- Teismas
- Vilniaus apygardos teismas
- Dokumentas
- Nutartis
- Data
- 2021-03-23
- Bylos Nr.
- e2A-541-232/2021
- Teisminio proceso Nr.
- 2-69-3-13431-2018-3
- Bylos rūšis
- civilinė byla
- Teisėjai
- Rita Kisielienė, Liuda Uckienė, Sigita Zubavičiūtė-Montvilienė
- Ieškovas
- M. G.
- Atsakovas
- ADB „Compensa Vienna Insurance Group“
- Trečiasis asmuo
- N. B., V. K.
- Kategorijos
- 2.6.10.2Civilinės atsakomybės sąlygos
Vilniaus apygardos teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Ritos Kisielienės, Liudos Uckienės (kolegijos pirmininkė ir pranešėja), Sigitos Zubavičiūtės-Montvilienės,
teismo posėdyje apeliacine rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo civilinę bylą pagal ieškovo M. G. apeliacinį skundą dėl Vilniaus miesto apylinkės teismo 2020 m. lapkričio 18 d. sprendimo civilinėje byloje pagal ieškovo M. G. ieškinį atsakovui ADB „Compensa Vienna Insurance Group“ (Seesam Insurance AS, veikiančio per Lietuvos filialą, teisių ir pareigų perėmėjas) dėl žalos atlyginimo, tretieji asmenys N. B., V. K..
Aprašomoji dalis
Teisėjų kolegija nustatė:
I. Ginčo esmė
1. Ieškovas M. G. (toliau – ir ieškovas) prašė priteisti iš atsakovo ADB „Compensa Vienna Insurance Group“ (Seesam Insurance AS, veikiančio per Lietuvos filialą, teisių ir pareigų perėmėjas) (toliau – ir atsakovas) 10 859,22 Eur draudimo išmokos, 5 proc. metinių palūkanų ir bylinėjimosi išlaidas.
2. Nurodė, kad 2017-05-31 apie 22 val. 40 min. (duomenys neskelbtini), sankryžoje susidūrė automobilis Audi A6, valst. Nr. (duomenys neskelbtini) (toliau – Audi), nuosavybės teise priklausantis ieškovui M. G., kurį vairavo trečiasis asmuo V. K., ir automobilis VW Golf, valst. Nr. (duomenys neskelbtini) (toliau – VW), kurį vairavo trečiasis asmuo N. B..
3. Kadangi eismo įvykyje nebuvo nukentėjusių asmenų policijos patrulis nebuvo kviečiamas, šalys užpildė eismo įvykio deklaraciją, kurioje vairuotoja, vairavusi VW, pripažino savo kaltę dėl eismo įvykio. Automobilis VW eismo įvykio metu buvo apdraustas atsakovo transporto priemonių valdytojų civilinės atsakomybės privalomuoju draudimu. Atsakovą informavus apie eismo įvykį ir atlikus žalos bylos administravimo veiksmus, buvo nustatyta, kad automobilio Audi atkuriamojo remonto išlaidos sudarytų 10 859,22 Eur.
4. 2017-08-26 raštu atsakovas informavo ieškovą, kad atsakovas neturi teisinio pagrindo mokėti draudimo išmokos dėl automobilio Audi apgadinimo, kadangi nėra draudžiamojo įvykio sudėties Transporto priemonių valdytojų civilinės atsakomybės privalomojo draudimo įstatymo (toliau – TPVCAPDĮ) prasme. Ieškovas nurodė, kad draudiko rėmimasis kito draudiko darbuotojų išvada, leidžia bejoti šališkumu. Specialisto išvados remiasi iš esmės vieninteliu argumentu – tuo, kad nesutampa vienas smulkus sugadinimas – ant automobilio VW užpakalinių kairės pusės durelių, toje vietoje, kur susiduriant turėjo kontaktuoti automobilio Audi centrinių radiatoriaus grotelių dešinysis kraštas, neišliko atitinkamo pobūdžio kontakto pėdsakų, atspindinčių automobilio Audi radiatoriaus grotelių krašto lūžį. Pažymėjo, kad minėtas sugadinimas galėjo būti padarytas automobilio VW galinių durelių briauna. Nurodė, kad lauke pildoma deklaracija gali būti netiksli. Nesutiko, kad automobiliai judėjo itin lėtai.
5. Atsakovas ADB „Compensa Vienna Insurance Group“ (Seesam Insurance AS, veikiančio per Lietuvos filialą, teisių ir pareigų perėmėjas) prašė ieškinį atmesti. Nurodė, jog 2017-06-01 buvo gautas trečiojo asmens N. B. pranešimas, kuriame nurodyta, kad 2017-05-31 (duomenys neskelbtini) sankryžoje, Kaune įvyko eismo įvykis, kurio metu N. B. vairuojamas automobilis VW sukdamas iš šalutinės (duomenys neskelbtini) į pagrindinę (duomenys neskelbtini) nepraleido pagrindine (duomenys neskelbtini) važiuojančio Audi (registruotas Latvijoje). Analogiško pobūdžio pranešimas gautas telefonu iš Audi vairuotojo trečiojo asmens V. K.. Žalos administravimo metu atsakovo tyrėjams kilo pagrįstų abejonių dėl eismo įvykio dalyvių deklaruotų įvykio aplinkybių, atsakovas siekdamas pagrįsti arba išsklaidyti abejones nusprendė detaliai apklausti abu įvykio dalyvius. Buvo atliktas autotechninis deklaruoto eismo įvykio tyrimas.
6. Teigė, kad eismo dalyviai nurodė tikrovės neatitinkančias aplinkybes. Eismo dalyvių deklaruota transporto priemonių padėtis kelio atžvilgiu po susidūrimo, prieštarauja jų nurodytam judėjimo iki įvykio mechanizmui.
Atsiliepimas
7. Trečiasis asmuo N. B. atsiliepimu sutiko su ieškiniu. Nurodė, kad atsakovo pateikta išvada neturi būti laikoma įrodymu. Pažymėjo, kad išvadoje minimas aušinimo skysčio nutekėjimo nebuvimas neturi būti pagrindu spręsti, jog eismo įvykis įvyko kitur. Automobilių eismo įvykio atkūrimas kompiuterio programoje negali iš esmės atitikti realaus eismo įvykio.
II. Pirmosios instancijos teismo sprendimo esmė
8. Vilniaus miesto apylinkės teismas 2020 m. lapkričio 18 d. sprendimu ieškinį atmetė. Priteisė iš ieškovo atsakovo naudai 636,94 Eur išlaidų už ekspertizę. Priteisė iš ieškovo trečiojo asmens N. B. naudai 1 000 Eur teisinės pagalbos išlaidų. Priteisė iš ieškovo valstybei 32,68 Eur bylinėjimosi išlaidų.
9. Teismas nustatė, kad 2017-03-14 trečiasis asmuo N. B. ir atsakovas sudarė transporto priemonių valdytojų civilinės atsakomybės draudimo sutartį. 2017-05-31 (duomenys neskelbtini) sankryžoje, Kaune įvyko eismo įvykis, kuriame susidūrė trečiųjų asmenų vairuotos transporto priemonės. Eismo dalyvių nuomone dėl eismo įvykio kaltas trečiasis asmuo – N. B., įvažiavusi į sankryžą su pagrindiniu keliu ir susidūrusi su ieškovo transporto priemone.
10. Nurodė, kad bylą nagrinėjant teisme, atsakovo prašymu buvo paskirta teismo ekspertizė, kurią atliko Lietuvos teismo ekspertizės centro techninių ekspertizių skyriaus ekspertai. Ekspertai nurodė, kad tarp automobilių buvo bent du smūginiai ir slystamo pobūdžio atskiri kontaktai: vieno metu automobilis VW kairiu šonu kontaktavo su stovinčio automobilio Audi priekinio bamperio apdaila. Kito atskiro kontakto metu važiuojantis automobilis Audi atsitrenkė į stovėjusį ar minimaliu greičiu važiavusį automobilį VW. Ekspertai nurodė, kad automobilių sugadinimai nebuvo padaryti taip, kaip nurodo jų vairuotojai.
11. Teismo vertinimu, ieškovas ir tretieji asmenys nurodė klaidinančias eismo įvykio aplinkybes ir tai neginčijamai įrodyta dvejomis specialistų išvadomis (viena – atsakovo pateikta specialisto išvada ir kita – dviejų teismo paskirtų ekspertų išvada). Pažymėjo, kad šalys ir teismo posėdžio metu nebuvo linkusios atskleisti visų su eismo įvykiu susijusių aplinkybių. Šalys painiojosi pasakodamos eismo įvykio aplinkybes, paaiškinimai skyrėsi nuo anksčiau duotų, pavyzdžiui, automobilio apgadinimus siejo su tuo, kad po eismo įvykio automobilis važiavo, kad būtų galima jį patraukti, nors vairavusioji išlipo per keleivio pusę, taip pat šalys pradėjo nebeatsiminti eismo įvykių detalių, be to, ieškovas teismui melavo aiškindamas aplinkybę, kad šiuo metu automobilis perleistas ir juo nesinaudoja, tuo tarpu į patį teismo posėdį ieškovas atvyko eismo įvykyje dalyvavusiu automobiliu.
12. Atsižvelgiant į tai, kad nėra aiškios įvykio aplinkybės (tai nurodė ir teismo paskirti ekspertai, kad negalima atkurti tikslaus įvykio mechanizmo), teismui šalių duoti parodymai prieštaringi, neatitinka rašytinių parodymų, o draudikas – šiuo atveju atsakovas, nustatė ir įrodė (Draudimo įstatymo 98 straipsnio 7 dalis), kad įvykis įvyko kitomis, nei nurodo vairuotojai aplinkybėmis, teismas padarė išvadą, kad nėra pagrindo draudimo išmokos ieškovui išmokėjimui, nes tai prieštarautų Draudimo įstatymo 98 straipsnio 3 dalies 1 punktui, teismų praktikai bei CK 1.5 straipsnyje įtvirtintiems sąžiningumo, teisingumo principams.
III. Apeliacinio skundo ir atsiliepimo į jį teisiniai argumentai
13. Ieškovas M. G. apeliaciniu skundu prašė panaikinti Vilniaus miesto apylinkės teismo 2020 m. lapkričio 18 d. sprendimą ir ieškovo ieškinį tenkinti, priteisti bylinėjimosi išlaidas.
14. Nurodė, kad teismo išvados padarytos nukrypstant nuo kasacinio teismo formuojamos draudiko prievolės išmokėti draudimo išmoką atsiradimo, siejamo su draudžiamojo įvykio fakto nustatymu, teisės aiškinimo ir taikymo praktikos, yra akivaizdžiai neteisingos ir neproporcingos, nes paneigia civilinės atsakomybės draudimo esmę ir draudimo sutartimi siekiamus tikslus, todėl negali būti pagrindas atmesti ieškinį, o draudikui negali būti pagrindas neišmokėti draudimo išmokos.
15. Pažymėjo, kad byloje nėra ginčo, kad eismo įvykis įvyko. Policijos pareigūnai nebuvo kviečiami, nes abu eismo įvykio dalyviai sutarė dėl eismo įvykio aplinkybių ir nebuvo nukentėjusių fizinių asmenų. Eismo įvykį tretieji asmenys įvykį fiksavo eismo įvykio deklaracijoje. Nurodė, kad teismas visiškai nedetalizavo, kuo remiantis ekspertų išvados paneigė eismo įvykio deklaraciją ir liudytojų parodymus, kokie ekspertų išvadų duomenys paneigė faktą, kad 2017-05-31 eismo įvykio vietoje susidūrė automobiliai Audi ir VW ir kad byloje ieškovas neįrodė akivaizdaus draudžiamojo įvykio fakto.
Žemesnės instancijos teismas
16. Pastebėjo, kad teismas neatsižvelgė į byloje surinktus įrodymus, pagrindžiančius, kad 2017-05-31 eismo įvykis įvyko ir jo metu ieškovo automobilis buvo sugadintas dėl trečiojo asmens N. B. kaltės. Teismas visiškai nevertino byloje esančioje eksperto išvadoje Nr. GJ11-17 nustatytų aplinkybių, kad automobilių Audi ir VW išoriniai sugadinimai tarpusavyje yra suderinami, išskyrus automobilio Audi priekinės dalies dešinę pusę. Eksperto išvada pagrindžia, kad ieškovo automobilis buvo sugadintas būtent 2017-05-31 eismo įvykio metu, kad trečiasis asmuo N. B. pagrįstai pripažįsta, jog šio, o ne kito eismo įvykio metu savo veiksmais ieškovo automobiliui padariusi žalą. Atsižvelgiant į tai, nebuvo pagrindo daryti išvadą, kad draudžiamojo įvykio fakto nebuvo.
17. Nurodė, kad nustatyta, jog eismo įvykis įvyko ir jame buvo sugadinta ieškovo transporto priemonė. Abejonių iškilo dėl eismo įvykio aplinkybių. Draudikas, remdamasis ekspertų išvadomis, teigė, kad žala galimai kilo kitomis ne eismo įvykio dalyvių nurodytomis aplinkybėmis. Draudikas įrodinėjo, kad nukentėjęs asmuo – ieškovas galimai pateikė klaidinančią informaciją. Tačiau nagrinėjamu atveju informacijos klaidingumas siejamas su greičio iki susidūrimo nurodymu, eismo įvykio schemos nubraižymo tikslumu ir ieškovo automobilio Audi priekinės dalies dešinės pusės išoriniais sugadinimais, bet tam tikras eismo įvykio dalyvių nurodytas aplinkybių dėl greičio ir matavimų neatitikimas, dalies išorinių sugadinimų nesuderinamumas, negali būti vertinamas kaip nesąžiningumas, siekiant apgauti draudiką – atsakovą, nes eismo įvykio metu visi jo dalyviai patiria didesnį ar mažesnį stresą. Teismas šių, eismo įvykio dalyvių nurodytų aplinkybių visiškai nevertino kasacinio teismo formuojamos praktikos panašiose bylose kontekste (žr. Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2018-06-22 nutarties civilinėje byloje Nr. e3K-3-251-1075/2018, 33, 34 punktus; 2019-07-05 nutarties civilinėje byloje Nr., 26 punktą), o tik sprendė, kad ieškovas ir tretieji asmenys nurodė klaidinančias eismo įvykio aplinkybes, nors ieškovas net nebuvo eismo įvykio dalyvis.
18. Pažymėjo, kad teismas rinko duomenis apie privatų ieškovo gyvenimą. Byloje nėra jokių duomenų, kad automobilis Audi priklauso ieškovui nuosavybės teise, o įstatymas nenurodo, kokiu automobiliu, ar dalyvavusiu eismo įvykyje, ar nedalyvavusiu eismo įvykyje automobiliu ieškovas gali atvykti į teismo posėdį. Draudikas neįrodė, o teismas byloje net nevertino, ar eismo įvykyje nukentėjęs trečiasis asmuo V. K. ir atsakingas už žalą trečiasis asmuo N. B. buvo nesąžiningi ir (ar) elgėsi neapdairiai ir nerūpestingai.
19. Eksperto išvada apie eismo įvykyje patirtus ieškovo automobilio apgadinimus, kurie suderinami su eismo įvykyje trečiojo asmens N. B. vairuotos transporto priemonės apgadinimais, patvirtina, kad eismo įvykis įvyko tamsiu paros laiku apie 22.40 val., lyjant ir byloje nenustatyta, kad kitas eismo įvykio dalyvis būtų gavęs kokią naudą iš šio įvykio ar kad eismo įvykio dalyviai buvo nesąžiningi ir elgėsi neapdairiai ir nerūpestingai.
Atsiliepimas
20. Atsakovas ADB „Compensa Vienna Insurance Group“ atsiliepimu prašė apeliacinį skundą atmesti kaip nepagrįstą.
21. Nurodė, kad ištyrus 2017-05-31 deklaruotą įvykį konstatuota, kad eismo įvykio dalyviai nurodė tikrovės neatitinkančias įvykio aplinkybes, todėl atsakovui nėra galimybės nustatyti dėl kurio eismo įvykio dalyvio veiksmų įvykis įvyko. Esant tokiai situacijai laikytina, jog nesant galimybės nustatyti, kuriam eismo įvykio dalyviui kyla civilinė atsakomybė, nėra galimybės nustatyti ir draudžiamojo įvykio sudėties TPVCAPDĮ prasme, todėl atsakovui nekyla teisinė pareiga išmokėti draudimo išmokos. Pažymėjo, kad įvykį pripažįstant nedraudžiamuoju draudikui pakanka įrodyti, kad įvykis įvyko kitomis, nei eismo įvykio dalyvių deklaruotomis aplinkybėmis. Tam neprieštarauja ir teismų praktika.
22. Nurodė, kad tiek po įvykio užfiksuotos transporto priemonių padėtys, tiek automobilio VW deklaruotas greitis kardinaliai skiriasi nuo to, kas nustatyta atlikus eismo įvykio tyrimą. Niekaip nepaaiškinama tai, kad VW vairuotoja galėjo subjektyviai klysti dėl jos judėjimo režimo susidūrimo metu. VW vairuotojos vairavimo stažas įvykio metu buvo 9 metai, todėl nekyla abejonių, kad vairuotoja nesudėtingai atskiria situacijas, kai automobilis yra sustabdytas ar važiuoja 30-40 km/h greičiu. Šiuo atveju apskritai VW vairuotoja nenurodė, kad būtų sustojusi – deklaruota tik tai, kad prieš sankryžą pristabdė, tačiau važiavo tiesiai 3 pavara per sankryžą.
23. Pažymėjo, kad eismo ekspertai ekspertizės akte nurodo buvus du atskirus smūginio slystamojo pobūdžio kontaktus, kai vieno kontakto metu stovėjo vienas automobilis, o kito kontakto kitas.
24. Nurodė, kad draudiko siekis surinkti informaciją apie automobilį dalyvavusį eismo įvykyje negali būti laikomas kišimusi į asmeninį apelianto gyvenimą, Priešingas vertinimas reikštų tai, kad draudikui apribotos teisės rinkti informaciją apie įvykį, kuris gali būti pripažintas draudžiamuoju, o tai užkirstų kelią priimti sąžiningą ir informacijos visumą paremtą sprendimą.
Motyvuojamoji dalis
Teisėjų kolegija konstatuoja:
IV. Apeliacinės instancijos teismo nustatytos bylos aplinkybės, teisiniai argumentai ir išvados
25. Vadovaujantis Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso (toliau – CPK) 320 straipsnio 1, 2 dalimis, bylos nagrinėjimo apeliacinės instancijos teisme ribas sudaro apeliacinio skundo faktinis ir teisinis pagrindas. Apeliacinės instancijos teismas nagrinėja bylą neperžengdamas apeliaciniame skunde nustatytų ribų, išskyrus atvejus, kai to reikalauja viešasis interesas ir neperžengus skundo ribų būtų pažeistos asmens, visuomenės ar valstybės teisės ir teisėti interesai. Neatsižvelgdamas į apeliacinio skundo ribas, apeliacinės instancijos teismas ex officio patikrina, ar nėra CPK 329 straipsnyje nustatytų absoliučių sprendimo negaliojimo pagrindų.
26. Pagal civilinio kodekso (toliau – CK) 6.987 straipsnyje pateikiamą draudimo sutarties sąvoką draudimo sutartimi viena šalis (draudikas) įsipareigoja už sutartyje nustatytą draudimo įmoką (premiją) sumokėti kitai šaliai (draudėjui) arba trečiajam asmeniui, kurio naudai sudaryta sutartis, įstatyme ar draudimo sutartyje nustatytą draudimo išmoką, apskaičiuotą įstatyme ar draudimo sutartyje nustatyta tvarka, jeigu įvyksta įstatyme ar draudimo sutartyje nustatytas draudžiamasis įvykis.
27. Draudimo įstatyme (toliau – DĮ) ir konkrečiose draudimo rūšies taisyklėse nustatytos išimtys, kai draudėjo patirta žala visiškai ar iš dalies nekompensuojama, dėl to, draudėjui pasikreipus dėl draudimo išmokos išmokėjimo, draudikas turi teisę jos visiškai arba iš dalies nemokėti. Tokią teisę draudikas turi nedraudžiamojo įvykio atveju (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2009 02 09 nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-32/2009).
28. TPVCAPDĮ numato atvejus kai draudikas įgyją teisę nemokėti draudimo išmokos ar reikalauti ją grąžinti (21 straipsnis): 1) jei įvykis yra nedraudžiamasis; 2) jei atsakingas už žalos padarymą asmuo ar nukentėjęs trečiasis asmuo buvo nesąžiningi ir (ar) elgėsi neapdairiai ir nerūpestingai (22 straipsnis). Pastaruoju atveju draudimo išmokos dydis taip pat gali būti atitinkamais atvejais mažinamas.
29. Remiantis CK 6.987 straipsniu, DĮ 2 straipsnio 10 dalimi, 98 straipsniu, TPVCAPDĮ 16 straipsnio 1 dalimi, draudiko prievolės išmokėti draudimo išmoką atsiradimas siejamas su draudžiamojo įvykio fakto nustatymu. Jo (draudžiamojo įvykio) nesant draudikas neturi teisės išmokėti draudimo išmokos. Draudikas nesutikdamas išmokėti draudimo išmoką privalo įrodyti, jog egzistuoja faktinės aplinkybės, atleidžiančios jį nuo draudimo išmokos sumokėjimo.
30. Iš byloje pateikto atsakovo 2017 08 16 rašto ieškovui turinio matyti, kad ieškovas buvo gavęs trečiojo asmens byloje V. K. pranešimą apie ieškovui priklausančio automobilio Audi apgadinimą 2017-05-31, apie 22.40 val. (duomenys neskelbtini) sankryžoje, Kaune deklaruoto eismo įvykio metu, susidūrus su automobiliu VW Golf, kurio valdytojo civilinė atsakomybė buvo apdrausta atsakovo, atliko žalos bylos administravimo procedūras ir pranešto eismo įvykio aplinkybių tyrimą, buvo apžiūrėtos ir nufotografuotos abi transporto priemonės, abu eismo įvykio dalyviai žodžiu ir raštu paaiškino eismo įvykio kilimo aplinkybes, įvertintas nuostolis dėl automobilio Audi apgadinimo, gauti kiti su deklaruotu eismo įvykiu susiję dokumentai ir nuotraukos, gauta specialisto išvada.
31. Byloje pateiktoje specialisto išvadoje Nr. GJ11-17, nurodoma, kad: Automobilių Audi ir VW Golf išoriniai sugadinimai tarpusavyje yra suderinami, išskyrus automobilio Audi, priekinės dalies dešinę pusę. Ant automobilio VW Golf užpakalinių kairės pusės durelių, toje vietoje, kur susiduriant turėjo kontaktuoti automobilio Audi, centrinių radiatoriaus grotelių dešinysis kraštas, neišliko atitinkamo pobūdžio kontakto pėdsakų, atspindinčių automobilio Audi radiatoriaus grotelių krašto lūžį. Ant automobilio VW Golf, užpakalinių kairės pusės durelių atitinkamoje vietoje nėra vertikalios krypties nubraukimo, atsispindinčio ant automobilio Audi, radiatoriaus grotelių. Labai tikėtina, kad automobilio Audi priekinės dalies dešinės pusės sugadinimai buvo padaryti ne deklaruojamo įvykio metu, bet kitomis aplinkybėmis, kitu laiku. Audi ir VW Golf vairuotojų N. B. ir V. K. nurodytomis aplinkybėmis, šie automobiliai po susidūrimo negalėjo sustoti važiuojamųjų kelio dalių sankirtoje taip, kaip schemose pavaizdavo vairuotojai ir kaip matoma nuotraukose, darytose po deklaruojamo eismo įvykio. Pirminio smūgio metu automobilis VW Golf, stovėjo arba judėjo labai nedideliu greičiu (iki 2 km/h).
32. Bylą nagrinėjant teisme, atsakovo prašymu buvo paskirta teismo ekspertizė, kurią atliko Lietuvos teismo ekspertizės centro, Techninių ekspertizių skyriaus ekspertai, kurie nurodė, jog VW Golf priekinių kairės pusės durų deformacija su įbrėžimais bei galinių kairės pusės durų apgadinimai buvo padaryti kontaktuojant su automobilio Audi variklio dangčiu, žibintu, bamperio apdaila bei valstybinio numerio ženklu. Automobilio VW Golf kairių durelių apatinės dalies apgadinimai (intensyvūs horizontalūs slystamo pobūdžio pėdsakai) buvo padaryti slystamai kontaktuojant su automobilio Audi priekinės bamperio apdailos kaire. Negalima nustatyti, ar visi automobilio „Audi priekinės dalies sugadinimai buvo padaryti atsitrenkus į automobilio VW Golf kairįjį šoną. Automobilio VW Golf kairiojo šono viršutinėje dalyje esantis įbrėžimas (besitęsiantis per visą šoną) buvo padarytas ne kontakto metu su automobiliu Audi. Atliktas tyrimas nurodo į tarp automobilių buvusius bent du smūginius ir slystamo pobūdžio atskirus kontaktus, kurie padaryti skirtingomis aplinkybėmis. Vieno kontakto metu važiuojantis automobilis VW Golf kairiu šonu kontaktavo su stovinčio automobilio Audi priekinio bamperio apdaila. Kito atskiro kontakto metu važiuojantis automobilis Audi atsitrenkė į stovėjusį arba minimaliu greičiu važiavusį automobilį W Golf. Negalima nustatyti kokiais greičiais abiem atvejais važiavo atitinkami automobiliai. Vien iš sugadinimų negalima nustatyti, kokiais greičiais prieš pat susidūrimus važiavo abu automobiliai (arba vienas iš jų). Automobilių VW Golf ir Audi sugadinimai nebuvo padaryti taip, kaip nurodo jų vairuotojai. Automobilio VW Golf priekinių kairės pusės durų deformacija su įbrėžimais bei galinių kairės pusės durų apgadinimai buvo padaryti kontaktuojant su automobilio Audi variklio dangčiu, žibintu, bamperio apdaila bei valstybinio numerio ženklu. Automobilio VW Golf kairių durelių apatinės dalies apgadinimai (intensyvūs horizontalūs, slystamo pobūdžio pėdsakai) buvo padaryti slystamai kontaktuojant su automobiliu Audi priekinės bamperio apdailos kaire puse.
33. Apklausti pirmosios instancijos teisme abiejų automobilių vairuotojai, dalyvavę ginčo eismo įvykyje, davė prieštaringus parodymus. N. B., VW Golf vairuoja, apklausta teisme parodė, jog šiuo keliu važiavo pirmą kartą, naudojosi navigacija, kadangi yra aukšta mokyklos tvora sankryža blogai matoma, nepastebėjo ženklo, kad jos kelias yra šalutinis įvažiavo į sankryžą, pamatė atvažiuojant automobilį, kažkiek stabdė tą sekundę Audi įvažiavo, į jos automobilio vairuotojo pusės dureles, bandė pavažiuoti į priekį ir išlipti kadangi suprato, jog neišlips sustojo ir išlipo per keleivio dureles. Išvažiuodama iš vietos taip pat įlipo pro keleivio dureles taip pat galėjo kliudyti Audi, kuri negalėjo pasitraukti, nes viskas buvo išbėgę. Tačiau duodamas parodymus teisme V. K. sakė, kad jam išlipus, išlipo ir N. B. vėliau, kad neatsimena kaip ji išlipo, atrodo N. B. bandė pavažiuoti į priekį. Mergina išvažiavo iš įvykio vietos pirma. Vėliau ir jis išvažiavo iš įvykio vietos. Tokie jo parodymai reiškia, jog po susidūrimo automobilis Audi buvo važiuojantis.
34. Savo apeliacinį skundą apeliantas grindė, tuo, jog VW Golf draudiko specialistas ir teismo ekspertai specialisto išvadose ir teismo ekspertizės akte priėjo išvados, kad automobilio Audi sugadinimai buvo padaryti kontaktuojant su automobiliu VW Golf. Tačiau pirmosios instancijos teismas pagrįstai rėmėsi ekspertų išvadomis, kad: tarp automobilių buvo bent du smūginiai ir slystamo pobūdžio atskiri kontaktai: vieno metu automobilis VW Golf kairiu šonu kontaktavo su stovinčio automobilio Audi priekinio bamperio apdaila. Kito atskiro kontakto metu važiuojantis automobilis Audi atsitrenkė į stovėjusį ar minimaliu greičiu važiavusį automobilį VW Golf ir, kad automobilių sugadinimai nebuvo padaryti taip, kaip nurodo jų vairuotojai. Taigi, tiek ekspertai, tiek teismas, remdamasis jų išvadomis, pagrįstai nustatė, kad automobilių sužalojimai atsirado dviejų kontaktų (smūgių), įvykusių skirtingomis aplinkybėmis metu. Vieno kontakto metu važiuojantis automobilis VW Golf kairiu šonu kontaktavo su stovinčio automobilio Audi priekinio bamperio apdaila. Kito atskiro kontakto metu važiuojantis automobilis Audi atsitrenkė į stovėjusį arba minimaliu greičiu važiavusį automobilį W Golf. Apeliantas šias išvadas paneigiančių įrodymų nėra į bylą pateikęs.
35. Apklaustas teisme R. Š. vyresnysis ekspertas, turintis teismo eksperto kvalifikaciją, dirbęs VW Golf ieškovo draudimo bendrovėje apklaustas teisme nurodė, jog apklausiant VW Golf vairuotoją ji nurodė važiavusi 30 km/h greičiu, trečia pavara todėl automobiliai negalėjo sustoti kaip nubraižyta schemoje, nes jei būtų važiavę vairuotojų nurodytu greičiu automobiliai būtų judėję arba nublokšti. Trečia pavara važiuoti lėčiau nei 30 km negalima, nes automobilis užges. Nuotraukose užfiksuoti automobilio Audi atsispaudimo ant automobilio VW Golf šono pėdsakai labiau statiški nei dinamiški pvz. atsispaudęs Audi valstybinis Nr. ant VW Golf durelių, nes jei susidūrimo metu VW Golf būtų važiavęs toks atspaudas negalėjo likti, būtų nubrauktas. Todėl sprendė, jog įvykis buvo inscenizuotas.
36. Civiliniame procese galiojantis rungimosi principas (CPK 12 straipsnis) lemia, kad įrodinėjimo pareiga ir pagrindinis vaidmuo įrodinėjant tenka įrodinėjamų aplinkybių nustatymu suinteresuotoms šalims (CPK 178 straipsnis). Įrodinėjimo tikslas – teismo įsitikinimas, pagrįstas byloje esančių įrodymų tyrimu ir vertinimu, kad tam tikros aplinkybės, susijusios su ginčo dalyku, egzistuoja arba neegzistuoja (CPK 176 straipsnio 1 dalis). Įrodymai civilinėje byloje yra bet kokie faktiniai duomenys, kuriais remdamasis teismas įstatymų nustatyta tvarka konstatuoja, kad yra aplinkybių, pagrindžiančių šalių reikalavimus ir atsikirtimus, ir kitokių aplinkybių, turinčių reikšmės bylai teisingai išspręsti, arba kad jų nėra (CPK 177 straipsnio 1 dalis). Teismas įvertina byloje esančius įrodymus pagal vidinį savo įsitikinimą, pagrįstą visapusišku ir objektyviu aplinkybių, kurios buvo įrodinėjamos proceso metu, išnagrinėjimu, vadovaudamasis įstatymais (CPK 185 straipsnio 1 dalis).
37. Kasacinis teismas savo nuosekliai plėtojamoje šių proceso teisės normų aiškinimo ir taikymo praktikoje yra suformulavęs ir išplėtojęs pagrindines įrodinėjimo ir įrodymų vertinimo taisykles. Pagal kasacinio teismo išaiškinimus, teismai, vertindami šalių pateiktus įrodymus, remiasi įrodymų pakankamumo taisykle, o išvada dėl konkrečios faktinės aplinkybės egzistavimo daroma pagal vidinį teismo įsitikinimą, grindžiamą visapusišku ir objektyviu visų reikšmingų bylos aplinkybių išnagrinėjimu. Teismas turi įvertinti ne tik kiekvieno įrodymo įrodomąją reikšmę, bet ir įrodymų visetą, ir tik iš įrodymų visumos daryti išvadas apie tam tikrų įrodinėjimo dalyku konkrečioje byloje esančių faktų buvimą ar nebuvimą. Kasacinio teismo praktikoje yra ne kartą pažymėta, kad civiliniame procese įrodinėjimas turi savo specifiką – nereikalaujama absoliutaus teismo įsitikinimo. Kasacinis teismas, be kita ko, yra nurodęs, kad įrodymų byloje vertinimas turi būti grindžiamas įrodymų lygybės principu, laikantis nuostatos, kad visi įrodymai turi vienokią ar kitokią įrodomąją vertę ir kad nė vieno negalima nemotyvuotai atmesti ar laikyti svaresniu (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2018 09 27 nutarties civilinėje byloje Nr. e3K-3-333-248/2018, 33 punktas ir jame nurodytą kasacinio teismo praktika; 2018 10 02 nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-351-687/2018, 45 punktas ir jame nurodytą kasacinio teismo praktika).
38. Pirmosios instancijos teismas visus byloje pateiktus įrodymus aptarė ir motyvuotai dėl jų pasisakė. Apeliacinės instancijos teismas, tikrindamas pirmosios instancijos teismo pagrįstumą, sutinka su pirmosios instancijos teismo padarytu įrodymų vertinimu ir prieitomis išvadomis. Apeliaciniu skundu apeliantas iš esmės nesutinka su teismo pateiktu įrodymų vertinimu. Tačiau ta aplinkybė, kad apeliantas kitaip nei teismas vertina byloje pateiktus įrodymus, vertina juos savo naudai, nesudaro pagrindo Tenkinti apeliacinį skundą.
39. Vadovaudamasis prieš tai nurodytomis aplinkybėmis, apeliacinės instancijos teismas pagal bylos duomenis konstatuoja, kad pirmosios instancijos teismas nagrinėjamoje byloje tinkamai ir teisingai įvertino byloje pateiktus įrodymus, nepažeidė įrodymų vertinimą reglamentuojančių proceso taisyklių, tinkamai jas taikė, išaiškino ir teisingai nustatė bylos aplinkybes, atskleidė bylos esmę, teisingai aiškino ir taikė materialinės teisės bei procesines normas ir priėmė teisėtą ir pagrįstą sprendimą dėl ginčo esmės (CPK 263 straipsnio 1 dalis, 329 straipsnio 1 dalis, 330 straipsnis). Dėl nurodytų motyvų apeliacinės instancijos teismas apeliacinį skundą atmeta, skundžiamą Vilniaus miesto apylinkės teismo sprendimą palieka nepakeistą.
Rezoliucinė dalis
Teisėjų kolegija, vadovaudamasi Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso 326 straipsnio 1 dalies 1 punktu,
nutaria:
Vilniaus miesto apylinkės teismo 2020 m. lapkričio 18 d. sprendimą palikti nepakeistą.