- Teismas
- Lietuvos apeliacinis teismas
- Dokumentas
- Nutartis
- Data
- 2017-07-05
- Bylos Nr.
- 1A-168-387/2017
- Teisminio proceso Nr.
- 1-01-1-65085-2015-5
- Bylos rūšis
- baudžiamoji byla
- Teisėjai
- Algimantas Valantinas, Svajūnas Knizleris, Daiva Pranytė-Zalieckienė
- Nuteistasis
- V. I.
- Kategorijos
- 1.2.3.1Nužudymas (BK 129 str.)
- 2.1.7pavadinimo nepavyko patikrinti
Lietuvos apeliacinio teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Svajūno Knizlerio, Algimanto Valantino (kolegijos pirmininko ir pranešėjo), Daivos Pranytės – Zalieckienės,
sekretoriaujant Ingai Jurgaitienei, Rasai Maldanytei, dalyvaujant prokurorams Laimai Milevičienei, Dariui Čaplikui, nuteistajam V. I., jo gynėjui advokatui V. O., ekspertui S. L., vertėjoms Ž. T., A. K.,
viešame teismo posėdyje apeliacine tvarka išnagrinėjo baudžiamąją bylą pagal nuteistojo V. I. (V. I.) gynėjo advokato V. O. apeliacinį skundą dėl Panevėžio apygardos teismo 2016 m. spalio 12 d. nuosprendžio, kuriuo V. I. pripažintas kaltu padaręs nusikaltimą, numatytą Lietuvos Respublikos baudžiamojo kodekso (toliau – BK) 129 straipsnio 1 dalyje, ir nuteistas 9 (devynių) metų laisvės atėmimo bausme, bausmę atliekant pataisos namuose.
Bausmės pradžią nurodyta skaičiuoti nuo nuosprendžio priėmimo dienos – 2016 m. spalio 12 d.
Į bausmės laiką įskaitytas laikas išbūtas laikinajame sulaikyme ir suėmime nuo 2015 m. lapkričio 27 d. iki 2016 m. spalio 12 d.
Kardomoji priemonė – suėmimas, iki nuosprendžio įsiteisėjimo palikta nepakeista.
Iš V. I. J. S. naudai priteista 754 Eur (septyni šimtai penkiasdešimt keturi eurai) turtinės ir 5 000 Eur (penki tūkstančiai eurų) neturtinės žalos atlyginimo.
Aprašomoji dalis
nustatė:
1. V. I. nuteistas už tai, kad 2015 m. lapkričio 25 d. apie 22 val. bute, esančiame (duomenys neskelbtini), kilusio konflikto metu, spyrė apie dešimt kartų A. S. į pilvo-šono sritį, taip padarė abipusius šonkaulių lūžius, storžarnės pasaito plyšimą ir skersinės storžarnės įplyšimą su kraujo pratekėjimu aplinkiniuose storžarnės audiniuose, kas komplikavosi vidiniu kraujavimu ir šoku, dėl ko nukentėjusysis mirė, taip tyčia nužudė A. S..
Šalies argumentai
2. Apeliaciniu skundu nuteistojo V. I. gynėjas advokatas V. O. (toliau – ir Gynėjas arba Apeliantas) prašo panaikinti Panevėžio apygardos teismo 2016 m. spalio 12 d. nuosprendį ir V. I. išteisinti. Apeliaciniame skunde nurodoma, kad teismo nuosprendžio motyvai pagrįsti tendencingu bylos įrodymų aiškinimu, visiškai ignoruojant to paties įrodymų šaltinio teismui suteiktą ir kitokią informaciją, sukeliančią abejones dėl teismo motyvų vienareikšmiškumo.
2.1. Gynėjas pažymi, kad apygardos teismas, pripažindamas V. I. kaltu, pakeitė jam pareikštą kaltinimą, skundžiamame nuosprendyje vietoj „spirdamas ne mažiau kaip dešimt kartų į įvairias kūno vietas A. S.“ nurodydamas „jis spyrė apie dešimt smūgių nukentėjusiajam A. S. į pilvo-šono sritį“. Apeliantas atkreipia dėmesį į tai, kad teisme apklaustas teismo medicinos ekspertas patvirtino, jog suduodant smūgį žmogui į šoną neįmanoma sulaužyti šonkaulio kitoje kūno pusėje. Taigi, anot Gynėjo, teismo pakeistas kaltinimas, lokalizuojant neva V. I. suduotus smūgius A. S. tik į pilvo-šono sritį, pats savaime eliminuoja pastarojo kaltę dėl abipusio šonkaulio lūžio. Advokato teigimu, tai reiškia, kad pagal oficialų V. I. pareikštą kaltinimą lieka nenustatytas asmuo, sulaužęs nukentėjusiajam šonkaulį kairėje krūtinės pusėje. Šio nenustatyto asmens smūgiai, sukėlę analogišką traumą, kaip ir V. I. pareikštame kaltinime nurodomą šonkaulio sulaužymą, taip pat galėjo traumuoti storžarnę, kas tapo A. S. mirties priežastimi.
2.2. Pasak Gynėjo, pirmosios instancijos teismas taip pat visiškai neminėjo eksperto papildomos išvados bei jo teisme duotų paaiškinimų, kuriuose pastarasis neatmeta ir kitokio A. S. mirtino sužalojimo mechanizmo – jam griūnant ant nugaros ar į jo pilvą smarkiai atsiremiant keliais kitam žmogui. Apeliaciniame skunde akcentuojama, kad lavono traumų tyrimo rezultatai liudija tik mirties priežastį, tačiau nepatvirtina V. I. pareikšto kaltinimo ir jame nurodytų nusikalstamos veikos padarymo faktinių aplinkybių.
2.3. Gynėjas, analizuodamas byloje surinktus įrodymus (specialisto išvadą Nr. M 1631/2015 (01), apžiūros protokolą, teismo medicinos eksperto duotus paaiškinimus, liudytojų parodymus), daro išvadą, kad byloje yra daug neištirtų duomenų, kurie leidžia teigti, kad A. S. buvo sumuštas kitomis aplinkybėmis nei nurodoma V. I. pareikštame kaltinime.
2.4. Apeliaciniame skunde taip pat pažymima, kad apygardos teismas, pripažindamas V. I. kaltu, nepagrįstai vadovavosi liudytojų J. R. ir O. G. parodymais. Pasak gynėjo, liudytojo J. R. parodymai neatitinka byloje nustatytų faktinių aplinkybių. Be to, nustatyta, kad liudytojas nemoka lietuvių kalbos. J. R. parodymus teisme davė dalyvaujant vertėjai, o ikiteisminio tyrimo metu J. R. duoti paaiškinimai, kuriais vadovavosi pirmosios instancijos teismas, pripažindamas V. I. kaltu, yra užfiksuoti lietuvių kalba, kas leidžia daryti išvadą, kad, liudytojui kalbant rusiškai, tyrėja pati išvertė jo žodžius į lietuvių kalbą ir užrašė į protokolą, šiais savo veiksmais pažeisdama liudytojo procesines teises. Apeliaciniame skunde nurodoma, kad ikiteisminio tyrimo metu duotais J. R. parodymais teismas negalėjo vadovautis taip pat dėl to, kad apklausiamas teisme jis juos patikslino.
2.5. Gynėjo teigimu, apygardos teismas taip pat negalėjo vadovautis ir liudytojos O. G. paaiškinimais, nes ji viso proceso metu neigė kalbėjusi su A. Z. apie A. S. mirties aplinkybes.
2.6. Gynėjas, vertindamas liudytojų A. Z. ir J. S. baudžiamojo proceso metu duotus parodymus, akcentuoja jų nenuoseklumą ir prieštaringumą. Iš karto po įvykio minėtos liudytojos neigė, kad V. I. mušė A. S.. Tačiau, praėjus keletui dienų, jau pradėjo teigti, kad tarp nuteistojo ir A. S. buvo kilęs konfliktas.
2.7. Gynėjo manymu, apygardos teismas, aiškindamas tarp V. I., nukentėjusiosios ir liudytojų paaiškinimų esančius prieštaravimus ir nesutapimus nuteistojo nenaudai, pažeidė tiek tarptautiniuose, tiek nacionaliniuose teisės aktuose įtvirtintą nekaltumo prezumpcijos principą. Pasak Gynėjo, šio principo pažeidimu laikytina ir tai, kad ikiteisminio tyrimo metu nebuvo tinkamai ištirtos visos bylai reikšmingos aplinkybės. Apeliaciniame skunde nurodoma, kad 2016 m. vasario 12 d. ES Tarybos priimtoje direktyvoje dėl tam tikrų nekaltumo prezumpcijos ir teisės dalyvauti nagrinėjant baudžiamąją bylą teisme aspektų užtikrinimo yra įsakmiai nurodoma, kad kaltinamojo kaltumą turi įrodyti baudžiamąjį persekiojimą vykdanti šalis. Pasak gynėjo, tas nagrinėjamoje byloje nėra padaryta, nes bylos aplinkybių, keliančių abejonių dėl V. I. kaltės, yra žymiai daugiau nei jo kaltės įrodymų. Apeliaciniame skunde pažymima, kad V. I. reiškiamas kaltinimas grindžiamas tik A. Z., kuri gali būti suinteresuota bylos baigtimi, prieštaringais parodymais, nes byloje yra pakankamai duomenų, leidžiančių pagrįstai manyti, kad tai ji, o ne nuteistasis galėjo mirtinai sužaloti A. S..
3. Teisiamojo posėdžio apeliacinės instancijos teisme metu nuteistasis ir jo gynėjas prašė apeliacinį skundą tenkinti, o prokuroras – skundą atmesti.
Motyvuojamoji dalis
4. Apeliacinis skundas atmetamas.
5. BPK 320 straipsnio 3 dalis numato, kad apeliacinės instancijos teismas patikrina bylą tiek, kiek to prašoma apeliaciniuose skunduose, ir tik dėl tų asmenų, kurie padavė apeliacinius skundus ar dėl kurių tokie skundai buvo paduoti.
6. Gynėjas apeliaciniame skunde nesutinka su V. I. nuteisimu pagal BK 129 straipsnio 1 dalį, ginčija pirmosios instancijos teismo atliktą įrodymų vertinimą, jo pagrindu nustatytas faktines teisiškai reikšmingas aplinkybes, pateikia savą byloje esančių įrodymų vertinimą. Apeliaciniame skunde teigiama, kad pirmosios instancijos teismas pažeidė BPK 20 straipsnio 5 dalies reikalavimus, nes įrodymai nebuvo įvertinti tinkamai, apkaltinamasis nuosprendis paremtas tik prielaidomis, byloje nėra įrodymų, kad V. I. galėjo padaryti mirtinus sužalojimus A. S.. Todėl prašoma V. I. išteisinti pagal BK 129 straipsnio 1 dalį.
7. Teisėjų kolegija, išanalizavus ir įvertinus pirmosios instancijos teisme ištirtą ir įvertintą bylos medžiagą, papildomai įrodymų tyrimo apeliacinės instancijos teisme metu gautą medžiagą, konstatuoja, kad pirmosios instancijos teismas pagrįstai pripažino V. I. kaltu pagal BK 129 straipsnio 1 dalį.
8. Pagrindines įrodymų vertinimo taisykles nustato BPK 20 straipsnio 5 dalis, kurioje nurodyta, kad teisėjai įrodymus vertina pagal savo vidinį įsitikinimą, pagrįstą išsamiu ir nešališku bylos aplinkybių išnagrinėjimu, vadovaudamiesi įstatymu. Įstatymas numato išskirtinę bylą nagrinėjančio teismo kompetenciją nuspręsti, kurie iš byloje esančių duomenų turi įrodomąją vertę ir ar jų pakanka nustatyti visų konkrečios nusikalstamos veikos sudėties požymių buvimą asmens veiksmuose. Kiti proceso dalyviai gali tik teikti teismui pasiūlymus dėl šių klausimų sprendimo. Proceso dalyvių pateikiamų prašymų ir versijų atmetimas, įrodymų vertinimas ne pagal proceso dalyvių išdėstytą poziciją savaime BPK normų nepažeidžia, nes esminis įstatymo reikalavimas yra tai, kad teismo sprendimas būtų argumentuotas ir neprieštaringas, o išvados pagrįstos byloje surinktų ir ištirtų įrodymų visuma (kasacinės nutartis baudžiamojoje byloje Nr. 2K-P-89/2014).
9. Apeliaciniame skunde teigiama, kad pirmosios instancijos teismas nesiėmė visų įmanomų priemonių, kad išsiaiškintų svarbias bylai aplinkybes ir patikrintų nuteistojo bei jo gynėjo nurodomų versijų pagrįstumą. Apeliantas, savaip interpretuodamas byloje esančius įrodymus, pateikia kelias skirtingas versijas dėl mirtinų sužalojimų padarymo A. S.. Pirma, liudytoja A. Z., o ne nuteistasis V. I. sudavė mirtinus smūgius A. S.. Antra, skundžiamajame nuosprendyje liko nepaneigta versija, pagal kurią pirmosios instancijos teismo nenustatyti asmenys padarė mirtinus sužalojimus A. S.. Trečia, A. S., griūdamas ir atsitrenkdamas nugara, pats mirtinai susižalojo.
10. Teisėjų kolegijos vertinimu, šios gynybinės versijos yra nepagristos ir priešingai nei tvirtinama apeliaciniame skunde buvo išsamiai tiriamos pirmosios instancijos teisme bei motyvuotai atmestos skundžiamame nuosprendyje.
Žemesnės instancijos teismas
10.1. Pirmosios instancijos teismas tyrė ir analizavo visus įrodymus – nuteistojo V. I., nukentėjusiosios J. S., liudytojos A. Z. parodymus, parodymų patikrinimo vietoje protokolus, specialisto išvadas Nr. M 1631/2015(01), pM-08/2016(01)-M 1631/15(01), eksperto S. L. paaiškinimus, įvykio vietos apžiūros protokolus. Juos įvertino tiek atskirai, tiek lygindamas tarpusavyje, nei vienam neteikdamas išskirtinės reikšmės, o apkaltinamojo nuosprendžio aprašomojoje dalyje, kaip to ir reikalaujama BPK 305 straipsnio 1 dalyje, išdėstė įrodymų vertinimo motyvus, motyvuotai paneigė nuteistojo ir jo gynėjo keltas versijas.
10.2. Teisėjų kolegija, siekdama išsamiai patikrinti pirmosios instancijos teismo nuosprendžio teisėtumą ir pagrįstumą, apeliaciniame skunde išdėstytų argumentų pagrįstumą, pašalinti keliamas abejones ir byloje nustatytus netikslumus dėl mirtinų sužalojimų padarymo, vadovaudamasi BPK 324 straipsnio 6 dalimi, atliko įrodymų tyrimą – apklausė ekspertą S. L., liudytoją A. Z. ir paskyrė komisijinę teismo medicinos ekspertizę. Teisėjų kolegija pažymi, kad apeliacinės instancijos teisme įrodymų tyrimo metu gauti papildomi įrodymai patvirtino skundžiamame nuosprendyje padarytas išvadas.
Žemesnės instancijos teismas
10.3. Bylos duomenimis neginčijamai nustatyta, kad A. S. lavonas buvo rastas 2015 m. lapkričio 26 d. bute, adresu (duomenys neskelbtini). Remiantis nuteistojo V. I., nukentėjusiosios J. S. ir liudytojos A. Z. parodymais nustatyta, kad 2015 m. lapkričio 25 d., vėlai vakare bute, adresu (duomenys neskelbtini), buvo keturi asmenys – nuteistasis V. I., liudytoja A. Z., nukentėjusioji J. S. ir mirusysis A. S..
10.4. Specialisto išvadoje Nr. M 1631/2015(01) (t. 1, b. l. 38-42) ir ekspertizės akte Nr. EKM 18/2017(01) (t. 3, b. l. 100-105) neginčijamai nustatyta, kad A. S. mirties priežastis yra storosios žarnos pasaito plyšimas su pasaito kraujagyslių pažeidimu, komplikavęsis nukraujavimu į pilvo ertmę. Taip pat be šių sužalojimų A. S. padaryti ir kiti sužalojimai pilvo srityje, kurie nėra mirties priežastis: storosios žarnos skersinės dalies sienelės 4 cm ilgio įplyšimas, dešinės pusės VI-VII šonkaulių ir kairės pusės VII šonkaulio lūžimai per kremzlines dalis. A. S. nustatyti sužalojimai ir veido srityje – nubrozdinimai virš kairiojo antakio vidinio galo ir dešiniame skruoste, virš kairiojo antakio išorinio galo, virš dešiniojo antakio vidurinio trečdalio ir kraujosruvos kūne.
10.5. Nuteistasis V. I. viso proceso metu tvirtino, kad ne jis, o A. Z. smurtavo prieš A. S.. Taip pat nurodė versiją, kad liudytoja A. Z., sėdėdama ant čiužinio, spyrė kojomis ant kėdės sėdinčiam A. S. į pilvą, A. S. nugara trenkėsi į sieną. Po šio smūgio A. Z. pakėlė A. S. nuo kėdės ir pradėjo stumti jį iš virtuvės. Netrukus V. I. teigė išgirdęs koridoriuje garsą, pamanė, kad A. S. atsitrenkė į koridoriuje esančią spintą. Taip pat girdėjo įvairius garsus, primenančius smūgių, trenksmų garsą. Tuo metu jis A. S. motinos J. S. nematė. Tokią versiją nuteistasis V. I. pateikė tiek apklaustas ikiteisminio tyrimo metu (t. 1, b. l. 165-166), tiek pirmosios instancijos teisme (t. 2, b. l. 187-189). Vis tik ikiteisminio tyrimo metu atliktos akistatos metu V. I. negalėjo tiksliai nurodyti, ar A. Z. spyrė viena ar dviem kojomis A. S. į pilvą (t. 1, b. l. 189-190).
10.6. Teisėjų kolegijos vertinimu, pirmosios instancijos teismas pagrįstai nesirėmė tokiais nuteistojo V. I. parodymais, nes tokią jo versiją paneigia byloje esantys įrodymai.
10.7. 2015 m. lapkričio 25 d. vakare buto, adresu (duomenys neskelbtini), virtuvėje buvo trys asmenys – liudytoja A. Z., nuteistasis V. I. ir mirusysis A. S.. Taigi, tiesiogiai įvykį virtuvėje matė du asmenys – liudytoja A. Z., kuriai 2016 m. balandžio 19 d. ikiteisminis tyrimas dėl A. S. nužudymo buvo nutrauktas (t. 1, b. l. 153-157), ir nuteistasis V. I.. Kitų asmenų, betarpiškai mačiusių, kas kaltinime nurodytu laiku vyko virtuvėje, nėra.
10.8. Baudžiamojo proceso įstatymas nedraudžia asmenis, kuriems ikiteisminis tyrimas nutrauktas, apklausti kaip liudytojus. Tačiau teismai, vertindami liudytojų, kurie yra buvę įtariamaisiais, parodymus turi skirti didesnį dėmesį jų savarankiškumui, objektyvumui (kasacinė nutartis baudžiamojoje byloje Nr. 2K-276-976/2015).
10.9. Asmens kaltė padarius nusikalstamą veiką gali būti grindžiama ne vien tiesioginiais, bet ir netiesioginiais įrodymais, jei tais įrodymais nustatyti tarpiniai faktai ir išvados tarpusavyje sujungti nuoseklia ir logiška grandine. Todėl nagrinėjamu atveju vertinant liudytojos A. Z. ir nuteistojo V. I. parodymų patikimumą svarbūs yra netiesioginiai įrodymai.
10.10. A. Z. parodymai dėl esminių įvykio aplinkybių – kas mušė A. S., beveik nekito viso proceso metu – tiek atliekant ikiteisminį tyrimą, tiek pirmosios bei apeliacinės instancijos teismuose. Išskyrus pirmosios apklausos metu A. Z. nurodė kitokias aplinkybes nei vėlesnių apklausų metu.
10.11. Pirmosios apklausos metu A. Z. parodė, kad ji 2015 m. lapkričio 25 d. vakare nematė, ar V. I. mušė A. S.. Ji mėgino nuraminti šūkaujantį A. S.. A. S. išėjus į koridorių, ji išgirdo trenksmą. Tada ji pamatė, kad A. S. yra nugriuvęs virtuvės ir koridoriaus tarpduryje, jis atsistojo ir su mamos J. S. pagalba nuėjo. Ji nežino, kaip A. S. patyrė jam nustatytus sužalojimus (t. 1, b. l. 110-111).
10.11. Antrosios apklausos ikiteisminio tyrimo metu ji iš esmės pakeitė anksčiau duotus parodymus ir parodė, kad ji, bijodama V. I., melavo. Ji paaiškino, kad 2015 m. lapkričio 25 d. V. I. sudavė vieną smūgį sėdinčiam ant kėdės A. S. į veidą. A. S. atsistojo, ji bandė juos išskirti. Tada A. S. nugriuvo nugara ant čiužinio. Vėliau A. S., pakeltas V. I. nuo kėdės, vėl nugriuvo. V. I. ne mažiau kaip dešimt kartų spyrė gulinčiam A. S. į dešinį šoną. A. Z. negalėjo tiksliai įvardyti, ar visi smūgiai buvo į dešinį šoną. Tuomet ji parodė, kad A. S. pats atsistojo ir dar sykį nugriuvo. A. S. nugriuvus atėjo jo motina J. S.. V. I. dar kartą norėjo spirti A. S., tačiau to nepadarė (t. 1, b. l. 114-115). Tokius parodymus ji patvirtino ir parodymų patikrinimo vietoje metu (t. 1, b. l. 118-129). Tai, kad V. I. sumušė A. S., ji patvirtino ir 2016 m. balandžio 14 d. papildomai apklausta ikiteisminio tyrimo metu (t. 1, b. l. 131).
Žemesnės instancijos teismas
10.12. Pirmosios instancijos teisme apklausiama kaip liudytoja A. Z., prisaikdinta ir įspėta už melagingų parodymų davimą, patvirtino antrosios ir vėlesnių apklausų ikiteisminio tyrimo metu duotų parodymų teisingumą (t. 2, b. l. 152). Teisėjų kolegija pažymi, kad vien tai, kad A. Z. ikiteisminio tyrimo metu nebuvo apklausta kaip liudytoja, nėra pagrindas nesiremti jos parodymais, duotais pirmosios instancijos teisme. Juolab, kad asmenų – kaltinamojo, nukentėjusiojo, liudytojo – parodymai įrodymais yra tuo atveju, kai šie parodymai nepažeidžiant įstatyme nustatytos tvarkos yra duoti pirmosios ar apeliacinės instancijos teismo posėdyje arba ikiteisminio tyrimo teisėjui (kasacinės nutartys Nr. 2K-194/2013, 2K-461/2011, 2K-179/2010, 2K-592/2010, 2K-285/2010 ir kt.). Ikiteisminio tyrimo pareigūnui ar prokurorui duoti parodymai reikšmingi tikrinant kitų byloje esančių įrodymų patikimumą.
10.13. Pirmosios instancijos teisme A. Z. parodė, kad matė, kaip V. I. sudavė delnu A. S.. Kiek vėliau V. I. su koja mušė tarpduryje gulintį A. S. į dešinį šoną. Ji nežino, kiek tiksliai kartų V. I. spyrė A. S., galimai apie dešimt kartų. Po to A. S. gulėjo, nesistojo. Atėjo J. S.. Kai kitą dieną išvežė A. S. lavoną, V. I. pasakė, kas dabar jam bus (t. 2, b. l. 151-152).
10.14. Apeliacinės instancijos teisme A. Z. patvirtino pirmosios instancijos teisme duotus parodymus ir papildomai parodė, kad ji nesmurtavo prieš A. S., o matė, kaip V. I. spyrė tarpduryje gulinčiam A. S. į šoną (t. 3, b. l. 68).
10.15. Taigi A. Z. vėlesnių apklausų metu nuosekliai nurodė tokias esmines įvykio aplinkybes – V. I. apie dešimt kartų spyrė gulinčiam A. S., po šių veiksmų A. S. mama J. S. atėjo į virtuvę, V. I. dar kartą norėjo spirti, tačiau susilaikė, J. S. nutempė A. S. į kambarį.
11. Pirmosios instancijos teismas išsiaiškino A. Z. parodymų keitimo priežastį – bijojo V. I.. Teisėjų kolegijos vertinimu, pirmosios instancijos teismas padarė pagrįstą ir motyvuotą išvadą, kad tokia priežastis yra aiški, logiška ir įtikinama. Teisėjų kolegija pažymi, kad Utenos AVPK pažyma apie įvykius patvirtina, kad A. Z. anksčiau ne kartą yra kvietusi policiją dėl V. I. (t. 2, b. l. 28-29). Tai patvirtino ir nukentėjusioji J. S. (t. 2, b. l. 149).
Žemesnės instancijos teismas
12. Be to, pirmosios instancijos teismas pagrįstai rėmėsi vėlesniais A. Z. parodymais, nes būtent juos patvirtina kiti byloje esantys įrodymai. Todėl atmetamas Apelianto argumentas, kad apygardos teismas, priimdamas skundžiamą nuosprendį, išimtinai rėmėsi A. Z. parodymais, kurie nebuvo nuoseklūs viso proceso metu. A. Z. parodymai nėra vieninteliai įrodymai, kuriais pirmosios instancijos teismas rėmėsi priimdamas apkaltinamąjį nuosprendį.
13. Nukentėjusioji J. S. apklausta pirmosios instancijos teisme parodė, kad ji 2015 m. lapkričio 25 d., vėlai vakare atėjo į virtuvę du kartus. Antrą kartą atėjo, kai išgirdo garsą. Tada pamatė savo sūnų A. S. gulintį ant grindų virtuvės ir koridoriaus tarpduryje. Nuteistasis V. I. pakėlė virš A. S. koją ir pasakė, kad spirs, tačiau taip nepadarė (t. 2, b. l. 149-150).
14. Iš esmės analogiškas aplinkybes nukentėjusioji J. S. parodė ir antrosios apklausos ikiteisminio tyrimo metu. Ji paaiškino, kad ji du kartus atėjo į virtuvę, kur buvo A. Z., V. I. ir jos sūnus A. S.. Antrą kartą ji atėjo, nes išgirdo, kaip kažkas nugriuvo. Atėjusi ji pamatė gulintį ant grindų savo sūnų A. S.. Ji nutempė jį į kambarį (t. 1, b. l. 59-60). Vėliau papildomai apklausiama ikiteisminio tyrimo metu ji paaiškino, kad ji virtuvėje pamatė ant grindų gulintį savo sūnų A. S. tarpduryje virtuvės ir koridoriaus. Jai būnant virtuvėje V. I., pakėlęs dešinę koją virš jos gulinčio sūnaus, pasakė, kad spirs, tačiau taip nepadarė (t. 1, b. l. 63-64). Tokius parodymus ji patvirtino ir parodymų patikrinimo vietoje metu (t. 1, b. l. 69-74).
15. Pirmosios apklausos ikiteisminio tyrimo metu J. S. parodymai apie įvykio aplinkybes nebuvo išsamūs. Ji tik nurodė, kad 2015 m. lapkričio 26 d. ryte ji pamatė, kad jos sūnus A. S. miega. Sūnus neatsiliepė, todėl ji pakvietė V. I. (t. 1, b. l. 56).
16. Teisėjų kolegijos vertinimu, įvykis – sūnaus A. S. mirtis, nukentėjusiajai J. S. sukėlė stresą, kas turėjo įtakos parodymų, duotų iš karto po įvykio, išsamumui. Tuo tarpu kitą dieną nukentėjusioji galėjo nuosekliau ir detaliau papasakoti apie bylai reikšmingas aplinkybes.
17. Be to, teismų praktikoje situacijos, kai baudžiamojo proceso metu duodami ne visiškai vienodi parodymai apie tas pačias bylos aplinkybes, nėra išskirtinės. Prieštaravimų tarp apklaustų asmenų ar to paties asmens skirtingu metu duotų parodymų nepašalinimas savaime nereiškia, kad byla negali būti išspręsta teisingai, kad byloje negali būti priimtas apkaltinamasis nuosprendis. Bylą nagrinėjantis teismas tokiais atvejais turi spręsti, kurie parodymai ar jų dalis laikytini patikimais. Tai teismas turi daryti analizuodamas tiek užfiksuotų parodymų turinį, tiek kitus bylos įrodymus ir proceso metu ištirtų įrodymų visumą. Joks esminis BPK pažeidimas nėra padaromas, kai byloje esant ne esminėmis detalėmis prieštaringiems duomenims, teismas daro tinkamai motyvuotas, nors gynybai ir nepalankias išvadas dėl byloje nustatytų aplinkybių (kasacinė nutartis baudžiamojoje byloje Nr. 2K-295-507/2016).
18. Taigi vien tai, kad A. Z. ir J. S. parodymai nėra visiškai nuoseklūs, savaime nereiškia, kad tokie parodymai yra nepatikimi. Teisėjų kolegija konstatuoja, kad šių liudytojų paaiškinimai apie svarbias faktines aplinkybes yra nuoseklūs ir sutampa tarpusavyje (apie tai, kad A. S. gulėjo tarpduryje, atėjo J. S. į virtuvę, V. I. norėjo dar kartą spirti A. S., J. S. nutempė A. S. į kambarį). Todėl skundžiamame nuosprendyje yra pagrįstai jais vadovaujamasi, tuo pačiu atmetant nuteistojo parodymus, kurie iš esmės skyrėsi nuo A. Z. ir J. S. nurodytų aplinkybių.
Žemesnės instancijos teismas
19. Pirmosios instancijos teismas, vertindamas įrodymų visumą, A. Z., J. S. duotų parodymų patikimumą, taip pat rėmėsi liudytojų J. R. ir O. G. parodymais, duotais teisme ir ikiteisminio tyrimo metu.
20. Apeliaciniame skunde teigiama, kad apklausiant J. R. ikiteisminio tyrimo metu turėjo dalyvauti vertėjas, jam nedalyvaujant buvo pažeistos liudytojo teisės. BPK 81 straipsnio 1 punkte įtvirtinta liudytojo teisė duoti parodymus savo gimtąja kalba ir naudotis vertėjo paslaugomis, jei apklausa vyksta jam nesuprantama kalba. Pirmosios instancijos teismo 2016 m. rugpjūčio 17 d. protokolu nustatyta, kad teismui apklausiant J. R. dalyvavo vertėjas. Liudytojas J. R. paaiškino, kad jis lietuviškai supranta, tačiau negali papasakoti įvykio aplinkybių lietuvių kalba (t. 2, b. l. 172). Ikiteisminio tyrimo metu J. R. buvo apklaustas du kartus, apklausose vertėjas nedalyvavo. Apklausų protokoluose pažymėta, kad jis moka lietuvių kalbą. Protokolai liudytojo pasirašyti, jis jokių pastabų neturėjo (t. 1, b. l. 78-79, 81-82). Pirmosios instancijos teisme buvo perskaityti apklausų protokolai (t. 2, b. l. 172-173). J. R. patvirtino, kad jis protokolus pasirašė ir pažymėjo, kad jo parodymai, duoti ikiteisminio tyrimo metu, yra teisingi. Taigi liudytojas J. R. nenurodė, kad jis ikiteisminio tyrimo pareigūno prašė vertėjo ar nesuprato ikiteisminio tyrimo pareigūno užduodamų klausimų. Aplinkybių, kad ikiteisminio tyrimo pareigūnas, apklausdamas liudytoją J. R., būtų pažeidęs baudžiamojo proceso nuostatas, byloje nenustatyta. Todėl, teisėjų kolegijos vertinimu, liudytojo J. R. teisė duoti parodymus jam suprantama kalba nebuvo pažeista.
21. J. R., apklaustas pirmosios instancijos teisme, davė prieštaringus ir nenuoseklius parodymus. Iš esmės liudytojas nei patvirtino, nei paneigė ikiteisminio tyrimo metu duotus parodymus. Vis tik liudytojas nurodė, kad V. I. juokėsi ir sakė, kad papuolė. Jis siūlė V. I. pasiduoti policijai (t. 2, b. l. 172-174). Reikėtų pažymėti, kad apklausiamas ikiteisminio tyrimo metu J. R. nuosekliai aiškino, kad V. I. jam pasakė, kad jis vartojo smurtą prieš A. S. (t. 1, b. l. 78). J. R. parodymai, duoti ikiteisminio tyrimo metu, sukonkretina parodymus, duotus pirmosios instancijos teisme. Tokie jo paaiškinimai netiesiogiai patvirtina A. Z. ir J. S. nurodytas aplinkybes, jas atitinka.
22. Tačiau pirmosios instancijos teismas nepagrįstai, atsižvelgdamas vien tik į J. R. parodymus duotus ikiteisminio tyrimo metu, visiškai atmetė O. G. paaiškinimus. Remiantis bylos medžiaga nustatyta, kad liudytoja O. G. tiek ikiteisminio tyrimo, tiek bylos nagrinėjimo teisme metu parodė, kad A. Z. jai nieko nesakė dėl A. S. mirties. Iš esmės analogiškai parodė ir pati A. Z., kuri paaiškino, kad ji nieko nesakė O. G. apie A. S. mirtį. Taigi ši J. R. ikiteisminio tyrimo metu duotų parodymų dalis neatitinka kitų byloje esančių duomenų, todėl daroma išvada, kad pirmosios instancijos teismas netinkamai juos vertino.
23. Ginčydamas V. I. kaltę dėl jam inkriminuoto nusikaltimo padarymo ir atsižvelgdamas į specialisto išvadoje nurodomą A. S. mirties laiko intervalą – 12-36 val., apeliantas taip pat nurodo, kad mirtinus sužalojimus A. S. galėjo padaryti visai kiti asmenys, o ne nuteistasis. Šis apeliacinio skundo argumentas yra nepagrįstas, todėl atmetamas.
23.1. Specialisto išvadoje Nr. M 1631/2015(01) nurodoma, kad 2015 m. lapkričio 27 d., 08.30 val. nuo A. S. mirties buvo praėję 12-36 val. Sužalojimai, kurie tapo mirties priežastimi, padaryti kelių-keliasdešimt minučių laikotarpyje iki mirties (t. 1, b. l. 41). Specialisto išvadą surašęs ekspertas S. L., apklaustas pirmosios instancijos teisme, patvirtino, kad su tokiais sužalojimais asmuo gali pragyventi iki keliasdešimties minučių, tačiau ne valandų. Mirtį lėmusių sužalojimų A. S. negalėjo patirti prieš parą. Taip pat specialistas paaiškino, kad išvadoje yra nurodomas mirties ir sužalojimų padarymo laikas: mirties laiko intervalas sudaro 12-36 val., tačiau sužalojimai, kurie tapo mirties priežastimi, buvo padaryti A. S. keliasdešimties minučių intervalu iki mirties (t. 2, b. l. 153-154). Nuteistojo V. I., liudytojų J. S. ir A. Z. parodymais byloje nustatyta, kad A. S. 2015 m. lapkričio 25 d. vakare buvo gyvas. Be jo ir minėtų asmenų bute, adresu (duomenys neskelbtini), daugiau nieko nebuvo. Duomenų apie tai, kad A. S. vakare būtų išėjęs ar kiti asmenys atėję į butą, byloje taip pat nėra. Taigi apeliantas nepagrįstai nurodo, kad kaltinime nurodytomis aplinkybėmis A. S. galėjo sužaloti kažkoks kitas, tyrimui nežinomas asmuo.
24. Įvertinusi liudytojos A. Z., nukentėjusiosios J. S., specialisto išvadą, ekspertizės aktą, teisėjų kolegija konstatuoja, kad pirmosios instancijos teismas padarė pagrįstą išvadą, jog nuteistasis V. I. smurtavo prieš A. S., padarė jam abipusius šonkaulių lūžius, storžarnės pasaito plyšimą ir skersinės storžarnės įplyšimą su kraujo pratekėjimu aplinkiniuose storžarnės audiniuose, kas komplikavosi vidiniu kraujavimu ir šoku, dėl ko A. S. mirė. Bylos nagrinėjimo apeliacinės instancijos teisme metu, siekiant patikrinti nuteistojo pateiktą versiją dėl A. Z. galimai panaudoto smurto prieš A. S., buvo paskirta mirusiojo kompleksinė komisijinė teismo medicinos ekspertizė (t.3, b. l. 86-88). Atsakę į teismo ir proceso dalyvių pateiktus klausimus, ekspertizės akte Nr. EKM 18/2017(01) ekspertai vienareikšmiškai nurodė, kad mirtini sužalojimai A. S. negalėjo būti padaryti nuteistojo nurodytu būdu, t. y. A. Z., sėdinčiai ant grindų priešais sėdintį A. S., keliant abi kojas ir jomis suduodant smūgį į A. S. pilvo-krūtinės sritį (t. 3, b. l. 103). Motyvuodami pateiktą išvadą, ekspertai nurodė, kad traumuojant nukentėjusįjį tokiomis V. I. nurodytomis aplinkybėmis nesusidarytų pakankama traumuojanti jėga, nes dėl smūgio nukentėjusiojo kūnas virstų atgal. Be to, pasak ekspertų, sėdint ant grindų ir keliant abi kojas smūgiuojantis turi išlaikyti pusiausvyrą, dėl to smūgio jėga tokioje padėtyje negali būti didelė (t. 3., b. l. 103). Teisėjų kolegija neturi pagrindo abejoti šios ekspertizės akto išvados patikimumu. Juolab, kad ją netiesiogiai patvirtina A. Z. ir J. S. parodymai.
25. Ekspertizės aktas Nr. EKM 18/2017 taip pat paneigia apeliacinio skundo argumentą, kuriame nurodoma, kad V. I. negalėjo sulaužyti A. S. šonkaulių iš abiejų pusių. Ekspertai nurodė, kad storžarnės ir šonkaulių sužalojimai paaiškinami vienu trauminiu poveikiu – suduodant smūgį iš viršaus (nukentėjusiojo atžvilgiu) pėdos plokštuma, nukentėjusiajam gulint aukštielninkam (t. 3, b. l. 103). Taigi šonkaulių ir storžarnės sužalojimai buvo padaryti tuo pačiu metu, sudavus nukentėjusiajam vieną smūgį į pilvo sritį. Įvertinusi byloje surinktų įrodymų visumą ir nustačius, kad kaltinime nurodytu laiku V. I. vartojo fizinį smurtą prieš A. S., paneigus nuteistojo teiginius dėl galimos A. Z. kaltės padarius šį nusikaltimą ir atsižvelgiant į tai, kad pastaroji liudytoja negalėjo tiksliai nurodyti V. I. nukentėjusiajam suduotų smūgių lokalizacijos ir skaičiaus, teisėjų kolegija pritaria apygardos teismo išvadai, kad byloje yra įrodyta, jog visus kaltinime nurodytus sužalojimus A. S. padarė nuteistasis.
26. Apeliantas apeliaciniame skunde pateikia dar vieną gynybinę versiją, nurodydamas, kad A. S., griūdamas nugara ant žemės, pats pasidarė mirtinus sužalojimus.
26.1. Įrodymų visuma – specialisto išvada Nr. M 1631/2015(01)(t. 1, b. l. 38-42), specialisto išvada Nr. pM-08/2016(01) M 1631/15(01)(t. 1, b. l. 50-51), eksperto S. L. paaiškinimai, ekspertizės aktas Nr. EKM 18/2017(01) (t. 3, b. l. 100-105) patvirtina, kad sužalojimai – storosios žarnos kylančiosios dalies pasaito plyšimas su pasaito kraujagyslių pažeidimu, storosios žarnos skersinės dalies sienelės įplyšimas su pasaito kraujagyslių pažeidimu, storosios žarnos skersinės dalies sienelės įplyšimas bei dešinės pusės VI-VII šonkaulių, kairės pusės VII šonkaulių kremzlinių dalių lūžimas, negalėjo atsirasti A. S., griūnant nugara ant žemės. Teisėjų kolegija pažymi, kad apeliantas netinkamai aiškina specialisto išvadą ir eksperto paaiškinimus, nurodydamas, kad jie patvirtina, jog A. S., griūdamas nugara ant grindų, pats susižalojo. Kaip matyti, minėti įrodymai atmeta tokią gynėjo nurodytą versiją.
27. Motyvas ir tikslas nėra nužudymo, numatyto BK 129 straipsnio 1 dalyje, būtinieji požymiai. Todėl vien tai, kad V. I. neturėjo motyvo nužudyti A. S., jie buvo geri draugai, kartu dirbo, neturi įtakos veikos kvalifikavimui pagal BK 129 straipsnio 1 dalį.
28. Apeliantas taip pat nepagrįstai teigia, kad byloje būtina tirti daiktus (juodos spalvos dubuo, baltos spalvos plastikinis kibiras, išrautų plaukų kuokštas), aplinkybes nuo to momento, kai J. S. nutempė A. S. į kambarį. Teisėjų kolegija pažymi, kad įrodinėjimas baudžiamajame procese turi ribas – jis turi vykti tol, kol nustatomos visos svarbios (o ne visos įmanomos) bylai aplinkybės ir nelieka protingos tikimybės, kad naujų duomenų tyrimas galėtų pakeisti daromas išvadas dėl tam tikrų svarbių aplinkybių pripažinimo nustatytomis ar nenustatytomis. Kasacinės instancijos teismo praktikoje pažymima, kad bylose ne visada yra objektyvios galimybės tiksliai nustatyti visus faktus. <...>. Įrodinėjimo procese svarbu yra tai, ar bylos įrodymų pakanka nustatyti faktus, atskleidžiančius kiekvieno asmens padarytą konkrečią nusikalstamą veiką, bei konstatuoti jos sudėtį sudarančių požymių buvimą (kasacinė nutartis baudžiamojoje byloje Nr. 2K-142-222/2017). Apelianto nurodomos aplinkybės neturi jokios reikšmės nagrinėjamu atveju veikos kvalifikavimui, todėl pirmosios instancijos teismas pagrįstai šių aplinkybių išsamiai ir netyrė.
29. Atsižvelgdama į aukščiau nustatytas aplinkybes, teisėjų kolegija konstatuoja, kad byloje surinktais įrodymais, tame tarpe ir duomenimis, gautais bylos nagrinėjimo apeliacinės instancijos teisme metu, yra visiškai įrodyta, kad 2015 m, lapkričio 25 d., apie 22 val., V. I. padarė A. S. sužalojimus, kurie sukėlė pastarojo mirtį.
30. Tuo pačiu teisėjų kolegija pažymi, kad pirmosios instancijos teismas nepagrįstai kaltinamajame akte nurodomą aplinkybę dėl sužalojimų padarymo lokalizacijos – „įvairias kūno vietas“ susiaurino į „pilvo-šono sritį“.
30.1. Liudytoja A. Z. nurodė, kad ji matė, kaip V. I. smūgiavo į A. S. dešinį šoną. Vis tik ikiteisminio tyrimo metu ji patvirtino, kad negali nurodyti, ar visi smūgiai buvo į šoną (t. 1, b. l. 114-115). Ekspertizės akte Nr. EKM 18/2017 (01) nurodoma, kad A. S. padaryti storžarnės ir šonkaulių sužalojimai paaiškinami vienu trauminiu poveikiu – suduodant smūgį iš viršaus (nukentėjusiojo atžvilgiu) pėdos plokštuma, nukentėjusiajam gulint aukštielninkam. Galimybė, kad šie sužalojimai ar dalis iš jų, galėjo būti padaryti sudavus smūgį (spiriant) į vieną iš nukentėjusiojo kūno pusių, atmetama (t. 3, b. l. 100-105). Atsižvelgiant į tokią išvadą ir į tai, kad liudytoja A. Z. nurodė, kad negali pasakyti, ar tikrai visi smūgiai buvo suduoti tik į šono sritį, konstatuotina, kad pirmosios instancijos teismas nepagrįstai susiaurino A. S. padarytų sužalojimų lokalizacijos vietą. Bylos duomenis nustatyta, kad V. I. smūgius sudavė į pilvo sritį.
31. Priimdamas skundžiamą nuosprendį, pirmosios instancijos teismas taip pat sukonkretino A. S. suduotų smūgių skaičių. Teisėjų kolegija pritaria tokiam sprendimui. Ekspertas S. L. apklaustas pirmosios instancijos teisme paaiškino, kad A. S. padaryti sužalojimai gali būti padaryti ir vienu trauminiu smūgiu, nustatyti, kiek kartų buvo spirta į pilvo sritį yra sunku, nes išoriškai nepavyko nustatyti poodinių kraujosruvų ar odos nubrozdinimų (t. 2, b. l. 153). Teisėjų kolegijos vertinimu, atsižvelgiant į tai, kad A. Z. nuosekliai viso proceso metu teigė, kad nukentėjusiajam buvo suduota apie 10 smūgių, pirmosios instancijos teismas pagrįstai patikslino nusikalstamos veikos padarymo faktines aplinkybes, nurodydamas vietoj „ne mažiau negu dešimt“ - „apie 10 smūgių“.
32. Esant šioms aplinkybėms, laikytina, kad byloje yra nustatyta, jog V. I. 2015 m. lapkričio 25 d., apie 22 val. bute, esančiame (duomenys neskelbtini), kilusio konflikto metu, spyrė apie dešimt kartų A. S. į pilvo sritį, taip padarė abipusius šonkaulių lūžius, storžarnės pasaito plyšimą ir skersinės storžarnės įplyšimą su kraujo pratekėjimu aplinkiniuose storžarnės audiniuose, kas komplikavosi vidiniu kraujavimu ir šoku, dėl ko nukentėjusysis mirė.
33. Teisėjų kolegija pažymi, kad toks faktinių aplinkybių patikslinimas apeliacinės instancijos teisme nelaikomas faktinių aplinkybių pakeitimu iš esmės skirtingomis ir yra galimas, nes nepablogina nuteistojo teisinės padėties bei nepažeidžia jo teisės į gynybą.
34. Atsižvelgiant į tai, kad visi apeliacinio skundo argumentai atmetami kaip nepagrįsti, teisėjų kolegija neturi pagrindo konstatuoti, kad buvo pažeistas nekaltumo prezumpcijos principas. Todėl apeliacinio skundo argumentas dėl nekaltumo prezumpcijos pažeidimo atmetamas kaip nepagrįstas.
35. Apeliaciniame skunde nenurodomi jokie argumentai dėl nuteistajam V. I. paskirtos bausmės. Teisėjų kolegijos vertinimu, pirmosios instancijos teismas, įvertindamas bausmės skyrimo klausimui spręsti reikšmingas aplinkybes (nenustatyta nuteistojo V. I. atsakomybę lengvinančių aplinkybių, nustatyta viena atsakomybę sunkinanti aplinkybė, padarytas tyčinis, baigtas, labai sunkus nusikaltimas, sukėlęs negrįžtamas pasekmes – asmens mirtį, baustas administracine tvarka, nedirba, nusikaltimas nebuvo planuotas, padarytas netiesiogine tyčia), pagrįstai nuteistajam V. I. paskyrė BK 129 straipsnio 1 dalies sankcijoje numatytą laisvės atėmimo bausmę, mažesnę nei įstatymo sankcijoje numatytas vidurkis. Tokia bausmė yra proporcinga ir ne per griežta, atitinka BK 41 straipsnio, 54 straipsnio 1, 2 dalių, 61 straipsnio reikalavimus.
36. Taip pat apeliaciniame skunde nėra nurodoma jokių argumentų dėl nukentėjusiajai J. S. iš nuteistojo V. I. priteistos turtinės ir neturtinės žalos dydžių. Teisėjų kolegijos vertinimu, byloje tinkamai išspręstas nukentėjusiosios J. S. pareikšto civilinio ieškinio klausimas, teismas nepažeidė nei baudžiamojo proceso, nei civilinės teisės normų (BPK 115 straipsnis; Lietuvos Respublikos civilinio kodekso 6.246 straipsnio 1 dalis, 248 straipsnis) reikalavimų.
37. Vadovaujantis tuo, kas išdėstyta, apeliacinės instancijos teismo teisėjų kolegija sprendžia, kad tenkinti nuteistojo V. I. gynėjo apeliacinį skundą jame nurodytais argumentais nėra teisinio pagrindo, todėl apeliacinis skundas atmetamas.
Rezoliucinė dalis
Teisėjų kolegija, vadovaudamasi Lietuvos Respublikos baudžiamojo proceso kodekso 326 straipsnio 1 dalies 1 punktu,
nutaria:
Nuteistojo V. I. gynėjo V. O. apeliacinį skundą atmesti.