Regionų apygardos administracinio teismo sprendimas

2017-05-12 · Administracinė byla Nr. I-3133-473/2017

Atsisiųsti
Originalas LITEKO ↗
Teismas
Regionų apygardos administracinis teismas
Dokumentas
Sprendimas
Data
2017-05-12
Bylos Nr.
I-3133-473/2017
Teisminio proceso Nr.
3-61-3-01081-2017-3
Bylos rūšis
administracinė byla
Teisėjas
Violeta Balčytienė
Pareiškėjas
D. S.
Atsakovas
Lietuvos valstybei, atstovaujamai Lukiškių tardymo izoliatoriaus-kalėjimo
Kategorijos
Administracinė byla Nr. I-3133-473/2017Proceso Nr. 3-61-3-01081-2017-3Procesinio sprendimo kategorija 20.2.3.2; 55.1.3 (S)
VILNIAUS APYGARDOS ADMINISTRACINIS TEISMASSPRENDIMASLIETUVOS RESPUBLIKOS VARDU2017 m. gegužės 12 d.Vilnius

Vilniaus apygardos administracinio teismo teisėja Violeta Balčytienė, rašytinio proceso tvarka išnagrinėjusi administracinę bylą pagal pareiškėjo D. S. skundą atsakovei Lietuvos valstybei, atstovaujamai Lukiškių tardymo izoliatoriaus-kalėjimo, dėl neturtinės žalos atlyginimo,

Aprašomoji dalis

nustatė:

Šalies argumentai

Pareiškėjas D. S. kreipėsi į teismą su skundu (b. l. l–3), kuriuo prašo priteisti iš Lietuvos valstybės, atstovaujamos Lukiškių tardymo izoliatoriaus-kalėjimo (toliau – Lukiškių TI-K), 600,00 Eur neturtinei žalai atlyginti. Skunde nurodė, kad nuo 2016-08-22 iki 2016-09-22 jo laisvė buvo apribota pažeidžiant galiojančius teisės aktus. Kamerose, kurių plotas 6–7 m² buvo laikomas su 2 asmenimis. Šios laikymo sąlygos buvo nežmoniškos, orumą žeminančios ir žiaurios. Turėjo teisę tik į 1 valandos pasivaikščiojimą, nors tokia praktika prieštarauja Europos komiteto prieš kankinimą ir kitokį žiaurų, nežmonišką ar žeminantį elgesį ir baudimą išaiškinimui, jog suimtasis turi teisę ne mažiau kaip 8 valandas per dieną praleisti lauke. Dėl šios priežasties jautė pažeminimą bei diskomfortą kitų sulaikytųjų atžvilgiu. Sanitarinis mazgas neturėjo atskiros oro vėdinimo sistemos nuo gyvenamųjų patalpų. Kameroje buvo dvi kėdės, lovos, kiti baldai, sanitarinis mazgas, praustuvė, daiktų spintelė, kurie užėmė didžiąją kameros dalį. Sienų paviršiai buvo nelygūs, dėl to jų nebuvo galima nuvalyti, dėl to patyrė neturtinę žalą. Pasivaikščiojimo kiemeliuose buvo šiukšlių, suoliukai sulaužyti. Kamerose neveikė ventiliacija, kameros vėdinamos per langus. Kamerose apšvietimas netinkamas – natūrali šviesa beveik nepatenka į patalpas. Kamerose buvo dirbtinis apšvietimas, tačiau šviesa buvo labai stipri. Patys išjungti šviesos negalėjo. Nebuvo užtikrintas privatumas naudojantis sanitariniais įrenginiais.

Atsiliepimas

Atsakovės Lietuvos valstybės atstovas Lukiškių TI-K su pareiškėjo skundu nesutinka, prašo atmesti kaip nepagrįstą, taip pat atlyginti 0,72 Eur bylinėjimosi išlaidas (b. l. 11–20). Atsiliepime nurodė, visą pareiškėjo buvimo Lukiškių TI-K laikotarpį vienam asmeniui tenkantis plotas kameroje pilnai atitiko Kalėjimų departamento prie Lietuvos Respublikos teisingumo ministerijos direktoriaus 2010-05-11 įsakymu Nr. V-124 nustatytą reikalavimą, kad vienam asmeniui, laikomam kameroje, turi tekti ne mažiau kaip 3,6 m² ploto. Kamerų remontas Lukiškių TI-K atliekamas pagal iš anksto sudarytą planą esamus materialinius, finansinius ir darbo resursus, o taip gavus tam skirtas lėšas iš valstybės biudžeto. Visose kamerose įrengtos taburetės (suoliukai), stalai, lentynos maisto produktams laikyti, tiek higienos priemonėms sudėti. Atsižvelgiant į tai, kiek miegamųjų vietų yra kamerose, atitinkamai ir lentynos yra padarytos arba didesnės, arba mažesnės, taip, kad visiems asmenims užtektų vietos maistui sudėti, higienos reikmenims sudėti. Lukiškių TI-K teigimu, kamerose sanitarinis mazgas įrengtas ir šaltas vanduo tiekiamas laikantis Lietuvos Respublikos sveikatos apsaugos ministro 2010-03-30 įsakymu Nr. V-241 patvirtintos Lietuvos higienos normos HN 76:2010 „Laisvės atėmimo vietos: bendrieji sveikatos saugos reikalavimai“ (toliau – Lietuvos higienos norma HN 76:2010) 21 punkto reikalavimų. Tualetas nuo likusio kameros ploto atskirtas sienele, kuri yra ne žemesnė kaip 1,5 metro. Remiantis Lietuvos Respublikos sveikatos apsaugos ministro 2015-08-03 įsakymu Nr. V-908 patvirtintos Lietuvos higienos normos HN 134:2015 „Laisvės atėmimo vietos: bendrieji sveikatos saugos reikalavimai“ (toliau – Lietuvos higienos norma HN 134:2015) 17 punktu kameros vėdinamos natūraliu būdu per langus. Pabrėžė, kad apgyvendinti asmenys, kurie reguliariai vėdina, prižiūri, tvarko savo kameras, neturi problemų dėl atsirandančio pelėsio ar drėgmės gyvenamosiose kamerose. Dėl pasivaikščiojimo gryname ore paaiškino, kad pagal Lietuvos Respublikos suėmimo vykdymo įstatymo 29 straipsnį, suimtieji turi teisę kasdien ne mažiau kaip vieną valandą pasivaikščioti gryname ore. Pažymėjo, kad pasivaikščiojimo kiemeliai pastoviai valomi, šiuos darbus atlieka kiemsargis arba patys nuteistieji. Remiantis Europos komiteto prieš kankinimą ir kitokį žiaurų, nežmonišką ar žeminantį elgesį ir baudimą antrojo bendro pranešimo Nr. CPT/INF(92)3 nuostatomis vienos valandos per dieną pasivaikščiojimas gryname ore pripažintas tinkamu. Pareiškėjo minima 8 valandų rekomendacija taikoma įvairiai veiklai kalinimo metu. Pažymėjo, kad pareiškėjas savo skundą grindžia abstrakčiais argumentais, reiškiami nusiskundimai yra bendro pobūdžio, nėra konkretumo. Šiuo atveju nėra įrodymų, kad tam tikri pareiškėjo skunde minimi įstaigos trūkumai tiesiogiai įtakojo besiskundžiantį asmenį ir tokia įtaka sukėlė jam konkrečias neigiamas pasekmes.

Motyvuojamoji dalis

Skundas tenkinamas dalyje

Byloje keliamas ginčas dėl galimai netinkamų kalinimo sąlygų Lukiškių tardymo izoliatoriuje-kalėjime (toliau – Lukiškių TI-K) bei iš to kilusios neturtinės žalos atlyginimo už laikotarpį nuo 2016-08-22 iki 2016-09-19.

Valstybės civilinė atsakomybė dėl valstybės valdžios institucijų neteisėtų veiksmų atsiranda, jeigu valdžios institucijų darbuotojai neveikė taip, kaip pagal įstatymus šios institucijos ar jų darbuotojai privalėjo veikti (Lietuvos Respublikos civilinio kodekso (toliau – CK) 6.271 straipsnio 4 dalis). Valstybės civilinė atsakomybė pagal CK 6.271 straipsnio 1 dalį atsiranda esant trims būtinoms sąlygoms: 1) neteisėtiems veiksmams (CK 6.246 straipsnis); 2) priežastiniam ryšiui tarp neteisėtų veiksmų ir atsiradusios žalos (CK 6. 247 straipsnis); 3) teisės pažeidimu padarytai žalai (CK 6.249 straipsnis). Lietuvos Respublikos Konstitucinis Teismas 2006-08-19 nutarime, be kita ko, konstatavo, kad asmeniui teisė į žalos, padarytos neteisėtais valstybės institucijų, pareigūnų veiksmais, atlyginimą atsiranda tik tada, kai įstatymų nustatyta tvarka yra konstatuojama, kad valstybės institucijos, pareigūnai atliko neteisėtus veiksmus ir, kad žala asmeniui atsirado būtent dėl tų valstybės institucijų, pareigūnų neteisėtų veiksmų.

Pagal CK 6.250 straipsnio 1 dalį, neturtinė žala yra asmens fizinis skausmas, dvasiniai išgyvenimai, nepatogumai, dvasinis sukrėtimas, emocinė depresija, pažeminimas, reputacijos pablogėjimas, bendravimo galimybių sumažėjimas ir kita, teismo įvertinti pinigais. Šio straipsnio 2 dalyje nurodyta, kad teismas, nustatydamas neturtinės žalos dydį, atsižvelgia į jos pasekmes, šią žalą padariusio asmens kaltę, jo turtinę padėtį, padarytos turtinės žalos dydį bei kitas turinčias reikšmės bylai aplinkybes, taip pat į sąžiningumo, teisingumo ir protingumo kriterijus.

Teismų praktikoje pripažįstama, kad neturtinė žala nėra bet koks asmeniui padarytas neigiamas poveikis, bet žalą darantys veiksmai ar veiksniai yra pakankamai intensyvūs, jie yra nepriimtini asmens gero vertinimo požiūriu ir gali būti įvertinti pinigais, atsižvelgiant į pažeidžiamų vertybių pobūdį, pakenkimo intensyvumą, trukmę ir kt. (Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2007-11-05 nutartis administracinėje byloje Nr. A17-1001/2007; Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2006-05-17 nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-337/2006). Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo išplėstinė teisėjų kolegija 2008-04-16 sprendime administracinėje byloje Nr. A444-619/2008 pažymėjo, kad įrodinėjant neturtinę žalą ypatingą reikšmę įgyja įrodomieji faktai, t. y. tokie faktai, kurie yra pagrindas logine seka daryti išvadą, kad egzistuoja kitas, materialiojo teisinio pobūdžio, faktas (nagrinėjamu atveju – neturtinės žalos padarymo faktas). Įrodžius tokius faktus, kurie neabejotinai turėtų sąlygoti neigiamą poveikį nukentėjusiajam asmeniui (neigiamus fizinius ar dvasinius išgyvenimus), gali būti konstatuotas ir neturtinės žalos padarymo faktas.

Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo praktikoje laikomasi pozicijos, kad pareiškėjas, pateikęs reikalavimą atlyginti neturtinę žalą, kilusią dėl netinkamų kalinimo sąlygų, yra saistomas pareigos nurodyti reikšmingas kalinimo sąlygas apibūdinančias aplinkybes (žr. Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2014-02-27 nutartį administracinėje byloje Nr. A-822-81/2014), taigi atsižvelgus į kalinamų asmenų ribotas galimybes rinkti įrodymus, paprastai iš pareiškėjo reikalaujama nurodyti tik pagrįstai detalizuotą kalinimo sąlygų apibūdinimą (žr. Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2013-02-08 nutartį administracinėje byloje Nr. AS-602-84/2013). Pareiškėjui aiškiai nurodžius reikšmingas kalinimo sąlygas apibūdinančias aplinkybes, pareiga pateikti reikiamus dokumentus ir kitus įrodymus apie tam tikrų reikalavimų, susijusių su sveikos ir saugios kalinimo aplinkos užtikrinimu, tenka atsakovui, t. y. laisvės atėmimo vietos administracijai (žr., pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2013-09-30 nutartį administracinėje byloje Nr. A442-1346/2013 ir kt.). Tačiau svarbu pažymėti, kad ši įrodinėjimo taisyklė nėra besąlyginė. Pareiga pateikti reikiamus dokumentus ir kitus įrodymus apie kalinimo sąlygų atitiktį teisės aktų reikalavimams atsakovui nekyla, jeigu pareiškėjas nepakankamai konkrečiai apibūdina galbūt padarytą pažeidimą ( Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2015-10-05 nutartis administracinėje byloje Nr. A-2215-520/2015). Hipotetinio (deklaratyvių teiginių, nesietinų su konkrečiomis, apibrėžtomis individualiomis aplinkybėmis) pobūdžio svarstymų teismas nenagrinėja, nes tai nėra susieta su efektyvia pažeistų teisių gynyba (žr., pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2013-08-29 nutartį administracinėje byloje Nr. A602-1105/2013, 2013-09-16 nutartį administracinėje byloje Nr. A602-1174/2013 ir kt.).

Pagal Kalėjimų departamento prie Lietuvos Respublikos teisingumo ministerijos direktoriaus 2010-05-11 įsakyme Nr. V-124 „Dėl didžiausio tardymo izoliatoriuje ir areštinėje leidžiamų laikyti asmenų skaičiaus ir minimalaus ploto, tenkančio vienam asmeniui, tardymo izoliatoriaus ir areštinės kameroje nustatymo“ nustatytus reikalavimus, iki laisvės atėmimo vietų modernizavimo strategijos įgyvendinimo priemonių 2009 – 2017 metų plane numatytų priemonių įgyvendinimo, vienam asmeniui tenkantis minimalus plotas tardymo izoliatoriaus ir areštinės kameroje negali būti mažesnis kaip 3,6 m². Pareiškėjas skunde nurodė, jog kamerose yra stalas, užimantis 1,5 m² ploto, 2 dviejų aukštų gultai, užimantys 4 m², tualetas, užimantis 1 m² kameros ploto. Pažymėtina, kad Kalėjimų departamento prie Lietuvos Respublikos teisingumo ministerijos direktoriaus 2010-05-11 įsakyme Nr. V-124 „Dėl didžiausio tardymo izoliatoriuje ir areštinėje leidžiamų laikyti asmenų skaičiaus ir minimalaus ploto, tenkančio vienam asmeniui, tardymo izoliatoriaus ir areštinės kameroje nustatymo“ nėra nustatyta, kad į šį plotą neturi būti įskaitomas plotas, kurį užima kameros baldai ir kitas inventorius. Kita vertus, Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas nuosekliai laikosi praktikos, kad nustačius teisės aktuose įtvirtinto minimalaus vienam asmeniui turinčio tekti ploto reikalavimo pažeidimą ir sprendžiant dėl neturtinės žalos atlyginimo bei vertinant asmeniui realiai tenkantį asmeninės erdvės plotą, be kita ko, atsižvelgtina į plotą, skirtą baldams ir kitiems įrenginiams (žr., pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2014-11-25 nutartį administracinėje byloje Nr. A575-2249/2014).

Šiam ginčui taip pat aktualus Europos žmogaus teisių ir pagrindinių laisvių apsaugos konvencijos (toliau – Konvencija) 3 straipsnis, kuriame nustatyta, kad niekas negali būti kankinamas, patirti nežmonišką ar žeminantį jo orumą elgesį arba būti taip baudžiamas. Europos Žmogaus Teisių Teismas (toliau – EŽTT) savo jurisprudencijoje ne kartą yra išaiškinęs, kad Konvencija įpareigoja valstybę užtikrinti, kad asmens kalinimo sąlygos nepažeistų jo žmogiškojo orumo, kad šios priemonės vykdymo būdas ir metodas nesukeltų jam tokių kančių ir sunkumų, kurių intensyvumas viršytų neišvengiamai kalinimui būdingą kentėjimo laipsnį, ir kad, atsižvelgiant į praktinius su įkalinimu susijusius poreikius, būtų adekvačiai užtikrinama jo sveikata ir gerovė. Valstybė turi garantuoti, kad kalinami asmenys būtų laikomi sąlygomis, kurios užtikrina, kad jų orumas būtų gerbiamas, o bausmių vykdymo būdai ir metodai nesukeltų šiems asmenims didesnių ir intensyvesnių išgyvenimų už tuos, kurie yra neišvengiami asmeniui būnant kalinamu (žr. pvz., EŽTT 2000-10-26 sprendimą byloje Kudła prieš Lenkiją, 30210/96, 2001-07-24 sprendimą Valašinas prieš Lietuvą, 44558/98). Pagal EŽTT suformuotą praktiką tam, kad netinkamas elgesys patektų į Konvencijos 3 straipsnio reguliavimo sritį, jis turi pasiekti minimalų žiaurumo lygį. Šio minimalaus žiaurumo lygio vertinimas yra reliatyvus; jis priklauso nuo visų bylos aplinkybių, tokių kaip elgesio trukmė, jo fizinis ir psichinis poveikis ir tam tikrais atvejais nukentėjusiojo lytis, amžius bei jo sveikatos būklė. Be to, spręsdamas, ar elgesys pagal Konvencijos 3 straipsnį yra žeminantis orumą, teismas atsižvelgia į tai, ar jo tikslas yra pažeminti asmenį ir ar tai neigiamai paveikė asmenį su Konvencijos 3 straipsniu nesuderinamu būdu (žr., pvz., EŽTT 2001-04-21 sprendimą byloje Peers prieš Graikiją, 28524/95). Remiantis EŽTT praktika, vien tik mažesnio ploto suteikimas ne visada savaime suponuoja išvadą, jog buvo pažeistas Konvencijos 3 straipsnis. Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo praktikoje nuosekliai laikomasi pozicijos, jog asmuo, kuris yra kalinamas nepriimtinomis sąlygomis, patiria neturtinę žalą, kaip ji yra apibrėžta CK 6.250 straipsnio 1 dalyje (žr., pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2008-12-02 nutartį administracinėje byloje Nr. A143-1966/2008, 2013-12-04 nutartį administracinėje byloje Nr. A525-1946/2013, 2013-12-16 nutartį administracinėje byloje Nr. A662-2009/2013 ir kt.).

Remiantis bylos rašytiniais įrodymais nustatyta, kad D. S. 2016-08-22 atvyko į Lukiškių TI-K ir buvo uždarytas į kamerą Nr. 122, kurios plotas 7,38 m², kurioje buvo laikomas 1 asmuo; 2016-08-23 perkeltas į kamerą Nr. 281, kurios plotas 7,87 m², kurioje buvo laikomas 1 asmuo; nuo 2016-08-24 iki 2016-09-08 kameroje Nr. 281 buvo laikomas 1 asmuo; 2016-09-09 perkeltas į kamerą Nr. 253, kurios plotas 34,43 m², kurioje buvo laikomas 1 asmuo; 2016-09-10 kameroje Nr. 253 buvo laikomi 5 asmenys; nuo 2016-09-11 iki 2016-09-12 kameroje Nr. 253 buvo laikomi 6 asmenys; 2016-09-13 perkeltas į kamerą Nr. 262, kurios plotas 7,86 m², kurioje buvo laikomas 1 asmuo; nuo 2016-09-14 iki 2016-09-18 kameroje Nr. 262 buvo laikomi 2 asmenys; 2016-09-19 kameroje Nr. 262 buvo laikomas 1 asmuo; nuo 2016-09-20 iki 2016-09-22 kameroje Nr. 262 buvo laikomi 2 asmenys. Taigi, Minėti duomenys patvirtina, kad pareiškėjas nuo 2016-08-22 iki 2016-09-22 Lukiškių TI-K buvo laikomas 32 dienas. Visą šį laikotarpį Lukiškių TI-K pareiškėjo subjektinė teisė būti kalinamam kameroje, kurioje jam tektų ne mažiau kaip 3,6 m² kameros ploto, buvo užtikrinta. Be to, šioje byloje nėra duomenų, kad pareiškėjui buvo taip suvaržyta galimybė judėti tarp baldų, jog jis dėl to patyrė tokio laipsnio neigiamą poveikį, kuris sukėlė ne vienkartinius ar trumpalaikius išgyvenimus ar emocijas arba sudarė kliūtis, kurios buvo sudėtingos ar sunkiai įveikiamos. Apibendrinus tai, kas išdėstyta, darytina išvada, kad šiuo aspektu

Lukiškių TI-K veikė taip, kaip pagal teisės aktus turėjo veikti.

Pareiškėjas reiškia nusiskundimus, jog kameroje buvo dvi kėdės, lovos, kiti baldai, sanitarinis mazgas, praustuvė, daiktų spintelė, kurie užėmė didžiąją kameros dalį, tačiau pažymėtina, kad pagal Kalėjimų departamento direktoriaus 2010-05-11 įsakymo Nr. V-124 „Dėl didžiausio tardymo izoliatoriuje ir areštinėje leidžiamų laikyti asmenų skaičiaus ir minimalaus ploto, tenkančio vienam asmeniui, tardymo izoliatoriuje ir areštinės kameroje nustatymo“ 1.3.1 punkte įtvirtintą minimalią tardymo izoliatoriaus ir areštinės kameroje vienam asmeniui turinčią tekti kameros ploto normą – 3,6 m² – neįskaičiuojamas patalpose esančių baldų ir kitų įrenginių plotas.

Pareiškėjo teigimu, jis turėjo teisę tik į 1 valandos pasivaikščiojimą, nors tokia praktika prieštarauja Europos komiteto prieš kankinimą ir kitokį žiaurų, nežmonišką ar žeminantį elgesį ir baudimą išaiškinimui, jog suimtasis turi teisę ne mažiau kaip 8 valandas per dieną praleisti lauke.

Lietuvos Respublikos suėmimo vykdymo įstatymo 22 straipsnio 1 dalyje numatyta, kad suimtieji turi teisę kasdien ne mažiau kaip vieną valandą pasivaikščioti gryname ore. Nepilnamečiams, nėščioms moterims ir ligoniams pagal gydytojų išvadą suteikiami du ne trumpesni kaip vienos valandos pasivaikščiojimai per dieną. Pažymėtina, kad Europos komiteto prieš kankinimą ir kitokį žiaurų, nežmonišką ar žeminantį elgesį ir baudimą ( CPT) standarto (2002) 1 – Rev. 2006 II skyriaus „Įkalinimas“ pateiktos ištraukos iš trečiosios bendros ataskaitos [ CPT/ Inf (93)12] 47 punkte numatyta, kad „Europos komitetas prieš kankinimą ir kitokį žiaurų, nežmonišką ar žeminantį elgesį ir baudimą mano, kad turėtų būti stengiamasi užtikrinti, kad kalintieji kardomojo įkalinimo įstaigose galėtų praleisti tinkamą dienos dalį (8 valandas ar daugiau) ne jų kamerose užimti skirtingo pobūdžio tiksliniuose užsiėmimuose. Šiuo atveju minėtoje normoje rekomenduojamas 8 ir daugiau valandų laikotarpis, taikytinas kalinamų asmenų buvimui ne savo kamerose, o ne, kaip nurodo pareiškėjas, laiko praleidimui lauke.

Pareiškėjas nurodo, kad nebuvo užtikrintas privatumas naudojantis sanitariniais įrenginiais.

Kalėjimų departamento prie Lietuvos Respublikos teisingumo ministerijos direktoriaus 2009-07-10 įsakymu Nr. V-176 patvirtintų Tardymo izoliatorių įrengimo ir eksploatavimo taisyklių (toliau – Tardymo izoliatorių įrengimo ir eksploatavimo taisyklės) 14.5 punktas numato, kad sanitarinio mazgo patalpa turi būti atitverta nuo likusio kameros ploto ne žemesne kaip 1,5 metro aukščio pertvara ir padengta lengvai valoma, drėgmei ir dezinfekcijos medžiagoms atsparia danga. Esant galimybių, sanitarinis mazgas turi būti visiškai izoliuotas nuo likusio kameros ploto. Taigi, minėtame įsakyme nėra įtvirtintas imperatyvus reikalavimas, kad sanitarinis mazgas būtų įrengtas atskiroje patalpoje, tačiau pagal Europos ministrų komiteto rekomendacijos šalims narėms Nr. R(2006)2 „Dėl Europos kalėjimų taisyklių” 19.3. punktą, kaliniai turi turėti galimybę naudotis sanitariniais įrenginiais, kurie būtų higieniški ir užtikrintų privatumą. EŽTT 2015-01-27 sprendime, priimtame byloje Neshkov ir kiti prieš Bulgariją, nurodė, jog galimybė naudotis tinkamai įrengtais ir higieniškais sanitariniais mazgais yra ypatingai svarbi užtikrinant asmens orumą; humaniška gyvenamoji aplinka neįmanoma be galimybės tinkamai naudotis tualeto įrenginiais ar galimybės užtikrinti kūno švarą. Europos komiteto prieš kankinimą ir kitokį žiaurų, nežmonišką ar žeminantį elgesį ir baudimą pateikiamuose standartuose kaip tinkama nurodoma praktika, kad kamerose būtų atskira patalpa su sanitariniais įrengimais. Tinkamas atskiro tualeto neįrengimas ir vertimas šlapintis bei tuštintis kitų asmenų akivaizdoje turi būti vertinamas kaip žmogaus garbę ir orumą pažeidžiantis elgesys. Atsižvelgiant į tai, kad pareiškėjas nuo 2016-09-10 iki 2016-09-12, nuo 2016-09-14 iki 2016-09-18 ir nuo 2016-09-20 iki 2016-09-22 kamerose 253 ir 262 laikomas ne vienas, darytina išvada, kad jo privatumas naudojantis tualetu nebuvo užtikrintas, todėl nagrinėjamu atveju pareiškėjas įgijo teisę į žalos atlyginimą.

Pareiškėjo teigimu, kamerose neveikė ventiliacija, kameros vėdinamos per langus.

Lietuvos Respublikos sveikatos apsaugos ministro 2015-08-03 įsakymu Nr. V-908 patvirtintos Lietuvos higienos normos HN 134:2015 „Laisvės atėmimo vietų ir teritorinių policijos įstaigų areštinių sveikatos saugos reikalavimai“ (toliau – Lietuvos higienos norma HN 134:2015) 17 punkte nustatyta, kad turi būti sudaryta galimybė išvėdinti gyvenamąsias patalpas. Gyvenamosios patalpos vėdinamos per langus, išskyrus patalpas, kuriose veikia mechaninė patalpų vėdinimo ar kondicionavimo sistema. Taigi, pareiškėjo nurodytas vėdinimas per langus atitinka Lietuvos higienos normos HN 134:2015 17 punkto reikalavimus.

Pareiškėjo teigimu sanitarinis mazgas neturėjo atskiros oro vėdinimo sistemos nuo gyvenamųjų patalpų.

Minėtame Tardymo izoliatorių įrengimo ir eksploatavimo taisyklių 14.5 punkte nustatyta, jog kameroje turi būti sanitarinio mazgo patalpa. Ši patalpa turi būti atitverta nuo likusio kameros ploto ne žemesne kaip 1,5 metro aukščio pertvara ir padengta lengvai valoma, drėgmei ir dezinfekcijos medžiagoms atsparia danga. Esant galimybių, sanitarinis mazgas turi būti visiškai izoliuotas nuo likusio kameros ploto. Kameroje įrengiamas praustuvas. Šių taisyklių 2 punkte nustatyta, jog jos taikomos naujai statomiems, rekonstruojamiems ar kapitaliai remontuojamiems tardymo izoliatoriams. Veikiantiems tardymo izoliatoriams taikomi tik tie šių taisyklių reikalavimai, kurie nesusiję su pastato ar patalpų rekonstrukcijos darbais. Nagrinėjamu atveju nenustatyta, jog Lukiškių TI-K būtų atlikti pastato ar patalpų rekonstrukcijos darbai, todėl atsakovės atstovui negali būti taikomas reikalavimas sanitarinį mazgą visiškai izoliuoti nuo likusio kameros ploto.

Pareiškėjas nurodo, kad negalėjo kameroje išjungti šviesos. Tardymo izoliatorių įrengimo ir eksploatavimo taisyklių 14.3 punkte nustatyta, kad kameroje turi būti dieninis ir naktinis elektros apšvietimas. Kamerose gali būti įrengiami elektros instaliacijos kištukiniai lizdai. Elektros laidai montuojami paslėptuoju būdu, įmontuojami kameros sienose ir lubose po tinku. Koridoriuje prie kameros įmontuojami elektros jungikliai. Taigi, Tardymo izoliatorių įrengimo ir eksploatavimo taisyklės nenumato galimybės Lukiškių TI-K laikomiems asmenims patiems išjungti šviesos kamerose, kadangi jungiklių įrengimas numatytas koridoriuje prie kameros. Atsižvelgiant tai, nėra pagrindo konstatuoti neteisėtus Lukiškių TI-K veiksmus.

Pareiškėjas nurodo, jog kamerose apšvietimas netinkamas – natūrali šviesa beveik nepatenka į patalpas. Kamerose buvo dirbtinis apšvietimas, tačiau šviesa buvo labai stipri. Sienų paviršiai buvo nelygūs, dėl to jų nebuvo galima nuvalyti. Pasivaikščiojimo kiemeliuose buvo šiukšlių, suoliukai sulaužyti. Atsakovės atstovas pateikė Vilniaus visuomenės sveikatos centro 2015-10-26 patikrinimo aktą Nr. 13(13.3)-PA-2437, tačiau iš šio patikrinimo matyti, jog jis atliktas ne tuo metu, kuomet pareiškėjas buvo laikomas Lukiškių TI-K. Kitų duomenų patvirtinančių ar paneigiančių pareiškėjo teiginius byloje nėra. Tačiau iš Lukiškių TI-K pateiktų įrodymų matyti, jog pareiškėjas į Lukiškių TI-K direktorių kreipėsi su 2016-08-30 prašymu perkelti į kamerą, kurioje būtų rūkantys asmenys (b. l. 25), skundų dėl apšvietimo, kamerų sienų paviršių ir pasivaikščiojimo kiemelių Lukiškių TI-K administracijoje gauta nebuvo (b. l. 23). Atsižvelgiant į tai, kad išdėstyta, pareiškėjo argumentai dėl kamerų apšvietimo, kamerų sienų ir pasivaikščiojimo kiemelių atmetami kaip nepagrįsti.

Teismas atsižvelgdamas į nustatytas faktines aplinkybes, kad pareiškėjui teko naudotis sanitariniu mazgu, neizoliuotu nuo likusio kameros ploto, dėl ko pareiškėjas patyrė garbės ir orumo pažeminimą, į Lietuvoje egzistuojančias valstybės ekonomines darbo užmokesčio bei pragyvenimo sąlygas, vadovaudamasis aktualia EŽTT jurisprudencija ir Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo formuojama praktika, protingumo ir teisingumo principais, teismas daro išvadą, kad nagrinėjamu atveju dėl padarytų pažeidimų patirtoms neigiamoms pasekmėms atlyginti adekvati suma yra 22,00 Eur, todėl pareiškėjui iš atsakovės Lietuvos valstybės, atstovaujamos Lukiškių TI-K, neturtinei žalai atlyginti priteistina 22,00 Eur.

Atsakovės atstovas prašo teismo priteisti iš pareiškėjo 0,72 Eur patirtas išlaidas, susijusias su bylos nagrinėjimu. Pagal Administracinių bylų teisenos įstatymo (toliau – ir ABTĮ) 40 straipsnio 1 dalį proceso šalis, kurios naudai priimtas sprendimas, turi teisę gauti iš kitos šalies savo išlaidų atlyginimą; pagal to paties ABTĮ straipsnio 4 dalį, kai sprendimas priimtas atsakovo naudai, jis turi teisę reikalauti atlyginti išlaidas. Atsakovės atsakovas, prašydamas priteisti iš pareiškėjo išlaidas už pateiktos medžiagos kopijų rengimą, vadovavosi Lietuvos Respublikos Vyriausybės 2000-09-01 nutarimu Nr. 1039 patvirtintų Dokumentų kopijų parengimo išlaidų atlyginimo tvarkos nuostatų (toliau – ir Atlyginimo tvarka) 6 ir 7 punktais bei Statistikos departamento prie Lietuvos Respublikos Vyriausybės 2012-12-12 informaciniu pranešimu Nr. „Dėl dokumentų kopijų parengimo išlaidų indeksavimo“, tačiau nepateikė įrodymų, patvirtinančių, jog už kopijų parengimą būtų sumokėjęs jo prašomą priteisti 0,72 Eur sumą. Teismo vertinimu, atsakovės atstovo pateiktų duomenų nepakanka pagrįsti realias kopijų parengimo išlaidas. Aplinkybė, kad atsakovės atstovas išlaidas grindžia remiantis Atlyginimo tvarka, kuri nustato išlaidų, už kopijų parengimą atlyginimą, nesudaro pagrindo tvirtinti, kad atsakovės atstovas realiai sumokėjo 0,72 Eur už kopijų parengimą. Be to, Atlyginimo tvarkos 1 punktas nustato, kad, ši tvarka reglamentuoja oficialių rašytinių, grafinių, garsinių regimųjų, kompiuterinės informacijos dokumentų kopijų parengimo išlaidų atlyginimą, kai pareiškėjų pageidavimu valstybės ir savivaldybių įstaigos parengia oficialių dokumentų kopijas, nes nėra galimybės susipažinti su šių dokumentų originalais. Atlyginimo tvarkos 2 punktas nustato, kad pareiškėjas, pageidaujantis gauti oficialaus dokumento kopiją, turi pateikti įstaigai atitinkamą prašymą pagal Lietuvos Respublikos teisės gauti informaciją iš valstybės ir savivaldybių įstaigų įstatymo 6 straipsnio nuostatas. Atlyginimo tvarka reglamentuoja išlaidų už rengiamas kopijas atlyginimą tais atvejais, kai suinteresuotas asmuo kreipiasi į įstaigą su prašymu dėl oficialių dokumentų kopijų iš anksto atlygina įstaigai išlaidas už jų parengimą (3 punktas), bet nėra skirta nustatyti išlaidoms tais atvejais, kai įstaiga rengia dokumentus teismui ar kitokiems savo poreikiams. Įrodymai į bylą pateikti ne pareiškėjo prašymu, o vykdant teismo nurodymą. Minėti dokumentai reikalingi teismui nagrinėjant bylą, todėl Atlyginimo tvarka, kuria remiasi atsakovės atsakovas, pagrįsdamas turėtas bylinėjimosi išlaidas, šiuo atveju netaikytina. Pažymėtina, jog tokios praktikos buvo laikytasi ir Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2014-01-29 nutartyje administracinėje byloje Nr. AS-492-945/2014, 2016-01-19 nutartyje administracinėje Nr. A-1827-858/2015.

Atsižvelgiant į tai, kad atsakovės atstovas teismui nepateikė įrodymų, pagrindžiančių jo patirtas išlaidas, atsakovės atstovo prašymas dėl bylinėjimosi išlaidų atlyginimo nesprendžiamas.

Rezoliucinė dalis

Vadovaudamasis Administracinių bylų teisenos įstatymo 84–87 straipsniais, 88 straipsnio 1 ir 5 punktais, 132 straipsnio 1 dalimi, 133 straipsniu, teismas

nusprendžia:

Pareiškėjo D. S. skundą tenkinti dalyje ir priteisti jam iš Lietuvos valstybės, atstovaujamos Lukiškių tardymo izoliatoriaus-kalėjimo, 22,00 Eur (dvidešimt du eurus) neturtinei žalai atlyginti.

Kitą pareiškėjo skundo dalį atmesti kaip nepagrįstą.

Sprendimas per vieną mėnesį nuo jo paskelbimo apeliacine tvarka gali būti skundžiamas Lietuvos vyriausiajam administraciniam teismui, paduodant skundą šiam teismui arba per Vilniaus apygardos administracinį teismą.

Teisėja Violeta Balčytienė