Šiaulių apygardos teismo nutartis

2014-02-06 · Civilinė byla Nr. 2S-123-357/2014

Atsisiųsti
Originalas LITEKO ↗

Bylos eiga

  1. Atskirasis skundasNutartis · 2014-02-06Šiaulių apygardos teismas
  2. Pirmoji instancijaSprendimas · 2014-05-16Telšių apylinkės teismas
  3. ApeliacijaNutartis · 2014-11-25Šiaulių apygardos teismas
Teismas
Šiaulių apygardos teismas
Dokumentas
Nutartis
Data
2014-02-06
Bylos Nr.
2S-123-357/2014
Teisminio proceso Nr.
2-47-3-01804-2013-5
Bylos rūšis
civilinė byla
Teisėjas
Rasa Bartašienė
Atsakovas
I. M.
Ieškovas
A. Š.
Trečiasis asmuo
E. E.
Advokatai
Danguolė Bajorinienė
Kategorijos
  • 122.3pavadinimo nepavyko patikrinti
  • 122.4pavadinimo nepavyko patikrinti
Civilinė byla Nr. 2S-123-357/2014Teisminio proceso Nr. 2-47-3-01804-2013-5

Teisėja Vaida Rimkienė Procesinio sprendimo kategorija 122.3; 122.4

(S)ŠIAULIŲ APYGARDOS TEISMAS

NUTARTIS

LIETUVOS RESPUBLIKOS VARDU

2014 m. vasario 6 d.

ŠiauliaiŠiaulių apygardos teismo civilinių bylų skyriaus teisėja Rasa Bartašienė,

teismo posėdyje, apeliacine rašytinio proceso tvarka, išnagrinėjo atsakovės I. M. atskirąjį skundą dėl Telšių rajono apylinkės teismo 2013 m. spalio 29 d. nutarties civilinėje byloje Nr. 2-2153-941/2013 pagal ieškovo A. Š. ieškinį atsakovei I. M., trečiajam asmeniui E. E. dėl skolos ir nepagrįsto praturtėjimo ar gauto turto atlyginimo priteisimo,

Aprašomoji dalis

nustatė:

I. Ginčo esmė

Ieškovas A. Š. kreipėsi su ieškiniu bei patikslintu ieškiniu į Telšių rajono apylinkės teismą prašydamas: 1) priteisti iš atsakovės I. M. ieškovui A. Š. 134 364 Lt skolos ir nepagrįsto praturtėjimo būdu sutaupytas pinigines lėšas; 2) priteisti iš atsakovės ieškovui patirtas išlaidas 423, 50 Lt už antstolio V. D. faktinių aplinkybių konstatavimą, 102 Lt už notaro paslaugas tvirtinant liudytojo A. J. parodymu; 3) priteisti 5 procentų dydžio metines palūkanas už laiku negrąžintą 134 364 Lt dydžio sumą nuo 2013 m. sausio 1 d. iki ieškinio pateikimo teismui dienos (2013 m. spalio 22 d.), kurios ieškinio pateikimo dieną sudaro 5409,60 Lt; 4) priteisti 5 procentų dydžio metines procesines palūkanas už priteistą sumą nuo bylos iškėlimo teisme iki teismo sprendimo visiško įvykdymo. Ieškovas ieškinio reikalavimams užtikrinti prašė taikyti laikinąsias apsaugos priemones ieškinio sumos ribose- areštuoti atsakovei I. M. nuosavybės teise priklausantį turtą, o jo nesant pakankamai, ir pinigines lėšas bankuose.

Ieškovas nurodė, kad atsakovui kaip fiziniam asmeniui skolos suma yra pakankamai didelė, todėl nesiėmus ieškinio užtikrinimo priemonių, teismo sprendimo vykdymas gali pasunkėti arba pasidaryti negalimas.

II. Pirmosios instancijos teismo nutarties esmė

Telšių rajono apylinkės teismas 2013 m. spalio 29 d. nutartimi tenkino ieškovo prašymą ir nutarė ieškovo A. Š. reikalavimų įvykdymui užtikrinti areštuoti atsakovei I. M. priklausantį turtą ieškinio reikalavimo ribose- 143145,35 Lt sumai. Areštavus atsakovės pinigines lėšas kredito įstaigose, teismas leido atlikti tik įstatymo nustatytus privalomus mokėjimus, taip pat atsiskaityti su ieškovu. Teismas areštuoto turto savininkę atsakovę I. M. paskyrė areštuoto turto saugotoja ir apribojo teisę disponuoti nurodytu turtu, neuždraudžiant areštuoto turto valdyti ir naudotis juo.

Teismas nustatė, jog prašoma priteisti suma, atsižvelgiant į tai, kad abi šalys yra fiziniai asmenys, yra labai didelė. Nurodė, jog yra reali grėsmė, kad nesiėmus laikinųjų apsaugos priemonių, teismo sprendimo įvykdymas gali pasunkėti arba pasidaryti nebeįmanomas.

III. Atskirojo skundo ir atsiliepimo į atskirąjį skundą argumentai

Atskiruoju skundu atsakovės I. M. atstovė advokatė Danguolė Bajorinienė prašo panaikinti Telšių rajono apylinkės teismo 2013 m. spalio 29 d. nutartį ir išspręsti klausimą iš esmės- taikyti kitą laikinąją apsaugos priemonę- įrašą viešame registre atsakovės I. M. nekilnojamam ir kilnojamam turtui bei turtinėms teisėms, esančioms pas trečiuosius asmenis, už bendrą 40000,00 Lt sumą, leidžiant areštuotu turtu naudotis, uždraudžiant areštuotą turtą parduoti, dovanoti, mainyti ar kitaip perleisti tretiesiems asmenims.

Apeliantė mano, kad pirmos instancijos teismo nutartis dėl laikinųjų apsaugos priemonių yra neteisėta ir nepagrįsta, nes nėra jokio teisinio pagrindo taikyti minėtos rūšies laikinąsias apsaugos priemones, kadangi pareikštas ieškinys neatitinka faktinių aplinkybių. Apeliantė pažymėjo, jog pirmosios instancijos teismas nemotyvavo ginčijamos nutarties ir nepasisakė dėl preliminaraus pareikštų reikalavimų pagrįstumo. Apeliantės manymu, susipažinusi su ieškovo ieškinio argumentais, preliminariai įvertinus ieškovo pateiktus rašytinius įrodymus, negalima teigti, kad ieškinys yra akivaizdžiai pagrįstas, kas sudaro pagrindą manyti, jog yra tikimybė, kad ieškinio reikalavimai nebus pilnai tenkinami.

Apeliantė pažymėjo, jog ieškovas teismui pateikė rašytinius įrodymus, jog į jos sąskaitą yra pervedęs 33950 Lt, atsakovė yra pateikusi sutikimą apmokėti 40 000 Lt sumą ieškovui. Tačiau nenagrinėjant aplinkybių dėl kokių priežasčių atsakovė sutiko su tokios sumos atlyginimu, ieškovas likusiai sumai teismui nepateikė skolinius santykius su atsakove patvirtinančių įrodymų. Todėl yra pagrindas spręsti, jog šalis galimai sieja tik 40 000 Lt skoliniai įsipareigojimai, o dėl kitos reikalavime nurodytos sumos rašytinių įrodymų nėra. Dėl to, apeliantė mano, jog teismas, preliminariai įvertinęs pateiktus rašytinius įrodymus, turėjo spręsti laikinųjų apsaugos priemonių taikymą tik dalyje, t.y. dėl 40 000 Lt sumos. Apeliantė nurodė, jog 40 000 Lt suma nėra didelė, nes ji yra ūkininkė, pritaikytos laikinosios apsaugos priemonės- turto (neišskiriant ar tai nekilnojamojo ar kilnojamojo, ar piniginių lėšų) areštas pilna ieškinio reikalavimo apimtimi, apribojo atsakovės galimybes disponuoti turtu, nes atsakovė ūkio plėtrai ir vystymui yra paėmusi kreditų, todėl turi skolinių įsipareigojimų bankams. Pažymėjo, jog apeliantė kas mėnesį turi užtikrinti piniginį indėlį sąskaitose įmokų nurašymui. Todėl bankui neturint galimybės nurašyti mėnesio įmoką iš atsakovės sąskaitos bus skaičiuojamos baudos ir delspinigiai, dėl ko atsakovė patirtų nuostolius.

Apeliantė pažymėjo, kad iš ieškovo ieškinio prašymo taikyti laikinąsias apsaugos priemones, nėra nurodyta kaip jų netaikymas pažeis ieškovo interesus, ieškinio reikalavimas rašytiniais įrodymais pagrįstas tik dėl 40 000 Lt sumos, kita reikalavimo dalis pagrįsta prielaidomis, todėl apeliantė mano, kad šiuo atveju ieškovo prašomų laikinųjų apsaugos priemonių taikymo mastas iš esmės būtų neproporcingas ir suvaržytų atsakovės nuosavybės teisių daugiau nei būtina pareikštiems reikalavimams užtikrinti. Remiantis tuo, apeliantė mano, jog teismas galėjo taikyti ir kitą laikinąją apsaugos priemonę- įrašą viešame registre atsakovės turtui 40 000 Lt sumai arba įpareigoti ieškovą per teismo nustatytą terminą pateikti atsakovo nuostolių, galinčių atsirasti dėl laikinųjų apsaugos priemonių taikymo, atlyginimo užtikrinimą.

Atsiliepimas

Atsiliepimu į atskirąjį skundą ieškovas A. Š. nurodė, jog su atsakovės atskiruoju skundu nesutinka, prašo jį atmesti.

Pažymėjo, kad pirmos instancijos teismas, spręsdamas laikinųjų apsaugos priemonių taikymo klausimą, preliminariai įvertino ieškovės pareikšto ieškinio reikalavimus, jame išdėstytus faktinius argumentus bei pateiktus įrodymus, ir įsitikinęs, kad ieškovui palankus teismo sprendimas yra įmanomas, turėjo pagrindą taikyti laikinąsias apsaugos priemones.

Ieškovo manymu, atsakovės argumentai, jog ieškinys nėra akivaizdžiai pagrįstas, kas sudaro pagrindą manyti, jog yra tikimybė, kad ieškinio reikalavimai galėtų būti pilnai tenkinami, nepagrįsti. Atkreipė dėmesį, jog ieškovo pareikštas atsakovei reikalavimas yra turtinio pobūdžio, todėl laikinųjų apsaugos priemonių taikymui reikšminga ieškinio suma, atsakovės turtinė padėtis, jos turtinės padėties pokyčio perspektyvos, atsakovės elgesys iki bylos iškėlimo ir jos nagrinėjimo metu. Ieškovas pažymėjo, jog atsakovė siekdama įrodyti, kad reikalavimas sietinas tik su 40 000 Lt suma, kuri jai nėra didelė, nes atsakovė yra ūkininkė, areštas pilna reikalavimo apimtimi apribojo atsakovės galimybes disponuoti turtu, nes atsakovė turi kreditorinių įsipareigojimų bankams yra nepagrįstas. Jo manymu, tokie apeliantės argumentai tik patvirtina aplinkybę, kad teismui priėmus ieškovui palankų sprendimą, teismo sprendimas gali pasunkėti arba pasidaryti nebeįmanomas.

Ieškovo manymu, tai, kad atsakovė atskirajame skunde pripažinusi, jog turi skolinių įsipareigojimų, leidžia daryti išvadą, kad atsakovė tokiais savo veiksmais siekia sumažinti jai priklausančio turto vertę ir taip apsunkinti būsimo teismo sprendimo įvykdymą. Ieškovas pažymėjo, jog apeliantės argumentai nepagrįsti, kad pirmos instancijos teismas, nepranešdamas atsakovei apie prašymo dėl laikinųjų apsaugos priemonių taikymą, apribojo atsakovės teisę pareikšti savo argumentus bei pateikti įrodymus dėl laikinųjų apsaugos priemonių taikymo.

Atsiliepimas

Trečiojo asmens nepareiškusio savarankiškų reikalavimų E. E. atsiliepimu į atskirąjį skundą nurodė, jog apeliantės skundas pagrįstas, todėl turėtų būti tenkintinas. Nurodė, jog atsakovė (apeliantė) yra jos mama, todėl ji yra atsakovės pusėje. Jos manymu, pirmosios instancijos teismas savo nutartį motyvavo vien didele ieškinio suma, teigdamas, kad esant neužtikrintam ieškinio reikalavimui, teismo sprendimas gali būti neįvykdytas. Mano, jog šiuo konkrečiu atveju, preliminariai įvertinus pateiktus įrodymus, ieškovo ieškinys visiškai negalėtų būti tenkinamas, todėl laikinųjų apsaugos priemonių taikymo atsakovės atžvilgiu viso reikalavimo apimtimi yra negalimas. Nurodė, jog yra žinoma, kad atsakydama į ieškovo A. Š. pretenziją, atsakovė pateikė sutikimą apmokėti 40 000 Lt sumą. Likusiai sumai skolinius santykius su atsakove patvirtinančių įrodymų nėra. Pažymėjo, jog šiuo atveju svarbi ir Lietuvos apeliacinio teismo praktika, kurioje įtvirtinta, kad didelė ieškinio suma savaime nesudaro pagrindo byloje automatiškai taikyti atsakovo turto areštą kaip laikinąją apsaugos priemonę. Priešingu atveju, šio klausimo teisingas išsprendimas, vien tik esant didelei ieškinio sumai, kurią savo nuožiūra nustato ieškovas, neatsižvelgiant į kitas reikšmingas aplinkybes, reikštų formalų, o ne realų konstitucinėmis normomis pagrįstą teisingumo vykdymą. Atkreipė teismo dėmesį, jog atsakovė yra ūkininkė, iš pienininkystės ūkio gauna pastovias pajamas, gauna išmokas, turi nekilnojamojo turto, kurio neslepia. Todėl jos manymu, nėra jokios rizikos, kad teismui galimai priėmus palankų sprendimą ieškovui, sprendimo vykdymas būtų apsunkintas dėl kokių tai priežasčių. Atsakovė siekia didinti ūkio galimybes, gauti didesnes pajamas, dėl ko iš kredito įstaigų turi paėmusi kreditus, todėl kas mėnesį turi garantuoti atitinkamų sumų buvimą sąskaitoje tam, kad kredito įstaiga nurašytų įmokas. Mano, jog taikytos laikinosios apsaugos priemonės, ribos atsakovės galimybes plėtoti verslą, trukdys tinkamai atsiskaityti su kredito įstaigomis, dėl ko atsakovė gali patirti nuotolių.

Motyvuojamoji dalis

IV. Apeliacinio teismo nustatytos bylos aplinkybės, teisiniai argumentai ir išvados

Bylos nagrinėjimo apeliacine tvarka ribas sudaro atskirojo skundo faktinis ir teisinis pagrindas bei absoliučių nutarties negaliojimo pagrindų patikrinimas (CPK 320 str. 1 d., 338 str.). Apeliacinės instancijos teismas tikrina apskųstos teismo nutarties dalies teisėtumą ir pagrįstumą ir analizuoja atskirajame skunde nurodytus argumentus, išskyrus įstatyme numatytas išimtis. Absoliučių skundžiamos pirmosios instancijos teismo nutarties negaliojimo pagrindų apeliacinės instancijos teismas nenustatė (CPK 329, 338 str.).

Atskirasis skundas tenkintas iš dalies.

Nagrinėjamoje byloje sprendžiamas klausimas, ar pirmosios instancijos teismo nutartimi taikytos laikinosios apsaugos priemonės yra būtinos ir taikytos pagrįstai. Šis klausimas nagrinėjamas vadovaujantis apeliantės skundo faktiniu ir teisiniu pagrindu bei patikrinama, ar nėra absoliučių nutarties negaliojimo pagrindų (CPK 320, 338 str.). Absoliučių skundžiamos teismo nutarties negaliojimo pagrindų apeliacinės instancijos teismas nenustatė.

Atskiruoju skundu prašoma panaikinti skundžiamą nutartį dėl to, jog ji, atsakovės nuomone, yra nemotyvuota, teismas nepasisakė dėl preliminaraus pareikštų reikalavimų pagrįstumo. Apeliacinės instancijos teismas, įvertinęs skundžiamą pirmosios instancijos teismo nutartį konstatuoja, jog įstatyme nustatyta teismo pareiga tinkamai motyvuoti priimtą teismo sprendimą (nutartį) neturi būti suprantama kaip reikalavimas detaliai aptarti kiekvieną byloje esantį įrodymą. Apeliacinės instancijos teismo nuomone, pirmosios instancijos teismo išvados skundžiamoje nutartyje paremtos byloje esančiais duomenimis, nutartis yra pakankamai motyvuota, todėl šiuo pagrindu (dėl nepakankamos motyvacijos) naikinti skundžiamos nutarties nėra pagrindo.

Vadovaujantis CPK 144 straipsnio 1 dalimi, teismas dalyvaujančių byloje ar kitų suinteresuotų asmenų prašymu, gali taikyti laikinąsias apsaugos priemones, jeigu šie asmenys tikėtinai pagrindžia savo ieškinio reikalavimą ir nesiėmus šių priemonių, būsimo, galimai ieškovui palankaus, teismo sprendimo įvykdymas gali pasunkėti arba pasidaryti nebeįmanomas. Teismų praktikoje laikomasi nuostatos, kad teismas spręsdamas procesinį laikinųjų apsaugos priemonių taikymo klausimą, visų pirma, turi preliminariai įvertinti pareikštų reikalavimų pagrįstumą. Tokio vertinimo tikslas – teismo įsitikinimas, ar išnagrinėjus bylą iš esmės, galėtų būti priimtas ieškovui palankus teismo sprendimas. Jeigu preliminariai įvertinęs prašyme išdėstytus argumentus ir pateiktus juos pagrindžiančius įrodymus teismas susidaro nuomonę, kad išnagrinėjus bylą iš esmės, ieškovui palankus sprendimas galėtų būti priimtas, turėtų būti sprendžiama, ar egzistuoja kitos laikinųjų apsaugos priemonių taikymo sąlygos, o būtent – grėsmė, kad nesiėmus laikinųjų apsaugos priemonių, teismo sprendimo įvykdymas gali pasunkėti arba pasidaryti nebeįmanomas (žr. pvz., Lietuvos apeliacinio teismo 2013 m. kovo 7 d. nutartį, priimtą civilinėje byloje UAB „Turto valdymo projektai“ v. Fjordtrade AS, bylos Nr. 2-1040/2013; 2013 m. spalio 31 d. nutartį, priimtą civilinėje byloje RUAB „Vėtrūna“ v. UAB „KG Constructions“ ir kt., bylos Nr. 2-2476/2013).

Nagrinėjamoje byloje nustatyta, kad ieškovas kreipėsi su ieškiniu bei patikslintu ieškiniu prašydamas priteisti iš atsakovės I. M. skolą- 134364 Lt, 5409,60 Lt palūkanų, 525,50 Lt išlaidų notarui ir antstoliui, 5 procentus procesinių palūkanų bei bylinėjimosi išlaidas, pagrįsdamas savo reikalavimus pridėtais rašytiniais įrodymais. Ieškovas reikalavimų įvykdymo užtikrinimui prašė taikyti laikinąsias apsaugos priemones- areštuoti atsakovės turtą ieškinio kainos ribose, o jo nesant pakankamai, pinigines lėšas. Atsakovė (apeliantė) ginčija teismo nutartį dėl laikinųjų apsaugos priemonių ir taikyti kitą laikinąją apsaugos priemonę t.y. įrašą viešame registre. Jos manymu, ieškovo ieškinys dėl 139773,60 Lt skolos nėra akivaizdžiai pagrįstas, nes ieškovas tik dėl 40 000 Lt sumos pateikė įrodymus, dėl likusios sumos įrodymų nepateikė, todėl prašo pakeisti taikytas laikinąsias apsaugos priemones.

Iš apeliantės atskirojo skundo turinio matyti, jog ji iš esmės neginčija pačių laikinųjų apsaugos priemonių taikymo pagrįstumo, tik nesutinka su jų apimtimi teigdama, jog turto areštas yra neproporcingas, viršijantis galimai nepagrįsto ieškinio reikalavimus, pažeidžiantis šalių interesų pusiausvyrą bei suvaržo vienos proceso šalies teises daugiau nei būtina teisėtam tikslui pasiekti. Apeliantės nuomone, ieškovas ieškiniu nepagrindė visos ieškinio 139 773,60 Lt sumos, o pateikti įrodymai pagrįstų mažesnę skolą- 40 000 Lt, dėl ko nutartis dėl laikinųjų apsaugos priemonių turėtų būti pakeista. Apeliacinės instancijos teismas, nesutikdamas su atskirojo skundo argumentais pažymi, kad teismas gali dalyvaujančių byloje asmenų ar kitų suinteresuotų asmenų pagrįstu prašymu vieną laikinąją apsaugos priemonę pakeisti kita (CPK 148 straipsnio 1 dalis), teismas gali spręsti klausimą dėl nuostolių, galimų dėl laikinųjų apsaugos priemonių, užtikrinimo (CPK 146 str.). Tačiau apeliantė dėl laikinųjų apsaugos priemonių pakeitimo, ar nuostolių, galimų dėl laikinųjų apsaugos priemonių užtikrinimo, nesikreipė į pirmosios instancijos teismą. Laikinųjų apsaugos priemonių pakeitimas, šiuo atveju, nėra apeliacijos dalyku ir sprendžiamas laikinųjų apsaugos priemonių taikymo teisėtumas bei pagrįstumas. Taigi, apeliacinėje instancijoje negalima kelti reikalavimų, kurie nebuvo nagrinėjami pirmosios instancijos teisme (CPK 312 straipsnio 1 dalis). Taip pažymėtina, kad ieškinio reikalavimo pagrįstumas bus nustatytas išnagrinėjus bylą ir ištyrus įrodymus, nustačius ir teisiškai kvalifikavus bylai reikšmingas aplinkybes. Todėl apeliantės argumentai, jog turto arešto suma turėtų būti 40 000 Lt, o ne ieškovo nurodyta sumai atmestini.

Sprendžiant laikinųjų apsaugos priemonių taikymo klausimą, atliekamas tik preliminarus ieškovo pareikšto reikalavimo vertinimas, kuris nereiškia bylos nagrinėjimo iš esmės, o tik sudaro pagrindą įvertinti laikinųjų apsaugos priemonių taikymo pagrindą, todėl ir atskiruoju skundu keliamas klausimas, ar ieškovas nepiktnaudžiauja procesinėmis teisėmis, ar pateikė pagrįstą ieškinį, sprendžiant laikinųjų apsaugos priemonių taikymo būtinumo klausimą, nevertinamas. Nors pirmosios instancijos teismo ginčijamoje nutartyje apie tai, jog teismas preliminariai įvertino ieškinio reikalavimų tikėtiną pagrįstumą, nenurodyta, tai savaime nereiškia, kad teismas tokio vertinimo neatliko. Jei teismas taiko laikinąsias apsaugos priemones ir nurodo, kad jų nesiėmus teismo sprendimo galimas įvykdymas pasunkėtų arba pasidarytų neįmanomas, vadinasi, teismui nekilo abejonių dėl to, kad ieškovui palankaus teismo sprendimo tikimybė egzistuoja.

Nagrinėjamu atveju, pirmosios instancijos teismas, įvertinęs ieškovo argumentus ir reikalavimus, skundžiama nutartimi pritaikė laikinąsias apsaugos priemones, tačiau didesnei sumai nei ieškinio suma- 143145,35 Lt, nors ieškovas prašė taikyti areštą atsakovės turtui ieškinio kainos ribose- 139773,60 Lt. Pažymėtina, kad laikinosios apsaugos priemonės gali būti taikomos ieškovo materialiniams ir procesiniams reikalavimams užtikrinti, tačiau toje apimtyje, kuri yra būtina. Pirmosios instancijos teismas nurodė didesnę taikomo arešto sumą, ši arešto apimtis ir suma turėtų būti keistina, vietoje 143145,35 Lt, areštuojant turto už 139 773,60 Lt. Pažymėtina, kad pirmosios instancijos teismas teisingai sprendė, kad areštavus pinigines lėšas kredito įstaigose, leidžiama su šiomis kredito įstaigomis atlikti įstatymo nustatytus privalomus mokėjimus kreditiniams įsipareigojimams vykdyti, taip pat atsiskaityti su ieškovu. Šiuo atveju, apeliantės argumentas, jog ji negalės atsiskaityti su kredito įstaigomis, nes turi būti kiekvieną mėnesį nurašyti mokėjimai, atmestinas. Apeliacinės instancijos teismas sprendžia, kad teismo taikytas laikinųjų apsaugos priemonių būdas ir apribojimas netrukdys atsakovei vykdyti įsipareigojimus kredito įstaigoms.

Apeliantės argumentas, jog 40 000 Lt suma atsakovei nėra didelė skola, nėra įrodytas. Pažymėtina, kad teismas atlikęs preliminarų vertinimą rėmėsi ieškovo nurodoma ieškinio suma ir byloje esančių įrodymų visetu, tačiau, atsakovei, siekiančiai panaikinti skundžiama nutartimi taikytas laikinąsias apsaugos priemones, taip pat tenka pareiga įrodyti, kad ieškinio suma jai nėra reikšminga, o turtinė padėtis eliminuoja grėsmę dėl būsimo teismo sprendimo neįvykdymo (CPK 178 str.). Apeliacinės instancijos teismas pripažįsta, kad laikinųjų apsaugos priemonių taikymas yra susijęs su tam tikrais atsakovės teisių suvaržymais, tačiau siekiant teisingo bylos išnagrinėjimo ir šalių interesų pusiausvyros, minėti suvaržymai yra būtini ir negali būti vertintini kaip proporcingumo ar teisingumo principų pažeidimas. Atkreiptinas dėmesys į tai, kad skundžiama teismo nutartimi buvo numatyta pirmiausia areštuoti atsakovės nekilnojamąjį ir kilnojamąjį turtą, ir tik šio turto nesant, ar esant jo nepakankamai, areštuoti pinigines lėšas. Apeliacinės instancijos teismas taip pat pažymi, kad areštuojant fizinių asmenų turtą, turėtų būti paliekama neareštuota ta pajamų dalis, kuri reikalinga būtiniems poreikiams tenkinti, atsižvelgiant ne tik į šalies, kurios atžvilgiu laikinosios apsaugos priemonės taikomos, bet ir į jos šeimos narių (ypač mažamečių vaikų, jei jų yra) interesus, jų teisių apsaugą.

Apibendrinant konstatuotina, kad pirmos instancijos teismo nutartis dėl atskirajame skunde nurodytų argumentų negali būti panaikinta, tačiau arešto masto dalyje, Telšių rajono apylinkės teismo 2013 m. spalio 29 d. nutartis keistina.

Rezoliucinė dalis

Teismas, vadovaudamasis Lietuvos Respublikos Civilinio proceso kodekso 337 straipsnio 1 dalies 4 punktu,

nutarė:

Telšių rajono apylinkės teismo 2013 m. spalio 29 d. nutartį pakeisti.

Nustatyti, kad ieškovo A. Š. (a.k. (duomenys neskelbtini) gyvenančio (duomenys neskelbtini), reikalavimų įvykdymui užtikrinti, areštuotinas atsakovei I. M. (a.k. (duomenys neskelbtini) gyvenančiai (duomenys neskelbtini) r., (duomenys neskelbtini)), priklausantis turtas 139 773,60 Lt sumai.

Kitą nutarties dalį palikti nepakeistą.

Teisėja Rasa Bartašienė