Regionų apygardos administracinio teismo sprendimas

Regionų administracinio teismo Kauno rūmų teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Dainos Kukalienės (kolegijos pirmininkė ir pranešėja), Jolantos Medvedevienės, Astos Urbonienės,

teismo posėdyje rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo administracinę bylą pagal pareiškėjo D. K. skundą atsakovui Migracijos departamentui prie Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministerijos, trečiasis suinteresuotas asmuo – uždaroji akcinė bendrovė „(duomenys neskelbtini)“, dėl sprendimo panaikinimo.

Aprašomoji dalis

Teisėjų kolegija nustatė:

Pareiškėjo nuomone, Sprendimas iš esmės yra neteisėtas, kadangi jo motyvai ir argumentai yra formalūs. Pastebėjo, kad UAB „(duomenys neskelbtini)“ jam mokėjo darbo užmokestį ir dienpinigius, dėl to jis nuolat gavo pajamų, kurios nebuvo mažesnės negu (duomenys neskelbtini) Eur. Mano, jog Migracijos departamentas padarė didelę klaidą priimdamas Sprendimą, nes neteisingai interpretavo „Sodros“ duomenis, kadangi jis visą laiką dirbo UAB „(duomenys neskelbtini)“, gavo darbo užmokestį, jam buvo mokami dienpinigiai, kurių dydžio Migracijos departamentas absoliučiai nevertino, ir jokios klaidingos informacijos nei jis, nei darbdavys neteikė. Pažymėjo, kad Migracijos departamentas nevertino, jog Laikinojo darbo sutartyje numatyta, kad dienpinigiai yra darbo užmokesčio dalis, t. y. Laikinojo darbo sutartimi šalys susitarė, jog dienpinigiai nėra skirti su komandiruote susijusioms faktinėms kelionės, nakvynės ir maitinimo ar kt. išlaidoms kompensuoti, o laikomi darbo užmokesčio atitinkamoje užsienio šalyje dalimi. Pareiškėjo įsitikinimu, atsakovas visiškai nepagrįstai vertino tik dalį jo gaunamo darbo užmokesčio, t. y. vertino tik pastoviąją gaunamo darbo užmokesčio dalį, tačiau visiškai neatsižvelgė ir nevertino kitos gaunamos darbo užmokesčio dalies, t. y. dienpinigių (komandiruotpinigių). Akcentavo, kad jo atlyginimas kartu su dienpinigiais niekada nebuvo mažesnis negu 2022 m. paskelbtas kalendorinių metų vidutinis mėnesinis bruto darbo užmokestis šalies ūkyje (įtraukiant ir individualių įmonių darbo užmokesčio duomenis), t. y. 1 789 Eur, ar UAB „(duomenys neskelbtini)“ tarpininkavimo rašte nurodytas mokėti (duomenys neskelbtini) Eur darbo užmokestis. Teigė, kad Migracijos departamentas visiškai nepagrįstai jam skaičiavo tik gaunamą bazinį atlyginimą ir nepridėjo dienpinigių, todėl paskaičiavo nepagrįstai mažą gaunamą atlyginimą ir tuo pagrindu nepagrįstai panaikino leidimą laikinai gyventi. Prašė skundą patenkinti.

Motyvuojamoji dalis

Teisėjų kolegija konstatuoja:

Nagrinėjamoje administracinėje byloje kilo ginčas dėl Migracijos departamento prie Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministerijos 2024 m. rugpjūčio 6 d. sprendimo Nr. (duomenys neskelbtini) teisėtumo ir pagrįstumo.

Rašytiniai bylos įrodymai patvirtina, kad pareiškėjas, norėdamas dirbti UAB „(duomenys neskelbtini)“, Migracijos departamentui 2022 m. rugpjūčio 1 d. pateikė prašymą pakeisti leidimą laikinai gyventi pagal Įstatymo 40 straipsnio 1 dalies 4 punkto ir 44 straipsnio 1 dalies 2 punkto pagrindą (leidimas laikinai gyventi išduodamas užsieniečiui, kuris ketina dirbti Lietuvos Respublikoje). 2022 m. spalio 11 d. Migracijos departamentas priėmė sprendimą išduoti pareiškėjui leidimą laikinai gyventi Įstatymo 40 straipsnio 1 dalies 4 punkte ir 44 straipsnio 1 dalies 2 punkte nustatytu pagrindu, t. y. pareiškėjui buvo išduotas leidimas laikinai gyventi Nr. (duomenys neskelbtini), galiojantis iki (duomenys neskelbtini), kuris pareiškėjui įteiktas 2022 m. spalio 24 d. Pareiškėjas, vadovaudamasis Įstatymo 44 straipsnio 6 dalies nuostatomis, 2023 m. spalio 12 d. Migracijos departamentui pateikė prašymą leisti pakeisti darbdavį, kadangi jis ketina dirbti UAB „(duomenys neskelbtini)“. Migracijos departamentas 2023 m. gruodžio 8 d. priėmė sprendimą leisti pareiškėjui pakeisti darbdavį ir dirbti UAB „(duomenys neskelbtini)“. Minėta bendrovė tarpininkavimo rašte Nr. (duomenys neskelbtini) įsipareigojo pareiškėją įdarbinti pagal Laikinojo darbo sutartį, patvirtindama, kad įmonė yra įrašyta į Valstybinės darbo inspekcijos sudaromą laikinojo įdarbinimo įmonių sąrašą, ir įsipareigojo pareiškėjui nustatyti visą darbo laiko normą ir darbo Lietuvoje metu mokėti mėnesinį darbo užmokestį, ne mažesnį negu paskutinis paskelbtas kalendorinių metų vidutinis mėnesinis BDU, o laikotarpiais tarp siuntimų – ne mažesnį negu 1 MMA, t. y. įsipareigojo darbo sutarties laikotarpiu mokėti (duomenys neskelbtini) Eur darbo užmokestį.

Migracijos departamentas, nustatęs, kad duomenys, kuriuos asmuo pateikė norėdamas gauti leidimą laikinai gyventi, neatitinka tikrovės, taip pat asmuo neatitinka sąlygų, kurios nustatytos leidimui gyventi gauti konkrečiu Įstatymo nustatytu pagrindu, ginčijamu Sprendimu panaikino pareiškėjui išduotą leidimą laikinai gyventi Nr. (duomenys neskelbtini). Atsakovas vertino, kad pareiškėjas gauna mažesnį darbo užmokestį, nei tarpininkavimo rašte UAB „(duomenys neskelbtini)“ įsipareigojo mokėti, todėl, pareiškėjui negaunant didesnio darbo užmokesčio negu paskutinis paskelbtas kalendorinių metų vidutinis mėnesinis BDU, atitinkamai išnyko ir teisinis pagrindas, kuriuo pareiškėjui buvo išduotas leidimas laikinai gyventi Lietuvos Respublikoje.

Ginčijamas atsakovo Sprendimas buvo priimtas vadovaujantis Įstatymo 50 straipsnio 1 dalies 2 punktu ir 35 straipsnio 1 dalies 2 bei 14 punktais.

Įstatymo 50 straipsnyje nustatyti leidimo laikinai gyventi Lietuvos Respublikoje panaikinimo pagrindai. Pagal Įstatymo 50 straipsnio 1 dalies 2 punktą, leidimas laikinai gyventi užsieniečiui panaikinamas, jeigu paaiškėja, kad yra šio įstatymo 35 straipsnio 1 dalyje nustatyti pagrindai. Šio įstatymo 35 straipsnio 1 dalyje nustatyta, kad išduoti ar pakeisti leidimą užsieniečiui laikinai gyventi atsisakoma, jei duomenys, kuriuos jis pateikė norėdamas gauti leidimą gyventi, neatitinka tikrovės arba buvo pateikti neteisėtai įgyti ar suklastoti dokumentai (2 punktas); jeigu jis neatitinka sąlygų, kurios nustatytos leidimui gyventi gauti konkrečiu šiame Įstatyme nustatytu pagrindu (14 punktas).

Iš Migracijos departamento ginčijamo Sprendimo turinio matyti, kad spręsdamas, jog pareiškėjas nustatyto darbo užmokesčio negavo ir dėl to neatitinka imperatyvių Įstatymo reikalavimų, Migracijos departamentas rėmėsi „Sodros“ informacinės sistemos duomenimis apie pareiškėjo gaunamą darbo užmokestį. Pareiškėjas šių duomenų neginčija, tačiau argumentuoja, kad į jo gaunamas pajamas atsakovas neįskaičiavo dienpinigių, todėl padarė nepagrįstą išvadą apie pareiškėjo realiai gaunamo darbo užmokesčio dydį.

Lietuvos Aukščiausiasis Teismas 2023 m. balandžio 20 d. nutartyje civilinėje byloje Nr. e3K-3-123-1075/2023 pažymėjo, kad Lietuvos Respublikos darbo kodekso 139 straipsnyje, kuriame yra išvardytos darbo užmokesčio sudėtinės dalys, nėra tiesiogiai įvardyta, kad į darbo užmokestį yra įskaitomi darbuotojui mokėtini dienpinigiai. Tačiau taip pat nėra nustatyta, kad dienpinigiai nėra įskaitomi į darbo užmokestį. Lietuvos Respublikos darbo kodekso 139 straipsnio 2 dalies 2 punkte yra nurodyta, kad darbo užmokesčio sudėtine dalimi yra pripažįstama papildoma darbo užmokesčio dalis, mokama, be kita ko, pagal kitas darbo teisės normas. Todėl nustatant, kokios darbdavio darbuotojui mokamos išmokos gali būti laikomos sudėtine darbo užmokesčio dalimi, turi būti vertinamos ir kituose tokius teisinius santykius reglamentuojančiuose teisės aktuose nurodytos išmokos.

Vadovaujantis 1996 m. gruodžio 16 d. Europos Parlamento ir Tarybos direktyvos 96/71/EB dėl darbuotojų komandiravimo paslaugų teikimo sistemoje (toliau – Direktyva) 3 straipsnio 1 dalies c punktu, komandiruojamiems darbuotojams, be kita ko, turi būti garantuotos komandiravimo valstybės teisės aktuose ir (ar) kolektyvinėmis sutartimis ar arbitražo sprendimais, kurie buvo paskelbti visuotinai taikytinais arba yra kitais atžvilgiais taikomi pagal 8 dalį, nustatytos darbo sutarties sąlygos dėl minimalių užmokesčio normų. Direktyvos 3 straipsnio 7 dalyje nustatyta, kad pagal šią direktyvą minimalaus darbo užmokesčio dalimi yra laikomi komandiruotpinigiai, nebent jie yra mokami kompensuojant su komandiruote susijusias faktiškąsias kelionės, buto ir maisto išlaidas. Taigi, pagal Direktyvoje, reglamentuojančioje komandiruojamiems darbuotojams taikomas garantijas dėl darbo sutarties sąlygų, išdėstytą reguliavimą, dienpinigiai (komandiruotpinigiai) gali būti vertinami dvejopai – kaip minimalaus komandiruojamam darbuotojui mokamo darbo užmokesčio dalis arba kaip darbdavio mokama suma, atliekanti komandiruojamo darbuotojo kelionės, apgyvendinimo ir maitinimo išlaidų kompensavimo funkcijas. Tuo atveju, jeigu darbuotojui mokėti dienpinigiai neatliko jo išlaidų kompensavimo funkcijos ir buvo įskaitomi į minimalų komandiruojamam darbuotojui mokėtą darbo užmokestį, dienpinigiai turėtų būti įtraukiami ir skaičiuojant darbuotojo vidutinį darbo užmokestį. Kasacinis teismas akcentavo būtinybę įvertinti konkrečiu atveju darbuotojui mokėtų dienpinigių paskirtį, t. y. ar dienpinigiai (komandiruotpinigiai) buvo mokami siekiant kompensuoti faktines turėtas su komandiruote susijusias kelionės, buto ir maisto išlaidas, ar buvo mokami kaip papildomos su darbo teisiniais santykiais susijusios pajamos (tokiu atveju jie įskaitomi į mokėtą darbo užmokestį).

Iš į bylą pateikto UAB „(duomenys neskelbtini)“ tarpininkavimo rašto Nr. (duomenys neskelbtini) (dėl leidimo darbdaviui ar darbo funkcijai keisti) matyti, kad bendrovė įsipareigojo pareiškėją įdarbinti pagal Laikinojo darbo sutartį, patvirtindama, kad įmonė yra įrašyta į Valstybinės darbo inspekcijos sudaromą laikinojo įdarbinimo įmonių sąrašą, ir įsipareigojo pareiškėjui nustatyti visą darbo laiko normą ir darbo Lietuvoje metu mokėti mėnesinį darbo užmokestį, ne mažesnį negu paskutinis paskelbtas kalendorinių metų vidutinis mėnesinis BDU, o laikotarpiais tarp siuntimų – ne mažesnį negu vienas MMA. UAB „(duomenys neskelbtini)“ įsipareigojo darbo sutarties laikotarpiu mokėti (duomenys neskelbtini) Eur darbo užmokestį.

Pareiškėjo pateikta į bylą 2023 m. gruodžio 18 d. laikinojo darbo sutartis Nr. S23-027 patvirtina, kad pagal sutarties 1.6 papunktį šalys susitarė, jog „<...> dienpinigiai nėra skirti su komandiruote susijusioms faktinėms kelionės, nakvynės ir maitinimo ar kt. išlaidoms kompensuoti. Komandiruotės į užsienį metu Darbuotojui priskaičiuoti ir mokami dienpinigiai Europos Sąjungos komandiravimo direktyvos prasme yra laikomi darbo užmokesčio atitinkamoje užsienio šalyje dalimi. Darbuotojas sutinka, kad dienpinigiai komandiruotėms užsienyje yra 50 procentų konkrečiai valstybei nustatytos dienpinigių normos, apskaičiuotos pagal Lietuvos Respublikos Vyriausybės nutarimu patvirtintus Maksimalius dienpinigių dydžius, nebent Darbdavio lokaliniais aktais būtų nustatyta mokėti daugiau <...>“.

Nagrinėjamu atveju nėra ginčo, kad atsakovas vertino tik pastoviąją pareiškėjo gaunamo darbo užmokesčio dalį, tačiau visiškai neatsižvelgė ir nevertino kitos gaunamos darbo užmokesčio dalies, t. y. dienpinigių (komandiruotpinigių). Remiantis nurodyta kasacinio teismo praktika, spręstina, kad atsakovas, vertindamas pareiškėjo gautas pajamas, privalėjo išsiaiškinti visas aplinkybes dėl pareiškėjo gautų dienpinigių paskirties, dėl dienpinigių dydžio, ar prie gauto darbo užmokesčio pridėjus dienpinigių sumą, gautos pajamos atitiktų UAB „(duomenys neskelbtini)“ tarpininkavimo rašte įsipareigotą mokėti darbo užmokestį pareiškėjui darbo sutarties laikotarpiu, ar darbo užmokestis kartu su dienpinigiais buvo mažesnis negu paskutinis paskelbtas kalendorinių metų vidutinis mėnesinis BDU šalies ūkyje (įtraukiant ir individualių įmonių darbo užmokesčio duomenis), ar ne ir kt. (žr., pvz., 2024 m. liepos 24 d. nutartį administracinėje byloje Nr. eA-1946-822/2024).

Teisėjų kolegija pažymi, kad Migracijos departamentui, kaip viešojo administravimo subjektui, taikomi ir Lietuvos Respublikos viešojo administravimo įstatymo reikalavimai, kurio 10 straipsnio 5 dalimi reikalaujama, kad kiekviename administraciniame sprendime, be kita ko, būtų nurodyti administracinio sprendimo teisinis ir faktinis pagrindas ar kitos administraciniam sprendimui įtakos turėjusios aplinkybės, administracinio sprendimo motyvai.

Motyvavimo pareigos turinys Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo (toliau – LVAT) praktikoje, visų pirma, siejamas su teisėtumo principo suponuojamų reikalavimų laikymusi. LVAT yra pažymėjęs, kad individualiame administraciniame akte turi būti nurodomi pagrindiniai faktai, argumentai ir įrodymai, pateikiamas teisinis pagrindas, kuriuo viešojo administravimo subjektas rėmėsi priimdamas administracinį aktą; motyvų išdėstymas turi būti adekvatus, aiškus ir pakankamas. Ši teisės norma siejama su teisėtumo principu, pagal kurį reikalaujama, kad viešojo administravimo subjektai savo veikla nepažeistų teisės aktų, kad jų sprendimai būtų pagrįsti, o sprendimų turinys atitiktų teisės normų reikalavimus (žr., pvz., LVAT 2011 m. birželio 27 d. išplėstinės teisėjų kolegijos sprendimą byloje Nr. A-556-336/2011, 2014 m. kovo 25 d. išplėstinės teisėjų kolegijos nutartį administracinėje byloje Nr. A-756-997/2014, LVAT biuletenis Nr. 25, 2014, p. 130–142). Įgyvendindamas diskrecijos teisę, viešojo administravimo subjektas privalo atidžiai ištirti, paremti savo vertinimą argumentais, kurie yra reikšmingi ir kurie pagrindžia jais remiantis padarytas išvadas, atspindi faktines aplinkybes tokias, kokios jos iš tikrųjų yra, bei kurių pakanka pagrindimui, ir atsižvelgti į visus svarbius veiksnius (šiuo aspektu žr. LVAT 2014 m. vasario 10 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-662-563/2014). Pažymėtina ir tai, kad tinkamas motyvavimas apima ne tik tinkamą teisinio pagrindo nurodymą ir taikymą, bet ir reikalavimą priimamame teisės akte nurodyti pagrindinius faktus. Kaip ne kartą akcentavo LVAT, esminė individualaus administracinio akto pagrįstumo sąlyga – turi būti nustatytos ne pavienės faktinės aplinkybės, o juridinių faktų visetas, būtinas ir pakankamas teisės normai taikyti (žr., pvz., 2015 m. vasario 18 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-398-442/2015, 2012 m. liepos 20 d. nutartį administracinėje byloje A-520-2294/2012, 2012 m. rugpjūčio 3 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-444-2366/2012).

Teismas konstatuoja, kad tinkamo, išsamaus ir pagrįsto individualaus vertinimo, kurio reikalaujama priimant ginčijamą Sprendimą, Migracijos departamentas nagrinėjamu atveju neatliko, nes nenustatė visų esminių aplinkybių, būtinų Įstatymo 35 straipsnio 1 dalies 2 ir 14 punktams bei 50 straipsnio 1 dalies 2 punktui taikyti.

Atsižvelgdama į byloje nustatytas faktines aplinkybes, teisėjų kolegija nusprendžia, jog skundžiamas 2023 m. lapkričio 21 d. sprendimas Nr. (duomenys neskelbtini) neatitinka Lietuvos Respublikos viešojo administravimo 10 straipsnio 5 dalies reikalavimų, įpareigojančių viešojo administravimo subjektą individualų administracinį aktą pagrįsti objektyviais duomenimis (faktais), teisės normomis, taikomas poveikio priemones motyvuoti, neatitinka Lietuvos Respublikos viešojo administravimo įstatyme įtvirtintų išsamumo, objektyvumo principų, todėl naikintinas kaip nepagrįstas.

Nagrinėjamoje byloje pareiškėjas prašo iš atsakovės priteisti patirtas bylinėjimosi išlaidas. Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo (toliau – ABTĮ) 40 straipsnio 1 dalyje numatyta, kad proceso šalis, kurios naudai priimtas sprendimas, turi teisę gauti iš kitos šalies savo išlaidų atlyginimą. Taigi, nuostata „kurios naudai priimtas sprendimas“ reiškia, kad bylinėjimosi išlaidos priteisiamos tai šaliai, kuri laimi bylą, t. y. kuriai priimtas teismo baigiamasis aktas yra palankus (patenkinti materialiniai reikalavimai).

ABTĮ 39 straipsnio 1 dalies 3 punkte numatyta, kad prie bylos nagrinėjimo išlaidų priskiriamos kitos būtinos ir pagrįstos išlaidos, nesusijusios su teisinių paslaugų teikimu proceso šaliai. Bylos duomenys patvirtina, kad pareiškėjas D. K. už skundo padavimą sumokėdamas žyminį mokestį patyrė 22,50 Eur bylinėjimosi išlaidų, kurios priteistinos iš atsakovo Migracijos departamento (ABTĮ 40 straipsnis).

Rezoliucinė dalis

Vadovaudamasi Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo 40–41, 84–87 straipsniais, 88 straipsnio 2 punktu, Lietuvos Respublikos įstatymo „Dėl užsieniečių teisinės padėties“ 140 straipsnio 3 dalies 1 punktu ir 4 dalimi, teisėjų kolegija

nusprendžia:

Pareiškėjo D. K. skundą patenkinti.

Panaikinti atsakovo Migracijos departamento prie Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministerijos 2024 m. rugpjūčio 6 d. sprendimą Nr. (duomenys neskelbtini).

Priteisti iš atsakovo Migracijos departamento prie Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministerijos pareiškėjui D. K. 22,50 Eur sumokėtą žyminį mokestį.

Sprendimas per 14 (keturiolika) dienų nuo jo paskelbimo dienos gali būti skundžiamas apeliaciniu skundu Lietuvos vyriausiajam administraciniam teismui, apeliacinį skundą paduodant per Regionų administracinio teismo Kauno rūmus.