensacijos, taip pat paskaičiavo ir priteisė 2760 Eur kompensaciją už pareigos laiku atsiskaityti su atsakovu nevykdymą, t. y. 2 kartus iš apeliantės priteisė netesybas už tą patį tariamą pažeidimą ir viršijo DK 147 straipsnio 2 dalyje nustatytą maksimalią netesybų sumą.

13.16. Atsakovas prašė priteisti 2400 Eur sumą, kurią sudaro komandiruotpinigiai ir darbo užmokestis už 2 mėn. Komandiruotpinigių suma negali viršyti 1480 Eur (2400 – 920).

13.17. Teismas netinkamai paskirstė bylinėjimosi išlaidas. DGK priteisė iš ieškovės atsakovui naudai 5863,03 Eur darbo užmokesčio bei kompensacijos už nepanaudotas atostogas ir 3200 Eur dienpinigių, iš viso – 9063,03 Eur., pirmosios instancijos teismas – 3375,71 Eur darbo užmokesčio įsiskolinimo ir 2 760 Eur netesybų, iš viso – 6135,71 Eur. Teismas pakeitė DGK sprendimą, sumažino priteistą sumą iki 3375,71 Eur. Teismas, priteisdamas 2760 Eur netesybas, išėjo už ieškinio ribų, DGK šios sumos nebuvo nurodžiusi. Apeliantė šios sumos ieškiniu neginčijo, todėl jos priteisimas neturi būti vertinamas sprendžiant bylinėjimosi išlaidų paskirstymo klausimą.

13.18. Teismas iš dalies tenkino ieškinį ir sumažino DGK nurodytą sumokėti sumą 62,75 proc. Dėl to apeliantei turėjo būti priteista sumokėti 37,25 proc. bylinėjimosi išlaidų valstybei ir atsakovui patirtų advokato pagalbos išlaidų, o atsakovui – 62,75 proc. bylinėjimosi išlaidų valstybei ir bylinėjimosi išlaidų apeliantei.

Atsiliepimas

14. Atsiliepime į apeliacinį skundą atsakovas prašo atmesti šį skundą ir priteisti iš apeliantės bylinėjimosi išlaidas. Atsiliepimas grindžiamas iš esmės tokiais pačiais, kaip ir pirmosios instancijos teismo sprendime nurodytais argumentais.

Motyvuojamoji dalis

IV. Apeliacinės instancijos teismo nustatytos aplinkybės, teisiniai argumentai ir išvados

Teisėjų kolegija konstatuoja:

15. Byloje kilo klausimai dėl darbuotojui neišmokėto darbo užmokesčio, netesybų dydžio ir bylinėjimosi išlaidų paskirstymo.

16. Pagal Civilinio proceso kodekso (toliau – CPK) 320 straipsnio 1, 2 dalis, bylos nagrinėjimo apeliacinės instancijos teisme ribos yra apeliacinio skundo faktinis ir teisinis pagrindas. Apeliacinės instancijos teismas nagrinėja bylą neperžengdamas apeliaciniame skunde nustatytų ribų, išskyrus atvejus, kai to reikalauja viešasis interesas, ir, neperžengus skundo ribų, būtų pažeistos asmens, visuomenės ar valstybės teisės ir teisėti interesai. Neatsižvelgdamas į apeliacinio skundo ribas, apeliacinės instancijos teismas ex officio (pagal pareigas) patikrina, yra CPK 329 straipsnyje nustatyti absoliutūs sprendimo negaliojimo pagrindai ar ne. Apeliacinės instancijos teismas nenustatė absoliučių šioje byloje apeliacine tvarka apskųsto pirmosios instancijos teismo sprendimo negaliojimo pagrindų.

17. Byloje nustatyta, kad ieškovė ir atsakovas 2016 m. sausio 1 d. pasirašė darbo sutartį Nr. 74, kuria ieškovė įsipareigojo mokėti 460 Eur mėnesinį darbo užmokestį atsakovui, darbo sutartis terminuota nuo 2016 m. sausio 1 d. iki 2016 m. sausio 31 d. (T. 2, b. l. 110–112). Ieškovė taip pat pateikė į bylą 2016 m. sausio 4 d. darbo sutartį Nr. 70, kurioje nurodoma, kad ieškovė įsipareigoja mokėti atsakovui 450 Eur mėnesinį atlyginimą. Nurodoma, kad darbo sutartis neterminuota nuo 2016 m. sausio 5 d. iki 2017 m. gegužės 4 d. Be to, nustatytas trijų mėnesių išbandymo laikotarpis iki 2017 m. liepos 10 d. (T. 3, b. l. 5–10). Pastaroji sutartis pasirašyta tik ieškovės vadovo.

18. Ieškovė taip pat pateikė į bylą vairuotojo atlyginimų priskaitymų suvestinę apie priskaičiuotą, išskaičiuotą ir jam išmokėtą darbo užmokestį 2016 m. sausio–gruodžio mėn. (T. 3, b. l. 13–25), pažymą apie atsakovui priklausančias kasmetines atostogas, nurodant nedraudiminių dienų skaičių, priskaičiuotų kasmetinių atostogų dienų skaičių, priklausančias išmokėti sumas (T. 3, b. l. 26), 2016 m. sausio–gruodžio mėn. apskaitos žiniaraščius (T. 3, b. l. 27–38), ieškovės 2016 m. sausio 5, 29 d., vasario 29 d., kovo 25, 30 d., balandžio 29 d., birželio 30 d. liepos 29 d., rugsėjo 12 d., spalio 21, 31 d. įsakymus dėl atsakovo neatvykimo į darbą administracijos leidimu (T. 3, b. l. 39–49), 2016 m. kovo 11 d., balandžio 11d., gegužės 27 d., rugpjūčio 11 d., rugsėjo 20 d., lapkričio 10 d. įsakymus dėl atsakovo komandiruočių (T. 3, b. l. 50–55), 2015 m. gruodžio 28 d. ir 2016 m. balandžio 8 d. įsakymus dėl bankinių kortelių išdavimo(T. 3, b. l. 56, 57), 2016 m. sausio–gruodžio mėn. dienpinigių suvestinę (T. 3, b. l. 58), 6 kelionių apyskaitas už atliktas komandiruotes 2016 m. sausio–gruodžio mėn., kuriose nurodyti maršrutai, pravažiuoti kilometrai, užpiltas kuro kiekis, avansinės išlaidos, priskaičiuoti dienpinigiai (T. 3, b. l. 59–70), atsiskaitymų su atsakovu lentelę (T. 3, b. l. 71–74), ieškovės 2016 m. gruodžio 13 d. įsakymą dėl atsakovo pravaikštų ir išskaičiavimo iš darbo užmokesčio (T. 3, b. l. 76), ieškovės 2016 m. gruodžio 22 d. įsakymą dėl atsakovo pravaikštų (T. 3, b. l. 75), ieškovės 2016 m. kovo 29 d. įsakymą dėl žalos atlyginimo iš atsakovo (T. 3, b. l. 77), 2016 m. kovo 29 d. defektinį krovinio automobilio aktą (T. 3, b. l. 78), išrašą iš banko sąskaitos (T. 3, b. l. 79–109), kelionės ataskaitas rusų kalba su formuos vertimu iš lenkų kalbos (T. 3, b. l. 110–126). Byloje nėra duomenų, kad atsakovas, dirbdamas ieškovės įmonėje, buvo supažindintas su visais šiame nutarties punkte nurodytais ieškovės pateiktais dokumentais. Ieškovė apeliaciniame skunde nurodo, kad, siekdama sutvarkyti buhalterinius duomenis, pateiktus įrodymus surašė atgalinėmis datomis, t. y. jau pasibaigus ieškovės ir atsakovo darbo santykiams.

19. Vilniaus miesto apylinkės 2017 m. liepos 31 d. nutartimi ieškovės vadovas R. S. pripažintas kaltu padaręs administracinį nusižengimą, numatytą ANK 95 straipsnio 1 dalyje (darbdavio atsakomybė dėl nelegalaus įdarbinimo), ir jam paskirta 1500 Eur bauda (administracinio nusižengimo byla Nr. A5-3944-1011/2017). Šioje byloje įsiteisėjusia teismo nutartimi nustatyta, kad Baltarusijos piliečiai A. P. ir atsakovas nuo 2015 m. spalio mėn. pabaigos iki 2016 m. gruodžio 18 d. dirbo ieškovės įmonėje, su jais laiku nebuvo sudarytos darbo sutartys, apie šių asmenų įdarbinimą nebuvo pranešta Valstybinio socialinio draudimo fondo valdybai. Ieškovės vadovas pradžioje nurodė, kad prašė Baltarusijos piliečių paslaugos pervaryti automobilius per valstybinę sieną, jų nesamdė, darbo užmokesčio nemokėjo, tačiau, pagarsinus liudytojo (atsakovo) paaiškinimus, savo kaltę pripažino, patvirtino, kad darbo sutartys buvo sudarytos vėliau, atlyginimą jiems mokėjo grynais pinigais, už kiekvieną nuvažiuotą kilometrą mokama 11,5 Eur (T. 2, b. l. 103–106).

20. DGK 2017 m. gruodžio 19 d. priėmė sprendimą, kuriuo patenkino atsakovo prašymą, išieškojo jo naudai iš ieškovės 5863,03 Eur darbo užmokesčio bei kompensacijos už nepanaudotas atostogas ir 3200 Eur dienpinigių (individualaus darbo ginčo byla Nr. APS-36-21844/2017) (T. 2, b. l. 143–145).

21. Pagal iki 2017 m. birželio 30 d. galiojusio DK 141 straipsnio 1-3 dalis, darbdavys privalo visiškai atsiskaityti su atleidžiamu iš darbo darbuotoju jo atleidimo dieną, jeigu DK ar kitais įstatymais ar darbdavio ir darbuotojo susitarimu nenustatyta kitokia atsiskaitymo tvarka, išmokėti visas jam priklausančias pinigų sumas, nustatyta tvarka užpildyti darbuotojo darbo sutartį. Kai uždelsiama atsiskaityti ne dėl darbuotojo kaltės, darbuotojui sumokamas jo vidutinis darbo užmokestis už uždelsimo laiką.

22. Darbo sutarčiai pasibaigus, visos darbuotojo su darbo santykiais susijusios išmokos išmokamos, kai nutraukiama darbo sutartis su darbuotoju, bet ne vėliau kaip iki darbo santykių pabaigos, nebent šalys susitaria, kad su darbuotoju bus atsiskaityta ne vėliau kaip per dešimt darbo dienų. Darbo užmokesčio ar su juo susijusių išmokų dalis, neviršijanti darbuotojo vieno mėnesio vidutinio darbo užmokesčio dydžio, visais atvejais turi būti sumokama ne vėliau kaip darbo santykių pasibaigimo dieną, nebent atleidimo metu buvo susitarta kitaip (DK 146 straipsnio 2 dalis).

23. Darbo santykiams pasibaigus, o darbdaviui ne dėl darbuotojo kaltės uždelsus atsiskaityti su darbuotoju, darbdavys privalo mokėti netesybas, kurių dydis – darbuotojo vidutinis darbo užmokestis per mėnesį, padaugintas iš uždelstų mėnesių skaičiaus, tačiau ne daugiau kaip iš šešių (DK 147 straipsnio 2 dalis).

24. Pagal CPK 176 straipsnio 1 dalį, įrodinėjimo tikslas – teismo įsitikinimas, pagrįstas byloje esančių įrodymų tyrimu ir įvertinimu, kad tam tikros aplinkybės, susijusios su ginčo dalyku, egzistuoja arba neegzistuoja.

25. Įrodymai civilinėje byloje yra bet kokie faktiniai duomenys, kuriais remdamasis teismas įstatymų nustatyta tvarka konstatuoja, kad yra aplinkybių, pagrindžiančių šalių reikalavimus ir atsikirtimus, ir kitokių aplinkybių, turinčių reikšmės bylai teisingai išspręsti, arba kad jų nėra (CPK 177 straipsnio 1 dalis).

26. Šalys turi įrodyti aplinkybes, kuriomis grindžia savo reikalavimus bei atsikirtimus, išskyrus atvejus, kai yra remiamasi aplinkybėmis, kurių CPK nustatyta tvarka nereikia įrodinėti CPK 178 straipsnis).

27. Lietuvos Aukščiausiasis Teismas, formuodamas jau išplėtotą ir nuoseklią teismų praktiką dėl CPK normų, reglamentuojančių įrodinėjimą ir įrodymų vertinimą, aiškinimo ir taikymo, ne kartą yra pažymėjęs, kad įrodymų vertinimas pagal CPK 185 straipsnį reiškia, jog bet kokios informacijos įrodomąją vertę nustato teismas pagal vidinį savo įsitikinimą, pagrįstą visapusišku ir objektyviu aplinkybių, kurios buvo įrodinėjamos proceso metu, išnagrinėjimu, vadovaudamasis įstatymais. Pagal CPK 176 straipsnio 1 dalį įrodinėjimo tikslas – tai teismo įsitikinimas, pagrįstas byloje esančių įrodymų tyrimu ir įvertinimu, kad tam tikros aplinkybės, susijusios su ginčo dalyku, egzistuoja arba neegzistuoja, t. y. faktą galima pripažinti įrodytu, jeigu byloje esančių įrodymų, kuriuos visapusiškai įvertino teismas, pagrindu susiformuoja teismo įsitikinimas, kad faktas buvo. Teismas civilinei bylai reikšmingas aplinkybes nustato remdamasis įrodymais. Įrodymai – civilinei bylai reikšmingi faktiniai duomenys, gauti CPK 177 straipsnio 2 dalyje išvardytomis įrodinėjimo priemonėmis. Ar tam tikros aplinkybės, susijusios su ginčo dalyku, egzistavo arba neegzistavo, teismas sprendžia ištyręs ir įvertinęs byloje esančius įrodymus. Jeigu pateikti įrodymai leidžia teismui padaryti išvadą, kad tam tikri faktai egzistavo, teismas pripažįsta tuos faktus nustatytais. Teismas privalo tirti kiekvieną byloje priimtą įrodymą ir įvertinti dalyvaujančių byloje asmenų argumentus apie to įrodymo sąsajumą, leistinumą, patikimumą ir įrodomąją reikšmę. Įrodinėjimo proceso baigiamasis etapas yra įrodymų įvertinimas. Įvertindamas įrodymus, teismas turi įsitikinti, ar pakanka įrodymų reikšmingoms bylos aplinkybėms nustatyti, ar tinkamai šalims buvo paskirstyta įrodinėjimo pareiga, ar įrodymai turi ryšį su įrodinėjimo dalyku, ar jie leistini, patikimi, ar nebuvo pateikta suklastotų įrodymų, ar nepaneigtos pagal įstatymus nustatytos prezumpcijos, ar yra prejudicinių faktų; taip pat reikia įvertinti kiekvieną įrodymą ir įrodymų visetą (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2008 m. vasario 15 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-98/2008; 2009 m. liepos 31 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-335/2009; 2009 m. gruodžio 22 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-588/2009; 2010 m. liepos 2 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-316/2010; 2011 m. lapkričio 11 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-425/2011).

28. Ieškovė apeliaciniame skunde nurodo, kad pirmosios instancijos teismas, formaliai atmesdamas ieškovės pateiktus įrodymus, padarė nepagrįstą išvadą, kad ieškovė neįrodė darbo užmokesčio mokėjimo fakto atsakovui.

29. Nagrinėjant ieškovės vadovo administracinio nusižengimo bylą, nustatyta, kad atsakovas dirbo ieškovės įmonėje nuo 2015 m. spalio pabaigos. Pirmosios instancijos teismas, įvertinęs ieškovės pateiktus įrodymus (nurodytus šios nutarties 17, 18 punkte), taip pat jų pateikimo į bylą laiką (2018 m. liepos 26 d.), teismas padarė išvadą, kad šie įrodymai suformuoti vėliau, siekiant pagrįsti ieškovės gynybinę poziciją. Apeliacinės instancijos teismas sprendžia, kad ši išvada pagrįsta dėl toliau nurodytų priežasčių.

30. Apeliantė neginčija atsakovo nelegalaus darbo fakto ieškovės įmonėje. Apeliantė taip pat nurodo, kad pateikti įrodymai suformuoti vėliau, išnagrinėjus jos vadovo nusižengimo bylą, siekiant sutvarkyti buhalterinius duomenis.

31. Ieškovės pateikti dokumentai vertintini kritiškai dėl juose esančių netikslumų. Šioje civilinėje byloje pateiktos dvi atsakovo darbo sutartys: 2016 m. sausio 1 d. darbo sutartis Nr. 74, kuria ieškovė įsipareigojo mokėti 460 Eur mėnesinį darbo užmokestį atsakovui, ir 2016 m. sausio 4 d. darbo sutartį Nr. 70, kurioje nurodoma, kad ieškovė įsipareigoja mokėti atsakovui 450 Eur mėnesinį atlyginimą. Pirmoji darbo sutartis pasirašyta abiejų šalių, antroji tik atsakovės. Dėl to pirmosios instancijos teismas pagrįstai sprendė, kad šalys susitarė dėl 460 Eur mėnesinio darbo užmokesčio, mokėtino atsakovui.

32. Atkreiptinas dėmesys į tai, kad anksčiau datuotos (2016 m. sausio 1 d.) sutarties numeris yra vėlesnis (Nr. 74) negu sudarytos 2016 m. sausio 4 d. (Nr. 70).

33. Ieškovė 2016 m. sausio 4 d. sutartį pateikė teismui nurodydama, kad darbo sutartis su atsakovu buvo sudaryta, jam prašant, rusų kalba, nes atsakovas prašė išduoti darbo sutartį rusų kalba ir įgaliojimą, suteikiantį teisę naudotis ieškovės transporto priemone (T. 3, b. l. 1). Kartu pridėtas vertimas į lietuvių kalbą. Vizualiai matyti, kad pateiktas sutarties vertimas neatitinka sutarties originalo. Sutarties 3 punkte nurodytos skirtingos mėnesio dienos, 4 punkto vertime nurodoma išbandymo laikotarpio trukmė 3 mėn., kuri įvardinta konkrečia data – 2017 m. liepos 10 d., t. y. išbandymo laikotarpis ilgesnis nei pati darbo sutarties trukmė. Sutarties originalo 7, 10 straipsnių turinys akivaizdžiai neatitinka vertimo savo apimtimi, 9, 12 punktai – užpildymu ir pan. Šios sutarties atsakovas nepasirašė, ji pasirašyta tik ieškovės. Dėl šiame punkte įvardintų priežasčių ši darbo sutartis nelaikytina rašytinių įrodymu, pagrindžiančiu ieškovės ir atsakovo sulygtas darbo sąlygas.

34. Ieškovės pateiktuose įsakymuose dėl atsakovo komandiruočių, išskyrus 2016 m. kovo 11 d. įsakymą, neteisingai nurodyta, kad dienpinigiai paskaičiuoti už 17 dienų, tačiau komandiruotės trukmė nurodyta ilgesnė – 19, 35, 33, 32 dienos. Ieškovės 2016 m. rugpjūčio 11 d. įsakyme neteisingai nurodyta komandiruotės trukmė, t. y. vietoj 33 dienų nurodytos 32 dienos. Dėl to pirmosios instancijos teismas padarė pagrįstą prielaidą, kad, nesant jokių darbuotojo supažindinimo su jais duomenų ir jokių konkrečių sumų bei paskaičiavimų, kiek ir už kokį laikotarpį darbuotojui priklauso komandiruotpinigių ir dienpinigių, šie įrodymai suformuoti vėliau ieškovo gynybinei pozicijai pagrįsti.

35. Pirmosios instancijos teismas teisingai nustatė, kad ant ieškovės pateiktų rašytinių įrodymų nėra darbuotojo (atsakovo) parašų, taip pat nėra darbuotojo prašymų priimti jį į darbą ar leisti jam nebūti darbe. Ieškovė pateikė įsakymų leisti darbuotojui nevykti į darbą administracijos leidimu kopijas, tačiau nepateikė duomenų, kad atsakovas su jais buvo supažindintas. 2016 m. sausio mėn. Darbo laiko apskaitos žiniaraštyje pažymėta, kad atsakovas nebuvo darbe nuo 2016 m. sausio 4 d., bet, pagal ieškovės 2016 m. sausio 4 d. darbo sutartį, darbo sutartis įsigaliojo tik 2016 m. sausio 5 d., įsakymas leisti darbuotojui nevykti į darbą administracijos leidimu datuotas 2016 m. sausio 5 d. Ieškovės pateiktuose rašytiniuose įrodymuose nurodyti neatitikimai ir klaidos nepagrindžia ieškovės nurodyto tikslo sutvarkyti buhalterinius duomenis.

36. Apeliantė nurodo, kad atsiskaitydavo su atsakovu, pervesdama pinigus į sąskaitą, su kuria buvo susietos atsakovui išduotos bankinės mokėjimo kortelės, bei atsakovui išsigryninant pinigus iš šios sąskaitos. Apeliantė neginčija, kad 2015 m. gruodžio 28 d. ir 2016 m. balandžio 8 d. įsakymus dėl bankinių kortelių išdavimo, kaip ir kitus pateiktus rašytinius įrodymus, surašė atgaline data, jau pasibaigus ieškovės ir atsakovo darbo santykiams. Pirmosios instancijos teismas, susipažinęs su šių įsakymu turiniu, pagrįstai vertino, kad jie nepagrindžia atsiskaitymo su darbuotoju. Teisėjų kolegiją šią išvadą daro dėl tokių toliau nurodytų priežasčių.

37. Iš pateiktų sąskaitos išrašų matyti, R. S. periodiškai papildydavo sąskaitą, bet nenurodomas šių papildymų tikslas. Ieškovė nepateikė jokių duomenų, kad pervedamos į sąskaitą lėšos buvos skirtos atsakovo darbo užmokesčiui ar komandiruotės išlaidoms. Atgaline data priimti ieškovės įsakymai taip pat nepagrindžia, kad kortelėmis, susietomis su banko sąskaita, į kurią lėšas pervesdavo R. S. naudojosi atsakovas. Pirmosios instancijos teismas pagrįstai sprendė, kad, SMS žinutės, kuriomis savo ieškinį grindžia ieškovas, neturi jokių asmens identifikavimo požymių, neaišku tarp kokių asmenų vyko susirašinėjimas, kam priklauso telefono numeris. Nesant duomenų, pagal kuriuos būtų galima objektyviai identifikuoti banko kortelių naudotoją, nevertintinas lėšų panaudojimo tikslas. Iš teismui pateiktų atsakovo ranka rašytų kelionės juodraščių, kurių tik forma išversta į lietuvių kalbą, klaidingai nurodant, kad vertimas padarytas iš lenkų kalbos, negalima spręsti apie darbo užmokesčio ar komandiruotpinigių mokėjimą atsakovui banko kortele.

38. Apeliantė teigia, kad teismas, nepagrįstai atmesdamas apeliantės pateiktus rašytinius įrodymus, kuriuose buvo užfiksuotas atsiskaitymas su atsakovu, nenagrinėjo ir nesiaiškino, kokiu būdu šie atsiskaitymai vyko. Apeliacinės instancijos teismas pažymi, kad ieškovė turi pareigą įrodyti nurodytas aplinkybes (CPK 178 straipsnis), tačiau tokios aplinkybės negali būti įrodinėjamos atgaline data suformuojant rašytinius įrodymus. Įrodymai turi objektyvūs, aiškiai pagrįsti nurodytas aplinkybes, reikalavimus, dėl jų pagrįstumo negali kilti abejonių.

39. Kaip pirmiau nurodyta, ieškovės pateikti įrodymai objektyviai nepatvirtina, kad ieškovė pervesdavo atsakovo darbo užmokestį ir komandiruotės išlaidas į sąskaitą, su kuria buvo susieta būtent atsakovui išduota banko kortelė. Nekilo šalių ginčo, kad ieškovė sumokėjo atsakovui už ankstesnį laikotarpį. Iš nutarimo ieškovės vadovo administracinio nusižengimo byloje matyti, kad ieškovė su atsakovu atsiskaitydavo grynaisiais pinigais, šalys buvo sutarę 11,5 Eur užmokestį už kiekvieną nuvažiuotą kilometrą. Šios teismo nustatytos aplinkybės administracinio nusižengimo byloje paneigia apeliantės argumentus, kad ji darbo užmokestį, kitas su darbo santykiais susijusias išlaidas visuomet atsakovui pervesdavo į banko kortelę.

40. Apeliantė teigia, kad pirmosios instancijos teismas nepagrįstai priteisė atsakovui 3200 Eur sumą, neatsižvelgė į ieškovės pateiktus duomenis apie komandiruotės trukmę, į kokią valstybę komandiruotas atsakovas, paskaičiuotus komandiruotpinigius. Iš bylos duomenų matyti, kad ieškovė pateikė 6 kelionių apyskaitas už komandiruotes 2016 m. sausio–gruodžio mėn., kuriose nurodyti maršrutai, pravažiuoti kilometrai, užpiltas kuro kiekis, avansinės išlaidos, priskaičiuoti dienpinigiai (T. 3, b. l. 59–70). Pateikti įrodymai vertintini kritiškai ne tik dėl jų sudarymo atgaline data, bet ir dėl to, kad ieškovė darbo santykius grindė 2016 m. sausio 4 d. darbo sutartimi, kurios nepasirašė atsakovas, ir kurioje nurodytas darbo užmokestis ne 460 Eur, bet 450 Eur. Apeliacinės instancijos teismas vertina, kad pirmosios instancijos teismas pagrįstai nesivadovavo šiais įrodymais.

41. Ieškovė, nelegaliai įdarbindama atsakovą, prisiėmė atsakomybę už darbo sutarties nesudarymą, netinkamai vedamą buhalterinę apskaitą, netinkamą darbo užmokesčio mokėjimą, darbuotojo siuntimą į komandiruotes ir pan. Atsakovei, kaip darbdavei, neatlikus įstatyme nustatytų įsipareigojimų, kilo pareiga pagrįsti procesiniuose dokumentuose nurodytas aplinkybes. Ieškovė apeliaciniame skunde nurodo, kad sumokėjo atsakovui didesnę sumą nei priklauso, tačiau kartu ginčija, kad teismo priteista suma yra per didelė. Iš apeliacinio skundo turinio matyti, kad ieškovė neginčija teismo nustatyto 460 Eur darbo užmokesčio dydžio ir 175,71 Eur kompensacijos už nepaskaičiuotas atostogas. Iš ieškovės pateiktų įrodymų negalima nustatyti objektyvaus atsakovui priklausančio dienpinigių ir komandiruotpinigių dydžio. Apeliaciniame skunde pateikti skaičiavimai (šios nutarties 13.14–13.16 punktai) nepagrįsti objektyvia komandiruotės trukme ar kitais komandiruotpinigių paskaičiavimo kriterijais, administracinio nusižengimo byloje nustatytu šalių sulygtu užmokesčiu 11,5 Eur už kiekvieną nuvažiuotą kilometrą. Dėl to apeliacinės instancijos teismas vertina, kad pirmosios instancijos teismas, atsižvelgęs į tolimųjų reisų vairuotojų darbo užmokesčio vidurkį vertino, kad dviejų mėnesių darbo užmokesčio, įskaitant dienpinigius ir komandiruotpinigius, suma (3200 Eur) yra pagrįsta.

42. Apeliacinės instancijos teismas pažymi, kad pirmosios instancijos teismas atkreipė ieškovės dėmesį į tai, kad iš ieškovės atsakovo naudai priteistos su darbo teisiniais santykiais susijusios išmokos paskaičiuotos ir nurodytos be išskaičiuotų mokesčių. Jas paskaičiuoti ir sumokėti valstybei turi darbdavė (atsakovė). Apeliantė nepagrįstai nurodo, kad pirmosios instancijos teismas nepagrįstai nustatė pareigą šalims nuo priteistos komandiruotpinigių sumos mokėti mokesčius, kurie tokio pobūdžio išmokoms nėra taikomi (PSD, VSD mokesčiai).

43. Apeliaciniame skunde ieškovė nepagrįstai nurodo, kad pirmosios instancijos teismas 2 kartus iš apeliantės priteisė netesybas už tą patį pažeidimą ir viršijo DK 147 straipsnio 2 dalyje nustatytą maksimalią netesybų sumą (šios nutarties 13.15 punktas). Ieškovė nepagrįstai vertina 800 Eur kaip atsakovo prašomas priteisti netesybas. Pirmosios instancijos teismas pagrįstai nustatė, kad 3200 Eur yra atsakovo darbo užmokestis už du mėnesius (paskutinius du reisus), į kurį įskaičiuoti dienpinigiai ir komandiruotpinigiai.

44. Su atsakovu nebuvo visiškai atsiskaityta jo atleidimo iš ieškovės bendrovės dieną ir dėl to nėra darbuotojo kaltės, todėl ieškovei kilo neatsiskaitymo su darbuotoju padariniai – pareiga mokėti vidutinį darbo užmokestį už uždelsimo atsiskaityti laiką (netesybos). Atsakovas į DGK kreipėsi 2017 m. lapkričio 3 d., t. y. jau galiojant naujajam DK, todėl teismas teisingai nustatė, kad ieškovė turi sumokėti atsakovui 2760 Eur netesybų (DK 147 straipsnio 2 dalis). Teisėjų kolegija, įvertinusi pirmiau nurodytas aplinkybes neturi pagrindo konstatuoti, kad DGK ar pirmosios instancijos teismas, priteisdamas iš ieškovės netesybas, išėjo už ieškinio ribų.

45. Teisėjų kolegija sutinka su kitais pirmosios instancijos teismo argumentais ir išvadomis, todėl jų nekartoja.

46. Kiti apeliacinio skundo ir atsiliepimo į jį argumentai yra išvestiniai iš pirmiau aptartųjų, todėl dėl jų teisėjų kolegija išsamiau nepasisako.

47. Dėl visų šioje nutartyje išdėstytų priežasčių teisėjų kolegija konstatuoja, kad ieškovo apeliacinis skundas nepagrįstas, todėl atmestinas.

48. Pagal bylinėjimosi išlaidų paskirstymo taisykles, šaliai, kurios naudai priimtas sprendimas, jos turėtas bylinėjimosi išlaidas teismas priteisia iš antrosios šalies, nors ši ir būtų atleista nuo bylinėjimosi išlaidų mokėjimo į valstybės biudžetą. Jeigu ieškinys patenkintas iš dalies, bylinėjimosi išlaidos priteisiamos ieškovui proporcingai teismo patenkintų reikalavimų daliai, o atsakovui – proporcingai teismo atmestų ieškinio reikalavimų daliai (CPK 93 straipsnio 1, 2 dalys). Įstatymas suteikia teismui teisę nukrypti nuo bylinėjimosi išlaidų paskirstymo taisyklių. Dėl to teismas, spręsdamas bylinėjimosi išlaidų atlyginimo klausimą, atsižvelgia į tai, ar šalių procesinis elgesys buvo tinkamas, ir įvertina priežastis, dėl kurių susidarė bylinėjimosi išlaidos. Šalies procesinis elgesys laikomas tinkamu, jeigu ji sąžiningai naudojosi procesinėmis teisėmis ir sąžiningai atliko procesines pareigas (CPK 93 straipsnio 4 dalis).

49. Ieškovė pareiškė teismui ieškinį, kuriuo nesutiko su DGK sprendimu ir prašė jį panaikinti. Pirmosios instancijos teismas ieškinį atmetė. Dėl to pirmosios instancijos teismas pagrįstai priteisė iš ieškovės bylinėjimosi išlaidas.

50. Teismas vertina tai, kad atsakovas kreipėsi į DGK, nes ieškovė nesumokėjo jam darbo užmokesčio už du mėnesius. Iš bylos duomenų matyti, kad ieškovė nevykdė savo, kaip darbdavės pareigos, įstatytų nustatyta tvarka įdarbinti atsakovą, tinkamai įforminti jo komandiruotes, paskaičiuoti darbo užmokestį, dienpinigius, komandiruotpinigius ir pan. Ieškovė pateikti rašytiniai įrodymai priimti atgaline data, nepagrindžia ieškinyje nurodytų aplinkybių. Taigi, net tenkinus ieškinį iš dalies, teismas, priteisdamas išlaidas atsakovo naudai, pagrįstai nukryptų nuo bylinėjimosi išlaidų paskirstymo taisyklių.

51. Atsakovas pateikė įrodymus, kad patyrė 575 Eur bylinėjimosi išlaidų už advokato pagalbą surašant atsiliepimą į apeliacinį skundą. Apeliacinį skundą atmetus, atsakovui iš ieškovės priteistinos bylinėjimosi išlaidos. Įvertinusi bylos apimtį, pobūdį, sudėtingumą, advokato darbo ir laiko sąnaudas, teisinių paslaugų pobūdį, atsiliepimo į apeliacinį skundą turinį, atsižvelgusi į teisingumo ministro 2015 m. kovo 19 d. įsakymu Nr. 1R-77 patvirtintų Rekomendacijų dėl civilinėse bylose priteistino užmokesčio už advokato ar advokato padėjėjo teikiamą pagalbą maksimalaus dydžio rekomenduojamus maksimalius advokato užmokesčio už teikiamą teisinę pagalbą civilinėse byloje dydžius (2.1, 2.2, 2.5, 2.7, 2.9, 8.2 punktai), teisėjų kolegija daro išvadą, kad ieškovo prašomų priteisti išlaidų advokato pagalbai dydis pagrįstas, todėl atsakovui iš ieškovės priteistina 575 Eur bylinėjimosi išlaidų (CPK 93, 98 straipsniai).

Rezoliucinė dalis

Vadovaudamasi Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso 93, 98, 325, straipsniu, 326 straipsnio 1 dalies 1 punktu, 2 dalimi, 331 straipsniu, teisėjų kolegija

nutaria:

Palikti nepakeistą Vilniaus miesto apylinkės teismo 2018 m. spalio 8 d. sprendimą.

Priteisti atsakovui S. M. (a. k. (duomenys neskelbtini) iš ieškovės UAB „Axinet“ (kodas 302419772) 575 Eur (penkis šimtus septyniasdešimt penkis eurus) bylinėjimosi išlaidų už advokato teisinę pagalbą apeliacinės instancijos teisme.

Teisėjai Rita Kisielienė Liuda Uckienė Tomas Venckus