- Teismas
- Vilniaus apygardos teismas
- Dokumentas
- Nutartis
- Data
- 2015-04-01
- Bylos Nr.
- 2A-1912-392/2015
- Teisminio proceso Nr.
- 2-68-3-08938-2014-4
- Bylos rūšis
- civilinė byla
- Teisėjai
- Virginijus Kairevičius (pran.), Danutė Kutrienė, Henrichas Jaglinskis
- Ieškovas
- Žirginio sporto klubo, „Aliūras“
- Atsakovas
- Lietuvos Respublikai, atstovaujamai Policijos departamento prie Vidaus reikalų ministerijos
- Trečiasis asmuo
- J. G.
- Kategorijos
- 27.12pavadinimo nepavyko patikrinti
Vilniaus apygardos teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš kolegijos pirmininko ir pranešėjo Virginijaus Kairevičiaus, kolegijos teisėjų Henricho Jaglinskio ir Danutės Kutrienės, apeliacine rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo ieškovo Žirginio sporto klubo (ŽSK) „Aliūras“ apeliacinį skundą dėl Vilniaus miesto apylinkės teismo 2014 m. gruodžio 3 d. sprendimo civilinėje byloje Nr. 2-16051-820/2014 pagal ieškovo ŽSK „Aliūras“ ieškinį atsakovui Lietuvos Respublikai, atstovaujamai Policijos departamento prie Vidaus reikalų ministerijos (VRM), dėl reputacijos pažeminimo bei neturtinės žalos atlyginimo, trečiasis asmuo J. G.
Aprašomoji dalis
nustatė:
Šalies argumentai
Ieškovas Žirginio sporto klubas „Aliūras“ pateikė teismui ieškinį dėl reputacijos pažeminimo bei neturtinės žalos atlyginimo, kuriuo prašė pripažinti atsakovo skleistą informaciją „ „ŽSK „Aliūras“, siekdamas nukreipti dėmesį nuo klubo komercinės veiklos, komercines funkcijas sutapatino su buvusios sporto mokyklos veiklos tęstinumu ir prisiskyrė sporto mokyklos funkcijų vykdymą, interneto tinklalapiuose pasivadindamas jojimo sporto mokykla“, ŽSK „Aliūras“ desperatiškai bando „užvaldyti policijai priklausantį didelės komercinės vertės turtą“ ir „kėsinasi susilpninti šalies policijos sistemą“ “ ieškovą diskredituojančia, įpareigoti atsakovą ją paneigti ir priteisti iš atsakovo 2 000 Lt neturtinės žalos. Ieškovas pažymėjo, jog atsakovas 2014-01-31 rašte Nr. 5-S-436, adresuotame LR Seimo antikorupcijos komisijos pirmininkui ir ieškovui, nurodė: „manome, kad <...> ŽSK „Aliūras“, siekdamas nukreipti dėmesį nuo klubo komercinės veiklos, komercines funkcijas sutapatino su buvusios sporto mokyklos veiklos tęstinumu ir prisiskyrė sporto mokyklos funkcijų vykdymą, interneto tinklalapiuose pasivadindamas jojimo sporto mokykla“. Analogiškus teiginius atsakovas išdėstė ir 2014-02-11 rašte Nr. 5-S-550, adresuotame Seimo nariui A. M. Pastarajam atsakovas taip pat nurodė, kad „ŽSK „Aliūras“ pastangos <...> gali būti vertinamos kaip desperatiškos pastangos užvaldyti policijai priklausantį didelės komercinės vertės turtą ir kėsinimasis susilpninti šalies policijos sistemą“. Ieškovas skubiai kreipėsi į atsakovą su 2014-02-05 raštu Nr. A14-4, reikalaudamas aukščiau nurodytus teiginius atitinkamu būdu paneigti ir apie tai informuoti ŽSK „Aliūras“, tačiau atsakovas 2014-02-17 raštu Nr. 5-S-613 ieškovą informavo, kad paskelbtos informacijos paneigti neketina, kadangi ji buvo išdėstyta, kaip Policijos departamento nuomonė ir nebuvo paskelbta viešai. Ieškovo manymu, tokie atsakovo veiksmai pažeidžia jo teises bei teisėtus interesus ir yra neteisėti, nes ieškovas komercinės veiklos niekada nevykdė ir jojimo sporto mokykla nesivadino. Be to, nėra jokio pagrindo teigti, kad klubas kėsinasi užvaldyti didelės komercinės vertės turtą ir susilpninti šalies policiją. Ieškovo tikslas yra susigrąžinti galimybę sportuoti, treniruoti šiuo metu išformuotas vaikų grupes bei kitaip populiarinti jojimo sportą. Ieškovo teigimu, atsakovo paskleista informacija žemina klubo dalykinę reputaciją, todėl ieškovas prašo atsakovo paskleistą informaciją apie ieškovą ne tik pripažinti diskredituojančia, bet ir atlyginti dėl to patirtą neturtinę žalą. Nurodė, kad ieškovas į atsakovą kreipėsi dėl Vilniaus miesto valdybos 1992-02-27 potvarkio Nr. 387V nesilaikymo. Pavadinimas „jojimo sporto mokykla“ internete atsirado nepriklausomai nuo ieškovo valios, ir jis tai pastebėjo tik tuomet, kai gavo atsakovo atsiliepimą. Siūlymas mažinti arba naikinti raitąją policiją susijęs ne su šalies policijos silpninimu, o su raginimu racionaliai naudoti biudžeto lėšas. Žodis „manome“ esmės ir atsakovo veiksmų kvalifikavimo nekeičia bei paskleista informacija dėl to netampa nuomone. Ieškovo manymu, paskleisdamas nurodytą informaciją, atsakovas siekė klubą parodyti, kaip įstatymus pažeidinėjantį, siaurų, savanaudiškų komercinių tikslų siekiantį bei visuomenę klaidinantį subjektą, todėl atsakovas privalo ieškovui atlyginti jo patirtą neturtinę žalą.
Atsiliepimas
Atsakovas Lietuvos Respublika, atstovaujama Policijos departamento prie VRM, atsiliepimu su ieškiniu nesutiko. Nurodė, kad ieškovas neįrodė visų būtinų sąlygų deliktinei atsakomybei kilti. Atsakovas raštus ieškovo nurodytoms institucijoms rašė, atsakydamas į jų paklausimus, ir raštuose yra pateikta jo nuomonė. Atsakovas pažymėjo, kad, rengdamas raštus, nesinaudojo jokiais duomenimis, kurie nebūtų prieinami viešai. Ieškovo siūlymas įstatymų leidėjui dėl raitosios policijos mažinimo arba naikinimo atsakovo suprantamas, kaip siekis susilpninti šalies policiją. Atsakovo manymu, ginčas kilo dėl ieškovo siekio atgauti teisę naudotis jam nepriklausančiu nekilnojamuoju turtu, esančiu Belmonto regioniniame parke. Policijos departamentas savo nuomonės dėl ginčo su ieškovu neviešino, tik išimtinai pateikė institucijoms, atsiuntusioms ieškovo skundus. Atsakovo teigimu, jis elgėsi sąžiningai ir teisėtai bei jokiu būdu nesiekė pažeminti ieškovo dalykinės reputacijos. Priežastinio ryšio tarp ieškovo neva patirtos neturtinės žalos ir atsakovo pareigūnų veiksmų nėra, todėl reikalavimas priteisti neturtinės žalos atlyginimą taip pat atmestinas.
Trečiasis asmuo J. G. atsiliepimu su ieškiniu nesutiko. Nurodė, kad svetainėje geltoni.lt pateikiama informacija yra agreguota, remiantis viešai prieinamų šaltinių duomenimis, taip pat ir informacija apie ūkio subjekto veiklą ar veiklos pobūdį. Pastarosios informacijos agregavimas buvo vykdomas pagal dažniausiai pasitaikančius raktažodžius, remiantis ūkio subjekto pavadinimu. Svetainė geltoni.lt nėra pirminis duomenų šaltinis. Joje pateikti duomenys, paremti kituose šaltiniuose viešai skelbiama informacija. Be to, svetainės naudojimo taisyklėse numatyta, kad lankytojas, naudodamas svetainėje esančią informaciją, prisiima visą atsakomybę dėl šios informacijos panaudojimo pasekmių. Informacija svetainėje bet kuriuo metu gali būti pakeista, papildyta ar pašalinta be atskiro perspėjimo.
Žemesnės instancijos teismas
Vilniaus miesto apylinkės teismas 2014 m. gruodžio 3 d. sprendimu ieškinį atmetė. Remdamasis Lietuvos Aukščiausiojo Teismo praktika, teismas nustatinėjo, ar egzistuoja keturių faktų visetas ( 1) žinių paskleidimo faktas, 2) faktas, kad žinios yra apie ieškovą, 3) faktas, jog žinios žemina reputaciją ir 4) faktas, kad paskleistos žinios neatitinka tikrovės) atsakovo atsakomybei kilti, ar neteisingų žinių paskleidimas buvo nesąžiningas (melagingas), ar juridinio asmens teisė į dalykinės reputacijos apsaugą pažeista, ar paskleista informacija yra žinia, ar nuomonė (subjektyvus vertinimas), ar kreipimasis (pareiškimas, skundas) į valstybės (savivaldybės) pareigūnus buvo paskleistas tretiesiems (nesusijusiems su skundo tyrimu) asmenims. Teismas nustatė, kad teiginius, kuriuos ieškovas prašė pripažinti atsakovo paskleista informacija, išdėstytus raštuose atsakovas siuntė dviem subjektams - Lietuvos Respublikos Seimo Antikorupcijos komisijos pirmininkui ir Seimo nariui A. M. Šiuos raštus atsakovas siuntė ne savo iniciatyva, bet atsakydamas į ieškovo pateiktus raštus nurodytiems asmenims, t. y. vykdydamas įgaliotų valstybės institucijų ir pareigūnų nurodymus. 2014-01-31 rašte Nr. 5-S-436, adresuotame Seimo Antikorupcijos komisijos pirmininkui, atsakovas nurodė: „manome, kad 2000 m. įkurtas ŽSK „Aliūras“, siekdamas nukreipti dėmesį nuo klubo komercinės veiklos, komercines funkcijas sutapatino su buvusios sporto mokyklos veiklos tęstinumu ir prisiskyrė sporto mokyklos funkcijų vykdymą, interneto tinklalapiuose pasivadindamas sporto mokykla“. 2014-02-11 rašte Nr. 5-S-550, adresuotame Seimo nariui A. M., atsakovas nurodė: „manome, kad 2000 m. įkurtas ŽSK „Aliūras“, siekdamas nukreipti dėmesį nuo klubo komercinės veiklos, komercines funkcijas sutapatino su buvusios sporto mokyklos veiklos tęstinumu ir prisiskyrė sporto mokyklos funkcijų vykdymą, interneto tinklalapiuose pasivadindamas sporto mokykla“. Šiame rašte taip pat nurodė: „manome, kad ŽSK „Aliūras“ pastangos įtikinti Lietuvos Respublikos Seimo ir Lietuvos Respublikos Vyriausybės atstovus dėl raitosios policijos būrio mažinimo ar naikinimo gali būti vertinamos kaip desperatiškos pastangos užvaldyti policijai priklausantį didelės komercinės vertės turtą ir kėsinimasis susilpninti šalies policijos sistemą“. Taigi ieškovo nurodyti pirmi du teiginiai buvo pateikti dviem subjektams, o trečiasis ir ketvirtasis – tik vienam. Su atsakovo raštu, siųstu Seimo Antikorupcijos komisijos pirmininkui, susipažino šios komisijos pirmininkas V. G. ir kreipimąsi nagrinėjęs Seimo kanceliarijos Komisijų biuro patarėjas R. Š. Su Seimo nariui A. M. skirtu raštu susipažino Seimo narys A. M. ir jo padėjėja – sekretorė A. M. Taigi su atsakovo raštais susipažino tik asmenys, susiję su jų nagrinėjimu. Atsižvelgdamas į tai, teismas padarė išvadą, jog nėra būtino atsakovo atsakomybei kilti faktų viseto, nes nėra žinių paskleidimo fakto. Be to, teismas sprendė, kad ieškovo nurodyti neva jį žeminantys teiginiai nėra žinia. Atsakovas aiškiai įvardijo, jog tai yra jo nuomonė. Pastarajai, kaip saviraiškos būdui, asmens dalykinės reputacijos pažeidimo požiūriu taikomi mažesni apribojimai negu žinių skleidimui. Nuomonei, kritikai ar kitokiam subjektyvaus požiūrio išreiškimui tiesos ir tikrumo kriterijus netaikomas, tačiau bet kuriuo atveju tam turi būti pakankamas faktinis pagrindas. Atsakovo teiginys, kad ieškovas „susitapatino su buvusios mokyklos veiklos tęstinumu“, turi pakankamą faktinį pagrindą, nes ŽSK „Aliūras“ buvo įkurtas Olimpinio rezervo jojimo sporto mokyklos pagrindu. Teismo vertinimu atsakovo teiginiai, kad ieškovas užsiėmė komercine veikla, kad buvo įkurtas konkrečiu tikslu – siekiant nukreipti dėmesį nuo klubo komercinės veiklos, kad komercines funkcijas sutapatino su buvusios sporto mokyklos veiklos tęstinumu, neturi pakankamo faktinio pagrindo, kadangi atsakovas nepateikė jį pagrindžiančių įrodymų, tačiau sprendė, kad atsakovo atsakomybei kilti to nepakanka. Pažymėjo, kad komercinė veikla savaime nėra menkinanti asmens reputaciją, tačiau atsakovo teiginys „siekiant nukreipti dėmesį nuo klubo komercinės veiklos“ turėjo neigiamą potekstę. Tačiau teismas konstatavo, jog ieškovas neįrodė, kad jo dalykinė reputacija realiai nukentėjo, buvo sumenkinta atsakovo nuomonės išreiškimu. Ieškovo veikla grindžiama jojimo sporto populiarinimu, varžybų, seminarų rengimu, t. y. vienokio ar kitokio pobūdžio mokymais. Taigi teiginys „prisiskyrė sporto mokyklos funkcijų vykdymą, interneto tinklalapiuose pasivadindamas jojimo sporto mokykla“ yra paremtas faktu, jog ŽSK „Aliūras“ buvo įkurtas sporto mokyklos pagrindu ir iš dalies vykdo veiklą, analogišką vykdytajai Olimpinio rezervo jojimo sporto mokyklos. Be to, internetiniame tinklalapyje geltoni.lt, kurį administruoja trečiasis asmuo, yra nurodyta, kad ŽSK „Aliūras“ - jojimo mokykla. Todėl teismas padarė išvada, jog aptariamas atsakovo teiginys nelaikytinas žeminančiu ieškovo reputaciją, nes turi pakankamą faktinį pagrindą. Iš viso sakinio „manome, kad ŽSK „Aliūras“ pastangos įtikinti Lietuvos Respublikos Seimo ir Lietuvos Respublikos Vyriausybės atstovus dėl raitosios policijos būrio mažinimo ar naikinimo gali būti vertinamos, kaip desperatiškos pastangos užvaldyti policijai priklausantį didelės komercinės vertės turtą ir kėsinimasis susilpninti šalies policijos sistemą“ turinio teismas sprendė, jog tai yra atsakovo nuomonė ir subjektyvus vertinimas, nes atsakovas nurodė „manome“ bei, įvardijęs ieškovo veiksmus, juos įvertino – „gali būti vertinamos, kaip“. Iš ieškovo rašto, adresuoto Seimo nariui A. M., nustatęs, jog ieškovas kreipėsi į valstybės institucijas dėl raitosios policijos mažinimo ar panaikinimo, teismas pažymėjo, kad tam tikrų policijos dalinių mažinimas ar panaikinimas neabejotinai gali būti vertinamas, kaip policijos sistemos susilpninimas. Be to, nurodytu raštu ieškovas prašo „spręsti susidariusią situaciją dėl Belmonto žirgyno grąžinimo sportui (galimai ir ŽSK „Aliūras“)“, t. y. kalbama apie didelės vertės turto perdavimą sportui (galimai ir ieškovui). Todėl teismas sprendė, kad aptariamas atsakovo sakinys negali būti vertinamas, kaip žeminantis ieškovo reputaciją, kadangi tai yra atsakovo nuomonė, turinti pakankamą faktinį pagrindą.
Šalies argumentai
Apeliaciniu skundu ieškovas ŽSK „Aliūras“ prašė Vilniaus miesto apylinkės teismo 2014 m. gruodžio 3 d. sprendimą (visą ar iš dalies) panaikinti ir priimti naują sprendimą. Apeliantas pažymėjo, kad teismas nenurodė, kokiu būdu aplinkybė, jog šalių santykiai yra konfliktiški, kadangi teisme ir kitose valstybės bei savivaldybės institucijose jos sprendžia ginčus, lėmė teismo sprendimui svarbių aplinkybių vertinimą. Vien toks situacijos interpretavimas yra nepagrįstas ir prieštarauja teisinės valstybės idėjai, kadangi tai yra ieškovo turimų teisių – reikalauti valstybės institucijų (taip pat ir Policijos departamento) atlikti tam tikrus veiksmus bei jas kritikuoti – įgyvendinimas, o ne konfliktas. Klausimas, ar kreipimasis į atitinkamas institucijas bei teismą yra sąžiningas (melagingas), šiuo atveju apskritai nenagrinėtinas, kadangi kreipimesi jokios kito asmens ar paties apelianto dalykinę reputaciją žeminančios informacijos nebuvo. Atsakovas išėjo už apelianto prašymų nagrinėjimo ribų ir pateikė tokią informaciją, kurios jis, kaip institucija, apskritai negalėjo teikti. Atsakovo veiklą reglamentuojančiuose teisės aktuose nenustatyta galimybė asmenims teikti faktinėmis aplinkybėmis nepagrįstas nuomones bei kitokius vertinamojo pobūdžio pasisakymus ar pamąstymus. ŽSK „Aliūras“ diskredituojanti informacija nebuvo susijusi su nagrinėjamais skundais ir apelianto ar kitos institucijos suformuluotais klausimais. Raštuose buvo klausiama ne apie apelianto, o apie atsakovo veiklą. Dėl neteisėtų atsakovo veiksmų ieškovą diskredituojančią ir su pastarojo raštuose išdėstytais prašymais nesusijusią informaciją gavo tretieji asmenys (Seimo antikorupcijos komisija, kurioje dirba 17 Seimo narių, Seimo nariai R. Š., A. M., Komisijos bei Seimo narių administracijos darbuotojai), kurie neturėjo jos gauti, todėl informacija buvo paskleista viešai. Teismas nepagrįstai suabsoliutino atsakovo raštuose nurodytą „manome“. Be to, buvo nenuoseklus, konstatuodamas, jog atsakovo teiginys, kad apeliantas siekė nukreipti dėmesį nuo klubo komercinės veiklos, neturi faktinio pagrindimo, taigi yra žinia. Pagal LAT praktiką, teiginiai nepripažįstami nuomone tuomet, kai ji išreikšta apie faktus, kurių atsakovas negali įrodyti įrodinėjimo priemonėmis. Kadangi atsakovas nepateikė jokių savo teiginius pagrindžiančių įrodymų, tai jų neįrodė. Apelianto teigimu, teismas neanalizavo geltoni.lt interneto svetainėje nurodytos informacijos, kad geltoni.lt neatsako už pateiktos informacijos aktualumą, tikrumą, tikslumą. Lankytojas, naudodamas svetainėje esančią informaciją, prisiima visą atsakomybę dėl šios informacijos panaudojimo pasekmių. Teismas į šią informaciją neatsižvelgė ir atsakomybę už internete nurodytą informaciją nepagrįstai perkėlė apeliantui. Pastarasis akcentavo, kad diskredituojančia jis laiko ne pačią informaciją apie tai, kad internete neva prisistato sporto mokykla, o šios informacijos pateikimo būdą. Atsakovas ją pateikė taip, kad informacijos gavėjai susidarytų įspūdį, jog apeliantas prisiėmė kito subjekto nuopelnus ir nesąžiningai jais naudojasi. Teismas nepagrįstai konstatavo, kad klausimo dėl Raitosios policijos mažinimo ar naikinimo iškėlimas gali būti laikomas pastangomis susilpninti policijos sistemą, kadangi apeliantas teisinėje valstybėje turi teisę siūlyti įstatymų leidžiamajai ir vykdomajai valdžiai tam tikrus sprendimus dėl valstybės tarnybos sistemos pertvarkymo. Teismas taip pat nepagrįstai konstatavo, kad ŽSK „Aliūras“ siekis užtikrinti sportininkams (ne tik klubo nariams, bet ir kitiems asmenims) galimybę sportuoti tam pritaikytame sporto centre gali būti traktuojamas, kaip siekis užvaldyti didelės vertės komercinį turtą, kadangi tai neatitinka tikrovės ir prieštarauja byloje nustatytoms aplinkybėms. Raštuose nurodyta, jog ŽSK „Aliūras“ sutinka, kad pastarojo veikla gali netenkinti VPK, tačiau, klubo nuomone, VPK bet kokiu atveju privalo užtikrinti sporto mokyklos funkcijų tęstinumą, net jei tas funkcijas vykdytų ne klubas, o kitas asmuo. Nepaisant konstrukcijos „gali būti vertinamos“, apelianto nuomone, atsakovo teiginys apie ieškovo siekį užvaldyti didelės vertės komercinį turtą laikytinas žinia, kadangi nuomonė turi remtis tikrais faktais, o atsakovas to neįrodė. Juridinio asmens dalykinė reputacija ginama ne tik nuo ją žeminančių tikrovės neatitinkančių žinių skleidimo, bet ir nuo nesąžiningos, neturinčios objektyvaus faktinio pagrindo kritikos, nuomonės ar vertinimo. Šiuo atveju kaltė nėra būtinoji sąlyga atsakomybei atsirasti, kadangi atsakovas yra viešasis administravimo subjektas. Apelianto teigimu, teismas nepagrįstai konstatavo, jog jis neįrodė, kad jo dalykinė reputacija realiai nukentėjo. Ieškovui neaišku, kokius įrodymus jis turėjo pateikti. Juridinio asmens dalykinė reputacija suprantama, kaip jo geras vardas, teigiamas vertinimas ir požiūris visuomenėje, verslo aplinkoje. Klubas akcentuoja savo socialinį reikšmingumą, indėlį į sportą, policijos veiklą bei socialiai orientuotą siekį populiarinti žirginį sportą, skatinti vaikų ir suaugusiųjų užimtumą. O Policijos departamentas, norėdamas sumenkinti sporto klubo indėlį visuomenei, siekė sukelti abejonę klubo veikla, sąžiningumu bei parodyti, kad jo pagrindinis tikslas yra pasipelnymo siekimas bei visuomenės klaidinimas, o ne visuomeninio gėrio kūrimas. Taigi atsakovas pažemino klubo dalykinę reputaciją, o ieškovas tai pagrindė.
Atsiliepimas
Atsakovas Lietuvos Respublika, atstovaujama Policijos departamento prie VRM, atsiliepimu su apeliaciniu skundu nesutiko ir prašė jį atmesti bei Vilniaus miesto apylinkės teismo 2014 m. gruodžio 3 d. sprendimą palikti nepakeistą. Pažymėjo, kad pirmosios instancijos teismas pagrįstai vadovavosi nurodytomis Lietuvos Aukščiausiojo Teismo nutartimis, nes šių nutarčių ir nagrinėjamo atvejo ratio decidendi sutampa. Teismas tinkamai nustatė ginčo dalyką ir pagrįstai vertino, kad tarp šalių ginčas kilo dėl vienos iš CK 2.24 str. nurodytų sąlygų buvimo, t. y. informacijos paskleidimo fakto. Atsakovo teigimu, teismas pagrįstai konstatavo, jog šio fakto nėra, kadangi su atsakovo 2014-01-31 ir 2014-02-11 raštais susipažino tik asmenys, susiję su jų nagrinėjimu. Apelianto nurodyta aplinkybė, kad teismas nepasisakė dėl kiekvieno jo teiginio, nereiškia, kad teismas kiekvieno jo teiginio apskritai neanalizavo. Nagrinėjamu atveju skundžiamame sprendime teismas aptarė ir įvertino kiekvieną, su nagrinėjama byla susijusį, ieškovo argumentą, o su nagrinėjama byla nesusijusius ar bylai neturinčius teisinės reikšmės argumentus teismui detaliai analizuoti ir vertinti neprivalu. Apelianto samprotavimai dėl kaltės buvimo sąlygos nenustatinėjimo bei atsakomybės valstybei taikymo nagrinėjamu atveju, atmestini kaip deklaratyvūs ir nepagrįsti, kadangi ieškinys pareikštas Policijos departamentui, o ne valstybei CK 6.271 str. prasme. Ieškovas jokių įrodymų, patvirtinančių, kad atsakovo raštai pablogino jo dalykinę reputaciją, nepateikė, o ieškovo samprotavimai ir prielaidos negali būti laikomi tinkamu pagrindu tai pripažinti. Apeliantas nesutinka su teismo argumentais bei faktinių aplinkybių vertinimu, tačiau tokia jo pozicija nėra pagrindas pripažinti, jog teismo sprendimas yra neteisėtas. Atsakovo nuomone, teismas išsamiai išnagrinėjo bylą, teisingai taikė ginčo teisinius santykius reglamentuojančias materialinės bei procesinės teisės normas, priėmė motyvuotą sprendimą, todėl jis yra pagrįstas.
Trečiasis asmuo J. G. atsiliepimo į apeliacinį skundą nepateikė.
Motyvuojamoji dalis
Apeliacinis skundas atmestinas.
Bylos nagrinėjimo apeliacine tvarka ribas sudaro atskirojo skundo faktinis ir teisinis pagrindas bei absoliučių negaliojimo pagrindų patikrinimas (CPK 320 str. 1 d.). Apeliacinės instancijos teismas tikrina teismo sprendimo teisėtumą ir pagrįstumą tik dėl apskųstos dalies ir tik analizuodamas atskirajame skunde nurodytus argumentus, išskyrus įstatyme nurodytas išimtis. Teismas absoliučių skundžiamo sprendimo negaliojimo pagrindų nenustatė (CPK 329 str., 338 str.).
Byloje nustatyta, kad atsakovas Policijos departamentas prie LR VRM, atsakydamas į Seimo Antikorupcijos komisijos pirmininko 2014-01-14 raštą „Dėl kreipimosi“ Nr. S-2014-400 (b. l. 41), 2014-01-31 rašte „Dėl pakartotinio žirginio sporto klubo „Aliūras“ rašto“ Nr. 5-S-436 nurodė: „Manome, kad 2000 m. įkurtas ŽSK „Aliūras“, siekdamas nukreipti dėmesį nuo klubo komercinės veiklos, komercines funkcijas sutapatino su buvusios sporto mokyklos veiklos tęstinumu ir prisiskyrė sporto mokyklos funkcijų vykdymą, interneto tinklalapiuose pasivadindamas jojimo sporto mokykla“ (b. l. 39-40). Ieškovas ŽSK „Aliūras“ kreipėsi į atsakovą su 2014-02-05 raštu „Dėl tikrovės neatitinkančios informacijos paneigimo“ Nr. A14-4, kuriuo prašė aukščiau nurodytus teiginius atitinkamu būdu paneigti ir apie tai informuoti ŽSK „Aliūras“ (b. l. 51). Atsakovas Policijos departamentas prie LR VRM, atsakydamas į LR Seimo nario A. M. 2014-01-27 raštą „Dėl Belmonto žirgyno grąžinimo sportui ir rekreacijai“ Nr. SN-S-4 (b. l. 45-46), 2014-02-11 rašte „Dėl Belmonto žirgyno“ Nr. 5-S-550 nurodė: „Manome, kad 2000 m. įkurtas ŽSK „Aliūras“, siekdamas nukreipti dėmesį nuo klubo komercinės veiklos, komercines funkcijas sutapatino su buvusios sporto mokyklos veiklos tęstinumu ir prisiskyrė sporto mokyklos funkcijų vykdymą, interneto tinklalapiuose pasivadindamas jojimo sporto mokykla“. Šiame rašte atsakovas taip pat nurodė: „Manome, kad ŽSK „Aliūras“ pastangos įtikinti Lietuvos Respublikos Seimo ir Lietuvos Respublikos Vyriausybės atstovus dėl raitosios policijos būrio mažinimo ar naikinimo gali būti vertinamos kaip desperatiškos pastangos užvaldyti policijai priklausantį didelės komercinės vertės turtą ir kėsinimasis susilpninti šalies policijos sistemą“ (b. l. 42-43). 2014-02-17 rašte „Dėl rašto nagrinėjimo“ Nr. 5-S-613, atsakydamas į ieškovo 2014-02-05 raštą „Dėl tikrovės neatitinkančios informacijos paneigimo“ Nr. A14-4, atsakovas nurodė, kad ieškovo reikalaujami paneigti teiginiai yra atsakovo nuomonė, ji nebuvo paskelbta viešai, tikrovės neatitinkančios informacijos atsakovas nepateikė, todėl ieškovo reikalavimas yra nepagrįstas (b. l. 50). Tokie atsakovo veiksmai, ieškovo manymu, pažeidžia jo teises bei teisėtus interesus ir yra neteisėti, kadangi ŽSK „Aliūras“ komercinės veiklos niekada nevykdė, žmonių neklaidino ir „jojimo sporto mokykla“ nesivadino, be to, nėra jokio pagrindo teigti, kad ieškovas kėsinasi užvaldyti didelės komercinės vertės turtą ir susilpninti šalies policiją. Todėl ieškovas su ieškiniu dėl reputacijos pažeminimo bei neturtinės žalos atlyginimo kreipėsi į teismą. Pirmosios instancijos teismas konstatavo, kad ieškovo nurodyti atsakovo teiginiai yra pakankamą faktinį pagrindą turinti jo nuomonė, be to, ji nebuvo paskleista, todėl negali būti vertinama, kaip žeminanti ieškovo dalykinę reputaciją, ir atsakovui taikyti civilinę atsakomybę nėra pagrindo. Teisėjų kolegija su tokiu teismo vertinimu sutinka.
Dėl žinios ir nuomonės atribojimo
Sprendžiant, ar CK 2.24 str., kuriame įtvirtinta asmens teisė reikalauti teismo tvarka paneigti paskleistus duomenis, žeminančius jo garbę ir orumą ir neatitinkančius tikrovės, pagrindu buvo pažeista dalykinė reputacija, būtina atriboti žinią nuo nuomonės. Kasacinio teismo praktikoje suformuluoti kriterijai, pagal kuriuos duomenys arba žinios yra atribojami nuo nuomonės: žiniai, skirtingai negu nuomonei, taikomas tiesos kriterijus. Atribojant žinią nuo nuomonės būtina analizuoti visą straipsnio ar kalbos tekstą, pasisakymo aplinkybes, kontekstą, ryšį su kita pateikiama informacija, sakinio konstrukciją ir kt. Reikšmės gali turėti ir pasisakymo aplinkybės bei tikslai. Teismas, spręsdamas dėl duomenų ir nuomonės atribojimo, turi įvertinti, ar teiginiai kategoriški, ar jais tik iškeliami klausimai ir siekiama atkreipti dėmesį į aktualią problemą, pareiškiamas autoriaus susirūpinimas svarbiu klausimu. Apie tai galima spręsti iš to, ar sakiniai suformuluoti kaip teigimas ar kaip pasiūlymas, dvejonė, klausimas, ar dar kitokia forma. Jeigu teiginiai išdėstomi su abejonėmis, su nuorodomis, kad tai autoriaus manymas ar nuomonė, arba klausiamąja forma, tai gali būti daroma išvada, jog yra pateiktas asmens subjektyvus požiūris į faktus, žinias ar informaciją, o ne žinia (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2014-04-25 nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-234/2014).
Pirmosios instancijos teismas skundžiamu sprendimu konstatavo, kad atsakovo teiginiai, kuriuos ieškovas prašo pripažinti žeminančiais jo reputaciją, yra atsakovo nuomonė. Apeliantas skunde nurodė, kad teismas žodį „manome“, kuriuo prasideda ginčijami teiginiai, nepagrįstai suabsoliutino. Apeliacinės instancijos teismas su šiuo apelianto argumentu nesutinka. Kaip matyti iš skundžiamo sprendimo, teismas, atribodamas žinią nuo nuomonės, analizavo ne tik atskirą žodį, frazę ar sakinio konstrukciją, bet, kaip nurodyta kasacinio teismo praktikoje, ir visą atsakovo raštų tekstą, pasisakymo aplinkybes, kontekstą, ryšį su kita pateikiama informacija. Be to, kad žodis „manome“ nurodo į tai, jog po jo pateikiama nuomonė, teismas atkreipė dėmesį į tai, kad šalys santykius aiškinasi ne tarpusavyje, bet per kitus asmenis – valstybės institucijas (b. l. 30-32, 35-37) bei teismą. Nors ieškovas skunde nurodė, kad teismas tarp šalių susiklosčiusią situaciją kaip konfliktinę vertino nepagrįstai, nes teisinėje valstybėje asmenys turi teisę reikalauti, kad valstybės institucijos atliktų tam tikrus veiksmus, bei valstybės institucijas kritikuoti, tačiau teisėjų kolegija pažymi, jog aplinkybė, kad ieškovas tretiesiems asmenims atsakovo atžvilgiu teikia skundus, išties patvirtina, jog šalių santykiai yra įtempti, ir jos tarpusavyje geranoriškai nebendradarbiauja. Spręsdamas dėl žinios ir nuomonės atribojimo, teismas taip pat vertino tai, kad raštus atsakovas siuntė ne savo iniciatyva, bet atsakydamas į LR Seimo Antikorupcijos komisijos pirmininko ir Seimo nario A. M. raštus, siekiant išnagrinėti atsakovo atžvilgiu pastariesiems pateiktus ieškovo skundus, ir šie atsakovo raštai niekam kitam nebuvo siunčiami. Atsižvelgiant į tai, kas išdėstyta, darytina išvada, kad nėra pagrindo teigti, jog teismas, atribodamas žinią nuo nuomonės, šiuo atveju atsižvelgė tik į ieškovo ginčijamuose atsakovo teiginiuose vartojamą žodį „manome“.
Dėl nuomonės reiškimo ribų ir vertinimo
Kasacinio teismo praktikoje pažymėta, kad nuomonė turi būti reiškiama sąžiningai ir etiškai, sąmoningai nenuslepiant ir neiškraipant faktų ir duomenų; pagrįsta ir objektyvi kritika ginama, jei ji išreiškiama tinkamai – neįžeidžiant asmens, nesiekiant jo žeminti ir menkinti, o turint pozityvų tikslą – išryškinti asmens ar jo veiklos trūkumus ir siekiant juos pašalinti. Subjektyvūs samprotavimai pripažintini žeminančiais garbę ir orumą (įžeidžiančiais), kai jie nesąžiningi, neturintys objektyvaus faktinio pagrindo, suponuoja neigiamas visuomenės nuostatas dėl asmens, apie kurį reiškiama nuomonė (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2014 m. vasario 19 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-30/2014). Neetiška, nesąžininga, nesiremiant jokiais argumentais ar faktais arba tam tikrus faktus nutylint reiškiama nuomonė gali būti pripažinta žeidžiančia asmens garbę ir orumą. Nuomonės pagrįstumas ir atitiktis etikos normų reikalavimams, kaip ir žinios ir nuomonės atskyrimas, yra fakto klausimas, todėl kilus ginčui atsakovas privalo įrodyti, kad turėjo duomenų, kurie leido jam susidaryti viešai išreikštą nuomonę ir jos išraiška nepažeidė visuomenėje susiformavusių etikos normų. Savo ruožtu teismas, nagrinėdamas tokį ieškinį, privalo tirti ir vertinti, pirma, ar tekste, kuriame pateikta nuomonė, esantys duomenys, atsakovo teismui pateikti įrodymai yra pakankamai patikimi atsakovo išreikštai nuomonei susiformuoti, antra, kad nuomonė išreikšta etiškai ir nepagrįstai neįžeidė, nepažemino ieškovo garbės ir orumo (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2015 m. sausio 27 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-1-219/2015).
Apelianto teigimu, atsakovas nepateikė jokių savo teiginius pagrindžiančių įrodymų, taigi jų neįrodė, o tokie teiginiai, pagal LAT praktiką, nuomone nepripažįstami. Šis ieškovo argumentas, teisėjų kolegijos nuomone, vertintinas kritiškai. Atsakovas byloje nuosekliai laikosi pozicijos, kad, rengdamas raštus, nesinaudojo jokiais viešai neprieinamais duomenimis.
Kaip teisingai nustatė pirmosios instancijos teismas, ieškovas buvo įkurtas Olimpinio rezervo jojimo sporto mokyklos pagrindu (b. l. 120). Dėl šios aplinkybės ginčo byloje nėra. Todėl atsakovo teiginys, kad ieškovas „susitapatino su buvusios mokyklos veiklos tęstinumu“ turi pakankamą faktinį pagrindą.
Kadangi atsakovas tiesiogiai nenurodė, kodėl jis susidarė nuomonę, jog ieškovas vykdo/ketina vykdyti komercinę veiklą, pirmosios instancijos teismas konstatavo, kad tokia atsakovo nuomonė neturi pakankamo faktinio pagrindo. Tačiau, kaip matyti iš byloje esančių atsakovo procesinių dokumentų, jo teiginys dėl ieškovo vykdomų/ketinamų vykdyti komercinių funkcijų yra glaudžiai susijęs su teiginiu apie tai, kad ieškovas stengiasi „užvaldyti policijai priklausantį didelės komercinės vertės turtą“. Tokia nuomonė, atsakovo teigimu, susiformavo po to, kai, teismams išsprendus šalių ginčą dėl pastatų nuomos sutarties nutraukimo teisėtumo ir viso nekilnojamojo turto grąžinimo Vilniaus apskrities VPK (b. l. 53-61, 62-65), ieškovas ėmė siuntinėti skundus į svarbiausias valstybės institucijas, siekdamas įrodyti, kad turi pagrindą atgauti teisę toliau naudotis jam nepriklausančiu nekilnojamuoju turtu. Šio turto didelę komercinę vertę lemia jo buvimo vieta – Belmonto regioninis parkas, esantis Vilniaus miesto ribose. Įvertinęs atsakovo nurodytus argumentus bei pateiktus įrodymus, apeliacinės instancijos teismas daro išvadą, kad atsakovo nuomonė, jog ieškovas stengiasi „užvaldyti policijai priklausantį didelės komercinės vertės turtą“ taip pat turi pakankamą faktinį pagrindą.
Dėl atsakovo teiginio, kad ieškovas „prisiskyrė sporto mokyklos funkcijų vykdymą, interneto tinklalapiuose pasivadindamas jojimo sporto mokykla“, pažymėtina, jog jis paremtas interneto svetainėje geltoni.lt nurodyta ŽSK „Aliūras“ veikla („žirgynas, jojimo mokykla“) (b. l. 38, 52). Teisėjų kolegija pažymi, kad net jeigu tokią informaciją nurodytoje interneto svetainėje pateikė ir ne pats ieškovas, atsakovas to negalėjo/negali žinoti. Todėl tokia prielaida nesudaro pagrindo atsakovo teiginio vertinti kaip neturinčio pakankamo faktinio pagrindo. Be to, kaip jau buvo nurodyta, ieškovas įkurtas Olimpinio rezervo jojimo sporto mokyklos pagrindu ir tęsia veiklą, susijusią su žirginiu sportu. Taigi jo veikla yra susijusi ir su mokymu. Šią aplinkybę patvirtina ir ieškovo įstatų 2.2. p. (b. l. 101).
Dėl ginčijamo teiginio, kad ieškovas „kėsinasi susilpninti šalies policijos sistemą“, pažymėtina, jog atsakovas turėjo pagrindą susidaryti tokią nuomonę, susipažinęs su ieškovo 2014-01-27 raštu „Dėl Belmonto žirgyno grąžinimo sportui ir rekreacijai“, kuriuo ieškovas partijos „Tvarka ir teisingumas“ pirmininko R. P. bei Seimo nario A. M. taip pat prašė tarpininkauti, kreipiantis į atitinkamas institucijas dėl Raitosios policijos mažinimo ar naikinimo (b. l. 35-37).
Be to, kaip teisingai pažymėjo pirmosios instancijos teismas, vertinant viso sakinio „Manome, kad ŽSK „Aliūras“ pastangos įtikinti Lietuvos Respublikos Seimo ir Lietuvos Respublikos Vyriausybės atstovus dėl raitosios policijos būrio mažinimo ar naikinimo gali būti vertinamos kaip desperatiškos pastangos užvaldyti policijai priklausantį didelės komercinės vertės turtą ir kėsinimasis susilpninti šalies policijos sistemą“ konstrukciją, aiškiai matyti, jog tai yra subjektyvus atsakovo vertinimas.
Dėl civilinės atsakomybės taikymo
Lietuvos Aukščiausiojo Teismo praktikoje pripažįstama, kad garbė ir orumas pagal CK 2.24 straipsnį ginami nustačius tokių faktų visumą: 1) žinių (faktų ir duomenų) paskleidimą, 2) faktą, kad žinios yra apie ieškovą, 3) paskleistų žinių neatitiktį tikrovei ir (4) faktą, kad žinios žemina asmens garbę ir orumą (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2013-01-09 nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-81/2013). Fakto, kad atsakovas pateikė nuomonę, o ne žinią, konstatavimas reiškia, jog viena iš keturių būtinų sąlygų neegzistuoja. Be to, nagrinėjamu atveju, kaip teisingai nustatė pirmosios instancijos teismas, nėra ir paskleidimo fakto. Apeliantas tvirtina, kad dėl neteisėtų atsakovo veiksmų ieškovą diskredituojančią ir su pastarojo raštuose išdėstytais prašymais nesusijusią informaciją gavo tretieji asmenys (Seimo antikorupcijos komisija, kurioje dirba 17 Seimo narių, Seimo nariai R. Š., A. M., Komisijos bei Seimo narių administracijos darbuotojai), kurie neturėjo jos gauti, todėl informacija buvo paskleista viešai. Tačiau apeliacinės instancijos teismas pažymi, kad šią aplinkybę patvirtinančių įrodymų apeliantas nepateikė. LR Seimo Antikorupcijos komisijos 2014-09-23 rašte „Dėl kreipimosi“ Nr. S-2014-6835 nurodyta, kad su Policijos departamento 2014-01-31 rašto Nr. 5-S-436 turiniu susipažino LR Seimo Antikorupcijos komisijos pirmininkas V. G. ir LR Seimo kanceliarijos Komisijų biuro patarėjas R. Š. (b. l. 118). LR Seimo nario A. M. 2014-09-23 rašte „Dėl susipažinimo su Policijos departamento pateikta informacija“ Nr. SN-S-9 nurodyta, kad su Policijos departamento 2014-02-11 rašte Nr. 5-S-550 pateikta informacija susipažino LR Seimo narys A. M. ir jo padėjėja-sekretorė A. M. (b. l. 119). Šie įrodymai, kuriuos atitinkamai R. Š. bei A. M. ir parengė, patvirtina, kad šie asmenys yra ne pašaliniai, o susiję su ŽSK „Aliūras“ kreipimųsi nagrinėjimu. Likusios sąlygos neįrodinėtinos, kadangi, nesant bent vienos iš būtinų sąlygų, civilinė atsakomybė atsakovui netaikytina ir ieškovui iš atsakovo 2 000 Lt (579 Eur) dydžio neturtinė žala nepriteistina.
Dėl teismo pareigos motyvuoti sprendimą
Apeliantas skunde nurodė, kad pirmosios instancijos teismas pažeidė LAT praktikoje suformuluotą reikalavimą pasisakyti dėl kiekvieno ieškovo iškelto argumento. Su šiuo apeliacinio skundo argumentu nesutiktina. Apeliacinės instancijos teismas pažymi, kad, pagal Lietuvos Aukščiausiojo Teismo praktiką, teismo sprendimo (nutarties) nepakankamas motyvavimas nėra jo absoliutus negaliojimo pagrindas pagal CPK 329 straipsnio 2 dalies 4 punktą. Šis pagrindas taikytinas tik tuo atveju, kai sprendimas (nutartis) yra visiškai be motyvų. Tuo atveju, kai teismo sprendimo (nutarties) motyvai yra neišsamūs, šis pažeidimas gali būti pripažintas esminiu pagal CPK 346 straipsnio 2 dalies 1 punktą, jeigu sprendimo (nutarties) motyvuojamojoje dalyje neatsakyta į pagrindinius (esminius) bylos faktinius ir teisinius aspektus, ir dėl to byla galėjo būti išspręsta neteisingai. Jei teismo sprendimo motyvuojamojoje dalyje argumentuotai atsakyta į pagrindinius išnagrinėto ginčo aspektus, tai negali būti pagrindas vien dėl formalių pažeidimų panaikinti iš esmės teisingą teismo sprendimą (CPK 328 straipsnis) (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2014-04-04 nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-191/2014). Teisėjų kolegija nurodo, kad skundžiamame pirmosios instancijos teismo sprendime pasisakyta dėl esminių bylos aspektų, ir dėl teismo neaptartų ieškovo argumentų byla neišspręsta neteisingai. Be to, teismo pareiga pagrįsti priimtą procesinį spendimą neturėtų būti suprantama kaip reikalavimas detaliai atsakyti į kiekvieną argumentą (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2010-10-05 nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-382/2010), kas akcentuojama ir Europos Žmogaus Teisių Teismo jurisprudencijoje.
Atsižvelgiant į tai, kas išdėstyta, konstatuotina, jog apelianto apeliacinio skundo argumentai nesudaro pagrindo panaikinti ar pakeisti Vilniaus miesto apylinkės teismo 2014 m. gruodžio 3 d. sprendimą ar jo dalį, todėl apeliacinis skundas atmestinas, o sprendimas paliktinas nepakeistas.
Rezoliucinė dalis
Teismas, vadovaudamasis Lietuvos Respublikos Civilinio proceso kodekso 325 str., 326 str. 1 d. 1 p., 331 str.,
nutarė:
Ieškovo Žirginio sporto klubo „Aliūras“ apeliacinį skundą atmesti.
Vilniaus miesto apylinkės teismo 2014 m. gruodžio 3 d. sprendimą palikti nepakeistą.