Lietuvos apeliacinio teismo nutartis

Lietuvos apeliacinio teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų: Audronės Jarackaitės (kolegijos pirmininkė ir pranešėja), Nijolės Piškinaitės ir Donato Šerno, teismo posėdyje apeliacine rašytinio proceso tvarka išnagrinėjusi trečiojo asmens L. K. atskirąjį skundą dėl Kauno apygardos teismo 2010 m. birželio 16 d. nutarties, kuria pripažinti negaliojančiais bankrutuojančios L. K. individualios įmonės 2010 m. vasario 26 d. kreditorių susirinkimo nutarimai, priimti darbotvarkės klausimais Nr. 1, 2, 3, 4, 5, įmonė pripažinta bankrutavusia ir likviduotina, priimtos civilinėje byloje Nr. B2-801-413/2010 pagal ieškovo bankrutuojančios L. K. individualios įmonės „Talka“ administratoriaus Vytauto Kucevičiaus ieškinį atsakovui bankrutuojančios L. K. individualios įmonės „Talka“ kreditorių susirinkimo pirmininkui uždarajai akcinei bendrovei „Skirnuva“ dėl kreditorių susirinkimo nutarimų pripažinimo negaliojančiais ir įmonės pripažinimo bankrutavusia ir likviduojama, tretysis asmuo - L. K.,

Aprašomoji dalis

nustatė:

I. Ginčo esmė

2010 m. vasario 26 d. įvykusio bankrutuojančios L. K. IĮ „Talka“ kreditorių susirinko metu buvo nutarta: 1) sudaryti taikos sutartį pagal bankrutuojančios L. K. IĮ „Talka“ savininko L. K. pateiktą taikos sutarties projektą; 2) prašyti Kauno apygardos teismo pratęsti bankrutuojančios L. K. IĮ „Talka“ likvidavimo terminą iki 2010-05-31; 3) įpareigoti administratorių grąžinti bankrutuojančią L. K. IĮ „Talka“ į PVM mokėtojų registrą; 4) įpareigoti administratorių patikslinti kreditorinių reikalavimų dydį, eilę, mokėjimo etapus; 5) įpareigoti administratorių, veikiant klausimais, turinčiais įtakos kreditorinių ir debitorinių reikalavimų dydžiui, derinti veiksmus su kreditorių susirinkimo pirmininku, palaikyti kreditorių bei savininko iniciatyvas, teikiant įmonės vardu teismams ieškinius kreditorinių reikalavimų mažinimo bei debitorinių reikalavimų didinimo atvejais, pateikti kasacinį skundą dėl A. Z. IĮ tyčinio bankroto, prašant teismo pratęsti skundo padavimo terminą; 6) nesikreipti į Kauno apygardos teismą dėl likvidavimo procedūros taikymo bankrutuojančiai L. K. IĮ „Talka“; 7) nerinkti bankrutuojančios L. K. IĮ „Talka“ kreditorių komiteto; 8) nesuteikti kreditorių susirinkimo teisių; 9) patvirtinti įmonės ūkio išlaidas pagal faktiškai turėtas išlaidas, bet ne daugiau kaip 400 Lt per mėnesį.

II. Pirmosios instancijos teismo nutarties esmė

III. Atskirojo skundo ir atsiliepimo į atskirąjį skundą argumentai

Ieškovas bankrutuojančios L. K. IĮ „Talka“ bankroto administratorius nepateikė atsiliepimo į apelianto atskirąjį skundą.

Motyvuojamoji dalis

IV. Apeliacinio teismo nustatytos aplinkybės, teisiniai argumentai ir išvados

Atskirasis skundas atmestinas.

Bylos nagrinėjimo apeliacine tvarka ribas sudaro atskirojo skundo faktinis ir teisinis pagrindai bei absoliučių teismo sprendimo (nutarties) negaliojimo pagrindų patikrinimas (CPK 320 str. 1 d., 338 str.). Apeliacinės instancijos teismas patikrina apskųstosios teismo nutarties dalies teisėtumą ir pagrįstumą pagal atskirajame skunde nurodytus argumentus, išskyrus įstatyme numatytas išimtis. Apeliacinės instancijos teismas nenustatė absoliučių skundžiamos teismo nutarties negaliojimo pagrindų (CPK 329 str. 2 d., 338 str.).

Dėl bankrutuojančios įmonės administratoriaus teisės ginčyti kreditorių susirinkimo nutarimus

Pagal įstatymą, su teismo paskirtu administratoriumi pavedimo sutartį įmonės vardu dėl bankroto administravimo paslaugų teikimo sudaro kreditorių susirinkimo įgaliotas kreditorių susirinkimo pirmininkas (ĮBĮ 11 str. 5 d., 23 str. 9 p., CK 6.756 str.). Nepriklausomai nuo to, kada sudaroma pavedimo sutartis, administratorius savo funkcijas pradeda vykdyti nuo nutarties, kuria yra paskirtas (nutarties iškelti bankroto bylą), įsiteisėjimo dienos. Lietuvos Aukščiausiasis Teismas yra išaiškinęs, kad bankroto administratorius, būdamas atsakingas už bankroto procedūrų teisėtumą ir gindamas visų kreditorių ar jų dalies, arba bankrutuojančios (bankrutavusios) įmonės interesus, privalo kreditorių susirinkimo (komiteto) nutarimus vertinti teisės normų aspektu ir kreiptis į bankroto bylą nagrinėjantį teismą dėl įstatymo reikalavimų neatitinkančių nutarimų panaikinimo (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2010 m. gruodžio 13 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-508/2010). Be to, Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2001 m. gruodžio 21 d. senato nutarime Nr. 33 „Dėl įstatymo taikymo įmonių bankroto bylose“ yra išaiškinta, kad teisę skųsti kreditorių susirinkimo nutarimus turi kreditoriai ir bankrutuojančios įmonės administratorius. Nagrinėjamu atveju skundą dėl kreditorių susirinkimo nutarimų bankroto administratorius grindžia tuo, kad jie neatitinka įstatymų ir pažeidžia kreditorių bei bankrutuojančios įmonės interesus (b. l. 2-9).

Dėl pasakyto teisėjų kolegija sutinka su pirmosios instancijos teismo nutarties nuoroda, kad bankroto administratorius turi teisę ginčyti kreditorių susirinkimo nutarimus, jeigu tokie nutarimai pažeidžia visų ar dalies kreditorių, o taip pat bankrutuojančios įmonės teises ir interesus (ĮBĮ 11 str. 3 d. 14 p.).

Dėl taikos sutarties sudarymo bankroto byloje ir prašymo Kauno apygardos teismui pratęsti įmonės likvidavimo terminą (ginčijamo nutarimo 1 ir 2 punktai)

L. K. IĮ „Talka“ 2010 m. vasario 26 d. kreditorių susirinkimas pirmuoju darbotvarkės klausimu priėmė nutarimą sudaryti taikos sutartį pagal bankrutuojančios įmonės savininko L. K. pateiktą taikos sutarties projektą. Pritaręs taikos sutarties sudarymui, antruoju darbotvarkės klausimu kreditorių susirinkimas nutarė prašyti Kauno apygardos teismo pratęsti bankrutuojančios įmonės likvidavimo terminą iki 2010 m. gegužės 31 d. Už šiuos nutarimus balsavo 70,739 procentų teismo patvirtintų reikalavimų sumos turintys kreditoriai, prieš - 7 kreditoriai, turintys 25,650 proc. teismo patvirtintų reikalavimų sumos (b. l. 19).

ĮBĮ 28 straipsnio 2 dalyje numatyta, kad taikos sutartį pasirašo visi kreditoriai, kurių reikalavimai bankroto proceso metu iki taikos sutarties pasirašymo dienos liko nepatenkinti, arba jų įgaliotas atstovas ir administratorius, gavęs įmonės savininko (savininkų), valdymo organo, kuris turi teisę priimti nutarimą reorganizuoti ar likviduoti įmonę, raštišką sutikimą. Teisėjų kolegija nesutinka su atskirojo skundo argumentu, kad taikos sutarties pasirašymas yra priimto nutarimo vykdymas, kuriam priimti nebūtinas vienbalsis pritarimas. Nutarimą dėl taikos sutarties sudarymo priima kreditorių susirinkimas (ĮBĮ 23 str. 12 p.), tačiau pagal ĮBĮ 28 straipsnio 2 dalį taikos sutartį turi pasirašyti visi kreditoriai, todėl ir kreditorių susirinkimo nutarimas dėl taikos sutarties sudarymo turi būti priimamas vienbalsiai, t. y. būtina visų kreditorių valia dėl taikos sutarties sudarymo, o ne balsų dauguma (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2008 m. gruodžio 8 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-591/2008; Lietuvos apeliacinio teismo 2010 m. sausio 14 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 2-44/2010, 2009 m. gruodžio 3 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 2-1515/2009). Pirmosios instancijos teismas, vadovaudamasis suformuota teismų praktika, teisingai nurodė, kad kreditorių susirinkimo nutarimas dėl taikos sutarties sudarymo turi būti priimamas kreditorių vienbalsiai, kad kreditorių susirinkimo nutarimas pirmu darbotvarkės klausimu neatitinka įstatymo reikalavimų. Kreditorių susirinkimo nutarimą sudaryti taikos sutartį pripažinus neteisėtu, nebuvo pagrindo pratęsti ir bankrutavusios įmonės likvidavimo termino.

Dėl pasakyto, nėra pagrindo panaikinti apygardos teismo nutarties dalį, kuria pripažinti negaliojančiais L. K. IĮ „Talka“ 2010 m. vasario 26 d. kreditorių susirinkimo nutarimai 1 ir 2 darbotvarkės klausimais.

Dėl įpareigojimo bankroto administratoriui grąžinti bankrutuojančią įmonę į PVM mokėtojus (ginčijamo nutarimo 3 punktas)

Lietuvos Respublikos PVM įstatymo 71 ir 72 straipsniuose numatytos privalomojo ir savanoriško registravimosi PVM mokėtoju sąlygos, o šio įstatymo 75 straipsnio 3 dalyje (2004-01-05 įstatymo Nr. IX-1960 redakcija) nustatyta, kad vietos mokesčio administratoriaus iniciatyva iš PVM mokėtojų gali būti išregistruojami PVM mokėtojai, kurie, mokesčio administratoriaus duomenimis, nevykdo ekonominės veiklos ar neįsigyja prekių iš kitų valstybių narių.

Iš Alytaus apskrities valstybinės mokesčių inspekcijos Alytaus skyriaus 2009 m. spalio 19 d. sprendimo Nr. S3(A)-266 matyti, kad bankrutuojanti L. K. IĮ „Talka“ nuo 2009 m. spalio 19 d. buvo išregistruota iš Pridėtinės vertės mokesčių mokėtojų registro, įmonei nevykdant ekonominės veiklos (PVM įstatymo 75 str. 3 d.; 2004-01-05 įstatymo Nr. IX-1960 redakcija). Šis sprendimas nebuvo apskųstas Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo nustatyta tvarka ir terminais, todėl šiuo metu yra galiojantis, o šiuo metu bankrutuojanti įmonė nevykdo paminėtos veiklos.

Be to, administratorius pats negali įmonės nei išregistruoti, nei įregistruoti PVM mokėtojų registre, kadangi klausimą dėl įmonės įregistravimo arba išregistravimo iš PVM mokėtojų registro sprendžia vietos mokesčių administratorius, šiuo atveju - Alytaus apskrities valstybinės mokesčių inspekcijos Alytaus skyrius. Taigi apelianto atskirajame skunde nurodomi argumentai nepaneigia pirmosios instancijos teismo nutartimi nustatytų faktų, tarp jų, kad bankrutuojanti L. K. IĮ „Talka“ neatitinka PVM įstatymo 71 ir 72 straipsniuose nustatytų reikalavimų bei išvadų.

Todėl nėra pagrindo tenkinti šios apelianto atskirojo skundo dalies.

Dėl įpareigojimo patikslinti kreditorinių reikalavimų dydį, eilę ir mokėjimo etapus (ginčijamo nutarimo 4 punktas)

Teisėjų kolegija konstatuoja, kad pirmosios instancijos teismas teisingai nurodė, jog negalima pakeisti kreditorių reikalavimų tenkinimo eilę ir tvarką kitaip, nei numatyta ĮBĮ 35 straipsnyje ir įsiteisėjusioje 2009 m. lapkričio 12 d. teismo nutartyje. Kauno apygardos teismo 2009 m. lapkričio 12 d. nutartis, kuria buvo patvirtinti kreditorių reikalavimai nurodyto įstatymo pagrindu, yra įsiteisėjusi ir turi būti vykdoma. Įstatymas nenumato bankroto administratoriui teisės patikslinti (pakeisti) teismo patvirtintų bankrutuojančios įmonės kreditorių finansinių reikalavimų ar jų tenkinimo eilės.

Pažymėtina, kad ĮBĮ 33-36 straipsniuose reglamentuojama kreditorių reikalavimų tenkinimo tvarka yra privaloma bankroto administratoriui, todėl teismui, priimant nutartį dėl kreditorių reikalavimų tvirtinimo, paprastai nėra teisinių pagrindų pasisakyti dėl kreditorių, kurių reikalavimai yra užtikrinti hipoteka, reikalavimų tenkinimo tvarkos, t. y. pakartoti įstatyme nustatytus imperatyvus.

Dėl to apygardos teismas pagrįstai pripažino negaliojančiu kreditorių susirinkimo nutarimo 4 punktą.

Dėl administratoriaus įpareigojimo derinti veiksmus su kreditorių susirinkimo pirmininku; palaikyti kreditorių bei savininko iniciatyvas teikiant įmonės vardu teismams ieškinius kreditorinių reikalavimų mažinimo bei debitorinių reikalavimų didinimo atvejais (ginčijamo nutarimo 5 punktas)

Įmonės bankroto administratorius – tai teismo paskirtas fizinis ar juridinis asmuo, turintis teisę teikti įmonių bankroto administravimo paslaugas ir šią teisę įgijęs šio įstatymo ir su jo įgyvendinimu susijusių teisės aktų nustatyta tvarka (ĮBĮ 11 str. 1 d.). Bankrutuojančios įmonės administratoriaus teisės ir pareigos įtvirtintos ĮBĮ 11 straipsnio 3 dalyje, tarp jų - sudaryti šių įmonės kreditorių bei jų reikalavimų sąrašą ir ne vėliau kaip per mėnesį nuo teismo nustatyto termino, iki kada kreditoriai turi teisę pareikšti savo reikalavimus, pabaigos pateikti jį teismui tvirtinti, ginčyti kreditorių susirinkime ir teisme nepagrįstus kreditorių reikalavimus, ginti visų kreditorių, taip pat bankrutuojančios įmonės teises ir interesus, organizuoti ir atlikti būtinus bankroto proceso darbus, vykdyti kitus teismo ir (ar) kreditorių susirinkimo bei komiteto sprendimus.

Teisėjų kolegija sprendžia, kad apygardos teismas turėjo pagrindo patenkinti ir šią bankroto administratoriaus skundo dalį, kadangi, kaip nurodyta aukščiau, ĮBĮ normos suteikia administratoriui teisę sudaryti įmonės kreditorių bei jų reikalavimų sąrašą ir pateikti jį teismui tvirtinti, ginčyti nepagrįstus kreditorių reikalavimus, o taip pat ir vykdyti kitus kreditorių susirinkimo priimtus sprendimus.

Be to, bankrutuojančios įmonės kreditorių susirinkimas turi teisę kreiptis į teismą dėl bankroto administratoriaus pakeitimo, jeigu kreditoriams kyla abejonių dėl paskirto įmonės bankroto administratoriaus tinkamumo eiti šias pareigas (ĮBĮ 23 str. 13 p.). Paminėta teise ir pasinaudojo L. K. IĮ „Talka“ kreditoriai: teismų informacinės sistemos LITEKO duomenimis, Kauno apygardos teismo 2011 m. sausio 14 d. nutartimi Vytautas Kucevičius atstatydintas iš bankrutuojančios L. K. IĮ „Talka“ administratoriaus pareigų, o šios įmonės bankroto administratoriumi paskirtas kitas asmuo.

Dėl prašymo pripažinti įmonę bankrutavusia ir likviduojama

ĮBĮ 30 straipsnio 2 dalyje numatyta, jog teismas pripažįsta įmonę bankrutavusia ir priima nutartį įmonę likviduoti, jei per tris mėnesius nuo nutarties patvirtinti kreditorių reikalavimus įsiteisėjimo dienos nebuvo priimta nutartis dėl taikos sutarties sudarymo ir jei teismas šio termino nepratęsė. Teismas gali pratęsti šį terminą tuo atveju, kai to prašo kreditorių susirinkimas. Nagrinėjamu atveju pirmosios instancijos teismas padarė pagrįstą išvadą, kad yra visos ĮBĮ 30 straipsnio 2 dalyje numatytos sąlygos pripažinti L. K. IĮ „Talka“ bankrutavusia ir likviduotina dėl bankroto, kadangi kreditorių reikalavimai buvo patvirtinti 2009 m. lapkričio 12 d. nutartimi, nuo šios nutarties įsiteisėjimo dienos yra praėję trys mėnesiai, kreditorių susirinkimo nutarimas dėl taikos sutarties sudarymo yra panaikintas, nepriimta ir nutartis dėl termino taikos sutarčiai sudaryti termino pratęsimo. Apelianto atskirojo skundo argumentai nepaneigė apygardos teismo išvados bei motyvų.

Dėl pirmiau nurodytų motyvų, nėra pagrindo atskirojo skundo argumentais panaikinti skundžiamą teismo nutartį (CPK 329 str., 338 str.).

Dėl prašymo įpareigoti bankroto administratorių atlyginti žalą

ĮBĮ nuostatos numato, kad dėl bankroto administratoriaus kaltės atsiradę nuostoliai atlyginami įstatymų nustatyta tvarka, o administratoriaus veiklą kontroliuoja Lietuvos Respublikos Vyriausybės įgaliota institucija (ĮBĮ 11 str. 6 d., 10 d.). Minėta, kad pagal CPK 320 straipsnio 1 dalį, bylos nagrinėjimo apeliacine tvarka ribas sudaro atskirojo skundo faktinis ir teisinis pagrindai bei absoliučių teismo sprendimo (nutarties) negaliojimo pagrindų patikrinimas, t. y. apeliacinės instancijos teismas patikrina apskųstosios teismo nutarties dalies teisėtumą ir pagrįstumą pagal atskirajame skunde nurodytus argumentus.

Šiuo atveju apygardos teismas nagrinėjo bankrutuojančios L. K. IĮ „Talka“ administratoriaus V. Kucevičiaus reikalavimus dėl kreditorių susirinkimo nutarimų pripažinimo negaliojančiais ir dėl įmonės pripažinimo bankrutavusia ir likviduotina, o ne apelianto prašymą dėl jo nurodytų galimų nuostolių bankrutuojančiai įmonei atsiradimo. Taigi šis prašymas nenagrinėtas ir apeliacinės instancijos teisme, kadangi jis nėra šios apeliacijos dalykas (CPK 320 str., 338 str.). Toks prašymas (reikalavimas) gali būti teikiamas teismui pagal CPK taisykles savarankiškame ieškinyje dėl nuostolių, atsiradusių dėl bankroto administratoriaus kaltės, atlyginimo, įrodinėjant CK 6.246 – 6.249 straipsniuose numatytas civilinės atsakomybės sąlygas.

Dėl laikinųjų apsaugos priemonių taikymo

Netenkintinas ir atskirajame skunde nurodytas prašymas taikyti laikinąją apsaugos priemonę – sustabdyti įmonės pripažinimą bankrutavusia ir likviduotina iki Lietuvos Aukščiausiasis Teismas išnagrinės skundą. Apelianto nuoroda, kad, teismui pripažinus įmonę bankrutavusia ir likviduotina pagal ĮBĮ 28 straipsnio 3 dalies nuostatas, įmonė ir kreditoriai netenka galimybės sudaryti taikos sutartį, todėl pripažinus kreditorių susirinkimo, o ne administratoriaus teisumą, teismo sprendimo vykdymas pasidarytų neįmanomas, nagrinėjamu atveju nesudaro pagrindo tenkinti šį prašymą.

Vadovaujantis CPK 144 straipsnio 1 dalimi, teismas, dalyvaujančių byloje asmenų prašymu, gali imtis laikinųjų apsaugos priemonių, jeigu jų nesiėmus, teismo sprendimo įvykdymas gali pasunkėti arba pasidaryti nebeįmanomas. Laikinųjų apsaugos priemonių taikymas yra preliminari priemonė, kuria siekiama kiek įmanoma greičiau užkirsti galimybę atsirasti aplinkybėms, galinčioms pasunkinti ar padaryti nebeįmanomu būsimo teismo sprendimo įvykdymą, todėl laikinųjų apsaugos priemonių taikymo tikslas – užtikrinti būsimo teismo sprendimo, kuris gali būti palankus ieškovui, įvykdymą, ir taip garantuoti šio sprendimo privalomumą.

Aukščiau išvardintais apeliacinės instancijos teismo motyvais nenustatyta pagrindo panaikinti skundžiamą apygardos teismo nutartį, tarp jos ir išvadą dėl L. K. IĮ „Talka“ pripažinimo bankrutavusia ir likviduotina dėl bankroto. Apeliacinės instancijos teismui išnagrinėjus bylą pagal atskirąjį skundą ir jį atmetus, nėra pagrindo tenkinti apelianto prašymo taikyti laikinąsias apsaugos priemones (CPK 144 str., 302 str.).

Be to, iš apelianto prašymo turinio neaišku, kokį Lietuvos Aukščiausiojo Teismo sprendimą, iki kurio priėmimo prašoma taikyti laikinąsias apsaugos priemones, nurodo apeliantas. Teismų informacinės sistemos duomenimis, šiuo metu Lietuvos Aukščiausiame Teisme nėra nagrinėjama apelianto ar L. K. IĮ „Talka“ kasacinių skundų. Pažymėtina, kad apeliantui nutarus ginti savo subjektines teises kasacine tvarka, Lietuvos Aukščiausiajam Teismui gali būti teikiamas prašymas dėl laikinųjų apsaugos priemonių taikymo ar teismo sprendimo (nutarties) vykdymo sustabdymo (CPK 144 str. 3 d., 363 str.).

Rezoliucinė dalis

Teisėjų kolegija, vadovaudamasi Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso 337 straipsnio pirmuoju punktu, 338 straipsniu, 144 straipsniu, 302 straipsniu,

nutaria:

Palikti nepakeistą Kauno apygardos teismo 2010 m. birželio 16 d. nutartį.

Atmesti L. K. prašymą dėl laikinųjų apsaugos priemonių taikymo.