Vilniaus apygardos teismo nutartis

Teisėjas V.Karšulis Teisminio proceso Nr. 1-57-1-01628-2010-4

2013 m. rugsėjo 3 d.

Vilniaus apygardos teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš

viešame teismo posėdyje apeliacine tvarka išnagrinėjo baudžiamąją bylą pagal nuteistojo A. B. apeliacinį skundą dėl Vilniaus rajono apylinkės teismo 2013-05-28 nuosprendžio, kuriuo:

A. B. pripažintas kaltu, padarius nusikalstamą veiką, numatytą Lietuvos Respublikos BK 284 str. 1 d., ir nuteistas laisvės apribojimu vieneriems metams, įpareigojant laisvės apribojimo laikotarpiu dirbti, uždraudžiant lankytis baruose, restoranuose, kavinėse.

Nukentėjusiojo V. Ž. naudai 2000 Lt neturtinei žalai atlyginti, kitoje dalyje civilinis ieškinys atmestas;

Nukentėjusiosios E. K. naudai 1500 Lt neturtinei žalai atlyginti, kitoje dalyje civilinis ieškinys atmestas;

Nukentėjusiojo K. N. (K. N.) 1500 Lt neturtinei žalai atlyginti, kitoje dalyje civilinis ieškinys atmestas;

Valstybinei ligonių kasai prie Sveikatos apsaugos ministerijos 222,76 Lt gydymo išlaidoms atlyginti.

V. Ž. naudai 1800 Lt advokato paslaugoms apmokėti.

Aprašomoji dalis

nustatė:

A. B. nuteistas už tai, kad viešoje vietoje įžūliais veiksmais demonstravo nepagarbą aplinkiniams ir sutrikdė visuomenės rimtį ir tvarką bei iš chuliganiškų paskatų nežymiai sutrikdė kitų žmonių sveikatą, o būtent:

Jis, 2010 m. rugpjūčio 22 d., apie 2.30 val. viešoje vietoje – lauke prie Vilniaus r., Maišiagalos sen., Karvio k., Karvio ežero esančios poilsiavietės, įžūliu elgesiu – E. K. akivaizdoje vieną kartą tyčia suėmė rankomis V. Ž. už kairio žasto, padarydamas kraujosruvas kairiame žaste, V. Ž. pastūmė, nuo ko V. Ž. nugriuvo ant žemės, gulintį ant žemės V. Ž. abejomis kojomis spardė į įvairias kūno vietas, padarė kraujosruvas kairės akies vokuose, nubrozdinimus veide ir kairio klubo srityje, tai yra nežymų sveikatos sutrikdymą;

po to, elgdamasis įžūliai, – pastūmė E. K. rankomis, nuo ko ji nugriuvo ir galva atsitrenkė į akmenį, abejomis kojomis spardė į įvairias kūno vietas gulinčią ant žemės E. K., įspyrė koja į dešinį šoną, tuo sukėlė fizinį skausmą, koja įspyrė į dešinį kelią, padarė poodinę kraujosruvą dešinio kelio vidiniame paviršiuje, koja įspyrė į dešinės kojos blauzdą – padarė poodinę kraujosruvą dešinės kojos vidiniame paviršiuje, tai yra nežymų sveikatos sutrikdymą;

po to, E. K. akivaizdoje rankos kumščiu sudavė nukentėjusiajam K. N. (K. N.) į veidą – padarė kraujosruvas ir muštinę žaizdą veide, būdamas toje pačioje vietoje, tuo pačiu metu, gulintį ant žemės K. N. spardė kojomis į įvairias kūno vietas – padarė kraujosruvas bei odos įdrėskimus krūtinėje, rankose, tai yra nežymų sveikatos sutrikdymą, tuo demonstravo nepagarbą aplinkiniams, tame tarpe V. Ž., E. K. ir K. N., sutrikdė visuomenės, tame tarpe V. Ž., E. K. ir K. N., rimtį ir tvarką, t. y. tokiais savo veiksmais padarė nusikalstamą veiką, numatytą Lietuvos Respublikos BK 284 str. 1 d.

Apeliaciniu skundu A. B. prašo pakeisti Vilniaus rajono apylinkės teismo 2013-05-28 nuosprendį: pašalinti iš nuosprendžio tą aplinkybę, kad jis sumušė E. K. ir K. N. bei jiems priteistą neturtinės žalos atlyginimą; pašalinti jam paskirtą draudimą lankytis baruose restoranuose ir kavinėse; pašalinti teismo pripažintą sunkinančią aplinkybę, kad nusikalstamą veiką jis padarė būdamas apsvaigęs nuo alkoholio; sumažinti V. Ž. priteistos neturtinės žalos dydį.

Apelianto teigimu, teismas savo išvadą grindžia prielaidomis ir prieštaringais pačių nukentėjusiųjų parodymais. Teigia, kad byloje nėra jokių duomenų, patvirtinančių, kad jis sumušė E. K. ir K. N.. Nurodo, kad jis susimušė tik su vienu asmeniu – V. Ž., o ikiteisminio tyrimo metu nurodydamas, kad susimušė su K. N., jis suklydo. Taip pat nurodo, kad teismas nepagrįstai nesivadovavo jo pusės liudytojų parodymais, kurie įvykio metu vieninteliai buvo blaivūs. Taip pat teigia, kad teismas nepagrįstai pripažino jo atsakomybę sunkinančia aplinkybe tai, kad jis nusikalstamą veiką padarė būdamas apsvaigęs nuo alkoholio ir todėl nepagrįstai jam uždraudė lankyti baruose, restoranuose ir kavinėse. Apelianto teigimu, jis praktiškai negėrė, kadangi ketino grįžti namo, be to, niekas iš nukentėjusiųjų neparodė, kad jis įvykio metu buvo girtas, to nėra nurodyta ir kaltinamajame akte. Taip pat teigia, kad teismas nepagrįstai V. Ž. priteisė 2000 Lt neturtinei žalai atlyginti, kadangi teismas vadovavosi tik V. Ž. parodymais. Byloje nėra duomenų, kad jis būtų patyręs smegenų sukrėtimą, padarytą žalą lėmė paties V. Ž. veiksmai ir jo būsena, ko teismas, apelianto teigimu, tinkamai neįvertino.

Apeliacinės instancijos teismo posėdyje nuteistasis ir jo gynėjas prašo apeliacinį skundą tenkinti, prokurorė prašo apeliacinį skundą atmesti.

Motyvuojamoji dalis

Nuteistojo A. B. apeliacinis skundas tenkintinas iš dalies.

Apeliacinio proceso paskirtis yra užtikrinti, kad neįsiteisėtų neteisėti ir nepagrįsti pirmosios instancijos teismų nuosprendžiai (nutartys). Nuosprendis yra teisėtas, kai jis priimtas ir surašytas laikantis baudžiamojo ir baudžiamojo proceso įstatymų bei kitų teisės aktų. Nuosprendis yra pagrįstas, kai jame padarytos išvados dėl nusikalstamo įvykio, nusikalstamos veikos sudėties, kaltinamojo kaltumo ar nekaltumo, paskiriamos bausmės ir kitų nuosprendyje sprendžiamų klausimų pagrįstos išsamiai ir nešališkai ištirtais ir teisingai įvertintais įrodymais (kasacinė nutartis Nr. 2K-204/ 2008).

Teismas patikrina bylą tiek, kiek to prašoma apeliaciniuose skunduose, ir tik dėl tų asmenų, kurie padavė apeliacinius skundus ar dėl kurių tokie skundai buvo paduoti. Tačiau jeigu teismas, nagrinėdamas bylą, nustato esminių šio kodekso pažeidimų, jis, nepaisydamas to, ar gautas dėl jų skundas, patikrina, ar tai turėjo neigiamos įtakos ne tik asmeniui, dėl kurio skundo nagrinėjama byla, bet ir kitiems skundų nepadavusiems nuteistiesiems (LR BPK 320 str.).

BK 284 straipsnio 1 dalis nustato baudžiamąją atsakomybę tam, kas viešoje vietoje įžūliu elgesiu, grasinimais, patyčiomis arba vandališkais veiksmais demonstravo nepagarbą aplinkiniams ar aplinkai ir sutrikdė visuomenės rimtį ar tvarką. Vienas iš būdų, kuriuo gali būti sutrikdoma visuomenės rimtis ar tvarka, yra fizinio smurto panaudojimas prieš kitą asmenį viešoje vietoje. Kvalifikuojant veiką pagal BK 284 straipsnio 1 dalį neturi reikšmės veikos padarymo motyvai. Jie gali būti ir chuliganiški, bet gali būti ir asmeniniai. Veikos kvalifikavimą pagal BK 284 straipsnį apsprendžia šie objektyvieji nusikaltimo sudėties požymiai: padarytos veikos (veiksmų) pobūdis, kilę padariniai ir nusikaltimo padarymo vieta. Nusikaltimo padarymo vieta – yra viešoji vieta. Viešoji vieta yra viešoji erdvė, į kurią turi teisę patekti kiti asmenys be kaltininko leidimo ir kurioje būnant asmeniui keliami tam tikri elgesio reikalavimai, o būtent gerbti ir nepažeisti kitų žmonių teisių, rimties, netrukdyti jiems. Nusikalstamo elgesio padariniai šiuo atveju yra viešosios rimties ar tvarkos sutrikdymas. Nors šis BK straipsnis ima apsaugon tokią vertybę kaip viešoji tvarka ir rimtis, tačiau dėl kaltininko veiksmų sutrikdant viešąją tvarką paprastai kitiems žmonėms padaromi sveikatos sutrikdymai, sužalojamas ar sunaikinamas svetimas turtas. Todėl papildoma vertybė, saugoma BK 284 straipsnio, yra žmogaus sveikata bei nuosavybė. Kaltininkui nusikalstamai veikiant viešojoje vietoje kitiems asmenims gali būti padaromi įvairaus laipsnio sveikatos sutrikdymai, sugadinama ar sunaikinama nuosavybė. Tačiau iš visų galimų sveikatos sutrikdymų šis BK straipsnis apima tik fizinio skausmo sukėlimą ir nežymų sveikatos sutrikdymą. Kilus šiems padariniams veika kvalifikuojama pagal BK 284 straipsnio 1 dalį.

Pagal Konstituciją negalima nustatyti tokio teisinio reguliavimo, kad viešojo intereso negalėtų apginti teismas, į kurį buvo kreiptasi, taip pat kad teismas, spręsdamas bylą, būtų priverstas priimti tokį sprendimą, kuriuo pačiu būtų pažeidžiamas viešasis interesas, vadinasi, ir kuri nors Konstitucijoje įtvirtinta, jos ginama ir saugoma vertybė. Jeigu teismas priimtų tokį sprendimą, tas sprendimas nebūtų teisingas. Tai reikštų, kad teismas Lietuvos Respublikos vardu įvykdė ne tokį teisingumą, kokį įtvirtina Konstitucija, taigi pagal Konstituciją – ne teisingumą. Šitaip būtų paneigta ir teismo, kaip Lietuvos Respublikos vardu teisingumą vykdančios institucijos, konstitucinė samprata (Konstitucinio Teismo 2006 m. rugsėjo 21 d. nutarimas).

Pagal Konstituciją, jos 109 straipsnį, konstitucinius teisingumo ir teisinės valstybės principus, teismas, nagrinėdamas baudžiamąją bylą, neturi apsiriboti vien kaltinime nurodytomis veikos faktinėmis aplinkybėmis, privalo imtis visų BPK nurodytų priemonių, kad būtų nustatytos tikrosios inkriminuojamos veikos aplinkybės. Teismas turi turėti įgaliojimus nustatyti tikrąsias bylos aplinkybes, net jei, prokuroro ar kitų nagrinėjimo teisme dalyvių tvirtinimu, šios aplinkybės yra kitokios, taip pat ir tais atvejais, kai teismo nustatomos inkriminuojamos veikos aplinkybės iš esmės skiriasi nuo nurodytų kaltinime. Priešingu atveju būtų sudarytos prielaidos, kad bylos sprendimą, taigi ir teisingumo įgyvendinimą, lemtų ne teismo, teisėjų reikšmingų duomenų (įrodymų) įvertinimas, bet nagrinėjimo teisme dalyvių nuomonė. Kita vertus, minėti teismo įgaliojimai nustatyti tikrąsias bylos aplinkybes turi būti įgyvendinami užtikrinant konstitucinę teisę žinoti kaltinimą, teisę į gynybą ir kitus konstitucinius tinkamo teisinio proceso principus (kasacinė nutartis Nr. 2K-P-36/2010).

Pagal Lietuvos Respublikos BPK 20 straipsnio 3 dalį, įrodymais gali būti tik tokie duomenys, kurie patvirtina arba paneigia bent vieną aplinkybę, turinčią reikšmės bylai išspręsti teisingai (kasacinė byla Nr. 2K-673/2007). Taip pat pažymėtina, jog nekaltumo prezumpcija, įtvirtinta Lietuvos Respublikos Konstitucijos 31 straipsnio 1 dalyje, Europos žmogaus teisių ir pagrindinių laisvių konvencijos 6 straipsnio 2 dalyje, reiškia ir tai, kad kiekvienas žmogus, kaltinamas nusikaltimo padarymu, laikomas nekaltu, kol jo kaltumas neįrodytas pagal įstatymą, kad baudžiamajame procese kaltės įrodinėjimo našta tenka kaltinančiai institucijai, tačiau kaltinamasis, pasinaudodamas teise į gynybą, gali pateikti įrodymus ar argumentus, paneigiančius pareikštą kaltinimą. Šios nekaltumo prezumpcijos nuostatos sukonkretintos ir įtvirtintos BPK 44 straipsnyje. Atsižvelgiant į nurodytas nuostatas, teismų praktikoje visuotinai pripažįstama, kad apkaltinamasis nuosprendis negali būti grindžiamas prielaidomis, teismo išvados turi būti pagrįstos įrodymais, neginčijamai patvirtinančiais kaltinamojo kaltę padarius nusikalstamą veiką ir kitas svarbias bylos aplinkybes, o abejonės aiškinamos kaltinamojo naudai tik tada, kai išnaudojus visas galimybes nepavyksta jų pašalinti (kasacinė nutartis Nr. 2K-251/2008).

Dėl nuteistojo argumentų dėl E. K. nežymaus sveikatos sutrikdymo.

Nuteistojo teigimu, E. K. jis nemušė ir prašo šią aplinkybę iš nuosprendžio pašalinti. Nuteistojo prašymas tenkintinas ir šioje dalyje pirmosios instancijos teismo nuosprendis keistinas dėl žemiau nurodytų argumentų.

Pirmosios instancijos teismas išvadą, kad E. K. nežymų sveikatos sutrikdymą padarė A. B. grindžia tik pačios nukentėjusiosios parodymais, kuri įvykio metu pati buvo neblaivi. Teismas nepagrįstai atmetė nuteistojo A. B., kuris nuo pat pradžių neigė mušęs E. K., parodymus, be to, teismas nepagrįstai nevertino kitų liudytojų, tame tarpe ir tų, kurie įvykio metu buvo blaivūs (R. M., I. A.), parodymų, kurie patvirtina A. B. parodymus, kad jis E. K. nemušė, nukentėjusioji E. K., eidama skirti besimušančiųjų A. B. ir V. Ž., pati už kažko užkliuvo, parkrito ant akmenų ir susitrenkė galvą. Teismas taip pat netyrė, kad specialisto išvadoje Nr. G 3155/10 (01) nurodytos E. K. padarytos nebūdingos griuvimui poodinės kraujosruvos dešinio kelio ir blauzdos vidiniame paviršiuje (1t, b.l. 128-128) galėjo atsirasti ir dėl to, kad, E. K. užkliuvo už įvykio vietoje esančių daiktų, taip pat ir dėl to, kad ją, gulinčią ant žemės, pakėlė, nunešė prie namelio ir ten paguldė apsvaigęs nuo alkoholio A. A.. Iš parodymų patikrinimo vietoje protokolo (t.1, b.l. 145-156) nuotraukų matyti, kad įvykio vietoje gruntas nelygus, matosi medinis stalas, suoliukai, medinė kaladė, šašlykinė, akmenys, nelygūs akmeniniai laipteliai, vedantys į namelį. Liudytoja L. A. parodė, kad E. K. ant akmenų parkrito šonu.

Atkreiptinas dėmesys, kad neaišku kokiu pagrindu pirmosios instancijos teismas viena vertus A. B. pusės liudytojų, tame tarpe tų, kurie įvykio metu vieninteliai buvo blaivūs ir adekvačiai vertino esamą situaciją, parodymus įvertino kritiškai, kaip siejamus draugystės ir giminystės ryšiais, kita vertus, rėmėsi įvykio metu buvusių neblaivių nukentėjusiųjų parodymais, visiškai nevertindamas, kad jų parodymai yra nenuoseklūs ir prieštaringi, ir kad juos taip pat sieja draugystės ryšiai.

Taip pat atkreiptinas dėmesys, kad kiti nukentėjusieji – V. Ž. ir K. N. – nematė, kad V. B. muštų E. K..

Be to pažymėtina, kad pirmosios instancijos teismas tik nuteistojo A. B. gynėjo prašomas sutiko pagarsinti ikiteisminio tyrimo metu duotus prieštaringus E. K. parodymus.

Ikiteisminio tyrimo metu 2010-08-22 apklausta liudytoja E. K. parodė, kad, atėjęs A. B., pradėjo kibti prie K. N. ir pradėjo jį mušti, o kuomet ji norėjo juos išskirti, jis kelis kartus ranka trenkė jai į šonkaulius, spyrė į koją ir pastūmė ant akmenų. Tą vaikiną, kuris mušė ją ir Konstantiną, galėtų atpažinti (t.1, b.l. 124-125). Vėliau 2011-05-04 papildomos apklausos metu E. K. pakeitė parodymus ir parodė, kad A. B. iš karto puolė prie stalo sėdėjusį ne K. N., o V. Ž., ir pradėjo jį mušti, kai ji pradėjo rėkti, kad nustotų mušti V. Ž., jis suėmė ją už rankų, pastūmė ant akmenų ir gulinčiai kelis kartus spyrė į dešinį šoną, koją, ranką ir tuomet ji prarado sąmonę (t.1, b.l. 137-138).

Esant akivaizdiems prieštaravimams, kurių negalima pašalinti apeliacinės instancijos teismo posėdyje, ir nesant neginčijamų įrodymų, patvirtinančių, kad V. B. sudavė E. K. rankomis ir kojomis ir pastūmė ant akmenų ši teismo išvada iš nuosprendžio šalintina, o nukentėjusiosios E. K. civilinis ieškinys atmestinas.

Dėl nuteistojo argumentų dėl K. N. padaryto nežymaus sveikatos sutrikdymo

Apelianto teigimu jis susimušė tik su vienu asmeniu – V. Ž., o ikiteisminio tyrimo metu nurodydamas, kad susimušė su K. N., jis suklydo, todėl prašo pašalinti iš kaltinimo šią aplinkybę, kad jis E. K. akivaizdoje rankos kumščiu sudavė nukentėjusiajam K. N. (K. N.) į veidą – padarė kraujosruvas ir muštinę žaizdą veide, būdamas toje pačioje vietoje, tuo pačiu metu, gulintį ant žemės K. N. spardė kojomis į įvairias kūno vietas – padarė kraujosruvas bei odos įdrėskimus krūtinėje, rankose, tai yra nežymų sveikatos sutrikdymą.

Ikiteisminio tyrimo metu 2011-10-24 apklaustas A. B. parodė, kad susimušė su prie stalo sėdėjusiu vyru – K. N., dėl to, kad jis įžeidinėjo Liliją ir pirmas pradėjo konfliktą – smogė jam kumščiu į veidą, tai yra, V. B. nurodo konflikto su V. Ž., o ne su K. N., aplinkybes, teigia, kad kito įtarime nurodyto vyro jis nemušė (t.2, b.l. 5). Vėliau 2012-09-03 parodymuose, duotuose ikiteisminio tyrimo metu, jis patvirtino savo ankstesnius parodymus, kad kito asmens – V. Ž. ir E. K. jis nemušė. Apklaustas pirmosios instancijos teismo posėdyje V. B. patikslino, kad K. N. jis nemušė, tai, kad jis susiginčijo su K. N., o ne su V. Ž. per apklausas sakė todėl, jog nežinodamas jų vardų, juos supainiojo, kas iš jų yra kas, atskyrė tik teisme. Įvykio metu iš jų kompanijos daugiau vyrų nebuvo, buvo atvažiavusi kompanija pas A. A., po to išvažiavo, atvažiavo kita, tačiau tuo metu jų tikrai nebuvo.

Teismas nepagrįstai V. B. parodymus pripažino prieštaringais, nevertino, kad V. B., nepažinodamas nei K. N., nei V. Ž., ikiteisminio tyrimo metu nurodydamas, kad jis susikivirčijo ir susimušė su prie stato sėdinčiu K. N., o ne su V. Ž., buvo suklaidintas tiek pačios nukentėjusiosios parodymų, tiek ikiteisminio tyrimo pareigūno.

Vėl gi, kad K. N. sumušė A. B., pirmosios instancijos teismas grindė tik prieštaringais pačių nukentėjusiųjų E. K. ir K. N. parodymais, tačiau teismas nevertino tos aplinkybės, kad nukentėjusieji V. Ž., K. N. ir E. K., parodė, kad juos sumušusių asmenų buvo ne mažiau 3-4, o nukentėjusiojo K. N. teigimu, A. A. jo nemušė.

Faktinėmis bylos aplinkybėmis nustatyta, kad įvykio vietoje iš kitos kompanijos buvo tik A. B., taip pat A. A., kuris muštynėse nedalyvavo, bei L. A., I. A. ir R. M., kurios stovėjo atokiau.

Nuteistasis A. B., liudytojai A. A., L. A., I. A. bei R. M. parodė, jog iš jų kompanijos daugiau nieko nebuvo. Liudytojos I. A. teigimu, toje vietoje buvo daug kompanijų, aplink ežerą buvo daug žmonių, girdėjosi riksmai, grojo muzika.

Apklaustas ikiteisminio tyrimo metu nukentėjusysis K. N. parodė, kad jį sumušė trys vaikinai, konkrečiai, kas ir kiek kartų smūgiavo, nematė, nes buvo tamsu, be to gindamasis buvo užsidengęs galvą, vieną iš jų buvo pargriovęs ant žemės, taip pat nematė, kas ir kada mušė E. K. ir V. Ž.. A. B. buvo vienas iš tų žmonių, kurie buvo atėję taikytis. Kad tai A. B. jis atpažino iš nuotraukų, įkeltų į Facebook (t.1, b.l. 89-91). Vėlesniuose parodymuose nurodė, kad atpažino tik vieną asmenį, kitų atpažinti negalėtų, A. A. jo nemušė, ar jis sumušė E. K. ir V. Ž., nematė (t.1. b.l. 96-97).

Teismo posėdžio metu K. N. parodė, kad jį sumušė trys vaikinai, jam atrodo, kad A. B. pirmas sudavė jam į veidą, negali pasakyti iš kur jam už nugaros atsirado trečias vaikinas, kuris jį pargriovė ir kartu su A. B. ėmė mušti kojomis. Sudavė gal kokius 20-30 smūgių, jį pargriovusio vaikino apibūdinti negalėtų. Jį sumušę vyrai tikrai buvo ne iš jų kompanijos, kiek konkrečiai smūgių sudavė būtent V. B., pasakyti negali, jo pirminiai parodymai, duoti ikiteisminio tyrimo metu yra nelabai nuoseklūs, kadangi, nukentėjusiojo teigimu, tyrėja Golubeva asmeniškai tikslino, sakė ką rašyti, ko ne.

Kad nukentėjusieji suderino savo pozicijas, patvirtina kito nukentėjusiojo V. Ž. pirmosios instancijos teismo posėdžio metu duoti parodymai. Apklaustas ikiteisminio tyrimo metu nukentėjusysis V. Ž. parodė, kad 2010-08-22 atvyko į Vilniaus r., Karvio k. poilsiavietę, kur apie 17 val. pradėjo švęsti K. N. gimtadienį. Apie 3.00 val. nakties atėjo nepažįstami vyriškiai, jų buvo ne mažiau trys. Vienas iš jų jį miegantį pargriovė ir parkritusį sumušė kojomis. Jį mušusių asmenų neįsidėmėjo, bet gali pasakyti, kad jų buvo ne vienas, kadangi smūgių buvo daug. Atpažinti jį mušusių vyrų negalėtų.

Apklaustas teismo posėdyje V. Ž. parodė, jog ikiteisminio tyrimo metu jo duoti parodymai, kad ji sumušė keli asmenys, yra neteisingi. Kad jį sumušė keli asmenys, nukentėjusiojo teigimu, jam liepė sakyti tyrėja Golubeva, kuri diktavo, ką reikia rašyti ir sakė, kad taip bus geriau. Šiuo metu jo duoti parodymai yra teisingi, kadangi jis negali tiksliai pasakyti, kiek asmenų jį sumušė – vienas, ar keli. Taip pat parodė, kad V. B. surado ir atpažino E. K. per internetą, kas prieštarauja K. N. parodymus, kad tai jis per Facebook surado ir atpažino V. B..

Pirmosios instancijos teismo posėdyje apklaustas liudytoju T. Ž. patvirtino savo parodymus, duotus ikiteisminio tyrimo metu (1 t., b. l. 184-185), ir paaiškino, kad turi sodybą prie Karvio ežero, Eiliokiškių k., Vilniaus r. Turi pirtį, namukus. Nebuvo įvykio metu. Išnuomojo namuką pažįstamam K. N.. Tam savaitgaliui išnuomojo kitą namelį jaunimui iš vietinių. Dienos metu pamatė sumuštą K. N.. Buvo daug girtų, susišnekėti su jais buvo sunku. K. N. negalėjo tiksliai pasakyti, kas jį sumušė. Susimušė naktį, buvo girti ir neprisimena, kas ką mušė.

Ikiteisminio tyrimo metu ir bylą nagrinėjant pirmosios instancijos teisme nebuvo siekiama patikrinti K. N. versijos, kad jį sumušė trys asmenys. Ši versija pirmosios instancijos teismo liko nepaneigta. Anot nukentėjusiojo, L. A. jam pašvietė į veidą, mano, kad A. B. pirmas smogė jam kumščiu į veidą, A. A. jo nemušė, kitų dviejų jį mušusių asmenų neatpažintų, vieną iš jų jis pargriovė, nežinia iš kur atsiradęs trečias asmuo iš nugaros pargriovė jį patį ir ėmė kartu su A. B. mušti kojomis. Kiek sudavė smūgių konkrečiai A. B., pasakyti negali.

Apklaustas teismo posėdyje V. Ž. parodė, kad nubudęs ryte sužinojo, kad K. N. miške sumušė keli asmenys.

Nukentėjusioji E. K. pirmos instancijos teismo posėdyje parodė, jog nuo kalnelio pamatė, kad apačioje kažkas guli ir jį spardo 3 ar 4 asmenys, vienas iš jų buvo A. B., kuris švietėsi. Ji buvo netoli – maždaug 20 metrų. Automatiškai pradėjo bėgti ten, pamatė, kad jie muša gulintį Konstantiną. Tie vyrai nubėgo, kažkoks vyras klausė kas čia buvo, ji suprato, kad jis neseniai atvažiavo. Nuvarė jį, pasakė, kad iškvies policiją. Šių E. K. parodymų, ir nukentėjusiojo K. N. parodymų, kad L. A. ėjo kartu su A. B. ir dar dviem nenustatytais asmenimis, kurie prisidėjo prie nukentėjusiojo K. N. sumušimo, pirmosios instancijos teismas nevertino, nors jie akivaizdžiai prieštarauja teismo nustatytoms faktinėms aplinkybėms, kad A. B. kompanijoje buvo tik du vyrai, iš kurių vienas – A. A. – muštynėse nedalyvavo. Teismas netyrė versijos, kad K. N. sumušti galėjo nenustatyti ikiteisminio tyrimo metu asmenys. Atkreiptinas dėmesys, kad apklaustas teismo posėdyje A. A. parodė, kad buvo tamsu ir iš 5-10 metrų atstumo negalima buvo suprasti, kas ir su kuo mušasi, tuo tarpu nukentėjusioji E. K. parodė, kad iš 20 metrų atstumo atpažino A. B.. Pats nukentėjusysis K. N., kuris įvykio metu buvo neblaivus, parodė, kad A. B. jis įsidėmėjo, kai pastarasis atėjo taikytis, po to jo asmenybę nustatė, pastarojo nuotraukas suradęs Facebook.

Pirmosios instancijos teismas netyrė, kad įvykio vietoje galėjo būti ir pašalinių asmenų, nesiėmė veiksmų, kad būtų pašalinti byloje esančių prieštaravimų bei abejonių, nenustatė, kas iš tikrųjų sumušė K. N.. Teismas padarė išvadą, kad vienas A. B. sumušė E. K., V. Ž. ir K. N. grįsdamas ją nebuvusio įvykio vietoje liudytojo T. Ž. prielaida, kad į tą vietą niekas svetimas paprastai neatvažiuoja, reikia specialiai važiuoti, nes ta vieta nepakeliui.

Taigi, nenustačius, dalyvavusių muštynėse asmenų tapatybės ir jų skaičiaus, taip pat į kurias vietas kiekvienas iš jų sudavė smūgius K. N., nėra galimybės konstatuoti, kad, būtent, A. B. sumušė K. N., padarydamas jam nežymų sveikatos sutrikdymą. Nesant galimybės byloje esančių neaiškumų ir prieštaravimų pašalinti apeliacinės instancijos teisme, visos abejonės yra traktuojamos nuteistojo A. B. naudai ir ši pirmosios instancijos teismo išvada, kad A. B. E. K. akivaizdoje rankos kumščiu sudavė nukentėjusiajam K. N. į veidą – padarė kraujosruvas ir muštinę žaizdą veide, būdamas toje pačioje vietoje, tuo pačiu metu, gulintį ant žemės K. N. spardė kojomis į įvairias kūno vietas – padarė kraujosruvas bei odos įdrėskimus krūtinėje, rankose, tai yra nežymų sveikatos sutrikdymą, taip pat šalintina iš teismo nuosprendžio, o byloje pareikštas K. N. civilinis ieškinys atmestinas.

Dėl kitų apeliacinio skundo argumentų

Apelianto teigimu pirmosios instancijos teismas, nepagrįstai V. Ž. priteisė 2000 Lt neturtinei žalai atlyginti, kadangi vadovavosi tik V. Ž. parodymais. Byloje nėra duomenų, kad jis būtų patyręs smegenų sukrėtimą, o padarytą žalą lėmė paties V. Ž. veiksmai ir jo būsena, ko teismas, apelianto teigimu, tinkamai neįvertino.

Šioje dalyje apeliacinis skundas taip pat tenkintinas, byloje pareikšto ir iš dalies tenkinto V. Ž. civilinis ieškinys mažintinas dėl žemiau nurodytų argumentų.

Pirmosios instancijos teismas, nepagrįstai atmesdamas nuteistojo A. B. ir jo pusės liudytojų parodymus, kurie patvirtina jog muštynes pradėjo pats V. Ž., pakilęs nuo stalo ir pirmas sudavęs A. B. kumščiu į veidą, po to, kai pastarasis užstojo L. A., netyrė ir nevertino tos faktinės bylos aplinkybės, kad padarytus sužalojimus iš dalies lėmė paties apsvaigusio nuo alkoholio nukentėjusiojo provokuojantys veiksmai. Taip pat teismas nevertino, kad V. Ž. buvo tokioje apsvaigimo nuo alkoholio būsenoje, jog įvykio aplinkybes prisimena ne tiesiogiai, o per kitus asmenis. Pats V. Ž. neneigia, kad buvo gerokai išgėręs. Taip pat teismas nevertino liudytojų parodymų, kad po konflikto su V. Ž. ant A. B. veido buvo matomi nubrozdinimai, nors jis į medicinos įstaigą ir nesikreipė.

Kolegija pažymi, kad pagal BPK 106 straipsnio 2 dalį, pripažinęs kaltinamąjį kaltu, teismas, priimdamas nuosprendį, turi teisę nuspręsti iš kaltinamojo išieškoti nukentėjusiojo ir civilinio ieškovo turėtas išlaidas advokato, dalyvavusio byloje kaip nukentėjusiojo ar civilinio ieškovo atstovas, paslaugoms apmokėti. Teismas, atsižvelgdamas į nuteistojo turtinę padėtį, gali šių išlaidų nukentėjusiajam nepriteisti ar jų dydį sumažinti. Kolegija pažymi, kad šios nuostatos galioja taip pat ir nagrinėjant bylą apeliacinėje bei kasacinėje instancijoje, priteisiant išlaidas advokato paslaugoms apmokėti, būtina atsižvelgti ir į tai, pagal kieno skundą buvo nagrinėta byla ir koks yra šio skundo nagrinėjimo rezultatas (kasacinės nutartys Nr. 2K-410/2008, 2K-196/2009, 2K-351/2009 ir kt.).

Kadangi teismas nevertino, kad V. Ž., būdamas apsvaigęs nuo alkoholio, pats išprovokavo konfliktą, sužalojimus patyrė ir A. B., kuris apeliacinės instancijos teismo posėdyje pateikė teismui pažymą apie tai, kad pasikeitė jo materialinė padėtis ir jam mokama motinystės (tėvystės) pašalpa, pirmosios instancijos teismo priteistas neturinės žalos dydis ir advokato išlaidos mažintinos. V. Ž. priteistina: 1000 Lt neturtinei žalai atlyginti ir 800 Lt suteiktoms advokato paslaugoms apmokėti.

Dėl apelianto argumentų, jog teismas nepagrįstai pripažino jo atsakomybę sunkinančia aplinkybe tai, kad jis nusikalstamą veiką padarė būdamas apsvaigęs nuo alkoholio, nors jis praktiškai negėrė, kadangi ketino grįžti namo, be to, niekas iš nukentėjusiųjų neparodė, kad jis įvykio metu buvo girtas, to nėra nurodyta ir kaltinamajame akte, todėl mano, kad teismas nepagrįstai jam uždraudė lankytis baruose, restoranuose ir kavinėse, pažymėtina, kad pirmosios instancijos teismo posėdyje apklausta nuteistojo sesuo R. M. parodė, kad iš visos kompanijos tik ji ir Irena buvo blaivios. V. Ž. ir A. B. abu buvo girti, mušėsi. K. N. ji nematė. Teismo posėdyje apklaustas A. A. taip pat patvirtino tą aplinkybę, kad jie, kaip ir kita kompanija, buvo išgėrę. Apklaustas teismo posėdyje pats A. B. parodė, kad į savo gimtadienį jį pakvietė L. A., atvyko vienas apie 20.00 val. Šventė, gėrė, šoko. Tą vakarą jis buvo išgėręs bet girtas nebuvo. Muštynių metu su V. Ž. pasikeitė smūgiais, po to merginos pradėjo verkti, kadangi jis buvo blaivesnis, tai atsistojo ir muštynės baigėsi. Taigi A. B. argumentai, jog teismas nepagrįstai pripažino jo atsakomybę sunkinančia aplinkybe tai, kad jis nusikalstamą veiką padarė būdamas apsvaigęs nuo alkoholio ir tai turėjo įtakos nusikalstamos veikos padarymui, atmestini kaip nepagrįsti. Nagrinėjamo skundo kontekste pažymėtina, kad Lietuvos Respublikos BK 48 str. 4 d. ir 5 d. ir 6 d. nustatyta, asmeniui, kuriam paskirta laisvės apribojimo bausmė, teismas gali nustatyti vieną ar kelis draudimus bei įpareigojimus. Teismas gali uždrausti: 1) lankytis tam tikrose vietose; 2) bendrauti su tam tikrais asmenimis ar asmenų grupėmis; 3) turėti, naudoti, įgyti, saugoti pačiam ar perduoti saugoti kitiems asmenims tam tikrus daiktus. Teismas gali įpareigoti: 1) tam tikru laiku būti namuose; 2) atlyginti nusikalstama veika padarytą turtinę žalą ar jos dalį arba tokią žalą pašalinti savo darbu; 3) pradėti dirbti arba užsiregistruoti darbo biržoje, mokytis; 4) gydytis nuo alkoholizmo, narkomanijos, toksikomanijos ar venerinės ligos, kai nuteistasis sutinka; 5) neatlygintinai išdirbti iki 200 valandų per teismo nustatytą, bet ne ilgesnį kaip laisvės apribojimo laiką sveikatos priežiūros, globos ir rūpybos įstaigose ar nevalstybinėse organizacijose, kurios rūpinasi neįgaliaisiais, nusenusiais ar kitais pagalbos reikalingais žmonėmis.

Kadangi nustatyta, jog pats nuteistasis neneigia sumušęs V. Ž. būdamas apsvaigęs nuo alkoholio, šią aplinkybę patvirtina ir byloje esantys viešame teismo posėdyje ištirti ir įvertinti įrodymai, kolegija daro išvadą, kad pirmosios instancijos teismo sprendimas – uždrausti nuteistajam A. B. draudimą lankytis baruose, restoranuose ir kavinėse yra teisėtas ir pagrįstas, neprieštarauja Lietuvos Respublikos BK 48 str. nuostatoms, todėl toje dalyje Vilniaus rajono apylinkės teismo 2013-05-28 nuosprendis paliktinas nepakeistas.

Rezoliucinė dalis

Vadovaudamasi Lietuvos Respublikos BPK 326 str. 1 d. 3 p., 328 str. 3 d. 4 d., 106 str. 2 d., 115 str. 3 d. 1 p., kolegija

nutarė:

pakeisti Vilniaus rajono apylinkės teismo 2013-05-28 nuosprendį.

Pašalinti iš nuosprendžio teismo išvadas, kad A. B. padarė K. N. ir E. K. nežymų sveikatos sutrikdymą, kadangi, teismo išvados neatitinka faktinių bylos aplinkybių.

Pareikštus byloje E. K. ir K. N. civilinius ieškinius atmesti.

Iš dalies patenkinto V. Ž. civilinį ieškinio sumas sumažinti.

Priteisti iš A. B. V. Ž. naudai: 1000 Lt neturtinei žalai atlyginti; 800 Lt advokatui turėtoms išlaidoms atlyginti.

Kitoje dalyje nuosprendį palikti nepakeistą.