Vilniaus apygardos teismo nutartis

Įžanginė dalis

Vilniaus apygardos teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Marijaus Kursevičiaus, Valerijaus Laušo (Valerij Lauš) (kolegijos pirmininkas ir pranešėjas) ir Dariaus Prankos,

nuteistajam V. (V.) B. (nuotoliniu būdu), jo gynėjui advokatui Mykolui Girdiušui (nuotoliniu būdu),

viešame teismo posėdyje apeliacine žodinio proceso tvarka išnagrinėjo baudžiamąją bylą pagal nuteistojo V. B. gynėjo advokato Mykolo Girdiušo apeliacinį skundą dėl Vilniaus miesto apylinkės teismo 2023 m. rugsėjo 29 d. nuosprendžio, kuriuo V. B. pripažintas kaltu pagal Lietuvos Respublikos baudžiamojo kodekso (toliau – ir BK) 180 straipsnio 2 dalį ir jam paskirta 3 (trejų) metų 6 (šešių) mėnesių laisvės atėmimo bausmė.

Šiuo nuosprendžiu taip pat nuteistas E. R. pagal BK 180 straipsnio 2 dalį, tačiau ši nuosprendžio dalis neskundžiama.

Aprašomoji dalis

nustatė:

I. Pirmosios instancijos teismo nustatytos bylos aplinkybės

V. B. ir E. R. nuteisti už tai, kad jie 2022 m. kovo 11 d. apie 20.50 val., veikdami bendrininkų grupe, būdami neblaivūs, namo (duomenys neskelbtini), bendro naudojimo laiptinės pirmame aukšte, panaudodami peilį ir fizinį smurtą prieš nukentėjusįjį M. J., t. y. V. B., laikydamas peilį rankoje, alkūne sudavė M. J. į veidą, dėl to nukentėjusysis pargriuvo, V. B. su E. R. ant grindų gulinčiam M. J. rankomis ir kojomis sudavė ne mažiau kaip dešimt smūgių į įvairias kūno vietas ir E. R. peiliu dūrė į kairiąją šlaunį, padarydami nukentėjusiajam durtinę-pjautinę žaizdą kairėje šlaunyje, poodines kraujosruvas kaktos dešinėje, dešinės akies viršutiniame voke, odos nubrozdinimą viršutinėje lūpoje – nežymų sveikatos sutrikdymą, ir iš M. J. striukės kairės ir dešinės kišenių pagrobė svetimą – nukentėjusiajam priklausantį bendros 430 Eur vertės turtą – mobiliojo ryšio telefoną „Xiaomi Redmi Note 9 Pro“ su dėklu ir SIM kortele, 240 Eur vertės, raktus nuo automobilio „Toyota Prius“, valst. Nr. (duomenys neskelbtini) trijų raktų ryšulį su pakabuku nuo buto, 20 Eur vertės, 170 Eur grynųjų pinigų.

II. Apeliacinio skundo argumentai

Apeliaciniu skundu nuteistojo V. B. gynėjas advokatas M. Girdiušas prašo pakeisti Vilniaus miesto apylinkės teismo 2023 m. rugsėjo 29 d. nuosprendį: 1) V. B. nusikalstamą veiką iš BK 180 straipsnio 2 dalies perkvalifikuoti į BK 180 straipsnio 1 dalį ir 140 straipsnio 1 dalį; 2) jeigu apeliacinės instancijos teismas nuspręstų, kad nėra pagrindo perkvalifikuoti veiką, prašo skirti švelnesnę bausmę arba taikyti dalinį laisvės atėmimo bausmės vykdymo atidėjimą. Skunde nurodyta, kad teismas netinkamai vertino byloje surinktus įrodymus. Šiuo atveju teismas, kvalifikuodamas V. B. veiksmus pagal BK 180 straipsnio 2 dalį, nepagrįstai nurodė vieną iš alternatyvių plėšimą kvalifikuojančių požymių – peilio panaudojimą. V. B., suduodamas smūgį alkūne nukentėjusiajam ir taip palauždamas nukentėjusiojo pasipriešinimą, nors ir laikė rankoje peilį, tačiau peiliu nukentėjusiajam negrasino ir nukentėjusiojo pasipriešinimui palaužti jo nenaudojo. Nukentėjusysis M. J. parodė, kad V. B. su peiliu rankoje leidosi laiptais žemyn iš aukštesniojo aukšto ir susilyginęs su juo trenkė jam alkūne į veidą, nuo ko jis parkrito. Nukentėjusiojo parodymais, prieš trenkdamas alkūne, V. B. peiliu jam negrasino ir neatliko jokių veiksmų, iš kurių galima būtų suprasti, kad jis ruošiasi panaudoti peilį. Apelianto vertinimu, tai, kad plėšimo metu pas V. B. rankoje buvo peilis, yra atsitiktinumas. Nukentėjusysis parodė, kad jam po smūgio alkūne nukritus, jį iškart pradėjo mušti rankomis ir kojomis į įvairias kūno vietas. Mušant jis jautė, kad kažkas tikrina jo kelnių ir striukės kišenes. Jautė kaip daiktus iš kišenių paėmė ir tuo pat metu nustojo mušti. Po to pajuto, kad jam įdūrė vieną kartą į kairę koją prie sėdmens. Taigi, peiliu nukentėjusiajam buvo durta po to, kai nukentėjusiojo pasipriešinimas buvo palaužtas, daiktai pagrobti ir nuteistieji nuo jo nuėjo. Nei prieš plėšimą, nei plėšimo metu peilis nebuvo naudojamas nei kaip bauginimo, nei kaip fizinės prievartos priemonė nukentėjusiojo pasipriešinimui palaužti. Todėl, apelianto teigimu, dūris peiliu nukentėjusiajam po plėšimo negali būti traktuojamas kaip plėšimą kvalifikuojantis požymis, o turi būti kvalifikuojamas kaip atskiras nusikaltimas pagal BK 140 straipsnio 1 dalį. Formalus peilio laikymas rankoje plėšimo metu neturint tikslo jo panaudoti, juo negrasinant ir nenaudojant pasipriešinimui palaužti nesudaro BK 180 straipsnio 2 dalyje numatyto nusikaltimo sudėties.

Apeliacinės instancijos teismo posėdyje nuteistasis ir jo gynėjas prašė apeliacinį skundą patenkinti, o prokurorė – atmesti.

III. Apeliacinės instancijos teismo išvados

Apeliacinis skundas atmetamas.

Pagal Lietuvos Respublikos baudžiamojo proceso kodekso (toliau – ir BPK) 320 straipsnio 3 dalį apeliacinės instancijos teismas patikrina bylą tiek, kiek to prašoma apeliaciniame skunde, ir tik dėl tų asmenų, kurie padavė apeliacinius skundus ar dėl kurių tokie skundai buvo paduoti. Šia nuostata apibrėžiamos apeliacinės bylos nagrinėjimo ribos ir teismo pareiga patikrinti bylą tiek, kiek to prašoma apeliaciniame skunde, nebent būtų nustatyti esminiai BPK pažeidimai. Iš nuteistojo V. B. gynėjo advokato M. Girdiušo apeliacinio skundo turinio matyti, kad apeliantas nesutinka su veikos kvalifikavimu. Mano, kad nuteistojo nusikalstama veika kvalifikuotina ne pagal BK 180 straipsnio 2 dalį, o pagal BK 180 straipsnio 1 dalį ir 140 straipsnio 1 dalį. Teisėjų kolegija, neįžvelgusi esminių BPK pažeidimų, bylą patikrina tiek, kiek to prašoma apeliaciniame skunde.

Dėl veikos kvalifikavimo

BK 180 straipsnio 1 dalyje įtvirtinta pagrindinė plėšimo sudėtis, t. y. baudžiamoji atsakomybė nustatyta tam, kas panaudodamas fizinį smurtą ar grasindamas tuoj pat jį panaudoti arba kitaip atimdamas galimybę nukentėjusiam asmeniui priešintis pagrobė svetimą turtą. BK 180 straipsnio 2 dalyje, pagal kurią nuteisti V. B. ir E. R., įtvirtinta kvalifikuota plėšimo sudėtis. Pagal šią dalį atsako tas, kas apiplėšė, be kita ko, panaudojęs nešaunamąjį ginklą ar kitą daiktą, kuriuo galima žmogų žaloti. Šioje byloje V. B. ir E. R. nuteisti už tai, kad apiplėšė nukentėjusįjį M. J. panaudodami ne tik fizinį smurtą, bet ir peilį. Pažymėtina, kad plėšimas padaromas tik tiesiogine tyčia. Grobdamas svetimą turtą plėšimo būdu, kaltininkas suvokia, kad jį pagrobia palaužęs nukentėjusiojo valią ar atėmęs galimybę pasipriešinti, numato nusikalstamos veikos padarinius ir jų nori.

Kasacinio teismo praktikoje išaiškinta, kad kvalifikuojančių veiką požymių grupė, išskiriama pagal plėšiant naudojamus įrankius, plėšimą daro pavojingesne veika, nes kaltininkas pasitelkia papildomų priemonių nukentėjusiojo valiai palaužti. Tam tikromis savybėmis pasižyminčių daiktų panaudojimas prieš nukentėjusįjį gali itin susilpninti (palaužti) nukentėjusiojo galimybes gintis ir priešintis bei suponuoja pavojingesnio nusikaltimo darymą ir leidžia nusikaltėliui iki galo užbaigti nusikaltimą, sustiprina jo pozicijas, nepaisant nukentėjusiojo pasipriešinimo, nusikaltimo pavojingumas padidėja, t. y. kaltininkas, vien rodydamas įrankį, patvirtina savo apsisprendimą ir galimybes įgyvendinti grasinimą. Panaudojimu laikomas ne tik nusikaltimo įrankio žalojančių savybių tiesioginis panaudojimas, bet ir grasinimas juo – žodžiu, gestais, akivaizdžiu demonstravimu, t. y. panaudojimo sąvoka yra suprantama išplėstine reikšme, kuri apima ir netiesioginį įrankio naudojimą prieš nukentėjusįjį (pvz., grasinimą tuo daiktu) (kasacinė nutartis baudžiamojoje byloje Nr. 2K-208-1073/2018).

Atkreiptinas dėmesys į tai, kad klausimą dėl veikos kvalifikavimo V. B. gynėjas kėlė dar nagrinėjant bylą pirmosios instancijos teisme baigiamųjų kalbų metu. Gynėjo teiginius, kad nors V. B. leisdamasis laiptais žemyn ir artėdamas link nukentėjusiojo rankoje laikė peilį, jis buvo panaudotas po M. J. apiplėšimo, peilis nebuvo naudojamas plėšimo metu, pirmosios instancijos teismas, nenukrypdamas nuo nuosekliai formuojamos teismų praktikos tokio pobūdžio byloje, pagrįstai atmetė. Byloje neabejotinai nustatyta (ši aplinkybė neginčijama ir apeliaciniame skunde), kad V. B. peilį rankoje laikė dar besileisdamas laiptais žemyn ir artėdamas link nukentėjusiojo, t. y. peilį akivaizdžiai demonstravo. Aplinkybė, kad V. B. iš karto tiesiogiai nepanaudojo peilio, nepaneigia skundžiamame nuosprendyje padarytos ir apelianto ginčijamos išvados, jog peilis buvo panaudotas būtent plėšimo metu, o ne jam pasibaigus. Pažymėtina, kad V. B., laikydamas rankoje peilį, alkūne sudavė M. J. į veidą. Minėta, kad panaudojimu laikomas ne tik peilio tiesioginis panaudojimas, bet ir grasinimas turimu peiliu plėšimo metu. Minėta, kad grasinimu pagal teismų praktiką laikomas ir peilio akivaizdus demonstravimas. Taigi, peilio panaudojimo požymio inkriminavimas nagrinėjamu atveju pagrįstas faktu, kad V. B. jį laikė rankoje ir nukentėjusysis tai akivaizdžiai matė. Priešingai nei teigiama apeliaciniame skunde, iš nukentėjusiojo parodymų matyti, kad jis peilio demonstravimą suvokė kaip grėsmę savo sveikatai, kuri (grėsmė) neleido jam papildomai priešintis nuteistųjų veiksmams. Praėjus kelioms valandoms po įvykio surašytame protokole-pareiškime nurodyta, kad pareiškėjas M. J., pageidaujantis pranešti apie įvykį, parodė, jog bendro naudojimo laiptinėje jį užpuolė ir sužalojo du nepažįstami vyrai, vienas iš jų (kaip vėliau nustatyta, V. B.), laikydamas peilį rankoje, trenkė jam alkūne į galvos sritį, jam pargriuvus ant grindų, dviese spardė jį kojomis ir mušė rankomis, paskui kažkas iš jų dūrė jam peiliu į kairės kojos šlaunį, vėliau iš jo striukės kišenių ištraukė jam priklausančius daiktus (1 t., b. l. 27). Analogiškus parodymus, t. y. kad matė laiptais besileidžiančius du nepažįstamus asmenis, vienas iš kurių turėjo peilį, nukentėjusysis davė taip pat jo išsamių apklausų metu ikiteisminio tyrimo metu ir teisme (1 t., b. l. 167–183; 3 t., b. l. 74–75). Taigi, kaip matyti iš nukentėjusiojo M. J. parodymų, nuteistasis V. B. ėjo link jo demonstratyviai laikydamas peilį rankoje, o po smūgio alkūne į veidą aiškiai suvokė, kad iškilo grėsmė ne tik jo sveikatai, bet ir gyvybei. Akivaizdu, kad peilio demonstratyvus rodymas dar iki panaudojant fizinį smurtą prieš nukentėjusįjį gali stipriai susilpninti nukentėjusiojo pastangų priešintis, kad būtų grobiamas jo turtas, rezultatyvumą. Nagrinėjamu atveju net netiesioginis peilio panaudojimas suponavo pavojingesnio nusikaltimo padarymą, kadangi akivaizdžiai sustiprino nuteistųjų pozicijas, nepaisant nukentėjusiojo galimo pasipriešinimo. Taigi, šioje byloje veikos kvalifikacijai neturi reikšmės apelianto akcentuojamos aplinkybės, ar nukentėjusysis peiliu buvo sužalotas iki kraustant jo kišenes arba po to, kadangi nagrinėjamu atveju peilis, visų pirma, buvo panaudotas kaip įbauginimo ir nukentėjusiojo valios palaužimo priemonė dar tuo metu, kai nuteistieji artinosi prie M. J.. Apeliantas yra teisus teigdamas, kad nukentėjusysis apklausiamas ikiteisminio tyrimo metu parodė, kad dūrį peiliu pajuto jau po to, kai buvo iškraustytos kišenės. Visgi, M. J. ikiteisminio tyrimo metu buvo apklaustas net penkis kartus ir, apibendrinant visas jo apklausas, matyti, kad apelianto akcentuojamą aplinkybę jis paminėjo tik vienos apklausos metu, o iš kitų jo apklausų, taip pat apklausos pirmosios instancijos teisiamajame posėdyje matyti, kad nukentėjusysis nėra tikras, ar jam dūrė peiliu būtent po to, kai baigė kraustyti jo kišenes, ar tuo metu, kai kraustė kišenes. Kita vertus, kaip minėta, ši aplinkybė (kada peilis buvo tiesiogiai panaudotas) nėra teisiškai reikšminga kvalifikuojant nuteistųjų veiksmus, kadangi nagrinėjamu atveju peilis buvo panaudotas ir kaip įbauginimo bei nukentėjusiojo valios palaužimo priemonė dar tuo metu, kai nuteistieji artinosi prie M. J.. Taigi, priešingai nei teigia apeliantas, šioje byloje V. B. veika pirmosios instancijos teismo teisingai kvalifikuota pagal BK 180 straipsnio 2 dalį.

Dėl bausmės

Skirdamas bausmę už padarytą nusikalstamą veiką teismas privalo vadovautis BK 54 straipsnyje nurodytais bausmės skyrimo pagrindais ir atsižvelgti į BK 41 straipsnio 2 dalyje įtvirtintus bausmės tikslus – sulaikyti asmenis nuo nusikalstamų veikų darymo, nubausti nusikalstamą veiką padariusį asmenį, atimti ar apriboti nuteistam asmeniui galimybę daryti naujas nusikalstamas veikas, paveikti bausmę atlikusius asmenis, kad jie laikytųsi įstatymų ir vėl nenusikalstų, užtikrinti teisingumo principo įgyvendinimą.

BK 54 straipsnyje nustatyti bendrieji bausmių skyrimo pagrindai. Teismas skiria bausmę pagal šio kodekso specialiosios dalies straipsnio, nustatančio atsakomybę už padarytą nusikalstamą veiką, sankciją laikydamasis šio kodekso bendrosios dalies nuostatų. Skirdamas bausmę teismas atsižvelgia į: 1) padarytos nusikalstamos veikos pavojingumo laipsnį; 2) kaltės formą ir rūšį; 3) padarytos nusikalstamos veikos motyvus ir tikslus; 4) nusikalstamos veikos stadiją; 5) kaltininko asmenybę; 6) asmens kaip bendrininko dalyvavimo darant nusikalstamą veiką formą ir rūšį; 7) atsakomybę lengvinančias bei sunkinančias aplinkybes. Pagal BK 61 straipsnio 2 dalį teismas, įvertinęs atsakomybę lengvinančias ir (ar) atsakomybę sunkinančias aplinkybes, motyvuotai parenka švelnesnę ar griežtesnę bausmės rūšį, taip pat skiriamos bausmės dydį, skaičiuodamas nuo jos vidurkio.

BK 180 straipsnio 2 dalies sankcijoje numatyta vienintelė bausmės rūšis – laisvės atėmimas iki septynerių metų. Pagal BK 61 straipsnio 2 dalį teismas, įvertinęs atsakomybę lengvinančias ir (ar) atsakomybę sunkinančias aplinkybes, motyvuotai parenka švelnesnę ar griežtesnę bausmės rūšį, taip pat skiriamos bausmės dydį, skaičiuodamas nuo jos vidurkio.

Nagrinėjamu atveju V. B. skundžiamu nuosprendžiu pripažintas kaltu padaręs vieną sunkų tyčinį nusikaltimą. Parinkdamas bausmės rūšį ir jos dydį pirmosios instancijos teismas įvertino tai, kad V. B. anksčiau penkis kartus teistas (teistumas neišnykęs), baustas administracine tvarka. Šios aplinkybės skundžiamame nuosprendyje teisingai įvertintos kaip nuteistąjį neigiamai apibūdinančios. Kita vertus, būtina paminėti, kad iki šioje byloje nagrinėjamos veikos padarymo V. B. buvo teistas tris kartus, tačiau taip pat už smurtinio pobūdžio nusikaltimus, t. y. pagal BK 180 straipsnio 1 dalį, 149 straipsnio 3 dalį ir 140 straipsnio 1 dalį. Paskutinis nuosprendis, kuriuo jis nuteistas už tai, kad taip pat namo laiptinėje smurtavo prieš kitą žmogų, priimtas 2022 m. vasario 4 d., o naują smurtinę nusikalstamą veiką prieš nukentėjusįjį M. J. padarė vos po mėnesio – 2022 m. kovo 11 d. Pirmosios instancijos teismas nenustatė V. B. atsakomybę lengvinančių aplinkybių ir nustatė net tris jo atsakomybę sunkinančias aplinkybes, kadangi jis nusikalstamą veiką padarė būdamas neblaivus ir tai turėjo įtakos veikos padarymui, veikdamas bendrininkų grupe ir būdamas recidyvistas (BK 60 straipsnio 1, 9 ir 13 punktai). Iš pirmosios instancijos teismo nurodytų motyvų taip pat matyti, kad skiriant bausmę V. B. buvo įvertinti ir jo asmenybę charakterizuojantys duomenys, t. y. nuteistasis yra jauno amžiaus, vedęs, nedirbantis. Šių aplinkybių visuma leido pirmosios instancijos teismui padaryti teisingą išvadą, kad BK 41 straipsnyje numatyta bausmės paskirtis ir tikslai gali būti pasiekti V. B. už padarytą nusikalstamą veiką paskyrus vienintelę įstatymo sankcijoje numatytą bausmės rūšį – laisvės atėmimą, nustatant jo terminą, artimą vidurkiui. Teisėjų kolegijos vertinimu, ši bausmė, atsižvelgiant į minėtas bausmės individualizavimui reikšmingas aplinkybes, iš tiesų yra švelni, todėl nėra pagrindo manyti, kad bausmės tikslai nuteistajam gali būti pasiekti paskiriant jam dar švelnesnę bausmę.

Pažymėtina ir tai, kad bausmės skyrimas yra pirmosios instancijos teismo prerogatyva, o apeliacinės instancijos teismas bausmę sušvelninti ar sugriežtinti gali tada, kai pirmosios instancijos teismas neįvertino visų bausmės individualizavimui reikšmingų aplinkybių ar jas įvertino netinkamai ir paskyrė aiškiai per griežtą ar aiškiai per švelnią bausmę. Teisėjų kolegija, atsižvelgdama į išdėstytas aplinkybes (nuteistąjį neigiamai charakterizuojančius duomenis, ankstesnius teistumus ir baustumus administracine tvarka, nustatytas vien atsakomybę sunkinančias aplinkybes, kurių yra net trys), konstatuoja, kad pirmosios instancijos V. B. už nusikaltimo, numatyto BK 180 straipsnio 2 dalyje, padarymą paskyrė tinkamos rūšies bausmę ir teisingai nustatė jos dydį.

Atkreiptinas dėmesys, kad iš skundžiamo nuosprendžio motyvuojamosios dalies matyti, jog pirmosios instancijos teismas aplinkybių, lemiančių BK 75 straipsnio nuostatų (ne)taikymą, nevertino ir laisvės atėmimo bausmės vykdymo atidėjimo V. B. nesvarstė. Šiame kontekste pažymėtina, kad bausmės vykdymo atidėjimo taikymas yra teismo diskrecinė teisė, todėl pagal įstatymą teismui nekyla pareiga kiekvieną kartą pripažįstant asmenį kaltu ir skiriant jam bausmę už padarytą nusikalstamą veiką svarstyti, ar bausmės vykdymas turi būti atidedamas. Nuteistojo gynėjas apeliaciniame skunde prašo apsvarstyti galimybę iš dalies atidėti bausmės vykdymą jo ginamajam, tačiau nepateikia jokių šį prašymą pagrindžiančių argumentų. BK 75 straipsnio 4 dalyje nurodyta, kad bausmės vykdymas gali būti atidėtas, jeigu teismas nusprendžia, kad yra pakankamas pagrindas manyti, jog bausmės tikslai bus pasiekti be realaus bausmės atlikimo.

Teismų praktikoje išaiškinta, kad teismui sprendžiant bausmės vykdymo atidėjimo klausimą turi būti vertinamos visos bylos aplinkybės, susijusios ir su padaryta nusikalstama veika, ir su nuteistojo asmenybe, t. y. nusikalstamos veikos pavojingumo pobūdis, laipsnis, nuteistojo asmenybės teigiamos ir neigiamos savybės, jo elgesys šeimoje ir visuomenėje, polinkiai, nusikalstamos veikos padarymo priežastys, elgesys po nusikalstamos veikos padarymo, taip pat ir tai, kaip bausmės vykdymas paveiks kaltininko teigiamus socialinius ryšius. Šie ir kiti duomenys turi sudaryti prielaidas išvadai, kad nuteistojo resocializacija galima be realaus laisvės atėmimo, kad pakanka nuteistajam paskirti baudžiamojo poveikio priemonę ir (ar) vieną ar kelis įpareigojimus, ribojančius nuteistojo elgesį ir kartu turinčius auklėjamąjį, pataisomąjį poveikį. Ypač svarbu įvertinti kaltininko asmenybę, nes tai lemia, ar bus pasiekti BK 41 straipsnio 2 dalyje įtvirtinti bausmės tikslai (kasacinės nutartys baudžiamosiose bylose Nr. 2K-132-942/2016, 2K-396-746/2016, 2K-179-639/2017).

Teisėjų kolegija jau minėjo, kad V. B. baustas administracine tvarka ir tris kartus teistas iki šioje byloje nagrinėjamos veikos padarymo bei du kartus po veikos padarymo. Iš V. B. ankstesnių teistumų matyti, kad jam buvo skirtos ir švelnesnės bausmės (laisvės apribojimas), ir griežtesnės bausmės (areštas, laisvės atėmimas), tačiau nuteistasis išvadų dėl savo neteisėto elgesio nepadarė, nepakeitė savo požiūrio į visuomenėje priimtinas elgesio taisykles bei baudžiamajame įstatyme numatytus reikalavimus ir toliau darė naujas veikas. Pastebėtina ir tai, kad nuteistojo padarytos nusikalstamos veikos nėra atsitiktinio pobūdžio, o tai yra jo sąmoningai pasirinktas gyvenimo būdas, nulemtas siekio nuolat nusikalsti, daryti teisės pažeidimus. V. B. anksčiau buvo taikytas laisvės atėmimo bausmės vykdymo atidėjimas, tačiau praėjus pusmečiui bausmės vykdymo atidėjimas buvo panaikintas ir nuteistasis pasiųstas atlikti realią laisvės atėmimo bausmę. Teisėjų kolegijos vertinimu, šių aplinkybių visuma neduoda pagrindo spręsti, kad nuteistasis yra linkęs keisti savo nusikalstamu elgesiu pagrįstą gyvenimo būdą, todėl nagrinėjamu atveju nėra objektyvaus pagrindo manyti, kad bausmės tikslai nuteistajam galėtų būti pasiekti be realaus skundžiamu nuosprendžiu paskirtos laisvės atėmimo bausmės atlikimo.

Atsižvelgiant į išdėstytas aplinkybes, konstatuotina, kad skundžiamas nuosprendis yra teisėtas ir pagrįstas, veika kvalifikuota teisingai, paskirta bausmė yra tinkamai individualizuota, teisinga ir proporcinga jo padarytoms nusikalstamoms veikoms bei jo asmenybei, pagrindo taikyti paskirtos bausmės vykdymo atidėjimą teisėjų kolegija nenustatė, todėl tenkinti apeliacinį skundą jame nurodytais motyvais nėra pagrindo.

Dėl proceso išlaidų

Iš Valstybės garantuojamos teisinės pagalbos tarnybos pažymos matyti, kad iš V. B. valstybės naudai prašoma išieškoti 126,67 Eur valstybės garantuojamos teisinės pagalbos išlaidų. Pagal BPK 106 straipsnio 2 dalį, pripažinęs kaltinamąjį kaltu, teismas, priimdamas nuosprendį, priima sprendimą iš kaltinamojo išieškoti valstybės garantuojamos teisinės pagalbos išlaidas, susidariusias dėl būtino gynėjo dalyvavimo, atsižvelgdamas į kaltinamojo turtinę padėtį, išskyrus BPK 51 straipsnio 1 dalies 1 ir 2 punktuose nurodytus atvejus. Pažymėtina, kad pagal BPK 322 straipsnio 1 dalį, nagrinėjant bylą apeliacine tvarka, teismo posėdyje privalo dalyvauti gynėjas. Atsižvelgiant į tai, vadovaujantis BPK 51 straipsnio 1 dalies 7 punktu, 322 straipsnio 1 dalimi, šioje byloje gynėjo dalyvavimas buvo pripažintas būtinu ir V. B. gynėju paskirtas Valstybės garantuojamos teisinės pagalbos tarnybos parinktas advokatas. Kasacinio teismo praktikoje išaiškinta, kad tais atvejais, kai valstybės garantuojama teisinė pagalba suteikta realią laisvės atėmimo bausmę atliekančiam nuteistajam, šios pagalbos išlaidų išieškojimas iš nuteistojo yra nesuderinamas su teismo pareiga užtikrinti jo teisę į gynybą, todėl tokiais atvejais Valstybės garantuojamos teisinės pagalbos tarnybos analogiški prašymai paprastai netenkinami (kasacinė nutartis baudžiamojoje byloje Nr. 2K-51-788/2021). Atsižvelgdama į nurodytas aplinkybes, teisėjų kolegija sprendžia, kad valstybės garantuojamos teisinės pagalbos išlaidos iš nuteistojo V. B. neišieškotinos.

Teisėjų kolegija, vadovaudamasi Lietuvos Respublikos baudžiamojo proceso kodekso 326 straipsnio 1 dalies 1 punktu,

Rezoliucinė dalis

nutaria:

nuteistojo V. B. gynėjo advokato Mykolo Girdiušo apeliacinį skundą atmesti.

Valstybės garantuojamos teisinės pagalbos išlaidas iš nuteistojo V. B. už suteiktą antrinę teisinę pagalbą valstybės naudai nepriteisti.

Nutartis įsiteisėja nuo jos paskelbimo dienos.