Vilniaus apygardos administracinio teismo sprendimas

Vilniaus apygardos administracinio teismo teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Jovitos Einikienės (kolegijos pirmininkė ir pranešėja), Violetos Petkevičienės ir Eglės Žulytės-Janulionienės,

teismo posėdyje rašytinio proceso tvarka išnagrinėjusi administracinę bylą pagal pareiškėjo Š. M. skundą atsakovei Valstybės garantuojamos teisinės pagalbos tarnybai dėl sprendimo panaikinimo ir įpareigojimo atlikti veiksmus,

Aprašomoji dalis

nustatė:

Pareiškėjas Š. M. kreipėsi į teismą su skundu, kuriame prašo panaikinti Valstybės garantuojamos teisinės pagalbos tarnybos 2021 m. sausio 25 d. sprendimą Nr. (8.1Mr) TP-21-NT-77-540 „Dėl antrinės teisinės pagalbos teikimo“ ir įpareigoti atsakovę iš naujo išnagrinėti pareiškėjo 2021 m. sausio 15 d. prašymą suteikti antrinę teisinę pagalbą.

Motyvuojamoji dalis

Skundas netenkintinas.

Tarnyba, įvertinusi pareiškėjo prašymą, prašymą grindžiančius dokumentus bei kitus duomenis, nustatė, jog Vilniaus apygardos teismas 2018 m. birželio 27 d. nutartimi iškėlė bankroto bylą uždarajai akcinei bendrovei (toliau – UAB) „Kalchas“ ir 2019 m. vasario 25 d. nutartimi pripažino UAB „Kalchas“ bankrotą tyčiniu. Vilniaus apygardos teismas taip pat nustatė, kad bendrovės valdymo organas nevykdė jam nustatytų pareigų, pardavė turtą už mažesnę negu rinkos kainą, buhalterinė apskaita tvarkyta netinkamai. Tarnyba pažymėjo, kad iš Lietuvos apeliacinio teismo 2020 m. gruodžio 15 d. nutarties civilinėje byloje Nr. e2A-924-407/2020 matyti, kad pareiškėjas nuo 2014 m. liepos 2 d. iki bankroto bylos iškėlimo ėjo UAB „Kalchas“ vadovo pareigas ir buvo vienintelis šios įmonės akcininkas. Atsižvelgdama į šią aplinkybę, Tarnyba ginčijamu sprendimu, vadovaudamasi Įstatymo 11 straipsnio 7 dalies 4 punkto pagrindu, atsisakė pareiškėjui teikti antrinę teisinę pagalbą.

Pažymėtina, kad teisė gauti antrinę teisinę pagalbą nėra absoliuti, prigimtinė ir neribojama. Ją suteikia pati valstybė, savo iniciatyva ir savo nuožiūra, ir tik tokia apimtimi, kokia ji yra pajėgi šią teisę garantuoti. Antrinės teisinės pagalbos instituto paskirtis – suteikti kokybišką, efektyvią ir ekonomiškai pagrįstą teisinę pagalbą, ginant teisėtus interesus tų asmenų, kuriems tokia pagalba būtiniausia. Tokia išvada darytina vadovaujantis Įstatymo 3 straipsnyje įtvirtintais valstybės garantuojamos teisinės pagalbos principais, inter alia valstybės garantuojamos teisinės pagalbos ekonomiškumo ir draudimo piktnaudžiauti valstybės garantuojama teisine pagalba ir materialiomis bei procesinėmis teisėmis (2 ir 4 punktai). Taigi, net ir esant formalioms sąlygoms, kai asmeniui antrinė teisinė pagalba galėtų būti teikiama, Įstatymas nustato tam tikrus apribojimus. Tokiais ribojimais laikytini ir Valstybės garantuojamos teisinės pagalbos įstatymo 11 straipsnio 7 dalyje numatyti atvejai, kuriuos nustačius antrinė teisinė pagalba nėra teikiama.

Iš civilinės bylos duomenų matyti, kad civilinėje byloje, kurioje pareiškėjas prašė antrinės teisinės pagalbos kasaciniam skundui parengti, buvo sprendžiamas bankrutuojančios įmonės bankroto administratoriaus pareikštas reikalavimas Š. M., kaip įmonės vadovui, laikinajam administratoriui ir vieninteliam akcininkui, dėl žalos atlyginimo. Tiek Vilniaus apygardos teismas 2020 m. gruodžio 15 d. nutartyje, tiek Lietuvos apeliacinis teismas 2020 m. gruodžio 15 d. nutartyje nustatė, jog UAB „Kalchas“ 2018 m. birželio 27 d. nutartimi iškelta bankroto byla; bankrutuojančiai UAB „Kalchas“ nuo jos įsikūrimo iki 2014 m. pradžios vadovavo B. M. (Š. M. tėvas), kuris 2014 m. sausio 13 d. mirė. B. M. įmonei liko skolingas 84 488,63 Eur sumą, kuri 2018 m. balandžio 8 d. nurašyta kaip beviltiška. Po jo mirties, laikotarpiu nuo 2014 m. vasario 10 d. iki 2014 m. liepos 2 d. Š. M. buvo paskirtas laikinuoju turto administratoriumi, o nuo 2014 m. liepos 2 d. iki bankroto bylos iškėlimo vadovavo įmonei ir buvo vieninteliu jos akcininku. Š. M. nesiėmė priemonių iš B. M. turto paveldėtojų išieškoti jo įsiskolinimą įmonei, 2018 m. balandžio 9 d. skola buvo nurašyta kaip beviltiška. Taip pat nustatyta, kad įmonėje kasininkės pareigose dirbo ir Š. M. sutuoktinė J. M., kuri atsisakė duoti parodymus prieš savo sutuoktinį. Taip pat byloje nustatyta, kad antstolė J. B. 2014 m. kovo 13 d. sudarė Paveldimo turto apyrašą, kuriame nurodyta surasto pareiškėjo tėvo turto bendra vertė 1 364 213,77 Lt (kas sudarytų 360 843,61 Eur). Teismas nurodė, kad Š. M. buvo žinoma, jog mirusysis paliko turto, kurio vertė viršijo skolą, ir buvo galimybė pateikti kreditorinį reikalavimą palikimą priėmusiems asmenims, skolą išieškoti iš palikto turto (Civilinio kodekso 5.63 straipsnio 1 dalis), tačiau Š. M. veikė savo asmeniniais bei giminių interesais, nesiėmė priemonių, kad skola būtų grąžinta įmonės kreditoriams.

Iš nagrinėjamos bylos matyti, kad pareiškėjo deklaruojamas turtas ir metinės pajamos neviršija Vyriausybės nustatytų turto ir pajamų lygių teisinei pagalbai gauti, tačiau nagrinėjamos bylos konstekste nustatyta, kad pareiškėjo prašymui suteikti antrinę teisinę pagalbą yra taikomi Įstatymo 11 straipsnio 7 dalyje nustatyti apribojimai, konkrečiai Įstatymo 7 dalies 4 punkte nustatytas pagrindas. Nurodytoje civilinėje byloje buvo sprendžiamas ieškinio reikalavimas dėl žalos bankrutuojančiai UAB „Kalchas“ atlyginimo, tiesiogiai atiradęs dėl pareiškėjo Š. M. komercinės ūkinės veiklos vykdymo. Tad pareiškėjo prašymas suteikti jam antrinę teisinę pagalba rengiant kasacinį skundą nurodytoje civilinėje byloje yra tiesiogiai susijęs su jo vykdyta komercine ūkine veikla. Todėl darytina išvada, kad Tarnyba turėjo teisinį pagrindą neskirti pareiškėjui antrinės teisinės pagalbos. Be to, kaip matyti iš nurodytos civilinės bylos medžiagos pareiškėjui, kaip atsakovui civiliniame procese, pirmosios instancijos teisme atstovavo valstybės garantuojamos teisinės pagalbos skirtas advokatas, tad jo teisė į teisminę gynybą ir kvalifikuotą teisinę pagalbą buvo užtikrinta. Taip pat pareiškėjas naudojosi teise apskųsti pirmosios instancijos teismo nutartį, taip realizuodamas ir teisę į apeliaciją. Kasacija yra ekstraordinarinis teismo procesinio sprendimo peržiūrėjimo procesas, galintis būtų realizuotas tik esant civilinio proceso kodekso 346 straipsnyje nustatytiems kasacijos pagrindams ir kasacinį skundą atrinkus atrankos kolegijai kaip nagrinėtiną kasaciniame teisme.

Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo 4 straipsnio 1, 2 dalyse nustatyta, kad teismas negali taikyti įstatymo, kuris prieštarauja Konstitucijai. Jeigu yra pagrindas manyti, kad įstatymas ar kitas teisės aktas, kuris turėtų būti taikomas konkrečioje byloje, prieštarauja Konstitucijai, teismas sustabdo bylos nagrinėjimą ir, atsižvelgdamas į Lietuvos Respublikos Konstitucinio Teismo kompetenciją, kreipiasi į jį su prašymu nuspręsti, ar tas įstatymas ar kitas teisės aktas atitinka Konstituciją. Vadinasi, pareiga kreiptis į Konstitucinį Teismą atsiranda tik tuo atveju, jei teismas suabejoja byloje taikytino įstatymo ar kito teisės akto atitiktimi Konstitucijai. Šalių pozicija šiuo klausimu nėra lemiama ir teismui nėra privaloma. Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas yra nurodęs, kad klausimas dėl teismo kreipimosi į Konstitucinį Teismą yra bylą nagrinėjančio teismo diskrecija ir pagrindu teismui kreiptis į Konstitucinį Teismą su atitinkamu paklausimu gali būti tik paties bylą nagrinėjančio teismo pagrįstas manymas (pagrįstos abejonės) dėl taikytino teisės akto atitikimo Konstitucijai (LVAT 2012 m. liepos 2 d. nutartis administracinėje byloje Nr. A662-2007/2012).

Nagrinėjamu atveju teismui nekyla abejonių dėl Įstatymo 11 straipsnio 7 dalies 4 punkto atitikties Konstitucijoje įtvirtintam lygiateisiškumo kaip konstitucinio principo aspektu, be to, pareiškėjas konkretaus ir motyvuoto prašymo kreiptis į Lietuvos Respublikos Konstitucinį Teismą nesuformulavo. Kaip minėta, valstybės garantuojama teisinė pagalba teikiama visiems asmens, kurie atitinka sąlygas valstybės garantuojamai teisinei pagalbai gauti, ir nenustatyta pagrindų, kuriems esant valstybės garantuojama teisinė pagalba neteikiama. Tad nėra teisinio pagrindo kreiptis į Lietuvos Respublikos Konstitucinį Teismą.

Atsižvelgiant į tai, kas išdėstyta, nėra teisinio pagrindo tenkinti pareiškėjo skundo jo skunde nurodytais argumentais. Teismas daro išvadą, kad Tarnybos sprendimas yra teisėtas ir pagrįstas, todėl jo naikinti nėra teisinio pagrindo. Netenkinus pagrindinio skundo reikalavimo, netenkintinas ir išvestinis pareiškėjo skundo reikalavimas.

Rezoliucinė dalis

Teismas, vadovaudamasis Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo 84 straipsniu, 86–87 straipsniais, 88 straipsnio 1 punktu, 132 straipsnio 1 dalimi, 133 straipsniu,

nusprendžia:

Atmesti pareiškėjo Š. M. skundą kaip nepagrįstą.

Sprendimas per 30 (trisdešimt) kalendorinių dienų nuo jo paskelbimo dienos gali būti skundžiamas apeliacine tvarka Lietuvos vyriausiajam administraciniam teismui, skundą paduodant per Vilniaus apygardos administracinį teismą.

Jovita Einikienė Violeta Petkevičienė Eglė Žulytė-Janulionienė