- Teismas
- Lietuvos apeliacinis teismas
- Dokumentas
- Nutartis
- Data
- 2016-04-12
- Bylos Nr.
- 2A-211-178/2016
- Teisminio proceso Nr.
- 2-59-3-00034-2015-4
- Bylos rūšis
- civilinė byla
- Teisėjai
- Alvydas Poškus, Goda Ambrasaitė-Balynienė, Romualda Janovičienė
- Atsakovas
- uždarosios akcinės bendrovės „Naideka“
- Kategorijos
- 2.1.5Ieškinio senatis
- 2.5.6.3Novacija
- 2.5.9.2Nepagrįstas praturtėjimas ar turto gavimas
- 2.5.10.2.4.1Turtinė žala
Lietuvos apeliacinio teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Godos Ambrasaitės – Balynienės, Romualdos Janovičienės ir Alvydo Poškaus (kolegijos pirmininko ir pranešėjo), teismo posėdyje rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo ieškovės bankrutavusios uždarosios akcinės bendrovės „Autita“ ir atsakovės uždarosios akcinės bendrovės „Naideka“ apeliacinius skundus dėl Panevėžio apygardos teismo 2015 m. birželio 17 d. sprendimo civilinėje byloje Nr. 2-400-278/2015 pagal ieškovės bankrutavusios uždarosios akcinės bendrovės „Autita“ ieškinį atsakovei uždarajai akcinei bendrovei „Naideka“ dėl žalos atlyginimo.
Aprašomoji dalis
Teisėjų kolegija nustatė:
I. Ginčo esmė
Ieškovė ieškinyje prašo priteisti iš atsakovės 55 506,48 Eur skolą, 6 proc. procesines palūkanas bei bylinėjimosi išlaidas (t. 1, b.l. 3-6, t. 4, b.l. 103). Nurodė, kad šalys 2008 m. gruodžio 8 d. sudarė Krovinių pervežimo sutartį (toliau - Sutartis1), pagal kurią atsakovė įsipareigojo ieškovę aprūpinti darbu, o ieškovė už tai sumokėti, palikdama atsakovei dalį vežimo paslaugų apmokėjimo sumos. Sutarties1 1.4 punktu šalys susitarė dėl atsiskaitymo tvarkos už ieškovės sunaudotą kurą, naudojant korteles DKV, A24 ir kt., t.y. kad atsakovė pateiks sąskaitas už sunaudotą kurą be PVM, pridedant 5 proc. aptarnavimo išlaidų, po to pridedant tuo metu Lietuvos Respublikoje nustatytą PVM. Ieškovės teigimu, atsakovė, nesilaikydama Sutarties1 1.4 punkto nuostatų, į sąskaitas-faktūras įtraukdavo sunaudoto kuro su PVM sumą ir nuo jos skaičiuodavo 5 proc. aptarnavimo sąnaudų bei tuo metu šalyje galiojantį PVM. Bendra kortelių naudojimo metu sumokėta PVM suma, kuri pagal Sutarties1 sąlygas turėjo būti išskaičiuota, sudaro 52 863,31 Eur ir tai ieškovė laiko patirta žala dėl netinkamo Sutarties1 vykdymo. Ieškovės teigimu, ši suma taip pat gali būti laikoma be pagrindo gautomis lėšomis, nes Sutartis1 nenumatė, jog ieškovė turi padengti DKV ir kt. naudojimo metu sumokėtą PVM. Todėl ieškovė neturėjo teisės gauti 52 863,31 Eur. Atsižvelgiant į tai, kad atsakovė, pažeisdama Sutartį1, nepagrįstai į ieškovei pateiktas sąskaitas įtraukė už kurą sumokėtą PVM, todėl atsakovė nuo šios sumos be pagrindo priskaičiavo 5 proc. aptarnavimo išlaidų, kas sudaro 2 643,17 Eur.
II. Pirmosios instancijos teismo sprendimo esmė
Panevėžio apygardos teismas 2015 m. birželio 17 d. sprendimu ieškinį tenkino iš dalies: priteisė iš atsakovės ieškovei 23 390,56 Eur, 6 proc. metines palūkanas nuo bylos iškėlimo teisme (2015 m. sausio 28 d.) iki sprendimo visiško įvykdymo bei 350 Eur bylinėjimosi išlaidų; kitoje dalyje ieškinį atmetė. Teismo vertinimu, iš pateiktų kuro kortelės naudojimo ir sumokėto PVM suvestinės bei sąskaitų matyti, kad atsakovė savo įsipareigojimus vykdė pažeidžiant Sutarties1 1.4 punkto nuostatas, nes į ieškovei teikiamas sąskaitas-faktūras įtraukdavo sunaudoto kuro su PVM sumą, nuo jos skaičiuodavo 5 proc. aptarnavimo sąnaudų ir tuo metu Lietuvoje nustatytą PVM. Šalims susitarus dėl tarptautinio krovinių gabenimo, ieškovei suteikiant naudojimuisi kuro korteles, atsakovė prisiėmė ir užsienyje už kurą sumokėto PVM susigrąžinimo riziką. Atsakovės atstovė pripažino, jog UAB „Naideka“ naudojasi galimybe iš užsienio šalių susigrąžinti PVM, todėl, teismo vertinimu, atsakovė ne tik pažeidžiant šalių susitarimus neteisėtai iš ieškovės gaudavo PVM, bet neatmestina, jog už ieškovės sunaudotus degalus susigrąžindavo PVM ir iš užsienio šalių. Didesnių nei susitarta sąskaitų išrašymas, leidžia konstatuoti, jog atsakovė netinkamai vykdė savo sutartinius įsipareigojimus (CK 6.38, 6.189, 6.200, 6.205 str., 6.245 str. 3 d.). Nors atsakovė nurodė, kad šalių sudarytos 2010 m. sausio 1 d. vilkiko panaudos sutartis (toliau – Sutartis2) ir 2010 m. spalio 28 d. sutartis dėl automobilio naudojimo ir išpirkimo (toliau – Sutartis3) pakeitė Sutartį1 (CK 6.141 str. 1 d.), tačiau atsakovė nepateikė įrodymų, jog Sutartis1 pasibaigė 2010 m. sausio 1 d., nes nei Sutartyje2, nei Sutartyje3 šalys neišreiškė savo valios pakeisti vieną prievolę kita. Ši aplinkybė nenurodyta nė vienoje sutartyje, be to, visos sutartys iš esmės nesiskyrė, nes tiek pagal pirmą, tiek ir pagal kitas sutartis buvo vykdomi krovinių pervežimai ES šalyse, o atsakovė buvo įsipareigojusi ieškovę aprūpinti darbu. Nors Sutartyje2 nurodoma, kad ieškovei suteikiama teisė naudoti vilkiką DAF XF105, valst. Nr. (duomenys neskelbtini) tačiau šis automobilis krovinių pervežimui ieškovei perduotas anksčiau, nes jau 2009 m. spalio 9 d. vykdė krovinių pervežimus, ką pripažįsta ir atsakovė. Sutartimi3 šalys tik detalizavo krovinių pervežimo vykdymo būdą ir papildomai susitarė dėl transporto priemonės remonto, draudimo bei ieškovės galimybės tinkamai vykdant sutartį, išsipirkti vilkiką Mercedes Benz po 36 mėnesių. Teismo vertinimu, pateikti duomenys patvirtina, kad 2009 m. kovo 1 d. - 2013 m. lapkričio 17 d. atsakovė netinkamai vykdė Sutarties1 įsipareigojimus, todėl ieškovės teiginius, jog ji patyrė žalą, teismas laikė pagrįstais. Tačiau teismas sutiko su atsakove, jog Sutartimi1 šalys kelių mokesčių mokėjimo neaptarė, todėl atmetė kaip nepagrįstą ieškovės reikalavimą priteisti iš atsakovės 661,08 Eur kaip neteisėtai priskaičiuotą PVM.
Teismas nurodė, kad atsakovė prašė taikyti ieškinio senatį. Teismas sprendė, kad ginčas byloje kilo iš sutartinių santykių, todėl, pažeidus šalių sutartinius įsipareigojimus, negali būti taikomos nepagrįstą praturtėjimą reglamentuojančios teisės normos (CK 6.237 str., 6.256 str. 2 d., 4 d.). Kadangi nuostolius ieškovė patyrė iš sutartinių santykių, todėl pažeistos teisės gynybai įstatymas nustato sutrumpintus ieškinio senaties terminus. Ieškinį pareiškė bankrutavusi įmonė, tačiau, teismo vertinimu, ieškinio senaties termino pradžia su nutarties iškelti bankroto bylą įsiteisėjimu yra siejama tik administratoriaus ieškiniams dėl bankrutuojančios įmonės sudarytų sandorių (ĮBĮ 11 str. 3 d. 8 p., 20 str.), o kitiems reikalavimams taikomos bendrosios ieškinio senaties termino eigos pradžios skaičiavimo taisyklės. Išimtys bankroto administratoriaus ieškiniams dėl žalos priteisimo pareikšti teisiniame reglamentavime nenustatytos. Byloje nėra duomenų, kad ieškovė nuo atsakovės veiksmų, dėl kurių prarado lėšas 2009 m. kovo 1 d. – 2013 m. lapkričio 7 d. laikotarpiu, iki bankroto bylos įmonei iškėlimo (2014 m. kovo 10 d.) būtų kreipusis į atsakovę ar būtų ėmusis kitokių veiksmų, siekdama susigrąžinti sumokėtas lėšas. Visą šį laikotarpį ieškovė buvo veikiantis ūkio subjektas, todėl, elgdamasis kaip apdairus ir rūpestingas savo teisėmis besirūpinantis juridinis asmuo, turėjo imtis veiksmų savo teisių pažeidimui pašalinti. Ieškovei buvo teikiamos sąskaitos faktūros, todėl jai buvo žinoma, jog yra priskaičiuojamas kuro bei administravimo PVM, tačiau jokių reikalavimų atsakovei nereiškė. Įmonei tapus bankrutuojančia, pasikeičia tik įmonės valdymo organai – jai atstovauti paskiriamas bankroto administratorius, todėl nenurodžius svarbių priežasčių, dėl kurių ieškovė yra praleidusi senaties terminą ir neprašant atnaujinti šio termino, teismas netenkino reikalavimo už 2009 m. kovo 1 d. – 2012 m. sausio 28 d. padarytą žalą. Todėl ieškovės patirti nuostoliai apskaičiuotini už tris metus nuo kreipimosi į teismą dienos - 23 390,56 Eur žalos dydį (22 276,72 + 1 113,84 = 23 390,56).
III. Apeliacinių skundų ir atsiliepimo argumentai
Ieškovė BUAB „Autita“ apeliaciniame skunde prašo panaikinti Panevėžio apygardos teismo 2015 m. birželio 17 d. sprendimo dalį, kuria atsisakyta tenkinti ieškinio reikalavimus ir toje dalyje priimti naują sprendimą – priteisti ieškovės naudai iš atsakovės 31 454,84 Lt; 6 proc. dydžio procesines palūkanas bei bylinėjimosi išlaidas. Apeliacinis skundas grindžiamas šiais argumentais:
Teismas klaidingai įvertino tarp šalių susiklosčiusius teisinius santykius. Ieškinys grindžiamas šalių teisiniais santykiais, kurie peržengė Sutarties1 ribas. Sutartimi1 nenumatyti jokie kiti mokėjimai, kuriuos atsakovė neleistinai įtraukė į sąskaitas, todėl atsakovė nesilaikė Sutarties1 1.4 punkte įtvirtinto susitarimo. Ieškovė per klaidą, pasitikėdama atsakove, pervedė jai papildomas, jokio sutartinio pagrindo neturinčias pinigų sumas, kuriomis atsakovė nepagristai praturtėjo, nes nei sutartinio, nei deliktinio pagrindo jas gauti nebuvo. Nors ieškinys ir pavadintas „dėl žalos atlyginimo“, realiai ta „žala“ yra nepagristas praturtėjimas. Todėl nepagrįsto praturtėjimo suma ir yra ieškinio dalykas, kas laikytina žala plačiąja prasme. Teismas nepagrįstai atmetė dėl senaties ieškinį dalyje dėl 31 454,84 Eur priteisimo. Atsakovė be pagrindo gavo 55 506,48 Eur pajamų, nors pagal Sutarties1 sąlygas, ji neturėjo teisės to gauti, taip pat atsakovė neturėjo teisės gauti ir sprendimu atsisakytos priteisti 31 454,84 Eur sumos. Ieškovės teigimu, tokiam reikalavimui taikytinas dešimties metų ieškinio senaties terminas, kuris nėra praleistas. Ieškovė sutinka su sprendimo dalimi, kuria atmestas reikalavimas priteisti permokėtas sumas už kelių mokestį ir šioje dalyje sprendimo neskundžia. Net jei būtų taikomas trejų metų ieškinio senaties terminas, teismas neteisingai nustatė ieškinio senaties termino pradžią. Įmonių bankroto įstatymo 20 straipsnio 5 dalyje nustatyta, kad administratorius apie sandorius, kuriuos ginčija teisme, sužinojo nuo dokumentų apie šių sandorių sudarymą gavimo dienos (CK 1.127 str. 1 d.). Bankroto byla ieškovei iškelta 2014 m., todėl trejų metų ieškinio senaties terminas dar nėra suėjęs. Administratoriaus sužinojimo apie egzistavusius teisinius santykius momentas negali būti tapatinamas su įmonės valdymo organų sužinojimo momentu, nes tokiu atveju daugelio reikalavimų administratorius apskritai netektų teisės reikšti ir negalėtų realiai vykdyti savo įstatyminių pareigų.
Šalies argumentai
Atsakovė UAB „Naideka“ apeliaciniame skunde prašo Panevėžio apygardos teismo 2015 m. birželio 17 d. sprendimą panaikinti ir perduoti bylą nagrinėti pirmosios instancijos teismui iš naujo; bylą nagrinėti žodinio proceso tvarka. Apeliacinis skundas grindžiamas šiais argumentais:
Sprendimas naikintinas dėl materialinės ir procesinės teisės normų pažeidimo, bylos esmės neatskleidimo ir nukrypimo nuo Lietuvos Aukščiausiojo Teismo suformuotos įstatymų aiškinimo ir taikymo praktikos. Pažeistos sutarčių aiškinimo taisyklės, be jokio teisinio pagrindimo trys savarankiškos sutartys, turinčios aiškiai apibrėžtus skirtingus dalykus, be jokios motyvacijos laikytos viena sutartimi. Šalis siejo sutartiniai santykiai dėl krovinių pervežimo, kurie 2010 metais buvo iš esmės modifikuoti sudarant naujas sutartis, t.y. prievolės pagal Sutartį1 baigėsi šalims pasirašius Sutartį2 ir Sutartį3. Taigi, šalys pradinę prievolę pakeitė naujomis prievolėmis, kurios turi skirtingą įvykdymo būdą ir dalyką (novacija). Šalys, sudarydamos Sutartį1, Sutartį2 ir Sutartį3, savo nuožiūra nusistatė tarpusavio teises bei pareigas, susitarė dėl visų sutarčių sąlygų (CK 6.156 str.). Sutartimi1 atsakovė, kaip užsakovė, įsipareigojo aprūpinti ieškovę darbu - organizuoti krovinių gabenimą visose ES šalyse. Sutartimi2 šalys susitarė panaikinti Sutartį1 ir ieškovė suteikė atsakovei teisę naudoti vilkiką DAF XF105, valst.Nr. (duomenys neskelbtini) krovinių pervežimui ES šalyse, o atsakovė įsipareigojo aprūpinti vilkiką darbu. Sutartimi3 atsakovė perdavė ieškovei vilkiką Mercedes Benz naudojimui ir išsipirkimui. Teismas neatsižvelgė į šių sutarčių sąlygas, nevertino šalių elgesio po sutarčių sudarymo (sutartys buvo vykdomos tinkamai), į pateiktus įrodymus, dėl ko padarė nepagrįstą išvadą, kad minėtose sutartyse nebuvo išreikšta aiški šalių valia vieną prievolę pakeisti kita (novacija). Tarp šalių sudarytos trys sutartys yra atskiros savarankiškos sutartys su kitokia prievole bei kitu dalyku. Teismas nesivadovavo Lietuvos Aukščiausiojo Teismo nutartimis civilinėse bylose Nr. 3K-3-145/2011, Nr. 3K-441/2012 ir kt., netinkamai taikė CK 6.1, 6.3, 6.141-6.142 straipsnių nuostatas bei nukrypo nuo suformuotos įstatymų aiškinimo ir taikymo praktikos, kas turėjo esminės įtakos neteisėto sprendimo priėmimui.Sprendimo motyvuojamoji dalis yra prieštaringa. Teismas nurodydamas, kad sutinka su atsakove, jog Sutartimi1 šalys kelių mokesčių mokėjimo neaptarė, atmetė reikalavimą priteisti iš atsakovės 661,08 Eur, vėliau padaro nepagrįstą išvadą, kad atsakovė 2009 m. kovo 1 d. – 2013 m. lapkričio 7 d. netinkamai vykdė Sutartį1, todėl ieškovė patyrė žalą.Ginčas kilęs iš sutartinių santykių, todėl pažeidus šalių sutartinius įsipareigojimus, atsakovei negali būti taikomos nepagrįstą praturtėjimą reglamentuojančios teisės normos, kurių pagrindu ieškovė reiškia reikalavimą. Atsakovė negalėjo vienašališkai keisti sudarytų sutarčių, todėl visus mokesčius (mokėjimus) skaičiavo taip, kaip buvo nurodyta atitinkamose sutartyse, kol jos nebuvo pakeistos. Ieškovei buvo teikiamos sąskaitos – faktūros, todėl jai buvo žinoma, jog įmonei yra priskaičiuojamas kuro bei administravimo PVM, tačiau jokių reikalavimų atsakovei nereiškė. Sutartis1 buvo pakeista abiejų šalių gera valia ir sutikimu, todėl ieškinys turėjo būti atmestas. Dėl ieškinio senaties termino taikymo, atsakovė pažymėjo tai, kad teismas turėjo taikyti ginčo santykiams CMR nuostatas ir sutrumpintą senaties terminą.
Šalies argumentai
Atsakovė prašo bylą nagrinėti žodinio proceso tvarka, nes nagrinėjimas rašytine proceso tvarka užkirstų galimybę atsakovei aprėpti visus ginčo situacijos nagrinėjimo faktinius ir teisinius aspektus, tuo pačiu taip būtų tinkamiausiai įgyvendintas teisės būti išklausytam civilinio proceso principas.
Atsiliepimas
Ieškovė atsiliepime į atsakovės apeliacinį skundą prašo jį atmesti bei priteisti bylinėjimosi išlaidas. Atsiliepimas grindžiamas šiais argumentais:
Klaidinga atsakovės pozicija dėl novacijos, nes jokia vėlesne sutartimi Sutartis1 nebuvo panaikinta, skyrėsi vėlesnių sutarčių ir Sutarties1 dalykas, todėl nėra pagrindo teigti, kad Sutartis1pasibaigė. Sutartyje2 ir Sutartyje3 esantis įsipareigojimas apmokėti sąskaitas už naudojimąsi DKV kortele, niekaip nepakeičia sutartinės nuostatos, kad tos sąskaitos turėjo būti pateikiamos laikantis Sutarties1 1.4 punkto įtvirtinto susitarimo, t.y. be PVM, kurį vėliau atsakovė turėjo teisę susigrąžinti. Atsakovė netinkamai aiškina tarp šalių susiklosčiusius sutartinius santykius. Ne kiekvienas sutartinių šalių teisinių santykių modifikavimas gali būti laikomas novacija. Tarp šalių jokia novacija neįvyko, šalys aiškiai neišreiškė valios, kad viena sutartis pasibaigtų ir kad sudarytos naujos sutartys ją pakeistų. Visi su novacija susiję apeliantės argumentai yra nepagrįsti, todėl atmestini. Atsakovė nepagrįstai teigia, kad visi sutartiniai pakeitimai bei mokėjimai buvo atliekami gera valia. Ieškinį pareiškė bankroto administratorius, kuris įgyja teises ir pareigas tik nuo jo paskyrimo momento. Bankroto byla ieškovei iškelta 2014 metais, todėl tik gavęs visus dokumentus administratorius galėjo sužinoti ir sužinojo apie bankrutuojančią įmonę ir jos kontrahentus siejusius teisinius santykius, sudarytas sutartis, prievolių vykdymo ypatumus. Ieškovės bankroto administratoriaus sužinojimo apie egzistavusius teisinius santykius momentas negali būti tapatinamas su įmonės valdymo organų sužinojimo momentu. Ieškovė turėjo teisę reikšti šį ieškinį ir jokie terminai tam nėra ir negali būti suėję.
Atsakovės prašymas dėl bylos nagrinėjimo žodinio proceso tvarka nepagrįstas. Byloje neprašoma apklausti liudytojų, šalys turėjo galimybę ir ja pasinaudojo visus savo argumentus išdėstyti tiek procesiniuose dokumentuose, tiek teismo posėdžio metu. Todėl žodinis procesas apeliacinėje stadijoje nėra būtinas, priešingai, tai užvilkintų bylos nagrinėjimą.
Motyvuojamoji dalis
IV. Apeliacinio teismo nustatytos bylos aplinkybės, teisiniai argumentai ir išvados
CPK 320 straipsnio 1 dalyje nustatyta, jog bylos nagrinėjimo apeliacine tvarka ribas sudaro apeliacinio skundo faktinis ir teisinis pagrindas bei absoliučių sprendimo negaliojimo pagrindų patikrinimas. Apeliacinės instancijos teismas nagrinėja bylą neperžengdamas apeliaciniame skunde nustatytų ribų, išskyrus kai to reikalauja viešasis interesas ir neperžengus skundo ribų būtų pažeistos asmens, visuomenės ar valstybės teisės ir teisėti interesai (CPK 320 str. 2 d.). Apeliacinės instancijos teismas ex officio patikrina, ar nėra CPK 329 straipsnyje nurodytų absoliučių sprendimo negaliojimo pagrindų.
Byloje kilo ginčas dėl atsiskaitymų už kurą teisingumo. Pagal Sutartį1 atsakovė (užsakovė) įsipareigojo aprūpinti ieškovę (vežėją) darbu – organizuoti krovinių gabenimą ES šalyse (1.1 punktas) (t. 1, b.l. 10). Šalys Sutarties1 1.4 punkte susitarė dėl atsiskaitymo tvarkos už ieškovės sunaudotą kurą, naudojant korteles DKV, A24 ir kt. - atsakovė įsipareigojo kas 15 dienų teikti sąskaitas už ieškovės sunaudotą kurą be PVM, pridedant 5 proc. aptarnavimo išlaidų, po to pridedant tuo metu Lietuvos Respublikoje nustatytą PVM. Ieškovė nurodė, kad atsakovė savo įsipareigojimus vykdė pažeidžiant 1.4 punkto nuostatas - į ieškovei teikiamas sąskaitas-faktūras įtraukdavo sunaudoto kuro su PVM sumą, nuo jos skaičiuodavo 5 proc. aptarnavimo sąnaudų ir tuo metu Lietuvoje nustatytą PVM. Dėl to atsakovei yra sumokėta didesnė suma nei turėjo būti sumokėta pagal Sutarties1 1.4 punkte nustatytą atsiskaitymo tvarką. Pirmosios instancijos teismas iš esmės sutiko su ieškove, tačiau ieškinį, taikydamas ieškinio senaties terminą daliai reikalavimo, tenkino iš dalies. Toks sprendimas netenkina nei ieškovės, nei atsakovės, abi pateikė apeliacinius skundus.
Dėl žodinio nagrinėjimo
Atsakovė prašo bylą nagrinėti žodinio proceso tvarka, nes nagrinėjimas rašytine proceso tvarka, jos nuomone, užkirstų galimybę aprėpti visus ginčo situacijos nagrinėjimo faktinius ir teisinius aspektus. Teisėjų kolegija tenkinti šį prašymą pakankamo pagrindo neįžvelgia.
Kasacinio teismo praktikoje nurodoma, kad CPK 321 straipsnyje įtvirtintas teisinis reguliavimas reiškia, kad įstatymu nustatyta teismo diskrecijos teisė tiek savo, tiek šalių iniciatyva nuspręsti dėl bylos nagrinėjimo žodinio proceso tvarka, tačiau ši teisė ribojama, nurodant, kad toks sprendimas galimas išimtiniais atvejais. Dėl to ir šalys, teikdamos prašymą nagrinėti bylą žodinio proceso tvarka, turi jį pagrįsti, nurodydamos išimtines aplinkybes (pavyzdžiui, būtina apklausti specialistą, ekspertą, liudytojus ir pan.), dėl kurių būtinas žodinis bylos nagrinėjimas (žr., pvz., Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2013 m. gegužės 27 d. nutartį civilinėje byloje Nr. 3K-3-304/2013; kt.). Šiuo atveju atsakovė tokių išimtinių aplinkybių nenurodė; iš apeliacinių skundų argumentų matyti, kad tarp šalių yra kilęs iš esmės dėl jų sudarytų sutarčių vertinimo, o ne tiek dėl faktinių aplinkybių nustatymo; ieškovė prieštarauja žodiniam bylos nagrinėjimui. Todėl teisėjų kolegija sprendžia, kad būtinumo nagrinėti bylą žodinio proceso tvarka nėra.
Ieškovės apeliacinis skundas netenkintinas. Atsakovės apeliacinis skundas tenkintinas iš dalies.
Iš šalių dėstytų pozicijų matyti, kad byloje faktiškai nėra ginčo dėl to, kad jos iki 2010 m. sausio 1 d. Sutarties2 (t. 4, b.l. 90) sudarymo už ieškovės sunaudotą kurą turėjo atsiskaitinėti Sutarties1 1.4 punkte nustatyta tvarka. Kaip minėta, pagal šį punktą atsakovė įsipareigojo kas 15 dienų teikti sąskaitas už ieškovės sunaudotą kurą be PVM, pridedant 5 proc. aptarnavimo išlaidų, po to pridedant tuo metu Lietuvos Respublikoje nustatytą PVM. Esminis ginčas yra dėl to, ar ir po Sutarties2 (vilkiko DAF XF, v/n (duomenys neskelbtini) panaudos sutartis) bei 2010 m. spalio 28 d. Sutarties3 (sutartis dėl automobilio MERCEDES BENZ, v/n (duomenys neskelbtini) naudojimo ir išpirkimo – t. 4, b.l. 91-92) atsiskaitymas turėjo būti vykdomas Sutarties1 1.4 punkto sąlygomis (ieškovės pozicija), ar pagal Sutarties2 ir Sutarties3 sąlygas (atsakovės pozicija). Šiame kontekste pažymėtina, kad pati atsakovė atsiliepime į ieškinį buvo nurodžiusi, jog iki Sutarties2 sudarymo pagal ieškovės pateiktą suvestinę (t. 1, b.l. 11-12) ieškovės nuostolių suma - sumokėta daugiau nei pagal Sutarties1 1.4 punktą turėjo būti sumokėta - yra 1 282,75 Eur (t. 1, b.l. 86).
Dėl atsakovės argumentų, susijusių su novacija
Teisėjų kolegija sutinka su pirmosios instancijos teismo išvada, kad atsakovė nepagrįstai teigia, jog Sutartis2 ir Sutartis3 pakeitė Sutartį1 įvykus novacijai (CK 6.141 str. 1 d.). Teismas pagrįstai nurodė, kad novacija galima, tik kai viena galiojanti prievolė yra keičiama kita galiojančia prievole (CK 6.141 str. 3 d.). Novacija nepreziumuojama, todėl visais atvejais šalys, norėdamos vieną prievolę pakeisti kita, turi aiškiai, nedviprasmiškai išreikšti savo valią (CK 6.141str. 2 d.), t.y., sudarydamos sutartį, turi aiškiai nurodyti vieną prievolę keičiančios kita. Sprendžiant, ar šalių veiksmai reiškė novaciją, šalis, kuri remiasi novacija, turi įrodyti, kad ši tikrai buvo (CPK 178 str.). Šiuo atveju vertinant sutarčių sąlygas, teisėjų kolegijos nuomone, iš tikrųjų nėra jokio pagrindo spręsti apie jose aiškiai išreikštą šalių valią dėl novacijos, t.y. kad Sutartyje2 ar Sutartyje3 nurodytomis prievolėmis keičiama Sutartyje1 nurodyta prievolė, kitaip tariant, kad pastarosios (esamos) prievolės vietoje sukuriama ją pakeičianti (nauja) prievolė (CK 6.141 str. 1 d.). Sutartimi1 atsakovė buvo įsipareigojusi aprūpinti ieškovę darbu – organizuoti krovinių gabenimą ES šalyse (1.1 punktas). Sutarties2 tikslas - ieškovės turimo vilkiko naudojimo teisės perdavimas atsakovei, o ši įsipareigojo aprūpinti darbu (tik) šį vilkiką. Šiame kontekste pastebėtina, kad iš ieškovės pateiktos suvestinės matyti, jog iki Sutarties2 sudarymo ieškovė naudojo kitą transporto priemonę, kurios v/n (duomenys neskelbtini) išskyrus du atvejus, kai prieš Sutarties2 sudarymą du kartus buvo naudotas vilkikas v/n (duomenys neskelbtini) (t. 1, b.l. 11-12). Po Sutarties2 sudarymo buvo naudojamas tik vilkikas v/n (duomenys neskelbtini), dėl kurio ši sutartis ir sudaryta, ir atsakovei priklausęs vilkikas v/n (duomenys neskelbtini), kurio perdavimas naudojimuisi ir išsipirkimui ieškovei buvo Sutarties3 tikslas. Taigi, Sutartimi2 ir Sutartimi3 buvo susitarta specialiai tik dėl konkrečių vilkikų naudojimo ir kitų su tuo susijusių sąlygų, tuo tarpu jokiais įrodymais nėra patvirtinamos atsakovės nurodomos aplinkybės, kad Sutartimi2 bei Sutartimi3 aptartos prievolės buvo sukurtos „vietoje“ Sutarties1 prievolių.
Dėl sutartinio atsiskaitymo už kurą
Padaręs išvadą dėl novacijos nebuvimo, pirmosios instancijos teismas ieškovės reikalavimą nepraleisto ieškinio senaties termino (trejų metų) ribose tenkino remdamasis Sutarties1 1.4 punkto nuostatomis. Teisėjų kolegijos nuomone, vadovautis šiomis nuostatomis vertinant šalių atsiskaitymus už kurą, nepaisant to, kad teismas pagrįstai konstatavo novacijos nebuvimą, pagrindo nebuvo.
Kaip minėta, Sutartimi2 ir Sutartimi3 buvo aptarta dėl dviejų vilkikų naudojimo sąlygų, pagal pateiktus įrodymus tik šie vilkikai po Sutarties2 sudarymo buvo naudojami vykdant vežimus. Jose aptarta ir apmokėjimo už kurą tvarka, kuri numatyta kitokia nei Sutartyje 1. Todėl, teisėjų kolegijos vertinimu, darytina išvada, kad nebūtų prasmės numatyti Sutartyje2 ir Sutartyje3 kuro apmokėjimo tvarką kitokią, jei šalys būtų turėjusios ketinimus vadovautis ankstesne Sutartyje1 numatyta tvarka. Pagal Sutartį2 ieškovė įsipareigojo apmokėti sąskaitas faktūras už DKV korteles, pateiktas atsakovės, pagal Sutartį3 – sunaudoto kuro išlaidas (4 punktas), taigi, kitaip nei Sutartimi1. Pirmosios instancijos teismas iš esmės ir nenurodė, kodėl, esant sutartyse numatytoms skirtingoms atsiskaitymo už kurą sąlygoms, vis tik taikytinos Sutarties1 sąlygos, bet netaikytinos kitų dviejų sutarčių sąlygos. Tai, kad nekonstatuojama novacija, savaime nelemia ankstesnių atsiskaitymo sąlygų taikymo ir neteikia pagrindo visiškai nevertinti vėlesnėse sutartyse nustatytų kitokių sąlygų, ką pagrįstai nurodo apeliaciniame skunde atsakovė. Šiame kontekste pastebėtina, kad teismo nurodytos aplinkybės, susijusios su atsakovės PVM (ne)susigrąžinimu iš užsienio šalių, nėra šios bylos nagrinėjimo dalykas ir taip pat nėra pagrindas vadovautis Sutartimi1 bei nevertinti atsiskaitymų pagal Sutarties2 ir Sutarties3 sąlygas. Todėl teisėjų kolegija sprendžia, kad nėra pagrindo sutikti su ieškove, jog už visą suvestinėje nurodytą laikotarpį atsakovė turėjo išrašyti sąskaitas, o ieškovė apmokėti pagal Sutarties1 1.4 punkte nurodytas sąlygas. Ieškovė nepateikė įrodymų, kad atsakovė po Sutarties2 sudarymo nepagrįstai išrašė, o ieškovė apmokėjo sąskaitas pagal Sutartyje2 ir Sutartyje3 nurodytą apmokėjimo už kurą tvarką (CPK 12, 178 str.).
Dėl ieškovės argumentų, susijusių su nepagrįstu praturtėjimu, ir ieškinio senaties
Teisėjų kolegija nesutinka su pirmosios instancijos teismo išvada, kad ieškovė nepagrįstai remiasi normomis, reglamentuojančiomis nepagrįstą praturtėjimą. Teismas nurodė, kad ieškovė patyrė nuostolius iš sutartinių santykių, ir dėl to sprendė, kad ieškovės reikalavimui taikytinas sutrumpintas - trejų metų – ieškinio senaties terminas (kaip reikalavimui dėl žalos atlyginimo - CK 1.125 straipsnio 8 dalis), o ne bendras – dešimties metų - ieškinio senaties terminas (kaip reikalavimui dėl nepagrįsto praturtėjimo CK 6.242 straipsnio 1 dalies pagrindu).
Kaip minėta, šalis iš tikrųjų siejo sutartiniai santykiai. Tačiau kasacinis teismas yra išaiškinęs, jog „...tuo atveju, kai šalis, kurių viena reikalauja grąžinti kitai sumokėtas sumas kaip sumokėtas be pagrindo, sieja sutartiniai teisiniai santykiai, reikia įvertinti, ar mokėjimai atlikti pagal sutartį, ar kitu teisiniu pagrindu, ar be pagrindo. Vien sutartinių santykių tarp šalių buvimas nepaneigia galimybės vienos šalies kitai perduotą turtą išreikalauti remiantis nepagrįsto praturtėjimo ar turto gavimo be pagrindo taisyklėmis, kai pagal sutartį tas turtas neturėjo būti perduotas. Jei šalis atlieka mokėjimą, kurio pagal sutartį neturėjo atlikti, toks mokėjimas yra už sutarties ribų ir atliktas be pagrindo; taip pat jei atlyginta neegzistuojanti žala arba atlyginta daugiau, nei patirta, ji atlyginta nesant teisinio pagrindo. Teisėjų kolegija konstatuoja, kad kitų (sutartinių, deliktinių) šalių santykių buvimas savaime neužkerta galimybės taikyti nepagrįsto praturtėjimo ar turto gavimo be pagrindo taisykles tuo atveju, kai turtas, kurį reikalaujama priteisti, buvo vienos šalies perduotas, o kitos įgytas nesant iš tų santykių kylančios prievolės jam perduoti“ (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2013 m. gegužės 24 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-310/2013). Nagrinėjamoje byloje reikalavimas grindžiamas tuo, kad ieškovė yra sumokėjusi sumas, kurių pagal Sutartį1 atsakovė negalėjo reikalauti, o ir atsakovei pareikalavus jų mokėti neprivalėjo. Todėl, atsižvelgiant į paminėtą kasacinio teismo išaiškinimą, galima daryti išvadą, kad ieškovė gali ginti savo teises nepagrįsto (atsakovės) praturtėjimo institutu. Tokiu atveju ieškinio senaties termino klausimas ginčui tampa neaktualus, nes bendrasis ieškinio senaties terminas akivaizdžiai nėra praleistas. Kita vertus, teisėjų kolegija sprendžia, jog pirmosios instancijos teismas, konstatavęs sutrumpinto ieškinio senaties termino (jei jis būtų taikomas) praleidimą, turėjo svarstyti jo atnaujinimo galimybę nepaisant teismo nurodytų aplinkybių, kad ieškovė neprašė atnaujinti termino ir nenurodė svarbių jo praleidimo priežasčių. Juo labiau, kad prašymas atnaujinti terminą, kai ieškovė laikėsi pozicijos ir įrodinėjo, jog ieškinio senaties terminas jos pareikštam reikalavimui (dėl nepagrįsto praturtėjimo) apskritai nėra praleistas, būtų reiškęs pačios atsakovės pozicijos nenuoseklumą. Lietuvos Aukščiausiojo Teismo praktikoje išaiškinta, kad ieškinio senaties termino taikymas, praleisto termino atnaujinimas ar netaikymas yra susijęs su teisingumo principu. Bylą nagrinėjantis teismas, taikydamas atitinkamas ieškinio senatį reglamentuojančias materialiosios teisės normas, to negali daryti mechaniškai, nes tai būtų nesuderinama su teismo pareiga vykdyti teisingumą (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2009 m. birželio 15 d. nutartis civilinėje Nr. 3K-3-265/2009). Sprendžiant termino atnaujinimo klausimą, svarbu nustatyti, ar terminas praleistas dėl svarbių priežasčių ir kiek termino atnaujinimas turės įtakos teisingumui, kitų asmenų teisėms bei teisėtiems interesams. Klausimą, ar ieškinio senaties termino praleidimo priežastys pripažintinos svarbiomis, sudarančiomis pagrindą jį atnaujinti, teismas sprendžia atsižvelgdamas į ieškinio senaties teisinio instituto esmę ir paskirtį, ginčo esmę, ieškovo elgesį bei kitas reikšmingas aplinkybes, taip pat į protingumo, sąžiningumo bei teisingumo kriterijus (CK 1.5 straipsnis) (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2007 m. gruodžio 18 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-578/2007; 2007 m. rugsėjo 24 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-338/2007; 2012 m. rugpjūčio 17 d, nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-393/2012; kt.). Teisminėje praktikoje bankroto bylos iš esmės vienareikšmiškai vertinamos kaip viešojo intereso bylos. Viešojo intereso elementas bylose savaime nereiškia, kad jose ieškinio senaties institutas tampa nereikšmingas (ar beveik nereikšmingas), tačiau jis negali būti pernelyg formalizuotas juo labiau, kad tokio pobūdžio ginčų pasekmės yra susijusios ne vien tik su bylos šalių, bet ir kitų asmenų (šiuo atveju - bankrutuojančios įmonės kreditorių) interesais. Todėl aplinkybė, kad, kaip nurodė pirmosios instancijos teismas, ankstesni įmonės vadovai, negynė įmonės interesų ir dėl to gal būt aplaidžiai (ar dėl nesuvokimo) atliko savo pareigas, negalėtų būti visais atvejais pagrindu teikti prioritetą civilinių santykių stabilumui, o ne teisingumo atkūrimui. Nagrinėjamu atveju administratorius ieškinį pareiškė nepraėjus nė metams po bankroto bylos ieškovei iškėlimo. Todėl teisėjų kolegija sprendžia, kad pirmosios instancijos teismas turėjo svarstyti ieškinio senaties termino atnaujinimo klausimą net jei jis būtų praleistas ir yra pagrindas šį terminą atnaujinti (CK 1.131 str. 2 d.). Šiame kontekste atmestini atsakovės apeliacinio skundo teiginiai, kad nagrinėjamu atveju taikytinos CMR konvencijos nuostatos ir sutrumpinti senaties terminai, jau vien dėl to, kad tokiomis aplinkybėmis atsakovė nesirėmė pirmosios instancijos teisme, todėl negali remtis ir apeliaciniame skunde (CPK 306 str. 2 d.).
Dėl priteistinos sumos
Padarius išvadą, kad šalių atsiskaitymus už kurą po 2010 m. sausio 1 d. nustatė Sutarties2 ir Sutarties3 nuostatos, pripažintina, kad ieškovė turi teisę reikalauti iki tos datos permokėtas pagal Sutartį1 sumas. Kaip minėta, faktiškai tarp šalių nėra ginčo, kad pagal pastarąją sutartį atsakovė nepagrįstai reikalavo, o ieškovė apmokėjo 1 282,75 Eur.
Remiantis tuo, kas išdėstyta, teisėjų kolegija sprendžia, kad pirmosios instancijos teismas neįvertino byloje esančių įrodymų visumos (CPK 185 str.), dėl ko skundžiamas sprendimas pakeistinas, sumažinant priteistą ieškovei sumą iki 1 282,75 Eur (CPK 326 str. 1 d. 3 p., 329 str. 1 d., 330 str.).
Sumažinus priteistiną sumą, sumažintinos ir iš atsakovės pirmosios instancijos teisme priteistos bylinėjimosi išlaidos (CPK 93 str. 5 d.). Šalys nepateikė įrodymų apie jų turėtas išlaidas apeliacinės instancijos teisme, todėl šis klausimas nespręstinas.
Panevėžio apygardos teismas 2015 m. sausio 28 d. nutartimi taikė laikinąsias apsaugos priemones ir areštavo atsakovui UAB „Naideka“ priklausantį 52 863,31 Eur vertės turtą (t. 4, b.l. 62-63). Atsižvelgiant į priteistą sumą, turto arešto mastas atitinkamai mažintinas paliekant galioti areštą turto daliai priteisiamos sumos ribose (CPK 145 str. 2 d., 150 str. 3 d.).
Atsakovė yra sumokėjusi 100 Eur žyminį mokestį už apeliacinį skundą, nuo likusios dalies atleista pirmosios instancijos teismo 2015 m. liepos 3 d. nutartimi (t. 4, b.l. 145, 154). Tačiau šioje byloje ieškovė yra bankrutuojanti įmonė, todėl atsakovė apskritai neturėjo mokėti žyminio mokesčio už apeliacinį skundą – nuo jo mokėjimo ji yra atleista CPK 83 straipsnio 1 dalies 8 punkto pagrindu. Dėl to nepagrįstai sumokėtas žyminis mokestis turi būti atsakovei grąžinamas (per VMI) (CPK 87 str. 1 d. 1 p., 3 d.).
Lietuvos apeliacinio teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija, vadovaudamasi Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso 326 straipsnio 2 dalimi,
Rezoliucinė dalis
nutaria:
Panevėžio apygardos teismo 2015 m. birželio 17 d. sprendimą pakeisti išdėstant jo rezoliucinę dalį taip:
„ Ieškinį tenkinti iš dalies.
Priteisti ieškovei bankrutavusiai uždarajai akcinei bendrovei „Autita“ (duomenys neskelbtini) iš atsakovės uždarosios akcinės bendrovės „Naideka‘ (duomenys neskelbtini) 1 282,75 Eur (vieną tūkstantį du šimtus aštuoniasdešimt du eurus 75 euro centus), 6 proc. dydžio metines palūkanas nuo bylos iškėlimo teisme (2015-01-28) iki sprendimo visiško įvykdymo bei 200 Eur (du šimtus eurų) bylinėjimosi išlaidų.
Kitoje dalyje ieškinį atmesti.
Priteisti iš uždarosios akcinės bendrovės „Naideka“ 38 Eur (trisdešimt aštuonis eurus) žyminio mokesčio valstybės naudai (įmokos kodas 5660).“
Panevėžio apygardos teismo 2015 m. sausio 28 d. nutartimi taikytas laikinąsias apsaugos atsakovės uždarosios akcinės bendrovės „Naideka‘ (duomenys neskelbtini) atžvilgiu pakeisti sumažinant turto arešto mastą iki 1 282,75 Eur turto vertės arešto.
Grąžinti atsakovei uždarajai akcinei bendrovei „Naideka“ už apeliacinį skundą sumokėtą 100 (vieną šimtą) Eur žyminį mokestį, sumokėtą 2015 m. liepos 30 d. mokėjimo nurodymu Nr.(duomenys neskelbtini) Swedbank AB.
Nutarties kopiją siųsti Turto arešto registro tvarkytojui.