- Teismas
- Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas
- Dokumentas
- Nutartis
- Data
- 2021-06-09
- Bylos Nr.
- A-3156-502/2021
- Teisminio proceso Nr.
- 3-61-3-00284-2021-2
- Bylos rūšis
- administracinė byla
- Instancija
- Apeliacinė instancija
- Rezultatas
- Sprendimas paliktas nepakeistas
- Teisėjai
- Ričardas Piličiauskas (pirm.), Artūras Drigotas (pirm.), Dalia Višinskienė
- Pareiškėjas
- Š. M.
- Atsakovas
- Valstybės garantuojamos teisinės pagalbos tarnyba
- Kategorijos
Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Artūro Drigoto (pranešėjas), Ričardo Piličiausko (kolegijos pirmininkas) ir Dalios Višinskienės,
teismo posėdyje apeliacine rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo administracinę bylą pagal pareiškėjo Š. M. apeliacinį skundą dėl Vilniaus apygardos administracinio teismo 2021 m. balandžio 21 d. sprendimo administracinėje byloje pagal pareiškėjo Š. M. skundą atsakovui Valstybės garantuojamos teisinės pagalbos tarnybai dėl sprendimo panaikinimo ir įpareigojimo atlikti veiksmus.
Aprašomoji dalis
Teisėjų kolegija nustatė:
I.
1. Pareiškėjas Š. M. (toliau – ir pareiškėjas) kreipėsi į teismą su skundu, prašydamas panaikinti Valstybės garantuojamos teisinės pagalbos tarnybos (toliau – ir atsakovas, Tarnyba) 2021 m. sausio 25 d. sprendimą Nr. (8.1Mr) TP-21-NT-77-540 „Dėl antrinės teisinės pagalbos teikimo“ (toliau – ir Sprendimas) ir įpareigoti atsakovą iš naujo išnagrinėti pareiškėjo 2021 m. sausio 15 d. prašymą suteikti antrinę teisinę pagalbą.
2. Pareiškėjas nurodė, kad 2021 metų sausio mėnesį kreipėsi į Tarnybą su prašymu suteikti jam antrinę teisinę pagalbą dėl Lietuvos Apeliacinio Teismo 2020 m. gruodžio 15 d. nutarties civilinėje byloje Nr. e2A-924-407/2020 peržiūrėjimo kasacine tvarka (teisminio proceso Nr. 2-55-01294-2019-3) (toliau – ir 2020 m. gruodžio 15 d. nutartis). Tarnyba nepagrįstai atsisakė teikti pareiškėjui antrinę teisinę pagalbą. Sprendimas grindžiamas tik Lietuvos Respublikos valstybės garantuojamos teisinės pagalbos įstatymo (toliau – ir Įstatymas) 11 straipsnio 7 dalies 4 punktu, kuris prieštarauja Lietuvos Respublikos Konstitucijos 29 straipsniui. Tarnyba piktnaudžiauja Įstatymo 11 straipsnio 7 dalies 4 punktu ir diskriminuoja pareiškėją dėl socialinės padėties. Pareiškėjas pažymėjo, kad kasacinį skundą gali surašyti tik advokatas, į kurį jis kreiptis teisinės pagalbos savo lėšomis negali, nes pareiškėjo finansinė padėtis sunki. Pareiškėjas nurodė, jog jis neturi teisinio išsilavinimo.
Atsiliepimas
3. Atsakovas Tarnyba atsiliepime į skundą prašė jį atmesti.
4. Atsakovas nurodė, kad pareiškėjo reikalavimas dėl 2020 m. gruodžio 15 d. nutarties peržiūrėjimo kasacine tvarka yra kildinamas iš jo, kaip ūkinės komercinės veiklos subjektų, vadovo veiklos. Įstatymo 11 straipsnio 7 dalies 4 punktas neprieštarauja Konstitucijai, kadangi teisė į valstybės garantuojamą teisinę pagalbą nėra užtikrinama visiems asmenims visose bylose ir be jokių sąlygų. Valstybės garantuojama antrinė teisinė pagalba užtikrinama tik tiems asmenims, kurie dėl savo turtinės padėties neturi galimybių tinkamai ginti savo teisių ir įstatymų saugomų interesų (t. y. jų turtas ir metinės pajamos neviršija Lietuvos Respublikos Vyriausybės nustatytų turto ir pajamų lygių teisinei pagalbai gauti) arba kurie atitinka kitas Įstatyme nustatytas sąlygas (t. y. kreipiasi dėl teisinės pagalbos tokiose bylose, kuriose pagalbai teikti netaikomas finansinis kriterijus (Įstatymo 12 str.). Valstybės garantuojama antrinė teisinė pagalba, kad ir koks būtų asmens turimo turto ir gaunamų pajamų lygis, paprastai neteikiama tam tikrų kategorijų civilinėje bylose, dėl tam tikrų aplinkybių arba, kai asmenys, pageidaujantys gauti antrinę teisinę pagalbą, nesilaiko Įstatyme įtvirtintų pareigų. Įstatymo 11 straipsnio 7 dalies 4 punktas ir yra vienas iš įtvirtintų apribojimų, dėl ko negali būti teikiama antrinė teisinė pagalba. Šios pagalbos nesuteikimas pareiškėjui neužkerta kelio jam pačiam savarankiškai kreiptis į teismą ir neeliminuoja jo konstitucinių teisių. Atsakovas teigė, kad pareiškėjo skunde nenurodyta jokių teisinių argumentų, kodėl Tarnybos priimtas Sprendimas yra nepagrįstas, kokios teisės normos buvo pažeistos.
II.
5. Vilniaus apygardos administracinis teismas 2021 m. balandžio 21 d. sprendimu pareiškėjo Š. M. skundą atmetė.
Šalies argumentai
6. Teismas nustatė, jog 2021 m. sausio 15 d. Tarnyboje užregistruotas pareiškėjo prašymas suteikti antrinę teisinę pagalbą. Prašyme pareiškėjas nurodė, jog antrinė teisinė pagalba jam reikalinga dėl skundo dėl Lietuvos Apeliacinio Teismo 2020 m. gruodžio 15 d. nutarties civilinėje byloje Nr. e2A-924-407/2020 peržiūrėjimo kasacine tvarka parengimo (teisminio proceso Nr. 2-55-3-01294-2019-3). Tarnyba, įvertinusi pareiškėjo prašymą, jį pagrindžiančius dokumentus bei kitus duomenis, nustatė, jog Vilniaus apygardos teismas 2018 m. birželio 27 d. nutartimi iškėlė bankroto bylą uždarajai akcinei bendrovei (toliau – ir UAB) „Kalchas“ ir 2019 m. vasario 25 d. nutartimi pripažino UAB „Kalchas“ (toliau – ir Bendrovė) bankrotą tyčiniu. Vilniaus apygardos teismas taip pat nustatė, kad Bendrovės valdymo organas nevykdė jam nustatytų pareigų, pardavė turtą už mažesnę negu rinkos kainą, buhalterinė apskaita tvarkyta netinkamai. Tarnyba pažymėjo, kad iš 2020 m. gruodžio 15 d. nutarties matyti, kad pareiškėjas nuo 2014 m. liepos 2 d. iki bankroto bylos iškėlimo ėjo UAB „Kalchas“ vadovo pareigas ir buvo vienintelis Bendrovės akcininkas. Atsižvelgdama į šią aplinkybę, Tarnyba Sprendimu, vadovaudamasi Įstatymo 11 straipsnio 7 dalies 4 punktu, atsisakė pareiškėjui teikti antrinę teisinę pagalbą.
Žemesnės instancijos teismas
7. Teismas analizavo Įstatymo 11 straipsnio 7 dalies 4 punktą ir nustatė, kad byloje nėra ginčo dėl atsakovo nustatytų faktinių aplinkybių ir Sprendime taikytos Įstatymo 11 straipsnio 7 dalies 4 punkto nuostatos. Pareiškėjas skunde akcentuoja, kad Įstatymo 11 straipsnio 7 dalies 4 punktas prieštarauja Konstitucijos 29 straipsniui, nes jis yra diskriminuojamas dėl socialinės padėties.
8. Teismas aptarė Įstatymo 3 straipsnyje įtvirtintus valstybės garantuojamos teisinės pagalbos principus, inter alia (be kita ko, įskaitant) valstybės garantuojamos teisinės pagalbos ekonomiškumo ir draudimo piktnaudžiauti valstybės garantuojama teisine pagalba ir materialiomis bei procesinėmis teisėmis (2 ir 4 p.), analizavo civilinės bylos duomenis, iš kurių nustatė, kad civilinėje byloje, kurioje pareiškėjas prašė antrinės teisinės pagalbos kasaciniam skundui parengti, buvo sprendžiamas bankrutuojančios įmonės bankroto administratoriaus pareikštas reikalavimas Š. M., kaip Bendrovės vadovui, laikinajam administratoriui ir vieninteliam akcininkui, dėl žalos atlyginimo. Tiek Vilniaus apygardos teismas 2020 m. kovo 24 d. sprendime, tiek Lietuvos Apeliacinis Teismas 2020 m. gruodžio 15 d. nutartyje nustatė, jog UAB „Kalchas“ 2018 m. birželio 27 d. nutartimi iškelta bankroto byla; bankrutuojančiai UAB „Kalchas“ nuo jos įsikūrimo iki 2014 metų pradžios vadovavo B. M. (Š. M. tėvas), kuris (duomenys neskelbtini) mirė. B. M. Bendrovei liko skolingas 84 488,63 Eur sumą, kuri 2018 m. balandžio 8 d. nurašyta kaip beviltiška. Po B. M. mirties, nuo 2014 m. vasario 10 d. iki 2014 m. liepos 2 d. pareiškėjas buvo paskirtas laikinuoju turto administratoriumi, o nuo 2014 m. liepos 2 d. iki bankroto bylos iškėlimo vadovavo Bendrovei ir buvo vieninteliu jos akcininku. Pareiškėjas nesiėmė priemonių iš B. M. turto paveldėtojų išieškoti jo įsiskolinimą Bendrovei, 2018 m. balandžio 9 d. skola buvo nurašyta kaip beviltiška. Taip pat nustatyta, kad Bendrovėje kasininke dirbo ir pareiškėjo sutuoktinė J. M., kuri atsisakė duoti parodymus prieš savo sutuoktinį. Antstolė 2014 m. kovo 13 d. sudarė Paveldimo turto apyrašą, kuriame nurodyta surasto pareiškėjo tėvo turto bendra vertė 1 364 213,77 Lt (360 843,61 Eur). Teismas nurodė, kad pareiškėjui buvo žinoma, jog mirusysis paliko turto, kurio vertė viršijo skolą, ir buvo galimybė pateikti kreditorinį reikalavimą palikimą priėmusiems asmenims, skolą išieškoti iš palikto turto (Lietuvos Respublikos civilinio kodekso 5.63 str. 1 d.), tačiau pareiškėjas veikė savo asmeniniais bei giminių interesais, nesiėmė priemonių, kad skola būtų grąžinta Bendrovės kreditoriams.
9. Teismas nustatė, kad pareiškėjo deklaruojamas turtas ir metinės pajamos neviršija Vyriausybės nustatytų turto ir pajamų lygių teisinei pagalbai gauti, tačiau nagrinėjamos bylos kontekste pareiškėjo prašymui suteikti antrinę teisinę pagalbą yra taikomi Įstatymo 11 straipsnio 7 dalyje nustatyti apribojimai, konkrečiai Įstatymo 11 straipsnio 7 dalies 4 punkte nustatytas pagrindas. Aptartoje civilinėje byloje buvo sprendžiamas ieškinio reikalavimas dėl žalos bankrutuojančiai UAB „Kalchas“ atlyginimo, tiesiogiai atsiradęs dėl pareiškėjo komercinės ūkinės veiklos vykdymo. Todėl teismas sprendė, jog pareiškėjo prašymas suteikti jam antrinę teisinę pagalbą rengiant kasacinį skundą civilinėje byloje yra tiesiogiai susijęs su jo vykdyta komercine ūkine veikla. Teismas priėjo prie išvados, kad Tarnyba turėjo teisinį pagrindą neskirti pareiškėjui antrinės teisinės pagalbos, juolab, kad civilinėje byloje pareiškėjui, kaip atsakovui civiliniame procese, pirmosios instancijos teisme atstovavo valstybės garantuojamos teisinės pagalbos skirtas advokatas, tad jo teisė į teisminę gynybą ir kvalifikuotą teisinę pagalbą buvo užtikrinta. Teismas nurodė, kad pareiškėjas naudojosi teise apskųsti pirmosios instancijos teismo nutartį, taip realizuodamas ir teisę į apeliaciją. Kasacija yra ekstraordinarinis teismo procesinio sprendimo peržiūrėjimo procesas, galintis būti realizuotas tik esant Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso (toliau – ir CPK) 346 straipsnyje nustatytiems kasacijos pagrindams ir kasacinį skundą atrinkus atrankos kolegijai kaip nagrinėtiną kasaciniame teisme.
10. Teismas aptarė Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo (toliau – ir ABTĮ) 4 straipsnio 1–2 dalis ir nurodė, jog pareiga kreiptis į Lietuvos Respublikos Konstitucinį Teismą atsiranda tik tuo atveju, jei teismas suabejoja byloje taikytino įstatymo ar kito teisės akto atitiktimi Konstitucijai. Šalių pozicija šiuo klausimu nėra lemiama ir teismui nėra privaloma. Teismas, atsižvelgęs į Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo formuojamą praktiką šiuo aspektu, nurodė, jog nagrinėjamu atveju teismui nekyla abejonių dėl Įstatymo 11 straipsnio 7 dalies 4 punkto atitikties Konstitucijoje įtvirtintam lygiateisiškumo principui aspektu, bei pažymėjo, kad ir pareiškėjas konkretaus ir motyvuoto prašymo kreiptis į Konstitucinį Teismą nesuformulavo. Todėl teismas sprendė, kad nėra teisinio pagrindo kreiptis į Konstitucinį Teismą.
11. Teismas nusprendė, kad Tarnybos Sprendimas yra teisėtas ir pagrįstas, todėl jo naikinti nėra teisinio pagrindo. Netenkinęs pagrindinio pareiškėjo skundo reikalavimo, teismas netenkino ir išvestinio jo skundo reikalavimo.
III.
12. Pareiškėjas Š. M. apeliaciniame skunde prašo panaikinti Vilniaus apygardos administracinio teismo 2021 m. balandžio 21 d. sprendimą.
13. Pareiškėjo apeliacinis skundas grindžiamas šiais argumentais:
Žemesnės instancijos teismas
13.1. Teismas klaidingai sprendė, kad pareiškėjas neginčija atsakovo Sprendime taikytos Įstatymo 11 straipsnio 7 dalies 4 punkto nuostatos. Priešingai, byloje yra akcentuojamas Įstatymo 11 straipsnio 7 dalies 4 punkto nuostatos prieštaravimas Konstitucijos 29 straipsniui, nes Įstatymo 11 straipsnio 7 dalies 4 punkto nuostata yra akivaizdžiai diskriminacinio pobūdžio dėl socialinės padėties, todėl turėtų būti pripažinta negaliojančia. Byloje buvo nustatyta, kad pareiškėjo prašymui suteikti antrinę teisinę pagalbą buvo taikyti tik Įstatymo 11 straipsnio 7 dalies 4 punkto apribojimai, kurie diskriminavo Lietuvos Respublikos pilietį, vykdžiusį komercinę ūkinę veiklą, prieš tą Lietuvos Respublikos pilietį, kuris ūkinės komercinės veiklos nevykdė. Taigi teismas konstatavo, kad ūkinę veiklą vykdęs Lietuvos Respublikos pilietis laikytinas prastesniu (ir tokį pilietį galima diskriminuoti Įstatymo 11 straipsnio 7 dalies 4 punkto pagrindu) už Lietuvos Respublikos pilietį, kuris ūkine veikla neužsiėmė;
13.2. Nors pareiškėjas nesuformulavo konkretaus prašymo kreiptis į Konstitucinį Teismą (tokią kreipimosi teisę turėjo ir teismas, bet sprendė, kad Įstatymo 11 str. 7 d. 4 p. nepažeidžia Konstitucijos 29 str.), tačiau akivaizdu, kad teismui nekilo jokių teisinių abejonių dėl Įstatymo 11 straipsnio 7 dalies 4 punkto neprieštaravimo Konstitucijos 29 straipsniui, gal todėl teismas nerado nei teisinių, nei moralinių pagrindų kreiptis į Konstitucinį Teismą, kurio kompetencija ir yra nagrinėti įstatymų atitiktį Konstitucijai;
13.3. Atsakovas teikia valstybės garantuojamą teisinę pagalbą tiems, kam ji yra būtina. Byloje yra duomenų apie blogą pareiškėjo turtinę padėtį, todėl nelogiškas ir ciniškas yra atsakovo teiginys, kad teisinės pagalbos nesuteikimas pareiškėjui neužkerta kelio pačiam savarankiškai kreiptis į Lietuvos Aukščiausiąjį Teismą. Juo labiau, kad tinkamai surašyti ir teikti kasacinį skundą gali tik aukštąjį teisinį išsilavinimą turintis asmuo (CPK 56 str.).
Atsiliepimas
14. Atsakovas Tarnyba atsiliepime į apeliacinį skundą prašo Vilniaus apygardos administracinio teismo 2021 m. balandžio 21 d. sprendimą palikti nepakeistą, o apeliacinį skundą atmesti.
15. Atsakovo atsiliepimas į apeliacinį skundą grindžiamas šiais argumentais:
15.1. Antrinė teisinė pagalba yra teikiama remiantis lygiateisiškumo ir visų asmenų teisių bei įstatymų saugomų interesų apsaugos; valstybės garantuojamos teisinės pagalbos kokybės, efektyvumo ir ekonomiškumo; taikaus ginčų sprendimo prioriteto; draudimo piktnaudžiauti valstybės garantuojama teisine pagalba ir materialiomis bei procesinėmis teisėmis principais. Šiuo pagrindu, pareiškėjo nurodyta aplinkybė, jog jis yra diskriminuojamas dėl socialinės padėties yra objektyviai nepagrįsta;
15.2. Teisėkūros subjektas yra išreiškęs valią neteikti antrinės teisinės pagalbos tais atvejais, kai tai betarpiškai susiję su vykdyta ar vykdoma ūkine komercine veikla (žr., pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2014 m. kovo 25 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A556-1060/2014). Pareiškėjas neginčija, kad jo reikalavimas dėl 2020 m. gruodžio 15 d. nutarties peržiūrėjimo kasacine tvarka kyla iš jo, kaip ūkinės komercinės veiklos subjektų, vadovo veiklos. Pastebėtina, jog šią aplinkybę, dėstydamas apeliacinio skundo argumentus, iš esmės patvirtina pats pareiškėjas;
Žemesnės instancijos teismas
15.3. Pareiškėjo apeliaciniame skunde formuojamos aplinkybės dėl Įstatymo 11 straipsnio 7 dalies 4 punkto nuostatos konstitucingumo, yra išimtinai susijusios su pareiškėjo bandymu išvengti Įstatymo 11 straipsnio 7 dalies 4 punkte nustatyto reglamentavimo ir gauti antrinę teisinę pagalbą. Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas yra nurodęs, kad klausimas dėl teismo kreipimosi į Konstitucinį Teismą yra bylą nagrinėjančio teismo diskrecija ir pagrindu teismui kreiptis į Konstitucinį Teismą su atitinkamu paklausimu gali būti tik paties bylą nagrinėjančio teismo pagrįstas manymas (pagrįstos abejonės) dėl taikytino teisės akto atitikimo Konstitucijai (žr., pvz. 2012 m. liepos 2 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A662-2007/2012).
Motyvuojamoji dalis
Teisėjų kolegija konstatuoja:
IV.
16. Nagrinėjamoje byloje ginčas kilo dėl Valstybės garantuojamos teisinės pagalbos tarnybos 2021 m. sausio 25 d. sprendimo Nr. (8.1Mr) TP-21-NT-77-540 „Dėl antrinės teisinės pagalbos teikimo“, kuriuo atsisakyta pareiškėjui Š. M. teikti antrinę teisinę pagalbą, konstatavus, jog jo prašymas teikti antrinę teisinę pagalbą yra susijęs su pareiškėjo ūkine komercine veikla, pagrįstumo ir teisėtumo bei įpareigojimo atlikti veiksmus.
17. Pirmosios instancijos teismas, išnagrinėjęs pareiškėjo skundo argumentus, atsakovo atsikirtimus į skundą, įvertinęs byloje surinktą medžiagą, pareiškėjo skundą atmetė, nustatęs, kad nors pareiškėjo deklaruojamas turtas ir metinės pajamos neviršija Vyriausybės nustatytų turto ir pajamų lygių teisinei pagalbai gauti, tačiau pareiškėjo prašymui suteikti antrinę teisinę pagalbą yra taikomi Valstybės garantuojamos teisinės pagalbos įstatymo 11 straipsnio 7 dalies 4 punkte nustatyti apribojimai.
18. Pareiškėjas su tokia pirmosios instancijos teismo išvada nesutinka ir apeliaciniame skunde laikosi pozicijos, kad Įstatymo 11 straipsnio 7 dalies 4 punkto nuostata yra akivaizdžiai diskriminacinio pobūdžio dėl socialinės padėties, t. y. prieštarauja Konstitucijos 29 straipsniui.
19. Pagal ABTĮ 140 straipsnio 1 dalį, teismas, apeliacine tvarka nagrinėdamas bylą, patikrina pirmosios instancijos teismo sprendimo pagrįstumą ir teisėtumą, neperžengdamas apeliacinio skundo ribų. Pažymėtina, kad byloje nenustatytos aplinkybės, dėl kurių turėtų būti peržengtos apeliacinio skundo ribos, bei nenustatyti sprendimo negaliojimo pagrindai, nurodyti ABTĮ 146 straipsnio 2 dalyje (ABTĮ 140 str. 2 d.), todėl apeliacinės instancijos teismas šią bylą apeliacine tvarka nagrinėja ir patikrina pirmosios instancijos teismo sprendimo pagrįstumą ir teisėtumą, neperžengdamas pareiškėjo apeliacinio skundo ribų.
20. Konstitucijos 29 straipsnio 1 dalyje nustatyta, kad įstatymui, teismui ir kitoms valstybės institucijoms ar pareigūnams visi asmenys lygūs. Konstitucijos 29 straipsnio 2 dalyje įtvirtinta, jog žmogaus teisių negalima varžyti ir teikti jam privilegijų dėl jo lyties, rasės, tautybės, kalbos, kilmės, socialinės padėties, tikėjimo, įsitikinimų ar pažiūrų pagrindu.
21. Konstitucinis Teismas ne kartą yra konstatavęs, jog diskriminaciniu savaime nėra laikytinas ir tam tikroms vienodais požymiais pasižyminčioms asmenų grupėms taikomas diferencijuotas teisinis reguliavimas, jeigu juo siekiama pozityvių, visuomeniškai reikšmingų tikslų arba jeigu tam tikrų ribojimų ar sąlygų nustatymas yra susijęs su reguliuojamų visuomeninių santykių ypatumais (žr. inter alia Konstitucinio Teismo 2012 m. vasario 6 d. nutarimą) (žr., pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2020 m. gruodžio 9 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-2774-1062/2020).
22. Valstybės garantuojamos teisinės pagalbos teikimą asmenims, kad šie galėtų tinkamai ginti pažeistas ar ginčijamas savo teises ir įstatymų saugomus interesus, reglamentuoja Valstybės garantuojamos teisinės pagalbos įstatymas. Šio Įstatymo 11–12 straipsniai apibrėžia, kokie asmenys ir kokiomis sąlygomis gali gauti antrinę teisinę pagalbą, taip pat nurodo atvejus, kuriais antrinė teisinė pagalba nėra teikiama. Nagrinėjamos bylos kontekste pažymėtina, kad teisė gauti antrinę teisinę pagalbą nėra absoliuti, prigimtinė ir neribojama. Ją suteikia pati valstybė, savo iniciatyva ir savo nuožiūra, ir tik tokia apimtimi, kokia ji yra pajėgi šią teisę garantuoti. Antrinės teisinės pagalbos instituto paskirtis – suteikti kokybišką, efektyvią ir ekonomiškai pagrįstą teisinę pagalbą, ginant teisėtus interesus tų asmenų, kuriems tokia pagalba būtiniausia. Tokia išvada darytina, vadovaujantis Įstatymo 3 straipsnyje įtvirtintais valstybės garantuojamos teisinės pagalbos principais, inter alia, valstybės garantuojamos teisinės pagalbos ekonomiškumo ir draudimo piktnaudžiauti valstybės garantuojama teisine pagalba ir materialiomis bei procesinėmis teisėmis (2 ir 4 p.). Taigi, net ir esant formalioms sąlygoms, kai asmeniui antrinė teisinė pagalba turėtų būti teikiama, Įstatymas numato tam tikrus apribojimus. Tokiais ribojimais laikytini ir Įstatymo 11 straipsnio 7 dalyje numatyti atvejai, kuriais antrinė teisinė pagalba nėra teikiama (žr., pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2011 m. kovo 31 d. sprendimą administracinėje byloje Nr. A822-1082/2011; 2010 m. gruodžio 2 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A756-1390/2010; 2013 m. gegužės 20 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A662-1121/2013).
23. Valstybės garantuojamos teisinės pagalbos įstatymo 11 straipsnio 7 dalies 4 punkte nustatyta, jog antrinė teisinė pagalba neteikiama, jeigu prašymas yra susijęs su reikalavimu, tiesiogiai atsirandančiu dėl pareiškėjo ūkinės komercinės veiklos ar dėl jo savarankiškos profesinės veiklos.
24. Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo praktikoje šios Įstatymo normos taikymo aspektu pažymėta, kad ši įstatymų leidėjo įtvirtinta taisyklė reiškia, kad antrinės teisinės pagalbos teikimas yra negalimas, jei nustatoma, jog prašymas suteikti antrinę teisinę pagalbą yra susijęs su pareiškėjo ūkine komercine veikla ar jo savarankiška profesine veikla, t. y. tarp konkretaus reikalavimo ir ūkinės komercinės veiklos ar pareiškėjo savarankiškos profesinės veiklos yra / buvo priežastinis ryšys. Jo nenustačius antrinė teisinė pagalba, nesant kitų ją paneigiančių aplinkybių, turėtų būti teikiama. Ir priešingai, jei reikalavimas, kuriam išdėstyti bei pagrįsti reikalinga antrinė teisinė pagalba, susijęs su ūkine komercine veikla ar savarankiška profesine veikla, tokią pagalbą teikti turi būti atsisakoma. Teisėjų kolegijos nuomone, neturi teisinės reikšmės, ar ūkinės komercinės veiklos vykdymas yra nutrūkęs ar ji vykdoma. Teigtina, jog teisėkūros subjektas yra išreiškęs valią neteikti antrinės teisinės pagalbos tais atvejais, kai tai betarpiškai susiję su vykdyta ar vykdoma ūkine komercine veikla (žr., pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2014 m. kovo 25 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A556-1060/2014).
25. Byloje nustatyta, kad pareiškėjas kreipėsi į Tarnybą su prašymu suteikti antrinę teisinę pagalbą dėl kasacinio skundo dėl Lietuvos Apeliacinio Teismo 2020 m. gruodžio 15 d. nutarties civilinėje byloje Nr. e2A-924-407/2020 peržiūrėjimo kasacine tvarka parengimo (teisminio proceso Nr. 2-55-3-01294-2019-3). Pareiškėjas apeliaciniame skunde neneigia, kad jo reikalavimas dėl 2020 m. gruodžio 15 d. nutarties peržiūrėjimo kasacine tvarka kyla iš jo, kaip ūkinės komercinės veiklos subjekto, vadovo veiklos. Vien šios įstatymų leidėjo valia Įstatyme įtvirtintos aplinkybės nustatymas jau yra pakankamas pagrindas Tarnybai priimti sprendimą atsisakyti besikreipusiajam suteikti antrinę teisinę pagalbą, todėl atmestinas pareiškėjo apeliacinio skundo argumentas, jog pirmosios instancijos teismas konstatavo, kad ūkinę veiklą vykdęs Lietuvos Respublikos pilietis laikytinas prastesniu (ir tokį pilietį galima diskriminuoti Įstatymo 11 straipsnio 7 dalies 4 punkto pagrindu) už Lietuvos Respublikos pilietį, kuris ūkine veikla neužsiėmė.
26. Vertindama pareiškėjo argumentus, susijusius su pirmosios instancijos teismo nenustatytais pagrindais kreiptis į Konstitucinį Teismą, kurio kompetencija yra nagrinėti įstatymų atitiktį Konstitucijai, teisėjų kolegija pažymi, kad pagal Konstitucijos 110 straipsnio 2 dalį tais atvejais, kai yra pagrindo manyti, kad įstatymas ar kitas teisinis aktas, kuris turėtų būti taikomas konkrečioje byloje, prieštarauja Konstitucijai, teisėjas sustabdo šios bylos nagrinėjimą ir kreipiasi į Konstitucinį Teismą prašydamas spręsti, ar šis įstatymas ar kitas teisinis aktas atitinka Konstituciją. Iš Konstitucinio Teismo įstatymo 67 straipsnio 2 dalies 5 punkto kylantis reikalavimas reiškia, kad teismai, argumentuodami savo prašyme pateiktą nuomonę dėl įstatymo ar kito teisės akto (jo dalies) prieštaravimo Konstitucijai, negali apsiriboti vien bendro pobūdžio samprotavimais ar teiginiais, taip pat tuo, kad įstatymas ar kitas teisės aktas (jo dalis), jų manymu, prieštarauja Konstitucijai, bet privalo aiškiai nurodyti, kurie ginčijami teisės aktų straipsniai (jų dalys, punktai) ir kokia apimtimi, jų nuomone, prieštarauja Konstitucijai, o savo poziciją dėl kiekvienos ginčijamos teisės akto (jo dalies) nuostatos atitikties Konstitucijai turi pagrįsti aiškiai suformuluotais teisiniais argumentais (Konstitucinio Teismo 2005 m. gruodžio 12 d., 2006 m. sausio 16 d., 2006 m. sausio 17 d. nutarimai, 2006 m. sausio 17 d., 2007 m. liepos 5 d. 2007 m. rugsėjo 12 d sprendimai).
27. Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo suformuotoje praktikoje dėl kreipimosi į Konstitucinį Teismą vadovaujamasi nuostata, kad pateiktas prašymas teismui yra tik vada svarstyti kreipimosi į Konstitucinį Teismą galimybę; pateikto prašymo argumentai nesaisto teismo ir jis savarankiškai vertina prašymo pagrįstumą. Siekiant pasinaudoti teisine galimybe patikrinti atitinkamo teisės akto (jo dalies) atitikimą Konstitucijai, turi kilti teisinė abejonė dėl akto ar jo dalies prieštaravimo Konstitucijai paminėtais pagrindais ir tai turi būti teisiškai motyvuota. Tačiau, ar kreiptis į Konstitucinį Teismą kiekvienas teismas sprendžia ad hoc (atskirai). Kreipimasis realizuotinas, kai yra pakankamai teisiškai pagrįsta abejonė, jog sprendžiant ginčą taikytinas teisės aktas ar jo dalis prieštarauja Konstitucijai (žr., pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo administracinėje byloje 2011 m. liepos 8 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A662-2474/2011; 2013 m. lapkričio 12 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A556-2184/2013; 2020 m. gruodžio 9 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-2774-1062/2020; kt.).
28. Įvertinusi nagrinėjamos bylos aplinkybes, Įstatymo 11 straipsnio 7 dalies 4 punkto normos turinį, Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo praktiką šios Įstatymo normos taikymo aspektu, atsižvelgusi į tai, kad pareiškėjas skunde konkretaus ir motyvuoto prašymo kreiptis į Konstitucinį Teismą nesuformulavo, o pirmosios instancijos teismui nekilo abejonių dėl Įstatymo 11 straipsnio 7 dalies 4 punkto atitikties Konstitucijoje įtvirtintam lygiateisiškumo kaip konstitucinio principo aspektu, teisėjų kolegija konstatuoja, kad nagrinėjamoje administracinėje byloje nenustatyta jokių aplinkybių, kurios sudarytų teismui pakankamą pagrindą pagrįstai manyti (abejoti) dėl byloje taikytinos teisės akto nuostatos atitikties Konstitucijai.
29. Kiti pareiškėjo apeliacinio skundo argumentai, susiję su bloga pareiškėjo turtine padėtimi, aplinkybe, jog tinkamai surašyti ir teikti kasacinį skundą gali tik aukštąjį teisinį išsilavinimą turintis asmuo, šioje byloje susiklosčiusios situacijos teisinio vertinimo nekeičia, todėl teisėjų kolegija plačiau dėl jų nepasisako.
30. Apibendrindama šioje nutartyje aptartas bylos faktines ir teisines aplinkybes, teisėjų kolegija konstatuoja, kad pirmosios instancijos teismas tinkamai ir laikydamasis ABTĮ reikalavimų įvertino byloje surinktus įrodymus bei nustatė teisiškai reikšmingas aplinkybes bylai išspręsti, teisingai pritaikė ginčo teisinius santykius reglamentuojančias materialiosios ir proceso teisės normas. Pareiškėjo apeliacinio skundo argumentai nepaneigia pirmosios instancijos teismo išvadų pagrįstumo ir teisėtumo, skundžiamas pirmosios instancijos teismo sprendimas yra pagrįstas bylos faktais ir teisės aktų normomis, todėl jis paliekamas nepakeistas, o apeliacinis skundas atmetamas.
Rezoliucinė dalis
Vadovaudamasi Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo 144 straipsnio 1 dalies 1 punktu, teisėjų kolegija
nutaria:
Pareiškėjo Š. M. apeliacinį skundą atmesti.
Vilniaus apygardos administracinio teismo 2021 m. balandžio 21 d. sprendimą palikti nepakeistą.
Nutartis neskundžiama.