Lietuvos apeliacinio teismo nutartis

Lietuvos apeliacinio teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Romualdos Janovičienės (kolegijos pirmininkė ir pranešėja), Antano Rudzinsko ir Jūratės Varanauskaitės,

teismo posėdyje apeliacine rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo civilinę bylą pagal pareiškėjo N. V. skundą dėl Vilniaus komercinio arbitražo teismo 2019 m. liepos 10 d. sprendimo, priimto arbitražo byloje Nr. V-0016/2018e, pagal ieškovo N. V. ieškinį atsakovei HeidelbergCement Northen Europe AB dėl akcininkų sutarties pakeitimo ir kompensacijos priteisimo.

Aprašomoji dalis

Teisėjų kolegija nustatė:

I. Ginčo esmė

1. Vilniaus komercinio arbitražo teisme buvo nagrinėjamas ginčas pagal ieškovo N. V. ieškinį atsakovei HeidelbergCement Northen Europe AB dėl akcininkų sutarties pakeitimo ir kompensacijos pakeitimo.

II. Arbitražo teismo sprendimo esmė

III. Skundo ir atsiliepimo į jį argumentai

Motyvuojamoji dalis

Teisėjų kolegija konstatuoja:

IV. Teismo nustatytos bylos aplinkybės, teisiniai argumentai ir išvados

6. Lietuvos Respublikos teritorijoje veikiančio arbitražo sprendimo apskundimo tvarka ir sąlygos įtvirtinti Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso (toliau – ir CPK) III dalies XVI skyriaus bei KAĮ VIII skyriaus normose. Pagal CPK 301 straipsnio 5 dalį skundai dėl Lietuvos Respublikos teritorijoje veikiančių arbitražų sprendimų, pateikti KAĮ nustatyta tvarka, yra pateikiami tiesiogiai Lietuvos apeliaciniam teismui ir nagrinėjami mutatis mutandis taikant šiame skyriuje nustatytas taisykles.

7. Kasacinis teismas yra pažymėjęs, kad arbitražas yra visuotinai pripažintas alternatyvus ginčų sprendimo būdas, lygiavertis ginčų sprendimui nacionaliniuose teismuose. Šios alternatyvios jurisdikcijos pagrindas yra šalių laisva valia sudarytas susitarimas perduoti konkrečius ginčus nagrinėti arbitražo teismui, kuriuo šalys ne tik suteikia teisę jų ginčą nagrinėti arbitrams, apsisprendžia dėl arbitraže galimų spręsti ginčo dalykų ir ginčų sprendimui taikytinų taisyklių, bet kartu ir atsisako teisės dėl arbitražiniame susitarime nurodytų ginčų nagrinėjimo kreiptis į bet kurios valstybės teismus. Taigi arbitražo jurisdikcija pagrįsta šalių dispozityvumo ir sutarčių privalomumo principais, ji suteikia šalims galimybę perduoti ginčą nagrinėti šalių pasirinktiems profesionalams. Valstybei teisės aktais įtvirtinus galimybę šalims pasirinkti alternatyvų ginčo sprendimų būdą, šalims sukuriami pagrįsti pasitikėjimo tokiu ginčo sprendimo būdu lūkesčiai, pirmiausia apimantys tai, kad arbitražo teismų priimti sprendimai bus gerbiami ir vykdomi, taigi arbitražų teismų sprendimai gali būti peržiūrimi tik išskirtiniais atvejais, kai vienareikšmiškai pažeistos fundamentalios vertybės, priešingu atveju būtų paneigiama arbitražo, kaip alternatyvaus ginčų sprendimo būdo, esmė (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2014 m. birželio 27 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-363/2014; 2015 m. gegužės 22 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-320-611/2015).

8. Pagal KAĮ 50 straipsnio 3 dalį arbitražo sprendimas gali būti panaikinamas, jeigu: 1) viena iš arbitražinio susitarimo šalių pagal taikomus įstatymus buvo neveiksni arba arbitražinis susitarimas negalioja pagal šalių susitarimu taikomus įstatymus, o kai šalys dėl arbitražiniam susitarimui taikomų įstatymų nesusitarė, – pagal valstybės, kurioje buvo priimtas arbitražo teismo sprendimas, įstatymus; arba 2) šaliai, prieš kurią norima remtis arbitražo teismo sprendimu, nebuvo reikiamai pranešta apie arbitro paskyrimą ar apie arbitražinį nagrinėjimą arba kitaip nebuvo sudaryta galimybė pateikti savo paaiškinimus; arba 3) arbitražo teismo sprendimas buvo priimtas dėl ginčo ar ginčo dalies, kuri nebuvo perduota arbitražui. Jeigu galima atskirti ginčo dalį, kuri buvo perduota arbitražui, ta arbitražo teismo sprendimo dalis, kuria yra išspręsti arbitražui perduoti klausimai, gali būti pripažįstama ir vykdoma; arba 4) arbitražo teismo sudėtis ar arbitražo procesas neatitiko šalių susitarimo ir (arba) imperatyvių šio įstatymo nuostatų; 5) ginčas pagal Lietuvos Respublikos įstatymus negali būti perduotas arbitražui; arba 6) arbitražo teismo sprendimas prieštarauja Lietuvos Respublikos viešajai tvarkai.

9. Kaip matyti iš skundo turinio, nagrinėjamu atveju pareiškėjas skundą iš esmės grindžia trimis argumentų grupėmis: pirma, pažeistas šalių lygiateisiškumo principas; antra, bylą nagrinėję arbitrai buvo šališki ir paveikti interesų konflikto; trečia, iš pareiškėjo atsakovei priteista akivaizdžiai per didelė bylinėjimosi išlaidų suma, todėl toliau bus pasisakoma šiais aspektais.

Dėl šalių lygiateisiškumo

10. Pareiškėjas skunde tvirtina, kad jam nebuvo sudaryta galimybė pateikti išsamius paaiškinimus, pagrindžiančius jo reikalavimus, tuo tarpu atsakovei viskas buvo leidžiama. Pareiškėjo teigimu, Vilniaus komercinio arbitražo teismas nepagrįstai atsisakė priimti jo 2019 m. vasario 1 d. pateiktus rašytinius paaiškinimus.

11. Teisėjų kolegija pažymi, kad arbitražas savo esme yra būdas šalims įgyvendinti valią dėl ginčų sprendimo būdo, todėl jos gali susitarti dėl procedūrų ir taisyklių, pagal kurias vyks jų arbitražo procesas. Šalys taip pat gali pačios šias taisykles sukurti. Taigi šalys gali savo nuožiūra parinkti norimą taisyklių sistemą tam, kad ji geriausiai atitiktų jų poreikius (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2016 m. gruodžio 20 d. nutartis civilinėje byloje Nr. e3K-3-471-916/2016, 50 punktas).

12. KAĮ 5 straipsnio 4 dalyje įtvirtinta, kad nuolatinė arbitražo institucija patvirtina arbitražo procedūros reglamentą. Nuolatinės arbitražo institucijos patvirtinti arbitražo procedūros reglamentai turi susitarimo tarp šalių teisinę reikšmę tik tuo atveju, kai šalys arbitražiniu susitarimu nutarė juos taikyti. Nagrinėjamu atveju 2007 m. spalio 1 d. Akcininkų sutarties 15.5 papunktyje šalys susitarė, kad ginčai bus sprendžiami pagal Vilniaus komercinio arbitražo teismo arbitražo taisykles. Vilniaus komercinio arbitražo procedūros reglamento 26 straipsnio 1 dalyje numatyta, kad bylą arbitražo teismas nagrinėja šalių susitarimu nustatyta tvarka, vadovaujantis šiuo Reglamentu.

13. Kaip patvirtina bylos medžiaga, nagrinėjamu atveju Vilniaus komercinio arbitražo teismas 2019 m. sausio 25 d. nutartimi Nr. 1 nustatė proceso taisykles, kurios buvo suderintos su šalimis. Nutarties 43 punkte aiškiai nurodyta, kad kiti nei arbitražo proceso tvarkaraštyje numatyti procesiniai dokumentai ar įrodymai dėl ginčo esmės arbitražo teismo nebus priimami, nebent ex ante gavus Vilniaus komercinio arbitražo teismo leidimą, kuris suteikiamas esant šalies motyvuotam prašymui ir išklausius kitą šalį.

14. Esant nurodytoms aplinkybėms, darytina išvada, kad, 2019 m. vasario 1 d. pateikdamas papildomus paaiškinimus, pareiškėjas nesilaikė Vilniaus komercinio arbitražo teismas 2019 m. sausio 25 d. nutartimi Nr. 1 nustatytų taisyklių, todėl juos pagrįstai 2019 m. vasario 5 d. Nr. 2 nutartimi buvo atsisakyta priimti. Vilniaus komercinio arbitražo teismas aiškiai nurodė, kad pareiškėjo papildomi paaiškinimai nepriimami nes 2019 m. vasario 1 d. nutartyje Nr. 1 nėra numatyta galimybė teikti rašytinius paaiškinimus ne pagal nustatytą bylos tvarkaraštį, taip pat pažymima, kad pareiškėjas nesilaikė Nutarties Nr. 1 43 punkto reikalavimų, t. y. iš anksto neprašė Vilniaus komercinio arbitražo teismo suteikti jam teisę pateikti naujus įrodymus, be to, nebuvo gautas atsakovės pritarimas dėl papildomų paaiškinimų pateikimo.

15. Taip pat atkreiptinas dėmesys, kad Vilniaus komercinio arbitražo teismas pareiškėjui išaiškino, jog jam neužkertamas kelias pateikti papildomus įrodymus 2019 m. sausio 25 d. nutartyje Nr. 1 nustatyta tvarka (Nutartis Nr. 2, 8 punktas). Bylos duomenys patvirtina, kad pareiškėjas nustatyta tvarka dėl papildomų įrodymų prijungimo nesikreipė, taip pat nesinaudojo galimybe kreiptis dėl nustatytos proceso eigos taisyklių pakeitimo, kas suponuoja išvadą, jog pats pareiškėjas neišnaudojo visų galimybių, kad būtų priimti į bylą jo teikiami rašytiniai įrodymai.

16. Nagrinėjamo klausimo kontekste pažymėtina ir tai, kad pareiškėjas skunde nenurodo, kokią įtaką jo teikti įrodymai, kuriuos buvo atsisakyta priimta, būtų turėję teisingam bylos išnagrinėjimui, o, vadovaujantis kasacinio teismo išaiškinimais, savarankiškas pagrindas naikinti arbitražo sprendimą būtų tik tada, kai į bylą būtų nepriimti reikšmingi dokumentai, galintys turėti esminės įtakos šalies galimybei gintis (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2016 m. gruodžio 20 d. nutartis civilinėje byloje Nr. e3K-3-471-916/2016).

17. Skundo argumentas, kad atsakovui pavėlavus pateikti atsiliepimą į ieškinį, atsakovei net neprašant atnaujinti praleisto termino, atsakovės atsiliepimas buvo priimtas, o tai patvirtina, jog šalių atžvilgiu buvo taikomi dvigubi standartai, taip pat atmestinas kaip nepagrįstas.

18. Bylos duomenys patvirtina, kad atsakovės atsiliepimas į ieškinį buvo sukurtas ir pateiktas per ARBIS sistemą nustatytu terminu, t. y. 2019 m. lapkričio 23 d., tačiau dėl to, kad jis dėl techninių problemų nebuvo matomas sistemoje, jis 2018 m. gruodžio 3 d. buvo pateiktas pakartotinai, neprašant atnaujinti termino, ir Vilniaus komercinio arbitražo teismo priimtas.

19. Pareiškėjo teiginys, kad sprendimo priėmimo metu buvo pažeisti pagrindiniai arbitražo proceso principai: arbitražo proceso konfidencialumas, šalių autonomiškumo, rungimosi, ekonomiškumo, kooperacijos ir operatyvumo, nenurodant konkrečių aplinkybių, kurios pagrįstų deklaratyviai išvardintus pažeidimus, taip pat negali būti vertinamas kaip pagrįstas.

20. Visapusiškai įvertinus skundžiamo arbitražo teismo sprendimo turinį, nustatytas faktines aplinkybes ir jas pagrindžiančius įrodymus, taip pat pareiškėjo argumentus, kuriais jis grindžia savo nesutikimą su skundžiamu Vilniaus komercinio arbitražo teismo sprendimu, nurodytų argumentų pagrindu spręstina, kad arbitražo proceso metu nebuvo pažeistas proceso sąžiningumo principas, šalims nebuvo apribota teisė gintis, pateikti paaiškinimus ir svarbius bylos nagrinėjimui dokumentus, todėl pareiškėjo skundo argumentai šioje dalyje atmestini kaip nepagrįsti.

Dėl arbitrų (ne)šališkumo

21. Pareiškėjas skunde tvirtina, kad bylą nagrinėję arbitrai buvo šališki ir paveikti interesų konflikto, kadangi išnagrinėję arbitrai – A. Š., D. S. ir S. A., yra tarpusavyje susiję su atsakovės atstovu advokatu K. Š..

22. Nors šalys turi teisę pasirinkti arbitražinį ginčų sprendimo būdą, tačiau universali ir nuo ginčų sprendimo būdo nepriklausanti teisingumo esmė, taip pat nacionaliniu bei tarptautiniu lygmeniu arbitražo sprendimui suteikiama galia lemia tai, kad ginčą sprendžiančio subjekto nešališkumas ir nepriklausomumas yra fundamentali teisių garantija, privaloma šalims užtikrinti visais atvejais. Arbitrų nešališkumas ir nepriklausomumas bei teisė į teisingą procesą yra pamatiniai, visa apimantys arbitražo standartai, o šių principų nesilaikymas gali būti pagrindas teismui panaikinti arbitražo teismo sprendimą ex officio (pagal pareigas) (KAĮ 50 straipsnio 3 dalies 6 punktas).

23. Taigi nepriklausomai nuo to, koks subjektas – teismas ar arbitražas (teisėjų kolegija, arbitražo tribunolas) – nagrinėja bylą, turi būti užtikrinama, kad šis subjektas būtų nešališkas ir nepriklausomas, sudaromas laikantis įstatymo reikalavimų.

24. Nešališkumas yra subjekto vidinė būsena, reiškianti išankstinio nusistatymo dėl ginčo teisinio santykio ar jo šalių nebuvimą. Nešališko subjekto vidinė būsena ir vertinimas neturi būti paveikti jo subjektyvių mąstymo ar emocinių veiksnių galinčių trukdyti vykdyti savo pareigas ir, be kita ko, sąžiningai dėti maksimalias pastangas priimant objektyvų sprendimą. Subjektyvusis teismo ir teisėjo nešališkumas reiškia tai, kad nė vienas teisėjas neturi išankstinio nusistatymo ar nėra tendencingas (žr. EŽTT 1989 m. gegužės 24 d. sprendimo byloje Hauschildt prieš Daniją, peticijos Nr. 10486/83, 48 punktą). Asmeninis bešališkumas yra preziumuojamas, jeigu nėra tam prieštaraujančių įrodymų.

25. Teismas turi būti bešališkas ir objektyviąja prasme, t. y. jis turi pateikti pakankamas garantijas, pašalinančias bet kokią su tuo susijusią abejonę. Vertinant objektyviuosius aspektus, turi būti nustatyta, ar yra realių faktų, kurie vis dėlto kelia abejonių dėl teisėjų bešališkumo (žr. EŽTT 2000 m. spalio 10 d sprendimą byloje Daktaras prieš Lietuvą, peticijos Nr. 42095/98, 30 punktą ir cituojamą praktiką ir 32 punktą). Pasisakydamas dėl objektyviųjų teismo ir teisėjo nešališkumo aspektų, EŽTT yra pabrėžęs, kad turi būti nustatyta realių faktų, kurie kelia abejonių dėl teisėjų nešališkumo. Sprendžiant, ar priežastis abejoti teismo nepriklausomumu ar nešališkumu yra pagrįsta, bylos šalies išreikšta abejonė yra svarbi, bet ne lemiama (žr. EŽTT 1998 m. gegužės 20 d. sprendimą byloje Gautrin ir kiti prieš Prancūziją, peticijos Nr. 38/1997/822/1025–1028). Lemiamos reikšmės turi tai, ar nuogąstavimas gali būti laikomas objektyviai pagrįstu (žr. EŽTT 2000 m. gruodžio 21 d. sprendimo byloje Wettstein prieš Šveicariją, peticijos Nr. 33958/96, 44 punktą; 1996 m. rugpjūčio 7 d. sprendimo byloje Ferrantelli ir Santangelo prieš Italiją, peticijos Nr. 19874/92, 58 punktą).

26. Objektyvusis testas dažniausiai yra susijęs su hierarchiniais ar kitokiais teisėjo ir kitų proceso dalyvių ryšiais (žr., pvz., EŽTT 2004 m. spalio 26 d. sprendimą byloje Miller ir kiti prieš Jungtinę Karalystę, peticijos Nr. 45825/99, 45826/99 ir 45827/99; 2005 m. liepos 15 d. sprendimą byloje Mežnarić prieš Kroatiją, peticijos Nr. 71615/01, ir kt.). Vertinant nešališkumą, kaip minėta, taikomas objektyvaus stebėtojo vertinimo standartas – vertinama, ar susiklosčiusi situacija objektyviam stebėtojui keltų pagrįstų abejonių dėl galimos nešališkumo ir nepriklausomumo stokos (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2015 m. spalio 30 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-570-701/2015).

27. Kadangi arbitražas yra sutartinio pobūdžio ginčų sprendimo būdas, todėl būtent šalių valiai yra teikiamas prioritetas. Nagrinėjamu atveju abiem ginčo šalims buvo sudarytos vienodos procesinės galimybės formuoti arbitražo teismo sudėtį. Bylos medžiaga patvirtina, kad, pateikus ieškinį, Vilniaus komercinio arbitražo teismas 2018 m. spalio 4 d. nutartimi nustatė šalims 20 dienų terminą arbitrų kandidatūroms pateikti (arbitražo b. l. 162–163). Pareiškėjas 2018 m. spalio 23 d. paprašė, jog arbitru būtų paskirtas arbitras D. S. (arbitražo b. l. 175–179), atsakovė arbitru prašė skirti arbitrą S. A. (arbitražo b. l. 180–184). Vilniaus komercinio arbitražo teismas 2019 m. sausio 4 d. informavo šalis, kad jų paskirti arbitrai susitarė dėl trečiojo arbitro, t. y. A. Š., kuris sutiko būti pirmininkaujančiu arbitru (arbitražo b. l. 300). Kartu su pranešimu šalims buvo pateiktos visų arbitrų nešališkumo deklaracijos (arbitražo b. l. 302–311). Taigi pats pareiškėjas dalyvavo formuojant arbitrų kolegiją bei paskyrė arbitrą, kuriuo pasitikėjo.

28. Pastebėtina ir tai, kad bylos nagrinėjimo metu pareiškėjas nereiškė nušalinimų ar kokių nors abejonių dėl arbitražo teismo sudėties, nors faktas, jog atsakovę atstovauja advokatas K. Š., šalims buvo žinomas jau nuo 2018 m. lapkričio 9 d., t. y. pradinėje bylos nagrinėjimo stadijoje, o tai suponuoja išvadą, jog arbitražinio bylos nagrinėjimo metu pareiškėjui nekilo abejonių dėl arbitrų šališkumo (arbitražo b. l. 195–197).

29. Pareiškėjas bylą nagrinėjusių arbitrų nešališkumą grindžia tuo, kad bylą išnagrinėję arbitrai – A. Š., D. S. ir S. A., yra tarpusavyje susiję su atsakovės atstovu advokatu K. Š., nes advokatas K. Š. yra Vilniaus komercinio arbitražo teismo arbitras, be to, advokatas K. Š. yra ne tik arbitras, bet ir Vilniaus komercinio arbitražo teismo Arbitražo ir mediacijos komisijos narys.

30. Įvertinus pareiškėjo nurodytas aplinkybes, patvirtinančias konkrečias sąsajas tarp arbitražo teismo ir suinteresuotą asmenį atstovaujančio atstovo, spręstina, jog jų visuma nesudaro pakankamo pagrindo konstatuoti arbitražo teismo nešališkumo ir su tuo susijusio pareiškėjo teisės į tinkamą procesą pažeidimo. Teisėjų kolegijos nuomone, pareiškėjo pozicija dėl arbitrų šališkumo yra deklaratyvi, pagrįsta prielaidomis, o ne objektyviais įrodymais. Pažymėtina, kad nagrinėjamu atveju arbitražo teismo arbitrus bei suinteresuoto asmens atstovą K. Š. nesieja (nesiejo) jokie pavaldumo ir / ar finansiniai santykiai, kurie praktikoje paprastai pripažįstami kaip galintys daryti poveikį arbitro (-ų) nešališkumui ir nepriklausomumui. Pareiškėjui neįrodžius, kad jo nurodyti arbitražo teismo pirmininko, arbitrų ir suinteresuoto asmens atstovo profesiniai santykiai galėtų turėti tiesioginės įtakos arbitražo teismo nepriklausomumui ir nešališkumui, vien šie santykiai laikytini pernelyg nutolusiais nuo ryšių, kurie sudarytų prielaidas arbitro (ar arbitražo institucijos) šališkumui ir arbitražo proceso neskaidrumui konstatuoti.

31. Tokią poziciją pareiškėjas pagrindžia ir Tarptautinės advokatų asociacijos 2004 m. gegužės 22 d. Gairių dėl interesų konfliktų tarptautiniame arbitraže (toliau – Gairės) Žaliojo sąrašo, kuriame nurodytos situacijos, kurių nereikalaujama nei atskleisti, nei dėl jų nusišalinti, 4.3 papunktyje apibrėžtos situacijos, kuomet arbitras turi kontaktą su kitu arbitru ar su vienos iš šalių atstovu, t. y. 1) arbitras turi ryšį su kitu arbitru ar su vienos iš šalių atstovu per narystę toje pačioje profesinėje asociacijoje, socialinėje ar labdaros organizacijoje, ar per socialinį tinklą (4.3.1 papunktis); 2) arbitras ir vienos iš šalių atstovas anksčiau kartu yra veikę kaip arbitrai (4.3.2 papunktis). Taigi arbitro ir šalies atstovo ankstesnis veikimas kaip arbitrų nėra pagrindas šią aplinkybę atskleisti šalims ir dėl to nusišalinti. Juo labiau kad nagrinėjamu atveju pareiškėjas nurodo net ne bendrą arbitrų veikimą, o tik buvimą viename arbitrų sąraše.

32. Be to, byloje nenustatyta, kaip teigia pareiškėjas, kad arbitražinio nagrinėjimo metu arbitražo teismas ar jo pirmininkas būtų palankūs vien suinteresuotam asmeniui ir jo atstovui. Bylos duomenys patvirtina, kad, kaip jau minėta, arbitražinio proceso metu abiem šalims buvo užtikrintos lygios procesinės galimybės įgyvendinti visas procesines teises.

Dėl bylinėjimosi išlaidų arbitraže

33. Pareiškėjas tvirtina, kad Vilniaus komercinio arbitražo teismo sprendimo dalis, kuria atsakovei priteistos teisingumo ir sąžiningumo principams bei Rekomendacijose dėl civilinėse bylose priteistino užmokesčio už advokato ar advokato padėjėjo teikiamą teisinę pagalbą (paslaugas) įtvirtintiems maksimaliems dydžiams, akivaizdžiai prieštaraujančios bylinėjimosi išlaidos, pažeidžia viešąją tvarką, dėl ko sprendimas turi būti naikinamas. Teisėjų kolegija neįžvelgia pagrindo sutikti ir su šiais pareiškėjo argumentais.

35. Pagrindinis nustatytos viešosios tvarkos, kaip pagrindo panaikinti priimtą arbitražo teismo sprendimą, tikslas – apsaugoti fundamentalias valstybės teisinės sistemos vertybes nuo priimto ir įsiteisėjusio arbitražo teismo sprendimo teisinių padarinių, keliančių grėsmę toms vertybėms. Teismas, spręsdamas, ar prašomas panaikinti arbitražo teismo sprendimas neprieštarauja viešajai tvarkai, nesprendžia, ar arbitražo teismas tinkamai nustatė faktines aplinkybes ir tinkamai jas vertino, nenagrinėja, kaip buvo tiriami įrodymai arbitražo procese, taip pat nevertina, ar tinkamai buvo taikytos proceso ir materialiosios teisės normos, nes tai nėra proceso dėl arbitražo teismo sprendimo apskundimo dalykas.

36. Atsižvelgiant į tokią formuojamą viešosios tvarkos sampratą, spręstina, kad pareiškėjo reikalavimas arbitražo teismo sprendimą naikinti KAĮ 50 straipsnio 3 dalies 6 punkto pagrindu dėl to, kad, jo teigimu, arbitražo teismo iš jo priteistos atsakovei bylinėjimosi išlaidos yra nepagrįstai didelės, nelaikytina kaip patenkanti į šio arbitražo teismo sprendimo panaikinimo apimtį, t. y. spręstina, kad tokiais argumentais nepagrįstai siekiama išplėsti viešosios tvarkos sampratos ribas.

Dėl bylinėjimosi išlaidų, patirtų bylos nagrinėjimo teisme metu

37. Nenustačius pagrindų naikinti skundžiamą arbitražo teismo sprendimą, spręstinas bylinėjimosi išlaidų suinteresuotam asmeniui (ieškovei) atlyginimo klausimas.

38. Pagal CPK 98 straipsnio 1 dalį šaliai, kurios naudai priimtas sprendimas, teismas priteisia iš antrosios šalies išlaidas už advokato ar advokato padėjėjo, dalyvavusių nagrinėjant bylą, pagalbą, taip pat už pagalbą rengiant procesinius dokumentus ir teikiant konsultacijas. Šios nuostatos taikomos priteisiant išlaidas už advokato ar advokato padėjėjo pagalbą pirmosios, apeliacinės instancijos ir kasaciniame teisme (CPK 98 straipsnio 3 dalis).

39. CPK 98 straipsnio 2 dalyje nustatyta, kad šalies išlaidos, susijusios su advokato ar advokato padėjėjo pagalba, atsižvelgiant į konkrečios bylos sudėtingumą ir advokato ar advokato padėjėjo darbo ir laiko sąnaudas, yra priteisiamos ne didesnes, kaip yra nustatyta teisingumo ministro kartu su Lietuvos advokatų tarybos pirmininku patvirtintose rekomendacijose dėl užmokesčio dydžio.

40. Teisėjų kolegija, įvertinusi Rekomendacijose nustatytus dydžius (8.11 papunktis) nurodo, kad maksimali priteistina suma už atsiliepimo į skundą parengimą sudarytų 1 641,51 Eur (1,3 x 1262,7 Eur). Atsižvelgiant į Rekomendacijose nustatytus dydžius, bylos apimtį ir nagrinėjamų klausimų nesudėtingą pobūdį bei į teisingumo ir protingumo principus, suinteresuoto asmens prašoma priteisti už atsiliepimą į apeliacinį skundą suma mažintina iki 1 000 Eur.

Dėl bylos procesinės baigties

41. Vadovaujantis tuo, kas išdėstyta, spręstina, kad nagrinėjamu atveju nenustatyti arbitražo teismo sprendimo panaikinimo pagrindai, todėl pareiškėjo (arbitražo byloje – ieškovo) skundas dėl Vilniaus komercinio arbitražo teismo 2019 m. liepos 10 d. sprendimo, priimto arbitražo byloje Nr. V-0016/2018e, atmestinas, kaip nepagrįstas.

Lietuvos apeliacinio teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija, vadovaudamasi Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso 301 straipsnio 5 dalimi ir Lietuvos Respublikos komercinio arbitražo įstatymo 50 straipsniu,

Rezoliucinė dalis

nutaria:

pareiškėjo (ieškovo) N. V. skundą dėl Vilniaus komercinio arbitražo teismo 2019 m. liepos 10 d. sprendimo, priimto arbitražo byloje Nr. V-0016/2018e, panaikinimo, atmesti.

Priteisti suinteresuotam asmeniui (atsakovei) HeidelbergCement Northen Europe AB (juridinio asmens kodas 556567-9601) iš pareiškėjo (ieškovo) N. V. 1 000 Eur (vieną tūkstantį eurų) bylinėjimosi išlaidų.