- Teismas
- Vilniaus apygardos teismas
- Dokumentas
- Nutartis
- Data
- 2016-02-15
- Bylos Nr.
- e2A-1171-614/2016
- Teisminio proceso Nr.
- 2-68-3-18559-2015-5
- Bylos rūšis
- civilinė byla
- Teisėjas
- Eglė Surgailienė
- Ieškovas
- UAB „LSV Intergroup“
- Atsakovas
- J. R.
- Kategorijos
- 2.5.1.3.6Piniginės prievolės
Vilniaus apygardos teismo Civilinių bylų skyriaus teisėja Eglė Surgailienė teismo posėdyje apeliacine rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo ieškovo UAB „LSV Intergroup“ apeliacinį skundą dėl Vilniaus miesto apylinkės teismo 2015-09-10 sprendimo už akių civilinėje byloje pagal ieškovo UAB „LSV Intergroup“ ieškinį atsakovei J. R. dėl skolos priteisimo.
Aprašomoji dalis
nustatė:
I. Ginčo esmė
Ieškovas UAB „LSV Intergroup“ kreipėsi į teismą su ieškiniu, prašydamas priteisti iš atsakovės J. R. 432,4 Eur skolą, 85,14 Eur vartojimo kredito kainą, 517,99 Eur palūkanas, 7,66 Eur delspinigius, 5 proc. dydžio procesines palūkanas ir bylinėjimosi išlaidas. Nurodė, kad 2011-10-24 su atsakove buvo sudaryta Vartojimo kredito sutartis, kurios pagrindu ieškovas atsakovei suteikė 1.500 Lt (434,43 Eur) paskolą. Atsakovė pasinaudojo galimybe paskolos grąžinimo terminą pratęsti, tačiau numatytu terminu paskolos negrąžino. Atsakovei nepateikus atsiliepimo į ieškinį ar parengiamojo procesinio dokumento, ieškovas prašė teismo priimti sprendimą už akių.
Atsakovė J. R. atsiliepimo į ieškinį nepateikė.
II. Pirmosios instancijos teismo sprendimo esmė
Vilniaus miesto apylinkės teismas 2015-09-10 sprendimu už akių ieškinį patenkino iš dalies – priteisė ieškovui iš atsakovės 432,4 Eur skolą, 85,14 Eur vartojimo kredito kainą, 172,66 Eur palūkanas, 7,66 Eur delspinigius, 5 proc. dydžio procesines palūkanas už priteistą sumą (697,86 Eur) nuo bylos iškėlimo teisme (2015-05-27) iki teismo sprendimo visiško įvykdymo bei 15,41 Eur bylinėjimosi išlaidas; likusioje dalyje (dėl 345,33 Eur palūkanų priteisimo) ieškinį atmetė. Teismas nustatė, kad atsakovė šalių sudarytos paskolos sutarties nevykdė, įrodymų apie prievolės įvykdymą byloje nėra, todėl, vadovaudamasis CK 6.873 str. 1 d. sprendė, kad ieškovui iš atsakovės priteistini jo prašomi skola, kredito kaina bei delspinigiai (CK 6.71 str.). Atsižvelgęs į tai, kad ieškinio reikalavimai kildinami iš vartojimo teisinių santykių, kad atsakovė (vartotoja) yra fizinis asmuo, kad prašomos priteisti palūkanos už gana nedidelį laikotarpį viršija skolos sumą, teismas, vadovaudamasis teisingumo, protingumo ir sąžiningumo principais, padarė išvadą, kad prašomos priteisti palūkanos nepagrįstai didelės, pažeidžia minimalų vartotojų teisių apsaugos standartą, todėl yra mažintinos (CK 6.258 str. 3 d.). Be to, ieškovas nepateikė įrodymų, kad jo patirti nuostoliai yra didesni nei minimalūs (CPK 178 str.). Vadovaudamasis CK 6.210 str. 1 d., 6.37 str. 2 d., teismas ieškovui iš atsakovės priteisė 5 proc. dydžio procesines palūkanas; proporcingai patenkintų reikalavimų daliai (67 proc.) priteisė už ieškinį sumokėto 23 Eur žyminio mokesčio (CPK 79 str., 88 str. 1 d. 3 p., 93 str. 1 d.).
III. Apeliacinio skundo argumentai
Ieškovas apeliaciniu skundu prašo Vilniaus miesto apylinkės teismo 2015-09-10 sprendimą už akių pakeisti, ieškinį patenkinant visiškai. Apeliantas pažymėjo, kad teismas nepateikė jokių skaičiavimų ir argumentų, kodėl palūkanas sumažino būtent iki 172,66 Eur. Teismas privalėjo remtis Vartojimo kreditų įstatymu, kuriame numatyta, kad metinė palūkanų norma negali būti didesnė kaip 200 proc. Šiuo atveju ji yra mažesnė - 119,79 proc. Vien faktinė aplinkybė, jog viena iš sutarties šalių yra vartotojas, neleidžia daryti išvados, kad sutartinės palūkanos yra per didelės. Teismas, sumažindamas sutartines pelno palūkanas, pažeidė sutarties laisvės principą. Mokėjimo funkciją atliekančios palūkanos priteisiamos CK 1.138 str. 1 d. 4 p. ir 6.213 str. 1 d. pagrindu, nes ieškovas prašo piniginę prievolę įvykdyti natūra. Pelno (arba mokėjimo) palūkanos gali būti mažinamos, vadovaujantis CK 6.223 str., 6.228 str., tačiau turi būti pareikštas kitos sutarties pusės ieškinys (priešieškinis), kurio atsakovė nėra pareiškusi, todėl teismui savo iniciatyva iš esmės nebuvo pagrindo kištis į sutartinius šalių santykius.
Atsakovė atsiliepimo į apeliacinį skundą nepateikė.
Motyvuojamoji dalis
IV. Apeliacinės instancijos teismo nustatytos bylos aplinkybės, teisiniai argumentai ir išvados
Apeliacinis skundas atmestinas.
Bylos nagrinėjimo apeliacine tvarka ribas sudaro apeliacinio skundo faktinis ir teisinis pagrindas bei absoliučių sprendimo negaliojimo pagrindų patikrinimas (CPK 320 str. 1 d.). Apeliacinės instancijos teismas nagrinėja bylą neperžengdamas apeliaciniame skunde nustatytų ribų, išskyrus kai to reikalauja viešasis interesas ir neperžengus skundo ribų būtų pažeistos asmens, visuomenės ar valstybės teisės ir teisėti interesai (CPK 320 str. 2 d.). Nagrinėjamu atveju CPK 329 straipsnio 2 dalyje nurodytų absoliučių pirmosios instancijos teismo sprendimo negaliojimo pagrindų nenustatyta, todėl nagrinėtinas apeliacinio skundo teisinis ir faktinis pagrindas.
Iš byloje esančių duomenų nustatyta, kad ieškovas ir atsakovė 2011-05-16 sudarė Vartojimo kredito sutartį Nr. 13167, kurios pagrindu atsakovui 60-ties kalendorinių dienų laikotarpiui, t. y. iki 2011-07-16, suteiktas 700 Lt (202,73 Eur) vartojimo kreditas. Nurodytoje sutartyje numatyta 138 Lt (39,97 Eur) bendra vartojimo kredito kaina bei 137,05 proc. metinė palūkanų norma. Atsakovas iki Sutartyje šalių nustatyto termino kredito negrąžino ir jo grąžinimo termino nepratęsė. Ieškovo duomenimis, atsakovas kredito grąžinimą pradelsė 1 243 dienas.
Byloje iš esmės keliamas klausimas, ar pirmosios instancijos teismas teisėtai ir pagrįstai šalių sudarytoje Vartojimo kredito sutartyje nustatytą 139,05 proc. metinę palūkanų normą sumažino iki 0,05 proc. ir atitinkamai priteisė mažesnes palūkanas.
Nagrinėjamu atveju Vartojimo kredito sutartimi šalys buvo susitarusios dėl 139,05 proc. dydžio fiksuotų metinių palūkanų normos. Palūkanas pagal pinigines prievoles gali nustatyti įstatymai arba šalys susitarimu (CK 6.37 str. 1 d.). Pagrindinė palūkanų paskirtis – mokėjimas kreditoriui už naudojimąsi pinigais. Atlyginimas palūkanų forma mokamas iki piniginių prievolių įvykdymo, jeigu šalys nėra susitarusios kitaip. Be mokėjimo funkcijos, palūkanos gali būti kaip kompensacija už kreditoriaus patirtus nuostolius, kai skolininkas neįvykdo ar netinkamai įvykdo piniginę prievolę. Palūkanos, kaip mokestis už pinigų skolinimą, teismų praktikoje dar vadinamos pelno palūkanomis, iš esmės skiriasi nuo kompensuojamųjų palūkanų, mokamų už prievolės įvykdymo termino praleidimą. Kasacinio teismo praktikoje pažymėta, kad pelno palūkanos yra atlyginimas, kurį skolininkas moka kreditoriui už naudojimąsi svetimais pinigais, nesvarbu, kokie to naudojimosi rezultatai (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2007 m. rugsėjo 21 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-357/2007; 2014 m. gegužės 20 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-272/2014).Tuo tarpu kompensuojamosios palūkanos laikytinos minimaliais kreditoriaus nuostoliais, patirtais dėl laiku negrąžintos skolos. Kompensuojamoji palūkanų funkcija pasireiškia, kai skolininkas praleidžia piniginės prievolės įvykdymo terminą.
Apeliantas skunde nurodė, kad jo ir atsakovo sudarytoje sutartyje numatytos 139,05 proc. dydžio palūkanos yra ne sutartinės netesybos, kaip jas kvalifikavo teismas, o palūkanos, kaip mokestis už pinigų skolinimąsi/pelno palūkanos, tačiau apeliacinės instancijos teismas nesutinka su tokia apelianto pozicija. Iš šalių sudarytos Vartojimo kredito sutarties turinio matyti, kad šiuo atveju šalys buvo susitarusios dėl kompensacinio pobūdžio funkciją atliekančių palūkanų: 9.1. p. jei kredito gavėjas grąžintino kredito ar jo dalies nesumoka laiku ar sutartis yra nutraukiama sutartyje numatytais pagrindais, tai už laiku negrąžintą kreditą (jo dalį) iki visiško faktinio kredito grąžinimo kredito gavėjui skaičiuojamos ir kredito gavėjas privalo mokėti sutarties bendrųjų sąlygų 6 skyriuje ir specialiųjų sąlygų skyriuje numatytas palūkanas. Taigi, pagal šį šalių susitarimą palūkanos skaičiuojamos nuo sutartimi nustatytos kredito grąžinimo dienos iki realaus kredito gavėjo įsipareigojimo grąžinti kreditą įvykdymo. Tokios palūkanos pagal savo esmę laikytinos sutartinėmis netesybomis (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2012 m. rugpjūčio 14 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-392/2012). Esant nurodytoms aplinkybėms, apelianto argumentai dėl to, jog jis su atsakovu buvo susitaręs dėl pelno palūkanų, atmestini kaip nepagrįsti.
Spręsdamas palūkanų dydžio priteisimo klausimą, teismas visada turi teisę vertinti atitinkamus susitarimus dėl palūkanų dydžio ir pasisakyti, ar toks susitarimas nepažeidė iš esmės šalių interesų pusiausvyros (CK 6.228 str.) ir ar jis neprieštarauja sąžiningumo, protingumo ir teisingumo kriterijams (CK 1.5 str., 6.37 str. 3 d.) (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2001 m. spalio 22 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-908/2001; 2003 m. rugsėjo 22 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-830/2003). Be to, ir vadovaudamasis Vartojimo kredito įstatymu, teismas taip pat turi teisę ir pareigą kontroliuoti, ar nustatomos palūkanos nėra neprotingai didelės, tuo nepažeisdamas sutarčių laisvės principo.
Apelianto nuomone, pirmosios instancijos teismas, ex officio sumažindamas sutartines pelno palūkanas, pažeidė sutarties laisvės principą, kadangi Sutartyje numatyta 139,05 proc. metinė kredito grąžinimo palūkanų norma neprieštarauja Vartojimo kredito įstatymo 21 str. 2 d., pagal kurią bendra vartojimo kaina yra nesąžininga, jei vartojimo kredito kainos metinė norma sutarties sudarymo momentu yra didesnė kaip 200 proc. Ieškovas pažymėjo, jog kitokių ribojimų vartojimo kredito sutartimis nustatomų palūkanų dydžiams įstatymų leidėjas nėra numatęs. Apeliacinės instancijos teismas nesutinka su tokia apelianto pozicija. Pirma, ieškovo nurodyta Vartojimo kredito įstatymo 21 str. 2 d. šiuo atveju netaikytina, kadangi 200 proc. riba yra numatyta, siekiant apsaugoti silpnesniosios finansinio susitarimo šalies, pavyzdžiui, vartotojo, interesus dėl mokėjimo (pelno) palūkanų dydžio, o, kaip aukščiau nurodyta, šalys Sutartimi nagrinėjamu atveju susitarusios dėl kompensacinio pobūdžio funkciją atliekančių (sutartinių netesybų), o ne mokėjimo (pelno) palūkanų. Antra, bendroji taisyklė dėl netesybų sumažinimo yra ta, kad šalių susitarimas dėl netesybų yra galiojantis ir vykdytinas, tačiau jeigu netesybos yra akivaizdžiai per didelės, neproporcingos, jų dydis prieštarauja protingumo, sąžiningumo principams, sąžiningai verslo praktikai ir suteikia galimybę nepagrįstai praturtėti vienai šaliai bei pažeidžia teisėtus kitos šalies interesus, jos gali būti sumažintos iki protingos sumos.
Apeliacinės instancijos teismo vertinimu, šiuo atveju pirmosios instancijos teismas, spręsdamas dėl prašomų priteisti palūkanų dydžio, pagrįstai atsižvelgė į sutartinių teisinių santykių pobūdį, į tai, kad atsakovas yra vartotojas, sutartį sudaręs nuotolinio prisijungimo būdu ir turėjo ribotas galimybes derėtis dėl Sutarties sąlygų. Pažymėtina, kad ir Lietuvos Aukščiausiasis Teismas ne kartą yra pasisakęs, kad vartotojas, kaip sutarties šalis, dėl objektyvių priežasčių – informacijos, patirties, laiko stokos ir kitų panašių aplinkybių yra nelygiavertėje padėtyje su kita sutarties šalimi, todėl vartojimo sutarties institutas yra grindžiamas silpnesnės sutarties šalies (vartotojo) teisinės apsaugos doktrina, kuri reiškia sutarties laisvės principo ribojimą (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2012 m. lapkričio 29 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-534/2012). Be to, nors apeliantas skunde ir nurodė, kad į teismą dėl savo pažeistų teisių gynimo jis kreipėsi praėjus daugiau nei trejiems metams po kredito grąžinimo termino pabaigos dėl to, jog jam nepavyko su atsakovu susisiekti, apeliacinės instancijos teismas pažymi, jog ši aplinkybė ne tik nesudaro pagrindo priteisti iš atsakovo ieškovo prašomas netesybas, kurios akivaizdžiai yra neprotingai didelės, bet ir reiškia, kad apeliantas delsė laiku realizuoti savo teises.
Be to, kas išdėstyta, pažymėtina ir tai, kad Vartojimo kredito įstatymo, kuris laikytinas specialiuoju įstatymu Civilinio kodekso atžvilgiu, 11 str. 8 d. nustatyta, jog pavėluoto įmokų mokėjimo atvejais vartojimo kredito gavėjui taikomos netesybos negali būti didesnės kaip 0,05 proc. pradelstos sumokėti sumos už kiekvieną pradelstą dieną. Jokios kitos netesybos ir mokesčiai už vartojimo kredito sutartyje numatytų finansinių įsipareigojimų nevykdymą vartojimo kredito gavėjui negali būti taikomi. Šia norma įstatymų leidėjas siekė sukurti teisinį aiškumą dėl vartojimo kredito gavėjo civilinės atsakomybės apimties, nes įtvirtintos netesybos riboja prievolę pažeidusios šalies atsakomybę įstatyme nustatyta ir iš anksto žinoma pinigų suma. Kompensacinių mokėjimų (netesybų ar kompensacinių palūkanų), neatsižvelgiant į jų pavadinimą sutartyje, dydis taip pat negali viršyti 0,05 proc. už kiekvieną pradelstą dieną. Kadangi vartojimo kredito gavėjo atsakomybė ribojama Vartojimo kredito įstatymo nustatytu dydžiu (0,05 proc.), į šią atskirai neįrodinėtiną sumą turi būti įskaičiuojami ir visi vartojimo kredito davėjo patiriami nuostoliai. Pastebėtina, kad ieškovas gali įrodinėti didesnių nuostolių priteisimo pagrįstumą, tačiau nagrinėjamu atveju byloje nepateikta jokių įrodymų dėl ieškovo patirtų nuostolių dydžio (CPK 178 str.). Atsižvelgiant į tai, kas išdėstyta, darytina išvada, jog šalių sudarytoje sutartyje nustatytos 139,05 proc. dydžio palūkanos nuo 2 313,8 Lt (670,12 Eur) iki 435,05 Lt ((700 Lt x 0,05 proc./100) x 1 243) (126 Eur) buvo sumažintos teisėtai ir pagrįstai.
Esant tokioms aplinkybėms, apeliacinės instancijos teismas sprendžia, jog apeliantas pirmosios instancijos teismo išvadų pagrįstumo ir teisėtumo nepaneigė, todėl apeliacinis skundas atmetamas, nenagrinėjant kitų jame nurodytų argumentų, kaip neturinčių reikšmės teisingam bylos išsprendimui, o skundžiama teismo nutartis paliekama nepakeista (CPK 329 str. 1 d., 330 str.). Pažymėtina, jog teismo pareiga pagrįsti priimtą procesinį spendimą neturėtų būti suprantama kaip reikalavimas detaliai atsakyti į kiekvieną argumentą (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2010-10-05 nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-382/2010).
Rezoliucinė dalis
Teismas, vadovaudamasis Lietuvos Respublikos Civilinio proceso kodekso 325 str., 326 str. 1 d. 1 p., 331 str.,
nutaria:
Vilniaus miesto apylinkės teismo 2015-09-10 sprendimą už akių palikti nepakeistą.