Teisora
Registruotis

Lietuvos apeliacinio teismo nuosprendis

2022-07-07 · Baudžiamoji byla Nr. 1A-67-626/2022

Originalas LITEKO ↗
Teismas
Lietuvos apeliacinis teismas
Dokumentas
Nuosprendis
Data
2022-07-07
Bylos Nr.
1A-67-626/2022
Bylos rūšis
baudžiamoji byla
Teisėjai
Regina Pocienė, Albinas Bielskis, Vitalija Norkūnaitė
Nuteistasis
E. Č.
Kaltinamasis
R. T.
Civilinis ieškovas
G. V.
Nukentėjusysis
G. V.
Advokatai
Algirdas Gurauskas, Paulius Jablonskas
Kategorijos
Baudžiamoji byla Nr. 1A-67-626/2022
Teismo proceso Nr. 1-01-1-37781-2019-1
Procesinio sprendimo kategorijos: 1.1.8.1.1; 1.1.8.8; 1.2.4.1.2.10; 1.2.4.6.1; 2.1.15.1.1; 2.1.15.1.2; 2.1.15.3.3.2; 2.4.6.5.2 (S)
LIETUVOS Apeliacinis teismasNUOSPRENDISLIETUVOS RESPUBLIKOS VARDU2022 m. liepos 7 d.Vilnius

Lietuvos apeliacinio teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Albino Bielskio, Vitalijos Norkūnaitės (kolegijos pirmininkės ir pranešėjos) ir Reginos Pocienės,

sekretoriaujant Ingai Jurgaitienei,dalyvaujant prokurorui Sergejui Stulginskiui,nuteistajam E. Č., jo gynėjui advokatui Algirdui Gurauskui,išteisintajam R. T., jo gynėjui advokatui Pauliui Jablonskui,nukentėjusiajai ir civilinei ieškovei G. V.,

viešame teismo posėdyje apeliacine žodinio proceso tvarka išnagrinėjo baudžiamąją bylą pagal Vilniaus apygardos prokuratūros pirmojo baudžiamojo persekiojimo skyriaus prokuroro Alvydo Valiukevičiaus apeliacinį skundą dėl Vilniaus apygardos teismo 2021 m. birželio 1 d. nuosprendžio, kuriuo E. Č. pripažintas kaltu padaręs nusikalstamą veiką, numatytą Lietuvos Respublikos baudžiamojo kodekso (toliau – BK) 178 straipsnio 2 dalyje bei nuteistas laisvės apribojimu 1 (vieneriems) metams 6 (šešiems) mėnesiams, įpareigojant: 1) per šešis mėnesius neatlygintinai išdirbti 50 valandų sveikatos priežiūros, socialinių paslaugų įstaigose ar nevalstybinėse organizacijose, kurios rūpinasi senyvo amžiaus asmenimis, neįgaliaisiais ar kitais pagalbos reikalingais žmonėmis; 2) atlyginti nusikalstama veika padarytą turtinę žalą – 190 Eur – J. V.; 3) pradėti dirbti arba užsiregistruoti Užimtumo tarnyboje prie Lietuvos Respublikos socialinės apsaugos ir darbo ministerijos, arba mokytis.

R. T. pagal BK 178 straipsnio 2 dalį, 135 straipsnio 2 dalies 10 punktą išteisintas, neįrodžius, kad jis dalyvavo padarant šias nusikalstamas veikas.

Nukentėjusiosios G. V. civilinis ieškinys dėl 3 000 Eur neturtinės žalos atlyginimo ir Vilniaus teritorinės ligonių kasos civilinis ieškinys dėl 52,23 Eur turtinės žalos atlyginimo atmesti.

Teisėjų kolegija, išnagrinėjusi baudžiamąją bylą,

Aprašomoji dalis

nustatė:

I. Pirmosios instancijos teismo nuosprendžio esmė

1. E. Č. pripažintas kaltu ir nuteistas pagal BK 178 straipsnio 2 dalį už tai, kad viešoje vietoje pagrobė svetimą turtą iš asmens rankinės, o būtent: 2019 m. rugpjūčio 31 d., t. y., dienos metu, viešoje vietoje, einant, netoli prekybos centro „Maxima“, esančio Mindaugo g. 11, Vilniuje, E. Č. ištraukė iš G. V., laikančios prie savęs, t. y. jos neužsegtos rankinės, jos mobiliojo ryšio telefoną ,,XGODY“, tokiu būdu pagrobė svetimą turtą – nukentėjusiosios G. V. mobiliojo ryšio telefoną ,,XGODY“, 190 Eur vertės, tuo padarydamas jos motinai J. V. 190 Eur turtinę žalą.

2. R. T. buvo kaltinamas pagal BK 178 straipsnio 2 dalį tuo, kad viešoje vietoje pagrobė svetimą turtą iš asmens rankinės, o būtent: 2019 m. rugpjūčio 31 d., t. y., dienos metu, viešoje vietoje, veikdamas bendrininkų grupėje kartu su E. Č., einant, netoli prekybos centro „Maxima“, esančio Mindaugo g. 11, Vilniuje, E. Č. ištraukus iš G. V., laikančios prie savęs, t. y. jos neužsegtos rankinės, jos mobiliojo ryšio telefoną ,,XGODY“ ir perdavus po to R. T., R. T. tokiu būdu veikdamas kartu su E. Č. bendrais suderintais tyčiniais veiksmais pagrobė svetimą turtą – nukentėjusiosios G. V. mobiliojo ryšio telefoną ,,XGODY“, 190 Eur vertės, tuo padarydamas jos motinai J. V. 190 Eur turtinę žalą.

3. R. T. taip pat buvo kaltinamas pagal BK 135 straipsnio 2 dalies 10 punktą tuo, kad dėl nukentėjusiojo asmens piliečio pareigų vykdymo tyčia sunkiai sutrikdė asmens sveikatą, o būtent: 2019 m. rugsėjo 3 d., apie 00.05 val., už Panevėžio g. Nr. 34-to namo, Vilniuje, prie netoliese esančio garažo, veikdamas bendrininkų grupėje kartu su ikiteisminio tyrimo metu nenustatytu asmeniu, žinodamas bei būdamas įsitikinęs tuo, kad G. V. dėl iš jos rankinės įvykdytos telefono vagystės praneš kreipdamasi pareiškimu policijai, priėję su ikiteisminio tyrimo metu nenustatytu asmeniu prie nukentėjusiosios, t. y., prisiartinę jai už nugaros, ikiteisminio tyrimo metu nenustatytam asmeniui suėmus ir laikant nukentėjusios abi rankas, jis (R. T.), tuo pat metu, sakydamas nukentėjusiajai „Žinosi, kaip ant manęs rašyti zajavą“, išsitraukęs iš kelnių kišenės peilį, ne mažiau kaip keturis kartus peiliu įpjovė nukentėjusiajai G. V. į veido dešinę pusę, padarydamas pjautines žaizdas veido dešinėje pusėje, tokiu būdu nepataisomai subjaurodamas jos veidą, ir taip su ikiteisminio tyrimo nenustatytu asmeniu, bendrais tyčiniais veiksmais, dėl nukentėjusiojo asmens piliečio pareigų vykdymo tyčia sunkiai sutrikdė G. V. sveikatą.

II. Apeliacinio skundo argumentai

4. Vilniaus apygardos prokuratūros pirmojo baudžiamojo persekiojimo skyriaus prokuroras Alvydas Valiukevičius apeliaciniame skunde prašo: 1) panaikinti Vilniaus apygardos teismo 2021 m. birželio 1 d. nuosprendį dalyje, kurioje R. T. išteisintas pagal BK 178 straipsnio 2 dalį, BK 135 straipsnio 2 dalies 10 punktą ir šioje dalyje priimti naują apkaltinamąjį nuosprendį, pripažinti R. T. kaltu pagal BK 178 straipsnio 2 dalį, BK 135 straipsnio 2 dalies 10 punktą ir paskirti jam pagal BK 178 straipsnio 2 dalį laisvės atėmimą 2 metams, pagal BK 135 straipsnio 2 dalies 10 punktą – laisvės atėmimą 4 metams 6 mėnesiams; vadovaujantis BK 65 straipsnio 5 dalies 2 punktu, bausmes subendrinti apėmimo būdu ir galutinę subendrintą bausmę paskirti – laisvės atėmimą 4 metams ir 6 mėnesiams, bausmę atliekant pataisos namuose; 2) pakeisti Vilniaus apygardos teismo 2021 m. birželio 1 d. nuosprendį dalyje dėl E. Č. paskirtos bausmės, pripažinti jo atsakomybę sunkinančia aplinkybe tai, kad jis nusikalstamą veiką padarė veikdamas bendrininkų grupėje ir jam, pripažintam kaltu pagal BK 178 straipsnio 2 dalį, paskirti bausmę – laisvės atėmimą 1 metams ir 6 mėnesiams, bausmę atliekant pataisos namuose; 3) nukentėjusiosios G. V. ir Vilniaus teritorinės ligonių kasos civilinius ieškinius tenkinti visiškai ir iš R. T. priteisti G. V. 3 000 Eur neturtinei žalai, o Vilniaus teritorinės ligonių kasai – 52,23 Eur turtinei žalai atlyginti.

5. Apeliaciniame skunde nurodoma, jog skundžiamame nuosprendyje nepagrįstai konstatuota, kad R. T. ir E. Č. neveikė bendrininkų grupe, padarant nusikalstamą veiką, numatytą BK 178 straipsnio 2 dalyje, todėl R. T. nepagrįstai išteisintas dėl šios nusikalstamos veikos.

5.1. Prokuroras teigia, kad pirmosios instancijos teismas tinkamai neįvertino vagystės, kaip nusikalstamos veikos, baigtumo momento ir bendrininkavimo susitarimo veikti bendrai požymio, dėl to padarė teisiškai ir faktiškai nepagrįstas išvadas, jog baudžiamojoje byloje turėjo būti nustatytas išankstinis R. T. ir E. Č. susitarimas veikti bendrininkų grupe darant nusikalstamą veiką. Prokuroras atkreipia dėmesį, jog teismų praktikoje laikomasi nuostatos, kad vagystė laikoma baigta, kai kaltininkas užvaldo svetimą turtą ir taip įgyja galimybę neteisėtai valdyti, naudotis ir disponuoti turtu pagal savo valią (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo nutartys baudžiamosiose bylose Nr. 2K-245-696/2015, 2K-61-489/2018). Pavogto daikto fizinis užvaldymas savaime nereiškia, kad vagystė yra užbaigta, todėl kiekvienu atveju taip pat turi būti vertinamos individualios bylos aplinkybės, susijusios su realia galimybe kaltininkui valdyti, naudotis ir disponuoti pagrobtu daiktu pagal savo valią, bei turi būti atsižvelgiama į pagrobto daikto savybes. Teismų praktikoje pripažįstama, kad kaltininkas neturi realios galimybės valdyti, naudotis ir disponuoti pagrobtu daiktu pagal savo valia, jeigu jis nėra pasišalinęs iš įvykio vietos bei iš nukentėjusiojo ar kitų asmenų, galinčių sutrukdyti pagrobti turtą, akiračio ar yra praėjęs trumpas laiko tarpas po daikto pagrobimo.

5.2. Prokuroras nurodo, kad baudžiamojoje byloje esantys įrodymai patvirtina, jog nukentėjusiajai, atvykus į parduotuvę „Maxima“ ir pasigedus telefono, R. T. ir E. Č. dar neturėjo realios galimybė valdyti, naudotis ir disponuoti pagrobtu daiktu pagal savo valią, t. y. telefono vagystė dar nebuvo užbaigta ir tuo metu jie galėjo susitarti bendrininkų grupe atlikti telefono vagystę. Vertinant nukentėjusiosios G. V., liudytojų O. K., D. Š., taip pat ir R. T. parodymus, akivaizdu ne tik tai, kad telefonas iš nukentėjusiosios buvo pagrobtas ėjimo link parduotuvės ,,Maxima“, esančios Mindaugo g., Vilniuje, metu, bet ir kad neilgai trukus po telefono pagrobimo, iškart po atvykimo į parduotuvę „Maxima“, nukentėjusioji pasigedo telefono, pradėjo reikšti pretenzijas kartu buvusiems kaltinamiesiems grąžinti telefoną, pasinaudodama E. Č. telefonu, skambino į pagrobtą telefoną, tikrino, ar pas pastarąjį nevibruoja pagrobtas telefonas. Be to, su nukentėjusiąja parduotuvėje buvę E. Č., R. T. ir liudytojas O. K. tarpusavyje vengė kalbėti apie pagrobtą telefoną, nes nukentėjusioji visą laiką buvo šalia. Nukentėjusioji G. V., duodama parodymus teisme, parodė, kad parduotuvėje, pasigedusi telefono, buvo įsitikinusi, jog einant į parduotuvę telefonas iš rankinės negalėjo iškristi.

5.3. Liudytojas O. K. teisme bei liudytojas T. I. ikiteisminio tyrimo metu parodė, kad iš nukentėjusiosios pagrobtas telefonas, atėjus į parduotuvę „Maxima“, buvo pas E. Č.. Be to, ir nukentėjusioji G. V., ir R. T. patvirtino, kad pastarajai mėginant paskambinti į pagrobtą telefoną, telefonas dar nebuvo išjungtas ir buvo pasiekiamas. Taigi, R. T. ir E. Č., jų pagrobtas nukentėjusiosios telefonas bei nukentėjusioji buvo vienu metu toje pačioje apibrėžtoje vietoje – parduotuvės „Maxima“ patalpose. Jie nebuvo spėję pasišalinti iš nukentėjusiojo ar kitų asmenų, galinčių sutrukdyti pagrobti turtą, akiračio, kaltininkai neturėjo realios galimybės pasinaudoti pagrobto telefono naudingomis savybėmis ir savo nuožiūra spręsti jo tolesnio likimo, t. y. nebuvo galutinai ir realiai užvaldę pagrobto daikto. Prokuroro nuomone, atsižvelgus į šias bylos įrodymais pagrįstas aplinkybes, turėtų būti pripažinta, kad tuo metu, kai kaltinamieji ir nukentėjusioji buvo parduotuvėje ,,Maxima“, nusikalstama veika, kurios metu buvo pavogtas pastarosios telefonas, nebuvo baigta. Tačiau pirmosios instancijos teismas skundžiamo nuosprendžio motyvuose visiškai nepasisakė apie vagystės baigtumo momentą ir to nevertino.

5.4. Apeliaciniame skunde, cituojant kasacinio teismo praktiką, pažymima, kad bendrininkai gali susitarti atlikti nusikalstamus veiksmus bet kurioje nusikalstamos veikos stadijoje iki nusikalstamos veikos pabaigimo ir bet kokia forma, įskaitant konkliudentiniu būdu (gestu, mimika ir t. t.) juos suderinus tarpusavyje. Todėl, priešingai nei konstatuota skundžiamame nuosprendyje, pripažįstant kaltininkus bendrininkų grupe padarius nusikalstamą veiką, numatytą BK 178 straipsnio 2 dalyje, nebuvo būtina nustatyti, kad kaltininkai buvo iš anksto susitarę padaryti šią nusikalstamą veiką.

5.5. Be to, prokuroro teigimu, nebuvo tinkamai ir išsamiai įvertinti liudytojų O. K. ir T. I. parodymai. Skunde analizuojami šių liudytojų parodymai. Liudytojas O. K. teisme paaiškino, jog E. Č. jam parodė telefoną, o paklausus kieno, pirštu parodė, kad nukentėjusiosios. Tuo metu, kai jie visi sėdėjo parduotuvėje, E. Č. ir R. T. galėjo pagrobtu telefonu apsikeisti. Liudytojas suprato ir manė, kad tas telefonas galėjo likti pas R. T., kuris žinojo, jog E. Č. telefoną paėmė iš G. V., nes jie tarpusavyje kartu bendrauja labiau, o R. T. nenorėjo eiti, pasiliko vienas sėdėti toje parduotuvėje. Liudytojas T. I. ikiteisminio tyrimo parodė, kad R. T. jam prisipažino, jog E. Č. ištraukė iš nukentėjusiosios rankinės mobiliojo ryšio telefoną, o kai pastaroji nematė, šį telefoną perdavė R. T.. Tuo metu, kai nukentėjusioji nuėjo į tualetą, jie abu pabėgo. Vėliau R. T. kartu su E. Č. buvo atėję pas jį į bendrabutį. R. T. prašė parduoti telefoną, tačiau jis atsisakė, nes neturėjo laiko. Tos pačios dienos vakare jie vėl visi susitiko ir tuomet jie pasakė, kad telefoną pardavę patys ir kad turi pinigų. Visi vartojo alkoholį pas E. Č. namuose, o kai jis pas R. T. paklausė, kieno tai telefonas, šis jam atsakė, kad telefoną pavogė iš G.. Prokuroras atkreipia dėmesį, kad, nors liudytojas T. I. teisme ir nepatvirtino šių ikiteisminio tyrimo metu duotų parodymų, visgi aiškiai nurodė, jog jam joks poveikis ikiteisminio tyrimo metu daromas nebuvo, dėl parodymų surašymo pareigūnams pastabų neturėjo. Tai, kad minėtam liudytojui dėl parodymų davimo ikiteisminio tyrimo metu nebuvo daromas joks spaudimas, patvirtino ir teismo posėdžio metu apklausta vyresnioji tyrėja I. M.. Prokuroro vertinamu, jei teismui T. I. parodymai kėlė abejones, jas buvo galima pašalinti, apklausiant teisme ir kitą pareigūną A. K., dalyvavusį šio liudytojo apklausoje ikiteisminio tyrimo metu. Be to, nebuvo įvertinta ir tai, kad liudytojas T. I., apklausiamas teismo posėdžio metu patvirtino, jog likus dienai iki liudytojo apklausos teisme, jis ir vienas iš kaltinamųjų, t. y. E. Č., tarpusavyje kalbėjosi telefonu apie T. I. ikiteisminio tyrimo metu nurodytas aplinkybes. Aptarti liudytojų O. K. ir T. I. parodymai teismo liko neįvertinti nusikalstamos veikos baigtumo momento kontekste. Todėl skundžiamame nuosprendyje buvo padaryta nepagrįsta išvada, kad liudytojui T. I. nebuvo žinoma apie išankstinį kaltinamųjų susitarimą grobti telefoną.

5.6. Apeliaciniame skunde nesutinkama ir su skundžiamo nuosprendžio motyvais, kad liudytojo T. I. ikiteisminio tyrimo metu duoti parodymai yra nepatikimi. Cituodamas teismų praktiką (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo nutartis baudžiamojoje byloje Nr. 2K-43-648/2017) prokuroras pažymi, kad išvada dėl asmenų (kaltinamųjų, nukentėjusiųjų, liudytojų) parodymų patikimumo daroma įvertinus parodymų nuoseklumą, detalumą, išsamumą, logiškumą ir sulyginus juos su kitais byloje esančiais įrodymais, gautais iš skirtingų šaltinių. Šiuo atveju pirmosios instancijos teismas neatsižvelgė į tai, kad liudytojo T. I. ikiteisminio tyrimo metu duoti parodymai dėl esminių vagystės aplinkybių (nusikalstamos veikos laiko, vietos, vagystės dalyko (telefono) ir telefono pagrobimo aplinkybių (iš nukentėjusiosios rankinės ištraukus) ir kt. aplinkybių) visiškai atitiko ir nukentėjusiosios G. V., ir liudytojo O. K. teisme duotus parodymus. Tai, kad liudytojas T. I. ikiteisminio tyrimo metu nurodė ne tą pagrobto telefono modelį, jo parodymų vertinimui esminės reikšmės neturi, nes liudytojas kategoriškai ir netvirtino, o nurodė ,,kiek prisimena“, t. y. pažymėdamas savo neįsitikinimą dėl pagrobto telefono modelio.

5.7. Apeliaciniame skunde atkreipiamas dėmesys, kad pirmosios instancijos teismas nevertino į baudžiamąją bylą pateiktų įrodymų visumos, sujungiant visus reikšmingus faktus į loginę visumą, individualiai aptarus liudytojų parodymus, liudytojų parodymų nesugretino ir nelygino tarpusavyje, be to, nėra liudytojų parodymai sugretinami ir palyginami su nukentėjusiosios parodymais ir kitais bylos įrodymais. Prokuroro nuomone, pirmosios instancijos teismas pažeidė ne tik Lietuvos Respublikos baudžiamojo proceso kodekso (toliau – BPK) 20 straipsnio 5 dalies nuostatas, įpareigojančias teismą įrodymus vertinti išsamiai, bet ir BPK 305 straipsnio 2-4 punktus, kurie numato, kad išteisinamojo nuosprendžio aprašomojoje dalyje, be kita ko, išdėstoma: teismo nustatytos bylos aplinkybės; įrodymų įvertinimo motyvai; teismo išvados dėl kaltinamojo išteisinimo.

6. Prokuroras, nesutikdamas ir su R. T. išteisinimu pagal BK 135 straipsnio 2 dalies 10 punktą, teigia, jog pirmosios instancijos teismas nepagrįstai nukentėjusiosios G. V. parodymus, kad jai veidą supjaustė būtent R. T., vertino kaip nepatikimus.

6.1. Apeliaciniame skunde ginčijama pirmosios instancijos teismo išvada, kad kaltinimas dėl nukentėjusiosios sužalojimo iš esmės grindžiamas tik pačios nekentėjusiosios G. V. parodymais ir specialisto išvada. Prokuroras nurodo, kad R. T. kaltę dėl šios nusikalstamos veikos patvirtina ir kiti bylos duomenys: liudytojų J. V., V. Ž., E. M., P. P. parodymai teisme, T. I. ir A. G. parodymai ikiteisminio tyrimo metu, nukentėjusiosios parodymų patikrinimo vietoje protokolas, nukentėjusiosios asmens parodymo atpažinti protokolas, patrulės E. M. tarnybinis pranešimas, mobiliojo ryšio telefono „Samsung J3“ apžiūros protokolas ir kt. įrodymai. Tačiau apygardos teismas, pažeisdamas BPK 20 straipsnio 5 dalies reikalavimus, paminėtus įrodymus, išskyrus nukentėjusiosios parodymus, vertino tik fragmentiškai, neįvertinęs liudytojų nurodomų ir tarnybiniame pranešime atskleistų aplinkybių visumos, visiškai nesugretinęs šių įrodymų tarpusavyje ir su kitais bylos duomenimis. Todėl buvo padaryta nepagrįsta išvada, jog byloje nėra pakankamai įrodymų R. T. kaltei dėl nukentėjusiosios sužalojimo pagrįsti.

6.2. Skunde teigiama, kad nukentėjusiosios parodymų nepatikimumas skundžiamame nuosprendyje nepagrįstai grindžiamas liudytojos E. M. teisme duotais parodymais, t. y. jų dalimi, kad nukentėjusioji nebuvo tikra ir abejojo, ar ją sužalojo tas pats vaikinas, kuris savaitgalį iš jos pavogė telefoną, ir šios pareigūnės tarnybiniu pranešimu. Prokuroras pažymi, kad apygardos teismas šiuos duomenis aptarė tik fragmentiškai bei iškreipdamas jais užfiksuotų aplinkybių turinį. Pirmosios instancijos teismas visiškai nevertino, kad liudytoja E. M. teisme prašė vadovautis jos tarnybiniu pranešimu, kuriame aiškiai nurodyta, jog nukentėjusioji vieną iš ją užpuolusių jaunuolių, kuris peiliu supjaustė jai veidą, identifikavo kaip ,,R.“, kuris ,,facebook“ paskyroje yra pasivadinęs ,,(duomenys neskelbtini)“(t. y. R. T.) ir kuris iš jos savaitgalį pavogė mobilaus ryšio telefoną. Be to, apklausiama kaip liudytoja, policijos pareigūnė teisme patvirtino, kad vienas iš užpuolikų nukentėjusiajai buvo pažįstamas, pareigūnei ji nurodė, kad tai asmuo ,,Facebook“ paskyroje užsivadinęs „R.“, ir kad ji įtarė, jog būtent šis vaikinas savaitgalį iš jos pavogė telefoną. Tai liudytoja E. M. pakartoja ir atsakydama į prokuroro klausimą.

6.3. Prokuroras nesutinka ir su pirmos instancijos teismo argumentais, kad nukentėjusiosios G. V. parodymų nepatikimumą patvirtina liudytojos V. Č. (medikės) parodymai, duoti ikiteisminio tyrimo metu ir teisme. Teigia, kad būtent šios liudytojos parodymai yra neinformatyvūs, ikiteisminio tyrimo metu ši liudytoja nurodė, kad iš nukentėjusiosios paaiškinimo ji įvykio aplinkybių nesuprato, o teisme - kad nukentėjusioji jai nepaaiškino, kas ją sužalojo, netgi nesakė, jog buvo sužalota peiliu bei nurodė, kad nesuprato iš nukentėjusiosios pasakojimo, ar ji nežinojo, kas ją sužalojo, ar tie asmenys jai yra iš matymo pažįstami. Be to, kaip matyti, jie visiškai prieštarauja liudytojos E. M. nurodytoms aplinkybėms, jog nukentėjusioji įvardijo ją sužalojusį asmenį, bei kitų liudytojų (t. y. J. V., V. Ž., P. P.) parodymams, nukentėjusiosios asmens parodymo atpažinti ir mobiliojo telefono ,,Samsung J3“ apžiūros protokolams.

6.4. Liudytoja P. P. teisme patvirtino, kad nukentėjusioji jai pasakojo, jog tuo metu, kai ją (nukentėjusiąją) užpuolė, ji paskambino A., kuris atėjo, iškvietė greitąją, o kai atvažiavo policijos pareigūnai, jis ,,Facebook“ parodė, kad tai padarė būtent R. T.. Tai visiškai atitinka ir nukentėjusiosios parodymus, kad ji negalėjo surasti R. ,,Facebook“ paskyroje, todėl A. pats įjungė ,,Facebook“ programėlę ir, suradęs R. paskyrą, parodė policijos pareigūnams, o kai jie jos perklausė, ar tai šis asmuo, ji patvirtino, kad taip. Nors liudytoja P. P., vėliau apklausiama teisme, nurodė, kad nukentėjusioji jai sakė tik, kad užpuolikas panašus į R., tai, prokuroro vertinimu, nekeičia pirmiau aptartų šios liudytojos parodymų. Be to, liudytojos P. P. parodymai turėtų būti vertinami ir kitų įrodymų (liudytojų J. V., V. Ž., E. M. parodymų, pastarosios tarnybinio pranešimo) visumos kontekste bei atsižvelgiant į tai, kad ji galimai yra suinteresuota bylos baigtimi.

6.5. Skunde kritikuojama ir pirmosios instancijos teismo išvada, kad nukentėjusiosios G. V. parodymams, kaltinant dėl jos sužalojimo būtent R. T., galimai turėjo įtakos pastarosios pyktis dėl pavogto telefono ir įtarimai, jog tai padarė R. T.. Prokuroro vertinimu, tai paneigia aplinkybė, jog telefono vagyste nukentėjusioji kaltino abu, t. y. ir E. Č., ir R. T., tačiau po užpuolimo visiems tvirtino, kad tik R. T. atpažino kaip vieną iš užpuolikų, nors turėjo pagrindą pykti ant abiejų kaltinamųjų. Tuo tarpu teismas neįvertino, kad būtent R. T. turėjo priežastį pykti ant nukentėjusiosios, nes ji, neatgavusi telefono, pagrasino, jog kreipsis su pareiškimu į policiją. Šias aplinkybes iš dalies patvirtino ikiteisminio tyrimo metu apklaustas liudytojas A. G., nurodęs, kad ligoninės priimamajame jam nukentėjusioji pasakė, jog rašys pareiškimą į policiją dėl telefono vagystės. Iš nukentėjusiosios pasakojimo suprato, jog ji yra įsitikinusi, kad telefoną paėmė jos pažįstamas, jam pasakė, jog rašys pareiškimą ir todėl jis ją sužalojo. Liudytojas T. I. ikiteisminio tyrimo metu taip pat parodė, jog tuo metu, kai R. T. jam prisipažino su E. Č. pavogęs nukentėjusiosios telefoną, jis jam pasakė, kad pastaroji rašys pareiškimą policijai, o R. T. jam atsakė, kad tikrai nerašys. Be to, po kelių dienų susitikęs su R. T., matė, kad jis yra susijaudinęs dėl nukentėjusiosios grasinimų kreiptis į policiją, pasakė, kad G. jam rašinėja dėl telefono vagystės, nori pareiškimą policijai rašyti.

6.6. Prokuroro vertinimu, yra reikšminga ir tai, kad iškart po užpuolimo nukentėjusioji savo 2019 m. rugsėjo 3 d. protokole – pareiškime policijai nurodė, kad kitas jaunuolis vardu „R.“ iš savo kelnių kišenės išsitraukė galimai lenktinį peilį ir juo ne mažiau kaip keturis kartus įpjovė jai į dešinę veido pusę, tuo metu sakydamas: ,,žinosi, kaip ant manęs rašyti ,,zajavą“. Kad tokie žodžiai buvo pasakyti nukentėjusiajai, patvirtino liudytoja J. V. bei liudytojas V. Ž.. Pastarasis teisme parodė, kad nukentėjusioji jam sakė, jog jos veidą kaltinamasis subraižė dėl to, nes ji norėjo rašyti pareiškimą. Įsitikinimą, kad galimai R. T. užsiminė apie jo padarytą nusikaltimą, sustiprina kito kaltinamojo E. Č. parodymai teisme, kuris be kita ko, nurodė, jog G. jam rašė SMS, joje nurodė, jog R. pavogė jos telefoną, pradėjo gąsdinti susidorojimu, o kai apie tai jis pranešė R. T., šis liepė nekreipti dėmesio, nes G. dar pasakys, kad jis jai veidą supjaustė.

6.7. Abejones pirmosios instancijos teismo išvadų pagrįstumu, prokuroro manymu, kelia ir tai, kad teismas, aptardamas įrodymus dėl įvykdytos telefono vagystės, nukentėjusiosios parodymais neabejojo ir laikė juos patikimais. Taigi, priešingai nei konstatavo pirmosios instancijos teismas, visos paminėtos aplinkybės įrodo, kad būtent R. T. dėl piliečio pareigos vykdymo sunkiai sužalojo nukentėjusiąją G. V., todėl R. T. turi būti pripažintas kaltu pagal BK 135 straipsnio 2 dalies 10 punktą.

7. Prokuroras taipogi nurodo, kad apeliacinės instancijos teismui pripažinus, jog nusikalstama veika (nukentėjusiosios telefono vagystė) buvo įvykdyta bendrininkų grupės, tai turi būti pripažinta kaip aplinkybė, sunkinanti E. Č. atsakomybę, ir jam paskirta griežtesnė bausmė – laisvės atėmimas 1 metams 6 mėnesiams.

8. Apeliacinės instancijos teismo posėdyje nuteistojo E. Č. gynėjas Algirdas Gurauskas, išteisintasis R. T. ir jo gynėjas Paulius Jablonskas prašė prokuroro apeliacinį skundą atmesti kaip nepagrįstą, prokuroras Sergejus Stulginskis prašė prokuroro apeliacinį skundą patenkinti.

Motyvuojamoji dalis

III. Apeliacinės instancijos teismo argumentai ir išvados

Vilniaus apygardos prokuratūros pirmojo baudžiamojo persekiojimo skyriaus prokuroro Alvydo Valiukevičiaus apeliacinis skundas tenkinamas iš dalies.

9. R. T. atžvilgiu priimtas Vilniaus apygardos teismo 2021 m. birželio 1 d. išteisinamasis nuosprendis dalyje dėl išteisinimo pagal BK 135 straipsnio 2 dalies 10 punktą panaikinamas ir priimamas naujas nuosprendis (BPK 326 straipsnio 4 dalis, 329 straipsnio 2 punktas), tačiau nusikalstama veika, numatyta BK 135 straipsnio 2 dalies 10 punkte, perkvalifikuotina į BK 140 straipsnio 1 dalį. Prokuroro apeliacinis skundas dalyje dėl R. T. išteisinimo pagal 178 straipsnio 2 dalį atmetamas.

Dėl kaltinimo R. T. pagal BK 178 straipsnio 2 dalį ir įrodymų vertinimo.

10. Nagrinėjamu atveju R. T. pagal BK 178 straipsnio 2 dalį buvo kaltinamas tuo, kad viešoje vietoje, veikdamas bendrininkų grupėje kartu su E. Č., pagrobė svetimą turtą (mobiliojo ryšio telefoną ,,XGODY“) iš G. V. rankinės. Skundžiamu pirmosios instancijos teismo nuosprendžiu R. T. buvo išteisintas dėl kaltinimo pagal BK 178 straipsnio 2 dalį, neįrodžius, kad jis dalyvavo padarant šią nusikalstamą veiką (BPK 303 straipsnio 5 dalies 2 punktas). Vilniaus apygardos prokuratūros skyriaus prokuroras apeliaciniame skunde prašo panaikinti Vilniaus apygardos teismo 2021 m. birželio 1 d. nuosprendžio dalį dėl R. T. išteisinimo pagal BK 178 straipsnio 2 dalį ir šioje dalyje priimti naują apkaltinamąjį nuosprendį – R. T. pripažinti kaltu pagal BK 178 straipsnio 2 dalį ir nuteisti jį laisvės atėmimu 2 metams. Prokuroro teigimu, skundžiamame nuosprendyje nepagrįstai konstatuota, kad R. T. ir E. Č. neveikė bendrininkų grupe, padarant nusikalstamą veiką, numatytą BK 178 straipsnio 2 dalyje, todėl R. T. nepagrįstai išteisintas dėl šios nusikalstamos veikos. Prokuroras pažymi, kad pirmosios instancijos teismas tinkamai neįvertino vagystės, kaip nusikalstamos veikos, baigtumo momento ir bendrininkavimo susitarimo veikti bendrai požymio, dėl to padarė teisiškai ir faktiškai nepagrįstas išvadas, jog baudžiamojoje byloje turėjo būti nustatytas išankstinis R. T. ir E. Č. susitarimas veikti bendrininkų grupe darant nusikalstamą veiką. Tačiau su tokiais prokuroro apeliacinio skundo argumentais sutikti negalima.

11. BK 2 straipsnio 4 dalyje nustatyta, jog pagal baudžiamąjį įstatymą asmuo atsako tik tuo atveju, jeigu jis yra kaltas padaręs nusikalstamą veiką. Tai reiškia, kad kaltininko kaltė baudžiamojoje teisėje nėra preziumuojama, o turi būti nustatoma dėl kiekvienos nusikalstamos veikos. Baudžiamojo proceso įstatymo normos draudžia esant nepašalintoms abejonėms dėl reikšmingų bylai aplinkybių priimti apkaltinamąjį nuosprendį ar veiką kvalifikuoti pagal kaltinimą, kurio požymiai nėra nustatyta tvarka ir neginčytinai įrodyti. Sprendžiant baudžiamosios atsakomybės klausimą, būtina vadovautis in dubio pro reo principu, pagal kurį visos abejonės ir neaiškumai, kurių negali būti, t. y. nėra galimybės jų pašalinti, turi būti aiškinami baudžiamojon atsakomybėn traukiamo asmens naudai (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo nutartis baudžiamojoje byloje Nr. 2K-7-173/2014 ir kt.). Pagal susiformavusią teismų praktiką apkaltinamasis nuosprendis negali būti grindžiamas prielaidomis, o teismo išvados turi būti pagrįstos įrodymais, neginčijamai patvirtinančiais kaltinamojo kaltę padarius nusikalstamą veiką bei kitas svarbias bylos aplinkybes (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo nutartys baudžiamosiose bylose Nr. 2K-619/2012, 2K-232/2014, 2K-433-507/2016).

12. Teisėjų kolegija, išnagrinėjusi baudžiamosios bylos medžiagą bei prokuroro apeliacinio skundo argumentus, taip pat atlikusi įrodymų tyrimą, konstatuoja, kad Vilniaus apygardos teismas šioje dalyje išsamiai ir nešališkai išnagrinėjo visas bylos aplinkybes bei nepažeisdamas BPK 20 straipsnio reikalavimų įvertino byloje surinktus įrodymus. Nagrinėjamu atveju bylos įrodymų visuma nėra pakankama, kad būtų galima daryti neabejotiną išvadą dėl R. T. kaltės padarius nusikalstamą veiką, numatytą BK 178 straipsnio 2 dalyje. Todėl pirmosios instancijos teismas šioje dalyje pagrįstai R. T. atžvilgiu priėmė išteisinamąjį nuosprendį. Šioje dalyje skundžiamas nuosprendis savo forma bei turiniu iš esmės atitinka BPK jam keliamus reikalavimus, pirmosios instancijos teismo išvados yra motyvuotos, pagrįstos išsamiu ir nešališku įrodymų įvertinimu, su kuriuo teisėjų kolegija neturi pagrindo nesutikti.

Žemesnės instancijos teismas

13. Išteisintasis R. T. viso proceso metu savo kaltės nepripažino ir neigė iš nukentėjusiosios G. V. rankinės pagrobęs jos mobiliojo ryšio telefoną. Išteisintasis R. T., apklaustas pirmosios instancijos teisme parodė, kad vasaros pabaigoje, galimai dieną kaip nurodyta kaltinime, jie su E. Č., G. V. ir O. K. iš (duomenys neskelbtini) esančio bendrabučio, kur gėrė alkoholinius gėrimus su dar keliais pažįstamais, ėjo Mindaugo g. esančios parduotuvės „Maxima“ link. Prie parduotuvės G. V. pastebėjo, kad dingo jos mobilusis telefonas. Kažkas iš jų bandė į minėtą telefoną paskambinti, tačiau garso nebuvo ir telefono nerado. G. V. iš pradžių sakė, kad jie jai atiduotų telefoną, vėliau, kad jie parodytų kišenes. Jis telefono neturėjo ir jam parodžius savo kišenes, telefono pas jį nerado. Tada E. Č., G. V. ir O. K. iš parduotuvės nuėjo Vingio parko link, o jis liko parduotuvėje. Išteisintasis taip pat parodė, kad būnant šalia (duomenys neskelbtini) esančio bendrabučio ir einant į minėtą parduotuvę G. V. dar turėjo telefoną. Jis telefono neėmė ir nežino, kas galėjo jį pavogti. Vėliau G. V. jam rašė žinutes, kad jis pavogė jos telefoną, kad kuo greičiau jai jį grąžintų, nes kitaip bus problemų. Su T. I. pokalbio dėl minėto telefono nebuvo (t. 6, b. l. 2–6). Ikiteisminio tyrimo metu R. T. parodė iš esmės tokias pačias įvykio aplinkybes (t. 3, b. l. 130–131, 133–134).

14. Teisėjų kolegijos nuomone, šioje dalyje R. T. parodymai, kad jis iš nukentėjusiosios G. V. rankinės nepagrobė jos mobiliojo ryšio telefono, nėra paneigti byloje surinktais objektyviais įrodymais. Nukentėjusioji G. V., apklausta pirmosios instancijos teisme parodė, kad 2019 m. vasaros pabaigoje kartu su R. T. ir E. Č. iš pastarojo namų ėjo Mindaugo g. esančios parduotuvės „Maxima“ link. Atsakydama į proceso dalyvių klausimus nukentėjusioji patvirtino, kad apklausos pas ikiteisminio tyrimo teisėją metu davė teisingus parodymus, tačiau negalėjo tiksliai prisiminti, ar su jais kartu iki minėtos parduotuvės ėjo ir dar vienas asmuo, kaip buvo parodžiusi ikiteisminio tyrimo metu. Įėjusi į parduotuvę ji pasigedo savo telefono, pasakė apie tai E. ir R., tačiau jie atsakė, kad ji tikriausiai telefoną pametė. Pats telefonas nukristi ant žemės tikrai negalėjo, kadangi buvo įjungtas į išorinį pakrovėją ir stipriai laikėsi. Pasak nukentėjusiosios, jeigu ji būtų telefoną pametusi, būtų tai girdėjusi, nes jis iš rankinuko kristų ant asfalto ir būtų iš karto atsijungęs, nes tuo metu lijo lietus, o telefonas nebuvo atsparus vandeniui. Tuo tarpu paskambinus iš E. telefono, jos telefonas dar nebuvo išjungtas. Nors nematė, kaip buvo ištrauktas jos telefonas, tačiau mano, kad jį paėmė kažkas iš tų asmenų, kurie buvo su ja, kadangi einant į parduotuvę su kitais asmenimis jie neprasilenkė. Iš pradžių ji galvojo, kad telefoną paėmė R., nes jis iš karto nuėjo į 2-ą parduotuvės aukštą, kai ji pasakė, jog dingo jos telefonas. Tačiau pastarasis tai neigė. Ji pasakė jam, kad rašys pareiškimą policijai, tačiau galiausiai jo neparašė, nes išsigando R. grasinimų (t. 5, b. l. 80–85). Ikiteisminio tyrimo metu nukentėjusioji G. V. parodė iš esmės tokias pačias įvykio aplinkybes (t. 1, b. l. 74, 118–120).

15. Aptarti išteisintojo R. T. ir nukentėjusiosios G. V. parodymai patvirtina, kad einant į minėtą parduotuvę G. V. dar turėjo su savimi mobiliojo ryšio telefoną. Kaip pagrįstai nurodyta skundžiamame nuosprendyje, byloje nekilo ginčo, kad G. V. įvykio dieną apskritai su savimi turėjo telefoną. Atsižvelgiant į tai, kad išteisintasis R. T. parodė, jog jis minėto telefono neėmė ir nežino, kas galėjo jį pavogti, nuteistasis E. Č. apskritai neigė įvykio dieną buvęs su nurodytais asmenimis (t. 6, b. l. 6–7), o nukentėjusioji G. V. nematė, kaip iš rankinės buvo ištrauktas jos telefonas, šiuo atveju svarbūs kartu su šiais asmenimis įvykio dieną buvusio O. K. parodymai.

16. Liudytojas O. K., apklaustas pirmosios instancijos teisme parodė, kad 2019 m., esant šiltiems orams, kartu su E. Č., R. T. ir G. V. iš bendrabučio, esančio (duomenys neskelbtini), ėjo parduotuvės „Maxima“, esančios Mindaugo g., Vilniuje, link. E. jam parodė telefoną ir pirštu parodė, jog tai yra G. telefonas. Jis nežino, kaip telefonas atsirado pas E.. Pastarasis telefoną įsidėjo atgal į savo kišenę. Jie visi nuėjo į parduotuvės antrą aukštą, kur E. galimai telefoną perdavė R., kadangi pastarasis liko parduotuvėje, o jie išėjo susitikti su draugais. Tačiau jis nematė, ar E. iš tiesų davė telefoną R., taip pat negali pasakyti, ar E. sakė R., jog turi G. telefoną, ir ar jie tarėsi jį iš G. paimti. Vėliau telefono pas E. nematė (t. 5, b. l. 140–142). Ikiteisminio tyrimo metu liudytojas O. K. parodė iš esmės tokias pačias įvykio aplinkybes (t. 2, b. l. 47–48). Teisėjų kolegija pažymi, kad šio liudytojo parodymai yra iš esmės nuoseklūs. Byloje nenustatyta jokių aplinkybių, pagrindų, dėl kurių O. K. galėtų būti šališkas, suinteresuotas nepagrįstai apkaltinti kitus asmenis tariamos nusikalstamos veikos padarymu, duoti apie juos melagingus paaiškinimus. Taigi, teisėjų kolegija neturi pagrindo laikyti šių liudytojo parodymų nepatikimais ir juos atmesti. Liudytojo O. K. parodymai atitinka kitus byloje surinktus ir įvertintus įrodymus, o juos paneigiančių objektyvių duomenų byloje nėra.

17. Teisėjų kolegijos vertinimu, liudytojo O. K. parodymai patvirtina nukentėjusiosios G. V. parodytas aplinkybes, kad jos telefonas dingo būtent minėto ėjimo parduotuvės link metu ir kad jį pagrobė kažkas iš tuo metu kartu su ja buvusių asmenų. Liudytojas O. K. įvardijo, kad einant į minėtą parduotuvę nukentėjusiosios telefonas buvo pas E. Č.. Kaip pagrįstai nurodyta skundžiamame nuosprendyje, nors šis liudytojas nematė, kaip telefonas buvo paimtas iš nukentėjusiosios, tačiau akivaizdu, kad E. Č. jį paėmė jiems beeinant kartu, nes iki šio ėjimo G. V. su savimi turėjo telefoną, o atėjus iki parduotuvės jau nebeturėjo. Atsižvelgęs į nurodytas aplinkybes pirmosios instancijos teismas padarė pagrįstą išvadą, kad telefoną iš nukentėjusiosios rankinės ištraukė ir tokiu būdu jį pagrobė būtent E. Č..

18. Kita vertus, byloje nėra pakankamai objektyvių įrodymų, kad pagrobiant nukentėjusiosios G. V. telefoną, kartu su E. Č. dalyvavo ir R. T.. Prokuroras apeliaciniame skunde nurodo, kad R. T. dalyvavimą padarant aptariamą nusikalstamą veiką patvirtina liudytojų O. K. ir T. I. parodymai, kurie skundžiamame nuosprendyje nebuvo tinkamai įvertinti. Šie apeliacinio skundo argumentai yra nepagrįsti. Nors liudytojas O. K. parodė, kad parduotuvėje E. Č. galimai telefoną perdavė R. T., kadangi pastarasis liko parduotuvėje, o jie išėjo susitikti su draugais, tačiau šios aplinkybės liudytojas nematė ir dėl jos nebuvo užtikrintas. Be to, šis liudytojas negalėjo tiksliai pasakyti, ar E. Č. sakė R. T., jog turi nukentėjusiosios telefoną, ir ar jie tarėsi jį iš jos paimti. O. K. tik manė, kad tas telefonas galėjo likti pas R. T. ir kad pastarasis žinojo, jog E. Č. telefoną paėmė iš G. V., nes jie tarpusavyje kartu labiau bendrauja. Taigi, liudytojas išsakė tik savo nuomonę apie R. T. dalyvavimą pagrobiant nukentėjusiosios telefoną, kuri nėra pagrįsta objektyviais byloje esančiais duomenimis.

19. Tuo tarpu liudytojas T. I., apklaustas ikiteisminio tyrimo metu, parodė, kad praeitų metų vasaros pabaigoje R. T. jam pasakojo, kad prekybos centre „Maxima“ E. Č. iš G. rankinės ištraukė jos mobiliojo ryšio telefoną „SAMSUNG A5“ ir, kai pastaroji nematė, perdavė telefoną R.. Tuo metu, kai G. nuėjo į tualetą, R. su E. pabėgo. Vėliau tą dieną R. su E. atėjo pas jį į bendrabutį. R. paprašė jo parduoti telefoną, tačiau jis atsisakė, nes neturėjo laiko. Tos pačios dienos vakare jis vėl susitiko su E. ir R., kurie pasakė, kad pardavė telefoną. Pastarasis jam vėliau pasakė, kad telefoną kartu su E. pavogė iš G. (t. 2, b. l. 42–45). Pažymėtina, kad liudytojas T. I., apklaustas pirmosios instancijos teisme, paminėtų ikiteisminio tyrimo metu duotų parodymų nepatvirtino ir parodė, kad R. T. jam apie telefono vagystę nieko nepasakojo. Liudytojas paaiškino, kad nesuprato pareigūnų rašto, pasitikėjo pareigūne, todėl pasirašė apklausos protokole (t. 5, b. l. 118–121). Taigi, liudytojo T. I. parodymai yra nenuoseklūs. Teisėjų kolegija taip pat pažymi, kad šio liudytojo ikiteisminio tyrimo metu duoti parodymai yra tik išvestiniai, t. y. jis ikiteisminio tyrimo vykusios apklausos metu tik perpasakojo, ką jam neva pasakojo R. T.. Be to, kaip pagrįstai pažymėta skundžiamame nuosprendyje, minėti liudytojo T. I. parodymai nėra tikslūs, nes jis pasakojo apie kito modelio telefoną, taip pat teigė, kad po telefono pagrobimo R. T. su E. Č. pabėgo nuo G. V., nors byloje nustatyta, jog E. Č., O. K. ir nukentėjusioji po vagystės dar kurį laiką leido laiką parke, ten nebuvo tik R. T.. Atsižvelgęs į nurodytas aplinkybes pirmosios instancijos teismas pagrįstai konstatavo, kad tokie liudytojo T. I. parodymų nenuoseklumai ir netikslumai sudaro pagrindą juos laikyti nepatikimais.

20. Remiantis išdėstytu, teisėjų kolegija, sutikdama su pirmosios instancijos teismo išvadomis, konstatuoja, kad byloje nėra surinkta pakankamai įtikinamų ir patikimų įrodymų, patvirtinančių, jog R. T. kartu su E. Č. dalyvavo padarant BK 178 straipsnio 2 dalyje numatytą nusikalstamą veiką, t. y. bendrais veiksmais pagrobiant iš nukentėjusiosios G. V. rankinės mobiliojo ryšio telefoną ar iš karto po jo pagrobimo perimant telefoną iš E. Č.. Atsižvelgiant į tai, kad byloje nėra pakankamai įrodymų apie tai, jog R. T. apskritai atliko kokius nors konkrečius veiksmus, kurie galėtų būti vertinami kaip nusikalstami pagal BK 178 straipsnio 2 dalį, šiuo atveju nėra svarbus prokuroro apeliaciniame skunde akcentuojamas vagystės nusikaltimo baigtumo momentas. Atsižvelgiant į nurodytas aplinkybes, teisėjų kolegija konstatuoja, kad R. T. skundžiamu nuosprendžiu buvo pagrįstai išteisintas dėl kaltinimo pagal BK 178 straipsnio 2 dalį, neįrodžius, kad jis dalyvavo padarant šią nusikalstamą veiką.

Dėl kaltinimo R. T. pagal BK 135 straipsnio 2 dalies 10 punktą ir įrodymų vertinimo.

21. Nagrinėjamu atveju R. T. pagal BK 135 straipsnio 2 dalies 10 punktą buvo kaltinamas tuo, kad, veikdamas bendrininkų grupėje kartu su ikiteisminio tyrimo metu nenustatytu asmeniu, dėl nukentėjusiojo asmens piliečio pareigų vykdymo tyčia sunkiai sutrikdė G. V. sveikatą, t. y. nepataisomai subjaurojo jos veidą. Skundžiamu pirmosios instancijos teismo nuosprendžiu R. T. buvo išteisintas dėl kaltinimo pagal BK 135 straipsnio 2 dalies 10 punktą, neįrodžius, kad jis dalyvavo padarant šią nusikalstamą veiką (BPK 303 straipsnio 5 dalies 2 punktas). Vilniaus apygardos prokuratūros skyriaus prokuroras apeliaciniame skunde prašo panaikinti Vilniaus apygardos teismo 2021 m. birželio 1 d. nuosprendžio dalį dėl R. T. išteisinimo pagal BK 135 straipsnio 2 dalies 10 punktą ir šioje dalyje priimti naują apkaltinamąjį nuosprendį – R. T. pripažinti kaltu pagal BK 135 straipsnio 2 dalies 10 punktą ir nuteisti jį laisvės atėmimu 4 metams 6 mėnesiams. Apeliaciniame skunde prokuroras ginčija R. T. išteisinimo pagal BK 135 straipsnio 2 dalies 10 punktą pagrįstumą ir nesutinka su pirmosios instancijos teismo padaryta išvada, kad byloje neįrodyta, jog R. T. dalyvavo padarant šią nusikalstamą veiką. Prokuroro teigimu, pirmosios instancijos teismas netinkamai vertino byloje surinktus įrodymus ir padarė išvadas, neatitinkančias bylos aplinkybių.

22. Teisėjų kolegija, išnagrinėjusi baudžiamosios bylos medžiagą, apeliacinio skundo argumentus, taip pat atlikusi įrodymų tyrimą, iš dalies sutinka su šiais apeliacinio skundo argumentais ir konstatuoja, kad pirmosios instancijos teismas šioje dalyje netinkamai įvertino baudžiamojoje byloje surinktus įrodymus, neteisingai vertino jų visumą, tarpusavio sąsajas, netinkamai išsprendė nukentėjusiosios G. V. parodymų patikimumo klausimą, taip pažeidė BPK 20 straipsnio reikalavimus ir nepagrįstai R. T. atžvilgiu priėmė išteisinamąjį nuosprendį. Teisėjų kolegijos nuomone, priešingai nei pripažinta skundžiamame nuosprendyje, byloje yra surinkta pakankamai įtikinamų ir patikimų įrodymų, patvirtinančių, jog nukentėjusiąją G. V. sužalojo būtent R. T.. Vilniaus apygardos teismo 2021 m. birželio 1 d. nuosprendžio dalis, kuria R. T. išteisintas pagal BK 135 straipsnio 2 dalies 10 punktą, yra nepagrįsta, todėl naikintina ir šioje dalyje priimtinas naujas apkaltinamasis nuosprendis BPK 329 straipsnio 2 punkto pagrindu. Kita vertus, teisėjų kolegijai nenustačius nukentėjusiosios G. V. veido subjaurojimo fakto, daroma išvada, kad bylos faktiniais duomenimis yra įrodyta, jog išteisintasis R. T. padarė nusikalstamą veiką, numatytą BK 140 straipsnio 1 dalyje.

Žemesnės instancijos teismas

23. Teisėjų kolegija nustatė, kad R. T. padarė nusikalstamą veiką, numatytą BK 140 straipsnio 1 dalyje, t. y. nežymiai sužalojo G. V., o būtent: 2019 m. rugsėjo 3 d., apie 00.05 val., už Panevėžio g. Nr. 34-to namo, Vilniuje, prie netoliese esančio garažo, veikdamas bendrininkų grupėje kartu su ikiteisminio tyrimo metu nenustatytu asmeniu, žinodamas bei būdamas įsitikinęs tuo, kad G. V. dėl iš jos rankinės įvykdytos telefono vagystės praneš kreipdamasi pareiškimu policijai, priėję su ikiteisminio tyrimo metu nenustatytu asmeniu prie nukentėjusiosios, t. y., prisiartinę jai už nugaros, ikiteisminio tyrimo metu nenustatytam asmeniui suėmus ir laikant nukentėjusios abi rankas, jis (R. T.), tuo pat metu, sakydamas nukentėjusiajai „Žinosi, kaip ant manęs rašyti zajavą“, išsitraukęs iš kelnių kišenės peilį, ne mažiau kaip keturis kartus peiliu įpjovė nukentėjusiajai G. V. į veido dešinę pusę, padarydamas pjautines žaizdas veido dešinėje pusėje, ir taip su ikiteisminio tyrimo nenustatytu asmeniu, bendrais tyčiniais veiksmais tyčia nežymiai sutrikdė G. V. sveikatą.

24. Teisėjų kolegija nustatytas aplinkybes grindžia byloje surinktais ir ištirtais įrodymais, padarydama priešingą išvadą nei pirmosios instancijos teismas. Pripažintina, kad apygardos teismo padaryta išvada, jog byloje nėra objektyvių duomenų, patvirtinančių, kad R. T. tyčia sužalojo G. V., prieštarauja byloje surinktiems įrodymams.

Žemesnės instancijos teismas

25. Išteisintasis R. T., apklaustas pirmosios instancijos teisme neigė sužalojęs G. V. ir parodė, kad 2019 m. rugsėjo 3 d. vakare buvo su trimis merginomis, E. Č. ir O. K.. Jie ėjo į miesto centrą, vėliau apie 12 val. nakties grįžo į bendrabutį, esantį (duomenys neskelbtini), ten prie jų prisijungė ir T. I.. Maždaug po penkiolikos minučių, t. y. apie 00.15 val., jis su T. I. išėjo pas pastarąjį namo. Tą vakarą su G. V. susitikęs nebuvo ir su ja nebendravo. Minėtą vakarą Panevėžio g. jis nebuvo ir net nežinojo, kur tokia gatvė yra. D. Š. jam vėliau pasakojo, kad G. V. pastarajam pasakė, jog jai veidą supjaustė patėvis (t. 6, b. l. 4–6). Iš esmės tokius pačius parodymus R. T. taip pat davė ir atliekant ikiteisminį tyrimą apklausų metu (t. 3, b. l. 130–131, 133–134).

26. Teisėjų kolegijos nuomone, atsižvelgiant į tai, kad R. T. parodė, jog jis 2019 m. rugsėjo 3 d. su G. V. susitikęs nebuvo ir su ja nebendravo bei jos nesužalojo, o laiką leido su draugais, šiuo atveju svarbūs išteisintojo nurodomų asmenų, įvykio dieną buvusių kartu su juo, parodymai. Nuteistasis E. Č., apklaustas pirmosios instancijos teisme parodė, kad R. T. paprašė pažiūrėti, ką jis veikė rugsėjo 3 d., pasakė, kad G. V. parašė policijai pareiškimą, jog pastarasis tą dieną, kai jie buvo išėję į miesto centrą, perpjovė jai veidą. Jam atrodo, kad su R. T., K. K., R. ir J. buvo susitikę rugsėjo 1 d., bet galėjo būti ir rugsėjo 3 d., to tiksliai nepamena. Jie naktį vaikščiojo po centrą, vėliau buvo kivirčas su K. (t. 6, b. l. 6–7). Teisėjų kolegijos nuomone, šie nuteistojo parodymai nėra tikslūs, detalūs ir išsamūs, E. Č. negalėjo tiksliai įvardinti jų susitikimo su R. T. datos, laiko. Be to, nuteistasis pripažino, kad šias aplinkybes parodė paprašytas R. T.. Pažymėtina, kad ikiteisminio tyrimo metu apklaustas liudytoju, o vėliau įtariamuoju E. Č. apie minėtą susitikimą nieko neužsiminė (t. 2, b. l. 55–56; t. 4, b. l. 97–98). Tuo tarpu liudytojais pirmosios instancijos teisme apklausti O. K. ir T. I. apie R. T. nurodytą susitikimą apskritai nieko neparodė, tik paaiškino, jog R. T. jiems pasakojo, kad G. V. šį įvykį išsigalvojo ir kad jos veidą supjaustė patėvis (t. 5, b. l. 118–121, 140–142). Taigi, liudytojai O. K. ir T. I. nepatvirtino išteisintojo R. T. parodymų apie 2019 m. rugsėjo 3 d. neva vykusį jų susitikimą ir ėjimą į miesto centrą, o tik perpasakojo jiems išteisintojo nurodytas aplinkybes apie nukentėjusiąją neva sužalojusį asmenį (jos patėvį).

27. Teisėjų kolegijos vertinimu, R. T. parodymai neigiant sužalojus G. V. atmestini kaip gynybinė versija, kadangi jie prieštarauja kitiems byloje surinktiems įrodymams. Nukentėjusioji G. V., apklausta pirmosios instancijos teisme parodė, kad įvykio vakarą išėjo pasivaikščioti po (duomenys neskelbtini) mikrorajoną ir sustojo parūkyti šalia sandėlių, esančių priešais naktinę parduotuvę. Ji nepamena, iš kurios pusės atėjo du užpuolikai. Vienas iš užpuolikų, stovėdamas jai už nugaros, suėmė ją už rankų. Ji šio asmens nematė, todėl negali jo įvardinti. Tuo tarpu priešais ją stovėjo R. T., kuris pasakė, „žinosi, kaip rašyti „zajavą“, t. y. pareiškimą policijai dėl telefono vagystės, kurio ji iš tiesų neparašė, ir su nedideliu, kišeniniu, atlenkiamu peiliu supjaustė jai veidą dešinės pusės apačioje smakro. Ją kažkas laikė už rankų, ji negalėjo priešintis, todėl šaukėsi pagalbos, kol atbėgo A. G., o užpuolikai pabėgo. Pastarasis iškvietė greitąją medicinos pagalbą, atvyko ir policijos pareigūnai. Kartu su A. G. ji vyko į Žalgirio ligoninę, kur jai susiuvo žaizdas, o vėliau tą pačią dieną su juo važiavo į policijos komisariatą duoti parodymų. Ji yra įsitikinusi, kad ją sužalojo R. T., aiškiai matė jo veidą. Ji įvardino A. G. asmenį, kuris ją sužalojo. Pastarasis pats įjungė Facebook programėlę, surado R. profilį ir parodė jį policijos pareigūnams. Ji policijos pareigūnams patvirtino, kad būtent šis asmuo ją ir sužalojo (t. 5, b. l. 83–85).

28. Teisėjų kolegijos nuomone, pirmosios instancijos teismas nepagrįstai nukentėjusiosios G. V. parodymus, kad jai veidą supjaustė būtent R. T., vertino kaip nepatikimus. Teismų praktikoje pasisakyta, kad išvada dėl asmenų (kaltinamųjų, nukentėjusiųjų, liudytojų) parodymų patikimumo daroma įvertinus parodymų nuoseklumą, detalumą, išsamumą, logiškumą ir palyginus juos su kitais byloje esančiais įrodymais, gautais iš skirtingų šaltinių (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo nutartys baudžiamosiose bylose Nr. 2K-440/2010, 2K-309/2011, 2K-246-689/2019 ir kt.). Pažymėtina, kad šiuo atveju nukentėjusiosios G. V. parodymai dėl esminių įvykio aplinkybių nesikeitė viso proceso metu – tiek pateikiant protokolą-pareiškimą policijai (t. 1, b. l. 36), tiek atliekant ikiteisminį tyrimą apklausų metu, taip pat ir pas ikiteisminio tyrimo teisėją (t. 1, b. l. 74, 81, 84, 118–120), parodymų patikrinimo vietoje metu (t. 1, b. l. 121–135), asmens parodymo atpažinti pagal jo nuotrauką metu (t. 1, b. l. 137–141), tiek ir pirmosios instancijos teisme, todėl jais abejoti kaip patikimu įrodymu šaltiniu nėra jokio pagrindo. Teisėjų kolegija mano, kad nukentėjusiosios G. V. parodymai yra detalūs ir nuoseklūs, esminėmis aplinkybėmis vienodi. Priešingai nei nurodoma skundžiamame nuosprendyje, nukentėjusioji viso proceso metu nė karto nesuabejojo dėl kaltininko asmenybės, nurodė papildomus jį identifikuojančius požymius – asmuo, kuris galėjo pavogti jos telefoną ir kuris žalodamas veidą sakė „žinosi, kaip ant manęs pareiškimą rašyti“.

29. Pirmosios instancijos teismas skundžiamame nuosprendyje nurodė, kad iki sužalojimo G. V. buvo pikta ant R. T. dėl galimos jos telefono vagystės, todėl ji nėra objektyvi ir nešališka proceso šalis R. T. atžvilgiu. Teisėjų kolegija su šia apygardos teismo išvada nesutinka. Kaip pagrįstai pažymėta prokuroro apeliaciniame skunde, telefono vagyste nukentėjusioji kaltino tiek E. Č., tiek R. T., tačiau po užpuolimo visiems tvirtino, kad tik R. T. atpažino kaip vieną iš užpuolikų, nors turėjo pagrindą pykti ant abiejų kaltinamųjų. Teisėjų kolegijos vertinimu, priešingai nei nurodyta skundžiamame nuosprendyje, byloje nenustatyta jokių aplinkybių, pagrindų, dėl kurių G. V. galėtų būti šališka, suinteresuota nepagrįstai apkaltinti nuteistąjį R. T. tariamos nusikalstamos veikos padarymu, duoti apie jį melagingus paaiškinimus. Taigi, teisėjų kolegija neturi pagrindo laikyti šių nukentėjusiosios parodymų nepatikimais ir juos atmesti, parodymai atitinka kitus byloje surinktus ir įvertintus įrodymus, o juos paneigiančių objektyvių duomenų byloje nėra.

Žemesnės instancijos teismas

30. Iš nukentėjusiosios G. V. motinos J. V., patėvio V. Ž., draugų P. P., A. G. ir policijos pareigūnės E. M. parodymų matyti, kad iš esmės tokias pat sužalojimo aplinkybes bei kaltininką nukentėjusioji nurodė ir jiems. Liudytoja J. V., apklausta pirmosios instancijos teisme parodė, kad įvykio dieną, 5.00 val. ryto, jos dukra G. V. grįžo namo, pastarosios veidas buvo sutvarstytas. G. jai papasakojo, kad išėjo pasivaikščioti, sutiko du vaikinus, vienas iš jų už nugaros užlaužė rankas, kitas pradėjo pjaustyti veidą. G. pradėjo šaukti, tai išgirdęs pribėgo A. G., tuomet užpuolikai pabėgo ir jie iškvietė policijos pareigūnus, su kuriais ieškojo tų dviejų vaikinų, o vėliau dukrą nuvežė į Žalgirio kliniką siūti žaizdų. Dukra jai taip pat pasakojo, kad pažįsta užpuolikus, vienas iš jų, kuris pjaustė veidą, pavogė G. telefoną, todėl pastaroji grasino parašyti pareiškimą policijai (t. 5, b. l. 85–88). Liudytoja J. V. taip pat patvirtino savo ikiteisminio tyrimo metu duotus parodymus, kuomet parodė, jog G. V. jai pasakojo, kad žino ją užpuolusio asmens Facebook paskyrą ir kad viską papasakojo policijos pareigūnams, kurie nustatė šį asmenį (t. 2, b. l. 6–7). Taigi, pirmosios instancijos teismas skundžiamame nuosprendyje nepagrįstai nurodė, kad teisiamojo posėdžio metu apklausta liudytoja J. V. parodė, jog G. V. jai sakė, kad to, kuris ją sužalojo, nepažįsta. Iš šios liudytojos parodymų matyti, kad G. V. pastarajai aiškiai nurodė pažįstanti vieną iš ją užpuolusių asmenų. Liudytojas V. Ž., apklaustas pirmosios instancijos teisme parodė, kad įvykio dieną G. V. grįžo namo apie 5.00 val. su perpjautu veidu. Kai jis paklausė, kas perpjovė veidą, G. pasakė, kad tas pats vaikinas, kuris pavogė jos telefoną. G. jam detaliai nepasakojo, kaip ją supjaustė, kiek buvo užpuolikų, kodėl supjaustė (t. 5, b. l. 88–89). Taigi, nukentėjusioji ir savo patėviui nurodė žinanti ją sužalojusį asmenį.

30.1. Liudytoja P. P., apklausta pirmosios instancijos teisme, parodė, kad G. V. jai papasakojo, jog einant į naktinę parduotuvę pastarąją užpuolė ir ji paskambino A., kuris, atėjęs iškvietė greitąją medicinos pagalbą, o atvažiavus policijai jis per programą Facebook parodė, jog būtent R. T. taip padarė. G. jai sakė, kad užpuolikas buvo panašus į R., t. y. į R. T., bet pastaroji nebuvo tikra, jog tai buvo būtent R.. Jos vaikinas D. Š. rašė žinutes G., kvietė susitikti, nes galvojo, kad ne R. ją sužalojo – D. norėjo išgelbėti draugą. G. jam atrašė, kad ji žino, jog ją sužalojo R., t. y. R. T. (t. 5, b. l. 142–144). Nors pastaroji liudytoja teisminio nagrinėjimo metu parodė, kad nukentėjusioji G. V. abejojo dėl ją užpuolusio asmens tapatybės, tačiau pagarsinus ikiteisminio tyrimo metu duotus parodymus P. P. patvirtino, jog ikiteisminio tyrimo metu pasakojo tiesą, tuo metu geriau atsiminė aplinkybes. Liudytoja P. P., apklausta ikiteisminio tyrimo metu, parodė, kad G. V. jai papasakojo, jog veidą jai supjaustė R. T. dėl to, kad pastaroji apkaltino jį telefono vagyste (t. 2, b. l. 74–75). Iš šių liudytojos P. P. parodymus galima spręsti, kad nukentėjusioji G. V. pastarajai aiškiai pasakė, jog ją sužalojo būtent R. T..

30.2. Pirmosios instancijos teisme išnaudojus visas galimybes iškviesti liudytoją A. G. į teismo posėdį apklausai, vadovaujantis BPK 276 straipsniu buvo perskaityti liudytojo A. G. parodymai, duoti ikiteisminio tyrimo metu (t. 6, b. l. 2). Bylą nagrinėjant apeliacinės instancijos teisme išteisintojo R. T. gynėjas vėl pateikė prašymą apklausti liudytoją A. G. (t. 6, b. l. 165), tačiau jo buvimo vietos nustatyti nepavyko (t. 6, b. l. 197). Liudytojas A. G., 2020 m. birželio 9 d. apklaustas ikiteisminio tyrimo pareigūno parodė, kad ėjo Panevėžio gatve ir išgirdo grumtynių šurmulį, merginos šauksmą ir vyrišką balsą. Jis priėjo arčiau ir garsiai sušuko, du vyrai nubėgo į skirtingas puses, o jo pažįstama G. V. laikėsi už veido ir pasakė, kad jai supjaustė veidą. Ant veido buvo pjautinės žaizdos, iš kurių bėgo kraujas. Kai juos greitoji atvežė į Žalgirio ligoninę, G. papasakojo, kad maždaug prieš dvi savaites iki įvykio iš jos pavogė mobiliojo ryšio telefoną. G. buvo įsitikinusi, kad jos telefoną paėmė pažįstamas. G. šiam asmeniui pasakė, kad dėl telefono vagystės su pareiškimu kreipsis į policiją, todėl jis ją ir sužalojo (t. 2, b. l. 2–4). Taigi, nukentėjusioji ir pastarajam liudytojui nurodė žinanti ją sužalojusį asmenį, kuris galimai iš jos pavogė telefoną.

30.3. Liudytoja E. M., apklausta pirmosios instancijos teisme, parodė, kad iš Vilniaus apskrities vyriausiojo policijos komisariato buvo gautas pranešimas, kad pranešėjai apipjaustytas veidas. Nuvykus minėtu adresu juos pasitiko neblaivi mergina – pranešėja, kuri teigė, kad ją užpuolė 2 vaikinai. Ant merginos veido, skruosto srityje, buvo matyti 2 pjautinės žaizdos, bėgo kraujas. Pranešėja sakė, kad vienas jaunuolis suėmė už abiejų rankų už nugaros, o kitas vaikinas pjaustė veidą. Nukentėjusioji įvykio vietoje abejojo dėl užpuoliko asmenybės, tačiau, pasak merginos, vienas iš užpuolikų buvo jai pažįstamas, Facebook paskyroje užsivadinęs „R.“. Mergina įtarė, kad būtent šis vaikinas savaitgalį iš jos pavogė telefoną (t. 5, b. l. 112–113). Vertindamas šiuos liudytojos E. M. parodymus pirmosios instancijos teismas skundžiamame nuosprendyje padarė nepagrįstą išvadą, jog iš karto po įvykio nukentėjusioji G. V. nebuvo tikra dėl to, kad ją sužalojo R. T., to pastaroji kategoriškai neteigė atvykusiems policijos pareigūnams. Teisėjų kolegija pažymi, kad liudytoja E. M., apklausta pirmosios instancijos teisme, taipogi parodė, jog šis įvykis buvo seniai, dabar ji gali maišytis, todėl prašė vadovautis jos tarnybiniu pranešimu, kuriame užfiksuoti tiksliausi ir išsamiausi duomenys. Tuo tarpu 2019 m. rugsėjo 3 d. tarnybiniame pranešime E. M. nurodė, kad G. V. teigė, jog vienas iš jaunuolių, kuris pjaustė su peiliu jai veidą, buvo vardu R., Facebook paskyroje užsivadinęs kaip „(duomenys neskelbtini)“. Pastarasis savaitgalį iš pranešėjos pavogė mobilaus ryšio telefoną (t. 1, b. l. 187). Taigi, iš šio tarnybinio pranešimo matyti, kad nukentėjusioji G. V. į įvykio vietą atvykusiems pareigūnams aiškiai nurodė ją sužalojusį asmenį ir įvardino žinomus jo duomenis.

30.4. Teisėjų kolegijos nuomone, pirmosios instancijos teismas nepagrįstai abejones dėl nukentėjusiosios G. V. parodymų patikimumo grindė greitosios medicinos pagalbos medikės V. Č. parodymais. Liudytoja V. Č., apklausta pirmosios instancijos teisme, parodė, kad įvykio aplinkybių nelabai prisimena, pamena tik merginą, kuriai buvo sužalotas veidas Panevėžio g. 40, Vilniuje, ir kuri pribėgusi prie jų tarnybinio automobilio pasakė, jog kažkas ją sužalojo. Pagarsinus ikiteisminio tyrimo metu duotus parodymus, liudytoja parodė, kad parodymai teisingi. Mergina nepaaiškino, kas ją sužalojo. Tuo metu ji nesuprato, ar mergina nežinojo, kas pastarąją sužalojo, ar ją sužalojo iš matymo pažįstami asmenys. Nukentėjusioji užpuolikų vardais neįvardino (t. 5, b. l. 110–112). Tuo tarpu liudytoja V. Č., apklausta ikiteisminio tyrimo metu, parodė, kad G. V. tiksliai įvykio aplinkybių paaiškinti negalėjo, tik nurodė, kad pastarąją sužalojo peiliu. Iš pradžių G. V. nurodė, kad pastarąją supjaustė nepažįstamas asmuo, po to pareiškė, jog sužalojo iš matymo pažįstamas asmuo. Iš merginos paaiškinimo ji įvykio aplinkybių nesuprato (t. 2, b. l. 19–20).

30.5. Vertindamas šiuos liudytojos V. Č. parodymus, pirmosios instancijos teismas skundžiamame nuosprendyje nurodė, kad ir skubią medicinos pagalbą suteikusiai medikei nukentėjusioji negalėjo nurodyti, kas tiksliai ją sužalojo, tai buvo jai žinomas ar nežinomas asmuo. Apygardos teismo vertinimu, jeigu G. V. tikrai būtų aiškiai mačiusi ir atpažinusi R. T., ji nebūtų abejojusi, o kategoriškai tiek policijos pareigūnams, tiek medikams nurodžiusi, koks asmuo ją sužalojo. Teisėjų kolegija nesutinka su šiais pirmosios instancijos teismo teiginiais. Teisėjų kolegijos nuomone, liudytojos V. Č. parodymai yra neinformatyvūs, kadangi pastaroji parodė iš nukentėjusiosios paaiškinimų tiksliai nesupratusi įvykio aplinkybių. Pažymėtina, kad ši liudytoja yra greitosios medicinos pagalbos medikė, o ne policijos pareigūnė, todėl neprivalėjo gilintis į įvykio aplinkybes, o turėjo atlikti savo tiesiogines funkcijas, t. y. suteikti nukentėjusiajai medicininę pagalbą. Kaip jau buvo aptarta šiame apeliacinės instancijos teismo nuosprendyje, nukentėjusioji G. V. į įvykio vietą atvykusiai policijos pareigūnei E. M. aiškiai nurodė ją sužalojusį asmenį ir įvardino žinomus jo duomenis. Taigi, teisėjų kolegija mano, kad liudytojos V. Č. parodymai nesudaro pagrindo nukentėjusiosios G. V. parodymus laikyti nepatikimais.

30.6. Teisėjų kolegijos nuomone, įvertinus liudytojų E. M., J. V., V. Ž., P. P. ir A. G. parodymus, galima daryti priešingą išvadą, nei padarė pirmosios instancijos teismas, t. y. kad nukentėjusioji G. V. visada buvo tikra ir įsitikinusi, kad ją sužalojo būtent R. T.. Tai ji nurodė tiek iškart po įvykio į pagalbą atskubėjusiam A. G., tiek į įvykio vietą atvykusiai policijos pareigūnei E. M., tiek vėliau pasakodama apie įvykį artimiesiems J. V. ir V. Ž. bei draugei P. P.. Teisėjų kolegija mano, kad šių liudytojų parodymai tik patvirtina nukentėjusiosios G. V. parodymų patikimumą.

31. Iš baudžiamosios bylos medžiagos matyti, kad liudytojai G. J. ir D. Š., apklausti pirmosios instancijos teisme parodė, jog nukentėjusioji G. V. jiems neva pasakojo, kad ją iš tikrųjų sužalojo ne R. T., o patėvis. Liudytoja G. J., apklausta pirmosios instancijos teisme, parodė, kad kartą G. jai yra sakiusi, kad pastarąją (duomenys neskelbtini) sužalojo kažkoks vaikinas, kitą kartą pasakojo, jog ją sužalojo patėvis (t. 5, b. l. 138–140). Liudytojas D. Š., apklaustas pirmosios instancijos teisme parodė, kad G. V. jam nurodė, jog jai veidą supjaustė patėvis. Jis norėjo susitikti su G. ir išsiaiškinti teisybę, kas jai supjaustė veidą (t. 5, b. l. 145–146). Pažymėtina, jog nukentėjusioji G. V. paneigė šių liudytojų parodymus ir parodė, kad susitikimo metu G. J. nesakė, jog jai veidą sužalojo patėvis, ir kad D. Š. ji pasakojo, jog ją sužalojo R. T., o patėvio tikrai neminėjo (t. 5, b. l. 139, 145). Liudytojo D. Š. parodymus paneigia ir 2020 m. gegužės 20 d. P. P. pateikto mobiliojo ryšio telefono „Samsung J 3“apžiūros protokole užfiksuoti duomenys, iš kurių matyti, kad susirašinėjimo metu G. V. nurodė D. Š. žinanti, jog ją sužalojo R. T. (t. 2, b. l. 79–91). Taigi, liudytojų G. J. ir D. Š. parodymai taipogi nesudaro pagrindo nukentėjusiosios G. V. parodymus laikyti nepatikimais.

32. Teisėjų kolegijos vertinimu, priešingai nei nurodyta skundžiamame nuosprendyje, tai, kad iškart po įvykio G. V. buvo nustatytas 1,81 prom. neblaivumas (t. 1, b. l. 188) ir kad nukentėjusioji, anot liudytojo A. G., po įvykio delsė kviesti medikus, taip pat nesudaro pagrindo abejoti nukentėjusiosios parodymų patikimumu. Liudytojas A. G. 2020 m. birželio 9 d. papildomos apklausos ikiteisminio tyrimo metu iš tiesų parodė, kad jam reikėjo įkalbinėti G. iškviesti greitąją ir kad maždaug po pusvalandžio G. sutiko, jog jis iškviestų greitąją (t. 2, b. l. 2–4). Tačiau iš 2019 m. lapkričio 4 d. Bendrojo pagalbos centro pateikto 2019 m. rugsėjo 3 d. garso įrašo apžiūros protokolo matyti, kad A. G. Bendrojo pagalbos centro operatoriui nurodė, kad įvykis įvyko ką tik (t. 1, b. l. 48–49). Be to, 2019 m. rugsėjo 3 d. pirminės įvykio dieną atliktos apklausos metu liudytojas A. G. nenurodė anksčiau minėtų aplinkybių, kad nukentėjusioji delsė kviesti greitąją medicinos pagalbą (t. 1, b. l. 194). Teisėjų kolegijos nuomone, atsižvelgiant į šiuos duomenų neatitikimus, pirmosios instancijos teismas padarė nepagrįstą išvadą, kad nukentėjusioji G. V. sąmoningai delsė iškviesti specialiąsias tarnybas, jog policija nespėtų surasti ir sulaikyti užpuolikų.

33. Atsižvelgiant į aptartas aplinkybes, priešingai nei skundžiamame nuosprendyje konstatavo pirmosios instancijos teismas, teisėjų kolegija neturi pagrindo abejoti nukentėjusiosios G. V. parodymais ir juos pripažįsta įrodymais, atitinkančiais BPK 20 straipsnio reikalavimus. Kaip minėta, nukentėjusiosios parodymai apie užpuolimą ir ją sužalojusį asmenį buvo detalūs, logiški, nuoseklūs. Teisėjų kolegija mano, kad aptarti įrodymai patvirtina G. V. duotų parodymų patikimumą ir šios nukentėjusiosios tiesioginiais parodymais leidžia grįsti nuteistojo R. T. kaltę dėl jos sveikatos sužalojimo.

34. Kita vertus, teisėjų kolegija mano, kad R. T. inkriminuota nusikalstama veika buvo netinkamai kvalifikuota pagal BK 135 straipsnio 2 dalies 10 punktą. BK 135 straipsnyje yra numatyta baudžiamoji atsakomybė už sunkų sveikatos sutrikdymą. Pagal šio straipsnio 2 dalies 10 punktą (joje numatytos nusikalstamos veikos padarymu buvo kaltintas išteisintasis R. T.) atsako tas, kas sunkiai sužalojo ar susargdino dėl nukentėjusio asmens tarnybos ar piliečio pareigų vykdymo. Sunkiu sveikatos sutrikdymu pagal BK 135 straipsnį laikomas, be kita ko, žmogaus sužalojimas, jeigu dėl to buvo nepataisomai subjaurotas nukentėjusio asmens kūnas. Pagal BK 141 straipsnį, šio skyriaus 135, 138 ir 140 straipsniuose numatytų sveikatos sutrikdymų požymius apibūdina Lietuvos Respublikos Vyriausybės ar jos įgaliotos institucijos patvirtintos sveikatos sutrikdymo masto nustatymo taisyklės.

35. Sunkaus, nesunkaus ir nežymaus sveikatos sutrikdymų požymius apibūdina Lietuvos Respublikos sveikatos apsaugos ministro, Lietuvos Respublikos teisingumo ministro ir Lietuvos Respublikos socialinės apsaugos ir darbo ministro 2003 m. gegužės 23 d. įsakymu Nr. V-298/158/A1-86 patvirtintos Sveikatos sutrikdymo masto nustatymo taisyklės, kurių 2 punkte, be kita ko, nurodyta, kad sveikatos sutrikdymo faktą ir mastą nustato teismo medicinos ekspertai. Pagal Taisyklių 6.12 punktą, nepataisomas kūno subjaurojimas nustatomas tuomet, kai tokią išvadą padaro teisėsaugos institucija, atsižvelgdama į teismo medicinos eksperto išvadą dėl kūno sužalojimo pasekmių pašalinimo galimybės. Taigi, nepataisomas nukentėjusio asmens kūno subjaurojimas, atitinkantis BK 135 straipsnio dispoziciją, pripažįstamas teismui konstatavus dvi aplinkybes: 1) kūnas yra subjaurotas ir 2) tas kūno subjaurojimas yra nepataisomas. Pažymėtina tai, kad kūno subjaurojimas laikomas nepataisomu, kai subjaurojimas laikui bėgant pats savaime neišnyksta ar jo negalima pašalinti be specialių kosmetinių operacijų. Tai nustatoma, vadovaujantis specialiomis medicinos žiniomis, teismui įvertinus teismo medicinos ekspertų ar specialistų išvadas. Tuo tarpu teisiškai reikšmingą požymį, ar sužalotas kūnas baudžiamojo įstatymo prasme laikytinas subjaurotu, nustato teismas. Šis požymis yra vertinamasis (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo nutartis baudžiamojoje byloje Nr. 2K-395-511/2015).

36. Nagrinėjamu atveju Valstybinės teismo medicinos tarnybos Vilniaus skyriaus 2019 m. spalio 4 d. specialisto išvadoje Nr. G 3504/2019(01) nurodyta, kad G. V. nustatytos pjautinės žaizdos veido dešinėje pusėje. Sužalojimai kvalifikuojami nežymiu sveikatos sutrikdymu. Tačiau ši kvalifikacija gali būti keičiama į sunkų sveikatos sutrikdymą, jei teisėsaugos institucija nustatys kūno subjaurojimo faktą, atsižvelgdama į likusius odos randus G. V. veide, kurie susidaro sugijus padarytoms žaizdoms. Susidarę odos randai savaime neišnyksta, su laiku tik pablykšta, jų neįmanoma pašalinti nei terapinėmis priemonėmis, nei operacinėmis intervencijomis, todėl G. V. padaryti sužalojimai veide yra nepataisomi (t. 1, b. l. 173–174).

36.1. 2019 m. spalio 11 d. asmens apžiūros protokole nurodyta, kad apžiūrint nukentėjusiosios G. V. veidą nustatyta: veido dešinės pusės, apatinio žandikaulio projekcijoje nemažiau keturių atskirų pažeidimų, panašių į susiformavusius rausvos spalvos randus: vienas skersinės eigos, pailgo nepilno (atviro dešinėn) stačiakampio formos, priekiau jo nemažiau trijų beveik išilginių krypčių linijiniai. Ant veido liko pjautinės žaizdos dešinės pusės smakro, apatinio žandikaulio kūno srityse. Atsižvelgiant į likusius odos randus G. V. veide, kurie susidaro sugijus padarytomis žaizdomis, galima teigti, kad yra nustatytas G. V. kūno subjaurojimo faktas (t. 1, b. l. 146–152).

36.2. Valstybinės teismo medicinos tarnybos Vilniaus skyriaus 2019 m. lapkričio 12 d. specialisto išvadoje Nr. pG 4063/2019(01) nurodyta, kad teisėsaugos institucijai nustačius nepataisomą G. V. kūno subjaurojimą po galimai 2019 m. rugsėjo 3 d. patirtų veido sužalojimų, sveikatos sutrikdymo mastas perkvalifikuojamas iš nežymaus sveikatos sutrikdymo į sunkų sveikatos sutrikdymą.

36.3. Ekspertas Jonas Mindaugas Paliulis, apklaustas pirmosios instancijos teisme parodė, kad randas niekada nėra pašalinamas, o jis tik gali būti padaromas mažiau pastebimas, neryškus. Atliekant plastinę operaciją daromas pjūvis ten, kur gali būti natūrali odos raukšlė, kur randas neiškiltų į paviršių ir kur yra nematomas. Operacijos metu išpjovus grubų randą, jį susiuvus ir taikant specialų gydymą, jis gali sugyti kitur ir būti mažesnis, švelnesnis, neryškus, mažiau matomas, tačiau jis nėra pašalinamas ir neišnyksta. Randą galima padaryti mažiau pastebimu naudojant kosmetines priemones, bet sužalojimai neišnyksta, sužaloti audiniai sugyja ir atitinkamai iš jungiamojo audinio susidaro randas, kuris neatkartoja tos pačios odos paviršiaus struktūros. Dėl šios priežasties laikoma, kad tie sužalojimai yra nepataisomi (t. 5, b. l. 168–169).

36.4. Specialisto išvados Nr. G 3504/2019(01) ir pG 4063/2019(01) bei eksperto Jono Mindaugo Paliulio parodymai pagrindžia, kad nukentėjusiosios G. V. veide esantys randai savaime neišnyks ir kad kosmetinių priemonių taikymas (chirurginė korekcija) jų visiškai nepanaikins. Atsižvelgdama į tai, teisėjų kolegija sprendžia, kad nukentėjusiosios G. V. veide esantys randai yra nepataisomi. Kita vertus, tai savaime nereiškia, jog nukentėjusiosios G. V. veidas dėl tokių randų yra subjaurotas. Kaip minėta, teisiškai reikšmingą požymį, ar sužalotas kūnas baudžiamojo įstatymo prasme laikytinas subjaurotu, nustato teismas. Šis požymis yra vertinamasis.

36.5. Baudžiamojo įstatymo prasme ne bet kuris randas ar kitoks dėl nusikalstamos veikos nukentėjusiojo išvaizdos pablogėjimas laikytinas kūno subjaurojimu. Paprastai laikoma, kad kūnas subjaurotas, kai jis tampa neestetiškas, atstumiantis (pvz., dėl akies obuolio, nosies praradimo, didelių randų, likus aiškiai pastebimai kūno asimetrijai ir pan.). Kūno subjaurojimu kaip veikos, nustatytos BK 135 straipsnyje, padariniu gali būti pripažintas tik toks nukentėjusiojo išvaizdos pablogėjimas, kuris yra ryškus ir, įvertinus nukentėjusiajam tuo sukeltų neigiamų pasekmių sunkumą, gali būti laikomas sunkiu sveikatos sutrikdymu ir pagal įstatymo loginę prasmę, o ne vien vadovaujantis faktu, kad dėl nusikalstamos veikos yra nepataisomai pablogėjusi nukentėjusiojo išvaizda. Kartu pažymėtina, kad jeigu teismas kaip įrodytą konstatuoja BK 135 straipsnyje nustatytą kūno subjaurojimo požymį, būtina nurodyti ne tik šį požymį pagrindžiančias konkrečias faktines aplinkybes (pvz., randų skaičių, dydį, lokalizaciją ir pan.), bet ir kokiais objektyviais kriterijais vadovaujantis šis teisiškai reikšmingas požymis nustatytas (greta estetinių kriterijų, pvz., gali būti nukentėjusiojo bendravimo su kitais asmenimis galimybių sumažėjimas ir kita) (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo nutartis baudžiamojoje byloje Nr. 2K-395-511/2015).

36.6. Šiuo atveju teisėjų kolegija, siekdama nustatyti, ar nukentėjusiosios G. V. veidas yra subjaurotas, atliko įrodymų tyrimą ir 2022 m. kovo 30 d. teismo posėdžio metu apklausė nukentėjusiąją bei pavedė prokurorui atlikti nukentėjusiosios kūno apžiūrą (t. 6, b. l. 213–215). Nukentėjusioji G. V., apklausta apeliacinės instancijos teisme parodė, kad randas ant veido yra visam gyvenimui ir jį paslėpti sunku, tonalinė pudra rando nepaslepia. Anksčiau randas buvo rausvos spalvos, dabar – baltas, tačiau rando dydis nepasikeitė. Iš 2022 m. gegužės 13 d. asmens apžiūros protokolo matyti, kad dalyvaujant Valstybinės teismo medicinos tarnybos teismo medicinos ekspertui D. F. (D. F.) buvo atlikta nukentėjusiosios G. V. kūno apžiūra. Apžiūrint nukentėjusiosios G. V. veidą nustatyta: veido dešinėje, apatinio žandikaulio dešinės pusės kūno projekcijoje yra du išilginės krypties 6,5 ir 6 cm ilgio rausvai-balkšvi randeliai, smakro dešinėje, 3 cm žemiau dešinio lūpų kampo 2,5 x 2,5 cm analogiškų besikryžiuojančių randų plotas (t. 7, b. l. 14–19).

36.7. Teisėjų kolegija, įvertinusi prie 2022 m. gegužės 13 d. asmens apžiūros protokolo pridėtas fotonuotraukas, kuriose užfiksuotas nukentėjusiosios G. V. veidas esamu laiku, taip pat stebėdama ją betarpiškai 2022 m. kovo 30 d. teismo posėdžio metu, sprendžia, kad nukentėjusiosios veido išvaizda yra pablogėjusi, tačiau randai nėra tokie dideli ir ryškūs, jog veidą darytų neestetišku. Iš arti randai yra matomi, tačiau nedaro veido išvaizdos nemalonia, nes randų savybės nėra atstumiančios, randai neapima žymios veido dalies ir nedaro jo asimetrišku, tuo tarpu atstumui didėjant randai vis labiau susilieja į visumą su kitais veido bruožais ir tampa sunkiau pastebimi. Pažymėtina, kad specialisto išvadose Nr. G 3504/2019(01) ir pG 4063/2019(01) nebuvo konstatuoti tokie liekamieji reiškiniai, jog nukentėjusiosios veide esantys randai sutrikdė mimiką, veido funkciją, taip pat nenustatyta raumenų, sausgyslių, nervų pažeidimų, kurie sutrikdo raumenų funkciją, veido motoriką ir žmogus negali veidu kažko atlikti, pvz., užsimerkti, kramtyti, šypsotis, pakelti antakių ir pan. Be to, kaip pirmosios instancijos teisme pažymėjo ekspertas Jonas Mindaugas Paliulis, šiuo atveju atliekant plastinę operaciją randai gali būti koreguojami, kad taptų mažesni ir mažiau matomi.

36.8. Atsižvelgdama į tai, kas išdėstyta, teisėjų kolegija sprendžia, kad nukentėjusiosios G. V. veide esantys randai, nors ir yra nepataisomi, tačiau jos nebjauroja. Teisėjų kolegija taip pat nenustatė kitų sunkaus sveikatos sutrikdymo padarinių, t. y. kad dėl sužalojimų nukentėjusioji G. V. neteko regos, klausos, kalbos, vaisingumo ar kitaip buvo sunkiai suluošinta, susirgo sunkia nepagydoma ar ilgai trunkančia liga, realiai gresiančia jos gyvybei ar stipriai sutrikdžiusia jos psichiką, arba prarado didelę dalį profesinio ar bendro darbingumo. Specialisto išvados Nr. G 3504/2019(01) ir pG 4063/2019(01) pagrindžia, kad nukentėjusiajai G. V. nustatyti sužalojimai pagal padarinius vertintini nežymiu sveikatos sutrikdymu. Atsižvelgdama į tai, kas išdėstyta, teisėjų kolegija sprendžia, kad R. T. padaryta veika perkvalifikuotina pagal BK 140 straipsnio 1 dalį, kurioje numatyta baudžiamoji atsakomybė už fizinio skausmo sukėlimą ar nežymų sveikatos sutrikdymą. Apeliacinės instancijos teismas 2022 m. birželio 16 d. teismo posėdžio metu iki įrodymų tyrimo teisme pabaigos informavo išteisintąjį R. T. apie tokią kaltinime nurodytos veikos kvalifikavimo pakeitimo galimybę. Pažymėtina, kad BK 140 straipsnyje nėra numatytas nusikalstamą veiką kvalifikuojantis požymis, jog veika padaryta dėl nukentėjusio asmens tarnybos ar piliečio pareigų vykdymo. Todėl šis požymis R. T. nėra inkriminuojamas ir dėl jo teisėjų kolegija plačiau nepasisako.

37. Įvertinusi byloje surinktus įrodymus, teisėjų kolegija konstatuoja, kad R. T., veikdamas bendrininkų grupėje kartu su ikiteisminio tyrimo metu nenustatytu asmeniu, 2019 m. rugsėjo 3 d., apie 00.05 val., ne mažiau kaip keturis kartus peiliu įpjovė nukentėjusiajai G. V. į veido dešinę pusę, padarydamas pjautines žaizdas veido dešinėje pusėje, ir taip su ikiteisminio tyrimo nenustatytu asmeniu, bendrais tyčiniais veiksmais tyčia nežymiai sutrikdė G. V. sveikatą. Nuteistojo veiksmai buvo valiniai, sąmoningi, atlikti per trumpą laiko tarpą. Šie R. T. veikos objektyvieji požymiai rodo, kad jis, suvokdamas savo veiksmų esmę ir prasmę, turėdamas pakankamai gyvenimiškos patirties, suprato, jog ne mažiau kaip keturis kartus peiliu įpjaudamas nukentėjusiajai G. V. į veidą gali sukelti jos sveikatai atitinkamas pasekmes ir šių padarinių norėjo. Taigi, R. T. nežymiai sutrikdė G. V. sveikatą veikdamas tiesiogine tyčia. Pirmiau aptartų įrodymų ir jų pagrindu nustatytų faktinių aplinkybių visuma leidžia spręsti, jog išteisintojo R. T. veika kvalifikuotina pagal BK 140 straipsnio 1 dalį. Tai sudaro pagrindą panaikinti skundžiamo nuosprendžio dalį dėl R. T. išteisinimo pagal BK 135 straipsnio 2 dalies 10 punktą ir šioje dalyje priimti naują apkaltinamąjį nuosprendį.

Dėl bausmių.

38. Bendrieji bausmės skyrimo pagrindai, kurie yra viena iš svarbiausių teisėto, pagrįsto ir teisingo nubaudimo garantijų, įtvirtinti BK 54 straipsnyje. Vadovaujantis BK 54 straipsnio 1 dalies nuostatomis, teismas skiria bausmę pagal BK specialiosios dalies straipsnio, numatančio atsakomybę už padarytą nusikalstamą veiką, sankciją laikydamasis šio kodekso bendrosios dalies nuostatų. BK 54 straipsnio 2 dalis reglamentuoja, kad skirdamas bausmę, teismas atsižvelgia į padarytos nusikalstamos veikos pavojingumo laipsnį, kaltės formą ir rūšį, nusikalstamos veikos motyvus, tikslus, nusikalstamos veikos stadiją, kaltininko asmenybę, asmens kaip bendrininko dalyvavimo darant nusikalstamą veiką formą ir rūšį, atsakomybę lengvinančias bei sunkinančias aplinkybes. BK 61 straipsnio, reglamentuojančio bausmės skyrimą, kai yra atsakomybę lengvinančių ir (ar) sunkinančių aplinkybių, 2 dalyje nustatyta, kad teismas, įvertinęs atsakomybę lengvinančias ir (ar) atsakomybę sunkinančias aplinkybes, jų kiekį, pobūdį ir tarpusavio santykį, taip pat kitas 54 straipsnio 2 dalyje nurodytas aplinkybes, motyvuotai parenka švelnesnę ar griežtesnę bausmės rūšį, taip pat skiriamos bausmės dydį, skaičiuodamas nuo jos vidurkio. Kiekvienas nusikaltęs asmuo turi teisę į teisingą bausmę, todėl, vertinant konkrečios bylos aplinkybes, teismui privalu atsižvelgti ne tik į tai, kad skiriama bausmė formaliai atitiktų įstatymo reikalavimus, bet ir į nuostatas, skirtas bausmei individualizuoti, taip pat nuostatas, įtvirtinančias teisingumo principo viršenybę.

39. Šiuo apeliacinės instancijos teismo nuosprendžiu R. T. pripažįstamas kaltu padaręs nusikalstamą veiką, numatytą BK 140 straipsnio 1 dalyje. Baudžiamasis įstatymas už šio nusikaltimo padarymą nustato viešuosius darbus, laisvės apribojimą, areštą arba laisvės atėmimą iki vienerių metų. Apeliacinės instancijos teismas, parinkdamas R. T. skirtinos bausmės rūšį ir dydį, atsižvelgia į tai, kad jis padarė tyčinį nusikaltimą žmogaus sveikatai, kurį baudžiamasis įstatymas priskiria nesunkių nusikaltimų kategorijai (BK 11 straipsnio 3 dalis). Nusikaltimas baigtas, padarytas veikiant tiesiogine tyčia, panaudojus žmogui žaloti pritaikytą įrankį – peilį, kuriuo ne mažiau kaip keturis kartus buvo įpjauta nukentėjusiajai į veidą. Teisėjų kolegija taip pat įvertina tai, kad R. T. anksčiau teistas Vilniaus miesto apylinkės teismo 2019 m. rugpjūčio 12 d. nuosprendžiu pagal BK 187 straipsnio 2 dalį laisvės apribojimu 1 metams, teistumas neišnykęs (t. 4, b. l. 69–70, 72–79), baustas administracine tvarka (t. 4, b. l. 67–68), dirbo (t. 4, b. l. 60; t. 5, b. l. 91–101, 148–151; t. 6, b. l. 225–238), priklausomybių ligų kabineto įskaitoje neįregistruotas (t. 4, b. l. 84). R. T. atsakomybę lengvinančių aplinkybių nenustatyta, atsakomybę sunkinančiomis aplinkybėmis pripažintina tai, kad jis nusikalstamą veiką padarė veikdamas bendrininkų grupėje (BK 60 straipsnio 1 dalies 1 punktas) ir kad veiką padarė recidyvistas (BK 60 straipsnio 1 dalies 13 punktas).

40. Apibendrinusi paminėtas aplinkybes, įvertinusi tiek kiekvieną iš jų atskirai, tiek ir visumą, taip pat atsižvelgusi į tai, kad nenustatyta atsakomybę lengvinančių aplinkybių bei nustatytos dvi atsakomybę sunkinančios aplinkybės ir kad ankstesniu Vilniaus miesto apylinkės teismo 2019 m. rugpjūčio 12 d. nuosprendžiu paskirta laisvės apribojimo bausmė nepasiekė BK 41 straipsnio 2 dalyje numatytų tikslų, teisėjų kolegija R. T. už nusikalstamos veikos, numatytos BK 140 straipsnio 1 dalyje, padarymą, skiria laisvės atėmimo bausmę, artimą šio straipsnio sankcijoje numatytam laisvės atėmimo bausmės vidurkiui, t. y. 6 mėnesius laisvės atėmimo. Teisėjų kolegijos nuomone, tokia bausmė yra teisinga, atitinkanti BK 41 straipsnio, 54 straipsnio 1, 2 dalių, 61 straipsnio reikalavimus, adekvati (proporcinga) padarytai nusikalstamai veikai, tinkamai individualizuota, atsižvelgiant į visas byloje nustatytas bausmės skyrimui reikšmingas aplinkybes, atitinka padarytos nusikalstamos veikos bei nuteistojo asmenybės pavojingumą. Nors R. T. aptariamą nusikalstamą veiką 2019 m. rugsėjo 3 d. padarė neatlikęs Vilniaus miesto apylinkės teismo 2019 m. rugpjūčio 12 d. nuosprendžiu paskirtos bausmės, tačiau iš Lietuvos teismų informacinės sistemos Liteko duomenų matyti, kad ankstesniu nuosprendžiu paskirtos laisvės apribojimo bausmės terminas pasibaigė 2020 m. rugsėjo 6 d. Atsižvelgiant į tai, kad R. T. jau atliko Vilniaus miesto apylinkės teismo 2019 m. rugpjūčio 12 d. nuosprendžiu paskirtą bausmę, nėra pagrindo šiuo apeliacinės instancijos teismo nuosprendžiu pagal BK 140 straipsnio 1 dalį skiriamą bausmę subendrinti su ankstesniu nuosprendžiu paskirta bausme, vadovaujantis BK 64 straipsnio nuostatomis.

41. Vadovaujantis BPK 140 straipsniu, R. T. buvo laikinai sulaikytas 2020 m. sausio 22 d. (t. 3, b. l. 120–121), Vilniaus apylinkės teismo 2020 m. sausio 24 d. nutartimi jam buvo skirta kardomoji priemonė – suėmimas, kurios terminas buvo tęsiamas iki 2020 m. liepos 24 d., kai R. T. buvo paskirtos kitos švelnesnės kardomosios priemonės (t. 3, b. l. 169–171, 182–184, 197–199; t. 4, b. l. 17–20). Taigi, į bausmę įskaitytinas laikas, išbūtas laikiname sulaikyme ir suėmime nuo 2020 m. sausio 22 d. iki 2020 m. liepos 24 d., vieną kardomojo kalinimo (suėmimo) dieną prilyginant vienai laisvės atėmimo dienai (BK 66 straipsnio 1, 2 dalys), ir R. T. laikomas atlikusiu bausmę.

42. Prokuroras apeliaciniame skunde nurodo, kad apeliacinės instancijos teismui pripažinus, jog nusikalstama veika (nukentėjusiosios telefono vagystė) buvo įvykdyta bendrininkų grupės, tai turi būti pripažinta kaip aplinkybė, sunkinanti E. Č. atsakomybę, ir jam paskirta griežtesnė bausmė – laisvės atėmimas 1 metams 6 mėnesiams. Su šiais prokuroro apeliacinio skundo argumentais sutikti negalima. Kaip minėta, šiame apeliacinės instancijos teismo nuosprendyje teisėjų kolegija konstatavo, jog R. T. skundžiamu nuosprendžiu buvo pagrįstai išteisintas dėl kaltinimo pagal BK 178 straipsnio 2 dalį, neįrodžius, kad jis dalyvavo padarant šią nusikalstamą veiką. Taigi, E. Č. jam inkriminuotą nusikalstamą veiką, numatytą BK 178 straipsnio 2 dalyje, padarė ne veikdamas bendrininkų grupe, o vienasmeniškai. Todėl nėra pagrindo nuteistojo E. Č. atsakomybę sunkinančia aplinkybe pripažinti tai, kad jis nusikalstamą veiką padarė veikdamas bendrininkų grupėje (BK 60 straipsnio 1 dalies 1 punktas), ir tuo pagrindu skirti jam griežtesnę bausmę. Apeliacinės instancijos teismo teisėjų kolegija mano, kad apygardos teismo nuosprendžio dalis dėl bausmės skyrimo nuteistajam E. Č. yra teisėta ir pagrįsta. Teisėjų kolegijos vertinimu, apygardos teismas, skirdamas bausmę nuteistajam baudžiamojo įstatymo reikalavimų nepažeidė, motyvavo jam skiriamos bausmės rūšį ir dydį, atsižvelgė į bausmės skyrimui reikšmingas aplinkybes, apibūdinančias tiek nuteistojo asmenybę, tiek padaryto nusikaltimo pobūdį ir pavojingumą, bei paskyrė jam teisingą, baudžiamojo įstatymo, numatančio atsakomybę už padarytą nusikalstamą veiką, sankcijoje numatytą bausmę, kuri nėra aiškiai per griežta ar per švelni.

Dėl civilinių ieškinių.

43. BPK 109 straipsnyje numatyta, kad asmuo, dėl nusikalstamos veikos patyręs turtinės ar neturtinės žalos, turi teisę baudžiamajame procese pareikšti įtariamajam ar kaltinamajam arba už įtariamojo ar kaltinamojo veikas materialiai atsakingiems asmenims civilinį ieškinį.

44. Teismas, priimdamas apkaltinamąjį nuosprendį, remdamasis įrodymais dėl civilinio ieškinio pagrįstumo ir dydžio, visiškai ar iš dalies patenkina pareikštą civilinį ieškinį arba jį atmeta (BPK 115 straipsnio 1 dalis). Sprendimą patenkinti civilinį ieškinį teismas priima tuo atveju, kai, remdamasis byloje esančiais įrodymais, tarp jų ir dokumentais, nustato, kad ieškinys yra pagrįstas, t. y. asmeniui padaryta turtinė ar neturtinė žala; kaltinamojo veikoje yra nusikaltimo ar baudžiamojo nusižengimo požymių; tarp kaltinamojo veikos ir atsiradusios žalos yra priežastinis ryšys.

45. Vilniaus teritorinė ligonių kasa pareiškė civilinį ieškinį, kuriame prašo priteisti iš kalto asmens Privalomojo sveikatos draudimo fondo biudžetui padarytą 52,23 Eur žalą dėl nukentėjusiosios G. V. gydymo ir 5 procentų metines palūkanas už priteistą sumą nuo teismo nuosprendžio įsiteisėjimo dienos iki visiško žalos atlyginimo, ji pripažinta civiliniu ieškovu (t. 1, b. l. 66–67, 70–71). Prašo priteistą sumą pervesti Valstybinei ligonių kasai prie Sveikatos apsaugos ministerijos, juridinio asmens kodas 191351679, gavėjo bankas AB „Swedbank“, banko sąskaita (duomenys neskelbtini), mokėjimo paskirtyje nurodant „žala PSDF už G. V. gydymą“ (t. 1, b. l. 68).

45.1. Pagal Lietuvos Respublikos civilinio kodekso (toliau – CK) 6.283 straipsnio 1 dalį, žalą, padarytą asmeniui, jeigu šis suluošintas ar kitaip sužalota jo sveikata, privalo atlyginti už tai atsakingas asmuo. Šiuo atveju nukentėjusiosios gydymo išlaidas padengė Vilniaus teritorinė ligonių kasa, todėl ji turi į padariusį žalą asmenį regreso (atgręžtinio reikalavimo) teisę tokio dydžio, kiek sumokėjo žalos atlyginimo (CK 6.280 straipsnio 1 dalis). Teismai, priimdami nuosprendį ir tenkindami baudžiamojoje byloje pareikštą civilinį ieškinį bei priteisdami turtinės ir (ar) neturtinės žalos atlyginimą, esant atitinkamam civilinio ieškovo reikalavimui, privalo priteisti ir procesines palūkanas, nustatytas CK 6.37 straipsnio 2 dalyje (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2019 m. birželio 6 d. nutartis baudžiamojoje byloje Nr. 2K-P-75-788/2019).

45.2. Pateiktas Vilniaus teritorinės ligonių kasos civilinis ieškinys yra pagrįstas įrodymais (t. 1, b. l. 69), byloje nustatyta, kad G. V. nežymiai sutrikdyta sveikata R. T. neteisėtais veiksmais, dėl patirtų sužalojimų nukentėjusiajai buvo suteiktos medicininės paslaugos Privalomojo sveikatos draudimo fondo lėšomis, žala iki šiol nėra atlyginta. Nors procesinės palūkanos nepriskiriamos atlygintinos žalos kategorijai, tačiau šio klausimo išsprendimas baudžiamojoje byloje atitinka civilinio ieškinio baudžiamajame procese instituto paskirtį kuo efektyviau įgyvendinti nukentėjusio asmens teisę gauti padarytos žalos atlyginimą. Esant aukščiau išdėstytoms aplinkybėms, civilinės ieškovės ieškinys tenkinamas visiškai, iš R. T. priteistina 52,23 Eur už G. V. suteiktas gydymo paslaugas bei 5 procentų metinės palūkanos už priteistą sumą nuo nuosprendžio įsiteisėjimo dienos iki visiško žalos atlyginimo.

46. Nukentėjusioji G. V. R. T. pareiškė 3 000 Eur civilinį ieškinį neturtinei žalai atlyginti, ji pripažinta civiline ieškove (t. 1, b. l. 153, 154). Nukentėjusioji G. V., apklausta pirmosios instancijos teisme parodė, kad įvykio metu jai skaudėjo, kelias savaites ji negalėjo išeiti iš namų, nes jautė skausmą, buvo siūlės, negalėjo normaliai valgyti, išsižioti. Jos veidas buvo subjaurotas, jai iki šiol yra išlikę randai, kiekvieną dieną ji mato tuos randus, dėl to darosi makiažą, kad bent kažkiek juos paslėptų. Mano, kad randus galima panaikinti tik atlikus plastinę operaciją, tačiau su gydytoju dėl to nesikonsultavo (t. 5, b. l. 84–85). Liudytoja J. V., apklausta pirmosios instancijos teisme parodė, kad aptariamu metu dukra dirbo parduotuvėje M. informacinėje kasoje. Kai G. supjaustė veidą, pastaroji išėjo iš darbo, pasakė, kad su tokiu veidu nebedirbs (t. 5, b. l. 87).

46.1. CK 6.250 straipsnio 2 dalyje yra numatyti kriterijai, kuriais vadovaudamasis teismas nustato neturtinės žalos dydį. Lietuvos Aukščiausiasis Teismas ne kartą yra konstatavęs, kad neturtinės žalos atlyginimo srityje visiškas žalos atlyginimo principas (restitutio in integrum) objektyviai negali būti taikomas visa apimtimi, nes neturtinės žalos tiksliai įvertinti pinigais neįmanoma – galima tik suteikti žalą patyrusiam asmeniui piniginę satisfakciją. Nustatant atlygintinos neturtinės žalos, padarytos dėl sveikatos sužalojimo, dydį, atsižvelgtina į šiuos reikšmingus kriterijus: sveikatos sutrikdymo laipsnį ir pobūdį, sveikatos sutrikdymo padarinius (atsiradusius ir ateityje atsirasiančius, trumpalaikius ir liekamojo pobūdžio, turtinius ir neturtinius), sužalojimo būdą, žalą padariusio asmens kaltę, kitas reikšmingas aplinkybes, sąžiningumo, teisingumo, protingumo ir proporcingumo principus. Teismai, priteisdami asmeniui kitų asmenų nusikalstama veika padarytą neturtinės žalos atlyginimą, atsižvelgia ne tik į nukentėjusiojo, bet ir į pagrįstus kaltininko interesus (CK 6.282 straipsnis), nors sveikatos sužalojimo atveju jie nėra lemiami. Teismų praktika neturtinės žalos priteisimo srityje yra gana įvairi, tačiau kiekvienoje byloje teisingą piniginės kompensacijos už patirtą neturtinę žalą nustatymą lemia konkrečios aplinkybės, kurios nebūna tapačios. Konkretus atlygintinos neturtinės žalos dydis yra nustatomas, atsižvelgiant į kiekvienos bylos aplinkybes ir specifiką, t. y. šis dydis yra bylos faktinių aplinkybių vertinimo dalykas. Šiuo atveju vienas pagrindinių kriterijų, nustatant neturtinės žalos dydį, yra nusikalstamos veikos pasekmės, kurios turi būti vertinamos atsižvelgiant į nukentėjusiojo patirtų moralinių praradimų dydį ir jų neigiamą įtaką. Teismas turi įvertinti visą reikšmingų aplinkybių kompleksą, nustatyti teisingą ir protingą kompensaciją nukentėjusiajam, įvertinti ir nukentėjusiojo, ir kaltojo asmens interesus, siekdamas proporcingos jų pusiausvyros.

46.2. Šiuo atveju teisėjų kolegija atkreipia dėmesį, kad tyčiniais R. T. nusikalstamais veiksmais nukentėjusiajai buvo padarytos pjautinės žaizdos veido dešinėje pusėje ir nežymiai sutrikdyta jos sveikata. Apeliacinės instancijos teismui nekelia abejonių, kad dėl nustatytų sužalojimų, pačios nusikalstamos veikos padarymo aplinkybių (nukentėjusioji tamsiuoju paros metu netikėtai buvo užpulta dviejų asmenų, iš kurių vienas laikė jos rankas, o kitas supjaustė veidą) nukentėjusioji G. V. patyrė neigiamus išgyvenimus, skausmą. Nukentėjusiosios žaizdas reikėjo susiūti, ji kelias savaites negalėjo normaliai valgyti, išsižioti, dėl išvaizdos pokyčių išėjo iš darbo. Nukentėjusiajai iki šiol išlikę randai, kurie galėtų būti koreguojami atliekant plastinę operaciją, kad taptų mažesni ir mažiau matomi. Kita vertus, kaip jau buvo aptarta šiame apeliacinės instancijos teismo nuosprendyje, randai nėra tokie dideli ir ryškūs bei neapima žymios veido dalies, jog nukentėjusiosios veidą darytų neestetišku, asimetrišku. Be to, nukentėjusiajai nebuvo konstatuoti tokie liekamieji reiškiniai, jog nukentėjusiosios veide esantys randai sutrikdė mimiką, veido funkciją, taip pat nenustatyta raumenų, sausgyslių, nervų pažeidimų, kurie sutrikdo raumenų funkciją, veido motoriką ir žmogus negali veidu kažko atlikti. Nustatydamas nukentėjusiajai neturtinės žalos dydį teisėjų kolegija atsižvelgia ir į išteisintojo turtinę padėtį, kad R. T. baudžiamojo proceso metu dirbo ne vienoje darbovietėje, yra jauno amžiaus, duomenų, jog jis negali dirbti, byloje nėra, kas rodo, kad išteisintasis gali dirbti, užsidirbti ir atlyginti žalą. Taigi, apeliacinės instancijos teismas, įvertinęs aptartų aplinkybių visumą, vadovaudamasis sąžiningumo, teisingumo ir protingumo kriterijais, šiuo atveju nukentėjusiosios G. V. reikalavimą dėl neturtinės žalos atlyginimo mažina iki 2 000 Eur. Teisėjų kolegijos nuomone, ši suma neturtinei žalai atlyginti yra proporcinga dėl nuteistojo nusikalstamų veiksmų nukentėjusiosios patirtiems neturtinio pobūdžio išgyvenimams, adekvati nuteistojo padarytai tyčinei nusikalstamai veikai ir sukeltoms pasekmėms.

Lietuvos apeliacinio teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegija, vadovaudamasi Lietuvos Respublikos baudžiamojo proceso kodekso 326 straipsnio 4 dalimi, 329 straipsnio 2 punktu ,

Rezoliucinė dalis

nusprendžia:

Vilniaus apygardos teismo 2021 m. birželio 1 d. nuosprendį dalyje dėl R. T. išteisinimo pagal Lietuvos Respublikos baudžiamojo kodekso 135 straipsnio 2 dalies 10 punktą panaikinti ir šioje dalyje priimti naują nuosprendį.

R. T. pripažinti kaltu pagal Lietuvos Respublikos baudžiamojo kodekso 140 straipsnio 1 dalį ir paskirti jam 6 (šešių) mėnesių laisvės atėmimo bausmę.

Vadovaujantis Lietuvos Respublikos baudžiamojo kodekso 66 straipsnio 1 ir 2 dalimis, į paskirtą bausmę įskaityti R. T. laikinajame sulaikyme ir suėmime išbūtą laiką nuo 2020 m. sausio 22 d. iki 2020 m. liepos 24 d., vieną kardomojo kalinimo (suėmimo) dieną prilyginant vienai laisvės atėmimo dienai, ir R. T. laikyti atlikusiu bausmę.

Panaikinti R. T. kardomąsias priemones – namų areštą ir dokumentų paėmimą.

Vilniaus teritorinės ligonių kasos civilinį ieškinį tenkinti visiškai ir iš R. T. priteisti 52,23 Eur (penkiasdešimt du eurus, 23 centus) už nukentėjusiajai G. V. suteiktas sveikatos priežiūros paslaugas bei 5 procentų metines palūkanas už priteistą sumą nuo teismo nuosprendžio įsiteisėjimo dienos iki visiško žalos atlyginimo. Priteista suma turi būti pervesta Valstybinei ligonių kasai prie Sveikatos apsaugos ministerijos (juridinio asmens kodas 191351679) į gavėjo banko AB „Swedbank“ banko sąskaitą (duomenys neskelbtini), mokėjimo paskirtyje nurodant „žala PSDF už G. V. gydymą“.

Nukentėjusiosios G. V. civilinį ieškinį tenkinti iš dalies ir G. V. iš R. T. priteisti 2 000 Eur (du tūkstančius eurų) neturtinei žalai atlyginti.

Kitos nuosprendžio dalies nekeisti.

Teisėjai Albinas BielskisVitalija NorkūnaitėRegina Pocienė