- Teismas
- Panevėžio apygardos teismas
- Dokumentas
- Nutartis
- Data
- 2019-12-05
- Bylos Nr.
- e2A-666-212/2019
- Teisminio proceso Nr.
- 2-08-3-07581-2018-5
- Bylos rūšis
- civilinė byla
- Teisėjai
- Eigirdas Činka, Zina Mickevičiūtė, Nijolė Danguolė Smetonienė
- Ieškovas
- UAB „Jaros transportas“
- Atsakovas
- V. M.
Panevėžio apygardos teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų: Zinos Mickevičiūtės (kolegijos pirmininkė ir pranešėja), Nijolės Danguolės Smetonienės, Eigirdo Činkos,
viešame teismo posėdyje apeliacine rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo civilinę bylą pagal ieškovės UAB „Jaros transportas“ apeliacinį skundą dėl Panevėžio apylinkės teismo Panevėžio rūmų 2019 m. liepos 4 d. sprendimo civilinėje byloje Nr. e2-974-940/2019 pagal ieškovės UAB „Jaros transportas“ ieškinį atsakovui V. M. dėl žalos atlyginimo bei atsakovo V. M. priešieškinį ieškovei UAB „Jaros transportas“ dėl atleidimo iš darbo už šiurkštų darbo pareigų pažeidimą pripažinimo neteisėtu, netesybų už uždelstą atsiskaityti laiką ir neturtinės žalos atlyginimo priteisimo, reikalavimo dėl žalos atlyginimo išieškojimo iš atsakovo pripažinimo neteisėtu.
Aprašomoji dalis
Teisėjų kolegija nustatė:
I.Ginčo esmė
1. Ieškovė UAB „Jaros transportas“ pareiškė ieškinį V. M. (darbuotojui) dėl iš darbo santykių kilusio ginčo, ikiteismine tvarka išspręsto Kauno teritorinio skyriaus darbo ginčų komisijos (toliau - darbo ginčų komisijos) 2018 m. lapkričio 21 d. sprendimu Nr. DGKS-6341, išnagrinėjimo iš esmės teisme. Ieškovė prašė priteisti iš atsakovo V. M. 2‘372,40 Eur, tai yra 6 mėnesių atsakovo gauto vidutinio darbo užmokesčio dydžio žalos atlyginimą ir visas patirtas bylinėjimosi išlaidas.
Šalies argumentai
2. Ieškinyje nurodė, kad UAB „Jaros transportas“ pagal užsakymus teikia krovinių pervežimo paslaugas. Atsakovas V. M. ieškovo įmonėje dirbo nuo 2018 m. liepos 9 d. vairuotoju – ekspeditoriumi. Iš užsakovo UAB „Mylios“ ieškovė gavo pretenziją bendrai 1‘860,22 Eur sumai. Ši žala buvo padaryta dėl Kia Sportage automobilių apgadinimo 2018 m. liepos 13 d. V. M. vežant 7 vnt. šio modelio automobilius, pirmosios jo komandiruotės Europoje metu. Kadangi šie automobiliai buvo apgadinti dėl dviejų atskirų ir tarpusavyje nesusijusių įvykių, įvykusių tą pačią dieną, t. y. 2018 m. liepos 13 d., AB „Lietuvos draudimas“ juos vertino kaip du draudžiamuosius įvykius. Dėl sutartyje numatytos 1‘000 Eur dydžio franšizės draudimas ieškovui atlygino tik 440,22 Eur. Dėl 2018 m. rugsėjo 3 d. pasikrovimo metu automobilio Seat Ibiza apgadinimo ieškovui buvo padaryta žala, draudikas nekompensuos 1‘000 Eur. UAB „Jaros transportas“ iš dalies atsiskaitė su pervežimų užsakovu tarpusavio įsiskolinimo užskaitymo suderinimo aktu, padengdamas 1‘479,49 Eur sumą UAB „Mylios“, t. y. šios sumos negaudamas už atliktas transporto paslaugas. Darbdavys 2018 m. lapkričio 6 d. nutraukė darbo sutartį su atsakovu dėl šiurkštaus darbo pareigų nevykdymo.
3. Atsakovas V. M. pateikė priešieškinį dėl ikiteismine tvarka išspręsto Kauno teritorinio skyriaus darbo ginčų komisijos 2018 m. lapkričio 21 d. sprendimo Nr. DGKS-6341, išnagrinėjimo iš esmės teisme, kuriuo prašė: 1) pripažinti jo atleidimą iš darbo už šiurkštų darbo pareigų pažeidimą 2018 m. lapkričio 6 d. neteisėtu; 2) priteisti 2‘029,72 Eur netesybas už laikotarpį nuo 2018 m. rugsėjo 27 d. iki 2019 m. kovo 1 d.; 3) priteisti iš ieškovės 500 Eur neturtinės žalos atlyginimą; 4) pripažinti, kad ieškovės reikalavimas dėl žalos atlyginimo yra nepagrįstas, neteisėtas bei jį atmesti; 5) Lietuvos Respublikos valstybinės darbo inspekcijos Kauno teritorinio skyriaus darbo ginčų komisijos 2018 m. lapkričio 21 d. sprendimo Nr. DGKS-6341 dalį, kuria nuspręsta išieškoti atsakovui iš ieškovės 299,09 Eur netesybų už uždelstą atsiskaityti laiką, taip pat nuspręsta atmesti atsakovo reikalavimą dėl 5‘000 Eur neturtinės žalos atlyginimo išieškojimo iš ieškovės bei išieškoti iš atsakovo ieškovo naudai 1‘000 Eur turtinės žalos atlyginimo, laikyti netekusiu galios; 6) priteisti iš ieškovės atsakovo naudai visas jo patirtas 3‘085,50 Eur atstovavimo teisme išlaidas.
4. Priešieškinyje nurodė, kad šalių sudaryta darbo sutartis pasibaigė atsakovo (darbuotojo) 2018 m. rugsėjo 21 d. prašymo pagrindu, o ieškovė (darbdavys) darbo sutarties pasibaigimą privalėjo įforminti vėliausiai 2018 m. rugsėjo 26 d., todėl darbo sutarties nutraukimas 2018 m. lapkričio 6 d. įsakymu Nr. P 18/11/06 yra nepagrįstas ir neteisėtas. Atsakovas 2018 m. rugsėjo 21 d. prašymą dėl atleidimo iš darbo įteikė tą pačią dieną, t. y. 2018 m. rugsėjo 21 d. įmonės buhalterei. Atsakovas jokio rašytinio neigiamo atsakymo iš ieškovės dėl savo prašymo negavo, nuo 2018 m. rugsėjo 21 d. atsakovas nebebuvo siunčiamas į komandiruotes. Manydamas, kad darbo santykiai nutraukti, atsakovas nuo 2018 m. spalio 3 d. įsidarbino kitoje įmonėje, su kuria darbo santykius 2018 m. spalio 29 d. nutraukė dėl pablogėjusios sveikatos būklės. Ieškovė nepateikė jokių įrodymų, pagrindžiančių faktą, kad atsakovui buvo įteikti ieškovės siųsti dokumentai: 2018 m. rugsėjo 28 d. reikalavimas pasiaiškinti, darbdavio 2018 m. rugsėjo 14 d. bei 2018 m. spalio 5 d. įsakymai. Ieškovė atsakovui skyrė drausmines nuobaudas ? įspėjimus, nors galiojantis Darbo kodeksas (toliau – DK) drausminių nuobaudų instituto nenumato. Ieškovė vykdė psichologinį spaudimą atsakovo atžvilgiu, neužtikrino darbui saugių sąlygų (perdavė techniškai netvarkingą autovežį), davė neatsakingus ir neteisėtus nurodymus vežti didesnius krovinius, nei leistina, delsė mokėti priklausantį darbo užmokestį bei dienpinigius. Tokie ieškovės veiksmai kėlė atsakovui nuolatinį stresą, neigiamus dvasinius išgyvenimus bei lėmė sveikatos pablogėjimą. Ieškovė neteisėtai nutraukė su atsakovu darbo sutartį pagal Darbo kodekso 58 straipsnį. Neteisėto atleidimo faktas sukrėtė atsakovą, sukėlė jam papildomus neigiamus dvasinius išgyvenimus, todėl iš ieškovės prašė priteisti 500 Eur dydžio neturtinę žalą.
II. Pirmosios instancijos teismo sprendimo esmė
5. Panevėžio apylinkės teismo Panevėžio rūmų 2019 m. liepos 4 d. sprendimu ieškinys ir priešieškinis patenkinti iš dalies. Teismas ieškovei iš atsakovo priteisė 1‘039,25 Eur žalos atlyginimą. Pripažino atsakovo atleidimą iš darbo UAB „Jaros transportas“ 2018 m. lapkričio 6 d. pagal DK 58 straipsnio 1 dalį, 2 dalies 1 punktą, 4 dalį neteisėtu. Nustatė, kad darbo sutartis tarp šalių nutraukta darbuotojo prašymu pagal DK 36 straipsnio 4 dalį, 2018 m. rugsėjo 26 d. Teismas priteisė atsakovui iš ieškovės 2‘029,72 Eur netesybų (neatskaičius mokesčių), už uždelstą atsiskaityti laiką, ir 997,15 advokato teisinės pagalbos išlaidų. Valstybės naudai iš ieškovės priteista 117 Eur žyminio mokesčio ir 7,60 Eur procesinių dokumentų siuntimo išlaidų, iš atsakovo - 7,60 Eur procesinių dokumentų siuntimo išlaidų.
6. Teismas nustatė, kad reikalavimai kildinami iš 2018 m. liepos 5 d. tarp šalių sudarytos darbo sutarties Nr. 236, kurios pagrindu atsakovas nuo 2018 m. liepos 9 d. bendrovėje buvo įdarbintas vairuotoju – ekspeditoriumi bei 2018 m. liepos 5 d. darbuotojo turtinės atsakomybės sutarties vykdymo. Sudarydamos darbo sutartį ginčo šalys sutarė dėl suminės darbo laiko apskaitos pagal Europos parlamento ir tarybos reglamentą (EB) Nr. 561/2006, trijų mėnesių išbandymo termino darbdavio inciatyva, siekiant patikrinti darbuotojo kvalifikaciją (darbo sutarties 4 p., 5 p.). Šalys 2018 m. liepos 5 d. pasirašė visiškos materialinės atsakomybės sutartį, kurioje sutarė, kad vairuotojas – ekspeditorius prisiima visišką materialinę atsakomybę už perduotas vertybes – autovežį su priekaba. 2018 m. liepos 5 d. atsakovo prašymo pagrindu šalys sutarė, kad darbo užmokestis bus mokamas vieną kartą per mėnesį. Atsakovo vidutinis mėnesinis darbo užmokestis 395,40 Eur, dienos vidutinis darbo užmokestis 26,36 Eur.
7. Nustatė, kad 2018 m. liepos 5 d. tarp ieškovės ir UAB „Mylios“ buvo sudaryta vienkartinė sutartis krovinio pervežimui dėl Kia automobilių pervežimo. 2018 m. rugpjūčio 6 d. išrašyta ieškovės sąskaita už transporto paslaugas 1‘573 Eur sumai. Atsakovas 2018 m. liepos 9 d. įsakymu išsiųstas į komandiruotę 27 dienoms, t. y. nuo 2018 m. liepos 9 d. iki 2018 m. rugpjūčio 4 d. Už komandiruotę numatyta išmokėti 1‘759 Eur dienpinigių, atsakovui buvo išmokėta 1‘592,53 Eur dienpinigių bei 378,12 Eur darbo užmokesčio.
8. 2018 m. rugpjūčio 30 d. tarp ieškovės ir UAB „Mylios“ buvo sudaryta vienkartinė sutartis krovinio pervežimui dėl aštuonių automobilių Seat Ibiza ir Seat Arona pervežimo. Atsakovas 2018 m. rugpjūčio 13 d. buvo išsiųstas į antrąją komandiruotę nuo 2018 m. rugpjūčio 13 d. iki 2018 m. rugsėjo 10 d., t. y. 29 dienoms. Už komandiruotę numatyta išmokėti 1‘778 Eur dienpinigių.
9. UAB „Vykom“ pateikė UAB „Mylios“ 2018 m. rugsėjo 11 d. pretenziją dėl 1‘445,22 Eur žalos, padarytos 2018 m. liepos 13 d. gabenant Kia automobilius, o UAB „Mylios“ 2018 m. rugsėjo 12 d. pateikė pretenziją ieškovei dėl 1‘460,22 Eur nuostolių atlyginimo, t. y. dėl automobilio Kia Sportage, kėbulo Nr. 567555, apgadinimo 2018 m. liepos 13 d. UAB „Mylios“ ieškovei 2018 m. spalio 8 d. pateikė antrąją pretenziją dėl 400 Eur nuostolių atlyginimo, t. y. dėl automobilio Kia Sportage, kėbulo Nr. 567677, apgadinimo 2018 m. liepos 13 d. Nurodytas sumas buvo prašoma pervesti per dešimt dienų į UAB „Mylios“ nurodytą sąskaitą, tačiau duomenų apie šių sumų pervedimą į UAB „Mylios“ sąskaitą byloje nėra.
10. Reck Co&M. GmbH 2019 m. sausio 25 d. pateikė pretenziją ieškovei dėl Seat Ibiza automobilio apgadinimo, 2‘597,72 Eur sumai. Ieškovė ir UAB „Mylios“ 2018 m. spalio 15 d. tarpusavio įsiskolinimo užskaitymo suderinimo aktu sutarė atlikti tarpusavio skolų užskaitymą 6‘494,49 Eur sumai. Iš šios sumos 1‘079,49 Eur ir 400 Eur užskaityta pagal ieškovei pateiktas 2018 m. rugsėjo 11 d. ir 2018 m. spalio 8 d. pretenzijas dėl pervežtų automobilių apgadinimų.
11. AB „Lietuvos draudimas“ administravo žalos bylą Nr. 2035081 dėl 2018 m. liepos 13 d. įvykių. Draudikas nustatė, kad 2018 m. liepos 13 d. vieno draudžiamojo įvykio metu buvo apgadintas automobilio Kia bamperis, nustatyta 380 Eur žala neviršijo 1‘000 Eur besąlyginės išskaitos, todėl draudimo išmoką atsisakyta mokėti. Taip pat buvo apgadintas kito automobilio Kia stogas, dėl ko 2019 m. vasario 8 d. sprendimu nuspręsta išmokėti 440,22 Eur draudimo išmoką, atlikus besąlyginę 1‘000 Eur dydžio išskaitą, numatytą draudimo sutartyje. Žalos byla Nr. 2062715 administruota dėl 2018 m. rugsėjo 3 d. įvykio, kurio metu buvo apgadintas automobilis Seat Ibiza. Nustatytas nuostolių dydis 2‘597,71 Eur, atlikus besąlyginę išskaitą, 2019 m. vasario 8 d. sprendimu nuspręsta išmokėti ieškovei 1‘597,71 Eur draudimo išmoką, kas padaryta 2019 m. vasario 11 d.
12. Teismas nustatė, kad 2018 m. rugsėjo 14 d., 2018 m. spalio 5 d. UAB „Jaros transportas“ direktoriaus įsakymais atsakovui buvo skirtos drausminės nuobaudos ? įspėjimai, laikotarpiais nuo 2018 m. rugsėjo 11 d. iki 2018 m. rugsėjo 13 d., taip pat nuo 2018 m. rugsėjo 22 d. iki 2018 m. spalio 5 d. žymėtos pravaikštos ir neskaičiuotas darbo užmokestis. UAB „Jaros transportas“ direktoriaus 2018 m. lapkričio 6 d. įsakymo Nr. P 18/11/06 pagrindu už laikotarpį nuo 2018 m. spalio 6 d. iki 2018 m lapkričio 6 d. žymėta pravaikšta darbo laiko apskaitos žiniaraštyje ir neskaičiuotas darbo užmokestis, šio įsakymo 2 p. atsakovas atleistas iš užimamų pareigų 2018 m. lapkričio 6 d. už šiurkštų darbo drausmės pažeidimą pagal DK 58 straipsnio 1 dalį, 2 dalies 1 punktą ir 4 dalį. Pažymėjo, kad nebuvo ginčo dėl aplinkybių, jog atsakovui vėluota mokėti su darbo santykiais susijusias išmokas (ieškovė atsakovui 2018 m. lapkričio 6 d. buvo skolinga 2‘504,81 Eur) ir, kad nutraukus darbo sutartį, su atsakovu pilnai nebuvo atsiskaityta.
13. Teismas pažymėjo, kad ieškovė prašo taikyti atsakovo atžvilgiu ribotą, t. y. 6 mėn. jo vidutinių darbo užmokesčių dydžio materialinę atsakomybę ir priteisti 2‘372,40 Eur (395,40 Eur (atsakovo vidutinis mėnesinis darbo užmokestis) x 6 mėn.) žalos, kurią sudaro dėl taikytos franšizės draudiko nekompensuoti nuostoliai, atlyginimą. Atkreipė dėmesį, kad atsakovas paties automobilių apgadinimo fakto neginčijo, tačiau neigė padaręs įmonei žalą ir nesutiko, kad yra jo kaltė. Teismas vertino, kad atsakovas 2018 m. liepos 9 d. buvo pasirašytinai supažindintas su pareiginiais vairuotojo – ekspeditoriaus nuostatais, instruktuotas darbuotojų saugos ir sveikatos, gaisrinės saugos klausimais. Teismas atsakovo teiginius, kad nebuvo apmokytas dirbti su tokio pobūdžio autovežio platforma, nebuvo supažindintas su krovinio pervežimo taisyklėmis vertino kritiškai. Pažymėjo, kad atsakovas kaip profesionalus darbuotojas (vairuotojas), turėdamas ne vienerių metų darbo patirtį, inžinerinį išsilavinimą, kaip protingas, rūpestingas, atsakingas darbuotojas turėjo galimybę prieš pradedant vykdyti darbines funkcijas, pasidomėti kaip yra pakraunami automobiliai. Atsakovas liudytojo R. K. parodymų, kad prieš komandiruotę turėjo galimybę apžiūrėti transporto priemonę, kuri jam buvo perduota, nepaneigė.
14. Pažymėjo, kad pareiginių nuostatų 3.1. punkte numatyta, jog vairuotojas turi teisę reikalauti, kad transporto priemonė nebūtų perkrauta, atsisakyti važiuoti, jei transporto priemonė aiškiai techniškai netvarkinga, jei tai kelia pavojų eismo saugumui. Teismas sprendė, kad atsakovas turėjo teisę atsisakyti vykdyti, jo manymu, neteisėtus nurodymus, todėl konstatuoti, kad automobilis Seat Ibiza buvo apgadintas būtent dėl neteisėtų darbdavio ar jo įgalioto asmens nurodymų, nėra pagrindo.
15. Teismas vertino atsakovo paaiškinimų turinį, atmetė jo teiginius dėl psichologinio spaudimo jų surašymo metu, nematė pagrindo spręsti, kad paaiškinimuose nurodytos aplinkybės neatitinka faktinių įvykių aplinkybių. Be to, teismo posėdžio metu atsakovas V. M. paaiškino, kad 2018 m. liepos 13 d., kai gabeno Kia automobilius, kad jie apgadinti pastebėjo tik juos pristatęs į paskirties vietą, galimai dėl duobės kelyje, pripažino, kad Seat automobilis nuslydo pasikraunant. Teigė, kad buvo nuovargis, stresas. Byloje pateikti duomenys, kad atsakovui buvo taikytos nuobaudos dėl greičio viršijimo. Sprendė, kad atsakovas vykdydamas savo darbines funkcijas nebuvo pakankamai atidus ir rūpestingas, jo paaiškinimai, susirašinėjimas su darbdaviu, nepatvirtina, kad perduotas vilkikas buvo techniškai netvarkingas ar, kad nurodomi atsakovo transporto priemonės ar puspriekabės trūkumai buvo esminiai, kėlę pavojų gabenamam kroviniui. Teismas konstatavo, kad darbuotojas šiuo atveju būdamas nepakankamai atidus ir rūpestingas, veikė savo rizika, o tokiais savo veiksmais sukėlė padarinius – žalą darbdaviui. Kadangi atsakovas buvo atsakingas už jam perduotas materialines vertybes, nustatytas gabenamų transporto priemonių apgadinimas, nepriklausomai, ar jis buvo nepastebėtas, ar apgadinimas buvo padarytas automobilių pakrovimo metu, teismui leido spręsti, kad atsakovas tiek priimdamas, tiek pakraudamas jam patikėtas materialines vertybes netinkamai atliko jam pavestą darbą.
16. Vertino, kad AB „Lietuvos draudimas“ (draudikas) ieškovei, dėl byloje nagrinėjamų įvykių, iš viso išmokėjo 2‘037,93 Eur draudimo išmoką: 1) 2019 m. vasario 8 d. sprendimu nuspręsta išmokėti 440,22 Eur draudimo išmoką, žalos byla Nr. 2035081; 2) 2019 m. vasario 8 d. sprendimu, nuspręsta išmokėti ieškovui 1‘597,71 Eur draudimo išmoką, žalos byla Nr. 2062715. Ieškovei pretenzijos pateiktos 1‘860,22 Eur sumai dėl Kia automobilių apgadinimų 2018 m. liepos 13 d. įvykių metu bei dėl Seat Ibiza apgadinimo 2018 m. rugsėjo 3 d. įvykio metu – 2‘597,70 Eur. Ieškovė įrodinėjo, kad dėl automobilių Kia apgadinimo draudikas nekompensavo 1‘420,22 Eur nuostolių, o dėl Seat Ibiza ? 1‘000 Eur. Teismas pažymėjo, kad ieškovė nepateikė duomenų, kurie patvirtintų 1‘000 Eur kompensacijos (draudiko išskaičiuota franšizė) sumokėjimą įmonei, pareiškusiai pretenziją dėl Seat Ibiza automobilio apgadinimo. Ieškovė pripažino, kad šios sumos nėra sumokėjusi, todėl sprendė, kad ieškinio reikalavimas šioje dalyje yra neįrodytas. Pažymėjo, kad byloje yra ieškovės ir UAB „Mylios“ 2018 m. spalio 18 d. skolų suderinimo aktas dėl 1‘479,47 Eur sumos, jame nurodoma, kad ieškovė ir UAB „Mylios“ atlieka tarpusavio skolų užskaitymą, įskaitant pretenzijas dėl Kia Sportage automobilių apgadinimo. Pagal suderinimo aktą suderinta skola 1‘479,47 Eur sumai, o dvi pretenzijos buvo pateiktos ieškovei 1‘860,22 Eur sumai. Skolos suderinimo aktas sudarytas vėliau (2018-10-18), t. y. po abiejų pretenzijų ieškovei pateikimo (atitinkamai 2018-09-12 dėl 1‘460,22 Eur ir 2018-10-09 dėl 400 Eur). Ieškovei draudikas 2019 m. vasario 8 d. sprendimu kompensavo 440,22 Eur, o duomenų, kad ši draudiko išmokėta suma būtų pervesta pretenzijas pareiškusiai įmonei, nėra. Pažymėjo, kad aplinkybės, jog ieškovei buvo pareikštos pretenzijos dėl žalos atlyginimo, pačios savaime neįrodo fakto, kad tai tiesioginė tikroji žala ar negautos pajamos ar, kad ieškovė pateiktas pretenzijas patenkino. Teismas vadovavosi skolos suderinimo akte nurodytais duomenimis, ir konstatavo, kad pagal bylos faktinius duomenis reali ieškovės žala yra 1‘039,25 Eur (1479,47 Eur- 440,22 Eur).
17. Teismas pripažino, kad aplinkybių, patvirtinančių atsakovo didelį neatsargumą dėl šioje byloje nagrinėjamų įvykių, nenustatyta. Liudytojas R. K. nurodė, kad atsakovui galbūt trūko patirties, įgūdžių. Įrodymų, kurie patvirtintų liudytojo teiginius, kad atsakovas pasikraudamas automobilius Seat Ibiza, tiesiog pamiršo uždėti atramas, teismui nepateikta. Tai, kad ne pats darbuotojas, o krovinio pervežimo užsakovas informavo apie apgadintus automobilius, nesudaro pagrindo spręsti, kad atsakovo kaltės forma yra didelis neatsargumas. Pripažino, kad ieškovė įrodė visas atsakovo atsakomybei kilti būtinas turtinės atsakomybės sąlygas, iš atsakovo ieškovui priteistinas 1‘039,25 Eur žalos atlyginimas, neviršijantis trijų mėnesinių vidutinių atsakovo darbo užmokesčių. Teismas atmetė atsakovo argumentus, kad jis jau yra atlyginęs gera valia 1‘000 Eur žalą.
18. Teismas, spręsdamas dėl atleidimo iš darbo, vadovavosi DK 36 straipsnio nuostatomis, numatančiomis šalims galimybę susitarti dėl išbandymo bei nutraukti darbo sutartį, pažymėjo, kad pagal įstatymą išbandymo terminas yra skirtas abiems darbo sutarties šalims, todėl šiuo atveju tiek darbdavys, tiek ir darbuotojas (atsakovas) turėjo teisę nutraukti darbo santykius įspėjęs kitą šalį prieš tris darbo dienas (DK 36 str. 3 ir 4 d.).
19. Ieškovė 2018 m. lapkričio 6 d. nutraukė darbo sutartį pagal DK 58 straipsnio 2 dalies 1 punktą, t. y. už šiurkštų darbuotojo darbo pareigų nevykdymą (neatvykimą į darbą 2018 m. spalio 6 d. ? 2018 m. lapkričio 6 d.). Atsakovas teigė, kad 2018 m. rugsėjo 21 d. ieškovo buhalterei pateikė prašymą dėl atleidimo iš darbo, kuriame nurodė, kad prašo atleisti iš darbo nuo 2018 m. rugsėjo 24 d. (2018 m. rugsėjo 22 d. ir 23 d. buvo savaitgalis). Nors tiesioginių įrodymų, patvirtinančių šiuos atsakovo teiginius byloje nėra, tačiau teismas padarė išvadą, kad atsakovo paaiškinimus patvirtina netiesioginiai įrodymai. Buhalterines paslaugas ieškovei teikia UAB „Apskaitos praktika“, o buhalterės darbo vieta yra ieškovės įmonės administracijos patalpose, atsakovas jau nuo 2018 m. spalio 3 d. dirbo UAB „Smartdeal“, atsakovo pateikta telefonų skambučių išklotinė patvirtina jo teiginius, kad 2018 m. rugsėjo 21 d. jam skambino transporto direktorius R. K.. Teismas pažymėjo, kad nepaneigti atsakovo teiginiai, jog buvo skambinta po prašymo dėl darbo sutarties nutraukimo, palikimo įmonėje.
Atsiliepimas
20. Nagrinėjant šalių ginčą darbo ginčų komisijoje, atsakovas 2018 m spalio 26 d. atsiliepime į priešinį darbdavio prašymą, taip pat teikdamas rašytinius paaiškinimus 2018 m. spalio 31 d. prašyme nurodė, kad neišspręstas klausimas dėl jo atleidimo ir prašė išreikalauti 2018 m. rugsėjo 21 d. prašymą dėl darbo sutarties nutraukimo, kurį jis pateikė įmonės buhalterei. Taip pat kėlė klausimą dėl nepagrįstai jam žymėtų pravaikštų ir skirtų be pagrindo nuobaudų panaikinimo.
Žemesnės instancijos teismas
21. Teismas sprendė, kad šie byloje pateikti įrodymai patvirtina atsakovo aiškiai išreikštą valią nutraukti darbo sutartį. Tai, kad atsakovas prašymą dėl darbo sutarties nutraukimo parašė nedarbingumo laikotarpiu, nesudaro pagrindo spręsti priešingai, kadangi teisės aktai nenumato darbuotojui draudimo nedarbingumo laikotarpiui teikti prašymus darbdaviui ar darbo ginčus nagrinėjančiai institucijai. Teismas sprendė, kad tokių išvadų nepaneigia liudytojo R. K. teiginiai, jog prašymo atsakovas nebuvo palikęs, kadangi šis liudytojas yra darbdavio administracijos atstovas ir šiuo metu darbo santykiais susijęs su ieškove. Be to, pats liudytojas 2019 m. balandžio 15 d. teismo posėdžio metu nurodė, kad 2018 m. rugsėjo mėn., t. y. dar esant nenutrauktai darbo sutarčiai su atsakovu, jo teiravosi kitos įmonės vadovai apie šį darbuotoją ir jis nurodė, kad tai buvęs jų darbuotojas. Liudytojas taip pat pažymėjo, kad po to, kai atsakovas 2018 m. rugsėjo 10 d. grįžo iš komandiruotės, jo daugiau nebebūtų siuntę į komandiruotes. Įvertino ir tai, kad tuo metu, kai ieškovė įformino darbo sutarties nutraukimą šalis jau siejo teisiniai santykiai dėl darbo ginčo, kurį inicijavo būtent atsakovas, nagrinėjimo Darbo ginčų komisijoje, o darbo sutarties nutraukimas dėl šiurkštaus darbo pareigų pažeidimo buvo įformintas tik po to, kai atsakovas pareikalavo išreikalauti iš ieškovės jo prašymą dėl darbo sutarties nutraukimo. Byloje nepaneigta, kad ieškovas delsė įforminti darbo sutarties nutraukimą būtent dėl jį pasiekusių krovinių pervežimo užsakovų pretenzijų (CPK 12 str., 185 str.).
22. Teismas pažymėjo, kad galiojantis teisinis reglamentavimas nebenumato drausminių nuobaudų skyrimo instituto, todėl 2018 m. rugsėjo 14 ir spalio 5 d. įsakymais ieškovė, fiksuodama darbo pareigų nevykdymą, neturėjo teisinio pagrindo skirti drausminių nuobaudų – įspėjimų. Teismas atsižvelgė į Darbo tvarkos taisyklių, Europos Parlamento ir Tarybos reglamento Nr. 561/2006 nuostatas, įvertino faktines aplinkybes, atsakovo darbo specifiką ir sprendė, kad, labiau tikėtina, jog grįžusiam iš komandiruotės 2018 m. rugsėjo 10 d. V. M. nuo 2018 m. rugsėjo 11 d. turėjo būti suteiktos poilsio dienos. Todėl vien tai, kad darbo laiko apskaitos žiniaraščiuose laikotarpiui nuo 2018 m. rugsėjo 11 d. iki 13 d. buvo žymėta pravaikšta, kai tarp šalių jau buvo kilęs konfliktas, ieškovei nepateikus darbo grafikų, kitų leistinų objektyvių įrodymų, nesudaro pagrindo spręsti priešingai.
23. Ieškovė šiurkščiu darbo pareigų nevykdymu laikė aplinkybes, kad atsakovas laikotarpiu nuo 2018 m. spalio 6 d. iki 2018 m lapkričio 6 d. nevyko į darbą. Teismas sprendė, kad atsakovui pateikus prašymą, ieškovė privalėjo įforminti darbo sutarties nutraukimą, kaip tai numatytą DK 36 straipsnio 4 dalyje. Darbo sutartį 2018 m. lapkričio 6 d. įsakymu ieškovė nutraukė ne dėl pakartotinio darbo pareigų nevykdymo, ir ne dėl darbo pareigų nevykdymo už tą laikotarpį, kai darbo sutartis dar nebuvo nutraukta, bet dėl to, kad atsakovas neatvyko į darbą nuo 2018 m. spalio 6 d., t. y. tuo laikotarpiu, kai faktiškai darbo santykiai jau buvo pasibaigę darbuotojo prašymu. Atsakovui pateikus prašymą dėl darbo sutarties nutraukimo, esant nustatytam bandomajam terminui, ieškovė neturėjo teisinio pagrindo žymėti pravaikštas 2018 m. spalio 5 d. ir 2018 m. lapkričio 6 d. įsakymuose nurodytais laikotarpiais, nes šalių darbo santykiai vėliausiai nutrūko 2018 m. rugsėjo 26 d. (trečią darbo dieną po prašymo pateikimo, kaip tai yra numatyta DK 36 straipsnio 4 dalyje).
24. Nors nesutikdama su atsakovo prašyme nurodyta data ieškovė turėjo teisę nenutraukti darbo sutarties nuo 2018 m. rugsėjo 24 d., tačiau vadovaujantis DK 36 straipsnio 4 dalimi, ieškovė privalėjo darbo sutartį vėliausiai nutraukti 2018 m. rugsėjo 26 d. Teismas darė išvadą, kad ieškovės 2018 m. lapkričio 6 d. įsakymas dėl atsakovo atleidimo iš darbo už šiurkštų darbo pareigų pažeidimą yra nepagrįstas ir neteisėtas. Konstatavo, kad darbo sutartis nutraukta darbuotojo prašymu 2018 m. rugsėjo 26 d. Teismas įvertino, kad galutinai su atsakovu ieškovė atsiskaitė tik 2019 m. kovo 1 d. Kadangi darbo sutartis buvo nutraukta 2018 m. rugsėjo 26 d., teismas pripažino, kad už uždelstą atsiskaityti laiką (nuo 2018 m. rugsėjo 27 d. iki 2019 m. kovo 1 d., 5 mėn. ir 2 d. d.) atsakovui priteistinos 2‘029,72 Eur netesybos (DK 146 str., 147 str. 2 d.). Teismas pakankama satisfakcija pripažino darbo sutarties dėl šiurkštaus darbo pareigų pažeidimo nutraukimo neteisėtumo konstatavimą, įvertino faktines bylos aplinkybes ir netenkino atsakovo reikalavimo dėl 500 Eur neturtinės žalos priteisimo. Proporcingai patenkintiems ir atmestiems reikalavimams teismas paskirstė bylinėjimosi išlaidas.
III.Apeliacinio skundo ir atsiliepimo į apeliacinį skundą motyvai
25. Apeliaciniu skundu ieškovė UAB „Jaros transportas“ prašo pakeisti Panevėžio apylinkės teismo Panevėžio rūmų 2019 m. liepos 4 d. sprendimo dalį dėl žalos atlyginimo ir priteisti ieškovei iš atsakovo 1‘419,98 Eur žalos atlyginimą, taip pat panaikinti sprendimo dalį, kuria patenkintas priešieškinys, ir priešieškinį atmesti pilnai.
26. Ieškovė prašo priimti naujus rašytinius įrodymus (tarpusavio įsiskolinimo užskaitymo suderinimo aktą, elektroninį laišką), kadangi po sprendimo priėmimo paaiškėjo aplinkybė, jog ieškovės atstovas advokatas galimai per neatidumą nepateikė reikšmingo įrodymo – tarpusavio įsiskolinimo užskaitymo suderinimo akto, kuriuo faktiškai buvo įskaityta pirmoji 380,73 Eur dalis UAB „Mylios“ pareikalautų nuostolių atlyginimo pagal pretenziją dėl 1‘460,22 Eur žalos atlyginimo. Šis įrodymas patvirtina, kad ieškovė pilnai įskaitė bendrą 1‘860 Eur UAB „Mylios“ pareikalautą atlyginti žalą dviem tarpusavio suderinimo aktais. Todėl bendra ieškovei priteistina suma išaugtų nuo 1‘039,25 Eur iki 1‘419,98 Eur sumos (įvertinus, kad 440,22 Eur ieškovei kompensavo draudikas), atsirastų pagrindas pervertinti atsakovo veiksmus į didelį neatsargumą (žalos atlyginimas viršija 3 mėnesių darbo užmokesčio dydį). Nurodo argumentus, teismų praktiką dėl būtinumo priimti naujai teikiamus įrodymus.
Šalies argumentai
27. Nurodo, kad teismas netinkamai nustatė padarytos žalos dydį, nepagrįstai sprendė, kad žala padaryta esant įprastam atsakovo neatsargumui. Teismas, apskaičiuodamas priteistiną žalos dydį, vadovavosi 2018 m. spalio 15 d. tarpusavio įsiskolinimo užskaitymo suderinimo aktu kaip rašytiniu įrodymu, tačiau jį sukritikavo nurodant, kad nėra duomenų, jog draudikui kompensavus ieškovei 440,22 Eur, ši draudiko išmokėta suma būtų pervesta pretenzijas pareiškusiai įmonei, kaip ir nėra įrodymų, kad likusią sumą pagal pateiktas pretenzijas ieškovė būtų atlyginusi jas pareiškusiai įmonei. Teismas motyvavo, kad ieškovė nepateikė įrodymų, kurie patvirtintų, kad per pretenzijose nurodytus terminus, ieškovė būtų pervedusi 1‘860,22 Eur sumą UAB „Mylios“, pažymėjo, kad ūkine komercine veikla besiverčiantys asmenys turi pareigą buhalterinės apskaitos dokumentus tvarkyti pagal Buhalterinės apskaitos įstatymo reikalavimus ir kad nepateikdama pirminių apskaitos dokumentų, kurie patvirtintų patirtus nuostolius, ieškovė turi prisiimti tokių įrodymų nepateikimo padarinius.
28. Galima manyti, kad teismas nepripažįsta 2018 m. spalio 15 d. tarpusavio įsiskolinimo užskaitymo suderinimo akto kaip rašytinio dokumento, pagrindžiančio juridinius faktus, turinčius teisinę reikšmę UAB „Jaros transportas“ ir UAB „Mylios“ buhalterinei apskaitai ir joje patvirtintiems ūkiniams įvykiams. Tokios sprendimo išvados prieštarauja Buhalterinės apskaitos įstatymo apibrėžtoms apskaitos dokumento ir ūkinės operacijos sąvokoms bei jų turiniui. 2018 m. spalio 15 d. tarpusavio įsiskolinimo užskaitymo suderinimo aktas bei naujai teikiamas aktas neprieštarauja ir atitinka apskaitos dokumentų reikalavimams, nurodytiems Buhalterinės apskaitos įstatymo 12 str. 1 d. ir 13 str. 1 d., yra pagrįsti pirminiais buhalterinės apskaitos dokumentais. Abejodamas šių suderinimo aktų teisine galia ir įrodomąja verte, teismas turėjo teisę pareikalauti iš ieškovės papildomų dokumentų ar duomenų. Naujai teikiamas tarpusavio įsiskolinimo užskaitymo suderinimo aktas Nr. 10/101-1 (2018 m. spalio 1 d.) patvirtina, kad 380,73 Eur žalos sumą pagal UAB „Mylios“ 2018-09-11 pretenziją ieškovė galutinai padengė savo paslaugomis užsakovui, todėl nėra pagrindo abejoti šio akto kaip rašytinio dokumento įrodomąja verte (CPK 197 str. 1 d.), pagrindžiančio įmonių tarpusavio įsiskolinimų padengimą, kai ieškovas negavo pinigų iš UAB „Mylios už savo suteiktas pervežimo paslaugas, nes šiomis negautomis lėšomis padengė (apmokėjo) gautą pretenzijos dalį, kas reiškia, kad ieškovė patyrė nuostolius.
Žemesnės instancijos teismas
29. Nurodo, kad nustatant turtinės žalos dydį turi būti atsižvelgiama į žalą padariusio asmens kaltės ypatumus. Teismas sprendime atsakovo kaltę vertino tik vienu aspektu, t. y. atsirado ar ne atsakovui atsakomybė atlyginti žalą ieškovui, viršijančią trijų jo vidutinių darbo užmokesčių dydį. Teismas padarė išvadą, kad atsakovo kaltė pasireiškė neatsargumu, todėl jam taikytina ribota turtinė atsakomybė. Kadangi teismo nustatyta žala sudarė 1‘039,25 Eur arba 2,63 atsakovo vidutinius darbo užmokesčius, teismas nenustatė atsakovo didelio neatsargumo atliekant darbo funkcijas, nors bylos medžiaga rodė kaip tik esant didelį atsakovo neatsargumą. Teismas nenustatė akivaizdžių aplinkybių, įrodančių didelį atsakovo neatsargumą ir netvirtai, padrikai išvadas motyvavo, nors pats teismas nustatė faktus, patvirtinančius didelį atsakovo neatsargumą bei veiksmų, kurie galėjo sumažinti žalos dydį ar visiškai jos išvengti, neatlikimą žalos automobiliams padarymo metu.
Atsiliepimas
30. Atsakovo 2018 m. liepos 13 d. paaiškinimai atskleidė, kad jo veiksmai akivaizdžiai buvo didelio neatsargumo, jų nebūtų padaręs, jeigu būtų laikęsis bent minimalių atsargumo ir dėmesingumo reikalavimų. Atsakovas nepastebėjo, kad kraunant „Kia Sportage“ markės automobilius gamykloje, Slovakijoje, suleidinėjo platformos antrą aukštą ir nepastebėjo pirmame aukšte stovinčio automobilio antenos, ko pasėkoje platformos antras aukštas atsirėmė į anteną ir įlenkė stogą toje vietoje, kur antena. Automobilius į pirmą platformos aukštą atsakovas irgi sukėlė pats, turėjo žiūrėti, vertinti ir rūpintis, ar automobiliai pilnos komplektacijos, ar neturi išorinių pažeidimų, t. y. ar priėmimo iš gamyklos metu, taip pat suvarymo į autovežio platformą metu nebuvo subraižyti, atsitrenkę vienas į kitą ar į platformą. Atsakovas kaip vairuotojas turėjo atkreipti dėmesį į automobilius ir, įtvirtindamas juos pirmame aukšte, vertinti kaip jie buvo pritvirtinti, ar jų išorinės dalys niekur nesiliečia, kokią įtaką jų gabaritai turės pakraunant kitus naujus ir turinčius vertę automobilius. Atsakovas tai atliko su vienos markės „Kia Sportage“ automobiliais ir į pirmą platformos aukštą kartu su puspriekabe jų įvarė ne mažiau kaip keturis, todėl jo veiksmai buvo pasikartojantys ir fiksuojantys visus automobilių pakrovimo aspektus. Pažeidęs kitą automobilį „Kia Sportage“ 2018 m. liepos 13 d., atsakovas kaip aplinkybę pasiaiškinime nurodė trasoje vykusius kelio remonto darbus. Atsakovas užfiksavo vietą, kur kelyje, jo apvažiavime buvo didelė kelio įduba ir užfiksavo, kad jam darant posūkį tarp vilkiko ir priekabos laužimo momentu sumažėjo tarpas tarp autovežio platformos ir automobilio stovinčio ant priekabos, ko pasėkoje buvo įbrėžta vežamo automobilio „Kia Sportage“ bamperio detalė.
31. Tačiau, ar laikėsi jis kelio ženklų, nurodymų sumažinti autovežio greitį, ar pasirinko saugų manevrą ir greitį, atsižvelgiant į tai, kad mėgdavo jį viršyti, apvažiuodamas pavojingą ir sudėtingą vežamiems automobiliams kelio ruožą, ar reiškė pretenziją kelio savininkui dėl būklės, jeigu nematė savo kaltės, ar padarė pavojingo ruožo nuotraukų, ar sustojo ir apžiūrėjo gabenamus automobilius, ar darė tai reguliariai, atsakovas nepateikė jokių duomenų nei savo paaiškininuose, nei nagrinėjant bylą darbo ginčų komisijoje bei teisme. Esant dideliam neatsargumui turi būti priteista 3 atsakovo vidutinio mėnesio darbo uždarbius viršijanti suma.
32. Nesutinka su teismo išvada, kad neteisėtai nutraukė darbo sutartį pagal DK 58 straipsnio 2 dalies 1 punktą - už šiurkštų darbuotojo darbo pareigų nevykdymą (neatvykimą į darbą 2018 m. spalio 6 d. – 2018 m. lapkričio 6 d.). Ieškovė nutraukė darbo sutartį pagal DK 58 straipsnio 2 dalies 2 punktą, t. y. už per pastaruosius dvylika mėnesių darbuotojo padarytą antrą tokį patį darbo pareigų pažeidimą. Įsakyme ieškovė nurodė, kad V. M. neatvyksta į darbą nuo 2018 m. spalio 6 d., į telefono skambučius neatsako, apie darbuotojui išduotus nedarbingumo pažymėjimus duomenų nėra. Atsakovas nuo 2019 m. rugsėjo 18 d., būdamas nedarbingas, apsiskundė darbo ginčų komisijai ir pradėjo darbo bylą prieš darbdavį. Atsakovo atžvilgiu ieškovė užfiksavo kelis darbo drausmės pažeidimus ir taikė jam drausmines nuobaudas. Todėl ieškovė nepažeidė DK 58 straipsnio 5 dalies nuostatų, priimdama sprendimą nutraukti darbo sutartį su atsakovu.
Šalies argumentai
33. Teismas netinkamai vertino įrodymus nepagrįstai nusprendęs, kad atsakovas pateikė ieškovės buhalterei prašymą dėl atleidimo iš darbo. Nurodo, kad ieškovės vyr. buhalterio įgaliotinė L. D. nevykdo ieškovės personalo (darbuotojų) priėmimo-atleidimo į (iš) darbą (-o) funkcijų ir nei teisiškai, nei faktiškai tokio atsakovo pareiškimo negalėjo priimti ir nepriėmė. Neaišku, kodėl teismas šioje dalyje patikėjo atsakovu, nors jo teiginius apie nekaltumą dėl padarytos žalos vertino kritiškai. Teismas pripažino, kad neturi tiesioginių įrodymų apie paliktą atsakovo pareiškimą 2018 m. rugsėjo 21 d., todėl ir atsakovo pateikta telefonų skambučių išklotinė patvirtina tik jo teiginį, kad tą dieną jam skambino transporto direktorius R. K., tačiau tai negali patvirtinti kad atsakovas nurodęs jam apie pateiktą pareiškimą ir darbo teisinių santykių nutraukimą.
Žemesnės instancijos teismas
34. Atsakovas 2018 m. rugsėjo 18 d. kreipęsis į darbo ginčų komisiją nenurodė, kad jis nutraukė darbo sutartį, jo pateikta darbo sutartis darbo ginčo komisijai parodo, kad darbo santykių nutraukimas neįformintas. Teismas netinkamai įvertino atsakovo 2018 m. spalio 26 d. atsiliepime į priešinį darbdavio prašymą ir jame ranka padarytą 2018 m. spalio 31 d. įrašą, kad neišspręstas klausimas dėl jo atleidimo ir išreikalavimo 2018 m. rugsėjo 21 d. prašymo dėl darbo sutarties, kurį jis pateikė įmonės buhalterei. Tokie įrašai ranka padaryti atsižvelgus į su ieškovės 2018 m. spalio 10 d. atsiliepimu pateiktus įsakymus dėl drausminių nuobaudų skyrimo bei keliuose darbo ginčų komisijos posėdžiuose jo atstovei pasakytus motyvus apie nenutrauktus šalių darbo santykius.
35. Atsakovas neginčijo jam skirtų drausminių nuobaudų, taip pat darbo ginčų komisija nenagrinėjo atsakovo reikalavimų dėl neteisėto atleidimo, tokių reikalavimų jis iki šiol nėra pareiškęs. Teismas atsakovo reikalavimus dėl neteisėto atleidimo bei prašymo nustatyti, jog darbo sutartis nutraukta jo prašymu, turėjo palikti nenagrinėtais vadovaujantis Civilinio proceso kodekso (toliau – CPK) 296 straipsnio 1 dalies 1 punktu. Nurodo, kad pagal kasacinio teismo praktiką, dėl kaltų veiksmų atleistas iš darbo asmuo negali pretenduoti į netesybas dėl neišmokėto darbo užmokesčio, taip pat negali į jas pretenduoti dėl neišnaudotos išankstinės ginčo sprendimo instancijos. Prašo perskirtyti pirmosios instancijos teismo priteistas bylinėjimosi išlaidas, taip pat priteisti iš atsakovo apeliacinės instancijos teisme patirtas bylinėjimosi išlaidas.
Atsiliepimas
36. Atsakovas V. M. atsiliepimu į apeliacinį skundą prašo jo netenkinti, priteisti iš ieškovės bylinėjimosi išlaidas.
37. Teigia, kad nėra pagrindo priimti naujai teikiamų įrodymų, kadangi tarpusavio sakolų užskaitymo aktas sudarytas dar iki teisminio bylos nagrinėjimo, buvo persiųstas ieškovę atstovavusiam advokatui. Jau turėdamas šį aktą jis teikė darbo ginčų komisijoje vėlesnį – 2018 m. spalio 15 d. tarpusavio įsiskolinimo užskaitymo suderinimo aktą, nereiškė reikalavimo dėl 2018 m. spalio 1 d. akto prijungimo. Darbo bylose teismas turi būti aktyvus siekdamas apsaugoti, pirmiausia, privatų darbuotojo, kartu – viešąjį interesą. Naujai teikiamas įrodymas neturi reikšmės sprendimo teisėtumui, kadangi teismas objektyviai vadovavosi paskutiniu buhalteriniu dokumentu, t. y. 2018 m. spalio 18 d. aktu, apėmusiu visas UAB „Mylios“ turtines pretenzijas dėl 1‘860,22 Eur bendros sumos. Naujai teikiamas rašytinis įrodymas prieštarauja naujesniems sudarytiems dokumentams.
38. Nurodo, kad teismas žalos dydį nustatė atsižvelgęs į ieškovės teiktus duomenis, t. y. iš skolų suderinimo akte nurodytos sumos – 1‘479,47 Eur, išminusavo AB „Lietuvos draudimas“ išmokėtą kompensaciją - 440,22 Eur. Teismas išvadą, jog darbuotojas turi atlyginti darbdaviui žalą, neviršijančią jo trijų vidutinių darbo užmokesčių dydžio, grindė, būtent, tuo, kad bylos medžiaga nepatvirtino atsakovo didelio neatsargumo, kaip kaltės formos, egzistavimo. Teismas įvertino atsakovo veiksmus nustatytų faktinių aplinkybių kontekste bei padarė išsamią išvadą, jog darbuotojo kaltės forma negali būti prilyginama dideliam neatsargumui. Jokio išskirtinai nerūpestingo elgesio (kaip pavyzdžiui, ieškovės akcentuojamas atramų, prieš gabenant krovinį, neuždėjimas) teismas nenustatė. Toks elgesys byloje surinktais įrodymais nebuvo pagrįstas. Ieškovės įgaliotas vadybininkas davė atsakovui nurodymą vežti lengvųjų automobilių kiekį (skaičių), viršijantį leistiną (saugią) ribą.
39. Nors teismas nurodė, jog atsakovas turėjo teisę atsisakyti vykdyti pastaruosius darbdavio nurodymus, vis dėlto, su tuo susijusios aplinkybės patvirtina faktą, kad darbdavio patirta žala iš dalies buvo nulemta jo paties veiksmais prisiimtos komercinės rizikos, o bendrovės privalomų nurodymų vykdymas jokiais būdais negali būti pripažįstamas dideliu darbuotojo neatsargumu. Teismas, nenustatęs atsakovo didelio neatsargumo, padarė išvadą, jog darbuotojo turtinė atsakomybė yra ribojama jo trijų vidutinių darbo užmokesčių dydžiu (DK 153 straipsnio 1 dalis). Kadangi pastarasis dydis lygus 1‘186,20 Eur, akivaizdu, jog apeliacinio skundo reikalavimas dėl priteistos žalos atlyginimo sumos padidinimo nuo 1‘039,25 Eur iki 1‘419,98 Eur savaime būtų neteisėtas.
40. Nurodo, kad šalis sieję darbo santykiai pasibaigė 2018 m. rugsėjo 26 d. pagal atsakovo prašymą, pareikštą DK 36 straipsnio pagrindu. Faktą, jog minimas prašymas buvo įteiktas darbdaviui, patvirtino byloje nustatytos aplinkybės, kurias aptarė teismas, todėl tai savaime suponuoja darbdavio 2018 m. lapkričio 6 d. įsakymo neteisėtumą (įsakymu darbuotojas atleistas iš darbo už tariamus pažeidimus, neva, padarytus jau po darbo santykių pasibaigimo). Darbo sutarties nutraukimo tinkamas įforminimas buvo ieškovės pareiga. Darbo ginčo dėl teisės inicijavimas bei nagrinėjimas darbo ginčų komisijoje nepatvirtina darbo santykių tarp ginčo šalių tolimesnio egzistavimo (tęstinumo), kadangi reikalavimus, kylančius iš darbo santykių, šalis gali pareikšti ir po jų pasibaigimo. Bendrovei yra (turėtų būti) žinoma, kad po naujojo DK įsigaliojimo (2017 m. liepos 1 d.) drausminių nuobaudų instituto darbo teisėje neliko. Todėl 2018 m. rugsėjo 14 d., spalio 5 d. bei lapkričio 16 d. drausminės nuobaudos nėra ir negalėjo būti skundžiamos (neturi jokios teisinės galios).
41. Darbdavys nepateikė įrodymų, jog darbuotojui buvo įteikti reikalavimai pasiaiškinti dėl galimo darbo pareigų pažeidimo. Ieškovė, neva, vykdydama DK 58 straipsnio 4 dalyje numatytas procedūras, skyrė darbuotojui drausmines nuobaudas, kas patvirtina nukrypimą nuo DK 58 straipsnyje įtvirtintų reikalavimų. Įspėjimas apie galimą atleidimą buvo surašytas, netgi anksčiau nei pareikalauta pasiaiškinimo (nors atsakovas nė vieno reikalavimo pasiaiškinti negavo). Darbdavys darbo sutartį nutraukė už tariamus darbo pareigų pažeidimus - neatvykimą į darbą, neva, atliktus tuo laikotarpiu, kuomet atsakovas bendrovėje jau nebedirbo, kadangi darbo santykiai buvo pasibaigę atsakovo 2018 m. rugsėjo 21 d. prašymo pagrindu (pagal DK 36 straipsnį). Teismas pagrįstai pripažino atsakovo atleidimą iš darbo pagal DK 58 straipsnį neteisėtu. Šalis sieję darbo santykiai baigėsi DK 36 straipsnio pagrindu, t. y. nesant atsakovo kaltės.
42. Nepriklausomai nuo darbo santykių pasibaigimo pagrindo, darbdavys visais atvejais privalo per nustatytus terminus atsiskaityti su atleistu darbuotoju. Neįvykdęs nurodytos pareigos, darbdavys prisiima su tuo susijusias neigiamas teisines pasekmes - pareigą mokėti darbuotojui netesybas už uždelstą atsiskaityti laiką (DK 147 straipsnio 2 dalis). Įstatymų leidėjas DK 147 straipsnio 2 dalyje numatytą išimtį, kuomet darbdavio pareiga mokėti netesybas neatsiranda, susiejo ne su darbuotojo kalte dėl darbo santykių pasibaigimo, bet su jo kalte dėl darbdavio negalėjimo įvykdyti atsiskaitymo prievolės.
Motyvuojamoji dalis
IV.Apeliacinio teismo nustatytos bylos aplinkybės, teisiniai argumentai ir išvados.
43. Pagal CPK 320 straipsnio 1 dalį, bylos nagrinėjimo apeliacine tvarka ribas sudaro apeliacinio skundo faktinis ir teisinis pagrindas bei absoliučių sprendimo negaliojimo pagrindų patikrinimas. Teismas, nagrinėdamas apeliacinį skundą, laikosi nurodytų nuostatų ir nagrinėja šį skundą pagal apeliantės nurodytas ribas, nes byloje nenustatyta pagrindo, dėl kurio reikėtų šias ribas peržengti (CPK 320 straipsnio 2 dalis). Absoliučių sprendimo negaliojimo pagrindų nenustatyta (CPK 329 straipsnis).
44. Apeliantė kartu su skundu pateikė naujus rašytinius įrodymus – UAB „Jaros transportas“ ir UAB „Mylios“ 2018 m. spalio 1 d. sudarytą tarpusavio įsiskolinimo užskaitymo suderinimo aktą, elektroninį laišką. Nurodo, kad po sprendimo priėmimo paaiškėjo aplinkybė, jog ieškovės atstovas advokatas, galimai per neatidumą, nepateikė reikšmingo įrodymo – tarpusavio įsiskolinimo užskaitymo suderinimo akto, kuriuo faktiškai buvo įskaityta pirmoji 380,73 Eur dalis UAB „Mylios“ pareikalautų nuostolių atlyginimo pagal pretenziją dėl 1‘460,22 Eur žalos atlyginimo. Teigia, kad šis įrodymas patvirtina, jog ieškovė pilnai įskaitė bendrą 1‘860 Eur UAB „Mylios“ pareikalautą atlyginti žalą dviem tarpusavio suderinimo aktais. Todėl bendra ieškovei priteistina suma išaugtų nuo 1‘039,25 Eur iki 1‘419,98 Eur sumos (įvertinus, kad 440,22 Eur ieškovei kompensavo draudikas), atsirastų pagrindas pervertinti atsakovo veiksmus į didelį neatsargumą (žalos atlyginimas viršija 3 mėnesių darbo užmokesčio dydį). Nurodo argumentus, teismų praktiką dėl būtinumo priimti naujai teikiamus įrodymus.
45. Atsakovas su tokiu prašymu nesutinka, nurodo, kad ieškovės atstovas naujai teikiamą dokumentą turėjo dar ginčą nagrinėjant darbo ginčų komisijoje, todėl savalaikiai galėjo pateikti pirmosios instancijos teismui. Atsakovas pažymi, kad naujai teikiamas 2018 m. spalio 1 d. tarpusavio įsiskolinimo užskaitymo suderinimo aktas yra sudarytas anksčiau, todėl teismas pagrįstai vertino paskutinį 2018 m. spalio 15 d. tarpusavio įsiskolinimo užskaitymo suderinimo aktą. Nurodo, kad dėl nurodytų aplinkybių, šio rašytinio įrodymo priėmimas neturėtų jokios teisinės reikšmės.
Žemesnės instancijos teismas
46. CPK 314 straipsnio nuostatos numato, jog apeliacinės instancijos teismas atsisako priimti naujus įrodymus, kurie galėjo būti pateikti pirmosios instancijos teisme, išskyrus atvejus, kai pirmosios instancijos teismas nepagrįstai juos atsisakė priimti ar kai šių įrodymų pateikimo būtinybė iškilo vėliau. Apeliacinės instancijos teismas, spręsdamas dėl kiekvieno naujai pateikto įrodymo, turi aiškintis, ar šis konkretus įrodymas galėjo būti pateiktas pirmosios instancijos teismui, ar negalėjo, ar vėlesnis įrodymo pateikimas užvilkins bylos nagrinėjimą, bei atsižvelgti į prašomo naujai priimti įrodymo įtaką šalių ginčo išsprendimui.
47. Pažymėtina, kad apeliacinio proceso paskirtis – patikrinti neįsiteisėjusio pirmosios instancijos teismo sprendimo teisėtumą ir pagrįstumą (CPK 301 straipsnis). CPK įtvirtinta ribota apeliacija, kuriai būdinga tai, kad pirmosios instancijos teismo sprendimas tikrinamas pagal byloje jau esančius ir pirmosios instancijos teismo ištirtus ir įvertintus duomenis, tikrinama, ar pirmosios instancijos teismas turėjo pakankamai įrodymų teismo padarytoms išvadoms pagrįsti, ar teismas juos tinkamai ištyrė ir įvertino, ar nepažeidė kitų įrodinėjimo taisyklių (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2008 m. gegužės 12 d. nutartis, priimta civilinėje byloje Nr. 3K-3-237/2008). Taigi, apie priimto teismo sprendimo teisėtumą ir pagrįstumą paprastai sprendžiama turint omenyje tik tuos duomenis, kuriuos turėjo pirmosios instancijos teismas, priimdamas ginčijamą sprendimą. Kita vertus, jei tam tikrų įrodymų nepateikimas pirmosios instancijos teisme buvo nulemtas teismo klaidos (pavyzdžiui, nepagrįsto atsisakymo priimti įrodymą) arba kai šalis įrodymo pateikti ankščiau negalėjo, tokius įrodymus apeliacinės instancijos teisme pateikti galima.
48. Pripažintina, kad apeliantė kartu su apeliaciniu skundu naujai pateikiamus įrodymus turėjo galimybę pateikti pirmosios instancijos teisme. Apeliantės nurodomos aplinkybės, kad galimai jos atstovas (advokatas) per neatidumą nepateikė 2018 m. spalio 1 d. tarpusavio įsiskolinimo užskaitymo suderinimo akto, kai šis jam ieškovės buvo perduotas, nesudaro pagrindo spręsti, kad tokio rašytinio įrodymo pateikimo būtinybė atsirado vėliau. Pažymėtina ir tai, kad naujai teikiamu įrodymu yra grindžiamos aplinkybės, kurios nebuvo nagrinėtos pirmosios instancijos teisme. Ieškovė, atstovaujama profesionalaus teisininko – advokato, neįrodinėjo, kad 2018 m. spalio 1 d. tarpusavio įsiskolinimo užskaitymo suderinimo aktu būtų užskaičiusi 380,73 Eur sumą dėl UAB „Mylios“ pareikštos turtinės pretenzijos 1‘460,22 Eus sumai. Ieškovės atstovas pripažįsta, kad jam šis tarpusavio įsiskolinimo užskaitymo suderinimo aktas galėjo būti pateiktas dar 2018 m. spalio 8 d., tačiau galimai dėl rengto pirmojo atsiliepimo darbo ginčų komisijai ir su tuos susijusios įtampos bei užimtumo, jis galėjo aktą prarasti ar ištrinti. Kadangi toks rašytinis įrodymas buvo ieškovės atstovo žinioje, atstovo atliekami procesiniai veiksmai yra atliekami atstovaujamojo vardu ir atstovaujamajam sukelia teisinius padarinius, manytina, kad įrodymas turėjo būti pateikiamas savalaikiai. Dėl nurodytų aplinkybių teisėjų kolegija atsisako priimti naujai teikiamus rašytinius įrodymus.
49. Kasacinio teismo praktikoje pripažinta, kad darbo bylos priskiriamos prie bylų, kurių nagrinėjimas susijęs su viešojo intereso apsauga. Jų nagrinėjimo ypatumų, inter alia, teismo pareigos būti aktyviam, įtvirtinimu siekiama užtikrinti darbuotojo, kaip darbo ginčo šalies, kuri socialiniu ir ekonominiu požiūriu šiuose santykiuose vertintina kaip silpnesnė, interesų adekvačią apsaugą (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2011 m. gruodžio 22 d. nutartis, priimta civilinėje byloje Nr. 3K-3-541/2011). Pagal CPK 414 straipsnio 1 dalį bylą nagrinėjantis teismas turi teisę savo iniciatyva rinkti įrodymus, kuriais šalys nesiremia, jeigu jis mano, jog tai yra būtina siekiant teisingai išspręsti bylą. Kita vertus, kasacinio teismo praktikoje nuosekliai laikomasi pozicijos, kad pagal CPK 414 straipsnio 1 dalį, reglamentuojančią teismo vaidmenį nagrinėjant darbo bylas, byloje dalyvaujantys asmenys neatleidžiami nuo pareigos nurodyti faktus ir įrodymus, juos rinkti ir pateikti. Tokia išvada darytina remiantis sisteminiu CPK 414 straipsnio 1 dalies ir 178 straipsnio aiškinimu. CPK 178 straipsnyje nustatyta, kad šalys turi įrodyti aplinkybes, kuriomis grindžia savo reikalavimus bei atsikirtimus, išskyrus atvejus, kai remiamasi aplinkybėmis, kurių CPK nustatyta tvarka nereikia įrodinėti. Taigi, pagal šias įstatymo normas šalys darbo byloje neatleidžiamos nuo pareigos nurodyti faktus ir įrodymus, juos rinkti ir pateikti (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2008 m. sausio 31 d. nutartis, priimta civilinėje byloje Nr. 3K-3-71/2008; 2015 m. vasario 27 d. nutartis, priimta civilinėje byloje Nr. 3K-3-120-687/2015, kt.). Todėl teisėjų kolegija kritiškai vertina apeliantės motyvus, kad galimai pirmosios instancijos teismas netinkamai realizavo savo teisę rinkti įrodymus ir nesiaiškino aplinkybės, kodėl tarpusavio įsiskolinimo užskaitymo suderinimo aktu įskaityta tik dalis, t. y. 1‘079,49 Eur iš 1‘460,22 Eur pareikalautos sumos, juo labiau įvertinus, kad teismo pareiga būti aktyviam numatyta siekiant užtikrinti darbuotojo, ne darbdavio interesus, o darbdavys buvo atstovaujamas profesionalaus teisininko.
50. Byloje nustatyta, kad UAB „Mylios“ 2018 m. rugsėjo 12 d. pateikė ieškovei pretenziją dėl 1‘460,22 Eur nuostolių atlyginimo, t. y. dėl automobilio Kia Sportage, kėbulo Nr. 567555, apgadinimo 2018 m. liepos 13 d. UAB „Mylios“ 2018 m. spalio 8 d. pateikė ieškovei antrąją pretenziją dėl 400 Eur nuostolių atlyginimo, t. y. dėl automobilio Kia Sportage, kėbulo Nr. 567677, apgadinimo 2018 m. liepos 13 d. Pretenzijose nurodytas sumas buvo prašoma pervesti per dešimt dienų į UAB „Mylios“ nurodytą sąskaitą, tačiau duomenų apie šių sumų pervedimą į UAB „Mylios“ sąskaitą byloje nėra.
51. 2018 m. spalio 15 d. Skolos suderinimo akte yra nurodoma, kad ieškovė ir UAB „Mylios“ atlieka tarpusavio skolų užskaitymą, įskaitant pretenziją Nr. 2018#000376 dėl Kia Sportage, kėbulo Nr. 567677, apgadinimo, ir 2018 m. rugsėjo 12 d. pretenziją Nr. 2018#000323 dėl Kia Sportage, kėbulo Nr. 567555, apgadinimo, CMR važtaraščio Nr. SK1372442. Savo procesiniuose dokumentuose ieškovė pripažino, kad didesne dalimi atsiskaitė su pervežimų užsakovu tarpusavio įsiskolinimo užskaitymo suderinimo aktu, padengdama 1‘479,49 Eur sumą UAB „Mylios“ (2019 m. kovo 18 d. patikslinto ieškinio 8 p.). Pirmosios instancijos teisme ieškovė neįrodinėjo, kad užsakovei būtų buvusi sumokėta didesnė suma.
52. Bylos duomenimis AB „Lietuvos draudimas“ (draudikas) 2019 m. vasario 8 d. sprendimu nusprendė ieškovei išmokėti 440,22 Eur draudimo išmoką, žalos byla Nr. 2035081. Todėl pagrįstai pirmosios instancijos teismas vadovaudamasis skolos suderinimo akte nurodytais duomenimis konstatavo, kad reali ieškovės žala yra 1‘039,25 Eur, iš skolos suderinimo akte nurodytos sumos (1‘479,47 Eur) atėmus draudiko kompensuotą 440,22 Eur sumą. Kadangi apeliantė pirmosios instancijos teismui nepateikė jokių kitų įrodymų dėl to, kad ji draudiko kompensuotą sumą būtų pervedusi užsakovei pagal pretenziją, teismas pagrįstai sprendė, jog ši suma negali būti priteisiama iš atsakovo. Teismas tik pažymėjo, kad ūkine komercine veikla besiverčiantys asmenys turi pareigą buhalterinės apskaitos dokumentus tvarkyti pagal Buhalterinės apskaitos įstatymo reikalavimus, o nepateikdama teismui pirminių apskaitos dokumentų, kurie patvirtintų patirtus nuostolius, ieškovė turi prisiimti tokių įrodymų nepateikimo padarinius. Tokiu teiginiu, priešingai nei nurodo apeliaciniame skunde ieškovė, nebuvo konstatuota, kad teismui pateiktas skolos suderinimo aktas neatitinka apskaitos dokumentų reikalavimų. Būtent šiuo aktu teismas vadovavosi ir įvertinęs draudiko išmokėtą draudimo išmoką, sprendė dėl žalos dydžio.
53. Pagal bendrąją taisyklę darbuotojas yra ribotos atsakomybės subjektas - jo materialinė atsakomybė darbdaviui ribojama trimis vidutiniais mėnesiniais darbo užmokesčiais, o jeigu turtinė žala padaryta dėl darbuotojo didelio neatsargumo, - ne daugiau kaip jo šešių vidutinių darbo užmokesčių dydžiu (DK 153 straipsnio 1 dalis). Nagrinėjamu atveju nustatytas žalos dydis yra 1‘039,25 Eur, jis neviršija trijų vidutinių mėnesinių atsakovo darbo užmokesčių, todėl net ir nustačius, kad vienas iš Kia automobilių buvo apgadintas esant dideliam atsakovo neatsargumui, iš atsakovo priteistinos atsakovei žalos dydis nesikeičia. Dėl nurodytų aplinkybių apeliantės argumentai dėl atsakovo kaltės formos, neturi teisinės reikšmės ir teisėjų kolegija dėl jų nepasisako.
54. Teisėjų kolegija nesutinka su apeliantės argumentu, kad teismas atsakovo priešieškinio reikalavimus dėl neteisėto atleidimo bei prašymo nustatyti, jog darbo sutartis nutraukta jo prašymu, turėjo palikti nenagrinėtais vadovaujantis CPK 296 straipsnio 1 dalies 1 punktu. Pažymėtina, kad CPK 417 straipsnyje numatyta, jog byloje pagal darbuotojo ieškinį pirmosios instancijos teismas, atsižvelgdamas į ieškinio pagrindą sudarančias ir teismo posėdyje paaiškėjusias bylos aplinkybes, turi teisę viršyti pareikštus reikalavimus, t. y. gali patenkinti reikalavimus daugiau nei buvo pareikšta, taip pat priimti sprendimą dėl reikalavimų, kurie nebuvo pareikšti, tačiau yra tiesiogiai susiję su pareikšto ieškinio dalyku ir pagrindu.
55. Nagrinėjamu atveju atsakovas į darbo ginčo komisiją kreipėsi ne dėl jo atleidimo iš darbo neteisėtumo, jis 2018 m. lapkričio 20 d. patikslintu prašymu prašė priteisti iš darbdavio nesimokėtą darbo užmokestį už rugpjūčio, rugsėjo mėnesius, neišmokėtus dienpinigius, kompensaciją už nepanaudotas atostogas, patirtas išlaidas komandiruotės metu, netesybas ir neturtinę žalą. Darbo ginčų komisija sprendė, kad darbuotojo nurodytos aplinkybės, kad jis darbo sutartį nutraukė su darbdaviu savo iniciatyva neįrodytos ir reikalaujamų netesybų už rugsėjo-spalio mėnesius nepriteisė. Nors pradiniame prašyme, kuris buvo pareikštas atsakovo 2018 m. rugsėjo 18 d., nebuvo minimos aplinkybės dėl ketinimo nutraukti darbo sutartį, tačiau jau 2018 m. spalio 26 d. atsiliepime į priešinį prašymą V. M. atstovė nurodė, kad rugsėjo 21 d. V. M. nuvežė prašymą atleisti jį iš darbo, kad neradęs direktoriaus, prašymą nunešė buhalterei. Taip pat prašė išsiaiškinti, kur dingo darbuotojo prašymas atleisti iš darbo, priduotas 2018 m. rugsėjo 21d. buhalterei.
56. Papildydamas atsiliepimą į priešinį prašymą, 2018 m. spalio 31 d. nurodė, kad prieš vežant prašymą atleisti iš darbo, kalbėjo su E. K. ir informavo, kad už valandos bus kontoroje. Į darbdavio kontorą atvyko 2018 m. rugsėjo 21 d., apie 15.00 val. ir nuo tos dienos prašė atleisti iš darbo. Neradęs direktoriaus, prašymą nunešė buhalterei L. D., kuri jį perskaitė ir padėjo ant stalo, nesulaukęs direktoriaus atsakovas išvažiavo. Maždaug po valandos sulaukė direktoriaus skambučio su reikalavimu atvažiuoti rašyti pasiaiškinimus dėl žalos. V. M. darbo ginčo komisijai nurodė, kad darbdavys nepaisė jo prašymo atleisti iš darbo, todėl 2018 m. lapkričio 14 d. papildomai prašė apklausti buhalterę dėl nurodytos aplinkybės apie prašymo atleisti iš darbo perdavimą darbdaviui. Teisėjų kolegijos nuomone, nors atsakovas nesikreipė į darbo ginčo komisiją dėl to, kad, jo vertinimu, 2018 m. lapkričio 6 d. ieškovės buvo atleistas iš darbo neteisėtai, neprašė nustatyti, kad darbo sutartis tarp šalių nutraukta darbuotojo prašymu pagal DK 36 straipsnio 4 dalį, ir tokius reikalavimus pareiškė tik teisme pateikdamas priešieškinį, šie klausimai tiesiogiai susiję su kitais pareikštais reikalavimais ir jie buvo keliami darbo ginčo komisijoje. Dėl nurodytų aplinkybių pripažintina, kad pirmosios instancijos teismas pagrįstai sprendė ir dėl atsakovo reikalavimų, susijusių su darbo sutarties nutraukimu.
57. Nors apeliantė nesutinka su pirmosios instancijos teismo išvada, kad atsakovas buvo pateikęs ieškovei prašymą nutraukti darbo santykius 2018 m. rugsėjo 21 d., tačiau byloje esantys įrodymai leidžia spręsti, kad ši išvada yra teisinga ir pagrįsta. Teismas vertino aplinkybes, kad buhalterines paslaugas ieškovei teikia UAB „Apskaitos praktika“, o buhalterės darbo vieta yra ieškovo įmonės administracijos patalpose, atsakovas jau nuo 2018 m. spalio 3 d. dirbo UAB „Smartdeal“, atsakovo pateikta telefonų skambučių išklotinė patvirtina jo teiginius, kad 2018 m. rugsėjo 21 d. jam skambino transporto direktorius R. K., nagrinėjant šalių ginčą darbo ginčų komisijoje, atsakovas V. M. 2018 m spalio 26 d. atsiliepime į priešinį darbdavio prašymą, taip pat teikdamas rašytinius paaiškinimus 2018 m. spalio 31 d. prašyme nurodė, kad neišspręstas klausimas dėl jo atleidimo ir prašė išreikalauti 2018 m. rugsėjo 21 d. prašymą dėl darbo sutarties nutraukimo, kurį jis pateikė įmonės buhalterei. Teismas vertino liudytojo R. K. parodymus, kad 2018 m. rugsėjo mėn., t. y. dar esant nenutrauktai darbo sutarčiai su atsakovu, jo teiravosi kitos įmonės vadovai apie šį darbuotoją ir jis nurodė, kad tai buvęs jų darbuotojas, pažymėjo, kad po to, kai atsakovas 2018 m. rugsėjo 10 d. grįžo iš komandiruotės, jo daugiau nebebūtų siuntę į komandiruotes. Teismas įvertino ir tai, kad iki darbo sutarties nutraukimo įforminimo vyko atsakovo inicijuotas darbo ginčas, o darbo sutarties nutraukimas dėl šiurkštaus darbo pareigų pažeidimo įformintas tik po to, kai atsakovas paprašė išreikalauti iš ieškovės jo prašymą dėl darbo sutarties nutraukimo.
58. CPK 185 straipsnis įtvirtina laisvo įrodymų vertinimo principą, kuris reiškia, kad galutinai ir privalomai įrodymus vertina teismas pagal vidinį savo įsitikinimą, pagrįstą visapusišku ir objektyviu aplinkybių, kurios buvo įrodinėjamos proceso metu, išnagrinėjimu. Įvertindamas įrodymus, teismas turi įsitikinti, ar pakanka įrodymų reikšmingoms bylos aplinkybėms nustatyti, ar tinkamai buvo paskirstytos įrodinėjimo pareigos, ar įrodymai turi ryšį su įrodinėjimo dalyku, ar jie yra leistini ir patikimi. Teismas turi įvertinti kiekvieną įrodymą atskirai ir kartu įrodymų visetą. Teismas gali konstatuoti tam tikros aplinkybės buvimą ar nebuvimą, kai tokiai išvadai padaryti pakanka byloje esančių įrodymų. Įrodymų pakankamumas byloje reiškia, kad jie tarpusavyje neprieštarauja vieni kitiems ir jų visuma leidžia padaryti pagrįstą išvadą apie įrodinėjamų faktinių aplinkybių buvimą (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2010 m. liepos 2 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-316/2010). Įrodymų pakankamumo taisyklė civiliniame procese grindžiama tikimybių pusiausvyros principu, pagal kurį išvadą apie faktų buvimą teismas civiliniame procese gali daryti ir tada, kai tam tikrų abejonių dėl fakto buvimo lieka, tačiau byloje esančių įrodymų visuma leidžia manyti esant labiau tikėtina atitinkamą faktą buvus, nei jo nebuvus. Taigi įrodinėjimas civiliniame procese turi savo specifiką ir pagal įtvirtintą teisinį reguliavimą bei susiformavusią Lietuvos Aukščiausiojo Teismo praktiką nenustatyta, kad teismas gali daryti išvadą apie tam tikrų aplinkybių buvimą tik tada, kai dėl jų nėra absoliučiai jokių abejonių (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2001 m. kovo 26 d. nutartis, priimta civilinėje byloje Nr. 3K-3-260/2001; 2002 m. balandžio 15 d. nutartis, priimta civilinėje byloje Nr. 3K-3-569/2002).
59. Teisėjų kolegija, įvertinusi pirmosios instancijos teismo nustatytas aplinkybes bei byloje esančius įrodymus, daro išvadą, kad labiau tikėtina, jog atsakovas prašymą dėl jo atleidimo iš darbo pateikė 2018 m. rugsėjo 21 d. Apeliantės nurodomos aplinkybės apie tai, kad buhalterė neįgaliota spręsti dėl darbuotojų priėmimo ar atleidimo, nesudaro pagrindo išvadai, jog atsakovo prašymas nebuvo perduotas kompetentingam asmeniui. Nors atsakovo pateikta skambučių išklotinė tiesiogiai ir nepatvirtina, kokiu klausimu buvo kalbama su ieškovės atstovu, tačiau įvertinus prašymo pateikimo datą, paties liudytojo R. K. parodymus, labiau tikėtina, kad pokalbis buvo susijęs su darbuotojo pateiktu prašymu.
60. Vadovaujantis DK 36 straipsniu, darbuotojas gali per išbandymo terminą nutraukti darbo sutartį, apie tai raštu įspėjęs darbdavį prieš tris darbo dienas. Šis įspėjimas gali būti atšauktas ne vėliau kaip kitą darbo dieną po jo pateikimo. Darbuotojo pateiktas ir neatšauktas įspėjimas pabaigia darbo sutartį ir darbdavys ne vėliau kaip paskutinę darbo dieną privalo įforminti darbo sutarties pasibaigimą (DK 36 straipsnio 4 dalis). Kadangi 2018 m. rugsėjo 21 d. atsakovas pateikė prašymą dėl jo atleidimo iš darbo, vadovaujantis DK 36 straipsnio 4 dalimi, ieškovė privalėjo darbo sutartį vėliausiai nutraukti 2018 m. rugsėjo 26 d.
61. Kaip pagrįstai nurodė pirmosios instancijos teismas, atsakovui pateikus prašymą dėl darbo sutarties nutraukimo, esant nustatytam bandomajam terminui, ieškovė neturėjo teisinio pagrindo žymėti pravaikštas 2018 m. spalio 5 d. ir 2018 m. lapkričio 6 d. įsakymuose nurodytais laikotarpiais, nes šalių darbo santykiai nutrūko vėliausiai 2018 m. rugsėjo 26 d. Apeliantės nurodomi argumentai dėl to, kad atsakovas neginčijo jam skirtų drausminių nuobaudų, neturi jokios teisinės reikšmės, kadangi tokių nuobaudų skyrimo DK nenumato. Teisėjų kolegija, įvertinusi ta aplinkybę, jog dabdavys su darbuotoju pilnai neatsiskaitė, iš darbo V. M. turėjo būti atleistas jo paties prašymu 2018 m. rugsėjo 26 d., daro išvadą, kad DK 147 straipsnio pagrindu iš ieškovės pagrįstai priteistos netesybos.
62. Dėl kitų apeliacinio skundo argumentų apeliacinės instancijos teismas nepasisako, nes jie nėra teisiškai reikšmingi ir neįtakoja skundžiamo sprendimo teisėtumo ir pagrįstumo. Kasacinio teismo praktikoje pripažįstama, kad teismo pareiga pagrįsti priimtą procesinį spendimą neturėtų būti suprantama kaip reikalavimas detaliai atsakyti į kiekvieną argumentą. Atmesdamas apeliacinį skundą, apeliacinės instancijos teismas gali tiesiog pritarti žemesnės instancijos teismo priimto sprendimo motyvams (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2008 m. kovo 14 d. nutartis, priimta civilinėje byloje Nr. 3K-7-38/2008, 2010 m. birželio 1 d. nutartis, priimta civilinėje byloje Nr. 3K-3-252/2010, 2010 m. kovo 16 d. nutartis byloje Nr. 3K-3-107/2010).
63. Atsižvelgusi į pirmiau išdėstytus motyvus, teisėjų kolegija daro išvadą, kad pirmosios instancijos teismo sprendimą naikinti ar keisti apeliacinio skundo argumentais nėra pagrindo, todėl apeliacinis skundas netenkinamas, pirmosios instancijos teismo sprendimas paliekamas nepakeistas (CPK 326 straipsnio 1 dalies 1 punktas).
64. Atmetus apeliacinį skundą, iš apeliantės UAB „Jaros transportas“ priteistinos atsakovo V. M. patirtos bylinėjimosi išlaidos apeliacinės instancijos teisme, kurias sudaro 847 Eur advokato pagalbos išlaidų, ruošiant atsiliepimą į apeliacinį skundą (CPK 93 straipsnio 1 dalis, 98 straipsnis). Priteisiant vienos šalies patirtas bylinėjimosi išlaidas iš kitos šalies, svarbu atsižvelgti į Rekomendacijas dėl civilinėse bylose priteistino užmokesčio už advokato ar advokato padėjėjo teikiamą teisinę pagalbą (paslaugas) maksimalaus dydžio, patvirtintas Lietuvos Respublikos teisingumo ministro 2004 m. balandžio 2 d. įsakymu Nr. 1R-85 ir Lietuvos advokatų tarybos 2004 m. kovo 26 d. nutarimu (toliau – Rekomendacijos) (2015 m. kovo 20 d. redakcija Nr. 2015-03968). Rekomenduojami priteistini užmokesčio už advokato civilinėse bylose teikiamas teisines paslaugas maksimalūs dydžiai apskaičiuojami taikant nustatytus koeficientus, kurių pagrindu imamas Lietuvos statistikos departamento skelbiamas užpraėjusio ketvirčio vidutinis mėnesinis bruto darbo užmokestis šalies ūkyje (Rekomendacijų 7 dalis). Nagrinėjamu atveju atsakovo bylinėjimosi išlaidos neviršija Rekomendacijose nurodytų dydžių, todėl mažinti jų nėra pagrindo.
Rezoliucinė dalis
Teisėjų kolegija, vadovaudamasi Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso 326 straipsnio 1 dalies 1 punktu,
nutaria:
Panevėžio apylinkės teismo Panevėžio rūmų 2019 m. liepos 4 d. sprendimą palikti nepakeistą.
Priteisti iš UAB „Jaros transportas“, JAK 154285696, 847 Eur išlaidų (aštuonis šimtus keturiasdešimt septynis eurus) advokato pagalbos išlaidų apeliacinės instancijos teisme V. M., a. k. (duomenys neskelbtini)